Category: Apžvalga

The Goldfinch / Dagilis

~ kzL ~ 6 Comments

Na, gerai. Ilgai nerašiau apie Donnos Tartt knygą, nes vis galvojau, kad ateis kažkoks nušvitimas ar ypatinga meilė. Ilgai klausiau, beveik du mėnesius, jei pamenate, Stephen King rekomendavo knygą skaityti ir saugotis, kad tik neužkristų ant kojos tie +800 psl. Galima sakyti, pagrindinis herojus Theo tapo mano važiavimo į darbą bendrakeleiviu – tiek su juo pravažinėta, susigyventa, sakyčiau. Sėdi į mašiną – tuoj ir jis šalia. Kalba. Pasakoja. Tokia ir knyga. Panašus jausmas. Po pirminio įvykio (sprogimo) nėra nei labai daug intrigų, nei kažkokių “greičiau, greičiau, kas bus toliau”, nes įpranti, kad nieko greit nebus, kad viskas detaliai, po truputį, už dvidešimties puslapių. Sutinku su apžvalgininkais, kad tikrai galima buvo apkarpyti knygą ir gerokai. Sako, kokius 300, bet va, kai reikėtų išrinkti, kuriuos, gali būti sunku. Dialogai ar pasakojimai man kartais pasirodydavo be pradžios ir be pabaigos – begaliniai ir nelabai apie kažką, o gal jau man taip pasirodė, kad viskas taip išsitęsę, kai tiek ilgai gyvenau su knyga? Nežinau. Negaliu sakyti ir kad nepatiko, juk būčiau neiškentėjus ir neperklausius.

Aktyvumo tempo ir įdomumo knyga įgauna, kai šalia pagrindinio veikėjo Theo atsiranda neaiškios ukrainiečių-lenkų-rusų kilmės poliglotas Boris. Toks ne gerietis. Bet bent gyvenimas ir knyga su juo įgyja tempo kažkokio, spalvos ir charakterio. Dar vienas mielas veikėjas man pasirodė Theo globėjas Hoby. Užsisvajojęs gerietis. O pagrindinis veikėjas… Po sprogimo muziejuje, netenka savo mamos. Ta netektis devastating. Visas pagrindas iš po kojų. Visą knygą ir ieško to pagrindo. Neisibaigiantis ilgesys, šilumos ir saugumo ieškojimas. Visą laiką noris apkabinti tą vaiką.

Gera knyga, bet ne tokia gera, kad pulčiau visiems siūlyti. Ne 3/5, bet ir ne 4. 3.8. Negi knygos ilgumas knygą pagadino? Labia norėtųsi su kažkuo apie ją padiskutuoti, nes tikrai yra apie ką. Prisipažinkit, kas skaitėt.

Palauk, o paveikslas prie ko? Na, prie muziejaus, prie mamos. Tegul bus tiems, kas ryšis perskaityti. Bent jau recenziją kokią, Kingo pvz.

 

Į švyturį

~ kzL ~ 3 Comments
i svyturi
Pirmojo leidimo viršelis

Šita knyga yra apie tai, kaip žmonės kas sekundę gyvena dvigubą gyvenimą – tą, realybėje ir kitą – galvoje. Juk gali visiškai nekaltai palinkęs virš šiukšlių kibiro skusti bulves, o tuo pačiu metu su tuo pačiu bulvių skustuku mintyse… Patys susigalvokit, ką galit su juo veikti…

Knyga nėra lengva skaityti, nes, skaitytojo (pvz. mano mintys) labai dažnai visai nenorėjo sekti autorės aprašytu minčių srautu, o tekėjo savuoju, taip kad tekdavo labai dažnai grįžti “prasvajotas” knygos dalis, kurios, kaip dažnai pastebėjau, būdavo taip nusvajotos, kad jei išskrisdavo skirtukas, niekaip negalėdavau surasti, kur baigiau skaityti ir pradėdavau ten, kur galiausiai pažindavau skaitytą tekstą. Susikaupimo išbandymas – pasijaučiau labiausiai išsiblaškiusiu žmogumi pasaulyje, kuris pastraipos nesugeba perskaityti nenuklajojęs.

Nepaisant visų šitų žemiškų iššūkių, knyga yra… nerandu, kokį čia žodį panaudoti (“nežemiška” būtų neteisinga sakyti) – išskirtinė, įžvalgi (pvz. apie tai, kaip žmonės įsivaizduoja nesamus dalykus, kaip skirtingai viską mato – atrodo, kaip dar pasaulis nesugriuvo nuo tokio nesusišnekėjimo, net kalbėjimas praranda prasmę, nes kalbėjimu vis tiek dažniausiai pasakoma ne tai, kas norima, o paskui graužiamasi be galo be krašto). Ir jei galvoji, kad, na, jau ne, aš čia tikrai nesiruošiu tokios skaityti, tai sakyčiau, paimk ir perskaityk porą puslapių. Bet kokių, iš vidurio, iš priekio, nes, kaip sakiau knygų klube (prisipažįstu, be knygų klubo įsipareigojimų knyga tikriausiai vis dar gulėtų įpusėta, bet neperskaityta), šios knygos galima paimti bet kurį puslapį teksto ir diskutuoti iki begalybės.

Norisi dar Woolf. Bet po pertraukos. Kaip nesinorės, kai G. taip gražiai apie ją rašo čia ir čia ir dar daug kur, įveskit Woolf į blogo paiešką.

