Šitas paukštelis tikrai kitoks nei kiti paukščiai.
– Man nepatinka šito paukštelio sparnai. Aš nupieščiau kitokius, – sako manoji dailininkė.
– O kodėl paukštelio tokios kojos? – klausia staiga dideliu tapęs mano mažasis. Su juo ir skaitėme knygą, tad kas antroj eilutėj vis būdavo – “o kodėl, o kodėl, o kodėl”, tai pagalvojau, kad gal mano ką tik penkiametis dar per jaunas šitai knygai, iš kitos pusės, gal visai ne, tiesiog daug daugiau apie tekstą reikia diskutuoti ir aiškinti. Dėl kai kurių “o kodėl?” kartais tikrai tenka pasukti galvą, kad atsakytum.
O paukštelis – tai toks paukštelis, labiau mažas žmogelis. Gal dėl to jo ir sparnai kaip rankelės, ir kojos kitokios. Labai rimtas jis, gal todėl kad gimęs kosmonautikos dieną, o gal kad mėgstamiausia knyga “Mažasis princas” – kas pasakys? Nors gal ir pati knyga yra kaip “Mažasis princas” – dėl iliustracijų atrodo, kad tai knyga vaikams, nors iš tikro – tai knyga suagusiems.
Ir dar jis labai jautrus. Jam niekaip neaišku, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi žmonės (pvz., išveža ir palieka savo augintinius miške arba “kalba ir patys nežino, ką galvoja, nes niekada nesustoja ir nepasiklauso savo minčių, kad žinotų, ką galvoja”), o ir kas galėtų jam paaiškinti? Visokios pasaulio negandos ir nesusipratimai kaupiasi ir nuo jų paukštelis tampa permatomas – tada pravirksta, o verkdamas vėl atgauna savo spalvą.
“Mano draugas paukštelis” yra labai graži, labai spalvota ir labai rimta knygelė. Kaip gražiai sako (o aš tik pritariu) Kęstutis Urba “šio kūrinio žodžiai ir spalvos skleidžia artumo poreikį, draugystės jausmą, harmonijos, arba darnos, ilgesį. O harmonija – “toks paukštis, kurio širdis ir ptotas gieda vieną giesmę””.
knyguziurkes.com 
