Labai keistas namas / 88 romanai

labai keistas namas

Gal kartais neviltis tamsų rudenį apėmė ir paguodos ieškai?

“Šerienė giliai tikėjo Dievą ir kada mirė – Dievas ją priėmė (logiška). Kareivienė netikėjo Dievo ir kai mirė – Dievas jos nepriėmė (juk irgi logiška). Raisa Timčiuk giliai tikėjo Dievą, bet kada mirė – Dievas ėmė jos ir nepriėmė (štai tau – matyt, ne taip tikėjo, kaip reikia). Valsiūnienė, priešingai, netikėjo, o kai mirė – Dievas ją ėmė ir priėmė. Na, stebuklai!”

Va toks pasaulis laukia tavęs Jaroslavo Melniko knygoj – nereikia ieškoti prasmės paaiškinimų – vis tiek dievas sėdi danguj ir juokiasi iš mūsų nesibaigiančių bandymų suprasti, paaiškinti, susisteminti ir surėminti. Melnikas irgi juokiasi. Nori kartu juokiesi, nori verki iš nevilties – čia jau kaip kam tas pats dievas davė suprasti. Melnikui tai davė taikliai parašyti. Kiek davė, tiek, nereikia visai nervintis. Juoktis sveikiau, ypač iš savęs paties.

O knygą tai pirkau prieš kokį šimtą metų knygų mugėje. Taip ir gulėjo lentynoje, kol “Anoreksijos” neperskaičiau. “Labai keistas namas” – tai kaip “Anoreksija” sutrumpintai. Su tom pačiom tiesom, su ta pačia avinėlio tyrumo ironija. Galvai pravėduoti, kai per daug susiparini. Tik prisipūsk plaukimo apsaugas, nes gali būti giloka.

plaukimo

The Brethren

brolija

Šantažo knyga. Viename pakankamai laisvo režimo kalėjime, kuriame kali visokie “lengvi” nusikaltėliai – mokesčių nemokėtojai, pinigų plovėjai ir teisininkai, sėdi ir trys nusikaltę teisėjai. Laisvalaikiu jie nagrinėja savo kolegų kalinių bylas, net peržiūri jų nuosprendžius ir padeda suregzti apeliacijas ir sumažinti kalėjimo laiką. Bet vis tiek smegenims veiklos ne per daugiausia, o be to, reikia kažkaip prasimanyti pinigų laikui, kai vėl išeis į laisvę. Taip sudėlioja planą pašantažuoti gėjus, kurie vis dar “slepiasi spintoje”, net nežinau, kaip lietuviškai sakytume – nėra viešai pripažinę savo seksualinės pakraipos. Ir visai nenori to padaryti. Nori būti slaptai. Taip slaptai ir užkimba ant teisėjų paduoto skelbimo į gėjų žurnalą – vaikinas nori susirasti draugą bla bla bla.

Tuo pat metu Vašingtone kyla nauja politikos žvaigždė, kurią labai kuruoja, gal net galima sakyti nusprendžia prastumti CIA (CŽV) vadas. Žinoma, kad prieš kuruojant gerai paanalizuoja, kas per vienas tas jų stumiamas kandidatas. Galit paspėlioti, kaip šitos dvi istorijos susitiks ir susikirs.

Ne pats geriausias John Grisham trileris, tikrai. Daug ką galima numatyti ir nuspėti. Tikrai nėra tos nežmoniškos įtampos, kaip kokiam The Firm. O ir atomazga tokia, sakyčiau, labai jau laisvo pobūdžio. Teisėjai taip ganėtinai lengvai prasisuka su savo nešvariais darbeliais. Tokia lengvo pobūdžio knyga, galima paskaityti kokiam pliaže, tik kad pliažas artimiausiu metu nelabai nusimato… Galima ir geresnės paieškoti.

