Viena Indijoje

viena

Kažkaip pastaruoju metu daug visokių knygų, susijusių su Indija, aplinkui mane: R.Mistry “A Fine Balance”, ką tik perskaityta ir dar neaprašyta Jhumpa Lahiri “The Namesake” ir dabar nauja Vaivos Rykštaitės knyga “Viena Indijoje” (o iš karto po jos dar filmas “The Best Exotic Marigold Hotel”). Gal į Indiją teks važiuoti, kad jau taip?

Pirmiausia – viršelis. Ar gali būti labiau indiškas? Iš pirmo žvilgnio net neatrodo lietuviškas, o tikras Bolivudo filmų posteris, ar ne?

Antriausia – pasiėmiau į kelionę ir kelionėje perskaičiau – buvo smalsu, smagu, įdomu ir nenuobodu. Net lėktuvinius filmus nurungė, nerėjosi mušt iki pabaigos. Tekstas sklandus, skaityti lengva, bet svarbiausia, žinoma, – nenuobodu. Apie Indiją gi prisiklausę-prisigirdėję begalybę, kažkaip retai kada tenka išgisti kokių komentarų, kurie būtų, na, maždaug, per vidurį, dažniausiai būna arba-arba. O čia mergina iškeliavo viena – drąsuolė, aš greičiausiai viena nevažiuočiau, nebent į tą Indiją, kur su kondicionierium ir švaria patalyne.

Kas labiausiai man knygoje patiko? Nuoširdumas. Autorė savęs nevaizduoja nei kaip Indijos ekspertės, nei kaip didelės žinovės – tiesiog crazy smalsi mergina, kuri kartais, atrodo, kiša nosį, kur reikia ir kur nereikia (apie “kur nereikia” pagalvos visos mamos), bet kaip visi ištroškę nuotykių žino, kad kondicionuojamoje Indijoje nuotykių visam gyvenimui greičiausiai nepatirsi ir senatvėj anūkams nepapasakosi.

Taigi visiems, kurie ruošiasi patys savarankiškai keliauti po Indiją ir visiems, kurie geriausiu atveju į Indiją keliaus ant skraidančios savo namų sofos, tradiciškai – spalvota, kvapni, jogiška, stebuklinga, įkvepianti ir nuvilianti, pilna nušvitusių ir apsimetusių nušvitusiais, saldi ir visokia kitokia Indija Vaivos Rykštaitės knygoje. Jimmy Jimmy Acha Acha (čia iš tokio vaikytėje žiūrėto indiško filmo priedainio, atrodo “Vandenynas” vadinosi).

Keturios kovo dienos

Grondahl_4kovodienos_72max

Tai yra lėta skandinaviška knyga. Kaip kitaip būtų su keturiomis dienomis beveik 400 puslapių. Bet į keturias dienas laisvai gali sutilpti trijų kartų moterų gyvenimas. Močiutės, jos dukters ir anūkės. Šiosios sūnui tebūnie ketvirtoji diena. Jei paklaustum, apie ką trumpai knyga, šį kartą, net keista, galbūt net pavyktų atsakyti, pasakyčiau – apie nemeilę. Tąją ne tarp moters ir vyro, bet kitą. Nemeilę tarp šeimos narių, artimųjų. Tokia nemeilė, kai vaikas ieško mamos glėbio ir tiesiog buvimo su šeima, o gauna? Nieko negauna. Internatą ar gyvenimą pas tokį pat abejingą tėvą. Atstumto vaiko vaikui ne ką geriau. Juk visada atsiranda svarbesnių reikalų, ar ne? Čia jau fantazijos reikalas, kaip pasiteisinti, o kartais ir pasiteisinti nereikia. Gali apsimesti, kad klausimo neišgirdai ir tiek.

Egoistiška ta nemeilė knygoje, bet autorius nieko nekaltina – kaltininkus teks pačiam skaitytojui susirasti lėtai keliaujant per gyvenimo puslapius ir galvojant, ar yra išeitis iš šito užburto rato. Tuo labiau, kai vaikas, kuriam skyrėm ketvirtą kovo dieną yra visai pasimetęs paauglys, balansuojantis ant ribos, kai tuoj tuoj ir nugarmės į kriminalinę duobę. Ir kuris bus dėl to kaltas? Ir ko reikia, kad visi po tą lėtą rūką slampinėjantys atsitokėtų? Kai tau beveik penkiasdešimt, ar laikas imtis pokyčių, ar jau viskas, gražiausios gyvenimo dienos praeityje?Didžiosios meilės irgi? Labai daug pasirinkimų knygoje, daug vietos ir laiko pamąstymui, ar pasirinkimai buvo teisingi. Teisuolio, žinoma, šitoje knygoje nėra.

Po tokias kopas vaikšto ir knygos herojai
Po tokias kopas vaikšto ir knygos herojai

***

Apie jausmą:

Ingrida pabando prisiminti tą fizinį vienatvės pojūtį, kai nebeleidi tėvams prisiglausti, bet prie tavęs dar nesiglaudžia niekas kitas.

