Anoreksija: 22 apsakymai

November 2, 2014 ~ kzL ~ Leave a comment

Štai taip visai netikėtai pačiai sau gavau siurprizą – Jeroslavo Melniko apsakymų knygą “Anoreksija”. Pagalvojau, kad labai jau ilgai vaikštau be nuomonės apie šį rašytoją, tad nauja labai gražiai išleista knyga, pamaniau, bus tas pats. Tiesa, knygų mugėje buvau papuolus į “Moters laimės enciklopedijos” pristatymą, bet kaip papuoliau, taip ir išpuoliau, nebuvo man įdomios moters laimės paieškos.

O moters ir moterų šitoj apsakymų knygoj labai daug. Išskyrus keletą apsakymų, sakyčiau – moterų knyga. Ir tuose apsakymuose arba jos pačios bando save suprasti, arba jas suprasti bando vyrai – tėvai, mylimieji, sutuoktiniai, seneliai ir taip toliau. Kai kurie apsakymai balansuoja ant pačios totalaus nukreizėjimo ribos, skaitai ir galvoji, na, na, ir kas gi toliau, kaip kapanosies, nes išeitys kaip ir dvi – arba gražiai ir įdomiai išmanevruoti iš tos situacijos, į kurią pastatai savo veikėjus (o jų tokiųlabai įvairių pasitaikė), arba totaliai nupievinti. Tai tame ir mano patirtas siurprizas – kad daugumos, jei ne visų istorijų išsukimas man pasirodė nors galbūt ir crazy, bet tikras, kažkaip natūraliai išplaukiantis – šitaip ant lyno balansuojantis ir rizikuojantis autorius ima ir nenugarma. Belieka tik mėgautis įžvalga, jautrumu ir puikiai sudėliotais žodžiais.

Purple Hibiscus

October 29, 2014October 30, 2014 ~ kzL ~ 2 Comments

Labai pykstu, nes ką tik mano visas rašinėlis nugarmėjo “down the drain”. Nuostabus jausmas, kai norisi išmesti kompą per langą. Tai aš čia šitoj vietoj sakau daug negražių žodžių ^&*(*&^&*&%&^%(). Kadangi noriu kažkada šiandien nueiti miegoti, tai dabar bandysiu labai trumpai.

“Purple Hibiscus” yra debiutinė Chimamanda Adichie knyga, 2004 m. nominuota Orange prizui. Tai yra pakankamai gera knyga, kad būtų skaitoma, todėl, jei norite susipažinti su šia autore ir galvojate, kad ją pamilsite, taip, kaip aš kad įsimylėjau (na, kad skaitysite visas kitas jos knygas ir t.t.), tai siūlyčiau nuo jos ir pradėti, nes natūralu, kad kitos mano šiais metais skaitytos yra dar geresnės, brandesnės ir gilesnės. Nepaisant to, skaitysiu ir visas kitas dar neperskaitytas.

Šį kartą vėl atsiduriame Nigerijoje, turtingo verslininko šeimoje. Taigi, bent jau pradžioje, nematysite jokių Afrikos vargų. Penkiolikametė Kambili nelabai ir įsivaizduoja esant kitokio gyvenimo, nei ji gyvena – griežtai kontroliuojama fanatiškai religingo tėvo, reikalaujančio tik geriausių mokslo rezultatų, nuoširdžiausios maldos ir išpažinties, visiško paklusnumo. Net negalėtum tikėtis, kad toks žmogus savo auklėjimo tikslų siekia iki sąmonės netekimo daužydamas žmoną ir vaikus, visokiais ypatingai “išradingais” būdais siekdamas jų tyrumo ir atsidavimo. Tuo labiau, kad vėliau paaiškėja, kad tėvas yra žinomas Nigerijos kovotojas prieš korumpuotą valdžią, visokias negeroves ir politinį susidorojimą su priešininkais. Žodžiu, garbingas visuomenės atstovas, vos ne šventasis.

Visai kitokį pasaulį, tokį, kur žmonės kalbasi ir juokiasi (o kartu ir neturi elektros ar ką valgyti), Kambili ir jos brolis Jaja (Žaža) pamato apsilankę pas savo tetą Ifeoma. pamato pasaulį, kurio neįsivaizdavo egzituojant, pasaulį, kuriame nėra materialinės gerovės, bet yra jausmai, nuomonės, šypsenos, džiaugsmas. Tiesus kelias į “nuodėmę”. Kur nukeliaus šita šeima?

