Benas: Knyga ne tik moksliukams, bet ir nuotykių mėgėjams!!!
Kaip pasirodė knygų žiurkėms, galite paskaityti čia.
Category: Apžvalga
Kakė Makė ir pavogtas laikas
Kol atostogavot, kažkas pavogė Kakės Makės šeimynos laiką. Gal ir jūsų pavogė? Mano tai tikrai. Ėmė ir prapuolė, kol neperskaičiau knygos ir nesupratau, kur. Kas vakarą atsigulus vis galvojau, kaip čia taip išeina tom ilgom vasaros dienom – niekaip nerandu laiko paskaityti?
Štai kokia vasara buvo (žiūr. iliustraciją), Kakę Makę galėčiau įsidukrint. Dar tyliai prisipažinsiu, kad prie puodų ir bliūdų laiką suėdė kaip gi kitaip – išmanusis telefonas, kad jį kur galas, mesiu per balkoną.
Tai štai. Vaikai vaikais, Kakės Makės Kakėmis Makėmis, o tėveliams, kurie nežino, kur jų laikas išgaruoja, tikrai verta paskaityti. O aš, kai skaitau Linos Žutautės knygas, visada ieškau visokių fainų iliustracijų detalių, kaip pavyzdžiui šitam popuri surinkau (iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią): Kakė Makė “matuojasi suknelę”, šunelio bateliai, dirbančio tėčio kavos puodeliai, princesė bokšte siūlo savo pavogtą laiką, tėtis su “kasom”, šunelio skaitiniai, Kakės Makės tėtis – hipsteris 😉 Štai taip. Skaitykite ir džiaukitės, ir jei netingit, parašykit, kuri iliustracijos detalė jums pati pačiausia.
Prarastas daiktas
Ši Shaun Tan knyga man pasirodė labai niūri – ir pasimetęs daiktas, kuris šiaip jau gyvas, kaip koks pasimetęs šuniukas, ir pasaulis, kuriame jis pasimetė, man kelia kažkokį baisumo, nerimo ir nesaugumo, ir Šiaurės Korėjos jausmą. Gal dėl knyga ir laimėjo visokiausias premijas, kad sugebėjo tą pasimetimo jausmą išreikšti žodžiais ir iliustracijomis? Įsivaizduoji, koks ne koks jausmas būti pasimetus? Kai tau gresia būti priduotam į “užmaršties, atsikratymo, užglaistymo vietą”? Nejauku kažkaip. Neskaitykit prieš eidami miegoti, kad sapnai nebūtų slogūs. Nors šiaip ši knyga yra fantazijos treniruoklis, matai, aš net iki Šiaurės Korėjos nusitreniravau…
Vakarienė / The Dinner
“Gone Girl” – sako vieni apžvalgininkai. Europietiškas “Defending Jacob” – sako kiti. Po truputį teisūs ir vieni, ir kiti, nes knyga turi ir tos, ir kitos knygos elementų. Ir kaip čia papasakoti neatpasakojus ir neišsidavus?
Dvi poros – du broliai ir judviejų žmonos – susitinka pavakarieniauti, vakarienė ir yra knygos struktūra – aperityvas, užkandžiai, pirmas, antras patiekalas. Ne šiaip susitinka, reikia ir reikalą aptarti, o reikalas susijęs su vaikais – pusbroliais, kurie įsivėlę į kažkokį nemalonų reikalą (tik tiek iš pradžių ir atskleidžaima skaitytojui). Tai, kad šeimos žino, kas atsitiko, ir būtų pagrindinis skirtumas nuo “Defending Jacob”, kur tėvai gali tik įtarti, ką vaikas padaręs. Taigi ir pagrindinė romano ašis yra – kokia bus vienos ir kitos šeimos reakcija į tai, ką vaikai prisidirbo.
Knygos suvartymas ir viena iš intrigų yra, kad daug kas visai ne taip, kaip gali iš pradžių pasirodyti (čia jau “Gone Girl”). Vienu momentu klausydama, net pagalvojau, nu ir kas čia dabar bus, kad autorius jau viską kaip ir atskleidė – ir kas, ir ką, ir kaip, o knyga dar tik įpusėjo, lyg ir nuobodoka darėsi. Kad kažkas čia ne taip gal būtų galima įtarti ir iš to, kad viskas pasakojama vieno iš vyriškių vardu, o kai tik vienas pasakoja, gi labai jau šališkas tas pasakojimas gaunasi, ar ne? O ir pasakotojo nuotaika keičiasi ir iš mielo tėtuko jis virsta… hmmm, kaip čia įvardinus… abejingu niekšu. Tik negalvokit, kad tėtukas čia pats svarbiausias ar blogiausias – negaliu gi išsiduoti.
