Eigulio duktė: byla F117

eigulio-dukte-byla-f-117_1

Kai jau sakiau, kad šiemet jau neskaitysiu jokių storų plytinių knygų, eilinį kartą prisikalbėjau ir vos ne iš eilės perkaičiau tikriausiai storiausias buvusias “einamojoje” lentynoje – Agnės Žagrakalytės “Eigulio dukterį” ir Salman Rushdie autobiografiją. Apie “Eigulio dukterį” jau buvau minėjusi čia, o ir sau knygą nusipirkau du kartus – vieną kartą knygų mugėj, na, kaip gi be autografo, o kitą kartą atostogaudama, kai norėjau lietuviško teksto, kurio neperskaityčiau per vieną dieną, kai turi daug skaitymui skirto laiko. Tai greičiausiai situacija, kai skaitymui laiko daug, o knyginio pasirinkimo beveik kaip ir nėra, išgelbėjo knygą ir aš ją perskaičiau, nes, toks jausmas, kad jei būčiau turėjusi daug pasirinkimo, tai įpusėta knyga būtų kur nors krūvose aplink mano lovą, bet ne rankose.

Ne todėl, kad knyga būtų neįdomi, tiesiog gal ji per daug ištęsta, bet, kadangi knygą rašė ne autorė, o dvasios, tai, kaip sakant, prieš vėją nepapūsi – kiek jau liepė rašyti, tiek autorė ir rašė. Be to, tai yra autorės giminės istorija – nevalia trumpinti ir išmesti to, kas galbūt kitiems nelabai įdomu, ar užsitęsė. Šiaip net sakyčiau, kad knyga yra savotiška lietuviško kaimo darbų enciklopedija, kaip kokie Donelaičio metai – pavasaris, vasara ir t.t. Todėl, tiems, kas visai su kaimu nesusijęs ar nesidomi tais metų laikų darbais, tikriausiai su antrąja knygos dalimi neverta prasidėti. Kadangi mano ryškiausi vaikystės prisiminimai yra būtent iš kaimo ir didžioji dauguma, žinoma, susiję su visokiais darbais, tai man tos darbų aprašymo vietos labai neprailgo, galiausiai, jei jau labai snūdas ima, galima gi ir praversti iki tos vietos, kur veiksmas pajuda. Tai va. Summa summarum galiu pasakyti, kad pirmoji knygos dalis, gal kokie 200 puslapių iš beveik 600 yra toji greitai suskaitoma įdomioji dalis, kurią tikrai verta paskaityti, nes ten, ohoho, čigonės suviliotas turtingas lietuviatis ūkininkaitis, visokios pranašystės, užkeikimai ir prakeiksmai, meilės, nemeilės, čigoniški genai ir lėkimai pašėlusiais žirgais. Likusį knygos įdomumą reikia susirankioti iš lėtai tekančių likusių puslapių. Su trupučiu kanktrybės. Perskaičius dar norisi susipakuoti ir keliauti pas močiutę užrašinėti savosios istorijos.

Tokia įdomi situacija – knyga man patiko, bet nežinau, kam rekomenduočiau ją skaityti. Na, greičiausiai ne KŽG. Čia panašiai kaip iš serijos, parekomenduok, ką nors gero, bet lengvo ir negruzinančio. Hmm.

Dancer

dancer 1

Baletas yra mano kita gyvenimo meilė, tikriausiai mažesnė, nei knygos, nes blogo apie jį nerašau, bet mielai paskaitau baleto artistų autobiografijas, bioagrafijas ar štaip tokias fiction knygas apie baleto žvaigždes.

Nors knygos sumanymas įdomus – Rudolfo Nurijevo paveikslas kaip mozaika dėliojamas iš jo paties ir jo aplinkos žmonių (draugų, kolegų, partnerių) pasakojimų, nežinau, ar aš klausiau knygos labai išblaškytai, su pertraukomis, ar vis dėlto autoriui buvo sunkoka tokią kūrinio struktūrą suvaldyti. Skaitydama tokio pobūdžio knygas, vis grįžtu prie to paties klausimo – ar prieš imdama knygą į rankas turiu perskaityti trumpą herojaus biografiją kokioj Wikipedijoj, ar ne? Ar turiu pasikliauti kūriniu tikėdamasi, kad jis atskleis apie herojų viską, ką iš tikrais gyvenimais gindžiamos knygos norėčiau sužinoti ir, žinoma, dar daugiau (autoriaus unterpretaciją). Suprantu, kad čia ne faktų rinkinys, tačiau visokie lyriniai nukrypimai į pasakotojų asmeninius gyvenimus, nieko neatskleidžiantys apie pagrindinį herojų, man buvo truputį per dažni.dancer 2 Ir perskaičius lieka toks jausmas, kad kaip ir žinai daug apie Nurijevą, bet kartu ir nelabai žinai, nes gal čia ką nors savavališkai painterpretavai. Visokios neaiškios juodosios skylės. Panašų jausmą jau turėjau su Zeldos Ficdžerqald istorija – perskaitai ir keliauji naršyti internetą -pirmiausia, aišku,  dėl nuotraukų, bet  ir dėl biografinių detalių patikslinimo ar šiaip sugaudymo.