***

PS Pasirodo, jau seniai turime knygos vertimą. Būtų smagu matyti labiau išsiskiriančius ir akį patraukiančius knygų viršelius…

Vasaros knyga

October 19, 2014 ~ kzL ~ Leave a comment

“Vasaros knygą” reikia skaityti ilgais rudens arba žiemos vakarais. Bus pats tas. Kai labiausiai ilgu šilumos ir šviesos, maudynių ir atostogų. Tačiau ne atostogų vaizdai labiausiai užsilieka galvoje. Pagrindinių knygos atostogautojų anūkės Sofijos ir senelės bendravimas – betarpiškas, lygiavertis, pagarbus (na, čia turiu omenyje, kad senelė nedejuoja, kad tu vaikeli dar gyvenimo nepatyrus ir panašiai) ir yra knygos ašis. Senelės neįsivaizduokite kaip tradicinės lietuviškos sengalvėlės, bent jau man toks paveikslas tikrai nesusidarė, ši senelė – labiau nuotaikos žmogus, paskendusi savo mintyse, iš kurių ją savo sudėtingais klausimais vis bando ištraukti anūkė:

-Ar angelams leidžiama nuskristi į pragarą?

-Aišku. Juk ten gali būti devynios galybės jų draugų ir pažįstamų.

-Va ir nutvėriau! – šūktelėjo Sofija. – Vakar sakė, kad pragaro nėra!

Jos senelė suirzo, atsisėdo ir tarė:

– Ir šiandien manau lygiai tą patį. Bet tai tik žaidimas.

-Joks čia ne žaidimas, rimta, kai kalbama apie Dievą!

-Jis niekuomet nesugalvotų tokios kvailystės, kaip sutverti pragarą.

[…]

-Sofija. Dėl to visai nėra ko pyktis. Juk gali suvokti, kad gyvenimas pakankamai vargus ir be to, kad po jo dar būtum ir nubaustas. Būsi paguostas, tai ir yra visa esmė.

Knygos nuotaika labai priminė R.Bradbury “Pienių vyną“, o kartu ir priminė atostogas kaime, kai viena ar dvi savaitės ištįsdavo iki neišmatuojamos begalybės, atrodo, visada būdavo saulėta ir niekada nelydavo, kai vienintelis saldumynas būdavo pamiškėj prisirpusi žemuogė arba cukrus ant batono.

The End of the Affair

October 17, 2014 ~ kzL ~ 1 Comment

Sako, kad šitą audioknygą galima klausyti vien tik skaitančiojo Colin Firth balso. Man tokias knygas klausyti labai sunku – ir dėl to, kad gražus balsas užliūliuoja ir dėl to, kad tokias knygas man reikia regėti ant popieriaus. Taip ir taikiaus padaryti, tik, baisiai supykau, kad elektroninė knygos versija brangesnė už popierinę, o popierinės laukti nenorėjau. Tad likau su liūliuojančiu gražiu balsu ausyse ir lėta knyga, kur galbūt mažai veiksmo, bet už tai, kiek aistros, meilės ir iš pavydo kylančios neapykantos.

Romanas turi autobiografinių G.Greeno gyvenimo detalių. Antrojo pasaulinio karo metais kylanti literatūrinė žvaigždė – rašytojas Maurice Bendrix pradeda romaną su ištekėjusia Sarah Miles. Aistringą meilę greitai pradeda temdyti didžiulis Bendrixo pavydas, nuolatiniai ginčai ir raginimai skirtis su vyru. Vieną dieną meilužių namas subombarduojamas, sprogimo bangos nublokštas Bendrix’as vos lieka gyvas, o šių dviejų žmonių gyvenimas tarsi sudraskomas – visiškai be jokio paaiškinimo Sarah palieka mylimąjį. Štai čia ir sustokim. Tegul tik knygą perskaitę sužino, kam reikalingas privatus detektyvas, kaip Bendrix’as sužino Sarah’os poelgio motyvus ir kokia dievo rolė visoje istorijoje. Nesusiviliojusiems gražiuoju Colin Firth balsu – Julianne Moore ir Ralph Fiennes vaidyba to pačio pavadinimo filme (knygos nuotaika gan gerai atkurta, tačiau pats siužetas gerokai pakoreguotas).

Virtuvė

October 15, 2014 ~ kzL ~ 1 Comment

Vakaro knyga Murakami mylėtojams. Labai japoniška (tikriausiai). Lietuvių skaitytojui greičiausiai reikia pradėti skaityti nuo pabaigos, nes pabaigoje yra trumpas straipsniukas apie autorę ir jos knygą, savotiškas įvadas lietuvių skaitytojui, papasakojantis, ko šiaip niekada nesugalvotum apie knygą – pvz. sąsajas su komiksais ir visokiais kitokiais japoniškais dalykais. Tai paskaičius įvadą ir kyla mintis, kiek šitos knygos galima suprasti neskaitant japoniškų komiksų ir, pvz., neperskaičius to įvado. Aišku, atsipalaiduoji ir murakamiškai perskaitai (murakamiškai man greičiausiai reiškia – nieko nesuprantu, bet šiaip skaitau ir mėgaujuosi, grožiuosi fantazija), bet visada norisi suprasti daugiau ir giliau negu tiek. O tam jau reikia atskirai pastudijuoti apie autorę, jos aplinką ir visokius įtakojančius dalykus. Tai nieko tokio, ačiū leidyklai, kad tą straipsniuką įdėjo.