Z. Romanas apie Zeldą Ficdžerald

z-romanas-apie-zelda-ficdzerald

Viena iš knygų, kurias tikriausiai reikia skaityti susipažinus su kontekstu (aš skaičiau nesusipažinus). Arba gal toji, kur dar skaitydamas skaitytojas pradeda landžioti į internetą ir ieškoti nuotraukų ar šiaip faktų.

Zelda Ficdžerald buvo labai kontraversiška asmenybė ir iki šių dienų apie tai kyla daugybė ginčų – kokia ji buvo, kuo sirgo, ir kas ten iš tikrųjų atsitiko su ja ir Skotu Ficdžeraldu – kuris kurio gyvenimą suėdė. Sužinojus aukščiau minėtą kontekstą, romanas tarsi turėtų Zeldą reabilituoti, gal labiau parodyti kaip laikotarpio ir aplinkos įkaitę – penkiasdešimt metų vėliau, ir madam nebūtų nei šizofrenikė, nei isterikė, na, gal kažkas panašaus į Britney Spears ar kokią Lindsay Lohan – vakarėliai, įžymybės, nuopoliai, kreizėjimai, atsitiesimai, vėl nuopoliai. Labai gaila, jei autorė norėjo sudaryti kitokį įspūdį, bet man jis labiausiai linko prie žurnalo apie žmones stilių (nelabai galiu įvertinti, kiek stiliaus suvalgė vertimas). Kas gal visai nieko – įsimeti tokią knygą į atostogų lagaminą ir pirmyn su lengvu pasiskaitymu (dabar prisimenu visas per sudėtingas neatostoginio tipo knygas, kurios taip ir liko neperskaitytos prie kokios nors šiltos jūros).

Sakyčiau, kad įdomiausia knygos tema – Zeldos kūrybiškumas – ji pati rašė, tapė ir labai neblogai šoko – knygoje nebuvo pakankamai atspindėtas. Knygos pabaigoje Zelda guodžiasi, kaip ji padėdavo Skotui vystyti jo romanų siužetus, kurti charakerius – tačiau pačiome pasakojime visas kūrybinis procesas nuskendęs vakarėlių ir šampano jūroje – kūryba yra kažkur už uždarų durų, o ten žinoma užsidaręs Skotas, ne Zelda. Zelda savo kambarį gauna tik psichiartinėje ligoninėje (Virginija tikriausiai užsidengtų akis ranka).

Taigi, jei po Didžiojo Getsbio filmo ir knygos susidomėjote laikmečiu ar Ficdžeraldu, ši knyga yra visai nebloga mozaikos dalelytė, tačiau skaitant ją kaip atskirą kūrinį, Zeldoje rizikuosite pamatyti moterį neatskleistais talentais, kuri pati lyg ir neturėtų kažko per daug kaltinti, kad jie taip ir liko neišsiskleidę.

z

 

Milžinas mažylis

milzinas-mazylis_z1

Gyveno kartą Lietuvoj milžinai. Ir apie tuos milžinus kiekvieną vakarą mama ir tėtis skaitė savo vaikams. Su įdomumu skaitė, nes daug ko patys nebuvo girdėję, o dar daugiau iš viso pamiršę, kaip kad būna kartais, kai užaugi. Taigi, kiekvieną vakarą vis ką nors prisimindavo arba sužinodavo. Atsimenat, apie ežerus, kurie atplaukdavo, kaip didelis urzgiantis šnabždantis ir kitokius garsus leidžiantis debesis, o ištarus jo vardą, pliumptelėdavo žemyn, nesvarbu ant ko, kas tuo metu apačioj pasitaikydavo – kaimas, pakalnė ar pamiškė kokia; apiešaltinius, iš kurių kūdikiai išplaukdavo – brr, kaip šalta – o išgriebti jų ateidavo kaimo bobulė.

Kad kitą kartą prisimintumėt, kur vakar vakare  kartu su milžinais buvote, yra žemėlapis, kokią gražia vasaros dieną galima imti ir nuvažiuoti milžino minėtų vietų aplankyti. Štai jums ir vasaros planas!

Kadangi vakarais mama su tėčiu skaitė pakaitom, vieną dieną mama paklausė tėčio, ar ir jam taip sunku tą gražia, bet tokia jau sudėtinga lietuvių kalba parašytą knygą skaityti, garbės žodis, jausmas, kad liežuvį nusilauši. “Tikrai taip,”- atsakė tėtis. Tad būsimieji skaitytojai, nusiteikit, kad liežuviui teks pavargti. Bet juk verta. Ir dėl milžinų, ir dėl istorijų, ir dėl gražios sudėtingos lietuvių kalbos.

