Category: Apžvalga

Penkiasdešimt jo niuansų arba kaip mano vidinė deivė skaitė populiarią erotinę literatūrą

~ knyguziurkeG ~ 14 Comments

Ką tik baigiau skaityti E. L. James “Fifty Shades of Grey”
Nežinau nė nuo kurio galo pradėti šitos knygos aprašymą.
Žinojau, kad labai populiari, net žinojau apie ką ji, bet nebuvau skaičiusi nė vienos teigiamos recenzijos.

Knygų mugėje man viena leidykla nemokamai padovanojo šitą knygą eknygos pavidalu, tai taip neplanuotai ir perskaičiau savo pirmąją knygą iPhone.

Galima sakyti, kad aš praradau elektroninės knygos nekaltybę, tuo pačiu metu, kai knygos herojė Anastasia prarado savo nekaltybę nuostabiajam, gražiajam milijardieriu, graikiškajam dievui adoniui Christian Grey.

Anastasia, 22 metų studentė vieną dieną susipažįsta su tuo fantastišku Christian Grey, ir jis jai pasiūlo BDSM (į detales nelįsiu ir smulkiau neaiškinsiu, nes mano tėvai reguliariai skaito šitą blogą 😉 ) santykius. Vyrukas rimtai į tą reikalą žiūri, savo bute turi įsirengęs atskirą kambarį (“Red Room of Pain”) tam reikalui , o Anastasijai pakiša pasirašyti ilgiausią kontraktą, kuris reguliuotų jų roles tiek tame raudonajame kambaryje, tiek jos valgymo įpročius, tiek privalomas jai treniruotes, dar į namus iškviečia jai gydytoją, kad ši išrašytų Anastasia kontraceptinių tablečių (Creepy!).

Žodžiu, tas Christian Grey yra siaubingai kontroliuojantis tipas, sekantis Anastasijos kiekvieną žingsnį, o ji į tai žiūri visai atlaidžiai, na maždaug “jei kontroliuoja, tai reiškia, jog jam rūpiu”. (Anastasia, pagalbos linijos moterims numeris yra 8 800 66366)

Knygoje veiksmo kaip ir nėra, išskyrus ilgas ir aiškiai aprašytas sekso scenas, ir trumpučius intermezzo, kurių paskirtis perkelti veikėjus tai į vieną tai į kitą vietą, kur jie vėl gali užsiimti seksu.
Tik prašau niekam nesakykit, kad skaitydama knygą aš šimtą kartų varčiau akis, nes kiekvieną kartą, kai knygos herojė Anastasia tai padarydavo, tas jos milijardierius dominatorius (koks yra lietuviškas terminas?) ją bausdavo tame kambaryje… Tai tikrai nenoriu, kad jis atsibelstų pas mane, pavadintų “baby” ir pradėtų kažką vapėti apie bausmę.

Yra toks švediškas išsireiškimas “skämskudde” – gėdos pagalvė. Tuoj paaiškinsiu, ką jis reiškia.
Įsivaizduok,  kad sėdi ant sofos, žiūri kokią nors laidą, kur dalyviai elgiasi  taip, kad norisi slėptis, kad tau kaip žiūrovei/-ui yra gėda, kad jauti poreikį paslėpti veidą pagalvėje tokiu momentu. Pažįstama situacija? Tai va. Aš didžiąją dalį knygos taip skaičiau su tokia gėdos pagalve. Labai jau juokinga tarpais buvo, kartais taip nevykusiai aprašyta, kad akių nebuvo kur dėti. Garsiai skaičiau ištraukas K. ir mes abu kvatojom ne iš to, kas aprašoma, bet KAIP taip daroma.

E.L.James seksą aprašo tiesiai šviesiai, daugiau pornografiškai nei erotiškai, tad jokių metaforų apie sprogstančius pumpurus, slaptus sodus, gazeles ir vynuogynus, čia nėra. Ir labai gerai, kad nėra, nes sekso scenos trunkančios dešimtimis puslapių su ištryptų rūtų metaforomis, būtų siaubingai skausmingos (cha cha) , ir labai greitai pasimato, jog  rašyti apie seksą be užuolankų yra sunkus reikalas.
Kai kurios scenos labai jau tokios nuvalkiotos ir stereotipinės: Christian vienu rankos mostu nušveičia visus popierius nuo rašomojo stalo, ir ant to stalo “paima” Anastasią. Šita scena egzistuoja kas antrame filme, kur herojus ir pinigingas verslininkas. Net ir seriale “Auklė” veikėjai vis lipdavo ant to stalo kabinete.

Literatūriniu požiūriu knyga yra siaubinga. Joje pilna pasikartojimų: herojė vis prikanda lūpą, varto akis,  jos vidinė deivė (inner godess) yra minėta kokius 50 kartų: “mano vidinė deivė šokinėja iš džiaugsmo bla bla bla. mano vidinė deivė atrodo taip lyg kas iš jos būtų atėmęs ledus”  ir vis minima, kad Christian Grey kvepia dušo žele.
(Nors ta “vidinė deivė”, nemeluosiu, ir teikė knygai tam tikro šarmo, buvo nuolatinis humoristinis intarpas ).
Taip pat gana smagūs buvo elektroniniai laiškai tarp Anastasia ir Christian, juose pilna sąmojo ir kandžių juokelių.

Kai kurie dalykai man knygoje atrodė visai neįtikėtini. Pavyzdžiui tai, kad Anastasia neturi elektroninio pašto, savo kompiuterio. Nereikia čia lialia. Universitetuose studentai automatiškai gauna elektroninį paštą, o kaip pabaigti universiteto studijas JAV be kompiuterio tai neįsivaizduoju.
Be to, ji sugalvoja pagooglinti Christian Grey tik praėjus kokiam mėnesiui po jų susipažinimo. Really? Pradedi eiti į pasimatymus su vienu turtingiausių magnatų (o taip, žinoma, jis turi nuosavą lėktuvą ir piloto licenziją sraigtasparniui), bet į galvą neateina net suvesti jo vardo į paieškos laukelį…

Skaičiau ir piktinausi, kad Christian Grey net is sužinojęs, kad Anastasia neturi absoliučai jokios seksualinės patirties, vistiek kiša jai savo paties preferencijas, visai nepalikdamas erdvės jos pačios apsisprendimui,  bet labiausiai erzino tai, kad  Anastasia pati savęs net neklausia, ar tai JOS pačios norai, ar tik nenoras nuvilti Christian.

Va čia tai meilė…
“Kodėl tu neatsakei į mano emailą iškart? “

Nemaloniausia skaityti šitą knygą dėl Anastasia požiūrio į santykius.
Jai atrodo visai normalu, kad Christian Grey aiškina jai, kada ji gali vairuoti savo mašiną, kad jis jiems nesusitarus įsiveržia į jos namus, kad seka paskui ją, kai ji važiuoja susitikti su tėvais, kad  žaidžia su ja “mind games”.
Ji nuolat įsitempusi, nes bijo Christian reakcijos į tai, ką ji sako ir daro, nes jis nuolat įtarinėja ją flirtuojant su kitais vyrais.
Bet Anastasia tokį jo elgesį romantizuoja. Ji žiūri į Chrstian kaip į projektą, t.y. manosi galinti jį pakeisti su savo meile, nes tiek jis, tiek ji aiškina Christian elgesį nenusisekusia ankstyvąja vaikyste.

