Kaip vanduo šokoladui

Atostogos tęsiasi.

Šioji perskaityta, sakyčiau viena erotiškiausių pastaruoju metu skaitytų. Garbės žodis, damos, jei turite bent kiek fantazijos, nereikia skaityti jokių atspalvių ir pospalvių! Imkite skaityti Lauros Esquivel “Kaip vanduo šokoladui”, pasidėkite šalia juodo šokolado plytą, to, kur su jūros druska ar čili pipirais – šitas tiktų labiausiai lietuviškam kraujui uždegti – pasibarstykit stalą/sofą/fotelį gvazdikėliais ar galų gale kokią kvapnią žvakę užsidekit ir uoskit bei ragaukit po truputį prieskonių, fantastiško gomuriui neįprasto maisto, meilės ir dar tos kitos meilės, kurios, įtariu labai daug ir banaliai pilkuose atspalviuose.

Štai dabar taip skaniai berašydama, jaučiu, kad ir pati išalkau, o kur čia beisi naktį šaldytuvo kraustyti… Ir knygos šios alkani neskaitykite, nes ne tik meile užsikankinsite, o ir alkis sugrauš – dviguba kančia. Tiesa, imdamos knygą – labai rekomenduoju lengvam atostogų skaitymui – netikėkite pažadais, Marquez čia nerasite. Nelabai ir traukia iki amžinaatilsio, o šiaip tai net ir erzina tokie palyginimai pastaruoju metu, atstumia, nes dažniausiai neišsipildo. Gal labiau Allende – pagal stilių ir kvapą. Ir nesakau, kad dėl to kažkaip blogiau. Kitaip, paprasčiau ir lengviau. O pati  istorija bus nepakartojama visiems ir visoms kulinarinių knygų ir receptų mėgėjoms ir mėgėjams, nes skaityti gabaliukus apie tai, kuo ir kaip, ir ką įdaryti bus vienas malonumas. Mano virtuviška tinginystė šitas vietas praskriedavo greitojo skaitymo būdu.