 

Wonder

wonder cover

Kai pradėjau klausyti šitos knygos (savaime suprantama, mašinoje) tai verkiau, o paskui juokiausi. Taip gražiai knygos autorė duoda toną savo knygai – lyg ir liūdna, labai liūdna, ką skaitai, bet verkt ne tai, kad negalima, tiesiog nėr kada – reikia gyventi. Gyventi plačiai atmerktom akim, kad matytum ne tik tai, kas matoma.

Apie knygų kategorizavimą aš šį kartą iš viso nekalbėsiu, nes šioji tikriausiai net ne young adult, o vaikų knyga – visai nesvarbu. Iš tikro jinai yra nuostabi. Na, negaliu sakyti, kad  pakeitė gyvenimą, ar kažką panašaus, gal labiau nurodė kryptį, atvėrė akis, o gal parodė, kaip žiūrėti.

Šeimoje gimsta berniukas deformuotu veidu ir tai yra vienintelis jo kitoniškumas nuo kitų žmonių. Dėl to jam yra begalo sunku, nes žmonės mato tik tą vienintelį jo kitoniškumą ir nieko daugiau. Visiškai nemato, kas yra už to veido ir koks Augustas yra. Augustas mokosi namuose, bet ne dėl to, kad šitaip slėptusi nuo nepageidaujamo dėmesio, o dėl nuolatinių operacijų, kuriomis bandoma atitaisyti gamtos klaidas. Bet štai laikas keliauti į penktą klasę ir Augusto mama pasiūlo berniukui eiti į tikrą mokyklą. Po įvairiausių taip ir ne, į mokyklą vis dėlto susiruošiama ir prasideda sunkiausi ir nuostabiausi berniuko metai.

Tuos Augusto gyvenimo metus autorė atskleidžia kalbėdama jo paties, jo sesers, jo klasiokų lūpomis. Sunku ne tik berniukui, bet ir jo artimiesiems, jo draugams. Vis dėlto svarbiausia knygoje yra meilė ir draugystė, nes būtent meilė, draugystė ir gerumas (kindness) ledžia išvysti daugiau ir giliau, meilė ir draugystė yra stebuklingas filtras, kuris tiesiog įgalina matyti kitaip. Atsimenu, kaip mūsų literatūros mokytoja pasakojo, kaip pagavo save gailint moters, kuri sunkiai ėjo gatve ligos išsukinėtomis kojomis. Bet gal moteris laiminga, kad apskritai eina? Gal prieš mėnesį ji gulėjo prikaustyta prie lovos ir neapsiėjo be kitų pagalbos? Taip ir knyga padės (tikiu) kiekvienam skaitytojui pamatyti, o su laiku gal ir pasielgti kitaip.

Įvedus į paiešką autorės pavardę, išmeta nuotrauką, kurioje autorė yra su mergaite. Neieškokite tos nuotraukos dabar, padarykite tai, kai perskaitysite knygą, pamatysit – įvyko stebuklas.

***

wonder auth

Keletas faktų apie knygą:

Apie įkvėpimą

What inspired you to write Wonder?
About five years ago I took my son’s for ice cream, and while my older son went inside to buy us our milk shakes, my younger son and I waited on the bench outside. My younger son was only about 3 years old at the time, and he was in his stroller facing me while I sat on the bench. At a certain point I realized that sitting right next to me was a little girl with a severe craniofacial difference, her friend (or sister), and her mother. When my younger son looked up and saw her, he reacted exactly the way you might think a three-year old would react when seeing something that scared him: he started to cry—pretty loudly, too. I hurriedly tried to push him away in the stroller, not for his sake but to avoid hurting the girl’s feelings, and in my haste I caused my older son to spill the shakes, and, well, it was quite a scene—the opposite of what I had hoped for. But as I pushed my younger son’s stroller away I heard the little girls’ mom say, in as sweet and calm a voice as you can imagine: “Okay, guys, I think it’s time to go.” And that just got to me.

For the rest of the day, I couldn’t stop thinking about how that scene had played out. It occurred to me that they probably went through something like that dozens of times a day. Hundreds of times. What would that be like? What could I be teaching my children so they could understand how to respond better next time? Is “don’t stare” even the right thing to teach, or is there something deeper? All this stuff was flying through my head, and I realized that I was disappointed in myself because I had missed a good teaching moment for my kids. What I should have done, instead of trying to get my kids away and avoid the situation, was engage the girl and her mother in conversation. If my son cried, so be it: kids cry. But I should have set a better example for him, and shown him there was nothing to fear. Instead I panicked. I simply didn’t have the wherewithall to know what to do in that situation.
Coincidentally, the song Wonder by Natalie Merchant came on the radio that night, as I was thinking about the ice cream incident, and something about the words to the song just got to me. I started writing Wonder that very night.

– Daina

-Lietuviškai

wonder lt

 

 

Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos

 

argamante

Perskaičiau šitą knygą. Ir jūs perskaitykite. Tik kažkaip rankos nekyla apie ją rašyti – liūdna ir beviltiška. Ne visa knyga tokia. Knygos autorius Igor Argamante kažkada buvo vilnietis. Kai buvo toks praaugęs berniokas. Su juo pirmojoje knygos dalyje lakstysite Vilniaus gatvėmis, landžiosit po įvairiausius užkaborius ir džiaugsitės šviesiom vaikystės dienom – šviesi knygos  pusė ir buvo įdomiausia skaityti. Daugybė įdomiausių miesto ir tomečio gyvenimo detalių.