Žodžiu, mano patarimas būtų toks – jei kartais neįsivažiuotumėt skaitydami arba apie vidurį pasidarytų kiek nuobodu, sukaupk valią ir palik daug vietos desertui. Ir būtinai turėk kuo užsigerti, nes sprangus tas desertas gali būti. Ir nuotaika po knygos sprangi – kaip po kokių “Funny Games” (filmas “Smagūs žaidimėliai”) – jei nematei, geriau ir nežiūrėk.
mamahuhu
Kinija mane baugina. Savo milijardais, susigrūdusiais palyginti nedideliame žemės plote. Įsivaizduokite, gi tas milijardas nėra nugulęs Himalajų šlaitų – visi grūdasi palei upes, jūras ir savo didmiesčius. Nesuprantami man tie skaičiai, o ir kultūra, žinoma, egzotiška be galo, autorė ir mini, kad vakarietiškom smegenim Kinijos iki galo suprasti yra neįmanoma. Jau kiekiškai neįmanoma suvokti, kur ten kultūriškai… Nors kokia ten kultūra taip susigrūdus galvoje tik mintis apie išlikimą, stumdymąsi alkūnėmis, kad kas nors ant galvos neužliptų. Nenoriu aš į Kiniją. Tas nesusikalbėjimas net mokantis kalbą yra bauginantis. Atsimenu, kaip nesusikalbėjimas išvargino keliaujant po vieną iš Azijos šalių. Brr. Tajai bent mandagūs, ko autorė negali pasakyti apie kinus. Sako, afrikiečiai mandagesni, įdomiai, ane?
Na, bet kad įvairios mintys apie Kiniją kyla, gi knyga nekalta. Knyga tai įdomi, labai graži ir spalvota. Autorė gražiai mato pro objektyvą ir man jos nuotraukos patinka. Gražiai įsilieja į tekstą ir knygą paverčia albumu. Vien perskaičius aprašymus prie nuotraukų, daug sužinosi.
Kas dar labai įstrigo? Kiniška registracijos sistema tramdanti laisvą žmonių judėjimą. Nors jie vis tiek juda, tik išjudėję tampa beteisiais nomadais. Gimei kaime ir liksi kaimiečiu, bent jau oficialiai. Džiaukis, kad iš viso turi teisę egzistuoti, nes milijonai neteisėtai pagimdytų antrųjų ir n-tųjų vaikų dar blogiau gyvena. Tokia tad šiuolaikintė vergovė. Ir dar. Nebepirksiu kiniškų česnakų, velniai žino kur ir kokiais būdais išaugintų prie kokio nuodų vamzdžio. Kažkaip kinai vis mus tikrina, kokia čia maisto kokybė, ar galima importuoti, o kas nors pažiūrėjo ever, kur tie česnakai auga. Nes didžioji šalis gyvena ekologinės katastrofos nuotaikomis (į detales nesileisiu). Bet ir vėl aš emocingai reaguoju, nebloga knyga, kad tiek emocijų sukėlė, ane?
Atsimenat kitą autorės Eglės Aukštikalnytės knygą „Mama Afrika“? Tai va, neapsigaukite, pavadinimas mama kiniškoje knygoje nieko bendro su gimdytoja neturi. Mama Afrikoje viena, o va, pas kiniečius pavadinime net keturiese. Kas keturiese tai paskaitykite, jei dar negirdėjote. Ir prieš keliaudami paskaitykite, tik, aišku, yra rizika, kad keliauti nebenorėsite. Kaip kad aš, pvz.
Mano herojės ir aš
Rašytoja ir dramatikė Samantha Ellis kartu su drauge Emma važiavo aplankyti Bronte sesrų namo ir ten susiginčijo ar 
Catherine Earnshaw iš “Vėtrų kalno” ar Jane Eyre yra geresnė. Ginčas tapo S.Ellis naujos knygos pradžia- ji visus metus iš naujo perskaitė savo vaikystėje ir paauglystėje pamėgtas knygas ir parašė knygą, kuri yra savotiška piligrimiška kelionė tiek po pačios Ellis gyvenimą, tiek po žinomus literatūros kūrinius.
Knygą sudaro 11 skyrių, kurių kiekvienas skirtas tam tikrai literatūrinei herojei: Undinėlei, Anei iš Žoliastogių, Lizzy Bennet iš “Puikybės ir prietarų”, Scarlet O’Harai iš “Vėjo nublokšti”, Esther Greenwood iš “Stiklo gaubto”, Lucy Honeychurch iš “Kambarys su vaizdu” ir t.t. Be to, minima dar daugybė kitų knygų ir veikėjų, pvz., Virginia Wollf, Austen “Persuasion”, Twilight serija, T.Hardy “Tessė”, Miegančioji gražuolė, Šekspyro Džiuljeta ir t.t.
S.Ellis rašo apie tai, kad dabar ji skaito šitas knygas visai kitaip, kad kai kurios mylimų veikėjų elgesys buvės logiškas tada, šiandien kelia kitokius jausmus.
“Kaip po velnių aš galėjau taip mėgti pasaką apie Undinėlę, kuri paaukoja savo balsą, kad gautų kojas ir galėtų pasigauti vyrą? (…) Beje, tos kojos dar ir prastai funkcionuoja“
Kai kurios veikėjos gauna daug kritikos iš S.Ellis, kitos – pagyrų, bet puslapis po puslapio iš ironiško, įdomaus S.Ellis teksto darosi aišku, kad knygos skaitosi skirtingai – priklausomai nuo kada ir kaip mes jas skaitome. Samantha Ellis apie tai sako “…all readings are provisional, and that maybe we read heroines for what we need from them at the time.” Tai yra visos herojės keičiasi, nes skaitytoja/-as keičiasi ir iš knygos pasiima tai, ko tuo metu kaip tik reikia.
