Aha, kaip tikriausiai jau pastebėjote, iš J. Gaarderio susitikimo pabėgau (galvojau, ką čia gaištu laiką su tais vertimais) tiesiai pas ponią G. Dauguvietytę.
Pirmiausia pasiaiškinsiu, kodėl toks posto pavadinimas. Taigi, su didele minia lipu laiptais į konferencijų sales, kur vyksta susitikimai. Už manęs lipa dvi tokios jaunos merginos, nežinau, ar moksleivės, ar ankstyvos studentės ir dalijasi mugės įspūdžiais. Staiga nugirdau (ir iš nuogirdos spėjau, kad kalbėta buvo apie G. Dauguvietytę): “Ne, ten neisiu, gi ji sena, raukšlėta ir dar RŪKO!” Cha, cha cha! Na ir kriterijus autoriui vertinti 🙂 Galėtume gi pafotoshopinti ir nebūtų tokia raukšlėta 😀 Šiaip nesu linkusi kištis į kitų žmonių pokalbius (o gal statistiškai esu labiau linkusi kištis nei eilinis lietuvis, ką galima spręsti iš to, kad vis dėlto įsikišau į pokalbį): “O jūs paskaitykit, pamatysit, kokia ji nerealiai faina!” – atsisukusi pasakiau. “Aha, aha,” – dar palinksėjau galva, kad būtų įtikinamiau. Tai va. Merginos tikriausiai nukeliavo pas J. Gaarderį, kuris dar nespėjo taip labai susiraukšlėti, kad jaunimas nenorėtų eiti į susitikimus. Na, prodžioj ir aš nuėjau 🙂 Bet paskui išėjau ir, kadangi pas G. Dauguvietytę buvo pilna salė, tai prasispaudžiau į priekį, atsisėdau ant žemės ir nė sekundės nepasigailėjau pabėgus :).
Autorė su knygos sudarytoja ir leidėja
O tada jau ir išgirdau mintį, kuri privertė mane nusišypsoti, “tsakant”, į ūsą ir prisiminti KŽG postą apie Astrid Lindgren ir jos posakį: “Mirtis, mirtis”. Nes p. Galina kažką panašaus pasakė kalbėdama apie savo knygą. Tada pagalvojau, kad šios dvi ponios tikriausiai turi begalę panašumų: humoro jausmą, nenufotoshopintą veidą, jaunų žmonių meilę.
Įdomiai papasakojo leidyklos direktorė L. Varanavičienė apie tai, kaip buvo mąstoma apie tikslinę Galinos skaitytojų grupę. Taigi, leidėjai manė, kad knygos skaitytojai bus pagyvenusios Kauno ponios ir ponai, kuriems brangūs smetoniškos Lietuvos prisiminimai, tarpukario laikinoji sostinė ir panašiai. Ir buvo didžiai nustebę, kad į susitikimus su knygos autore ateidavo krūva jaunimėlio, o ir trečiąją knygą stende daugiausia perka jauni žmonės. Kodėl jie p. Galiną taip mėgsta?
Išpažintis
Kaip pasakojo pati rūkančioji ponia: “Dešimt Dievo įsakymų žinau, bet nevisus juos išpildžiau” :). Oi “zbikininkė” ji buvo. Pasakoja: ” Į mokyklą nešdavausi įvairiausių daiktų – bliūdą, kočėlą. Į bliūdą įsipildavau rašalo, kojas sumerkdavau. Kviečia prie lentos atsakinėti, atsistoju ir einu. Visa klasė lūžta. Mokytoja žiūri ir nesupranta, kas negerai, kodėl visa klasė iš Dauguvietytės juokiasi. Lyg ir uniforma tvarkinga – suknelė, batukai… O kad pirštus judinu tai nemato… Nieko blogo nepadariau, o garbė klasėj – garantuota.” Baigus mokyklą jautėsi kaip iš katorgos pabėgus, niekaip nesuprato “ko tie durniai verkia – gimnaziją baigė”.