O Vilniaus geto istorijos… Juk aiški istorijų pabaiga. Bet vis tiek skaitykit.  Kad nepamirštumėm iki kokių absurdų pasaulis yra pajėgus nusivažiuoti.

Pusė geltonos saulės

chimam

Kaip įsivaizduoji Afriką? Na, gal kaip didelę smėlio dykumą arba savaną, safari, o gal kaip amžiną konfliktų židinį, Ruandą, Somalio piratus, apartheidą? Galbūti kažkurį iš minėtų variantų, bet tikrai ne kažką panašaus į intelektualų vakarojimą su tauriųjų gėrimų stiklais rankose, šilkinėmis suknelėmis ir moterų emancipacija? Galima sakyti, kad Chimamandos Ngozi Adichie knygoje „Pusė geltonos saulės“ susiduria vienokia ir kitokia Afrika – toji, kurią mes įsivaizduojame ir toji, kokios nesitikime rasti, net nežinome egzistuojant.
„Pusė geltonos saulės“ yra daugiasluoksnė knyga. Visas pasakojimas rutuliojasi, kai Nigerija tapo nepriklausoma nuo Didžiosios Britanijos (apie 1967), o greitu metu, nuo Nigerijos atsiskyrė pietryčių žemės, pasivadinusios Biafra. Prasideda trejus metus besitęsiantis karas, kurio metu mirė apie tris milijonus žmonių. The world was silence when we die. Nenuostabu. Kiek Afrikoje mirė ir dar mirs, o mes visi tik tyliai spoksosime į besisukantį gyvybių skaitliuką, juk vieno žmogaus mirtis – tragedija, o milijonų – statistika.

Biafros vėliavoje - knygos pavadinimo kodas
Biafros vėliavoje – knygos pavadinimo kodas

Tokioj Afrikoj gyvena knygos veikėjai. Ugwu – berniukas iš kaimo tarnaujantis pas universiteto dėstytoją Odenigbo, gražuolė Olanna, ambicinga (tikrai) jos sesuo dvynė Kainenė (abi baigė mokyklas Anglijoje), jų tėvai, giminės, visas afrikietiškas ratas prietarų, burtų, meilės, nemeilės – nuobodžiauti anei skųstis Adichie fantazija tikrai nėra dėl ko. Kaip įvairiapusiškus veikėjus  paveikia karas, kur nubloškia meilė, kas išeis nugalėtas, kiek gyva viltis?

chimamanda
Knygos klausiau, bet kažkokiu metu truputį pasimečiau tar visokių intarpų, pasakojančių Biafros istoriją, todėl iš bibliotekos pasiemiau vertimą, kad būtų lengviau suprasti knygos struktūrą. Vertimas neužkliuvo, imkit ir skaitykit. kam įdomu, autorės TED talk čia, filmo trailer čia.

Goodreads vertinimas 4,19. Yra už ką.

Haris Poteris ir ugnies taurė

Dar viena Beno apžvalga. Šaunuolis Benas, pastebėjot, kaip ilgėja jo apžvalgos? Kad ir toliau neprarastų entuziazmo ir noro dalintis įspūždiais apie knygas knygų žiurkės dovanoja “Vaivorykščių arkas” – kad nepritrūktų skaitymo mūsų jaunasis draugas.

benas virs

4-7-2014 5-40-54 PM

Kai ateis naktis

arenas

Apie šitą knygą kalbėjome kovo mėnesio Jaukiame knygų klube. Jei ne klubas, greičiausiai niekada nebūčiau sugalvojusi skaityti šios knygos – kas kartą džiaugiuosi tuo, kaip knygų klubas praplečia mano knygų pasaulį, kaip padeda kitaip pamatyti knygas. Taip atsitiko ir su R. Arenas knyga “Kai ateis naktis”. Apibendrinant diskusiją sakiau, kad šią kubiečio autobiografiją perskaičiau per ekonominę-politinę-socialinę prizmę, o štai kitos kolegės skaitytojos knygoje matė tropines Karibų audras, smilkstančias palmes, šėlstantį vandenyną. Žinoma, aš irgi mačiau šiuos vaizdus, bet man jie buvo tik šalia viso to verdančio minėto e-p-s pasaulio.