Žodžiu, tipinis “Gražuolės ir Pabaisos variantas”: nesvarbu, kad Pabaisa Disnėjaus filme šaukia ant Belle, išmeta jos tėvą, ją pačią laiko užrakinęs kambaryje, o kai ji nesutinka vakarieniauti su juo, palieka ją be maisto. Bet Belle vistiek dainuoja “There’s something sweet /And almost kind /But he was mean and he was coarse and unrefined/But now he’s dear, and so unsure”.

Youtube radau labai juokingų knygos skaitymų su komentarais, žvygauju juos žiūrėdama.
Apie knygą taip pat rašė Voras tinkle, Knyga ir maistas, panavijos vasara, Nereguliarios transliacijos iš Melburno
O angliškai skaitantiems siūlau porą citatų iš  (jos labai tipiškos ir gerai atspindi knygos stilių):

““Does this mean you’re going to make love to me tonight, Christian?” Holy shit. Did I just say that? His mouth drops open slightly, but he recovers quickly.
“No, Anastasia it doesn’t. Firstly, I don’t make love. I fuck… hard. Secondly, there’s a lot more paperwork to do, and thirdly, you don’t yet know what you’re in for. You could still run for the hills. Come, I want to show you my playroom.”
My mouth drops open. Fuck hard! Holy shit, that sounds so… hot. But why are we looking at a playroom? I am mystified.
“You want to play on your Xbox?” I ask. He laughs, loudly.
“No, Anastasia, no Xbox, no Playstation. Come.”… Producing a key from his pocket, he unlocks yet another door and takes a deep breath.
“You can leave anytime. The helicopter is on stand-by to take you whenever you want to go, you can stay the night and go home in the morning. It’s fine whatever you decide.”
“Just open the damn door, Christian.”
He opens the door and stands back to let me in. I gaze at him once more. I so want to know what’s in here. Taking a deep breath I walk in.
And it feels like I’ve time-traveled back to the sixteenth century and the Spanish Inquisition.
Holy fuck.””

” My body convulses around him, and I come, loudly calling out a garbled version of his name into the mattress, and Christian follows with two sharp thrusts, and he freezes, pouring himself into me as he finds his release.”

“I had no idea giving pleasure could be such a turn-on, watching him writhe subtly with carnal longing. My inner goddess is doing the merengue with some salsa moves.”

“I close my eyes, feeling the build up… pushing me higher, higher to the castle in the air.”

“Look at me,” he breathes, and I stare up into his smoldering gray gaze. It is his Dom gaze – cold, hard, and sexy as hell, seven shades of sin in one enticing look.”

K.Ž.G

Netobulieji

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

Dėmesio dėmesio! Ar jau matėte, kad “Vaga” išleido Tom Rachman knygą “The Imperfectionists” – “Netobulieji” (vertėja Emilija Ferdmanaitė)?

Apie šitą knygą rašėme čia prieš metus.

New York Times knygos apžvalgoje rašo “nor do I know how someone so young — Rachman turns out to be 35, though he looks even younger in his author photo — could have acquired such a precocious grasp of human foibles. The novel is alternately hilarious and heart-wrenching, and it’s assembled like a Rubik’s Cube. I almost feel sorry for Rachman, because a debut of this order sets the bar so high.”

The Washington Post “”The Imperfectionists” is about what happens when professionals realize that their craft no longer has meaning in the world’s eyes (think of all those hardworking monk-scribes idled by Gutenberg) and that the only people who really understand them are on the same foundering ship, and that, come to think of it, they really loved that damn ship for all it made their lives hell.”

The New Yorker “Rachman, a former editor for the International Herald Tribune, paints the characters’ small dramas and private disappointments with humanity and humor. Throughout, italicized asides take us through fifty years of the “stolidly black-and-white” paper’s history, from heyday to decline.”

K.Ž.G

Namie

~ kzL ~ 2 Comments

Daug geros ir įdomios informacijos viename. Tokia ši knyga, kurią tikrai su pasimegavimu perskaičiau, nors kaip jau kažkada minėjau su negrožinės literatūros knygom manęs didelė draugystė nesieja – man jos patinka, bet sunkiai skaitau tokias. Šita tikrai gerai pagauna ir įtraukia kaip koks geras trileris. Tikrai.

Žodžiu, knygoje yra namas, name yra kambariai, koridoriai, laiptai, veisiasi baldai, rakandai, tapetai ir visokie kitokie įvairiausi naudingi ir nenaudingi daiktai, galiausiai juose gyvena žmonės, suaugę ir vaikai, turtingi ir vargšai, jauni ir seni, šeimininkai ir tarnai (kurie, beje, sužinojau, senovėje galėjo miegoti su šeimininku vienoje lovoje (OMG), na, kojūgalyje, arba ant žemės šalia lovos, kuri irgi, jeigu ką, prabangos reikalas, todėl neveltui Šekspyras buvo ypatingai dosnus palikimu lovą palikdamas žmonai). Mažai temų knygai? Galima pridėti visą su namais susijusią pasaulio istoriją – pradedant tuo, ko Kolumbas plaukė į Indiją (ir nelabai pataikė) ir baigiant Anglijos sodininkais genijais, ir visais kitais atsitiktiniais ir neatsitiktiniais genijais, savo išradimais palengvinusiais mūsų šiandieninį gyvenimą.

Tiesa pasakius, visą laiką skaitydama galvojau, kokia laimė gyventi šiais laikais, ir kaip galbūt po kelių šimtų metų gyvenanti karta galvos, kaip klaikiai mūsų karta gyveno ir kaip mes galėjome būti tokie kvaili ir nieko nesuprasti, na, kaip kad dabar galvojame, kaip buvo galima gydytojams nesiplauti rankų ar operuoti šimtą ligonių su nedezinfekuotais instrumentais (aha, apie tai irgi yra parašyta), o paskui ligoniui mirus diagnozuoti, kad mirė nuo blogo (prikvėpuoto) oro.

Čia dar rasite kanalizacijos, elektros lemputės, kulinarijos, baldų ir visokių kitokių istorijų. Vienintelis knygos minusas – verkiant reikia iliustracijų. Daugelį minimų pastatų, žmonių, baldų, sodų galima ir šiandien pamatyti, todėl galima nufotografuoti ir įdėti mielam skaitytojui į knygą (įdomu, ar originalas iliustruotas, ar ne). Tada mielam skaitytojui nereikės googlinti. Žodžiu, knyga visiems smalsučiams, imkit ir skaitykit.

Anna Karenina. Antras dublis

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Buvau pasižadėjusi sau šią vasarą dar kartą perskaityti “Aną Kareniną”, nes mokykloje ją tik akimis peržvelgiau, skaičiau pamokai, o ne sau.