S.Ellis pasakoja, kaip per jos bat mitzwah gauto torto dalį tėvai pagal tradiciją laikė šaldytuve jos vestuvėms, t.y. nuo pat paauglystės pradžios yra mergaitėms sakoma, jog tavo gyvenimo tikslas turi būti ištekėti. Ir nereikia nė konkretaus torto šaldytuve turėti, kad mergaitės jau nuo mažų dienų žinotų, kad vestuvės yra vienas iš gyvenimo tikslų. Ir mūsų literatūrinės herojės prie tokio požiūrio prisideda. Tuo pačiu rašo Ellis apie herojes, kurios išmokė ją nebijoti pasirinkti meno srities, parodė, jog reikia dirbti, kad pasiektum savų tikslų, kad priimtum sprendimus būti ne antraeiliu vaidmeniu, ne visiems padedančia sekretore administratore, o pagrindine heroje.
Po Ellis knygos ir man parūpo iš naujo perskaityti tam tikras knygas ir pažiūrėti, kaip ten mano mylimos herojės laikosi. Viena pirmųjų tokių mano herojų – Eglė žalčių karalienė iš Salomėjos Nėries poemos. Nežinau, kodėl man Eglė paliko stiprios moters įspūdį, gal todėl, kad man darželyje karnavalo metu teko ją vaidinti. Mama pasiuvo nuostabų kostiumą su gražia karūna ir aš dramatiškai suukryžiavusi rankas prakeikinėjau Drebulę priešais Senelį Šaltį ir visus susirinkusius tėvus:
Virski drebule tu!-
Visais lapais drebėk
paukštis joks nenutūps
Prie tavęs nečiulbės.
Dabar perskaičiau visą poema iš naujo ir… nesuprantu Eglės. Visų pirma ji labai pasyvi. Sesės perkalba ją pasižadėti tekėti už žalčio, nes jis neatiduoda Eglės rūbų. Žaltys jai negasina nė žodžiu, o ji seserų perkalbėta pasižada. Kai jos pačios broliai jos dukrą nusiveda į mišką, gasdina ir muša, ir vaikas galiausiai, atskeidžia tėvo vardą, tai Eglė baisiausiai supyksta ant dukros. Ne ant savo giminės, ne ant brolių, o ant vaiko.
Drebulėlė klūpo,
dreba ties medžiu–
Dėdės ją išlupo
Vytiniu skaudžiu
Aš įsivaizdavau, kad Eglė ir Žilvinas mylėjo vienas kitą, bet dabar aš tuo nesu įsitikinusi. Jis šantažuoja jos šeimą, o vėliau pasirodo, kad jis ją paslapčia jau daug laiko slapčia stebėjo:
Sako jis: Tą kartą
Tu mane šaukei,
Kai brolių nubarta
Pajūryje verkei.
Ašarėlės sūrios
Krito vandenin–
Jos mane užbūrė
Kerinčia ugnim
Eglė juk išvažiuoja pas jį ne iš meilės, o todėl, kad jis ją įsimylėjo, todėl, kad jam jos reikia, jis vienas pats taip nusprendė. O ji net nežino, kaip jis atrodo.
Kai Eglė galiausiai atvažiuoja į Žilvino pilį, jis pasirodo esąs turtingas, apipila ją turtais. Kai misteris Ročesteris užsinori pripirkti prabangių rūbų Jane Eyre, ji atsako, jog jai nepatinka būti jo puošiama lėle. Christian Grey iš “50ies jo atspalvių” irgi mosuoja nesibaigiančia kreditine kortele prieš Anastasia nosį ir perka jai brangiausius rūbus, kompiuterį, naują mašiną. Žilvinas nėra išimtis ir rodo Eglei savo ekonominę galią, lyg ta galia galėtų kompensuoti visus kitus trūkumus, pavyzdžiui komunikacijos nebuvimą, jo savininkiškumą ir t.t.
Turtų man be galo,
Jų nesuskaitau.-
Perlais ir koralais
puošiu kaklą tau.
Liemenį apjuosiu
Aušrinės plaukais
Žuvys kelia šluos mums
Šilko pelekais
Eglei gaila skęstančių žvejų, ir ji verkia, liūdi, bet nesako nė žodžio. “Žilvinas supranta jos visas mintis” ir pažada, jog Baltija bus rami. Tokiu būdu, galima sakyti, Eglė išgelbsti žvejus, bet ji tai padaro nė neatvėrusi burnos, tenka apsiverkti, nereikia nei argumentuoti, nei pasakyti, kaip ji jaučiasi. Kai Eglė po devynių metų pagaliau išdrįsta pasakyti, jog ji nori aplankyti namus, Žilvinas turi naglumo išreikšti nepasitenkinimą ir jai kliūdyti prigalvodamas visokių beprasmiškų darbų. Eglė vėl neišdrįsta pakelti balso, vietoj to ji švelniai sako “Mylimas, nerūstauk – Juk ne amžinai”. Pagrindinės jos sąvybė yra jos gerumas ir motinystė
Jai kiekvienas draugas,-
Ji visiems gera”
Trys sūneliai auga.
Ir viena dukra”
Iki pačios prakeikimo scenos Eglė yra, atsiprašau, nuobodi, nuolanki, bet galiausiai po Žilvino mirties ji pratrūksta. Čia galima matyti tam tikrų sąsajų su Medėja, kuri irgi nužudo savo vaikus, kai Jasonas ją išduoda, bet Medėjos veiksmas nėra nukreiptas prieš vaikus, tai tiesiog yra jos kerštas Jasonui ir jo namams. Eglė gi, nekeršija niekam, tik savo dukrai, kuri būdamas vaikas neatsilaikė prieš grasinimus (nors Eglė pati gi net būdama vyresnė neatsilaikė spaudimui) ir tuo pačiu dar užkeikia savo sūnus ir pačią save.