O šiaip tokia graži knyga. Reserved. Toks žodis, va, lenda į galvą. Jausmai čia netrykšta, pulsuoja kažkur tarp eilučių, tarp vienatvės ir liūdesio. Toks vaizdas, kad stovi naktį prie dangoraižio lango ir žiūri į mašinų srautą apačioje gatvėje. Dar lyja lietus, lašai bėga per langą. Tuoj kas nors pareis, eisim daryti valgyt. Dar net nežinosim, kad jau įsimylėję. Pareis mama, kuri šiaip yra tėtis. Oho. Kaip taip gali būti? Pasirodo gali. Atsipalaiduoji ir mėgaujiesi visą vakarą.

Debesų atlasas

October 15, 2014October 15, 2014 ~ kzL ~ 3 Comments

Štai čia tai tikrai nežinau, nuo kurio galo pradėti. Gal nuo liaupsių filmo kūrėjams? Už tai, kad sugebėjo ekranizuoti neįmanomą ekranizuoti kūrinį? Bet tada gal knygos autoriui, mama mia, nu tikrai turi būti, atleiskit man, high, kad parašytum tokią knygą. Tokia štai mano būsena, man atrodo, kad labiau nesupratau, negu supratau. Džiaugiuosi, žinoma, kad neprasidėjau su originalia versija, nes vietomis ir lietuviškai skaityti nelabai sekėsi (na, yra tokia dalis “Teliūskas perkėla i visa paskum” (čia, žinokit, nėra rašybos klaidų, nurašiau paraidžiui). Prisipažinsiu, pakankinau tos tarmiškos dalies kokį gal dvidešimt puslapių ir pasidaviau, nu, nes smegenys gali užvirti, keliavau tiesiai į kitą skyrių. Aišku, eilinį kartą įsitikinau, kad negalima pirma žiūrėti, o paskui skaityti, nes visą laiką knygoje ieškojau filmo – nieko gero knygai, bet tuo pačiu galvoju, ar be filmo iš viso būčiau ką nors supratus? Nes visas šitos knygos supratimas – tai sąsajų ieškojimas tarp dalių ir laikmečių, o tai tikrai ne pats lengviausias darbas. Tai summa summarum, mano galvoj filmas su knyga susipynę, neatskiriami. Nelengvas skaitymas, bet tikiu, kad tikrai atras savo gerbėjų, aš tai tik buvau laiminga, užvertus paskutinį puslapį, nors ne melas ir tai, kad mintys apie knygą vis dar sukasi.

Radau tokią įdomią schemą, galima pasitikrinti, ar visas gijas knygoje-filme surankiojai.

The Children Act / Vaiko gerovė

October 7, 2014July 10, 2016 ~ kzL ~ Leave a comment

Po šios knygos noriu dar ir dar Ian McEwan knygų. Labai patiko. 4/5

Kadangi šiuo metu labiau noriu gulėti su knyga nei tarškėti klaviatūra, tegul pats autorius papasakoja, apie ką jo knyga. The Children Act yra dar vienas geras įrodymas (šalia pvz. Julian Barnes The Sense of Ending), kad nereikia prirašyti 800 psl., kad parašytum gerą knygą.

Našlaičių traukinys

September 21, 2014September 21, 2014 ~ kzL ~ 5 Comments

“Orphan train” jau seniai siūlė perskaityti tiek goodreads (vertinimas 4.08), tiek audible, tad kai ilgai tempus pamačiau, kad yra lietuviškas leidimas, o dar ieškojau greito išsisukimo poilsiui nuo “Šėtoniškų eilių”, kaip sakant, nepraleidau progos.

Kartais galvojame, kad mūsų tautos istorija yra tragiškiausia ir liūdniausia. Na, gerai, gal paskaičius Franc McCourt “Angela’s ashes”, sakytume, kad ir airių ne ką geresnė, – visada gi atrodo, kad kaimyno žolė žalesnė ir gyvenimas paprastesnis. Bet štai pakliūna tokia knyga į rankas ir tada jau kaip ir sunku pamatuoti, kam ten sunkiau ir baisiau buvo. Amerikoje (JAV) XXa. pradžioje tūkstančiai vaikų, dažniausiai našlaičių bastydavosi New York gatvėmis, ar šiaip likdavo be globėjų, ir dėl to galiausiai patekdavo į tokiais vaikais besirūpinančių organizacijų rankas. Nors gal nelabai ir tinka organizacijas vadinti “besirūpinančiomis”. Vaikai traukiniais būdavo siunčiami iš rytinės pakrantės į vidurio, vidurio vakarų valstijas, kur juos išdalindavo įvairiausiems globėjams. Čia jau kaip kam pasisekdavo – vieniems labiau, kitiems mažiau. Vienus įsivaikindavo, kitus išnaudodavo ne blogiau už vergiją, bent jau iki pilnametystės. Taigi tokia ir knygos istorija, perpinta su šių dienų našlaitės gyvenimu – šiuolaikinė našlaitė dirba pas devyniasdešimtmetę senučiukę, kuri pasirodo besanti iš našlaičių traukinio.