“Visada sakydavau, kad mano devizas: “Mokytojas yra pirmas mokinio priešas”. Taip ir susitikime pedagoginiam universitete pasakiau. Sakau: “Būkit geri, nebijokit tų nepiktybinių chuliganų, neėskit jų. Iš zubrylų niekada nieko gero neišeina, tik iš chuliganų. Jei chuliganas su fantazija, tai iš jo tikrai kažkas bus.” Aha. Dar sakė, kad savo mokytojui Pranui Mašiotui kaliošus buvo prikalus 😀 (Man jau skamba kaip netikras gyvenimas – kaip iš knygos arba kino filmo :))
Autografas žiurkytei
“Nesigailiu, ką esu kada nors padarius, gailiuosi ko nepadariau, bet galėjau padaryti”. Ir man, nuskubėjusiai prie leidyklos stendo parašė:
Dauguvietytė irgi knygų mylėtoja: “Niekada liūdesio neskandinau taurelėj, taurelėj skandinau džiaugsmą. Liūdesio metu – knyga…”
Susitikimo pabaigoj autorė prašo neteist jos ypatingai atviros knygos, nes tai išpažintis: “vidutinio amžiaus žmonės supras, jaunimas – supras, o mano amžiaus moterys – pasigailės…” Ko pasigailės? P. Galinos ar kad taip linksmai negyveno?
Su gera nuotaika nuskubėjau prie stendo gauti autografo. Ten buvo dar linksmiau, nes sutikau savo klasės auklėtoją atvažiavusią iš pajūrio 🙂 Ir dar savo super draugę 🙂 Man visada mistika ką nors sutikt tokioj krūvoj žmonių. Žodžiu, nuotaika buvo super, ten pionts! 😀
And twelve pionts go to……… Sweden! (Kad ta knygų mugės nuotaika pasijaustų)
Autografas žiurkelei
|ką čia iškrėtus :)|
PS Noriu padėkoti savo kukuliams, kurie ramiai miegojo, kol rašiau šitą post’ą 🙂 🙂 🙂
Šeštadienį vėl bėgau pažliugusiais šaligatviais į mugę – šį kartą į susitikimus, na ir dar gal kokią suvirškintą knygą nusipirkti. Džiaugiausi, kad apsiaviau tokiais “turistiniais” batais neperšlampamais – buvo pats tas per tokią košę klampoti. Bėgau ir galvojau, į kokį susitikimą eiti, nes kaip tyčia, aišku, abu tą pačią valandą!!!
„Mūsų smegenys sukurtos pasakojimams, jos nesukurtos skaitmeninei informacijai ir enciklopedijoms" /J. Gaarderis
Taigi, pirmiausia nusprendžiau užeiti pas J. Gaarderį. Na, toks linksmas ekspresyvus vyrukas. Kaip gaila, kad ne angliškai kalbėjo, pusę šarmo taip susitikimai praranda, nes kol kokį “bajeriuką” išverčia :(.
„Ėjau pas mokytojus ir klausiau, ar ne nuostabu, kad mes gyvename, kad pasaulis toks didelis? O jie tik gūžčiojo pečiais. Tuomet sakiau, ar tai normalu, ar taip ir turi būti? O jie sakė man tuo nesirūpinti, neuždavinėti tokių klausimų. Atrodė, kad suaugusieji cenzūravo mane, bet aš buvau įsitikinęs, kad aš esu teisus. Tada aš suvokiau, kad gyvenimas ne tik nuostabus, bet ir trumpas. Kai suvokiame, kad gyvename, taip pat turime suvokti, jog žemėje esame trumpam. Tai kaina, kurią sumokame už intensyvų gyvenimo džiaugsmą“.
J. Gaarderio esu skaičius tik “Sofijos pasaulį”, bet dabar, aišku noriu ir kitas knygas paskaityt. Bet klausydamasi autoriaus suvedžiau, kad 2009 m. “Scanoramoj” atsitiktinai mačiau filmą pagal jo knygą “Mergaitė su apelsinais”. Filmas man labai labai patiko! Ir dar ne holivudinis, o skandinaviškas! Niam niam, skanus filmas ir apelsinai 🙂 Taip gaila, kad turime tiek mažai progų tuos filmus pažiūrėti ir beveik jokių šansu ne festivalių metu.
Radau filmo gabaliuką YouTube! Giedre, gal pas jus daugiau galimybių pažiūrėti nekomercinius filmus?
Susitikimo metu J. Gaarderis minėjo, kaip nuo pat vaikystės žavisi fokusais ir burtais. Prisimenu postą “Skaityti draužiama” ir pagalvoju, kur tokie draudimai (konkrečiai Hario Poterio burtų) veda…
Vasario mėnesį Švedijoj kiekvienais metais būna visuotinis knygų išpardavimas. Tai reiškia, jog kiekvienas knygynas gerokai sumažina kainas kai kurioms knygos.