Vaikinas juodu kostiumu

vaikinas

Mathew (rašysiu vardą originalo kalba, nes, atrodo, kad į vertimą Matjus nusilaušiu akis) stovi ant pasaulio krašto. Kaip kitaip – ką tik mirė jo mama, tėtis palūžęs, o jam laikas grįžti į mokyklą, kur visi spokso ir niekas nedrįsta prieiti, nes niekas nežino, kaip elgtis su netektį patyrusiu žmogumi. Vaikinui tenka greitai suaugti, gal net susirasti darbą, kad galėtų padėti savo tėčiui, kad galėtų prisidėti, o gal net ir visiškai save išlaikyti – nežinia, ar tėtis išsikapanos iš nevilties, ar ne. Taip visai netikėtai jam tenka apsivilkti vienintelį turimą kostiumą – jį dirbti pakviečia laidojimo namų savininkas, tų pačių, kurie laidojo jo mamą.

Atrodo, koks dar labiau netinkamas darbas galėtų būti paaugliui, tačiau,  Matas, stebėdamas gedinčiuosius, tarsi dalyvauja terapijoje, kuri padeda jam pačiam atsitiesti, susitaikyti su tuo, kad gyvenimas nebebus toks pat, tačiau po truputį suvokia, kad gyventi toliau vis dėlto įmanoma, įmanoma atrasti naujų širdį džiuginančių dalykų ir tą patį patyrusių suprantančių žmonių. Galbūt taip rašydama ir skambu banalokai, nenorėčiau, kad pagalvotumei, kad knyga banali. Taip, orientuota, į young adult kategoriją, tačiau paminėtos temos nagrinėjamos jautriai ir subtiliai, o kartu ir neįkyriai, jaunam žmogui suprantama kalba ir tikromis, neišlaužtomis situacijomis. Tikriausiai dėl to sveika paskaityti ir tiems, kurie neteko ir tiems, kurie šalia netekusiųjų.

vaikinas autorius
Jason Reynolds

Labai gaila, kad vis dėlto užkliuvo knygos vertimas. Kadangi pagrindinis veiksmas vyksta juodaodžių rajonuose, o autorius, greičiausiai naudojo labai gyvą gatvės kalbą, vertėja, deja, nepasistengė perteikti tos gyvybės. Kad būtų lengviau įsivaizduoti – iš filmų labai gerai žinomas gatvinis, pvz., “You know, man” taip ir būtų išverstas kaip “Žinai, žmogau”. Kaip ir nebūtų prie ko prisikabinti, pažodinis vertimas ir tiek, bet lietuviškai skamba labai egzistencialistiškai, o ypač tokios temos knygoje. Nereikia nei Harlemo gatvės, lietuviškoje gatvėje taip pat niekas šitaip nekalba. Deja, deja, pagooglinus jau pirmosiose nuorodose knygos vertėja Vida Bėkštienė “garbingai” minima kaip dviejų nerekomenduotinų skaityti vertimų autorė. Tad labai linkėčiau leidykloms negadinti knygų blogais vertimais, ir taip jau tas sąrašas ilgesnis, nei norėtųsi.

The Summons

john

Užsinorėjau ko nors greito, įtraukiančio, patikrinto. Trilerio. Nelabai žinau, kas dabar didelės žvaigždės trilerio padangėj, tad ėmiau patikrintą. Dar dėl to, kad audible davė du viename, tai nutariau pataupyti ir vienu šūviu, du trilerius nusipirkti.

Teisėjas Atlee, lyg nujausdamas, kad vėžio graužiamos dienos jau suskaičiuotos, savo sūnums išsiunčia “Šaukimą į teismą” (The Summons) – sūnūs turi atvažiuoti aptarti su tėvu testamento reikalus. Deja, į tėviškę atvykęs vyriausiasis sūnus Ray tėvą randa jau nebegyvą. Ir dar randa tokią paslaptį, na, kaip gi be jos. Taigi tėvo nebėra, paslaptis yra. Reikia paslaptį išsiaiškinti. Pasirodo, kad apie ją ne vien Ray žino, o dar kažkas, kas ima jį persekioti, pagaliukus į ratus kaišioti. Sunku, kai nenori paslapties atskleisti – nei pasiguosi kam, nei pasitarsi, ką daryti. Kenti vienas visas nelaimes – įsilaužimus į butą, porą padegimų, baisu darosi, pradedi galvoti, kas svarbiau – paslaptis ar gyvybė.