Ar savo vaikų ir savo pačios užkeikimas pabaigoje liudija apie Eglės didžiulę meilę Žilvinui? Ar skaitytojas turi suprasti tai, kaip meilės išraišką? Pabaigoje Eglė virsta didžiule Drama Queen ir reaguoja visisškai neadekvačiai, nelogiškai. Kodėl ji iš savo brolių negalėjo padaryti miškelio?
Antra vertus, Eglė įdomi tuo, kad iki pat pabaigos niekas nežino, kad ji turi kažkokių stebuklingų galių. Tik pačioje pabaigoje ji pagaliau daro savo pačios sprendimus, tik pačioje pabaigoje ji nustoja būti pasyvi. Bet vėl, jos jėga pasirodo tik tą trumpą akimirką, o po to ji vėl pasyviai metų metus stovi pavirtusi į medį
Ir vienodai tamsi
Vasarėlė žiema-
Mėlynam liūdesy
Rymosiu laukdama
Įdomios istorijos ir knygos nebūtinai yra tinkamos instrukcijos laimingam gyvenimui, taip sakant.
Viena svarbiausių Samantha Ellis knygos citatų man buvo ši
“I can’t help thinking that a heroine should be able to love without being erased.”
― Samantha Ellis, How To Be a Heroine
Tai kodėl tiek daug literatūrinių herojų pamildamos tarsi ištrina save?
K.Ž.G
Ko nenusipirksi už pinigus. Rinkos galia ir ribos
Perku/parduodu:
Namą, stalą, paveikslą, maistą, vietą eilėje, taloną pas gydytoją, kvietimą į popiežiaus laikomas mišias, sterilizaciją, knygų skaitymą, leidimą imigruoti, pabėgėlius, leidimą gimdyti, leidimą teršti aplinką, leidimą medžioti nykstančius gyvūnus, sveikinimo kalbą draugui vestuvėse, dovanų čekius, žemę branduolinių atliekų saugojimui, savo gyvybės draudimą (parduodu), autografą, vietą reklamai ant tavo kūno, vietą universitete, kraują, inkstą.
Marijos žemėje gal dar ir nespėjome visko išparduoti taip kaip už Atlanto, bet ne todėl, kad mes čia kokios aukštesnės moralės ir didesnių vertybių – tiesiog vis dar vejamės ir vis dar turime daugiau neparduoto – bet čia tik laiko klausimas. Knygoje ta tendencija labai gerai jaučiasi – kas baisiausiai stebino ir buvo nepriimtina prieš penkiasdešimt metų, dabar yra kuo natūraliausia. Tiesiog vartotojai po truputį pripratinami, kol galiausiai nė nebesistebi pirkdami kvailiausius dalykus. Labai gerai atsimenu tą jausmą, kai atsirado pigių skrydžių bendrovės, kurios šalia pigaus bilieto pradėjo pardavinėti viską, kas tik įmanoma. Dabar jau visai nebestebina, kad norėdamas sėdėti su savo kelionės kompanionu, vietą savo sėdimajai turi nusipirkti iš anksto, nes kitaip sėdėsi velnias žino kur.
Kur ta riba, kur tobuloji nematomoji rinkos reguliavimo ranka turėtų sustoti? Kokios viso šito perku viską /parduodu viską pasekmės visuomenei? Kur prasideda ir kur baigiasi laisva valia ir apsisprendimas? Visus šiuos klausimus kelia knygos autorius ir, kaip jau tikriausiai buvo galima pajausti, jis nėra didelis nekontroliuojamos rinkos fanas. Pagalvok, ar pats toks esi.
Skaitydama vietomis galvojau, na, nieko čia tokio šį ar tą pirkti, tą ar aną parduoti, bet vis dėlto brangiausi ir vertingiausi dalykai gi nenuperkami dalykai, tokie, prie kurių prisilietę pinigai tik viską sugadina ir nuvertina. Reikia pavyzdžio? Pradėkim nuo Nobelio premijos, o visa kita – knygoje.
Identiteto koordinatės
Who are you?
Who, who, who, who?
Who are you?
Who, who, who, who?
–The Who “Who Are You?”
“Never forget what you are, for surely the world will not. ”
― George R.R. Martin, A Game of Thrones
Grate leidyklos knygas lentynose lengva pažinti: lengva estetika, juodai baltos nuotraukos, viršeliai neprabangūs, visada tuo pačiu šriftu autoriaus vardas ir knygos pavadinimas. Leidyklos niša – prancūzų kalba rašantys rašytojai. Kai didžiosios leidyklos Švedijoje paleido savo teises i Patrick Modiano kūrybą, Grate jas nusipirko ir praėjusiais metais – didelė sėkmė mažai leidyklai – Modiano gavo Nobelio premiją.
Modiano dar neskaičiau, bet skaičiau du kitus rašytojus, kurių kūrybą leidžia Grate: alžyrietę-prancūzę Nina Bouraoui ir marokietį Abdellah Taia.
N.Bouraoui “Berniukiška mergaitė” (švediskas vertimas, originalo kalba -“Garçon manqué”) ir A. Taia “Arabiška melancholija”. Abi knygos autobiografinės ir abiejų jų ašis – identitetas. Ką reikalavimas pasirinkti tik vieną iš dviejų daro su mumis?
Bouraoui knygos veikėjos Ninos mama – prancūzė, o tėtis – alžyrietis. Tai kas ta mergaitė Nina? 