Nors autorius ruošdamasis knygos rašymui gyveno Rusijoje, man atrodo, kad rusiškoji knygos dalis kiek šabloniška, ne rusiška – labai jaučiasi, kad parašyta vakariečio arba vakariečių skaitytojui. A.Makine niekada taip neparašytų, žinoma, nereikia ir tikėtis, kad parašytų, kaip Makine, bet vis tiek, kai imu knygą į rankas, tai tikiuosi gi.

Vidutiniška knyga. Jei nebūtų apie baletą, tai nieko labai įdomaus man ten ir nebūtų.

 

 nb_pic_10

Kaip vanduo šokoladui

kaip vanduo

Atostogos tęsiasi.

Šioji perskaityta, sakyčiau viena erotiškiausių pastaruoju metu skaitytų. Garbės žodis, damos, jei turite bent kiek fantazijos, nereikia skaityti jokių atspalvių ir pospalvių! Imkite skaityti Lauros Esquivel “Kaip vanduo šokoladui”, pasidėkite šalia juodo šokolado plytą, to, kur su jūros druska ar čili pipirais – šitas tiktų labiausiai lietuviškam kraujui uždegti – pasibarstykit stalą/sofą/fotelį gvazdikėliais ar galų gale kokią kvapnią žvakę užsidekit ir uoskit bei ragaukit po truputį prieskonių, fantastiško gomuriui neįprasto maisto, meilės ir dar tos kitos meilės, kurios, įtariu labai daug ir banaliai pilkuose atspalviuose.

Štai dabar taip skaniai berašydama, jaučiu, kad ir pati išalkau, o kur čia beisi naktį šaldytuvo kraustyti… Ir knygos šios alkani neskaitykite, nes ne tik meile užsikankinsite, o ir alkis sugrauš – dviguba kančia. Tiesa, imdamos knygą – labai rekomenduoju lengvam atostogų skaitymui – netikėkite pažadais, Marquez čia nerasite. Nelabai ir traukia iki amžinaatilsio, o šiaip tai net ir erzina tokie palyginimai pastaruoju metu, atstumia, nes dažniausiai neišsipildo. Gal labiau Allende – pagal stilių ir kvapą. Ir nesakau, kad dėl to kažkaip blogiau. Kitaip, paprasčiau ir lengviau. O pati  istorija bus nepakartojama visiems ir visoms kulinarinių knygų ir receptų mėgėjoms ir mėgėjams, nes skaityti gabaliukus apie tai, kuo ir kaip, ir ką įdaryti bus vienas malonumas. Mano virtuviška tinginystė šitas vietas praskriedavo greitojo skaitymo būdu.

Įtariamasis

itariamasis

Kaip gerai, kad per šias atostogas nedariau eksperimentų ir pasiėmiau atostogoms tinkamą knygą. Skaitai, perskaitai, jokių kankinimų. Nors meluoju, kankinimų, tiesa, yra, bet jie – knygoje, kaip gi kitaip gali būti trileryje – vienaip ar kitaip autorius jei ne savo veikėjus, tai skaitytojus pakankina kokia įtampa, nežinomybe ar dar kokiu nors išmislu. Prisipažinsiu, kokį trilerį jau seniai buvau skaičius, todėl buvo visai smagu paskaityti, kai puslapiai verste verčiasi. Geriausia, kai knyga tokio dienos skaitymo storio, nes būna, kad ir miegot nelabai gali nueit, kol nebaigta. O kai atostogos, galvos niekas nekvaršina – puikus laikas trileriams skaityti.

Taip juokinga, kai įvedžiau į google “įtariamasis”, kad surastų knygos viršėlį, tai išmetė visokio plauko įtariamųjų, gali pasirinkti pagal baisumą ir intelekto lygį. Iš pirmo puslapio netiko nė vienas, nes šį kartą trileryje ne šiaip koks, o labai gudrus žudikas, tik laikykitės ir spėkite, kuris ten iš jų gudresnis, o gal pats daktarėlis skaitytoją tik ir ruošiasi išdurti avelę vilko kailyje vaidindamas? Nieko daugiau nepasakosiu ir taip leidykla jau daug atskleidžia ant viršelio. Žodžiu, labai tinkama saulėtiems paplūdimiams, o dar labiau apniukusioms dienoms, kai lyja ir niekur negali eiti.

 

Žuvys ir drakonai

žuvys-ir-drakonai-270x390

Tikriausiai kokią valandą čia galėčiau sėdėti ir galvoti, nuo ko pradėti rašyti apie šitą knygą. O po šito sakinio – dar vieną valandą. Ne pats lengviausias darbas. Ne pati papraščiausia knyga, net ir dabar negaliu sau pasakyti, kad viską, ką reikėjo ir rašė, supratau, ty pavieniškai tai istorijas supratau, net galima sakyti, skaičiau kaip savotiškas miniatiūras, o ne romaną, tačiau, ar tikrai supratau, kaip viena linija siejasi su kita, tai nežinau tikrai ir tikiuosi, kad neieškau kažko, ko nėra ir galbūt niekas nė nepametė.