Prieš kelias dienas baigiau ir negali apsakyti, kaip džiaugiausi, kad ją dar kartą skaičiau. Skaitydama galvojau apie tai, kad galbūt “Aną Kareniną” skaityti

Keira Knightley Anos vaidmenyje.
Filmas turėtų pasirodyti Rusijoje, Ispanijoje, Airijoje jau rugsėjį. Švedijoje teks laukti iki kitų metų vasario (spėkit, ar aš tuo patenkinta)

mokykloje yra ankstoka, kad suprastum daugybę niuansų. Kai man buvo 17-18 metų aš niekaip negalėjau suprasti kompleksiškumo, veikėjų minčių, jų sprendimų.

“Anai Kareninai” skaityti reikia tikrai daugiau patirties nei kad aš turėjau mokykliniais laikais.  Atsimenu, kaip aš tada visiškai nesupratau Anos apsisprendimo palikti šeimą ir pasirinkti Vronskį. Ir dabar to nesuprantu, bet užtat suprantu pasekmių baisumą.

L.Tolstojui ploju atsistojusi už jo sugebėjimą sukurti daugialypius veikėjus, už tai, kad jie sudėtingi, įdomūs, už tai, kad autorius leidžia įlįsti į jų galvas, į jų gyvenimus. Man, daugiausiai skaitančiai šiuolaikinę  postmodernistinės pasakojimo tradicijos įtakotą literatūrą , “Anna Karenina” buvo malonus panėrimas į klasiką “su praba”.

Mano nuomone, L.Tolstojui labai pavyko pavaizduoti Kareninos ir Vronskio santykių klaustrofobiškumą, Annos izoliaciją nuo visuomenės, nuo vaiko.
Tragiška, kad vienintelis žmogiškas ryšys, dėl kurio tiek daug buvo paaukota, sunyksta būtent dėl paties ryšio intensyvumo: kai Anos padėtis komplikuojasi dėl visuomenės smerkiančio požiūrio į ją, Vronskį dusina ne visuomeninės dogmos, bet pati Ana, jos auganti paranoja ir besivystanti depresija.

Kartais taip norėjau papurtyti Vronskį. Man, rodos, jis niekada nesuprato savo santykių su Ana padarinių, niekada nesuvokė, ką tai reikš jiems abiems, jei Ana paliks savo santuoką ir gyvens su juo. Nesuprato, ką tai reiškia, kai ji bus atkirsta nuo savo socialinio statuso, nuo savo ankstesnio gyvenimo ir nesuvokė, jog dėl to, kad pasirenka jį, Anos pasaulis sumažėja milijoną kartų.

Žiūrint iš feministinės perspektyvos (kitaip žiūrėti į pasaulį nemoku), L.Tolstojus pavaizdavo moterims atšiaurų ir jas kontroliuojantį pasaulį.

Seriale “Sex and the City” herojė Miranda sako “The only two choices for women; witch and sexy kitten.” L.Tolstojaus knygoje pasirinkimų moterims ne ką daugiau.
Gali naiviai eiti nustatytu keliu (vyras, santuoka, vaikai) ir tikėtis geriausio, kaip kad Kitty.
Jei santykiai su vyru nenusiseka, kaip kad Dolly, tai gyvenimo prasmingumą teks susikonstruoti pačiai per vaikus ir tapti “višta su viščiukais” (būtent taip Dolly apibūdina knygos veikėjas Levin ).
O jei spjausi į santuoką, kaip kad padarė Ana, jei nevaidinsi spektaklio, kad esi patenkinta, jei rinksiesi tai, ko nori, o ne tai, ką liepia normos, anksčiau ar vėliau teks lįsti po traukiniu, nes privalai būti nubausta.

Ir dar… Noriu pasidžiaugti- dalį knygos skaičiau rusiškai. Po pirmojo puslapio maniau apsverksiu, nes kaip per rusišką viduržiemio pūgą per tekstą kelią skyniausi. Galvojau, kad praradau gebėjimą skaityti rusiškai ir dėl to tikrai labai gailėjausi. Bet po pusvalandžio, po valandos akys tarsi atsivėrė, kirilicos raidės skaitėsi taip kaip reikėjo, ir aš po namus vaikščiojau išsišiepusi su tuo rusišku knygos leidimu rankoje. (Dar svečiai buvo užėję, tai aš knygą  strategiškai matomoj vietoj padėjau, cha cha cha!)

Pavydžiu tiems, kurie turėjo progą pamatyti A.Cholinos “Anną Kareniną”. Siaubingai pavydžiu

K.Ž.G

Hell is empty and all the devils are here./ W.Shakespeare

~ knyguziurkeG ~ 25 Comments
Autorė Lionel Shriver

Vasarą skaičiau A.Heberlein knygą apie blogį. Tada tinklaraštyje rašiau, jog A,Heberlein teigia, jog priskirti vieną ar kitą individą blogiui yra gana primityvu. Kai mes kam nors užklijuojame “blogio” etiketę, kai teigiame, jog individas yra “blogietis”, mes pasiteinkiname metafiziniu paaiškinimu. Tada mums nereikia giliau analizuoti, kodėl taip atsitiko, ką buvo galima padaryti ir ko mes nepadarėmė (nors ir galėjome).Apie šitai galvojau nuolat skaitydama L.Shriver knygą “Mums reikia pasikalbėti apie Keviną”.

L.Shriver knygos heroja Eva yra Kevino,savo mokykloje nužudžiusio septynis bendramokslius ir du darbuotojus, mama, kuri  nuo pat sūnaus gimimo jautė, kad su juo kažkas ne taip. Jog net vaikystėje Kevinas buvo pilnas blogio.

Lėtai ir detaliai ilguose laiškuose buvusiajam vyrui Franklin pasakoja Eva apie tai, kaip ji išgyveno, suprato ir interpretavo jų gyvenimą kartu, jų sprendimą turėti vaikų, kaip ji matė Kevino vaikystę, paauglystę ir visus tuos šiurpą keliančius Kevino poelgius. Eva labai atvrai savo laiškuose rašo apie savo nesugebėjimą mylėti jų bendro sūnaus, apie tai, kaip ji matė visai kitą Keviną nei jos vyras.

Bet jei L.Shriver būtų tiesiog davusi Kevinui “blogio” diagnozę, knyga nebūtų tokia visapusiška. Nors Eva ir teigia, jog jos Kevinas nuo mažų dienų yra bejausmis, atsiribojęs, ir nuolat bandantis pakenkti kitiems, skaitytojui vistiek yra paliekamas alternatyvus situacijos interpretavimas: o kas jei Kevinas nėra blogas? Kas jei jis tai daro todėl, jog jam trūksta mamos meilės?

Eva labai atvirai, žiaurių įvykių akivaizdoje kapituliuodama pasakoja, kad ji nejautė vaikui meilės, jog ji buvo šalta, egocentriška, nesugebanti be kartėlio pasiaukoti, apversti gyvenimo aukštyn kojom dėl vaikų, atsisakyti savo mylimo darbo. Ji nieko neslėpdama pasakoja, kaip jai visai nesmagu buvo būti namuose, kaip tarp ji nesugebėjo užmegzti šilto ryšio tarp savęs ir vaiko.