Vasaros pabaigoje leidyklos nusprendžia, kurias knygas atidės išpardavimui, o vasario pabaigoje, iškart po atlyginimo dienos, prasideda beprotiškas knygų pirkimas. Išpardavimo metu surenkama nuo 6,5 iki 8,5% metinės apyvartos. Pavyzdžiui 2007 aisias buvo parduota knygų už 181 milijoną kronų. Kai kurie knygynai atsidaro vidurnaktį, tad pirmieji pirkėjai renkasi prie durų į ilgas eiles ir laukia, kada durys atsidarys. Pati esu tokioje eilėje stovėjusi, ir jausmas yra neapsakomas!
Išpardavimas 2009 viename mano mėgstamiausių knygynų
Keletą savaičių prieš išpardavimo pradžią į kiekvienus namus yra išsiunčiami knygų katalogai su gerokai sumažintomis kainomis. Ir nors pasižymiu norimas knygas, vistiek nuėjusi prisiperku kitų. Būtent per tokį išpardavimą esu įsigijusi tris Dostojevskio knygas už maždaug 12 litų, storą knygą apie gotikos meną, apie Švedijos istoriją, dar kažkurią I.Bergman knygą ir t.t. Su draugais nusprendėm, kad būtent per knygų išpardavimą pirktos knygos ilgiausiai užsiguli neskaitytos. Praėjusiais metais nusipirkau tikrai gerų knygų: I.McEwan “Šestadienis”, E.M.Forster “Kambarys su vaizdu” ir T.Mann “Budenbrokai”, tai nesigailėjau. Pažiūrėsim, kaip taip bus šiemet.
Kadangi ketvirtadienį kukulių bibliotekėlė labai praturtėjo leidyklos Nieko rimto (piešinukas viršuje -iš leidyklos puslapio) knygutėmis, tai mielos leidyklos merginos leido man pasirikti skirtukų, kurie tokie pat gražūs, kaip ir jų knygutės. Keletą išrikiavau čia:
O tada tos pačios mielos merginos patarė pasiimti dar du gražius skirtukus:
Nes kitoj pusėj – du skanūs Sigutės Ach receptai. Na, dar negaminau, bet tikiuosi, kad pagaminsiu ir kad skanūs :). Ir jūs papandykite!
Hmm. Tikiuos matot, kas parašyta, jei ką, perrašysiu raidelėm 🙂
Jau daug dienų keliauju po Aziją. Knygose (haiku poezja, po to knyga apie merginą iš Kinijos, o dabar- iš Japonijos), o ne iš tikrųjų. Nors… Kas tai yra iš “tikrųjų”, o kas yra netikra? Šitas klausimas, nori nenori, atsiranda galvoje po naujausios mano perskaitytos knygos.
Tokia šiek tiek užhipnotizuota jaučiuosi. Žinoma, galima buvo tai numatyti, juk skaičiau ne bet kokią knygą, o Haruki Murakami “Sputnik Sweetheart”. Labai nelengva intelektualizuoti tą jausmą ir skonį, kuris lydi “Sputnik Sweetheart”. Knyga “jautėsi” šitaip:
Mokytojas K yra įsimylėjęs Sumire, o ji savo ruožtu yra įsiurbta meilės tornado (pirmieji knygos sakiniai ) vyresnei paslaptingai, daug pasaulio mačiusiai Miu. Samire norėdama patikti Miu keičiasi: ji nustoja rašyti savuosius romanus, ji pradeda kitaip rengtis, kitaip elgtis. Visa jos egzistencija yra nukreipta santykių su Miu linkme,o tuose santykiuose Miu yra tarsi planeta, o Samire- palydovas.
Tačiau Miu yra patyrusi KAŽKĄ tokio, kas atėmė iš jos galimybę mylėti, ir tai dar labiau susilpnina Sumire ryšį su šiuo pasauliu. O kas atsitinka, jei mes nesame meilės traukos pririšti prie jo? Ar mes tiesiog dingstame be pėdsako? Išsisklaidome kaip dūmas?