Prisipažinsiu, knyga mane gerokai sukrėtė. Na, nenoriu sakyti šokiravo, nes tai būtų per aštrus žodis, kaip ir “sukrėtė” nėra tinkamiausias. Iš tikro, skaitydama net ėmiau ieškoti, kuri leidykla išleido tokią drąsią, atvirą ir seksualią knygą. Nesitikėjau tokio atvirumo, tikrai. Seksualumas Areno gyvenime atsidaro labai anksti, visai vaikystėje, bet tai greičiausiai visiškai natūralu, mes gal lotynų kitaip ir nelabai įsivaizduojame, o visą vaizdą dar paryškina mūsų šiaurietiškas santūrumas. Arenas neslepia esąs homoseksualus – o tai visiškai ne pakeliui su komunistine Kuba, nepripažįstamo rašytojo gyvenimas ir taip nelengvas, o čia dar ta orientacija.

Dėl visokiausių priežasčių R. Arenas daug laiko slapstosi, sėdi kalėjimuose, ištisai badauja, kaip ir visa Kuba. Visą laiką svajoja ištrūkti iš salos, bet galiausiai ištrūkęs emigracijoje išsvajotosios laisvės neranda, atrodo neranda nė ramybės – visiems tenka prisitaikyti prie kitokio gyvenimo, kitokios kultūros. Dvi iš eilės perskaitytos knygos, du bėgimai nuo rėžimo, dvi emigracijos – du skirtingi, bet ir panašūs likimai.

Iš tikro sunku trumpai aprašyti šią knygą, joje daug gijų, daug likimų, istorijų ir pasakojimų. Išsamią knygos recenziją galite paskaityti čia.

Traukinys į Triestą

radulescu_virselis_spaudaiAtėjus į susitikimą su knygos autore, nebuvo abejonių, kuris iš įeinančių žmonių yra Domnica Radulesku – raudonai vilkinti blondinė – ryški pietietiška gražuolė, taip neįprastai šviesiaplaukė prie tokio temperamento. Staiga visi sėdintys salėje tampa tokie rusvai-pilkai-žaliai  blankūs ir išbalę. Taigi, nors autorė neišsidavė, kiek knygoje yra autobiografijos elementų, o kiek fantazijos – man tai jau visiškai nesvarbu, ji puikiai tinka mano skaitomam tekstui, ir aš visiškai nebesuku galvos, kur čia fantazija, o kur ne. Knygoje aprašyta aistringa pulsuojanti meilė visiškai pritinka jos autorei, net, jei iš tikro autorė tik norėjo, kad taip būtų jos gyvenime.

Nors pasakojama istorija pinasi iš keleto gijų (galima skaityti ir kaip meilės istoriją), labiausiai mane sujaudino istorinė perspektyva, kasdienybė diktatūroje, bėgimas nuo komunizmo (visą laiką galvojau, kokie laimingi buvo rumunai, bent turėję kur bėgti, vakarų pasaulis buvo daug arčiau nei pavyzdžiui septintajeme- aštuntajame dešimtmečiuose diktatūroje gyvenusiems lietuviams), emigracija, naujo gyvenimo pradžia (per pastaruosius penkiolika metų visa tai išgyveno tūkstančiai mūsų tautiečių). Ilgesys. Siaubinga vienatvė, ypač įpratus giminiškai gyventi tarp senelių, tetų, dėdžių ir draugų. Kasdienybės akistata, kai kas dieną tenka galvoti, ar buvo verta viską (o labiausiai meilę) palikti ir bėgti, ar laisvė, į kurią bėgai, turi didesnę vertę už šeimos mikropasaulį savo gimtojoje žemėje.

Dor man buvo pagrindinė knygos tema. Dor:

“Šis žodis reiškia kažką panašaus į ilgesį, ilgesingą troškimą, kurio nei gali paaiškinti, nei žinai, kodėl jį jauti. Jis persmelkia žvelgiant į kai kuriuos kraštovaizdžius arba klausantis tam tikros muzikos, pavyzdžiui, tradiciškų rumuniškų instrumentų, kurių pavadinimai neišverčiami, tarkime, fleitų su daugybe vamzdelių ar instrumentų, panašių į milžiniškus ragus. Tuomet tu regi kalnus, kur gyveno tavo protėviai, kur jie kovėsi su turkais ir hunais, ir vesgotais, kur žvelgdavo į dangų ir svajodavo lygiai taip pat, kaip dabar žvelgi į dangų ir svajoji tu. Taigi, žiūri į visa tai, ir apninka tave melancholija, ir imi kažin ko ilgėtis. Štai ką reiškia dor.

***

Goodread.com įvertinau 4, nes manau, kad dabar esantis vertinimas yra gerokai per mažas. Tiesiog greičiausiai anglakalbiui skaitytojui (greičiausiai amerikiečiui), daug kas šitoje knygoje yra tolima ir nesuprantama.

Interviu su autore čia.

Generolo sena karvė

cekuolis

Pirmoji Čekuolio knyga, kurią perskaičiau. Kitų neskaičiau ne dėl to, kad man nepatiktų, tiesiog Čekuolio man labai patinka klausytis, tai ir klausaus, kol galima. O ši sudomino, nes labai jau smalsu tokį margą gyvenimą nugyvenusio žmogaus autobiografija. Labai įdomu, tikrai. Prisiminiau kitą labai gerą autobiografinį romaną – Marcelijaus Martinaičio “Mes gyvenome” – panašūs laikai aprašomi, galima palyginti. Žodžiu, rekomenduoju, sužinosit, kas nežinot, kaip ten su KGB buvo.