Knyga įdomiausia pačiu istoriniu faktu, sakyčiau, labai panaši tiek kalba, tiek stiliumi į Rūtos Šepetys knygas, net priskirčiau prie tos young adult kategorijos, kuriai Šepetys knygos ir priskiriamos. Kalba labai paprasta, o ir knygos siužetas toks ganėtinai lengvai numatomas ir prognozuojamas, tačiau vis tiek įdomu suskaityti iki pabaigos, nors ji man pasirodė kiek suskubinta, norėjosi daugiau pamąstymų apie kai kuriuos pabaigoje atskleidžiamus faktus – tikriausiai autorė jau labai skubėjo atiduoti knygą leidybai, kas čia žino.

Kaip mane nudžiugino leidyklos “Alma Littera” sprendimas T.Vermes knygą apie Hitlerį išleisti pritaikius originalų viršelį, taip šį kartą nuliūdino lietuviškas viršelio variantas. Kažkas leidykloje yra labai nekūrybingas – nurodoma tik kieno nuotraukos panaudotos, bet kas sulipino tas nuotraukas viena ant kitos – paslaptis. O ir kas lipintų šiuolaikinę mergaitę su kažkokiu neaiškiu sakvojažu su senovinio traukinio vaizdu? Garbės žodis, jei ne visokie knyginiai puslapiai, niekada tokios knygos net nepaimčiau į rankas – taip banaliai atrodo. Leidyklai tikrai reiktų pagalvoti, kaip išlipti iš viršelių margumyno, nes visos knygos, kuriems kuriami lietuviški viršeliai atrodo tragiškai vienodai.

Bel Canto

September 17, 2014 ~ kzL ~ Leave a comment

Bel Canto buvo įkvėpta istorijos, nutikusios Peru sostinės Limos Japonijos ambasadoje – įkaitais buvo paimta daugybė žmonių. Taip ir šioje knygoje neįvardinotoje šalyje, kažkur greičiausiai Lotynų ar Centrinėje Amerikoje, norėdami paimti įkaitu gimtadienio baliuje turėjusį dalyvauti šalies prezidentą, tačiau jo neradę, nes pastarasis paskutinę minutę savo dalyvavimą atšaukė, kadangi norėjo pasimėgauti nauja super populiarios muilo operos apie Mariją serija, – įkaitais paima visus baliuje buvusius svečius – daugybę verslininkų, jų žmonų, ambasadorių, susirinkusių paklausyti vieno garsiausių pasaulio sopranų. Garsiąja dainininke suviliotas, savo paties gimtadienyje sutinka dalyvauti ir šventės kaltininkas, operos mylėtojas, japonų verslininkas, iš kurio tikimasi didelių investicijų šalyje. Visi pasipuošę ir geros nuotaikos, skamba dieviškas soprano balsas ir staiga užgesta šviesos… teroristai užgesina.

Įkaitai (personalas ir moterys, išskyrus dainininkę) įkalinami ilgam, keliems mėnesiams. Taip pat savotiškai įsikalina ir teroristai, kurių dauguma beveik paaugliai, surinkti iš kaimų, neišsilavinę, net beraščiai. Ir vienus, ir kitus vienodai užburia soprano dainuojamos arijos – tiek ilgai būnant nelaisvėje, vieną dieną jai kyla natūralus poreikis neapleisti savo balso ir atnaujinti repeticijas. Nieko nežinome apie tai, kas vyksta už rūmų sienų, skaitytojas gyvena vien tik tuo, kas vyksta pastate. Pradžioje įkaitai ir teroristai yra dvi atskiros grupės, minimaiai bendraujančios tarpusavyje, tačiau galiausiai, tiek ilgai būnant kartu, peržiangiama riba ir tenka bendrauti vieniems su kitais. Visi tampa tiesiog žmonėmis (na, gerai, vieni žmonės ginkluoti automatais, o kiti visai beginkliai).