Visą laiką klausantis kirbėjo mintis, kad kažkas čia ne taip, na, negi taip paprastai viskas ir bus, kur ta intrigėlė, lyg ir yra, bet nelabai veža? Truputėlis kantrybės ir išaiškėja. Nėra pats geriausias John Grisham trileris, bet atsipalaidavimui suėjo. Dabar klausau antrąjį, tikiuosi bus stipresnis.

Anoreksija: 22 apsakymai

Anoreksija

Štai taip visai netikėtai pačiai sau gavau siurprizą – Jeroslavo Melniko apsakymų knygą “Anoreksija”. Pagalvojau, kad labai jau ilgai vaikštau be nuomonės apie šį rašytoją, tad nauja labai gražiai išleista knyga, pamaniau, bus tas pats. Tiesa, knygų mugėje buvau papuolus į “Moters laimės enciklopedijos” pristatymą, bet kaip papuoliau, taip ir išpuoliau, nebuvo man įdomios moters laimės paieškos.

O moters ir moterų šitoj apsakymų knygoj labai daug. Išskyrus keletą apsakymų, sakyčiau – moterų knyga. Ir tuose apsakymuose arba jos pačios bando save suprasti, arba jas suprasti bando vyrai – tėvai, mylimieji, sutuoktiniai, seneliai ir taip toliau. Kai kurie apsakymai balansuoja ant pačios totalaus nukreizėjimo ribos, skaitai ir galvoji, na, na, ir kas gi toliau, kaip kapanosies, nes išeitys kaip ir dvi – arba gražiai ir įdomiai išmanevruoti iš tos situacijos, į kurią pastatai savo veikėjus (o jų tokiųlabai įvairių pasitaikė), arba totaliai nupievinti. Tai tame ir mano patirtas siurprizas – kad daugumos, jei ne visų istorijų išsukimas man pasirodė nors galbūt ir crazy, bet tikras, kažkaip natūraliai išplaukiantis –  šitaip ant lyno balansuojantis ir rizikuojantis autorius ima ir nenugarma. Belieka tik mėgautis įžvalga, jautrumu ir puikiai sudėliotais žodžiais.

Purple Hibiscus

purple

Labai pykstu, nes ką tik mano visas rašinėlis nugarmėjo “down the drain”. Nuostabus jausmas, kai norisi išmesti kompą per langą. Tai aš čia šitoj vietoj sakau daug negražių žodžių ^&*(*&^&*&%&^%(). Kadangi noriu kažkada šiandien nueiti miegoti, tai dabar bandysiu labai trumpai.

“Purple Hibiscus” yra debiutinė Chimamanda Adichie knyga, 2004 m. nominuota Orange prizui. Tai yra pakankamai gera knyga, kad būtų skaitoma, todėl, jei norite susipažinti su šia autore ir galvojate, kad ją pamilsite, taip, kaip aš kad įsimylėjau (na, kad skaitysite visas kitas jos knygas ir t.t.), tai siūlyčiau nuo jos ir pradėti, nes natūralu, kad kitos mano šiais metais skaitytos yra dar geresnės, brandesnės ir gilesnės. Nepaisant to, skaitysiu ir visas kitas dar neperskaitytas.

Šį kartą vėl atsiduriame Nigerijoje, turtingo verslininko šeimoje. Taigi, bent jau pradžioje, nematysite jokių Afrikos vargų. Penkiolikametė Kambili nelabai ir įsivaizduoja esant kitokio gyvenimo, nei ji gyvena – griežtai kontroliuojama fanatiškai religingo tėvo, reikalaujančio tik geriausių mokslo rezultatų, nuoširdžiausios maldos ir išpažinties, visiško paklusnumo. Net negalėtum tikėtis, kad toks žmogus savo auklėjimo tikslų siekia iki sąmonės netekimo daužydamas žmoną ir vaikus, visokiais ypatingai “išradingais” būdais siekdamas jų tyrumo ir atsidavimo. Tuo labiau, kad vėliau paaiškėja, kad tėvas yra žinomas Nigerijos kovotojas prieš korumpuotą valdžią, visokias negeroves ir politinį susidorojimą su priešininkais. Žodžiu, garbingas visuomenės atstovas, vos ne šventasis.