Yra tokios dvi visiškai viena nuo kitos laike nutolusios istorijos – Cingų dinastijos laikų Kinijoje gyvenančio vienuolio dailininko Kastiljonės ir  keturių greičiausiai Vilniuje (bent aš taip viską įsivaizdavau) gyvenančių moteriškių – senelės, mamos ir dviejų seserų. Pirmoji istorija buvo man labai edukacinė – nei žinojau, nei įsivaizdavau, kad europiečiai į Kiniją vykdavo misionieriškais tikslais tokiais ankstyvais laikais, kad tapė paveikslus, freskas ir statė pastatus. Beje, skaitytojas apšviečiamas apie įvairius kinų meno niuansus – kaip kinai žiūri į paveikslus (iki  tol net nebuvau susimąsčius, kad apskritai yra kažkokia paveikslų žiūrėjimo sistema), ką kinai mokėjo ar nemokėjo nupiešti. Laikas kiniškoje knygos dalyje plaukia lėtai, kaip pasakoja Kastiljonė – žinia imperatorių pasiekė labai greitai – tik po dvejų metų, o ir visur kitur kiniškoje knygos dalyje nerasi nieko mums įprasto.

Sakykim, vilnietiškoji arba moteriškoji knygos dalis – nerealiai žaisminga, pilna nerealių dialogų. Nerealių ta prasme, kad ankčiau ar vėliau gausi netikėtą crazy atsakymą. O kaip gi kitaip, kai močiutės vardas Amigorena, Mama Nora rašo erotinius romanus, o dukros Miki ir Šaša (Šaša, gerai parašiau) šiaip, na, kokios gali užaugti dukros su tokiom augintojom. Ši knygos dalis skaitėsi lengvai ir smagiai, gal dėl to, kad nereikėjo virškinti kiniškų niuansų.

Taigi, nepaisant to, kad nežinau, ar tikrai supratau knygos dalių ryšius, knyga man patiko, nors, tiesa, nesiimsiu tos nesibaigiančios diskusijos, kiek lietuviška, ar nelietuviška tai knyga ir kiek nutolusi ar nenutolusi nuo lietuvių literatūros ir pasirengusi platesniems vandenims. Papraščiausiai man atrodo, kad lietuviams to įvertinti neįmanoma – turėtų skaityti nelietuvis ir mums visiems pasakyti. Todėl ir neraginsiu paskaityti labiausiai nuo lietuvių literatūros nutolusią ar dar kažkokią kitokią knygą. Paskaitykite vien tam, kad sužinotumėt pagaliau, kas to žuvys ir kas tie drakonai (tiesiai, aišku, knygoje niekas to ir nesako), nuo kur kinai pradeda žiūrėti į paveikslą, kodėl jų nepavyko atversti į krikščionišką tikėjimą ir galėtumėt kas antroje pastraipoje būti nustebinti netikėtų dialogų posūkių ir šmaikštumo. Sėkmės.

Kodėl spaudžiam dešinę

drukteinis

Universitete pas turėjau tokį labai įdomų kursą, pas ne mažiau įdomų dėstytoją Arminą Lydeką. Kursas vadinosi “Tarptautinis protokolas”. Galėčiau pasakyti, kad buvo vienos naudingiausių gyvenimiškų paskaitų, nes tokie pusiau laukiniai dar pusiau tarybiniai studentai sužinojo apie stalo įrankius, taures, kokias kojines reikia dėvėti vyrams prie kostiumo ir kaip elgtis, jei staiga susitiktumėm Anglijos karalienę (deja, dar neteko). Ką labiausiai prisimenu po šių paskaitų – kaip viskas aplinkui staiga pradėjo badyti akis – nuogos gauruotos politikų blauzdos televizoriuje ir taip toliau, ir panašiai. Iš tos pačios temos teko rašyti ir kursinį darbą, kas buvo visiška tragedija, nes vienintelė knyga, kurią pavyko sužvejoti buvo rusiška, atsimenu, kaip kažką bandžiau išvartyti iš vainikų ant nežinomo kareivio kapo padėjimo ceremonijos. Kursinis darbas buvo visiška nesekmė.

Giedriaus Drukteinio knyga yra labiau ne etiketo taisyklių knyga, o pasakojimas apie etiketo istoriją – kaip ir kodėl atsirado vienas ar kitas paprotys, kokia jo kilmė ir reikšmė. Žinoma, taip linksmai ir nenuobodžiai skaitydami sužinosite ir pačias taisykles, gal taip ir įsiminti lengviau, kai žinai visokius niuansus ir istorijas. Perskaitę tikrai žinosite, kas netinkamo pavaizduota ant knygos viršelio. O pačią knygą galite lengvai perskaityti per kelis vakarus gulėdami lovoje ar per  porą dienų besivoliodami Palangos pliaže, na, kai oras bus geresnis.

Americanah

“Why did people ask “What is it about?” as if a novel had to be about only one thing”
Chimamanda Ngozi Adichie, Americanah

americanah

Aprašyti man labai patikusias knygas yra labai sunkus darbas, nes daugiausia, ką noriu parašyti yra:”Labai labai patiko, imkit ir skaitykit”. Kai knyga nepatinka, tai dažnai labai aišku, kodėl, o kai labai patinka, tai ir tas patinka, ir anas, ir kad viską aprašyti, reikia daug laiko, kurio šiltais vasaros vakarais visai nesinori leisti prie kompiuterio.