Deja vu. Vilnius 1974 – 1990

~ kzL ~ Leave a comment

deja vu

Knygoje – tarybinis Vilnius, jo buvusio “mero” Algirdo Vileikio akimis, viskas dialogo forma. Daug visokių istorijų apie tai, kaip, kas ir kodėl Vilniuje vyko, atsitiko, kaip buvo visokie reikalai “pramušinėjami”. Viskas su humoru, smagiai, įdomiai.

O miestas taip keičiaisi. Greitai daugelio gamyklų, apie kurias knygoje kalbama net nebeliks ant žemės (ir garbė dievui, kaip sakant). Pvz. – Kuro aparatūros gamyklos vietoje tuoj tuoj bus vien loftai (aš ilgai negalėjau suprasti, kas ta “kuro aparatūra”), ką jau kalbėti apie Šiaurės miestelį, ane? O kaip patikėti, kad į Vilnių atvažiuodavo kosmonautai, o visokie tarybiniai svečiai prašydavo nuvežti prie Aušros vartų ar Katedros.

Taigi, norintiems sužinoti apie XX a. antros pusės Vilnių, pirmiausiai reikia skaityti šitą knygą, o paskui jau Žilinsko “KGB vaikus”.

Keletas tarybinio gyvenimo ypatumų:

Kaip atrodė to meto maisto parduotivės? Mėsos skyriuose dažniausiai gulėdavo tik karvių kanopos ir tešmenys, todėl būdavo populiarus juokas, kad turbūt gyvulius sprogdina, nes parduotuvėse – tik ragai ir nagai (p.88).

***

Kuro aparatūros gamykla gamino degalų siurblius dyzeliniams varikliams. Šią produkciją naudojo visos SSRS traktorių gamyklos.

Šios įmonės darbininkai taip pat nežinodavo, ką gamina. Kartą prieinu prie žmogaus gamykloje ir klausiu: “Ką jūs dirbate?”- “O ką aš žinau?” Klausiu, kokia jo užduotis – pasako, bet kam ta detalė reikalinga, nesupranta. Buvo toks anegdotas. Fabrikas gamina vaikų vežimėlius, darbininkai vagia detales, namie bando surinkti, žiūri – automatas išeina.

***

Turite žinoti, kad Lietuva buvo vienintelė SSRS respublika, į kurią iki Gorbačiovo nebuvo atvažiavęs joks SSRS pirmasis asmuo. Mes, jų akimis, buvome nacionalistai, nepaklusnūs Maskvai. Jie nesitikėjo, kad triukšmingai priimsime šaukdami “Valio!” Nenorėjo rizikuoti ir nevažiavo, nors poetas Mieželaitis buvo įpareigotas kviesti Brežnevą į Lietuvą.

Achilo giesmė

~ kzL ~ 6 Comments

song-of-achilles

“Achilo giesmė” man pasirodė labai jausminga knyga. Joje daug švelnumo, meilės, grožio (bent jau man vaizduotėje sukosi daug gražių ištreniruotų kūnų, auksinių herojaus garbanų). Tai ir yra netikėtoji knygos pusė, juk Achilas žymus ne už gražias akis ar giesmes… Kaip tik dabar pagalvojau, kad vyras rašytojas vargu bau ar galėtų sukurti tokį kitokį (labai žmogišką) Achilo paveikslą, bet kartu, žinoma, nenoriu tuo savo pasakymu nei atbaidyti skaitytojų vyrų, anei sprausti knygą į kažkokį rėmą. Kodėl? Ne todėl, kad vyrai, herojai ar didvyriai negali būti švelnūs, jautrūs ir empatiški, labiau todėl, kad nėra priimtina tuos jausmus demonstruoti ir pripažinti. Prašau pasiginčyti, jei nesutinkate – čia va vėl klausimas iš tos pačios operos apie būtą-nebūtą “moterų literatūrą”. Žinoma, dar prieš prasidedant Trojos karui, atsiranda visokių kitaip “aklų” jausmų – užsispyrimo, garbės troškimo. Tokių jausmų apimtas Achilas Patroklui atrodo svetimas, nepažįstamas, žiaurus ir nežmoniškas (pusdieviškas).

Knyga labai vientisa – be jokių pritempimų ir nežinia iš kur atsirandančių veikėjų, o tai geras ženklas, turint omenyje, kad senovės Graikijoje gyveno ne tik žmonės, bet ir dievai, pusdieviai ir kitokie organizmai. Autorės talento dėka viskas taip natūraliai sugula į paveikslą, ne, labiau į filmą, kad skaičiau panašiai, kaip skaitydama magiškąjį realizmą – viskuo tikėjau ir neabejojau, o gal todėl, kad būtent taip ir buvo?

Daugiau apie knygą – G.  recenzijoje.

 

 

Trapi pusiausvyra / A Fine Balance

~ kzL ~ 5 Comments

a fine balancetrapi-pusiausvyra-1

“…you have to use your failures as stepping stones to success. You have to maintain a fine balance between hope and despair. In the end it’s all a question of balance.”

Neviltinga, bet gera knyga. O gal autorius žiaurus – tiek nelaimių ant kelių žmonių sudėti, net imi galvoti, ar taip gali būti? O gal kalta pati Indija? Po šitos knygos mažiausiai šimtą metų į ten nenorėsiu važiuoti. Baisu nuo visos neteisybės, nelaimių, diskriminacijų, kastų, keršto ir t.t. Net nežinau, tos “fine balance” nelabai ten yra, tik totalus disbalance arba, kaip lietuviškame vertime – trapi pusiausvyra. Labai trapi.