Tuo pačiu L.Shriver kelia klausimą, ar yra realu iš  mamos reikalauti, kad ji naujagimiui nuo pat pirmos dienos jaustų begalinę meilę? Ar realu tikėtis, jog motinystės reikalavimus visos moterys turi sutikti be kartėlio? Ar įmanoma justi meilę, kai mama, kamuojama pogimdyminės depresijos negauna adekvačios pagalbos? Ar galima nejausti apmaudo dėl visų dalykų, kurių teko atsisakyti?

Didelė dalis Evos minčių yra tabu, uždrausta zona, tad būtent tas jos tiesumas ir atvirumas visais šiais klausimais suteikia nepaprastos jėgos pasakojimui. Laiškuose Eva tarsi atlieka savo kaltės skrodimą, bet be savigraužos, pasriūbavimų, o labai blaiviai, kai kada net su juoda ironija.

“It’s always the mother’s fault, ain’t it?” she said softly, collecting her coat. “That boy turn out bad cause his mama a drunk, or she a junkie. She let him run wild, she don’t teach him right from wrong. She never home when he back from school. Nobody ever say his daddy a drunk, or his daddy not home after school. And nobody ever say they some kids just damned mean.”

“Kevin was a shell game in which all three cups were empty.”

“…You can only subject people to anguish who have a conscience. You can only punish people who have hopes to frustrate or attachments to sever; who worry what you think of them. You can really only punish people who are already a little bit good.”

Praėjusiame įraše rašiau, jog kaip tik buvau skaičiusi disertaciją apie tai, kaip mamos nuolat prisiima didesnė atsakomybę už vaikus nei tėvai, o kartu su ta atsakomybe ateina ir didesnis kaltės jausmas. Ir nors Eva tiesiai šviesiai sako, kad sūnus buvo blogas, ji taip pat palieka vietos “mea culpa”.

“Mums reikia pasikelbėti apie Keviną” yra juodas sunkus, daug iš skaitytojo reikalaujantis pasakojimas.

Žinot, kai žiūri kokį baisį filmą ir laikai pagalvę arba rankas ant veido, tada kai būna per baisu. Va toks jausmas ir buvo, kai skaičiau knygą. Bet tas pasakojimo baisumas sietinas ne tiek su knygoj aprašomais įvykiais, kiek su pačia mintimi, jog egzistuoja prigimtinis blogis. Jog kai kurie žmonės gimsta kaip jau nuo pat pradžios užtaisyti šautuvai.

Shriver raso taip, kad gniaužia kvapą : ne tik pasakojimas yra stiprus, bet ir pasakojimo kalba yra stipri. Ir kas man paliko vieną stipriausių įspūdžių yra tai, kad  tarp Kevino ir mamos buvo stiprus ryšys, stipresnis nei, man atrodo, pati Eva suprato.  Tik tas ryšys nepagrįstas meile, o sugebėjimu tikrai suprasti savo vaiko  esybę. Kad ir kokia juoda ji būtų.

Neabejotinai viena stipriausių mano kada nors skaitytų knygų. Nors nuo perskaitymo praėjo keltas dienų, aš vis  dar vaikštau knygos paveikta. Kai perskaičiau, tai tuoj pat švystelėjau ją į šoną, nes nenorėjau rankose laikyti. Rodės, jog jose laikiau blogį.

Tai net nežadu agituoti ir rekomenduoti.  Ir taip aišku. 2005ųjų Orange Prize  duotas stipriam ir juodam pasakojimui, kuris The Guardian recenzijoje aprašomas taip: ” Few novels are considered classics. Fewer still attain that status within their lifetimes. This, though, is one of them. A novel so compelling, so original, as to warrant being read again and over again.”

K.Ž.G.

This slideshow requires JavaScript.

Mostly Harmless

~ kzL ~ 1 Comment

Taip apie mūsų mylimą Žemę rašo The Hitchhiher’s Guide to the Galaxy. Apie mūsų nuostabią žydrąją planetą, apdainuotus ežerus ir upes, kalvas ir slėnius.  Tiesa, prieš papildant knygos leidimą, Žemė buvo nusipelniusi tik vieno žodžio – harmless.

“If you’re a researcher on this book thing and you were on Earth, you must have been gathering material on it.”
“Well, I was able to extend the original entry a bit, yes.”
“Let me see what it says in this edition, then. I’ve got to see it.”
… “What? Harmless! Is that all it’s got to say? Harmless! One word! … Well, for God’s sake I hope you managed to recitify that a bit.”
“Oh yes, well I managed to transmit a new entry off to the editor. He had to trim it a bit, but it’s still an improvement.”
“And what does it say now?” asked Arthur.
“Mostly harmless,” admitted Ford with a slightly embarrassed cough.

Taigi, jeigu kartais jus apima savęs susireikšminimo bangos, puikybė ar dar koks biesas – paskaitykite Adam Douglas knygą – praeis.  Aš klausiau. Mašinoj, aišku. Ir kikenau. Tikriausiai gerai atrodžiau aplinkiniams vairuotojams. Sėdi viena ir kikena – kad dainuoja, įpratę gi, o čia kikena. Knygą nusprendžiau perklausyti, nes vis jaučiau šitą savo “knyginio išsilavinimo” spragą. Na, nesu aš skaičiusi Eridano leidyklos knygų (nes viršeliai nepatinka), o ir kai pabandžiau surasti lietuvišką pavadinimo variantą, tai jau tikrai negalvojau, kad tai bus

 

 Klausyti, žinoma, nebuvo taip lengva ir paprasta kaip kad Shantaram, prisipažinsiu, dar nė vienos audio knygos tiek kartų neatsukinėjau atgal, nes vis kur nors nusapnuodavau. Kažkaip pamesdavau dėmesį. Gal kai kurios vietos truputį nuobodokos klausyti arba per daug nesuprantamų kosminių žodžių, o kai nesiklauso lengvai, tai ir nudreifuoji kur nors. Pirmiausia mintis pradėjus klausyti buvo, kad nerealiai primena Kurt Vonnegut – sarkazmu, humoru ir panašiais dalykais.

Atsipalaidavimui rekomenduoju (na, ir puikybės vaikymui irgi).

Videofilmo trailer.

Apie depresuotą robotą čia.

  • The ships hung in the sky in much the same way that bricks don’t.
  • People of Earth, your attention, please. This is Prostetnic Vogon Jeltz of the Galactic Hyperspace Planning Council. As you will no doubt be aware, the plans for development of the outlying regions of the Galaxy require the building of a hyperspatial express route through your star system. And regrettably, your planet is one of those scheduled for demolition. The process will take slightly less than two of your Earth minutes. Thank you.
  • There’s no point in acting surprised about it. All the planning charts and demolition orders have been on display at your local planning department in Alpha Centauri for 50 of your Earth years, so you’ve had plenty of time to lodge any formal complaint and it’s far too late to start making a fuss about it now. … What do you mean you’ve never been to Alpha Centauri? Oh, for heaven’s sake, mankind, it’s only four light years away, you know. I’m sorry, but if you can’t be bothered to take an interest in local affairs, that’s your own lookout. Energize the demolition beams.
  • I don’t know, apathetic bloody planet, I’ve no sympathy at all.
  • There was a terribly ghastly silence.
    There was a terribly ghastly noise.
    There was a terribly ghastly silence.