Įtampa pamažu slūgsta, ginklai nusvyra į šonus ir nebėra taikomi tiesiai į gyvus taikinius, galiausiai tiek ilgai būnant kartu atsiranda visokių bendrų buitinių dalykų, simpatijų, ryšių. Viskas, kas aprašoma labai žmoniška ir įmanoma, tačiau gal ne tokiomis aplinkybėmis. Galbūt, jei teroristai ir įkaitai būtų kur nors užgriuvusioje šachtoje ar kokioj negyvenamoj saloj, kurioj turėtų laukti išvadavimo arba vyriausybės pajėgų puolimo, gal tada, tačiau keli mėnesiai vidury miesto be jokių atsakomųjų veiksmų iš išorės – na, šituo tai patikėti man sekėsi sunkiai, o tas toks neįtikinimas iki galo ir neleido pilnaveriškai mėgautis knyga – kaip būtų galima, jei ja netiki? Negyvenimiška ir tiek. Ir net įdomūs charakteriai ar pasakojimo gijos turi skleistis toj nelabai įtikinančioje aplinkoje. Gal čia rašytojos silpna vieta? Nes panašus jausmas vis ėmė ir su kita jos knyga “The State of Wonder” – labai įdomi, bet neįtikinanti. Kažkaip vis su tom aplinkybėm labai į fantastikas nukrypstama, nors tu ką. Arba kaip visada – labai jau aš priekabi skaitytoja (čia jau jums spręsti), todėl 3/5.

Jis ir vėl čia

September 16, 2014September 16, 2014 ~ kzL ~ 2 Comments

Juokinga skaityti apie Adolfą Hitlerį, staiga atsibudusį 2011 m. Manau, kad dar juokingiau būtų, jei skaityčiau 2012 m., kai knyga buvo išleista Vokietijoje. 2014 m. tas juokas jau visai kitoks, nes daug įvykių, kurie vyksta šiandien yra lyginami su įvykiais, kurie vyko XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, tad ir tas juokas, kuris šiandien suima toks, ką žinau, gal šventvagiškas? Nes ir juokinga, ir visai nejuokinga šiandieniniam kontekste. Nejauku net kartais, sakyčiau.

Įsivaizduojate, kaip pasikeitė pasaulis? Ponas Adolfas savo numylėtą šalį randa pilną svetimšalių imigrantų, po karo lyg ir viskas sutvarkyta, gal ir ne taip gerai, kaip tarpukario metais, bet pakenčiamai, o šalį valdo moteris ir dar kokia! Pagrindiniam veikėjui prireikia laiko susivokti, kelinti metai (oho, įsivaizduok, ką reiškia atsibusti ne tai, kad kitame šimtmetyje – kitame tūkstantmetyje), na, o kitiems veikėjams, savaime suprantama, net neateina į galvą, kad vidutinio amžiaus vyriškiui jau virš 120… Juk taip tiesiog negali būti! Dėl to jis tiesiog tampa komediantu, nors pats taip apie save jokiais būdais nemano. Hitleris atrandamas TV Show prodiuserių ir jam tiesiog reikia būti savimi – visi tiesiog lūžta iš juoko, alpsta nuo panašumo, mėgaujasi politinio korektiškumo nebuvimu (juk juo dažnai pridangstomos įvairiausios problemos ir sopuliai – o čia štai drąsus dėdulė ima ir rėžia iš peties).

Kikeni versdama puslapius, bet kartu ir baisiesi, kaip netoli nuėjome ir kaip arti visokių baisybių apskritai esame. Turiu omeny visokiausio plauko populistus, kurie per kiekvienus rinkimus ateina gelbėti tos pačios liaudies, bet kaip neišgelbėja, taip neišgelbėja. O už juos kaip balsoavo taip ir balsuoja. Kiekvieną karta vis išnaujo, kaip užstrigusi ppplokštelė. Belieka tik melstis, kad sveikas protas būtų nugalėtojas – nebūtų nugalėtas. Štai tokia knyga. Brr. Viršelis, beje, tobulas, angliškas atrodo dar geriau, bet čia jau dėl kalbinių subtilybių.

The Kitchen House

September 2, 2014September 2, 2014 ~ kzL ~ Leave a comment

Kažkaip taip būnai ima knygos ir susigrupuoja, ir, nors visai neplanavai taip, netikėtai skaitai keletą knygų ta pačia tema. Šį kartą visai neseniai perklausyta “The Invention of Wings” yra iš panašaus laikotarpio (XIX a.), panašios vietos (JAV pietinės valstijos) ir panašios temos – pirmiausia vergijos, o antram plane ir moterų teisių, tiksliau beteisystės, bejėgystės, kaip ir “The Kitchen House”.