Jaučiuosi kaip princesė ant žirnio – taip norisi geros pabaigos, bent jau viltingos, bet nėra čia tokios. Net prasmingos sakyčiau nėra, tiesiog uždaras ratas iš kurio nelaimėliams nėra jokių šansų išsiveržti. Uždaras ratas – kur pradėjai, ten ir baigsi, dar džiaukis, kad ne blogiau. Bet gal tokia ir yra indiškos knygos idėja? Geresnis gyvenimas tik kitam gyvenime?

Knyga tokia kaip lėtai tekanti upė – daug daug indiškos kasdienybės – diena iš dienos, puslapis po puslapio, sakyčiau pats geriausias vadovėlis apie neturtingo indo gyvenimą. Apie tai, kaip vargšais ir nesvietišku jų skaičiumi manipuliuojama, kaip vakarų pasauliui, mus įskaitant, vaidinama “didžiausia pasaulio demokratija”. Knyga man tarsi “Shantaram” papildymas, tik ne vakariečio, o pačio indo akimis, ir, aišku, “Shantaram” toks trileris, o čia – “Brisiaus galas”.

Draudžiama skaityti visiems, kas romantiškai į Indiją žiūri pro rožinius akinius ir nenori jų nusiimti. Visiems kitiems – must read.

Slumdog millionaire – įžanga prieš skaitant, jei dar nematei.

 

HHhH

~ kzL ~ Leave a comment

hhhh-1

Labai keista knyga. Beveik dokumentinė. Net labiau dokumentinė nei grožinė. Su nuolatiniu autoriaus įsiterpimu, kaip būtų galima parašyti, kad žmogus pasakė tą ar aną, pagalvojo vienaip ar kitaip, nors iš tikro tai niekas juk nežino, jei pačio žmogaus nebuvo užrašyta. Toks kuo tiksliau norinčio viską atvaizduoti autoriaus bandymas parašyti istorinį romaną.

Knygoje asakojama apie 1942 m., kai du Čekoslovakijos didvyriai Jan Kubiš ir Jozef Gabčik nužudė vieną iš Hitlerio siaubūnų “šviesiaplaukį žvėrį” Reinhardt Heydrich. Labai dokumentiškai – kas buvo iki tol, kas buvo po to – baisu net pagalvoti, kad karo pabaiga dar buvo labai toli.

Knygą man buvo sunku skaityti, nes tai nėra mano mėgstamas žanras, bet skaičiau su pagarba iki galo. Kaip kad autorius sako, kad parašė ją iš pagarbos drąsiesiems Jan ir Jozef, lyg primindamas, kad tai, ką jie padarė yra prasminga, yra nepamiršta.

Jan Kubiš ir Jozef Gačik
Jan Kubiš ir Jozef Gabčik

Knyga tikrai patiks istorijos mėgėjams.

Ratas

~ kzL ~ Leave a comment

ratas

Ką gi, perskaitytas “Ratas”. Pagrindinis skaitymo tikslas buvo įvertinti, ar tikrai knyga yra pavojinga paaugliams. Gal dėl to ir skaičiau iki galo, vis ieškojau to pavojaus. Na gerai, yra truputėlis sekso. Galvojau, kad jei paaugliams negalima skaityti, tai tikriausiai veikėjai iš lovos neišlipa, bet tų sekso scenų gal pora ir jos tikrai neakcentuojamos, tiesiog egzistuoja ir tiek. Nei kas baisaus, nei kas netikroviško.

Dėl savižudybių. Palaukit, gerbiamieji, knygą reikia skaityti. Juk ten ne savižudybės, ten žmogžudystės. Yra skirtumas, ar ne? Tai paaugliams detektyvų gal negalima skaityti, nes ten dar baisesnių istorijų galima rasti.

Dėl pačios knygos. Aišku, ne mano knyga. Tikrų tikriausia paauglių knyga. Tęsinių tikrai neskaitysiu. Bet, galvoju, jei būčiau skaičius kokių dvylikos-trylikos tai su pasičepsėjimu tikriausiai. Visa ta magija, draugystės, mokyklos populiarieji ir atstumtieji, patyčių problema, socialinės problemos (labai švediškos, kažkaip neteko girdėti, kad Lietuvoje paaugliai kokiam socialiniam būste savarankiškai gyventų) būtų fantastiškai susiskaičiusi.

Dar minus viena knyga

~ kzL ~ 2 Comments

nathaniel

Žinai, šiandien nevyniosiu į vatą. Pradėjau šitos knygos klausyti dar prieš pradedant “Lazario moteris”. Klausiau, klausiau, galvojau, na, kas čia bus, pakentėsiu, dar paklausysiu, dar klausiau, o kažkuriuo metu pabaigiau “Lazario moteris” ir pagalvojau – “pezalus klausau”. Ir nusprendžiau daugiau nebeklausyt. Neturiu laiko kentėdama (ne tas dvasines kančias kartu su knygos herojum) klausyt visokių išsipildžiusių ir nelabai išsipildžiusių rašytojėlių neapsisprendėliškų per gero gyvenimo veblenimų – ar aš čia šiandien to, ar ano noriu, ar šia man miegot su ta merga, ar nemiegot, oi, permiegojau. Netyčia. Atleiskit, visai nenorėjau. Ką čia ir bepridėsi. Gal knyga ir gerai atskleidžia tą pasaulį, kurį nori atskleisti, bet kad man tas pasaulis visai neįdomus. Geriau einu paskaityt, nei apie šitą knygą čia gaišiu laiką rašydama.