Tai tik antroji Murakami knyga, kurią esu skaičiusi (neseniausiai pabaigiau jo “Norwegian Wood”), bet abiejose knygose moterys yra pasimetusios, sunkiai pritampančios prie šio pasaulio, kuris Murakami knygose yra tarsi išblukintas, tarsi lietas akvarele su minimaliu kiekiu pigmento.Veikėjai labai vieniši, tačiau tai nėra slegianti pilka vienatvė. Murakami tekste šitas pasaulis yra užburiančiai gražus, nostalgiškas ir liūdnas. Kai skaičiau “Norwegian Wood”, kai kurie man sakė jog ji nėra labai tipiška Murakami knyga, jog reikėjo pradėti nuo ko nors kito, nuo knygos, kurioje yra stebuklų. Taigi, “Sputnic Sweetheart” yra knyga su stebuklu, o man knygos su stebuklu labiausiai ir patinka.Man gražu, kad joje yra intarpų su sapnais, šiek tiek magiško mirguliavimo ir kerinčio liūdėjimo.
Bet vienas dalykas, kuris man niekaip neišėjo iš galvos, kai skaičiau. Labai dažnai jaučiau panašumą su J.Fowles “Magas”: Graikija, jaunas mokytojas, dingstančios moterys ir labai jau neryškios ribos tarp šito pasaulio ir sapnų. Nors būtų nekeista, kad Murakami taip ir planavo, juk jo knygose pilna nuorodų į vakarietišką literatūrą ir muziką.
Pirmi sakiniai: “In the spring of her twenty-second year, Sumire fell in love for the first time in her life. An intense love, a veritable tornado sweeping across the plains – flattening everything in its path, tossing things up in the air, ripping them to shreds, crushing them to bits…In short, a love of truly monumental proportions. The person she fell in love with happened to be 17 years older than Sumire. And was married. And, I should add, was a women. This was where it all began, and where it all ended. Almost.” ”
Esu baisiai laiminga, kad pavyko pabėgti į šiandien planuotą susitikimą su Karin Alvtegen. Man visada labai gaila, kad susitikimai vyksta tik vieną valandą – su vertimu grynos kalbos gaunasi vos pusvalandis koks :(. Likau labai patenkinta, autorė – labai šiltas ir mielas žmogus, beje, Astridos Lindgren giminaitė, Karin senelis – Astrid brolis. Autorė minėjo, kad būtent Astrid pavyzdys ją išmokė gyventi su šlove, neįsileisti jos į dušią.
Esu skaičius tik vieną iš penkių jos knygų – Gėdą, kuri man labai patiko ir tikrai padarė įspūdį. Tiesą sakant, sakyčiau, kad autorės pristatymas Lietuvoje, o gal ir pasaulyje man keistokas (tą pripažino ir susitikimo vedėjai), nes jos knygos pristatomos kaip detektyvai, o ir kai kurių leidimų formatai ir viršeliai tokie labai jau pramoginio stiliaus. Gėda man tikrai labiau primena psichologinį romaną. Toks keistas pristatinėjimas (kaip detektyvo ar savaitgalio skaitymėlio) irgi atgraso kai kuriuos skaitytojus, mėgstančius gilesnes knygas, tad jie Alvtegen dažniausiai atranda atsitiktinai (kaip ir aš).
Autorė pradėjo rašyti išgyvendama didelę depresiją ir panikos priepuolius po vyresniojo brolio žūties. Prieš tai prisipažino didelio poreikio rašyti nejautusi, baigus gimnaziją Stoholme dvylika metų dirbo rekvizitore teatre.
Jau baigta ir šeštoji knyga, kurios pagrindinė mintis yra, kaip vertėja išvertė – užsiciklinimas (kaip pasakytų U2 – stuck in the moment), nesugebėjimas pažvelgti toliau iš už savo rato, netolerancija. Knyga jau įvardijama kaip psichologinis romanas, nebe detektyvas, dėl to džiugu.
Ech, kokie trumpi būna tie susitikimai… O ir paskui reikia tiesiogine prasme bėgti namo 🙂
Karin Alvtegen...
Giedrės dovanota knyga įgavo dar didesnę vertę 🙂 :
Netikėtas autografas 🙂Mašinos prie lietuviškų Alpių
Tiesa, atvažiavus apie pusę septynių buvo labai daug žmonių, labai labai, eilė prie kasų. Stovėjimo aikštelė prigrūsta mašinų ir sniego kalnų. Išbėgant, žmonių jau nebebuvo labai prisigrūdę, todėl rekomenduočiau bandyt patekt vakare, aišku, jei taip įmanoma. Sėkmės visiems, kurie lankysis šeštadienį ir sekmadienį!