Alžyre ji -prancūzė, Prancūzijoje ji – alžyrietė. Alžyre apspjaudoma jos mama, Prancūzijoje gatve ramiai ir oriai negali eiti jos tėvas. Tėvo šalyje daug prievartos, baimės. Nina girdi apie žudynes, ekstremistus, jos šeima vis rečiau palieka butą, nes lauke nesaugu.. Ateina vasaros ir tada Nina važiuoja atostogauti pas senelius į Prancūziją, kur susirenka visa mamos giminė, kur viskas idiliška, ramu, bet Ninai trūksta Alžyro.
Tarp mamos ir tėvo..
Tarp Prancūzijos ir Alžyro
Tarp berniuko ir mergaitės.
Alžyras 36°42′N 3°13′E.
Rennes 48°06′53″N 1°40′46″W
O kokios yra žmogaus koordinatės?
Nina nusikerpa plaukus, atsisako suknelių, nes berniukai turi daugiau laisvės. Jos elgesys provokuoja aplinkinius, jie bando ją koreguoti, keisti ir reikalauja vieno atsakymo į klausimą ”Kas tu?”. Lyg būtų įmanoma taip lengvai atsakyti, lyg atsakymas galetų būti vienprasmiškas, nekomplikuotas. Lyg viskas pasaulyje būtų binaru, lyg rinktis turėtume vieną iš dviejų. Lyg esant vienokiu negalima būti kitokiu.
Tas pasaulio binarumas, irgi yra viena iš temų Abdellah Taia knygoje “Arabiška melancholija”. A.Taia yra pirmas atvirai homoseksualus rašytojas marokietis. Jo knyga, kaip ir N.Bouiraoui – autobiografinė, ir jis rašo apie tai, ką reiškia peržengti stereotipines gender ribas. Pasakojimas prasideda įvykiu, kaip jam buvo uždėta “moteriško vyro” etiketė ir tęsiasi per įsimylėjimų, meilių galeriją. Visi sutiktų partnerių portretai nėra labai konkretūs, piešiami keliais štrichais,
be detalių. Pasakojimas yra fragmentiškas, be intencijų perduoti pilną niuansuotą paveikslą, greičiau yra noras perduoti nepritapimo ir ieškojimo jausmą.
Įdomu dar ir tai, kad N.Bouraoui ir A.Taia kalba primena viena kitą: čia mažai būdvardžių, sakiniai trumpi, tarsi paskubomis užrašomi prisiminimų blyksniai. Gal paradoksalu, bet nepaisant kone stenografinio stiliaus N.Bouraoui kalba labai lyrinė, tekstas primena poeziją.
N.Bouraoui esu skaičiusi anksčiau, ir man jos kūryba yra nepaprastai įdomi. Visai nenustebčiau, jei po daug metų (jai dabar tik 47 ) bus nominuota Nobelio premijai, prisiminkit, kur jūs apie tai skaitėte pirmą kartą.
“Šita nuo manęs it smėlis bėganti kalba yra skausmas. Ji palieka po savęs pėdsakus, žodžius, ir dingsta. Ji prie manęs nelimpa. Ji mane atstumia. Ji atskiria mane nuo kitų. Ji keičia kilmę. Tai trūkumas. Aš bejėgė. Aš lieku užsienetė. Aš esu sužalota. Mano žemė traukiasi. Aš lieku kitokia ir prancūze. Bet aš esu alžyrietė. Savo veidu. Savo akimis. Savo oda. (…) Aš lieku užsieniete per savo motiną. Vien per jos buvimą prie manęs. Per jos šviesius plaukus, jos mėlynas akis, jos šviesią odą.” (mano vertimas iš švedų kalbos)
K.Ž.G
The Bat / Šikšnosparnis
Ir štai aš nieko iš Jo Nesbo neskaičius, nutariau susipažinti su bestselerių autorium. Kadangi nusiteikusi daug bestselerių skaityti, tai sąžiningai pradedu nuo pirmosios Harry Hole knygos ir kažkaip pasidaro aišku, kodėl jos niekas neverčia pirmos (kiek supratau nei į anglų, nei į lietuvių pirmoji knyga nebuvo išversta pirmoji). Nes yra už ką neversti. Pripratini skaitytoją prie autoriaus gerų knygų, o paskui gali ir visas kitas prakišti, vis tiek perskaitys, net jei trileris prasideda tik paskutiniuose puslapiuose (kadangi knygos klausiau, tai iš 10 valandų, tik paskutinės 2-3 buvo trileris).
Taigi, jei nesat įsimylėję Harrio Holės ir jums neįdomios visokios ten priešistorės, tai galit ir nesivarginti, nes pati knyga tai nieko gero, kažkoks nevientisas kratinys (o klausymui tai yra visiška tragedija, nes negali atsiversti atgal ir pažiūrėti, kas ten kaip). Iš pradžių galvojau, kad čia man taip klausyti nesiseka, bet paskui paskaičiau komentarus – ne man vienai taip. Taigi – nesėkmingas debiutas, bet aš nepasiduodu ir, kadangi kaip audible narė galiu grąžinti nepatikusias knygas, taip ir darau – keičiu į kitą Jo Nesbo The Redbreast – trečioji Harry Hole knyga – taip rekomenduoja komentaruose. Ką jūs į tai?
Vilniaus plovas
“Vilniaus plovas” verda. O aš jau nebesu nekalta nuomonė, nes man beskaitant, keletas greituolių greičiau perskaitė ir parašė. Aš, aišku, neiškenčiau ir perskaičiau tas kitas nuomones, pasidrąsinimui.