Blink

~ kzL ~ Leave a comment

Mirkt mirkt.

blink

Gladwello rašymo stilius yra žavingas ir nenuobodus, tačiau perskaičiusi knygą taip ir nesupratau, kur čia ta riba, kada reikia pasikliauti savo instinktais ir priimti sprendimą pagal pirmą įspūdį, o kada ne. Nors gal ir supratau. Ką tik, dabar – kad aš daugeliu atveju neturėčiau vertinti pagal pirmą įspūdį, nes mano pirmam įspūdžiui nesąmoningai didelę įtaką daro visokie likes/dislikes, stereotipai ir nusistatymai. Dabar, kai jau esu solidi teta (cha cha cha), na gerai, nu, kai man jau nebe -niolika, vis dažniau pavyksta priš sprogstant giliai pakvėpuoti dešimt kartų, o per tą laiką visų like/dislike/stereotipų lygis sumažėja iki valdomo lygio. Bet ir tas nepadeda, nes tada visai galva susisuka, o autorius sako, kad per daug informacijos sprendimo priimti, nustatyti diagnozės nepadeda. Ką žinau, nemanau, kaip tik medicinoje kartais mažylytė smulkmena nulemia diagnozę – kas netikit pažiūrėkit Daktarą House!

Tai va, knygoje jei skaitysit, sužinosit visokių įdomių istorijų, nutikimų ir apgavysčių, kainuojančių XX mln $$. Smagu, įdomu, bet ri šį kartą daugiau mažiau kaip man būna su tokiom knygom – paskaičiau – pamiršau. Siaubas, senatvė jau.

On the boat we carried our husbands’ pictures in tiny oval lockets that hung on long chains from our necks.

~ knyguziurkeG ~ 10 Comments

Skaitau H.Mantel “Woolf Hall”. 527 puslapiai. (Labai patinka). Bet kai skaitau tokias “plytas” dažniausiai skaitau dar ką nors paraleliai.

Ir taip atradau, neabejotinai, viena a buddha-in-the-atticjpg-2f8e3af497a83abdšių metų, kaip kad švedai sako,  perlų.

Julie Otsuka knyga “The Budda in the Attic” liūdna ir labai poetiška knyga apie japonų emigrantų bendruomenę JAV.
Pasakojimas prasideda, kai paštu užsakytos žmonos plaukia laivu pas savo vyrus, kuriuos pažįsta tik iš nuotraukų. Vėlesniuose skyriuose nuotakos pasakoja apie savo pirmąsias vestuvines naktis, apie visai kitokį pasaulį, nei joms buvo žadėtas laiškuose, apie savo vaikus, apie alinantį darbą, apie bandymą pritapti ir nepritapti naujoje šalyje. Ir apie tai, kaip buvo pasielgta su japonų emigrantais po Pearl Harboro.

Tekstas labai lyriškas, elegantiškas ir intymus, nors nuolat vartojama daugiskaita, tarsi pasakotų choras.
Nors dar anksti sakyti, bet įtariu, kad bus, ko gero, viena geriausių skaitytų 2013aisiais (K.Ž.L, tik tu pati knygos nepirk, sutarta?)

““That night our new husbands took us quickly. They took us calmly. They took us gently, but firmly, and without saying a word. They assumed we were the virgins the matchmakers had promised them we were and they took us with exquisite care. Now let me know if it hurts.
They took us flat on our backs on the bare floor of the Minute Motel. They took us downtown, in second-rate rooms at the Kumamoto Inn. They took us in the best hotels in San Francisco that a yellow man could set foot in at the time. The Kinokuniya Hotel. The Mikado. The Hotel Ogawa. They took us for granted and assumed we would do for them whatever it was we were told. Please turn toward the wall and drop down on your hands and knees (…)
They took us violently, with their fists, whenever we tried to resist. They took us even though we bit them. They took us even though we hit them (…).
They took us cautiously, as though they were afraid we might break. You’re so small. They took us coldly but knowledgeably — In 20 seconds you will lose all control —
and we knew there had been many others before us. They took us as we stared up blankly at the ceiling and waited for it to be over, not realizing that it would not be over for years.””

K.Ž.G

Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo

~ kzL ~ 6 Comments

100Pavyzdys pavadinimo, pro kurį praktiškai neįmanoma praeiti. O dar viršelis! Gerai, bandom labai trumpai:

Knyga skirta:

– visiems norintiems skaniai pažvengti (net ir tiems, kurie žiūrėdami filmus, ar skaitydami knygas garsiai to nedaro)

– nesuprantantiems, kaip idiotai atsiduria politikoje, ir kodėl Birutė Vėsaitė vis dar yra nusišnekėjusi Ūkio (o gal Energetikos?) ministrė

– nori prisiminti XX a. istoriją ir svarbiausius įvykius

– per rimtai žiūri į gyvenimą

– per rimtai žiūri į save

– yra per daug blaivininkai

– galvoja, kad yra padėčių be išeičių

– netiki asmeninių pažinčių galia ir kutūriniais skirtumais

– galvoja, kad gyvenimas baigiasi sulaukus keturiasdešimties, penkiasdešimties, šešiasdešimties ir taip toliau

– ir t.t. ir panašiai.