Naivus romanas apie meilę, vyrą ir šokoladą

naivus

Jau seniai neapturėjau tiek kančių prieš rašydama postą – niekaip negalėjau sugalvoti, ką čia man rašyti ir kaip dovanotam arkliui į dantis pažiūrėti. Čia tikriausiai gerbiamas autorius mane paįtakojo tokią gražią rožinę šokoladuotą knygą tiesiai iš savo rankų įteikdamas. O bet tačiau, aš dabar pasistengsiu visokių apžavų ir žvilgnių iš atvarto išvengti, žiūrėkim, kas gausis. Bla bla bla.

1. Visas šitas grožio reikalas yra padarytas profesionaliai, kaip ir priklauso profesionalui. Autorius yra buvęs reklamos pasaulyje ir jau tikrai pagalvojo, kaip savo knygą padaryti matomą visais atžvilgiais – medžiaginis rožinis auksu išdabintas viršelis, aišku, kad moteriškos rankos į jį tik ir tiesis (o vyriškos tikriausiai nesitiesia visai). Taip ir prisimenu knygų mugės situaciją, kuri man ypatingai asocijuojasi su Jotemos, Alma Litteros stendais – mirgu margu – nieko nematau. Ir štai įsivaizduokite, lentynoje tokia cukruota rožinė auksuota. Žinoma, kad paimčiau tokią į rankas. Bent jau pavartyti tai tikrai. Pripažinsiu,  malonu šią knygą rankose laikyti, nieko čia jau nei pridursi, nei atimsi, niekam neįdomu, kad man mėlyna labiau patiktų (gali būti auksuota, aš nieko prieš).

2. Pavadinimas irgi gerulis, tarsi autorius sakytų: jei patiko – super, jei nepatiko – aš naivus, ko tu iš manęs tokio rožinio tikėjais? Gera priedanga. Gudrus žodžių žaismas (žiūr. pirmą punktą apie profesionalumą ir reklamos įtaigą).

3. Mano skaitymas. Pradėjau normaliai skaityti, o tada jau prasidėjo akių vartymas. Tas pats, kur mes su KŽG profesionaliai įvaldžiusios. Skaičiau su tokiu ironišku šypsniu veide, na,  na. Nuo pat pirmų puslapių, mane erzino pirmosios moteriškės paveikslas, kaip ir vėliau erzino visos kitos knygos moteriškės – kažkokios vištelės, dėvinčios pėdkelnes su siūle ir aukštakulniais ir besiblaškančios įvairiose vietose. Na, ir vyriškasis veikėjas daugiau nieko nesugebantis tik paskui tas siūles lakstyti ir visaip laukti jų skambučių ir sms. Kad nebūtų per mažai, tos moteriškės visos yra užimtos, t.y. turi visokius vyrus ir draugus, kurie kaip ir pabodę, todėl reikia biški prasilakstyti, o čia dar yra kas iš paskos laksto – ko gi nepažaidus ilgesingai/abejingai nepamirksėjus ir užpakalio nepakraipius – veikia gi. Tai aš tokia neromantiška ir nerožinė realistė be aukštakulnių skaičiau ir galvojau – kaip galima kažko tikėtis iš santykių, iš kurių, mano akim žiūrint, likimas visada yra kaip ir aiškus?

Štai taip pasiekiau stadiją, kai pamačiau, kad skaitau,  o iš tikrųjų galvoju apie visokius kitokius reikalus. Nusprendžiau, kad nebeskaitysiu, o perversiu. Skaičiau visokias užkliuvusias vietas, dainų žodžius (dainos yra čia), sms tekstus, svajonių jaunikio savybių sąrašus (smagus), specialybių sąrašus (irgi smagus) ir tt. Prikeliavau paskutinį skyrių, kuris vadinasi “Aš”. Štai tada prasidėjo tikrasis skaitymas. Nuo tada iš tikro man buvo įdomu skaityti.

Įdomiai čia gavosi. Kai perskaičiau “Aš”, grįžau atgal ir perskaičiau “Prieštaraujančioji”, o paskui “Išklausančioji”, o galiausiai ir patį pirmąjį skyrių “Įkvepiančioji”. Taip ir gavosi, kad knygą perskaičiau atbulai. Beveik sužaidžiau klases.

4. Tai ko aš čia kankinausi dienų dienas, ką čia parašyti apie knygą? Kaip minėjau, moteriški pavaikslai man totaliai nepatiko. Toks jausmas, kad veikėjas “stuck in the moment and can’t get out of it” ir visos tos mergos man dūros pasirodė ir nė vienos žmogiškos ir normalios. Nu, gaila, žodžiu veikėjo pasidarė (čia juokiuosi). Ne todėl, kad tokių mergų nebūna, dar ir kaip būna. Kažkokia neviltinga ir banaliŽnaivi situacija/os.

