Jis ir vėl čia

Juokinga skaityti apie Adolfą Hitlerį, staiga atsibudusį 2011 m. Manau, kad dar juokingiau būtų, jei skaityčiau 2012 m., kai knyga buvo išleista Vokietijoje. 2014 m. tas juokas jau visai kitoks, nes daug įvykių, kurie vyksta šiandien yra lyginami su įvykiais, kurie vyko XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, tad ir tas juokas, kuris šiandien suima toks, ką žinau, gal šventvagiškas? Nes ir juokinga, ir visai nejuokinga šiandieniniam kontekste. Nejauku net kartais, sakyčiau.

Įsivaizduojate, kaip pasikeitė pasaulis? Ponas Adolfas savo numylėtą šalį randa pilną svetimšalių imigrantų, po karo lyg ir viskas sutvarkyta, gal ir ne taip gerai, kaip tarpukario metais, bet pakenčiamai, o šalį valdo moteris ir dar kokia! Pagrindiniam veikėjui prireikia laiko susivokti, kelinti metai (oho, įsivaizduok, ką reiškia atsibusti ne tai, kad kitame šimtmetyje – kitame tūkstantmetyje), na, o kitiems veikėjams, savaime suprantama, net neateina į galvą, kad vidutinio amžiaus vyriškiui jau virš 120… Juk taip tiesiog negali būti! Dėl to jis tiesiog tampa komediantu, nors pats taip apie save jokiais būdais nemano. Hitleris atrandamas TV Show prodiuserių ir jam tiesiog reikia būti savimi – visi tiesiog lūžta iš juoko, alpsta nuo panašumo, mėgaujasi politinio korektiškumo nebuvimu (juk juo dažnai pridangstomos įvairiausios problemos ir sopuliai – o čia štai drąsus dėdulė ima ir rėžia iš peties).

Kikeni versdama puslapius, bet kartu ir baisiesi, kaip netoli nuėjome ir kaip arti visokių baisybių apskritai esame. Turiu omeny visokiausio plauko populistus, kurie per kiekvienus rinkimus ateina gelbėti tos pačios liaudies, bet kaip neišgelbėja, taip neišgelbėja. O už juos kaip balsoavo taip ir balsuoja. Kiekvieną karta vis išnaujo, kaip užstrigusi ppplokštelė. Belieka tik melstis, kad sveikas protas būtų nugalėtojas – nebūtų nugalėtas. Štai tokia knyga. Brr. Viršelis, beje, tobulas, angliškas atrodo dar geriau, bet čia jau dėl kalbinių subtilybių.