Mažutė raudonplaukė airė Lavinia nuo patirto streso ir išgyvenimų kelionės per Atlantą metu net neatsimena savo vardo, kai laivo kapitonas parsiveža ją namo ir atiduoda į kitchen house – virtuvę, kurioje ruošiamas maistas į “didžiojam namui”. Taip baltaodė mergaitė savotiškai tampa verge – atsimenate visus pavergusią serialų buvusioje didžiojoje tėvynėje pradininkę vergę Izaurą? Virtuvėje besisukinėjantys vergai tampa naująja mergaitės šeima, slapta šeimininko ir jo vergės dukra mulatė Belle – vos ne mama. Šios plantacijos šeimininkai ganėtinai humaniški savo vergų atžvilgiu, deja, šeimininkas, laivo kapitonas, retai kada būna namie, todėl daug valdžios savo rankose turi plantacijos prižiūrėtojas ir sūnaus mokytojas, formuojantys labai to laikmečio dvasią ir požiūrį į vergiją atitinkančią pasaulėžiūrą.

Vieną dieną būtent Marshal taps visa ko šeimininku… Tame ir visa knygos tragedija.

Knyga greitai susiklausė ir perskaičiusi goodreads iš karto jai daviau 4 iš 5, bet kažkaip iš perpektyvos nebeatrodo stipri knyga. Gal labiau reikėtų priskirti tos dienos įspūdžio kategorijai – kai perskaitai ir atrodo labai, bet paskui nelabai prisimeni, dėl ko taip labai patiko? Iš tikro patiko labiau nei The Invention of Wings, tačiau ne tiek, kad “really liked it” (tokia ketverto reikšmė goodreads). Tai tebūnie 3.5. Knygos pabaigoje autorė truputį pasakoja apie knygos atsiradimo istoriją ir autorę įkvėpusias vizijas. Įdomiau jos puslapyje pažiūrėti, kaip galėjo atrodyti šeimininkų ar vergų namas ir kitos to laikmečio aplinkybės.

Kelių eismo taisyklės vaikams

August 29, 2014August 28, 2014 ~ kzL ~ Leave a comment

Kažkada buvo pasirodęs straipsnis apie tai, kad perkamiausia knyga Lietuvoje yra “Kelių eismo taisyklės” ir, aišku, visokių išvadų iš to darymas. Net nustebau, kad mokomoji brošiūra/eilinis vadovėlis yra užskaitomas už knygą. Anokia čia knyga, ane? Bet, man atrodo, ar ne po to straipsnio ėmiau ir padidinau brošiūros pardavimus, nes pagalvojau, kad mano mažėliui visai patiktų perkamiausią Lietuvos knygą skaityti. Taip ir atsitiko, su ja buvo ir miegama, ir į darželį keliaujama.

Taigi labai pasidžiaugiau, kai “Baltos lankos” pasiūlė paskaityti didesnėm raidėm ir spalvingesnes “Kelių eismo taisykles vaikams”. Taip ir skaitom jau kelintas vakaras, net pastebėjom, kad knygutės veikėjos tie patys batukai vienam puslapy su kulniukais, o kitam – be 🙂 Labai atidžiai skaitom ir paveiksliukus žiūrim. Tik, ech, tie lietuviškų taisyklių terminai – visokios “važiuojamosios kelio dalys”, kažkaip man tokioj knygelėj norėtųsi kiek paprastesnės kalbos, ne copy paste tiesiai iš rimtų taisyklių. Man atrodo, kad maniškis visiškai pameta mintį ir nuklajoja į pievas, kol aš paskaitau “važiuojamoji kelio dalis”, o ir perskaičius nelabai jis supranta, ką šie žodžiai reiškia. Galima argumentuoti, kad knyga vyresniems nei beveik penkerių metų vaikams, bet ar pradinukui labiau suveiks nei “kelias, kuriuo važiuoja mašinos” ar kažkas panašaus.

Nepaisant šios svarbios smulkmenos, knygutė labai naudinga, nes kalba ne tik apie tai, kas, kur ir kaip turi važiuoti, bet ir tai, kaip teisingai užsidėti dviratininko šalmą ar užsisegti saugos diržą, kokia turi būti automobilinė kėdutė tam tikro ūgio vaikams, kur segtis atšvaistą ir t.t. Knygutės pabaigoje klausimai ir užduotėlės su lipdukais. Jei viską teisingai padarysite, galite keliauti tiesiai į praktinę vairavimo egzamino dalį.

Ich küss dich, Kismet

August 28, 2014August 27, 2014 ~ kzL ~ 1 Comment

Hatice Akyün yra turkų kilmės Vokietijos pilietė. Trijų metukų Hatice šeima atsivežė į Duisburgą iš Turkijos kaimelio Akpinar. Vokiečių kalbą išmoko skatydama brolių Grimų pasakas. Save apibūdina taip: „Turkė, vokietė, musulmonė, žurnalistė. Ne per prievartą ištekinta ir nenešiojanti skarelės“.