Rekomenduoju visiems, kuriems reikia atpalaiduoti smegenis nuo sudėtingų ir rimtų dalykų. Labai gera profilaktinė priemonė.

 

 

Murakami ir krūtys

~ knyguziurkeG ~ 9 Comments

1q84Kai Göteborgo knygų mugėje susitikau K.Ž.L. tai ji man liepė pasižadėti, jog aš aprašysiu knygas, kurias skaitau, nes praėjusiais metais palikau daug neaprašytų. Tai mano pažadas šitiems metams toks ir yra- bloge aprašyti, o ne tą pačią sekundę mestis prie naujos knygos.

Rudenį buvau pakviesta i book club, kur mes penkios skaitome knygas, renkamės viena pas kitą namuose, šiek tiek pavalgome, po to ant stalo padedamas šokoladas, triufeliai, ir diskusijos prasideda…

Šįkart skaitėme H.Murakami 1Q84 pirmąją dalį, po kurios aš vėl galėjau sau patvirtinti, kad H.Murakami nėra mano mėgiamiausias rašytojas. Na “nelimpa” jis man ir tiek, nors, kiek suprantu, nesu skaičiusi jo geriausių knygų (“The Wind-Up Bird Chronicle” ir “Kafka on the Shore”), tai jas vistiek planuoju perskaityti kada nors.

“1Q84.Pirma dalis” po “Norwegian Wood” ir “Sputnik Sweetheart” tapo trečiaja mano skaityta Murakami knyga, ir ji tikrai nepirmauja tarp mano skaitytų. Perskaičiau tik pirmą dalį, tai gal po visų likusių kitaip sakyčiau (pastebite, kaip aš vis stengiuosi laviruoti, kad ko blogo apie H.Murakami nepasakyčiau, nes,kaip suprantu, jis turi tikrai daug fanų, kad tik netektų man slėptis nuo jų aršios gynybos  😉  ).

Viena vertus- knyga murakamiška: herojai siaubingai vieniši, gyvenantys labai mažus izoliuostus savo gyvenimus, turintys labai limituotus santykius su žmonėm. H.Murakami kalba tokia gaivoka, šviesi, neapkrauta (nors man ir apkrautos bei apkaišytos labai patinka), tempas, kaip ir kitose jo skaitytose knygose yra lėtas: pilna čia gana detalių kasdienybės aprašymų, maisto gaminimo scenų (visada pabrėžiama, jog gaminama kažkas labai labai paprasto), bet dėl to nėra nuobodu kažkodėl.

Pirmoje knygoje pasakojimas sukasi apie Tengo – mokytoją ir bandantį rašytoją, ir Aomamę- savotišką Lisbeth Salander- kurios uždavinys nužudyti žiaurius vyrus, kurių teisingumo ranka nepasiekia. Struktūrinis sprendimas paskirti kiekvienam herojui kas antrą skyrių, o po to bandyti tas istorijas kartu sudėti ir sukurti visumą nėra labai naujoviškas reikalas, bet gana efektyvus būdas stumti pasakojimą į priekį.

Pirmosios dvi knygos, anot paties H.Murakami, buvo įkvėptos Bacho “Das Wohltemperierte Klavier” (du kartus po 24, dur ir moll)., ir man tokios paslėptos mintys visada patinka.
Gal aš šitą knygą būčiau skaičiusi kitaip, gal būčiau labiau susižavėjusi nei ta nuolatinė, įkyri, o knygai įpusėjus ir nervinį juoką bei akių vartymą kėlusi H.Murakami ir jo  herojų fiksacija ties moterų krūtimis. Atrodo, jog kalbėti apie moteris, aprašyti jas be jų krūtų minėjimo ir analizavimo,  yra tiesiog neįmanomas dalykas. H.Murakami apie jas negali nustoti rašyti, o aš negalėjau nustoti matyti jas jo tekste visą laiką

Keletas ištraukų (paskubomis verstų iš mano švediškojo leidimo):

“Ji buvo liekna, ir tos sąlyginai didelės krūtys traukė prie savęs žvilgsnius.  Jos dar ir buvo gražios formos”
“Todėl, kad ji tau tinka.  Šita apranga pabrėžia tavo krūtų formas, o ir pritraukia žurnalistų dėmesį”
“”Kaip apsirengusi? Paprastais drabužiais. Džinsais ir prigludusiais marškinėliais, kurie pabrėžė krūtinę”
“Šiandien, kai jau jau buvo virš septyniasdešimties metų, vis dar matėsi jos jaunystėje turėto kūno ženklai. Jos figūra nebuvo sugadinta, o krūtys vis dar turėjo stangrumo’
“Ji nebuvo stora, bet turėjo apvalų veidą ir pati buvo šiek tiek apvalutė. Ji atrodė miela ir turėjo didelė krūtinę”
“-Tu teisus. Jie pabrėžė jos krūtis labai gražiai. Jos atrodė kaip naujai ką tik iškeptos bandelės”
“Tada jis pamatė jos krūtų formą. Tai buvo gražios formos krūtys. Jos buvo taip nuostabiai gražios, kad beveik prarado savo seksualinė reikšmę”
“Sapne jos krūtys buvo tokios pačios formos ir dydžio kaip greipfrutai. Speneliai buvi kieti ir dideli.”
“-Tavo krūtys nemažos. Jos yra  gražios formos ”
“Jos krūtys buvo nepakankamai didelės ir beto dar asimetriškos”
“Tamaki yra maža ir beveik apvalaina. Ji taip pat turi dideles krūtis. Aomame yra aukšta ir liekna. Aomame turi (…) ir nedideles krūtis”