***

Lyg skaidrus vanduo

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

kai baigiau aštuonias klases matematiką mokėjau gerai. Klasės auklėtoja buvo kieta matematikė.

Ir nors meilės matematikai nejaučiau, spragų didelių neturėjau.

Po aštuonių klasių įstojau į gimnaziją, ir matematiką man dėstė kita kieta matematikė, kurią moksleiviai slapta vadino Kobra.

Tai aš baisingai bijojau tos mūsų Kobros, tiek bijojau, kad įsitaisiau kažkokį psichologinį bloką. Nekaltinu Kobros, čia ne ji niekuo nėra kalta, tiesiog tai sutapo, jog didėjančios mano matematinės spragos buvo tiesiogiai proporcingos mano matematikos baimei.

Bet gailiuosi vieno. Kai mano K draugui aiškina matematiką, jis ją supranta. Ne taip kaip aš mechaniškai, bet tikrai ją supranta. Mato, kas slepiasi už logaritmų, lygčių ir pan.

Ir ne tik kad supranta. Bet dar ir mato matematikos grožį. Sprendimai jam yra ne tik teisingi ir neteisingi, bet ir gražūs arba negražūs. Formulės jam sako daug daugiau nei man.

Matėt filmą “Beautiful Mind”? Štai ir aš norėčiau mokėti įsijausti į matematiką taip kaip tai daro John Nash tame filme.

Tai ko aš čia apie tą matematiką? O todėl, kad perskaičiau mano mylimos draugės knygų žiurkės L padovanotą knygą “The Housekeeper and the Professor” (autorė Yoko Ogawa). Šitą knygą KŽL jau aprašė mūsų bloge , tai esu lygiai taip kai ir ji sužavėta.

KŽL rašė “Knygoje namų tvarkytoja (be vardo) dirba pas profesorių, kuris po avarijos, įvykusios 1975 m., atsimena tik tai, kas jo gyvenime buvo iki avarijos ir 80 minučių šiandienos. Taigi, kas 80 min. namų tvarkytoja turi iš naujo prisistatyti profesoriui. Kad atsimintų svarbiausius dalykus, pvz., tai, kad jo atmintis trunka tik 80 min., profesorius juos užrašo ant lapuko, kurį prisisega prie savo rūbų – taip ir vaikšto šnarėdamas visais lapukais kaip kokia kalėdų eglutė.

Dar knygoje yra namų tvarkytojos sūnus, kurį profesiorius pravardžiuoja Root (matematikos ženklas šaknis), nes jo plokščia galva profesoriui primena tą ženklą. Štai kaip ir visi veikėjai, verdantys tuose 80 min. intervaluose. O tada matematika. Profesorius yra matematikas, taip gražiai apie ją pasakojantis, kad net pačiam norisi juo tapti.”

Be matematikos grožio man imponavo pats knygos rašymo stilius.

Nedaug nusimanau japonų kultūroje, bet knyga man pasirodė pilna japoniškos estetikos (bet ne kawaii) taip kaip aš ją įsivaizduoju. Neperkrauta, sutelkta, ramu.

Anot New York Times Book Review knyga “parašyta tokia aiškia, nepretenzinga  kalba, kad skaityti ją tarsi žiūrėti į skaidrų vandenį”.

Pagal filmą yra pastatytas filmas “The Professor and His Beloved Equation”

Esu sužavėta. Lyg patekusi į rausvą vyšnių žiedų sūkurį.

 

K.Ž.G

 

 

Po apokalipsės

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Vienas mano literatūrinių pažadų šiems metams buvo, kad perskaitysiu kurią nors M.Atwood knygą.

Kol kas mano skaitytų M.Atwood knygų sąrašas atrod taip: “Handmaid’s Tale”, “Oryx & Crake”, “The Blind Assassin”, “Surfacing”, “Lady Oracle”. Pačią pirmąją skaičiau “Handmaid’s Tale” ir kol kas jokia kita M.Atwood knyga nesugebėjo jos nurungti. Ji, be jokios abejonės, bus geriausių 2011aisiais mano skaitytų knygų trejetuke ir apskritai geriausių skaitytų knygų tope.  Apie “Handmaid’s Tale” esu rašiusi čia, ir tiems, kurie jos neskaitė rekomenduoju širdingai.

O šiandien kaip tik pabaigiau M.Atwood “Oryx and Crake” (Yra išleista ir lietuviškai “Oriksė ir Griežlys”, Alma Littera, 2004) ir nenusivyliau, nes kaip ir “Handmaid’s Tale”, “Oryx and Crake” yra tamsi distopija, kurios gąsdinančią šaltą atmosferą autorė sukuria meistriškai.

Viena vertus, galima savęs klausti, kodėl M.Atwood vis prireikia tokių kraštutinių aplinkybių.

Kita vertus, jei labai gerai pagalvoji, tai tos aplinkybės tiek “Handmaid’s Tale”, tiek “Oryx and Crake” nėra tokios kraštutinės ir nerealios. Ir turbūt būtent tai ir baugina skaitytoją.

“Handmaid’s Tale” rašoma apie visuomenę, kuri kontroliuoja vaisingas moteris, paversdama jas “vaikščiojamčiomis gimdomis”, visuomenė, kuri iškelia radikalią moralę aukščiau visko. Ir kaip rašiau įraše apie “”Handmaid’s Tale”, tai nėra nerealios ar išgalvotos aplinkybės, tokie dalykai vyksta ne vienoje valstybėje.

“Oryx and Crake” vaizduojamoje visuomenė yra radikaliai kitoje moralės skalėje- čia, atvirkščiai, moralės ir etikos klausimai yra užgniaužiami. “Oryx and Crake” knygoje pasakojama apie visuomenę, kuri per toli žengė mokslo srityje, kur manipuliavimas genais visiškai į šalį nustūmė etiškumą, kur mokslininkai kūria naujas gyvūnų rūšis transpalantuodami genus, kur mokslininkai, gyvenantys specialiuose nuo likusio griūnančio pasaulio atskirtuose miestuose, kuria tabletes, kurios padaro žmones ir gražius ir laimingus, laboratorijose kuria naujas gyvūnų rūšis.

Kai naujienose nuolat kalbama apie baisias gyvūnų, skirtų maistui, auginimo sąlygas, apie genetiškai manipuliuotus augalus, apie maistinius priedus, mėsos klijus ir t.t., “Oryx ir Crake” distopija neatrodo tokia tolima.