Autorės knygos, įvertinamos prizais ir ekranizuojamos, o straipsniai gvildena integracijos temą. Humoras, ironija ir temperamentas gali būti įrašyti jos vizitinėje kortelėje.

Autobiografinė knyga „Ich küss dich, Kismet. Eine Deutsche am Bosporus“ (Aš bučiuoju tave, likime. Vokietės prie Bosforo istorija) aprašo autorės bandymą suprasti ir surasti save, keliaujančią iš Vokietijos atgal į Turkiją, į Stambulą.

Turkijos sostinėje ji bando įsikurti su artimųjų, draugių ir naujo draugo pagalba. Stambulas, turi savo gyvenimo taisykles. Kūrybinis autorės potencialas menkai sudomina pačius turkus. Jos gyvenimas Stambule per pusmetį menkai nutolsta nuo turistautojos, atostogautojos statuso. Tiesmukas tautietis skoningai įvertina jos situaciją: „Es wäre doch schade, wenn du hier als Fremde bleibst, als Petersilie auf dem Tellerrand, wo du noch in Deutschland das Saltz in der Suppe bist.“ (Būtų gaila, jei tu čia liktum svetima, kaip petražolė ant lėkštės krašto, kai tu Vokietijoje druska sriuboje esi.)

Apsilankymas savo gimtajame kaime, susitikimas su nusenusiais giminaičiais, pas kuriuos lankydavosi vaikystėje per vasaros atostogas, sustato viską į savo vietas. „Was vorbei ist, nennt man Vegangenheit“ (Tai, kas praėjo, vadinama praeitimi). Hatice supranta, kad vegetuojantis kaimas negali būti jos likimas. Jos tėvas prieš giminės valią ne tam išvyko iš gimtinės, kad dabar jai reikėtų sugrįžti ir pakesti tai, kas nepakeičiama.

Knygą galima skaityti ir kaip melodramatišką istoriją, vietomis primenančią Bridžitos Džouns dienoraščius, ir kaip su meile surašytą Stambulo pažintinį gidą, ir kaip buitinės filosofijos kūrinį. Nuotaika šviesi, knygos kalba puiki.

4/5

KŽV

All Russians Love Birch Trees

August 28, 2014August 28, 2014 ~ kzL ~ Leave a comment

Taip gavosi, kad perskaičiau dvi viena po kitos knygas vokiečių kalba, kurias parašė ne Vokietijoje gimusios autorės. Vieną, Olgą Grjasnową, išsirinkau, nes pavarčius jos knygą pasirodė, kad bus labai daug dialogų ir bus lengva skaityti (be to, buvo užklijuotas Bestseller lipdukas). Kitą išsirinkau netipiškai. Per WDR5 radijo laidą internete atsitiktinai išgirdau, kaip žurnalistė kalbina rašytoją Hatice Akyün . Man patiko jos balsas, kalba pasirodė turtinga ir aiški, o apie savo gyvenimą ir knygas ji kalbėjo įdomiai ir patraukiančiai.

Taigi, sėkmigai ir prasmingai sukrito du kūriniai, kuriuose vartomos emigracijos, tėvynės, savęs ieškojimo ir įprasminimo temos. (E)migracijos tema lietuviams yra aktuali, dažnai skausminga. Bet migruojam ne tik mes. Visas pasaulis pastoviai migruoja, deja, reiškinio priežastys retai būna pozityvios (meilė/ paaukštinimas arba abu kartu). Paprastai pasirinkti galima iš trijų: karas, skurdas, persekiojimai…

Knygos „Der Russe ist einer der Birken liebt“ (Rusas tas, kam berželis mielas) autorė Olga Grjasnowa gimė 1984 metais Baku, Ažerbaidžane. 1995 metais pagal žydų kilmės asmenų prieglobsčio programą vienuolikametė Olga su šeima persikėlė į Vokietiją.

Romane kunkuliuoja aštrios ir sunkios temos, lokalios ir globalios konfliktinės situacijos, kurios krenta ant pagrindinės herojės Mašos Kogan galvos: mylimojo mirtis, santykiai su tėvais, santykiai su naująja tėvyne ir jos žmonėmis, emigranto etiketė, šablonų ir stereotipų apie žydus, arabus ir kitus „nevietinius“ srautas, karo žiaurumų per Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl kalnų Karabacho prisiminimai, savęs ieškojimas ar nuo savęs bėgimas Izraelyje, izraeliečių – palestiniečių konfliktai, naujos meilės paieškos tarp vyrų ir moterų…

Romanas struktūriškai sudarytas iš daugelio trumpų skyrių. Dažniausiai mintis neperkeliama iš vieno skyriaus į kitą. Mintis nutrūksta per kito rakurso į tą pačią temą paėmimą ar per visai naujos temos atidarymą. Tai sudaro labai intensyvaus srauto įspūdį. Tu net negali sakyti, kad jis paviršutiniškas, nes fiziškai jis negali būti įsigilinantis. Pateikdama atsirinktas detales autorė daugiau perteikia nuotaiką į temą/situaciją, nei bando temą/situaciją analizuoti ar vertinti. Nuotaika ironiška, sarkastiška, kartais fatališkai bejėgiška. Linksmybėms čia vietos nėra. Atsakymų taip pat.