Visai kitokį pasaulį, tokį, kur žmonės kalbasi ir juokiasi (o kartu ir neturi elektros ar ką valgyti), Kambili ir jos brolis Jaja (Žaža) pamato apsilankę pas savo tetą Ifeoma. pamato pasaulį, kurio neįsivaizdavo egzituojant, pasaulį, kuriame nėra materialinės gerovės, bet yra jausmai, nuomonės, šypsenos, džiaugsmas. Tiesus kelias į “nuodėmę”. Kur nukeliaus šita šeima?

***

PS Pasirodo, jau seniai turime knygos vertimą. Būtų smagu matyti labiau išsiskiriančius ir akį patraukiančius knygų viršelius…

kinroze

Vasaros knyga

vasaros

“Vasaros knygą” reikia skaityti ilgais rudens arba žiemos vakarais. Bus pats tas. Kai labiausiai ilgu šilumos ir šviesos, maudynių ir atostogų. Tačiau  ne atostogų vaizdai labiausiai užsilieka galvoje.  Pagrindinių knygos atostogautojų anūkės Sofijos ir senelės bendravimas – betarpiškas, lygiavertis, pagarbus (na, čia turiu omenyje, kad senelė nedejuoja, kad tu vaikeli dar gyvenimo nepatyrus ir panašiai) ir yra knygos ašis. Senelės neįsivaizduokite kaip tradicinės lietuviškos sengalvėlės, bent jau man toks paveikslas tikrai nesusidarė, ši senelė – labiau nuotaikos žmogus, paskendusi savo mintyse, iš kurių ją savo sudėtingais klausimais vis bando ištraukti anūkė:

-Ar angelams leidžiama nuskristi į pragarą?

-Aišku. Juk ten gali būti devynios galybės jų draugų ir pažįstamų.

-Va ir nutvėriau! – šūktelėjo Sofija. – Vakar sakė, kad pragaro nėra!

Jos senelė suirzo, atsisėdo ir tarė:

– Ir šiandien manau lygiai tą patį. Bet tai tik žaidimas.

-Joks čia ne žaidimas, rimta, kai kalbama apie Dievą!

-Jis niekuomet nesugalvotų tokios kvailystės, kaip sutverti pragarą.

[…]

-Sofija. Dėl to visai nėra ko pyktis. Juk gali suvokti, kad gyvenimas pakankamai vargus ir be to, kad po jo dar būtum ir nubaustas. Būsi paguostas, tai ir yra visa esmė.

Knygos nuotaika labai priminė R.Bradbury  “Pienių vyną“, o kartu ir priminė atostogas kaime, kai viena ar dvi savaitės ištįsdavo iki neišmatuojamos begalybės, atrodo, visada būdavo saulėta ir niekada nelydavo, kai vienintelis saldumynas būdavo pamiškėj prisirpusi žemuogė arba cukrus ant batono.

 

The End of the Affair

the end

Sako, kad šitą audioknygą galima klausyti vien tik skaitančiojo Colin Firth balso. Man tokias knygas klausyti labai sunku – ir dėl to, kad gražus balsas užliūliuoja ir dėl to, kad tokias knygas man reikia regėti ant popieriaus. Taip ir taikiaus padaryti, tik, baisiai supykau, kad elektroninė knygos versija brangesnė už popierinę, o popierinės laukti nenorėjau. Tad likau su liūliuojančiu gražiu balsu ausyse ir lėta knyga, kur galbūt mažai veiksmo, bet už tai, kiek aistros, meilės ir iš pavydo kylančios neapykantos.

Romanas turi autobiografinių G.Greeno gyvenimo detalių. Antrojo pasaulinio karo metais kylanti literatūrinė žvaigždė – rašytojas Maurice Bendrix pradeda romaną su ištekėjusia Sarah Miles. Aistringą meilę greitai pradeda temdyti didžiulis Bendrixo pavydas, nuolatiniai ginčai ir raginimai skirtis su vyru. Vieną dieną meilužių namas subombarduojamas, sprogimo bangos nublokštas Bendrix’as vos lieka gyvas, o šių dviejų žmonių gyvenimas tarsi sudraskomas – visiškai be jokio paaiškinimo Sarah palieka mylimąjį. Štai čia ir sustokim. Tegul tik knygą perskaitę sužino, kam reikalingas privatus detektyvas, kaip Bendrix’as sužino Sarah’os poelgio motyvus ir kokia dievo rolė visoje istorijoje. Nesusiviliojusiems gražiuoju Colin Firth balsu – Julianne Moore ir Ralph Fiennes vaidyba to pačio pavadinimo filme (knygos nuotaika gan gerai atkurta, tačiau pats siužetas gerokai pakoreguotas).