“Sniego žmogus” miega medyje, o dieną jį aplanko naujos žmonių rasės vaikai. Jie jo tarsi visažinio klausinėja apie pasaulį, apie savo kilmę. Sniego žmogus, kurio tikrasisi vardas yra Jimmy  po truputį mintyse grįžta į savo vaikystę, paauglystė ir jaunystę, skaitytojui pasakodamas, kaip per tokį trumpą laiką galėjo įvykti tokia apokalipsė. Jis pasakoja apie savo inžinierius tėvus, apie tai, kaip jis susipažįsta su genialiu Crake ir apie tai, kaip jis pamilsta Oriksę.

M.Atwood po truputį, atsargiai atsleidžia vis daugiau ir daugiau detalių apie Jimmy pasaulį, lėtai maitina skaitytojišką sąmonę to pasaulio aprašymais, ir taip sukuria pilką ir atšiaurų pasaulį.

Tai, kas šitą knygą skiria nuo kitų M.Atwood knygų yra tai, kad šįkart pagrindinis knygos herojus yra vyras. Mano nuomonė, Jimmy-Sniego žmogaus portretas yra net labai pavykęs. Autorė sugebėjo parodyti jo vienatvę, izoliaciją ir kitokio pasaulio ilgesį.

Apie šitą knygą Rasa Drazdauskienė buvo rašiusi “Literatūroje ir mene”

Skirtingi knygos viršeliai

This slideshow requires JavaScript.

K.Ž.G

Egalijos dukros

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Tai, kad prieš daug metų atrodė normalus dalykas, šiandien gali sukelti juoką arba supykdyti iš pagrindų. Atsimenu, kaip mokykloje per darbų pamokas mergaitės turėjo mokintis daryti valgyti, siūti naktinius marškinius ir kliošinius sijonus, mereškuoti, nerti, megzti. O mūsų klasiokai tuo metu pjaustė kažką iš medžio, kažką darė iš metalo. Atsimenu, kaip po darbų pamokos klasiokams nunešdavom ką tik mūsų  pagamintų, dar šiltų pyragėlių su mėsa. Gražumėlis, ar ne?

Daugybė dalykų iš tų ir , deja, iš šių laikų, kuriuos laikome norma, yra visiškai nenormalūs. Apie tai ir kalbama G.Brantenberg knygoje “Egalijos dukros”. Angliškajame vertime prie knygos pavadinimo dar prikabintas tekstas “A Satire of the Sexes”. Čia gal kad aiškiau būtų, nors neįsivaizduoju, kaip kas nors galėtų tą knygą skaityti kaip ne satyrą, o utopiją, kurios reikėtų siekti.

Taigi. Sveiki atvykę į Egaliją- šalį, kurios visuomenė yra matriachatinė.

Moterys, kadangi jas gamta apdovanojo sugebėjimu išnešioti ir pagimdyti kūdikį, yra stiprioji lytis. Moterys užima aukščiausius postus, didžioji dalis politikų taip pat yra moterys. Moterys gimdo vaikus, bet vaikus augina vyrai.

Egalijos moterys yra agresyvios, pasakoja vulgarius seksistinius juokelius, leidžia sau griebti vyrams už jų penių, nužiūrinėja vyrų užpakalius ir kitus apvalumus. Egalijos vyrai yra seksualiniai objektai, jiems egzistuoja grožio standartai, kurių neatitinkant sunku būti priimtam į santuoką. Nepriimti į santuoką vyrai turi žemą statusą, iš jų juokiamasi ir jų ekonominė padėtis daug prastesnė, nes Egalijoje, savaime suprantama, moterys uždirba daugiau už vyrus (nėštumo metu atlyginimai yra joms padidinami).

Vyrai taip pat geria kontraceptikus, dėvi “penisėlius” (aliuzija į liemenėlius), vakarais stengiasi vieni nevaikščioti po parkus, vilki rūbus, kuria pabrėžia ir išryškina jų vyriškąsias formas, o nuo krūtinės odą deginančiais ir erzinančiais kremais depiliuojasi plaukus.

Mergaitės kilnoja svorius, mokosi greitai bėgioti, o berniukai mokomi šokti ir gracingai judėti.

Į gimtadienio šventę atėję svečiai kreipiasi į šeimos vyrą sakydami : “Oi kaip gražiai tu čia viską suruošei, kiek daug visko pagaminai”.

Jaunasis Petronius gimęs aukštas pareigas užimančios direktorės ir tėvo, namuose auginančio vaikus, šeimoje paauglystėje pradeda galvoti apie visuomenėje vyraujančią neteisybę. Jis nori būti jūreivE, bet yra tiek motinos, tiek jaunesniosios sesers išjuokiamas. (Cha cha, vyras laive. Ką jis ten veiks, juk ten sunkus fizinis darbas?).

Petronijaus mama sūnui bando paaiškinti apie santykius tarp vyrų ir moterų (mano greitas ir nelabai atidus vertimas): “Kiekviena moteris į tave žiūri kaip į paklodę. Tai vienintelis dalykas, kuris domina moterį. Nemanyk, jog jai užteks tik pasikalbėti. Įsivaizduok jos situaciją,Petronijau, tavo mažutė erekcija ją užkaitina. Ir kai sutemsta, tu negali tikėtis, kad ji pasitenkins vien pokalbiu”

Žodžiu, jaunasis Petronijus, patyriantis priespaudą ir matantis neteisybę, kartu su keliais draugais sukuria maskulinistinį judėjimą ir padeda drebinti Egalijos normas.

Autorė G.Brantenberg  apversdama pasaulį aukštyn kojomis ir išryškina lytinių stereotipų, lytinės diskriminacijos absurdiškumą.  Kai knygoje vyrai yra įsprausti į tas pačias normas, kaip mūsų visuomenėje yra įspraudžiamos moterys, labai aiškiai pasimato, kaip idiotiškai mes (tiek vyrai, tiek moterys) save ribojame.

Literatūriniu požiūriu knyga nėra šedevras,  joje trūksta tolygumo,  bet idėjiniu požiūriu ji tikrai yra unikalus kūrinys.

Autorė ne tik sukeitė vyrus ir moteris vietomis, bet ji taip pat daug dirbo su knygos kalba.

Norvegų kalboje (kaip ir lietuvių bei daugelyje kitų kalbų) vyriškoji giminė yra norma, standartas, taikomas tiek moterims, tiek vyrams.Todėl knygoje autorė profesijas rašo moteriškomis galūnėmis “direktorĖ”, “jūreivĖ”, “žvejĖ”, “žemdirbĖ”. Švedų kalboje žodis “gaisrininkas” yra sudarytas ir dviejų žodžių “brand”- gaisras ir “man”-vyras”. Egalijoje ta profesija yra brandkvinna (“brand”- gaisras ir “kvinna”-moteris”).
Tokiu būdu autorė parodo, kaip kalbinė asimetrija atspindi moters ir vyro pozicijas visuomenėje.

Būtent tas išradingas žaidimas su kalba gerokai apsunkina knygos verimą, bet vis dėlto ji buvo išversta į anglų kalbą, ir sprendžiant iš komentarų internete knyga dažnai yra įtraukiama į įvairius feminizmo ir gender universitetinių kursų literatūros sąrašus.

G.Brantenberg išleido “Egalijos dukras” 1977aisiais, per feministinio judėjimo bumą.