Truputį juokinga, kad skaityti Adichie yra senas KŽG vis kitų ir kitų metų planas, kurį aš sugalvojau už ją įvykdyti, tad dabar, kai kada virtualiai susitinkam, aš vis zyziu, kad duotų man dar kokią štai tokią rekomendaciją, kuri išvirstų į pusės metų geriausią perskaitytą knygą, o gal ir dar geriau (čia tiesiogiai adresuoju leidykloms, kad kuo greičiau užsiimtų visais žemiškais darbais, kurie suteiks nežemišką pasitenkinimo jausmą skaitytojams).

Jei pavyks labai labai trumpai, kas ten man taip patiko. Vis galvoju, kad tikriausiai labai susitapatinau su pagrindine veikėja Ifemelu (Adichie knygose susipažinau su krūva gražių afrikietiškų vardų – Ifemelu reikia skaityti Ifemeliu, minkštai). Kažkaip labai jau natūraliai ėjau tuo keliu, kuriuo ji ėjo, jos pasirinkimai man atrodė labai organiški, tikri ir žmogiški, nebuvo jokio nenatūralaus situacijos ar jausmo laužimo, ar režisavimo, atrodė, jei ten būčiau aš ir man taip būtų, aš taip galvočiau.

Knygoje daug pamąstymų apie rasę, kaip rasė traktuojama viename ar kitame žemyne, nesijuok, bet su kokiomis problemomis susiduria juodaodės bandydamos tiesinti savo neklusnius afro plaukus, kas atsitinka, jei būdama už Atlanto tų plaukų nesitiesini, netgi judėjimą už natūralius plaukus. Knygoje daug kalbama apie emigraciją, pritapimą, susitaikymą, žinoma, apie meilę, apie gražius lygiaverčius santykius, šioje knygoje perskaičiau gražiausią, kokį esu girdėjusi mamos įspėjimą jaunai porai “neprisidirbti”. Ir dar milijoną visokių dalykų, gražių įžvalgų ir tt

Išduosiu, po 13 m. praliestų Amerikoje, Ifemelu nusprendžia grįžti namo, į Nigeriją. Prieš kelionę ji užsuka susipinti savo crazy afrikietiškų plaukų – jei įsivaizduojate tuos daugybę mažų kaselių, įtariate, kiek laiko užima visas šitas procesas – pakankamai, kad galėtume išklausyti vieną gyvenimo istoriją. Kas galite, skaitykite kuo greičiau originalą, kas ne- svajokite apie gerą vertimą.

***

Bnadžiau surasti tą gražią citatą, deja. Čia keletas kitų-

“The only reason you say that race was not an issue is because you wish it was not. We all wish it was not. But it’s a lie. I came from a country where race was not an issue; I did not think of myself as black and I only became black when I came to America. When you are black in America and you fall in love with a white person, race doesn’t matter when you’re alone together because it’s just you and your love. But the minute you step outside, race matters. But we don’t talk about it. We don’t even tell our white partners the small things that piss us off and the things we wish they understood better, because we’re worried they will say we’re overreacting, or we’re being too sensitive. And we don’t want them to say, Look how far we’ve come, just forty years ago it would have been illegal for us to even be a couple blah blah blah, because you know what we’re thinking when they say that? We’re thinking why the fuck should it ever have been illegal anyway? But we don’t say any of this stuff. We let it pile up inside our heads and when we come to nice liberal dinners like this, we say that race doesn’t matter because that’s what we’re supposed to say, to keep our nice liberal friends comfortable. It’s true. I speak from experience.”

“They <Americans> “Idon’t know.” They said, instead, “I’m not sure,” which did not give any information but still suggested the possibility of knowledge.”

“In America, racism exists but racists are all gone. Racists belong to the past. Racists are the thin-lipped mean white people in the movies about the civil rights era. Here’s the thing: the manifestation of racism has changed but the language has not. So if you haven’t lynched somebody then you can’t be called a racist. If you’re not a bloodsucking monster, then you can’t be called a racist. Somebody has to be able to say that racists are not monsters.”

“You could have just said Ngozi is your tribal name and Ifemelu is your jungle name and throw in one more as your spiritual name. They’ll believe all kinds of shit about Africa.”

“He had first been excited by Facebook, ghosts of old friends suddenly morphing to life with wives and husbands and children, and photos trailed by comments. But he began to be appalled by the air of unreality, the careful manipulation of images to create a parallel life, pictures that people had taken with Facebook in mind, placing in the background the things of which they were proud.”

 

Burial Rites / Paskutinės apeigos

burial-rites-978144723316901

Knygos iš visokių shortlist traukia akį. Ypač iš Baileys Women‘s Prize for Fiction, kuris toks labiau paskaitomas, nei Bookeris. Iš 2014 m. Trumpojo jau perskaičiau Donna Tartt „The Goldfinch“, dabar klausau Chimamanda Ngozi Adichie „Americanah“ ir visai neseniai baigiau Hannah Kent „Burial Rites“. Pastarąją pasirinkau skaityti, nes veiksmas vyksta Islandijoje, saloje, kur gamta yra vienas iš pasaulio stebuklų. Tikrai. Nors pats knygos aprašymas – jauna moteris laukia savo egzekucijos – nelabai, tiesą sakant, ir traukė.

