Vaikystėje aš buvau žurnalistė ir rašytoja. Taip, taip, leidau ranka rašytą laikraštį, kurio pavadinimo dabar jau nebeatsimenu, ir kurio vienintelė skaitytoja buvau aš pati :). Ir rašiau knygą.
Šiam tikslui buvo garbingai paskirtas pusstoris languotas sąsiuvinis, nes romanas ar apsakymas turėjo būti kaip galima ilgesnis. O knyga vadinosi – kaip gi kitaip, žinoma,”Kosmoso istorijos”. Na, tuo metu man labai patikdavo fantastikos knygos ir pilna galva buvo visokių fantastinių istorijų. Atsimenu, kaip ne tik skaitydavau visas įmanomas tokio pobūdžio knygas (o jų tarybiniais laikais nebuvo perdaugiausia), bet ir viena keliaudavau į kino teatrą žiūrėti kokio „kosminio“ filmo. Neatsimenu, kodėl į filmus eidavau viena, bet tai man visai netrukdė, o ir dabartiniais laikais nematau problemos į filmą nueiti viena. Na jau tikrai nežadu prarasti filmo žiūrėjimo malonumo, jei nerandu kompanijos! Iki šiol man įstrigę kažkokio filmo dangus su dviem mėnuliais ir kažkokios lakiojo smėlio duobės, kurios įtraukdavo kosmonautus :).
Neturėjau, aišku, jokio plano, kokia bus mano knyga, žinojau tik, kad bus fantastinė ir ilga :). Kiek atsimenu, pasakojimas prasidėjo tuo, kad kažkokia gudrių vaikų grupelė atskrido į kažkokią planetą, kur stebisi visokiais keistais gyvūnais. Vienas iš jų buvo „kojakojakojakojis“ – kažkas turintis daug kojų :). Dar turiu išsaugojus tuos penkiolika ar trupinuką daugiau (su kokiu pasimėgavimu versdavau naują sąsiuvino lapą ir užrašydavau puslapio numerį vaizduodamasi tos istorijos ilgumą :)) ilgų puslapių savo knygos, tik, aišku, dabar negaliu prisiminti, kur „saugiai“ esu juos paslėpusi.
Gal ir tu esi parašęs (-iusi) knygą? O gal rašai?
Mielai sugraužtume :).
|Rašytoja maža Žiurkytė|
knyguziurkes.com 
Aš labai tikiuosi, kad ta knygelė atsiras. Taip smalsu man pasidarė. O tas “kojakojakojakojis” tikrai gerai skamba 🙂
Aš irgi leidau ranka rašytą laikraštuką. Pavadinimo nebeprisimenu. Sudėdavau ten anekdotus, įdomybes… ką dar? Nebeprisimenu visai 😦 Tada aš jį įteikdavau savo geriausiai draugei, ir iš jos gaudavau jos leistą laikraštuką 🙂
O, aš irgi “leisdavau” ir knygutes, ir žurnaliukus, pamenu, ir vos ne romaną buvau užsimojus parašyt, bet parašius kelis psl, įkvėpimas kažkur dingo 🙂 Turiu iki šiol išsaugojus keletą mini knygučių, žurnaliuką, labai miela pavartyti…Mano skaitytojai buvo tėvai 🙂
Kazko antroji jusu ziurkyte baisiai kuklinas cia pasireiksti 🙂 Esu skaicius kelis jos apsakymus, baisiai grazus budavo…Galetum cia patalpint ka nors, ar taupai savo knygai? :)))
vava ziurkele, nesikuklink!
Kuklumas yra dorybe, kaip zinia
Giedre, atsimeni, cia man muzikosmokytoja taip sake. deja,cia tik LT dorybe! 😛 Laukiam laukiam
As vaikystej irgi rasydavau. Buvau parasius ale pjese apie dvieju mergaiciu gyvenima, tad adar kazkokia apysaka, bet jau nepamenu siuzeto, tik pamenu tai, kad beveik visa nakti sedejau ja perrasydama, nes norejau padovanoti savo draugei. Padovanojau 🙂
O dabartiniu gyvenimo momentu kaupiuosi ka nors islieti ant popieriaus. Net kurybinio rasymo kursus siandien baigiau 🙂 Smaguma sutikti tokiu panasiu i save, norinciu rasyti 🙂
Mielai paskaitytume,ka rasote 🙂