O bet tačiau nepaisant knygos vietų, kur galvojau, “na, gal geriau būtų nerašyti, jei galima to nedaryti” (interviu autorius mini, kad negalėjo nerašyti), yra ir gerų eilučių, gerai perteikiančių jausmą ir pribloškiamai atvirų – na, vis tiek visi gi galvos, kad rašo autorius apie save, aš irgi taip galvojau. Tai tas atvirumas, man atrodo, labiausiai mane ir sužavėjo arba apgavo, čia jau kaip pažiūrėsi (pirmas punktas). Apie tai, kaip baisu prieiti prie naujo žmogaus, apie tai, kaip lauki tų žinučių ir skambučių, apie pirmą susitikimą, jo lemtis ir nelemtis – tikriausiai kiekvienas patyręs, kad ir be aukštakulnių ir pėdkelnių su siūle. Ta va, šitos vietos patiko. Būtų galima iškirpti ir palikti tik tas, visa kita palikti dienoraščiui. Bet tada tikriausiai būtų ne romanas, o apsakymas. Būtų per maža, kad galėtum taip gražiai išleidinėti.

naivus autorius

Atsidūstu (iš tikro atsidūstu, ne tik parašau). Parašiau. Nuo širdies, taip, kaip man pasirodė, kaip autoriui ir pažadėjau: “O ką daryti, jei man nepatiks?” Ką atsakė, nebeatsimenu (vėl juokiuosi).

Silva Rerum III

silvarerumIII_WEB(2)

Apie “Silva Rerum” man labai sunku ką nors sakyti, nes trumpai pasakyti neišeina, o ilgai sakyti irgi neišeina, bet dėl kitų priežasčių (laiko, tinginystės ir t.t.). “Geriausia” mintis, kuri šauna į galvą – eik pats ir skaityk, nes papasakoti čia nelabai įmanoma. Kai kas nors paklausia, apie ką knyga, geriausiu atveju išlemenu – istorinė, tarsi bijočiau praskleisti užsklandą ir atimti būsimą malonumą iš skaitysiančiojo.  Jei iš tikro trumpai – man Silva Rerum yra super, super dėl daug priežaščių – dėl to, kad apskritai atsirado, dėl to, kad tokia išskirtinė, kad gili, kad crazy populiari, kad reikia stovėti eilėje prie autografo ir t.t

Pačiai labiausiai norėjosi imti ir vėl perskaityti pirmąsias dalis, nes veikėjai, kaip žinia, iš ten atkeliavę ir trečiojoje dalyje yra visokiausių atgarsių, kuriuos norisi prisiminti. Tačiau paimti ir prisiminti, kaip viskas buvo, nelabai galiu, nes mano lentynose stovi tik dvi Silva Rerum išnaros – knygos tai ratais keliauja ir retai namo grįžta.

Mano galvoje dabar visos Silvos liejasi į vieną ir man pasidaro sunku atskirti, kas kurioj buvo. Tačiau, kol dar šviežia, galiu pasakyti, kad šioje dalyje yra labai daug erotikos ir kūniškos meilės, bet po visokių pilkų atspalvių, manau, droviųjų skaitytojų jau niekas nebeišgasdins. Kuo dar man susiliejusios Silvos patinka galite paskaityti čia arba čia, kur parašė KŽG.

silva vrubl
XVII–XVIII a. silva rerum iš LMA Vrublevskių bibliotekos fondų

 

Pataisos

pataisos

“Bet visas jo gyvenimas iš esmės buvo tėvo gyvenimo pataisos.”

Štai ir įvyko mano pažintis su Jonathan Franzen (kuriam KŽG įvykdė rožinį kerštą ir šiaip šitam bloge tiek apie jį priplepėjom, nors nieko neskaitėm), autorium, kuris žinomas tuo, kad boratiškai pasielgė su Lietuva, o iš tikrųjų tai pamaitino porą lietuvių arkliena, pastatė tanką ant Vilniaus oro uosto lėktuvų kilimo tako ir dar porą niekšybių apie Marijos žemę parašė. Na ir kaip? Ogi niekaip. Gal truputį juokinga – nereikia šioje knygoje nieko asmeniškai priimti. Galėjo tai būti bet kokia šalis aplinkui – tipo, džiaugtumėmės labiau, jei būtų buvus Baltarusija? Linksėtumėm: “Taip, taip, pas juos taip ir yra – tankai”. Priėmiau kaip pokštą tą Lietuvą, nes iš tikro didelė dalis autoriaus skaitytojų tikriausiai apskritai pagalvojo, kad ta Lietuva tai kokioj Afrikoj, tai kam jaudintis dėl įvaizdžio, kurio papraščiausiai nėra? O ir visa tai, mano manymu, knygoje yra visiškai nesvarbu, nes svarbiasia tema ten yra santykiai. Šeimyniniai. Šeimos narių kaip šiuolaikinei šeimai – užtektinai, tai ir nagrinėjimui temų – štai tiek – iki kaklo. Nors vietomis skaityti pasidarydavo nuobodoka, kai jau normaliai prisėdau, supratau, kad taip buvo dėl skaitymo fragmentiškumo – lietuviškas leidimas 588 psl., tai jei skaitai po mažai, tai ir neįsivažiuoji, o kai skaitai normaliai – viskas gerai (nenusprendžiu, ar suknelę ryt rengtis, ar ne suknelę). Taigi, vėl sakyčiau jautrios sielos patriotams geriau neskaityti, arba prieš tai susipažinti su Užkalnio rašinėliais, kurie truputį atbukins patriotinį jautrumą, o paskui jau ir Franzen galima imti. Nes šeimyninius santykius tai autorius pavaizdavo tobulai. Ir viso skaitymo metu nekilo abejonių dėl to, kodėl vienas ar kitas veikėjas vienaip ar kitaip pasielgė – viskas labai meistriškai ir natūraliai sudėliota. Įtikino, todėl goodreads.com daviau 4/5. Nors jei galėčiau duoti tiksliau, tai sakyčiau 3.9. Toks tat patikslinimas.