Kai kas gal ir mano, jog feministės gali skaityti knygą ir džiaugtis, pajusti kerštą ir sakyti, kad ši knyga kaip medus jų  (mūsų) širdims. Bet garantuoju, jog nė vienas žmogus, kuriam nėra nusispjauti ant žmogaus teisių, negali nesuprasti Petronijaus ir baisėtis egališkos visuomenės priespauda ir normomis.

Esmė yra ta, kad diskriminavimas, nelygybė yra bjaurūs dalykai, nesvarbu kuriai lyčiai jie yra taikomi. Jog pirmiausia esame individai, o ne vienos ar kitos lyties atstovai. Jog ribojame save daug daugiau nei biologija iš mūsų reikalauja. Ir visai be reikalo.

K.Ž.G

Kambarys

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Kai sužinojau, jog E.Donoghue knyga “Room” yra apie tai, kaip į Josef Fritzl panašus monstras Kambaryje jau septintus metus laiko gatvėje pagrobtą moterį, pasakiau sau, jog jos neskaitysiu, nes bijau.

Bet kai už kapeikas savajame knygyne radau knygos švedišką pocket leidimą, tai rankos pačios tą knygą pagriebė (čia aš taip visiems aiškinuosi dėl nekontroliuojamo knygų pirkimo. Ne aš kalta, o mano rankos)

E.Donoghue “Room” galėtų būti nepakenčiamai baisus ir žiaurus, bet paradoksalu tai, kad knyga, nepaisant to siužeto, yra šviesi. Už tai reikėtų dėkoti E.Donoghue pasirinktai pasakojimo perspektyvai: romanas parašytas ir penkiamečio sūnaus, gimusio Kambaryje ir niekada nebuvusio už jo ribų, perspektyvos.

Jei knyga būtų rašyta iš suaugusiojo pozicijos, neabejotina, jog viskas būtų daug žiauriau, su gausybe kančių aprašymų, bet Jack (toks berniuko vardas) dalinai yra savo mamos apsaugotas, nes ji savo fantazijos dėka toje skylėje sugeba sukurti kiek tik įmanoma saugų, įdomų ir gražų pasaulį savo sūnui.

Jack galvoja, jog tai, kas Kambaryje- yra tikrovė, o viskas už Kambario ribų yra “per televizorių”. Jo mama sukūrė jiems abiems daugybę kasdienos rutinų, matyt, kad pati neišprotėtų, ir kad Jack gyvenime, nors aplinkybės tokios bauginančios, būtų kažkokia struktūra. Pavyzdžiui Jack skaičiuoja į dubenėlį pusryčiams įberiamus dribsnius ir užpila juos “pieno kriokliu”. Darbo dienomis po pusryčių  jie abu žiūrėdami per stoglangį šaukia, kiek tik jėgos leidžia. Jack mano, jog čia toks žaidimas, o skaitytojas tai supranta, kad mama šaukia ne todėl, kad žaistų, o kad tikisi, kad kas nors juos išgirs.

Taip atrodo mano pirktos knygos viršelis.

Skaityti “Kambarį”, be abejo, yra klaustrofobinis išgyvenimas.

Kambaryje egzistuoja tik labai mažas daiktų kiekis: vos kelios knygos, televizorius (kurio laiko žiūrėjimą mama riboja, kad Jack’ui “neištirptų smegenys”) ir patys būtiniausia higienos, bei maisto apyvokos daiktai.  Todėl aš skaitydama labai stebėjausi, kaip mama sugebėjo prigalvoti tokią daugybė žaidimų ir užsiėmimų savo sūnui, kai dalykų, su kuriais jis galėtų žaisti, yra taip maža.

Knygos neabejotina stiprybė, iš kurios ir atsiranda tas mano jau anksčiau minėtas šviesumas, yra Jack ir jo mamos santykiai, jų abiejų nuostabus ryšys, kai atrodo, jog artimiau jau ir būti negali.

Kadangi pati turiu mažą vaiką, tai kartais norėjau mesti knygą į šoną (o atsitraukti nuo to klaustrofobinio gyvenimo aprašymo yra tikrai sunkus dalykas) ir bėgti apkabinti savo spirgučio, kuris tuo metu jau seniausiai ramiai miegojo savo lovoje.

Nors “Kambario” veiksmas ir vyksta baisiomis aplinkybėmis, knyga pirmiausia yra apie tėvų ir vaikų meilę, apie tai, kai tėvai nuolatos stengiasi sukurti geresnį pasaulį savo vaikui, o vaikai sugeba pasitenkinti tuo pasauliu ir iš tėvų gaunama meile ir jiems toli gražu nebūtinas milijonas žaislų, milijonas lavinimo priemonių.

Svarbiausia, kad būtų kas milijoninį kartą paskaito tą pačią knygą, kad būtų kas kiekvieną vakarą prieš miegą pasako “saldžių sapnų, ramių blusų”, kad būtų kas pamokytų daryti darbelius iš spagečių ir kiaušinių lukštų.

Kita knygos stiprybė- tai, kad E.Donoghue leido būtent vaikui papasakoti apie tą pasaulį, Ir ne tik todėl, kad tokiu būdu jai pavyko išvengti tos “based on a true story” BOATS atmosferos, kai nuolat akcentuojamos kančios ir prievarta,  bet ir sugebėjo parodyti vaikiško pasaulio sudėtingumą ir gražumą.

Taip kad prisikaupkite drąsos ir būtinai perskaitykite.

Ne veltui knyga pateko į  Booker premijos 2010 trumpąjį  ir į Orange 2011  ilgąjį sąrašus.

Tikrai yra už ką nominuoti.

M.Atwood “Handmaid’s Tale”

~ knyguziurkeG ~ 22 Comments

Mano viena mylimiausių dėstytojų, vėliau mano kolegė, o dabar draugė Marie man jau seniai sakė: “Giedre, skaityk M.Atwood knygas. Man jos pačios geriausios. Pamatysi, ir tau patiks”. Tai kai lankiausi pas ją namuose, ji man iš savo lentynos išrinko dvi M.Atwood (kurios vardas nuolat figuruoja kandidatų Nobelio premijai gauti sąrašuose) knygas: “The Blind Assasin” (Booker premija 2001-aisiais) ir “Handmaid’s Tale” (nominuota Booker premijai 1986 ir patekusi į short-list).

Tai dabar sėdžiu prie kompiuterio, prieš dvi valandas pabaigusi skaityti “Handmaid’s Tale”, ir bandau aprašyti knygą taip, kad tuojau pat pultumėt ją skaityti. Atsiprašau už žodinę klišę, bet pirmiausia kas ateina į galvą, tai pasakyti, kad aš sukrėsta. Siaubingai.

Nes M.Atwood rašo taip, kad man kelis kartus teko sau garsiai pasakyti “Čia tik knyga.”. Porą kartų turėjau padaryti pertrauką, nes protas neišnešė, nes visa esybė protestavo prieš tą Gilead respublikos pasaulį, kuriame gyvena knygos herojė Offred.