Pirmiausia pasakysiu, kad nepaisant visokių knygos minusių, manau, kad perskaityti ją vis tiek verta. Jei nugirdėsite ar nuskaitysite (nuo viršelio, ar FB) ką nors apie Sabaliauskaitę arba Diuma, tai niekuo netikėkite, visa tai pliurpalai, neteisingai nukreipiantys ir nuteikiantys skaitytoją (paskui ieško žmonės, ko nepametę – užprogramuotas nusivylimas). Įsivaizduoju, ką į sugretinimą atšautų Sabaliauskaitė, greičiausiai, kažką panašaus, kaip kažkadaise atšovė Užkalniui, kuris save pavadino lietuviško istorinio romano karalienės kolega.
Tai grįžtu prie to, kodėl vis dėlto verta. Verta, nes greičiausiai (kaip ir aš) sužinosi, ko nežinojęs, negirdėjęs ir neįsivaizdavęs, kad taip gali būti. Apie tokią Lietuvos-Lenkijos istorijos dalį, kur mums dar šviestis ir šviestis ir šimto knygų ta tema nebus gana, tegul tik kas rašo. Dima ir žada, kad bus dar 8,5 knygos, tik, tikiuosi, kad su kiekviena bus geriau, nes niekas nepaneigs, kad autoriaus galva pilna informacijos, o bet tačiau, ne visada pavyksta ją suvaldyti. Skaitykit,
Dar pašnibždėsiu tokią užuominą – skyrių apie dabartinius laikus ir tokį Sigitą galit neskaityti. Visų pirma, nelabai ir įdomūs, kažkaip net banalūs tie skyriai, ypač stovėdami prieš tokias istorines asmenybes (pats autorius interviu sako, kad iš šių laikų romano neparašysi, ir pats nagus prie ugnies kiša – nesuprantu), o visų antra, jie niekaip neišsiriša ir net (kas galėtų pagalvoti!!!) neturi pabaigos! Toks vaizdas, kad spaustuvė pamiršo kokį knygos lanką įklijuoti. Liūdesys tiesiog. Yra puiki, neįtikėtina istorija (čia ta, dėl kurios knygą verta skaityti), bet neišnaudota. Tikrai. Perskaitai ir pasijauti apgautas. Nei to be continued, nei ką. O vienas iš garbingai pristatytų veikėjų – Tomas Zanas, taip ir lieka glaustytis pakampėm su neištesėtu pažadu, kad bus apie jį istorija, bus, tik ji greičiausiai ir lieka tam spaustuvėj pamestam lanke.
Nevykę man ir visokie šių dienų aktualijų bajeriukai ir visokie lėkši juokeliai. Kokiam žurnalo straipsnyje – ok, žurnalas gi trumpalaikis, bet skaitys žmonės knygą po penkerių metų ir nieko nesupras, jam tos šiandieninės aktualijos nieko nesakys, kam gadinti gerą istorinę medžiagą?
Taip sėdžiu ir kramtau plovą, žinai, būna, kad nesusikramto. Užteks kramtyt, postinu.
Kortagai. Slaptoji princo Druado užduotis
Nelabai mėgstu knygų rūšiavimo į rožines ir mėlynas, berniukiškas ir mergaitiškas, mergaitės kuo puikiausiai gali skaityti berniukiškas knygas, o bet tačiau, jei pasiklydote rožinėse ir pūkuotose princesių, fėjų ir gėlių knygose ir jums staiga prireikė nuotykinės, aktyvios, ant liežuvio galo sukasi rašyti “berniukiškos”, bet, jei tai sakyčiau, būtų visiška netiesa, knygos arba jūs, pavyzdžiui, esate filmo “Brangioji, aš sumažinau mūsų vaikus” fanas, tai ši knyga kaip tik jums, tiksliau, gal jūsų mažajai skaitytojai ar skaitytojui.
Šios knygos istorija man primena skautų žygį (nors gal neteisingai primena, nes aš niekada nebuvau skautų žygyje) – kliūtys, iššūkiai, užslėpti ir neužslėpti tikslai, visuomenės gerovė, nelaimėlių gelbėjimas, draugystė, ištikimybė ir panašūs reikalai. Berniuko ir skruzdėliuko iliustruoti nuotykiai yra savotiški “drąsiųjų keliai” vaikams, tuo labiau, kad autorius apeliuoja į tęsinį, o gal ir tęsinius, tikėkimės, kad taip ir bus, ir kad bus įdomu. Mergaitėms irgi.
Kaip Hektoras laimės ieškojo
Jautiesi nelaiminga? -as? Tau sekasi darbas, bet nesiseka su vyrais/moterim (jie tarsi ir nieko, bet vis tiek ne tokie, kokių nori)? Nori svarbaus ir reikšmingo darbo, bet kartu ir laisvo nuo darbo laiko, kad galėtum save realizuoti? Trumpai tariant pati/pats nežinai, ko nori ir tiesiog nemoki būti laimingas, tad gali kibtis Hektorui į parankę ir eiti kartu laimės ieškoti. Arba keisti savo supratimo ir požiūrio į laimę – atsimeni, kaip sakoma: jei negali pakeisti situacijos, tai keisk požiūrį į tą situaciją.
Keliaudami su Hektoru surinksite visus laimės formulės ingridientus ir, jei nesi koks susiraukęs bumbeklis, tai skaitysi ir linksėsi galvą arba galvosi, kaip gerai laimės formulė vienoje vietoje ir dar tavo lentynoje. Jau vien kad nauja knyga lentynoje yra laimės dalis, ane?