Sumuojant turbūt galiu pasakyti, kad ir po šitos knygos netapau užkietėjusia  H.Murakami gerbėja. Skaityti jo knygas yra įdomu, patinka ir jo kalba, ir nors visuma yra kokybiška, nei pats pasakojimas, nei herojai manęs ypatingai netraukia.  Tarp pirmos ir antros dalies logiškos pabaigos nėra, atrodo, turėčiau tuoj pulti skaityti toliau, bet tokių planų neturiu. Skaitau visai ką kitą.

K.Ž.G

KGB vaikai

~ kzL ~ 13 Comments

KGB

Apie tai, kaip knygos ateina pas skaitytojus tikriausiai galima būtų parašyti atskirą knygą. Man visada smagu prisiminti, kaip ir kokiu būdu susitikimas įvyko. Šioji knyga irgi su sava istorija, iš tųjų, kai visos kitos šalia esančios – skaitomos ar eilėje stovinčios – nemandagiai išstumdomos į šonus.

Taigi, vieną visiškai eilinę dieną knygų žiurkės gavo žinutę tokią maždaug, gal norit paskaityti knygą ir parašyti apie ją savo bloge, bla bla bla. Deja, laiškas buvo ne nuo mūsų numylėtojo Mishos Shishkino…, tai mes nei nualpom, nei labai apsidžiaugėm. Nu, jo, pagalvojo knygų žiurkė – dar ko! Ir pavarčiusi akis (knygų žiurkių identiteto ženklas), parašė „jaunajam autoriui“, duodama suprasti, kad gal mūsų didenybės nenori rašyti blogų atsiliepimų jauniems autoriams (nes kas gi daugiau kreiptųsi per FB), nes kaip kitaip gali atsitikti su knyga pavadinimu „KGB vaikai“, dar vadinamos nuotykių romanu. Trumpai tariant, mūsų rašinėjmai yra nuoširdūs ir nepaperkami, ir mes iš anksto norėjom neMishą (Shishkiną) įspėti, kad sutartinai mylimiausia mūsų metų knyga yra „Laiškų knyga“ ir net KGB čia nepadės. Šakės, kaip juokinga dabar prisiminti.

Nu, žodžiu, šiaip ne taip mes susitarėm, kad ai, ką čia, jos didenybė žiurkė paskaitys du skyrius, ir jei jau tie skyriai bus totali kankynė, tai sutartinai apsimesim, kad nieko čia ir neįvyko, mes nebuvom susitikę ir niekas akių nevartė (kad akių nevartė, tai tikrai teks apsimesti). Kad jau man čia nesigautų aukščiau minėtos knygos apie knygų susitikimą su skaitytojais pirmoji dalis, aš prisipažinsiu, kad KGB mane pagavo, suvystė ir apgavo. Taip man ir reikia už akių vartymą ir išankstines nuostatas. Dabar, kai jau ją perskaičiau esu totali knygos fanė ir ne mažiau nei jaunasis autorius laukiu jos gimimo popieriniu pavidalu ir laikau kumščius už jos populiarumą ir pirmavimą visuose įmanomuose dešimtukuose. Ir taip yra dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia, dar priklausau tai kartai x, kurioje gyvena knygos veikėjai. Na, gal viena koja – kokiu penkmečiu dar esu „maliavka“ knygos šutvei, bet vis dėlto priklausau ir esu visų tų pačių 1996 m. (jau net atrodo neįmanoma tokio skaičiaus suraityti klaviatūra) įvykių liudininkė. Man daugiau mažiau pažįstamas knygos slengas ir visi knygoje veikiantys daiktai ir su jais susiję jausmai – dideli (tikrai dideli) mobilieji telefonai, tam tikros automobilių rūšys, rūbai, kavinės, kvapai ir dainos dainos (nors rusiškų dainų aš ir nelabai ekspertė). Dar tas jausmas –  “tikrai taip buvo, buvau visai pamiršus, ir, o dieve, kaip seniai”! Taip seniai, kad jaunasis knygos autorius tikriausiai visai nebejaunasis ir aš pati tikriausiai nebeturėčiau pretenduoti į jaunosios skaitytojos titulą, o tais metais gimusieji tuoj tuoj įžengs į pinametystę.

Antriausia, nuotykiai tikrai prasideda nuo pirmųjų puslapių ir, patikėkit, nesibaigia, nežinau, kiek ten knygoje bus puslapių. Žodžiu, aš gavusi skaityti du skyrius, paskui graužiausi nagus, kad neturiu tolimesnių, ir nežinau, kas ten toliau tais 1996 m. dėjosi. O kai jau gavau visus kitus, tai skaičiau ligos patale, ir ačiū dievui, kad Sodra savo nedarbingumo taisyklėse nėra įrašiusi, kad „sėdint ant biuliotenio“ draudžiama skaityti, nes kitaip man sausio mėnesį grėstų badas. Va.