Virtuvė

virtuve

Vakaro knyga Murakami mylėtojams. Labai japoniška (tikriausiai). Lietuvių skaitytojui greičiausiai reikia pradėti skaityti nuo pabaigos, nes pabaigoje yra trumpas straipsniukas apie autorę ir jos knygą, savotiškas įvadas lietuvių skaitytojui, papasakojantis, ko šiaip niekada nesugalvotum apie knygą – pvz. sąsajas su komiksais ir visokiais kitokiais japoniškais dalykais. Tai paskaičius įvadą ir kyla mintis, kiek šitos knygos galima suprasti neskaitant japoniškų komiksų ir, pvz., neperskaičius to įvado. Aišku, atsipalaiduoji ir murakamiškai perskaitai (murakamiškai man greičiausiai reiškia – nieko nesuprantu, bet šiaip skaitau ir mėgaujuosi, grožiuosi fantazija), bet visada norisi suprasti daugiau ir giliau negu tiek. O tam jau reikia atskirai pastudijuoti apie autorę, jos aplinką ir visokius įtakojančius dalykus. Tai nieko tokio, ačiū leidyklai, kad tą straipsniuką įdėjo.

O šiaip tokia graži knyga. Reserved. Toks žodis, va, lenda į galvą. Jausmai čia netrykšta, pulsuoja kažkur tarp eilučių, tarp vienatvės ir liūdesio. Toks vaizdas, kad stovi naktį prie dangoraižio lango ir žiūri į mašinų srautą apačioje gatvėje. Dar lyja lietus, lašai bėga per langą. Tuoj kas nors pareis, eisim daryti valgyt. Dar net nežinosim, kad jau įsimylėję. Pareis mama, kuri šiaip yra tėtis. Oho. Kaip taip gali būti? Pasirodo gali. Atsipalaiduoji ir mėgaujiesi visą vakarą.

banana

Debesų atlasas

debesu Štai čia tai tikrai nežinau, nuo kurio galo pradėti. Gal nuo liaupsių filmo kūrėjams? Už tai, kad sugebėjo ekranizuoti neįmanomą ekranizuoti kūrinį? Bet tada gal knygos autoriui, mama mia, nu tikrai turi būti, atleiskit man, high, kad parašytum tokią knygą. Tokia štai mano būsena, man atrodo, kad labiau nesupratau, negu supratau. Džiaugiuosi, žinoma, kad neprasidėjau su originalia versija, nes vietomis ir lietuviškai skaityti nelabai sekėsi (na, yra tokia dalis “Teliūskas perkėla i visa paskum” (čia, žinokit, nėra rašybos klaidų, nurašiau paraidžiui). Prisipažinsiu, pakankinau tos tarmiškos dalies kokį gal dvidešimt puslapių ir pasidaviau, nu, nes smegenys gali užvirti, keliavau tiesiai į kitą skyrių.  Aišku, eilinį kartą įsitikinau, kad negalima pirma žiūrėti, o paskui skaityti, nes visą laiką knygoje ieškojau filmo – nieko gero knygai, bet tuo pačiu galvoju, ar be filmo iš viso būčiau ką nors supratus? Nes visas šitos knygos supratimas – tai sąsajų ieškojimas tarp dalių ir laikmečių, o tai tikrai ne pats lengviausias darbas. Tai summa summarum, mano galvoj filmas su knyga susipynę, neatskiriami. Nelengvas skaitymas, bet tikiu, kad tikrai atras savo gerbėjų, aš tai tik buvau laiminga, užvertus paskutinį puslapį, nors ne melas ir tai, kad mintys apie knygą vis dar sukasi.

Radau tokią įdomią schemą, galima pasitikrinti, ar visas gijas knygoje-filme surankiojai. debesu schema

The Children Act / Vaiko gerovė

the children

Po šios knygos noriu dar ir dar Ian McEwan knygų. Labai patiko. 4/5

Kadangi šiuo metu labiau noriu gulėti su knyga nei tarškėti klaviatūra, tegul pats autorius papasakoja, apie ką jo knyga. The Children Act yra dar vienas geras įrodymas (šalia pvz. Julian Barnes The Sense of Ending), kad nereikia prirašyti 800 psl., kad parašytum gerą knygą.

