Bel Canto

Bel Canto buvo įkvėpta istorijos, nutikusios Peru sostinės Limos Japonijos ambasadoje – įkaitais buvo paimta daugybė žmonių. Taip ir šioje knygoje neįvardinotoje šalyje, kažkur greičiausiai Lotynų ar Centrinėje Amerikoje, norėdami paimti įkaitu gimtadienio baliuje turėjusį dalyvauti  šalies prezidentą, tačiau jo neradę, nes pastarasis paskutinę minutę savo dalyvavimą atšaukė, kadangi norėjo pasimėgauti nauja super populiarios muilo operos apie Mariją serija, – įkaitais paima visus baliuje buvusius svečius – daugybę verslininkų, jų žmonų, ambasadorių, susirinkusių paklausyti vieno garsiausių pasaulio sopranų. Garsiąja dainininke suviliotas, savo paties gimtadienyje sutinka dalyvauti ir šventės kaltininkas, operos mylėtojas, japonų verslininkas, iš kurio tikimasi didelių investicijų šalyje. Visi pasipuošę ir geros nuotaikos, skamba dieviškas soprano balsas ir staiga užgesta šviesos… teroristai užgesina.

Įkaitai (personalas ir moterys, išskyrus dainininkę) įkalinami ilgam, keliems mėnesiams. Taip pat savotiškai įsikalina ir teroristai, kurių dauguma beveik paaugliai, surinkti iš kaimų, neišsilavinę, net beraščiai. Ir vienus, ir kitus vienodai užburia soprano dainuojamos arijos – tiek ilgai būnant nelaisvėje, vieną dieną jai kyla natūralus poreikis neapleisti savo balso ir atnaujinti  repeticijas. Nieko nežinome apie tai, kas vyksta už rūmų sienų, skaitytojas gyvena vien tik tuo, kas vyksta pastate. Pradžioje įkaitai ir teroristai yra dvi atskiros grupės, minimaiai bendraujančios tarpusavyje, tačiau galiausiai, tiek ilgai būnant kartu, peržiangiama riba ir tenka bendrauti vieniems su kitais. Visi tampa tiesiog žmonėmis (na, gerai, vieni žmonės ginkluoti automatais, o kiti visai beginkliai).

Įtampa pamažu slūgsta, ginklai nusvyra į šonus ir nebėra taikomi tiesiai į gyvus taikinius, galiausiai tiek ilgai būnant kartu atsiranda visokių bendrų buitinių dalykų, simpatijų, ryšių. Viskas, kas aprašoma labai žmoniška ir įmanoma, tačiau gal ne tokiomis aplinkybėmis. Galbūt, jei teroristai ir įkaitai būtų kur nors užgriuvusioje šachtoje ar kokioj negyvenamoj saloj, kurioj turėtų laukti išvadavimo arba vyriausybės pajėgų puolimo, gal tada, tačiau keli mėnesiai vidury miesto be jokių atsakomųjų veiksmų iš išorės – na, šituo tai patikėti man sekėsi sunkiai, o tas toks neįtikinimas iki galo ir neleido pilnaveriškai mėgautis knyga – kaip būtų galima, jei ja netiki? Negyvenimiška ir tiek. Ir net įdomūs charakteriai ar pasakojimo gijos turi skleistis toj nelabai įtikinančioje aplinkoje. Gal čia rašytojos silpna vieta? Nes panašus jausmas vis ėmė ir su kita jos knyga “The State of Wonder” – labai įdomi, bet neįtikinanti. Kažkaip vis su tom aplinkybėm labai į fantastikas nukrypstama, nors tu ką. Arba kaip visada – labai jau aš priekabi skaitytoja (čia jau jums spręsti), todėl 3/5.