Knygos autorė Hannah Kent yra australė, kuri ieškodama sniego ir egzotikos išvažiavo mokytis į Ispandiją. Tiek sniego, tiek egzotikos gavo su kaupu. Dar daug islandiškos tamsos ir vienatvės. Bet tokios patirtys yra nepamainomos – arba žlugndačios arba įkvepainčios, kaip greičiausiai ir atsitiko Hannah‘ai, sužinojusiai, kad netoli miestelio ant kalvos buvo įvykdyta egzekucija Agnes Magnusdottir. Paskutinioji Islandijoje ekzekucija. Vėliau, jau grįžus į Australiją ir besikankindama su savo moksliniais darbais, rašytoja ėmėsi šios temos ir tyrimų metu pastebėjusi, kad Agnes visuose istoriniuose dokumentuose yra minima kaip kokia nevaldoma ragana, nusprendė savo kurinyje parodyti žmogiškąją moters pusę, įsivaizduoti ir perpasakoti jos istoriją.

burial home
Čia ne islandiškos kalvelės – senoviniai velėnos namukai

Ir rašytojai pavyko. Agnes paveikslas iš ties šviesus. Visas raganiškumas remiasi i jos palyginti didelį to meto išsilavinimą, kuris nepaisant jos socialinės padėties dažniausiai neleidžia jai nuleisti akių ir patylėti, kai to iš jos tikimasi. Iš jos, kaip iš moters, žinoma, ne kaip iš žmogaus. To meto socialinė santvarka labai paprasta – arba tu turi iš velėnos suręstus namus, kuriuose gali žiemoti, arba ne, jei neturi, tai ir nesirenki – tave renkasi – už tarnaitę, už meilužę. Būti išvarytam į islandišką žiemą yra tolygu mirčiai, nes čia pat už namo durų mirtinai sušalsi, net eiti toli nereikės.

Toks ir yra pagrindinis knygos kontrastas – tamsi ilga žiema, tamsi neaiški istorija, kuri atvedė moterį į nepavydėtiną situaciją, ir šviesi, protinga Agnes su nepavydėtina istorija. Autorė pamažu veda per paskutinius Agnes likusius metus, kai ji yra apgyvendinama ūkininko šeimoje, kol sulauks teismo sprendimo patvirtinimo. Kaip reaguoja namiškiai, elgiasi kaimynai, kokia atsiskleidžia Agnes – egzotiškoje australiškoje knygoje apie Islandiją.

hannah kent

PS Goodreads knyga įvertinta 4. Aš, kaip labai griežta vertintoja tiek neduočiau. Nors kuo daugiau galvoju apie knygą, tuo labiau link to ketverto artėju.

The Namesake / Bendravardis

namesake

Kai Lahiri pradėjo eiti į  darželį Kingstone, Rhode Islande, mokytojai nusprendė ją vadinti “pet name” – naminiu vardu – Jhumpa, nes tokį vardą visiems buvo lengviau ištarti. Pagal indų tradiciją, kiekvienas vaikas gauna naminį “pet” vardą, kuriuo jį šaukia namiškiai ir oficialų “good” vardą, kuriuo šaukiamas visame už namų slenksčio esančiame pasaulyje, o pirmą kartą –  mokykloje.

Kaip prasidėjo autorės vardo istorija, prasideda ir Gogolio, pagrindinio knygos herojaus gyvenimas. Gogolio tėvai emigrantai iš Indijos (juos vienas kitam išrinko jų tėvai), gimus sūnui, tikrojo “good name” vardo suteikimo garbę duoda berniuko močiutei, kuri išrinktą vardą išsiunčia niekada adresato nepasiekusiu laišku, o pati pasimiršta, taip ir lieka berniukas keistu “pet” vardu Gogol (čia, žinoma, dar viena vardo istorija), negavęs tikrojo oficialaus vardo.

Šiuos metus tikriausiai galėčiau skelbti emigrantų metais – kas antra knyga apie emigrantus. Kiekvieno istorija skirtinga, o kartu labai vienoda, ypač pirmajai kartai – ilgesys, nuostalgija, nepritapimas, kultūriniai skirtumai, noras išlaikyti vaikus toje pačioje tradicijoje, kaip ir jie patys. Taip tėvai gyvena nepažindami savo vaikų, vaikai gyvena dvigubą gyvenimą nenorėdami skaudinti savo tėvų. Visi sukasi tokiam rate ir nežinia, ar yra išeitis. Gal išeitis būtų asimiliacija, bet eiti prie savo pasaulio suvokimą ar kardinaliai jį pakeisti nėra lengviausia užduotis. Gal tiksliau, tai nėra vienos kartos užduotis.

Labai rekomenduoju šitą knygą. 4/5 (oi, sese, nesakyk tik – “labai rekimenduoji ir tik 4?”)

namesake auth

***

Filmas yra, bet blogo skaitytoja nerekomenduoja, greičiausiai viskas supaprastinta ir iki knygos netempia. O aš, kai tik pasieksiu savo lentyną, skaitysiu”Interpreter of Maladies”.