Trečiausia, na, visi mes žinom, lietuvių tautos santykius su lietuvių literatūra. Man visiškai nekliuvo, kad knyga yra lietuvių autoriaus, na, nejaučiau jokių užknisančių lietuviškumų, aišku, džiaugiausi, kad nereikia skaityti kokio googlinio vertimo – tiesiog atsipalaiduoji, įsijauti ir pirmyn.

4. Nieko aš nepasakosiu apie sukeistus vaikus ir jų keistus šeštuosius pojūčius (įdomu, kelintieji metai buvo Kašperovskio metai?), nei to, kas ką rado, kas sugriešijo, ar prarado, ir kas galiausiai buvo kaltas ar viską lėmė. Knyginių paslapčių neišduodu ir malonumo iš kitų skaitytojų neatiminėju. Aš tik labai džiaugiuosi, kad tokia knyga paliudys mano paauglystės metus (tikrai ji kaip savotiškas kasdienio gyvenimo dokumentas), kad kažkam paklausus, ką skaityti lengvo ir įdomaus, žinosiu, ką parekomenduoti  (šituo atveju, kaip daugelis mano draugų ir pažįstamų žino, dažniausiai neturėdavau, ką pasakyti, niekas kol kas neprašė parekomenduoti knygos, kad galėtų paverkti).

P.S. Knyga buvo perskaityta dar 2012 m., todėl nepagalvokite, kad išsižadėjau Shishkino ir geriausios fantastiškų (-ų) knygų žiurkių knygos.

P.P.S. Knygą skaičiau kaip nuotykių romaną ir nenuotykinės knygos gelmių ir prasmių neieškojau (nors, jei nori, tikrai gali užtikti – žiūrint, kaip pažiūrėsi)

P.P.P.S. Viršelis labai į temą!

Px4.S. Tikiuosi nepersistengiau girdama :). Pačio geriausio visiems skaitymo

http://www.kgbvaikai.lt

Mergina su drakono tatuiruote

~ kzL ~ 9 Comments

the girlŠtai kodėl neverta prasidėti su serialais. Ir knyginiais, ir neknyginiais. Jei yra dar viena ir dar viena serija, tai dzin  nemiegotos naktys ir sunkūs rytai. Taip ir aš preitą savaitę baigusi klausyti Drakono tatuiruotę, šiandien jau esu persiritusi į trečią antrosios knygos trečdalį, o vakar, kadangi gavau $10 dovaną iš Audible, nusipirkau ir paskutinę – koks skirtumas viena diena ankščiau, ar vėliau tai padarysiu. Tik žinau, kad dabar su kokiais vampyrais ar 50 (įtariu, tiek knygų reikia laukti) Grey pop pornų (beveik popkornų) tikrai neturiu jokio noro prasidėti.

Iš tiesų man net sunku apie tokias triletrines knygas rašyti, nes man atrodo, trileriai būna arba geri arba jų iš viso nebūna, kaip norit, taip supraskit. Na, tiesiog manau, kad jei tileris migdo ir leidžia kažkur nusvajoti, tai jis apskritai ne trileris. Nes trilerio gyvenimo tikslas yra suvalgyti visą tavo laiką ir dėmes,į ir dar kokią nemažą paranoją sukelti, pavyzdžiui, man dabar pastoviai vaidenasi, kad kažkas hackina mano kompą.

Mergina su drakono tatuiruote yra puikus trileris. Ir man dar labai patinka, kad jis yra europietiškas trileris, mane tiesiog veža keistoji Salander, ponas žurnalistas Mikael Blomkvist ir Berger, kuri turi crazy vyrą, toleruojantį jos meilužį. Esu visa tokia įsijautusi, kad klausinėju Giedrės, ar Švedijoj tikrai buvo koks nors panašus didelės kompanijos skandalas (gal dar bus su kokia Ikea 🙂 ). Žodiu, knyga trilerių mėgėjams, o aš jau galiu sau leisti pažiūrėti pirmąją dalį ekranizacijos. Iš tikro, tai ir noriu ir bijau.

Dar kartą apie “Danielių Dalbą”

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Man “Silva rerum” abi dalys buvo kaip atgaiva: mano mėgstamas žanras, man labai prie širdies esantis rašymo stilius, slydimas tekstu.

K.Sabaliauskaitės tos dvi knygos man vieni geriausių kūrinių rašytų lietuviškai.

Kai skaitau jos naujausią knygą “Danielius Dalba ir kitos istorijos” lengvai atpažįstu autorės braižą, tekstą. Net tada, kai ji rašo apie kėgėbistus, apie muzikantą sumušusį savo draugę, emigravusią lituanistę Ramutę. Tas mano minėtas lengvumas, kalbos skambesys yra ir šituose aštuoniuose apsakymuose. Turi K.Sabaliauskaitė dovaną, moka rašyti nesipriešinantį tekstą taip, kad nesinori baigti skaityti.

Net ir tinklaraščio įrašai K.Sabaliauskaitės yra tokie magiški. Būtinai paskaitykit tą, kur ji rašo apie kavą, aš kavos niekada negeriu, bet prisiskaičiusi apie tai, “kai atnešė kavą, tai buvo tikras espresso tenebroso – tamsus, kaip tamsiausias Caravaggio paveikslo šešėlis, juodas kaip žudiko sąžinė, su kremine puta, gelsva kaip seno aukso relikvijorius.” tai, prisiekiu, siaubingai man, vien arbatą besiurbčiojančiai, labai jau prireikė tikros kavos.