O formulė tokia (sutrumpinta, knygoje rasit detaliai 23 laimės pamokas):
Laimė = tai, ką turi ir ko norėtum turėti, + tai, ką turi šiandien ir ką turėjai praeityje, + tai, ką turi pats ir ką turi kiti
Taip kad galite nebeskaityti kokio vieno milijono self help knygų, kaip tapti laimingu, nes viskas labai lengvai (jai seniai neskaičiau tokio lengvo, net primityvaus, sakyčiau, teksto) glaustai ir greitai ir per vieną vakarą – šioje knygoje. Konspektas darbui su savim. O dar smagus skaityti, pažadu, kad neužmigsit. Tik man aplenkti knygą norisi, viršelis visai man nepatinka, į tą barzdą negaliu žiūrėti (tad keičiu požiūrį – nežiūriu).
Filmų mėgėjams – filmas, bet dar nemačiau, tad ir palyginti negaliau, tačiau atsiliepimai iš aplinkos geri, o ir traileris atrodo linksmas.
Big Little Lies / Nekaltas melas
“Champagne is never a mistake.”
Tadam – štai jums ir atostogų knyga. Hamakui, pliažui, lėktuvui, paspirtukui arba ausinėms. Ausinėms tai tobula tiesiog, nes labai gerai įskaityta. Tiesiog apsigyvenau knygoje, kurią Caroline Lee nuostabiai įskaitė. Charakteriai buvo nuostabiai gyvi, tad tikiuosi, kad skaitantieji popieriuje mokėsite ne blogiau susikurti Lee sukurtą atmosferą.
Oh, gossips, tie gabaliukai (klausant) buvo skaniausi. Įsivaizduok, kaip šnibždi savo draugei (tik neapsimesk nepletkinančiu angelų): “O tu žinai?” Tai tokių šnibždesių yra kiekviename knygos skyriuje, nes kažkas gi labai svarbaus įvyko per mokyklos labdaringą vakarėlį (trivia night – protmūšis), bet mes nežinome, kas, daugelis kalbančiųjų (galime spėti – policijos apklausoje) irgi nežino, bando spėti, turi savo versijas arba šiaip atkuria visą apgirtusią vakarėlio metu tvyrojusią nuotaiką.
Nors atrodo, kad didžioji knygos dalis yra gan nerimti plepesiai, tačiau už tų plepesių slepiasi daug visokių rimtų temų – patyčios mokykloje, tėvai “helikopteriai”, smurtas namuose, paauglystės variacijos, skyrybos, vieniša tėvystė (ok, ok, ne tėvystė, mamystė) – visokie skauduliai po trupinuką dėliojasi ir lenda iš už po gražaus fasado, besišypsančių veidų, aukštakulnių kaukšėjimo ir tobulų šukuosenš dėlioja mums tikrąjį nuostabaus miestelio prie vandenyno paveikslą. Aišku, visi vieni su kitais susiję, persipynę net patys nežinodami. “Oh, calamity”, kartais būtų geriau ir nežinoti.
Žodžiu, su humoru, smagi, bet kartu ir rimta. “Nežinojau, kad tau patinka chick lit,” sako man sesė. “Tokios patinka”. Ir I do not care į kokią kategoriją ją norit pakabinti.
Šešeri metai Saigone
Tai – MANO Vietnamas, ne kieno nors kito
Tikrai taip, tai autorės Vietnamas ir mano jis netapo. Gaila. Tikėjausi. Man patiko, kaip autorė knygą pristatinėjo per “Labas rytas”. Nežinau, ar čia mano lūkesčiai buvo per dideli, ar ko man pritrūko knygoje (jau kelios dienos suku apie tai galvą). Tokia prėska man kažkaip ji pasirodė, tokia gal melancholiška, tokia, kaip autorės nuotrauka ant vieno iš knygos viršelio.
Man ne mano Vietname pritrūko gilesnio paknaisiojimo. Nuo jo tarsi išsisukama – komunistinė šalis, nežodinis susitarimas – jūs nelendate ir neknaisiojate, mes tylime ir jus toleruojame, – bet knyga gi ne Vietname leista, tas atsiribojimas man sukūrė tokio slydimo paviršiumi jausmą. Gal dėl to, kad neseniai per TV mačiau epizodą apie Vietnamo kasdienybę, visuomenės susiskaldymą, karo padarinius iki šiandienos, apie karo dalyvių kapines – vienas su amžinąja ugnimi, o kitas tų pačių vietnamiečių, tik pralaimėjusių – apleistas, žole užžėlusias, o už kadro karo “didvyris” porina -taip jiems ir reikia, nėra čia ko pralaimėjusių kapinėmis rūpintis, jie gi pralaimėjo karą, štai ir tegu turi.
Iš tikro man norėjosi knygos apie Vietnamo žmones, o ne apie ekspatų (čia tokia kategorija žmonių, kuriuos įmonės išsiunčia (dažniausiai su visa šeima) dirbti į kitas šalis) gyvenimą. Nors autorė tikrai pakeliavo po šalį ir net ant motociklo (kas yra totali jėga), tačiau vis tiek kažkaip tos kelionės su glamūriniu atspalviu – nesvarbu, kad šalia Vietnamo kaimo purvynas (eilinio mūsų kaimo kasdienybė, ne tokiais purvynais pas babą į kalną kopdavome rudenį), bet aš tai vis tiek su balta bliuskute ir švariais flip flopais (žiūr. nuotraukas) (dabar įsivaizduoju, kaip gaunu nuo autorės su knyga per galvą – kaip per Ally McBeal, jei dar kas nors tokią atsimenat).