 

Našlaičių traukinys

orphan train lt“Orphan train” jau seniai siūlė perskaityti tiek goodreads (vertinimas 4.08), tiek audible, tad kai ilgai tempus pamačiau, kad yra lietuviškas leidimas, o dar ieškojau greito išsisukimo poilsiui nuo “Šėtoniškų eilių”, kaip sakant, nepraleidau progos.

Kartais galvojame, kad mūsų tautos istorija yra tragiškiausia ir liūdniausia. Na, gerai, gal paskaičius Franc McCourt “Angela’s ashes”, sakytume, kad ir airių ne ką geresnė, – visada gi atrodo, kad kaimyno žolė žalesnė ir gyvenimas paprastesnis. Bet štai pakliūna tokia knyga į rankas ir tada jau kaip ir sunku pamatuoti, kam ten sunkiau ir baisiau buvo. Amerikoje (JAV) XXa. pradžioje tūkstančiai vaikų, dažniausiai našlaičių bastydavosi New York gatvėmis, ar šiaip likdavo be globėjų, ir dėl to galiausiai patekdavo į tokiais vaikais besirūpinančių organizacijų rankas. Nors gal nelabai ir tinka organizacijas vadinti “besirūpinančiomis”. Vaikai traukiniais būdavo siunčiami iš rytinės pakrantės į vidurio, vidurio vakarų valstijas, kur juos išdalindavo įvairiausiems globėjams. Čia jau kaip kam pasisekdavo – vieniems labiau, kitiems mažiau. Vienus įsivaikindavo, kitus išnaudodavo ne blogiau už vergiją, bent jau iki pilnametystės. Taigi tokia ir knygos istorija, perpinta su šių dienų našlaitės gyvenimu – šiuolaikinė našlaitė dirba pas devyniasdešimtmetę senučiukę, kuri pasirodo besanti iš našlaičių traukinio.

Knyga įdomiausia pačiu istoriniu faktu, sakyčiau, labai panaši tiek kalba, tiek stiliumi į Rūtos Šepetys knygas, net priskirčiau prie tos young adult kategorijos, kuriai Šepetys knygos ir priskiriamos. Kalba labai paprasta, o ir knygos siužetas toks ganėtinai lengvai numatomas ir prognozuojamas, tačiau vis tiek įdomu suskaityti iki pabaigos, nors ji man pasirodė kiek suskubinta, norėjosi daugiau pamąstymų apie kai kuriuos pabaigoje atskleidžiamus faktus – tikriausiai autorė jau labai skubėjo atiduoti knygą leidybai, kas čia žino.

Kaip mane nudžiugino leidyklos “Alma Littera” sprendimas T.Vermes knygą apie Hitlerį išleisti pritaikius originalų viršelį, taip šį kartą nuliūdino lietuviškas viršelio variantas. Kažkas leidykloje yra labai nekūrybingas – nurodoma tik kieno nuotraukos panaudotos, bet kas sulipino tas nuotraukas viena ant kitos – paslaptis. O ir kas lipintų šiuolaikinę mergaitę su kažkokiu neaiškiu sakvojažu su senovinio traukinio vaizdu? Garbės žodis, jei ne visokie knyginiai puslapiai, niekada tokios knygos net nepaimčiau į rankas – taip banaliai atrodo. Leidyklai tikrai reiktų pagalvoti, kaip išlipti iš viršelių margumyno, nes visos knygos, kuriems kuriami lietuviški viršeliai atrodo tragiškai vienodai.