***

“Amerika nuo Lietuvos labiausiai skyrėsi būdais, kuriais galingi ir turtingi pavergia neturtingus ir negalingus: Amerikoje – atbukindami protą ir nužudydami sielą pramogomis, nauja aparatūra ir vaistais, o Lietuvoje – grasindami smurtu.” (Na, čia 90-ieji, nepasakysi, kad neteisybė)

Eleanor & Park / Eleonora ir Pakas

park cover

Young adult knygų kategorija tikriausiai buvo įvesta ypatingai kvailiems skaitytojams, o gal ypatingai įkyriems (tokiems, kurie perskaitę knygą netingėdavo skųstis knygynui arba leidėjui, kad įbruko jiems vaikų knygą). Kam iš viso reikia skaitytojus visaip taip riboti ir visais įmanomais būdais siekti, kad sumažėtų sakitytojų auditorija? Ir beje, kaip nusprendžiama, kad tai paauglių arba ne paauglių knyga? Kodėl The Goldfinch, kurioje kokiuose 650 pls. pasakojamas paauglio gyvenimas nėra young adult, o nuostabi The Fault in Our Stars yra? Lietuvoje tikriausiai daug garbių ponių ir ponų įsižeistų, jei kas jiems pradėtų aiškinti, kad Tarp pilkų debesų yra ne jų kategorijai skirta knyga.

Taip ir atsirado mano telefone Eleanor & Park – paauglių knyga. Ir šiaip po Dagilio norėjosi ko nors tikrai neilgo. Ir ką? Graži knyga. Tikra.

Į mokyklos autobusą įlipa naujokė. Raudonplaukė. Visai ne gražuolė, o dar keistai apsirengusi. Autobuse visi jau turi užsiėmę vietas ir nors pilna tuščių vietų, sėstis kaip ir nėra kur. Prisėda prie rytietiškų bruožų vaikino, kuris irgi toli gražu nėra pats populiariausias mokykloje ir visai norėtų išvengti “būti matomas” dėl to, kad sėdi šalia “ryžos keistuolės” – mokykloje daug patyčių, o autobusas  – geriausia patyčių scena. Taip ir sėdi vienas prie kito važiuodami į mokyklą ir atgal. Park pastebi, kad Eleanor skaito jo komiksus. O ir šiaip ji protinga mergaitė. Persimeta žvilgsniais, žodžiais, o paskui, staiga, žiūrėk, važiavimas autobusu tampa nuostabiausia dienos dalimi. Ech, iš tikro prisimeni kokią nors pirmą didelę meilę, pirmą rankos prisilietimą (aaa!!! kaip elektra  nudiegia prisimeni savaitę) ir tą nepakeliamą išsiskyrimą kiekvieną dieną.

“Holding Eleanor’s hand was like holding a butterfly. Or a heartbeat. Like holding something complete, and completely alive.”  

Knyga visai nėra nei rožinė, nei cukruota (kaip pasakytų G.). Eleanor ir Park gyvenime yra daug visokių skaudžių dalykų, ypač Eleanor, bet juk nereiškia, kad dėl tų bėdų Parkui neskaudu ir nepikta. Dar pikčiau, nes būdamas paaugliu mažai ką gali pakeisti ir tiek daug priklauso nuo tėvų supratingumo ir pasitikėjimo.

Ypač rekomenduoju paauglių turėtojams. Nereikia nuvertinti paaugliškos meilės.

“Bono met his wife in high school,” Park says.
“So did Jerry Lee Lewis,” Eleanor answers.
“I’m not kidding,” he says.
“You should be,” she says, “we’re sixteen.”
“What about Romeo and Juliet?”
“Shallow, confused,” then dead.
“I love you, Park says.
“Wherefore art thou,” Eleanor answers.
“I’m not kidding,” he says.
“You should be.”