 

Viena Indijoje

viena

Kažkaip pastaruoju metu daug visokių knygų, susijusių su Indija, aplinkui mane: R.Mistry “A Fine Balance”, ką tik perskaityta ir dar neaprašyta Jhumpa Lahiri “The Namesake” ir dabar nauja Vaivos Rykštaitės knyga “Viena Indijoje” (o iš karto po jos dar filmas “The Best Exotic Marigold Hotel”). Gal į Indiją teks važiuoti, kad jau taip?

Pirmiausia – viršelis. Ar gali būti labiau indiškas? Iš pirmo žvilgnio net neatrodo lietuviškas, o tikras Bolivudo filmų posteris, ar ne?

Antriausia – pasiėmiau į kelionę ir kelionėje perskaičiau – buvo smalsu, smagu, įdomu ir nenuobodu. Net lėktuvinius filmus nurungė, nerėjosi mušt iki pabaigos. Tekstas sklandus, skaityti lengva, bet svarbiausia, žinoma, – nenuobodu. Apie Indiją gi prisiklausę-prisigirdėję begalybę, kažkaip retai kada tenka išgisti kokių komentarų, kurie būtų, na, maždaug, per vidurį, dažniausiai būna arba-arba. O čia mergina iškeliavo viena – drąsuolė, aš greičiausiai viena nevažiuočiau, nebent į tą Indiją, kur su kondicionierium ir švaria patalyne.

Kas labiausiai man knygoje patiko? Nuoširdumas. Autorė savęs nevaizduoja nei kaip Indijos ekspertės, nei kaip didelės žinovės – tiesiog crazy smalsi mergina, kuri kartais, atrodo, kiša nosį, kur reikia ir kur nereikia (apie “kur nereikia” pagalvos visos mamos), bet kaip visi ištroškę nuotykių žino, kad kondicionuojamoje Indijoje nuotykių visam gyvenimui greičiausiai nepatirsi ir senatvėj anūkams nepapasakosi.

Taigi visiems, kurie ruošiasi patys savarankiškai keliauti po Indiją ir visiems, kurie geriausiu atveju į Indiją keliaus ant skraidančios savo namų sofos, tradiciškai – spalvota, kvapni, jogiška, stebuklinga, įkvepianti ir nuvilianti, pilna nušvitusių ir apsimetusių nušvitusiais, saldi ir visokia kitokia Indija Vaivos Rykštaitės knygoje. Jimmy Jimmy Acha Acha (čia iš tokio vaikytėje žiūrėto indiško filmo priedainio, atrodo “Vandenynas” vadinosi).

Keturios kovo dienos

Grondahl_4kovodienos_72max

Tai yra lėta skandinaviška knyga. Kaip kitaip būtų su keturiomis dienomis beveik 400 puslapių. Bet į keturias dienas laisvai gali sutilpti trijų kartų moterų gyvenimas. Močiutės, jos dukters ir anūkės. Šiosios sūnui tebūnie ketvirtoji diena. Jei paklaustum, apie ką trumpai knyga, šį kartą, net keista, galbūt net pavyktų atsakyti, pasakyčiau – apie nemeilę. Tąją ne tarp moters ir vyro, bet kitą. Nemeilę tarp šeimos narių, artimųjų. Tokia nemeilė, kai vaikas ieško mamos glėbio ir tiesiog buvimo su šeima, o gauna? Nieko negauna. Internatą ar gyvenimą pas tokį pat abejingą tėvą. Atstumto vaiko vaikui ne ką geriau. Juk visada atsiranda svarbesnių reikalų, ar ne? Čia jau fantazijos reikalas, kaip pasiteisinti, o kartais ir pasiteisinti nereikia. Gali apsimesti, kad klausimo neišgirdai ir tiek.

Egoistiška ta nemeilė knygoje, bet autorius nieko nekaltina – kaltininkus teks pačiam skaitytojui susirasti lėtai keliaujant per gyvenimo puslapius ir galvojant, ar yra išeitis iš šito užburto rato. Tuo labiau, kai vaikas, kuriam skyrėm ketvirtą kovo dieną yra visai pasimetęs paauglys, balansuojantis ant ribos, kai tuoj tuoj ir nugarmės į kriminalinę duobę. Ir kuris bus dėl to kaltas? Ir ko reikia, kad visi po tą lėtą rūką slampinėjantys atsitokėtų? Kai tau beveik penkiasdešimt, ar laikas imtis pokyčių, ar jau viskas, gražiausios gyvenimo dienos praeityje?Didžiosios meilės irgi? Labai daug pasirinkimų knygoje, daug vietos ir laiko pamąstymui, ar pasirinkimai buvo teisingi. Teisuolio, žinoma, šitoje knygoje nėra.

Po tokias kopas vaikšto ir knygos herojai
Po tokias kopas vaikšto ir knygos herojai

***

Apie jausmą:

Ingrida pabando prisiminti tą fizinį vienatvės pojūtį, kai nebeleidi tėvams prisiglausti, bet prie tavęs dar nesiglaudžia niekas kitas.