Vietomis man pritrūksta knygoje vientisumo, toks jausmas, kad truputis teksto iš žurnalo straipsnio, truputis vietinių įžymybių istorijų, truputį čia pasikartojimo, truputį ten. Pvz., 154 psl. autorė pasakoja, kiek kartų ir su kuo keliavo į Sapą: “Ketvirtą, paskutinį, kartą čia lankiausi su Alma ir Arūnu.” Ok, laukiu, kokie nuotykiai nutiko su Alma ir Arūnu, bet veltui, nes čia susipažinom, čia ir atsisveikinom, tai prie ko čia ta Alma su Arūnu?
Įpusėjusi knygą pagalvojau, na, ką aš dabar naujo sužinojau apie Vietnamą. Tai labiausiai man įstrigęs dalykas ir greičiausiai labiausiai akcentuojamas (o gal ir tik labiausiai įstrigęs) – vietnamietės be skrupulų kariasi vedusiems ir nevedusiems expatams ant kaklų, jei jau ten gyveni, greičiausiai tavo partneris turi vietinę meilužę ir išlaiko ją su visu jos kaimu. Iš kitos pusės, vietnamietės yra kietos, užsigrūdinusios, siekia karjeros ir joms puikiai sekasi, bet ar kad tai papasakoti, reikia skirti jų biografijoms kelis knygos skyrius? Juk autorė sako, kad čia jos Vietnamas, o skaitom apie jas.
Tai va. Toks tas mano įspūdis. Sakyčiau, apspangęs po smūgio per galvą. Būna ir geresnių knygų apie gyvenimą svetimoj šalį, bet pavartyti – paskaityti nepakenks.
Danielis Štainas, vertėjas
Knyga, kai nieko daugiau nenoriu – tik skaityti. Knyga nugalėjusi FB, naujienų portalus ir visokius kitokius interneto pliurpalus. Knyga, kurią gali bet kada atsiversti ir skaityti bet kurioje vietoje. Knyga, kuri milijonui žmonių patiko (įtariu) ir milijonui nepatiko (įtariu) (čia bandau apsiginti nuo visų, kurie norės “geros” knygos ir jiems nepatiko. Nes čia ne ta knyga, kur iš “gerų” serijos, na, tų, kurios “negrūzina, negadina nuotaikos ir šiaip tinka atostogoms”). Nesubalansuota ta knyga lengvam skaitymui, nors skaityti ją buvo lengva. Gal dėl to, kad nerealiai įdomu. Skaičiau ir eilinį kartą galvojau, kad “žinau, kad nieko nežinau”. O šita knyga – tai enciklopedija. Tik nežinau, kieno. Gal religijų? O gal žmogiškumo? O gal nežmoniškumo?
Tiek daug sužinojau iš tos knygos. Tokių dalykų, kokių net neįsivaizdavau esant. Na, tiesiog nepagalvojau egzistuojant. Kas per dalykai? Na, pavyzdžiui arabai krikščionys Izraelyje. Geriau nesugalvosi, ane? Arba blogiau. O tokie egzistuoja, bando išgyventi. Kaip jiems gyventi, kai nepripažįsta nė viena pusė ir visiems esi priešas – nekenčia arabai, nekenčia žydai, nepripažįsta krikščionys. Arba katalikas žydas. Pirmą kartą net reikia sustoti ir įsiskaityti, ką šis žodžių junginys reiškia. Nes, juk by default priimam stereotipiškai, kad žydas tai judėjas, na, geriausiu atveju ateistas. Ir štai Danielius Štainas yra žydas katalikų kunigas. Nors ne, iš tikro jis yra vertėjas. Verčia tarpusavyje nesusikalbantiems, bet ne tik nesusikalbantiems dėl skirtingų kalbų, bet nesusikalbantiems apskritai. O jo gyvenimas tikrai knygos vertas, tad ne veltui ir ši knyga. Plati kaip jūra, o gili kaip koks kosmosas gal. Ir Vilniaus ten yra, ir Lietuvos, nes kaipgi Lietuva be žydų (arba atvirkščiai).
Aš nekenčiu žydų klausimo, aš apsinuodijau juo […]. Tai pats niekšiškiausias mūsų civilizacijos istorijos klausimas. Jis privalo būti atšauktas kaip fiktyvus, kaip neegzistuojantis. Kodėl visos humanitarinės, kultūrinės ir filosofinės problemos – o ką jau kalbėti apie grynai religines – nuolat sukasi aplink žydus? Dievas pasijuokė iš savo Išrinktosios Tautos daug žiauriau nei iš visų kitų tautų! Jis juk žinojo, kad žmogus negali mylėti Dievą labiau nei patį save. Tai pavyksta tiktai retiems išrinktiesiems. Danielis buvo toks. Dar keli žmonės. Šiems žmonėms žydų klausimas neegzistuoja. Jis privalo būti atšauktas!
Kaip Danielius Štainas tapo kataliku kunigu? Neįtikėtinai. Visas jo gyvenimo kelias su visokiais aplinkkeliais ir pakely pasitaikančiais stebuklais.
Kadangi vasara, tai pasakysiu, kad tai nėra pliažo knyga, ten pasiimkit ką nors gero, lengvo ir kur verkti nereikia arba šiaip graužtis žydų klausimu, kuris vis dėlto neatšauktas…
