Našlaičių traukinys

“Orphan train” jau seniai siūlė perskaityti tiek goodreads (vertinimas 4.08), tiek audible, tad kai ilgai tempus pamačiau, kad yra lietuviškas leidimas, o dar ieškojau greito išsisukimo poilsiui nuo “Šėtoniškų eilių”, kaip sakant, nepraleidau progos.

Kartais galvojame, kad mūsų tautos istorija yra tragiškiausia ir liūdniausia. Na, gerai, gal paskaičius Franc McCourt “Angela’s ashes”, sakytume, kad ir airių ne ką geresnė, – visada gi atrodo, kad kaimyno žolė žalesnė ir gyvenimas paprastesnis. Bet štai pakliūna tokia knyga į rankas ir tada jau kaip ir sunku pamatuoti, kam ten sunkiau ir baisiau buvo. Amerikoje (JAV) XXa. pradžioje tūkstančiai vaikų, dažniausiai našlaičių bastydavosi New York gatvėmis, ar šiaip likdavo be globėjų, ir dėl to galiausiai patekdavo į tokiais vaikais besirūpinančių organizacijų rankas. Nors gal nelabai ir tinka organizacijas vadinti “besirūpinančiomis”. Vaikai traukiniais būdavo siunčiami iš rytinės pakrantės į vidurio, vidurio vakarų valstijas, kur juos išdalindavo įvairiausiems globėjams. Čia jau kaip kam pasisekdavo – vieniems labiau, kitiems mažiau. Vienus įsivaikindavo, kitus išnaudodavo ne blogiau už vergiją, bent jau iki pilnametystės. Taigi tokia ir knygos istorija, perpinta su šių dienų našlaitės gyvenimu – šiuolaikinė našlaitė dirba pas devyniasdešimtmetę senučiukę, kuri pasirodo besanti iš našlaičių traukinio.

Knyga įdomiausia pačiu istoriniu faktu, sakyčiau, labai panaši tiek kalba, tiek stiliumi į Rūtos Šepetys knygas, net priskirčiau prie tos young adult kategorijos, kuriai Šepetys knygos ir priskiriamos. Kalba labai paprasta, o ir knygos siužetas toks ganėtinai lengvai numatomas ir prognozuojamas, tačiau vis tiek įdomu suskaityti iki pabaigos, nors ji man pasirodė kiek suskubinta, norėjosi daugiau pamąstymų apie kai kuriuos pabaigoje atskleidžiamus faktus – tikriausiai autorė jau labai skubėjo atiduoti knygą leidybai, kas čia žino.

Kaip mane nudžiugino leidyklos “Alma Littera” sprendimas T.Vermes knygą apie Hitlerį išleisti pritaikius originalų viršelį, taip šį kartą nuliūdino lietuviškas viršelio variantas. Kažkas leidykloje yra labai nekūrybingas – nurodoma tik kieno nuotraukos panaudotos, bet kas sulipino tas nuotraukas viena ant kitos – paslaptis. O ir kas lipintų šiuolaikinę mergaitę su kažkokiu neaiškiu sakvojažu su senovinio traukinio vaizdu? Garbės žodis, jei ne visokie knyginiai puslapiai, niekada tokios knygos net nepaimčiau į rankas – taip banaliai atrodo. Leidyklai tikrai reiktų pagalvoti, kaip išlipti iš viršelių margumyno, nes visos knygos, kuriems kuriami lietuviški viršeliai atrodo tragiškai vienodai.