Z. Romanas apie Zeldą Ficdžerald

z-romanas-apie-zelda-ficdzerald

Viena iš knygų, kurias tikriausiai reikia skaityti susipažinus su kontekstu (aš skaičiau nesusipažinus). Arba gal toji, kur dar skaitydamas skaitytojas pradeda landžioti į internetą ir ieškoti nuotraukų ar šiaip faktų.

Zelda Ficdžerald buvo labai kontraversiška asmenybė ir iki šių dienų apie tai kyla daugybė ginčų – kokia ji buvo, kuo sirgo, ir kas ten iš tikrųjų atsitiko su ja ir Skotu Ficdžeraldu – kuris kurio gyvenimą suėdė. Sužinojus aukščiau minėtą kontekstą, romanas tarsi turėtų Zeldą reabilituoti, gal labiau parodyti kaip laikotarpio ir aplinkos įkaitę – penkiasdešimt metų vėliau, ir madam nebūtų nei šizofrenikė, nei isterikė, na, gal kažkas panašaus į Britney Spears ar kokią Lindsay Lohan – vakarėliai, įžymybės, nuopoliai, kreizėjimai, atsitiesimai, vėl nuopoliai. Labai gaila, jei autorė norėjo sudaryti kitokį įspūdį, bet man jis labiausiai linko prie žurnalo apie žmones stilių (nelabai galiu įvertinti, kiek stiliaus suvalgė vertimas). Kas gal visai nieko – įsimeti tokią knygą į atostogų lagaminą ir pirmyn su lengvu pasiskaitymu (dabar prisimenu visas per sudėtingas neatostoginio tipo knygas, kurios taip ir liko neperskaitytos prie kokios nors šiltos jūros).

Sakyčiau, kad įdomiausia knygos tema – Zeldos kūrybiškumas – ji pati rašė, tapė ir labai neblogai šoko – knygoje nebuvo pakankamai atspindėtas. Knygos pabaigoje Zelda guodžiasi, kaip ji padėdavo Skotui vystyti jo romanų siužetus, kurti charakerius – tačiau pačiome pasakojime visas kūrybinis procesas nuskendęs vakarėlių ir šampano jūroje – kūryba yra kažkur už uždarų durų, o ten žinoma užsidaręs Skotas, ne Zelda. Zelda savo kambarį gauna tik psichiartinėje ligoninėje (Virginija tikriausiai užsidengtų akis ranka).

Taigi, jei po Didžiojo Getsbio filmo ir knygos susidomėjote laikmečiu ar Ficdžeraldu, ši knyga yra visai nebloga mozaikos dalelytė, tačiau skaitant ją kaip atskirą kūrinį, Zeldoje rizikuosite pamatyti moterį neatskleistais talentais, kuri pati lyg ir neturėtų kažko per daug kaltinti, kad jie taip ir liko neišsiskleidę.

z

 

Milžinas mažylis

milzinas-mazylis_z1

Gyveno kartą Lietuvoj milžinai. Ir apie tuos milžinus kiekvieną vakarą mama ir tėtis skaitė savo vaikams. Su įdomumu skaitė, nes daug ko patys nebuvo girdėję, o dar daugiau iš viso pamiršę, kaip kad būna kartais, kai užaugi. Taigi, kiekvieną vakarą vis ką nors prisimindavo arba sužinodavo. Atsimenat, apie ežerus, kurie atplaukdavo, kaip didelis urzgiantis šnabždantis ir kitokius garsus leidžiantis debesis, o ištarus jo vardą, pliumptelėdavo žemyn, nesvarbu ant ko, kas tuo metu apačioj pasitaikydavo – kaimas, pakalnė ar pamiškė kokia; apiešaltinius, iš kurių kūdikiai išplaukdavo – brr, kaip šalta – o išgriebti jų ateidavo kaimo bobulė.

Kad kitą kartą prisimintumėt, kur vakar vakare  kartu su milžinais buvote, yra žemėlapis, kokią gražia vasaros dieną galima imti ir nuvažiuoti milžino minėtų vietų aplankyti. Štai jums ir vasaros planas!

Kadangi vakarais mama su tėčiu skaitė pakaitom, vieną dieną mama paklausė tėčio, ar ir jam taip sunku tą gražia, bet tokia jau sudėtinga lietuvių kalba parašytą knygą skaityti, garbės žodis, jausmas, kad liežuvį nusilauši. “Tikrai taip,”- atsakė tėtis. Tad būsimieji skaitytojai, nusiteikit, kad liežuviui teks pavargti. Bet juk verta. Ir dėl milžinų, ir dėl istorijų, ir dėl gražios sudėtingos lietuvių kalbos.

 

Wonder

wonder cover

Kai pradėjau klausyti šitos knygos (savaime suprantama, mašinoje) tai verkiau, o paskui juokiausi. Taip gražiai knygos autorė duoda toną savo knygai – lyg ir liūdna, labai liūdna, ką skaitai, bet verkt ne tai, kad negalima, tiesiog nėr kada – reikia gyventi. Gyventi plačiai atmerktom akim, kad matytum ne tik tai, kas matoma.