 

Bel Canto

bel canto en

Bel Canto buvo įkvėpta istorijos, nutikusios Peru sostinės Limos Japonijos ambasadoje – įkaitais buvo paimta daugybė žmonių. Taip ir šioje knygoje neįvardinotoje šalyje, kažkur greičiausiai Lotynų ar Centrinėje Amerikoje, norėdami paimti įkaitu gimtadienio baliuje turėjusį dalyvauti  šalies prezidentą, tačiau jo neradę, nes pastarasis paskutinę minutę savo dalyvavimą atšaukė, kadangi norėjo pasimėgauti nauja super populiarios muilo operos apie Mariją serija, – įkaitais paima visus baliuje buvusius svečius – daugybę verslininkų, jų žmonų, ambasadorių, susirinkusių paklausyti vieno garsiausių pasaulio sopranų. Garsiąja dainininke suviliotas, savo paties gimtadienyje sutinka dalyvauti ir šventės kaltininkas, operos mylėtojas, japonų verslininkas, iš kurio tikimasi didelių investicijų šalyje. Visi pasipuošę ir geros nuotaikos, skamba dieviškas soprano balsas ir staiga užgesta šviesos… teroristai užgesina.

Įkaitai (personalas ir moterys, išskyrus dainininkę) įkalinami ilgam, keliems mėnesiams. Taip pat savotiškai įsikalina ir teroristai, kurių dauguma beveik paaugliai, surinkti iš kaimų, neišsilavinę, net beraščiai. Ir vienus, ir kitus vienodai užburia soprano dainuojamos arijos – tiek ilgai būnant nelaisvėje, vieną dieną jai kyla natūralus poreikis neapleisti savo balso ir atnaujinti  repeticijas. Nieko nežinome apie tai, kas vyksta už rūmų sienų, skaitytojas gyvena vien tik tuo, kas vyksta pastate. Pradžioje įkaitai ir teroristai yra dvi atskiros grupės, minimaiai bendraujančios tarpusavyje, tačiau galiausiai, tiek ilgai būnant kartu, peržiangiama riba ir tenka bendrauti vieniems su kitais. Visi tampa tiesiog žmonėmis (na, gerai, vieni žmonės ginkluoti automatais, o kiti visai beginkliai).

Įtampa pamažu slūgsta, ginklai nusvyra į šonus ir nebėra taikomi tiesiai į gyvus taikinius, galiausiai tiek ilgai būnant kartu atsiranda visokių bendrų buitinių dalykų, simpatijų, ryšių. Viskas, kas aprašoma labai žmoniška ir įmanoma, tačiau gal ne tokiomis aplinkybėmis. Galbūt, jei teroristai ir įkaitai būtų kur nors užgriuvusioje šachtoje ar kokioj negyvenamoj saloj, kurioj turėtų laukti išvadavimo arba vyriausybės pajėgų puolimo, gal tada, tačiau keli mėnesiai vidury miesto be jokių atsakomųjų veiksmų iš išorės – na, šituo tai patikėti man sekėsi sunkiai, o tas toks neįtikinimas iki galo ir neleido pilnaveriškai mėgautis knyga – kaip būtų galima, jei ja netiki? Negyvenimiška ir tiek. Ir net įdomūs charakteriai ar pasakojimo gijos turi skleistis toj nelabai įtikinančioje aplinkoje. Gal čia rašytojos silpna vieta? Nes panašus jausmas vis ėmė ir su kita jos knyga “The State of Wonder” – labai įdomi, bet neįtikinanti. Kažkaip vis su tom aplinkybėm labai į fantastikas nukrypstama, nors tu ką. Arba kaip visada – labai jau aš priekabi skaitytoja (čia jau jums spręsti), todėl 3/5.

Jis ir vėl čia

jis ir vel

Juokinga skaityti apie Adolfą Hitlerį, staiga atsibudusį 2011 m. Manau, kad dar juokingiau būtų, jei skaityčiau 2012 m., kai knyga buvo išleista Vokietijoje. 2014 m. tas juokas jau visai kitoks, nes daug įvykių, kurie vyksta šiandien yra lyginami su įvykiais, kurie vyko XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, tad ir tas juokas, kuris šiandien suima toks, ką žinau, gal šventvagiškas? Nes ir juokinga, ir visai nejuokinga šiandieniniam kontekste. Nejauku net kartais, sakyčiau.