Citata ant knygos nugarėlės, privertusi mane pasiimti knygą iš bibliotekos:
Pažadu: niekada nepamiršite šios nuostabios istorijos. Meilė, žmogiškasis ryšys, ištikimybė, nepagražinta realybė – tai ne vieninteliai šio neįprasto romano elementai. Lori Lansens tragedijos ir komedijos derinys nepaliks nė vieno abejingo.ISABEL ALLENDE
Patinka man Isabel Allende, galvojau, jei jau jai knyga patiko, gal verta paimti ir paskaityti. Tiesa, knyga buvo ilgam atidėta, tol, kol buvau du viename, tiesiog galvojau, kad nelabai tinkama skaityt knyga būnant du viename. Na, bet dabar jau perskaityta ir grąžinta į biblioteką.
Knygoje Siamo seserys Ruby ir Rose Darlen pasakoja apie savo gyvenimą. Mergaites pagimdžiusi mergina jas palieka (kas visai nestebina), jas auginti pasiima slaugė Lovė – išskirtinis žmogus, sugebėjęs užauginti savo „situacijos“ nesureikšminančias ir savęs nesigailiančias mergaites. Skaičiau ir žavėjausi tetos Lovės sveiku protu, sugebėjimu gudriai paaiškinti kvailus žmonių veiksmus (paaiškinkit vaikams, kodėl kunigas atsisako jas krikštyti), užsispyrimu (gydytojai buvo įsitikinę, kad mergaitės nevaikščios).
Įstrigo mergaičių požiūris į spoksančiuosius. Viena iš jų save palygino su gražia moterimi, kuriai taip natūralu, kad į ją visi žiūri, kad, jei nežiūri, iš karto kyla nerimas ir net pyktis – „Ką, nežiūri? Kodėl nežiūri?!!! Kažkas negerai!“.
Mergaitės kiekviena labai skirtingai žvelgia į pasaulį ir labai skirtingai jį supranta. Skaitydama visą laiką pamiršdavau, kad seserys – siamo dvynės. Tiesiog skaitydavau, kaip apie įprastus žmones, ir staiga save sustabdydavau – palauk, bet ji juk ne viena, jos gi dviese, o kaip joms pavyko tai padaryti?! Įsivaizduokite, vienai iš jų skauda galvą ir ji nusprendžia neiti į darbą, bet kitai galvos neskauda ir į darbą ji eina!
Knyga apie sugebėjimą būti matomai kitokiu ir nematomai – tokiu, kaip visi.
Šį kartą dovanų siūlome K.Ž.G mylimos autorės Jane Austen knygą Nortangerio abatija. Kaip gauti knygą? Parašykite, koks buvo pirmojo Jane Austen išleisto romano pavadinimas? Jei bus daug teisingų atsakymų, laimėtoją sekmadienį ištrauks nešališka kukulio rankelė 😉 Nepamirškite tvarkingai užrašyti savo elektroninio pašto adresą, kad vėliau galėtume susisiekti. Laukiam atsakymų!
Taigi, Vilnius mane pasitiko sniego kalnais, mugė – taip pat. Tikriausiai visi knygų mugės lankytojai atsimena pirmąjį įspūdį automobilių aikštelėj – arba tešlynas, arba pusnynas :). Tai šį kartą – dideli sniego kalnai. Iš karto įspėju – gerai prisiminkite, kur paliekate mašiną, nes per sniego kalnus negali šiaip nužvelgti teritorijos – tiesiog nesimato, o klaidžioti irgi nelabai faina, kai sniegą į veidą drebia.
Šiandien sugalvojau nubėgti iki mugės, nes darbo diena ir įsivaizdavau, kad bus mažai žmonių ir aš galėsiu patenkinta slampinėti tarp stendų, o ne grūstis, kaip paprastai būna. Deja, deja. Žmonių – piiiilnaaaa. Mašinų aikštelė – pilna, nenoriu net įsivaizduoti, kas bus šeštadenį (nors ir darbo diena), o tuo labiau sekmadienį… Tiesa, prie bilietų kasos eilės nebuvo, tad nusipirkau bilietą į visas keturias dienas, ir labai tikiuosi, kad pavyks bent du kartus nueiti, na, kad bilietas atsipirktų, turėčiau eiti tris.