Apie knygų kategorizavimą aš šį kartą iš viso nekalbėsiu, nes šioji tikriausiai net ne young adult, o vaikų knyga – visai nesvarbu. Iš tikro jinai yra nuostabi. Na, negaliu sakyti, kad  pakeitė gyvenimą, ar kažką panašaus, gal labiau nurodė kryptį, atvėrė akis, o gal parodė, kaip žiūrėti.

Šeimoje gimsta berniukas deformuotu veidu ir tai yra vienintelis jo kitoniškumas nuo kitų žmonių. Dėl to jam yra begalo sunku, nes žmonės mato tik tą vienintelį jo kitoniškumą ir nieko daugiau. Visiškai nemato, kas yra už to veido ir koks Augustas yra. Augustas mokosi namuose, bet ne dėl to, kad šitaip slėptusi nuo nepageidaujamo dėmesio, o dėl nuolatinių operacijų, kuriomis bandoma atitaisyti gamtos klaidas. Bet štai laikas keliauti į penktą klasę ir Augusto mama pasiūlo berniukui eiti į tikrą mokyklą. Po įvairiausių taip ir ne, į mokyklą vis dėlto susiruošiama ir prasideda sunkiausi ir nuostabiausi berniuko metai.

Tuos Augusto gyvenimo metus autorė atskleidžia kalbėdama jo paties, jo sesers, jo klasiokų lūpomis. Sunku ne tik berniukui, bet ir jo artimiesiems, jo draugams. Vis dėlto svarbiausia knygoje yra meilė ir draugystė, nes būtent meilė, draugystė ir gerumas (kindness) ledžia išvysti daugiau ir giliau, meilė ir draugystė yra stebuklingas filtras, kuris tiesiog įgalina matyti kitaip. Atsimenu, kaip mūsų literatūros mokytoja pasakojo, kaip pagavo save gailint moters, kuri sunkiai ėjo gatve ligos išsukinėtomis kojomis. Bet gal moteris laiminga, kad apskritai eina? Gal prieš mėnesį ji gulėjo prikaustyta prie lovos ir neapsiėjo be kitų pagalbos? Taip ir knyga padės (tikiu) kiekvienam skaitytojui pamatyti, o su laiku gal ir pasielgti kitaip.

Įvedus į paiešką autorės pavardę, išmeta nuotrauką, kurioje autorė yra su mergaite. Neieškokite tos nuotraukos dabar, padarykite tai, kai perskaitysite knygą, pamatysit – įvyko stebuklas.

***

wonder auth

Keletas faktų apie knygą:

Apie įkvėpimą

What inspired you to write Wonder?
About five years ago I took my son’s for ice cream, and while my older son went inside to buy us our milk shakes, my younger son and I waited on the bench outside. My younger son was only about 3 years old at the time, and he was in his stroller facing me while I sat on the bench. At a certain point I realized that sitting right next to me was a little girl with a severe craniofacial difference, her friend (or sister), and her mother. When my younger son looked up and saw her, he reacted exactly the way you might think a three-year old would react when seeing something that scared him: he started to cry—pretty loudly, too. I hurriedly tried to push him away in the stroller, not for his sake but to avoid hurting the girl’s feelings, and in my haste I caused my older son to spill the shakes, and, well, it was quite a scene—the opposite of what I had hoped for. But as I pushed my younger son’s stroller away I heard the little girls’ mom say, in as sweet and calm a voice as you can imagine: “Okay, guys, I think it’s time to go.” And that just got to me.

For the rest of the day, I couldn’t stop thinking about how that scene had played out. It occurred to me that they probably went through something like that dozens of times a day. Hundreds of times. What would that be like? What could I be teaching my children so they could understand how to respond better next time? Is “don’t stare” even the right thing to teach, or is there something deeper? All this stuff was flying through my head, and I realized that I was disappointed in myself because I had missed a good teaching moment for my kids. What I should have done, instead of trying to get my kids away and avoid the situation, was engage the girl and her mother in conversation. If my son cried, so be it: kids cry. But I should have set a better example for him, and shown him there was nothing to fear. Instead I panicked. I simply didn’t have the wherewithall to know what to do in that situation.
Coincidentally, the song Wonder by Natalie Merchant came on the radio that night, as I was thinking about the ice cream incident, and something about the words to the song just got to me. I started writing Wonder that very night.

– Daina

-Lietuviškai

wonder lt

 

 

Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos

 

argamante

Perskaičiau šitą knygą. Ir jūs perskaitykite. Tik kažkaip rankos nekyla apie ją rašyti – liūdna ir beviltiška. Ne visa knyga tokia. Knygos autorius Igor Argamante kažkada buvo vilnietis. Kai buvo toks praaugęs berniokas. Su juo pirmojoje knygos dalyje lakstysite Vilniaus gatvėmis, landžiosit po įvairiausius užkaborius ir džiaugsitės šviesiom vaikystės dienom – šviesi knygos  pusė ir buvo įdomiausia skaityti. Daugybė įdomiausių miesto ir tomečio gyvenimo detalių.

O Vilniaus geto istorijos… Juk aiški istorijų pabaiga. Bet vis tiek skaitykit.  Kad nepamirštumėm iki kokių absurdų pasaulis yra pajėgus nusivažiuoti.