Įsivaizduojate, kaip pasikeitė pasaulis? Ponas Adolfas savo numylėtą šalį randa pilną svetimšalių imigrantų, po karo lyg ir viskas sutvarkyta, gal ir ne taip gerai, kaip tarpukario metais, bet pakenčiamai, o šalį valdo moteris ir dar kokia! Pagrindiniam veikėjui prireikia laiko susivokti, kelinti metai (oho, įsivaizduok, ką reiškia atsibusti ne tai, kad kitame šimtmetyje – kitame tūkstantmetyje), na, o kitiems veikėjams, savaime suprantama, net neateina į galvą, kad vidutinio amžiaus vyriškiui jau virš 120… Juk taip tiesiog negali būti! Dėl to jis tiesiog tampa komediantu, nors pats taip apie save jokiais būdais nemano. Hitleris atrandamas TV Show prodiuserių ir jam tiesiog reikia būti savimi – visi tiesiog lūžta iš juoko, alpsta nuo panašumo, mėgaujasi politinio korektiškumo nebuvimu (juk juo dažnai pridangstomos įvairiausios problemos ir sopuliai – o čia štai drąsus dėdulė ima ir rėžia iš peties).

Kikeni versdama puslapius, bet kartu ir baisiesi, kaip netoli nuėjome ir kaip arti visokių baisybių apskritai esame. Turiu omeny visokiausio plauko populistus, kurie per kiekvienus rinkimus ateina gelbėti tos pačios liaudies, bet kaip neišgelbėja, taip neišgelbėja. O už juos kaip balsoavo taip ir balsuoja. Kiekvieną karta vis išnaujo, kaip užstrigusi ppplokštelė. Belieka tik melstis, kad sveikas protas būtų nugalėtojas – nebūtų nugalėtas. Štai tokia knyga. Brr. Viršelis, beje, tobulas, angliškas atrodo dar geriau, bet čia jau dėl kalbinių subtilybių.

Timur Vermer
Timur Vermes

 

 

The Kitchen House

virtuve

Kažkaip taip būnai ima knygos ir susigrupuoja, ir, nors visai neplanavai taip, netikėtai skaitai keletą knygų ta pačia tema. Šį kartą visai neseniai perklausyta “The Invention of Wings” yra iš panašaus laikotarpio (XIX a.), panašios vietos (JAV pietinės valstijos) ir panašios temos – pirmiausia vergijos, o antram plane ir moterų teisių, tiksliau beteisystės, bejėgystės, kaip ir “The Kitchen House”.

Mažutė raudonplaukė airė Lavinia nuo patirto streso ir išgyvenimų kelionės per Atlantą metu net neatsimena savo vardo, kai laivo kapitonas parsiveža ją namo ir atiduoda į kitchen house – virtuvę, kurioje ruošiamas maistas į “didžiojam namui”. Taip baltaodė mergaitė savotiškai tampa verge – atsimenate visus pavergusią serialų buvusioje didžiojoje tėvynėje pradininkę vergę Izaurą? Virtuvėje besisukinėjantys vergai tampa naująja mergaitės šeima, slapta šeimininko ir jo vergės dukra mulatė Belle – vos ne mama. Šios plantacijos šeimininkai ganėtinai humaniški savo vergų atžvilgiu, deja, šeimininkas, laivo kapitonas, retai kada būna namie, todėl daug valdžios savo rankose turi plantacijos prižiūrėtojas ir sūnaus mokytojas, formuojantys labai to laikmečio dvasią ir požiūrį į vergiją atitinkančią pasaulėžiūrą.

Vieną dieną būtent Marshal taps visa ko šeimininku… Tame ir visa knygos tragedija.

Knyga greitai susiklausė ir perskaičiusi goodreads iš karto jai daviau 4 iš 5, bet kažkaip iš perpektyvos nebeatrodo stipri knyga. Gal labiau reikėtų priskirti tos dienos įspūdžio kategorijai – kai perskaitai ir atrodo labai, bet paskui nelabai prisimeni, dėl ko taip labai patiko? Iš tikro patiko labiau nei The Invention of Wings, tačiau ne tiek, kad “really liked it” (tokia ketverto reikšmė goodreads). Tai tebūnie 3.5. Knygos pabaigoje autorė truputį pasakoja apie knygos atsiradimo istoriją ir autorę įkvėpusias vizijas. Įdomiau jos puslapyje pažiūrėti, kaip galėjo atrodyti šeimininkų ar vergų namas ir kitos to laikmečio aplinkybės.

 

grissom