Taigi, mielieji, pasiimkite pinigų!!! Nes aš pasiėmiau daugiau nei visada, bet ir vėl pritrūkau ;). Daugiausia išleidau prie leidyklos „Nieko rimto“ stendo pirkdama savo kukuliams ir savo dušiai – iš tikro daug nuostabių knygelių daug pigiau nei knygynuose. Ir šiaip kukuliams nupirkau daug daugiau nei sau. Sau tik keletą, kitas matytas bandysiu apvirškinti ir nuspręsti, kurių tikrai noriu. Nes irgi – yra daug. Ir nupigintų. Net pikta, kad taip brangiai pirkau knygyne.
Iš naujai išleistų nusipirkau Dauguvietytės trečiąją knygą, nes pirmosios dvi man siaubingai patiko. Dar norėjau pirkt Kernagį, Latėnaitės seniau išleistą knygelę ir taip toliau, ir taip toliau. Sakau, virškinsiu, o paskui iš slaptų vietelių trauksiu Daukantą ir vėl važiuosiu :).
Tiesa, kitomis dienomis jau labiau norėčiau padalyvauti susitikimuose ir diskusijose, tik irgi nežinau, kaip pavyks, nes šį kartą praeidama pro rašytojų kampelį atkreipiau dėmesį, kad žmonių buvo pilna! O ir pažvelgus pro langą į savo apsnigtą mašiną kažkaip… na, nesimato tos mašinos beveik…
O čia keletas kadrų iš mugės. Nedaug, nes su maišais labai jau nepatogu buvo fotoapartą traukti :). Ketvirtadienis man buvo pirkinių diena 😉
Patį pirmą pastebėjau pasirašinėjantį Malūką, tai nufotografavau, nors jis toli gražu nėra mano autorius 😉
E. Malūkas
Ilgesingas “Šviesos” stendas:
Saulutėje besišildantys Vyturėliai 🙂1961
“Nieko rimto” komanda patenkinta skaičiuoja nuosprendį mano piniginei 😛
Nieko rimto
Labai tikiuos, kad bus daugiau 🙂 Einu pasimėgaut pirkiniais 🙂
“Visata alsuoja meile, ne, visata – tai meile, tai absoliuti meiles melodija” //J.Ivanauskaiė
“Pakalnučių metai” man iki šiol sukelia šiurpuliukus.Nuo to, kai perskaičiau jos “Koncertas Nr. 1”, negaliu sėdėdama koncertų ar teatro salėje negalvoti apie tą mažutę knygą apsitrynusiais viršeliais.
Lietuvoje vis dar ilgasis savaitgalis, tad jei neinate į kokią vasario 16-osios šventę ar į kokį gerą spektaklį, siūlau pažiūrėti 20 ies minučių ir juokingą ir rimtą Isabel Allende paskaitą apie drąsias moteris, aistrą ir feminizmą.
Tiek J. Gaarderio romano “Sofijos pasaulis” parduota Lietuvoje. Oho! Įspūdingai skamba prie dabartino vidutinio 900 knygų vidurkio, ar ne? Jau aštuoni leidimai.
Atsimenu, kaip skaičiau šitą knygą. Kaip tik neseniai Tyto alba buvo pradejus leisti savo Garsiausias XX a. pabaigos knygas, kurios buvo tokios naujoviškos savo minkštais ir gražiais viršeliais, ir super gražiai lygiuodavo lentynoje :). O jau į “Sofijos pasaulio” viršelį galėdavau valandų valandas spoksoti – toks man jis gražus buvo. Tokie tai mano prisiminimai apie šią knygą, kurią tikriausiai verta būtų paskaityti antrą kartą, nes ji gi kaip vadovėlis. Atsimenu, kaip skaitydavau ir po keletą kartų grįždavau prie to paties sakinio, nes nelabai aiškios tos filosofijos būdavo :).
Šįvakar paskaičiau interviu su autorium, kuris, kaip jau rašiau ir visi tikriausiai žino, atvažiuoja į Vilniaus knygų mugę. Šiltas interviu su autorium čia. Kartais apsimoka ir bulvarinį skaitalą pavartyt, kad atrastum kokį puslapį skaitymo 🙂