Forma (romanas, apsakymai, blogo įrašai)K.Sabaliauskaitės stiliaus ir kalbos netrikdo, bet kai skaičiau apsakymus man KAŽKO trūko (rašau ir jaučiuosi kaip kokia ponička-mamzelė, kuri  valgydama antrą gabalą Pavlova torto skundžiasi, kad skanu , bet ne taip skanu kaip praėjusį kartą). Skaičiau, galvojau, užsirašinėjau, kol, manau, sugebėjau identifikuoti tą KAŽKĄ.

K.Sabaliauskaitės neabejotina šitos knygos striprybė yra ironija. Visą knygą skaičiau ir šypsojausi, nes atpažinau daug dalykų iš lietuviško gyvenimo.

Skaičiau  apie tai kaip anglofilė Filomena važiuoja į Londoną ir įsivaizduoja:”penktos valandos arbatėlė su biskvitais, visai kaip iš Džeinės Eir. Lietus už lango, šiapus-plati pagalvėmis iškolta palangė, tokia patogi romanams skaityti… ” ir prisipažįstu, jog tai toks gero dydžio akmuo tiesiai į mano pačios daržą. Kai darbo reikalais važiavau į pačia pirmą komandiruotę užsienyje į Birmingham, tai taip ir įsivaizdavau visą tą angliškumą. Dar ir kolegų anglų paklausiau, kur jie čia arbatėlę popietinę geria. Po to man buvo paaiškinta,  kaip ten su ta arbatėle yra iš tikrųjų.

Arba kitas sabaliauskaitiškos ironijos pavyzdys : “Ramutė kartais pagalvoja, jog būtinai parašys apsakymą apie savo viešbutį- be pagražinimų, ne iš išskaičiavimo, ne nuolaidos tikėdamasi-parašys lietuviškai; taip, kaip mato ji. Ir tai bus tikra-pagoniškai atvira ir valstietiškai tiesmuka, atskirianti pelus nuo grūdų. Tai bus tikra literatūra- išjausta, išskaudėta, apmąstyta”.
Ta ironija ir yra šitų pasakojimų variklis, būtent ta ironija ir suteikia to gaivumo, kurio aš dažnai pasigendu lietuviškuose tekstuose.
K.Sabaliauskaitė į visus savo veikėjus žiūri su ironia, nebijo jų pašiepti, ir kartais, man pasirodė, kad tie veikėjai per daug sukarikatūrinami. Kai kuriuose apsakymuose autorė sugeba atsverti tą kuriamą veikėjų karikatūriškumą ir suteikti kokią nors naują įdomią dimensiją. Pavyzdžiui pasakotojas apsakymo “Mirtis Vilniuje” pirmojoje pusėje man pasirodė vienpusiškas, perdėm šaržuotas, bet autorė kažkur per vidurį “apvertė” pasakojimą.

Tačiau  kartais tie veikėjai ir lieka tokie neniuansuoti, pavyzdžiui Algis iš “Filomena važiuoja…”, Ramutė iš “Žeismastis” arba pasakotojas iš apsakymo “Vilniaus vėtrungės”. K.Sabaliauskaitė pristato savo herojus tarsi per atstumą, tarsi nuo aukštesnės pakylos ir ji retai yra savo veikėjų pusėje.

Štai čia manau, ir buvo man tas KAŽKAS, kurio man trūko. Žinau, jog neteisinga lyginti apsakymus su romanais, bet man pasirodė, jog savo pirmosiose dviejuose knygose K.Sabaliauskaitė labiau mylėjo savo veikėjus, buvo labiau jiems gailestinga, mažiau juos teisianti ir daugiau jiems atleidžianti. Šįkart pasigailėjimo iš autorės jos herojai nesulaukia, kai ji pastraipa po pastraipos baksnoja į jų nuodėmes ir trūkumus.

Aš esu K.Sabaliauskaitei dėkinga už rašymą be lietuviškų pagraudenimų, už tiesumą, už pasakojimus apie pie miestą, o ne apie kaimą, su kuriuo nejaučiu ir neturiu jokio ryšio, už taiklius pastebėjimus. Už tai, kad nei savo tekstuose nei interviu neatsiprašinėja, kai jaučiasi daugiau žinanti.

Labiausiai man patikę apsakymai yra “Juodieji Franko perlai” (ir aš noriu storos knygos apie šitus perlus ) ir “Filomena važiuoja į Londoną” (pastarojo pabaiga man pasirodė nuostabi).
O paskutiniojo apsakymo smagumas (be savaime suprantamai džiuginančio lietuviškos literatūros “tarkavimo” )buvo atpažinti į jį įkeltus tikrus žmones- J.Ivanauskaitę (pakalnutės išdavė) ir ,rodos, identifikavau Danieliaus Dalbos draugę- Lakmę-buvusią Salman Rushdie žmoną, modelį ir maisto gaminimo knygų autorę Padma Lakshmi.

Kiti prieš mane perskaitę K.Sabaliauskaitės “Danielius Dalba ir kitos istorijos” rašė, jog nori dar. Aš irgi prisidedu prie jų. Norių dar. Nes tas lengvumas, su kuriuo sabaliauskaitiškas tekstas skaitosi, yra nedažnas reiškinys, ypač derinyje su įdomiu turiniu.

K.Ž.G