Manau, kad tokio tipo romaną galima parašyti tik vieną kartą gyvenime. Ar autorėdar kartą išbandys save (manau, kad taip) ir kas iš to gausis – pamatysim vėliau.

3.5/5

Knyga išversta ir į anglų kalbą.

KŽV

Weiskerns Nachlass

August 27, 2014 ~ kzL ~ 4 Comments

Knygos pasirinkimas buvo atsitiktinis. Autorius nežinomas, pavadinimas nieko nesakantis, netgi nebuvo akcijos su žymia nuolaida. Tik nuoroda, kad knyga gavo prizą. Christoph Hein. Weiskerns Nachlass (Weiskerno palikimas).

Ar pataikiau? – Taip. Tam tikra prasme priminė jaunystėje skaitytus A.Kamiu kūrinius (Svetimas, Krytis), kur pagrindinis veikėjas brenda savo gyvenimo keliu ir bando prisiklijuoti prasmę savo egzistavimui. Kaip parašė vienas komentatorius atsiliepimuose „Knyga gera, tik nėra veikėjų“.

Taigi knygos herojus Rüdiger Stolzenburg (Rudigeris). Jis pastaruosius 15 metų puse etato dirba dėstytoju. Meno mokslų (Kunstlerwissenschaft) institute jis dėsto teatro istoriją. Galą su galu suduria rašydamas straipsnius ir recenzijas. Savo dalyką jis mėgsta, tačiau laikui bėgant mato, kad jo pastangos būti išskirtiniu dėstytoju ir principingu student žinių vertintoju yra beprasmės. Absoliuti dauguma jo studentų pabaigę studijas dirbs darbus nieko nesusijusius su menais. Kolegos dėstytojai laikosi amatininkiško požiūrio į dėstymą ir metų metus skaito iš tų pačių konspektų. Instituto vadovybė stengiasi nekonfliktuoti su studentais dėl vertinimo, pro pirštus žiūri į dėstytojų išdykavimus su studentėmis. Institutas patekęs į išlaidų karpymo programą, Rudigeriui pilno etato niekas nebežada.

Jo užsimiršimas – tai jo knyga, rašoma apie aštuoniolikto amžiaus vidurio Austrijos imperijos aktoriaus ir libretisto F.W. Weiskern’o asmenybę ir jo palikimą. Ir žinoma moterys, kurias jis laiko nuo savęs per atstumą ir stengiasi prie jų neprisirišti.

Šiame fone, kiekviena netipinė situacija gali sugriauti trapų jo gyvenimo balansą. Ir išbandymai, be abejo, ieško jo. Mokesčių inspekcijos ieškinys dėl autorinių mokesčių, leidyklų nenoras publikuoti jo knygos, pamokymai apie tai kaip rekia gyventi/dirbti/užsidirbti, studentų ir studenčių korupciniai pasiūlymai, mažamečių nusikaltėlių (mergiočių) užpuolimas, kriminalinė istorija su falsifikuotais Weiskern’o laiškais… Skaitosi smagiai.

Man patiko ta vieta, kur jis susipažįsta su moterimi, su kuria įsivaizduoja galėsiantis būti kartu. O toji, “once beaten, twice shy”, pamačiusi Rudigerį užgriuvusią problemų laviną, bėga nuo jo ir geriau sėdi namuose su drauge ir liūdi, kad nebėr normalių vyrų…

Vienas knygos kritikų, Carsten Germis, pateikia nuomonę, kad autorius* naudoja per daug šablonų ir stereotipų. Galiausiai jis retoriškai paklausia, ar autorius tikrai rašo apie 2011 metų Vokietiją. Kritiką galėčiau patikinti, kad knygą tikrai atspindi daugelio dabartinių Lietuvos vyresnio amžiaus akademinių sluoksnių darbuotojų būsenas ir realybę.

5/5

*Autorius kilęs iš rytų Vokietijos, todėl jo patirtys ir požiūriai kartais gali būti labiau suprantami Rytų europiečiui, nei vakarinės Vokietijos vokiečiui.

****

PS Na, knygų žiurkės vokiškai dar neskaito, gal kada nors. Šitą knygą perskaitė ir apžvelgė knygų žiurkės vyras – KŽV