Perteikti pagrindinės herojės Offred sugestyvaus pasakojimo ir baisios istorijos čia tikrai nesugebėsiu, bet kad įtikinčiau ir kitus knygą perskaityti, pasakysiu, jog tai , ko gero, bus šių metų geriausia mano skaityta knyga, nors dar tik kovas.

‘The Handmaid’s Tale” – distopija, aprašanti Offred, gyvenusios prieš Gilead respublikos sūkurimą ir jau po jo, istoriją. Gilead respublika – totalitarinė, fundamentalistinė valstybė, įsikūrusi Jungtinių valstijų teritorijoje, kurios įstatymai remiasi pažodiniu Biblijos tekstų supratimu, kur yra grįžta prie taip vadinamų tradicinių šeimos vertybių (Ar jums tai primena ką nors? Man tai labai primena Lietuvoje dabar taip dažną diskursą apie tai).

Dėl gamtinio užterštumo, radiacijos, AIDS, dar nematytos sifilio atmainos, gimstamumas smarkiai mažėja, tad nauja susikūrusi Gilead respublika su tuo kovoja remdamasi Biblijos žodžiu ir sukuria  baisią, atgrasią visuomenę, kurios pagrindas – griežta hierarchija. Moterys, ištekėjusios už aukštas pareigas užimančių vyrų gali būti Žmonomis. Jos visada dėvi mėlynus rūbus ir dažnai yra nevaisingos. Kadangi jos pačios negali susilaukti vaikų visuomenėje priverstinai egzistuoja grupė Tarnaičių, kurių pagrindinė pareiga yra pastoti nuo Žmonos vyro ir išnešioti vaiką, kurio ji, žinoma, pasilikti sau negalės (Ar tai jums ką nors primena?).

Tarnaitėmis priverstinai tapo vaisingos moterys, kurios, pavyzdžiui, buvo ištekėjusios antrą kartą arba gyveno nesantuokoje. Tarnaitės visada dėvi raudonus drabužius, ant galvų nešioja savotiškus baltus kykus, kurie neleidžia joms žvalgytis į šalis ir tuo pačiu apsaugo jas nuo vyrų žvilgsnių.

Trečioji kasta – Tetos, pagyvenusios, vaikų nesusilaukusios moterys, kurių pareiga paruošti (greičiau išmuštruot) Tarnaites jų dieviškai pareigai atlikti. Yra ir Nemoterų kategorija, kurią sudaro nevaisingos moterys, pasipriešinime dalyvaujančios politikės, lesbietės, našlės.

Knygos pagrindinė herojė, kuri pasakoja savo istoriją yra vardu Offred. Tai netikras jos vardas, nes tikrą vardą uždrausta naudoti. Dabar ji Fredo (todėl ir Of Fred) ir jo Žmonos Tarnaitė.

Iš Offred pasakojimo galima suprasti, kad net iki Gilead laikų moterims nebuvo lengva, jos buvo dažnai verčiamos objektais, kur joms teko patirti seksualinė prievartą, smurtą ir t.t. (Ar tai jums ką nors primena?). Būtent tai ir yra nuolat pabrėžiama Gilead respublikoje, jog Gilead laikais moterys yra “apsaugotos” griežtomis taisyklėmis, jos yra supančiotos fundamentalistinėmis religinėmis normomis ir tuo pačiu nužmoginamos.

Teta Lydia pasakodama apie vyrus sako “They can’t help it, she said, God made them that way but He did not make you that way. He made you different. It’s up to you to set the boundaries“. Taigi, suprask, vyrus veda jų nekontroliuojami instinktai, o moterys savo instinktus, savo seksualumą privalo suvaldyti. Negana to, būtent moterims užkraunama atsakomybė už ribų nustatymą, būtent ant jų gula kaltė, kai vyrai nesusivaldo.  Ar jums tai ką nors primena? Man tai labai daug ką. Pavyzdžiui tą “Nereikėjo po klubus naktimis vaikščioti”. Arba “Apsirengusi trumpiausiu sijonu, staipėsi staipėsi ir prisistaipė” arba tiesiog “Pati prisiprašė”.

Tarnaičių kūnai yra kiek įmanoma sutaurinti, paversti vaisingumo šventovėmis, kaip kartą knygoje sakoma moterys tapo “vaikščiojančiomis gimdomis” ir iš individo yra paverčiamos į indą, kuriame turi augti vaisius. Tai vienintelis vaisingos moters tikslas, bet koks atsisakymas  gresia baisiomis sankcijomis. Vaisingos moterys priklauso visuomenei, yra tarsi jos nuosavybė.

Žinoma, galima sakyti, kad pas mus taip nėra, bet prisiminkit, kaip elgiasi aplinkiniai, kai moteris laukiasi. Žmonės leidžia sau komentuoti priaugtus kilogramus, vos iš matymo pažįstami  leidžia sau grabalioti nėščios moters pilvą arba aiškinti, kokioje padėtyje geriausia gimdyti.

Žinoma, galima sakyti, kad pas mus taip nėra, kad bažnyčia nereguliuoja mūsų privačių gyvenimų, bet yra daugybė pavyzdžių, kurie sako visai ką kitą. Čia vienas  pavyzdys.

Iš pradžių buvo sunku susivokti, kol nesupratau, kad čia šiurpi distopija, ko negavau daugiau informacijos apie egzistuojančias kastas, bet M.Atwood protingai po truputį  išdalija tą informaciją, ir pasakojimas įgauna savo formą.  M.Atwood rašo lėtai, neskubėdama, kurdama juodos ateities viziją.  Knygoje ne tiek daug veiksmo, kiek Offred kasdienybės aprašymo, bet kadangi mums ta kasdienybė tokia tolima ir nesuvokiama, nėra nuobodu.

Autorė puikiai perteikia Offred vienatvę, jos izoliaciją, nepasitikėjimą niekuo (Gilead respublikoje bet kas gali būti paskųstas ir išduotas), jos turėto, o dabar atimto gyvenimo nostalgiją, žmogiško prisilietimo ilgesį, į narvelį uždarytos ir vaisingumo tikslais išnaudojamos moters išgyvenimus.

Knyga parašyta 1985 metais ir man iki nesuprantama, kaip aš apie ją nieko nebuvau girdėjusi. Kiek tokių įstabių knygų aš esu praleidusi?

1990-aisias pagal knygą buvo sukurtas filmas. Čia jo anonsas.

O mano draugei knygų žiurkei Linai, kuri norėjo sužinoti, ar verta skaityti šitą knygą, sakau: stumk visas kitas į šoną. Tuojau pat.

Dvynukių simetrija

~ knyguziurkeG ~ 11 Comments

Praėjusių metų pabaigoje pagaliau perskaičiau A.Niffenegger “Keliautojo laiku žmona” (knyga man patiko, bet jos pabaiga – ne), tai pamačiusi knygyne jos naujausia knygą “Her Fearful Symmetry”, iškart ją nusipirkau.

Ir nusivyliau… Pirmiausia iškart pasakau, jog internete žmonių nuomonės apie knygą yra dvejopos: arba skaitytojai ją tiesiog myli, arba rauko nosį ir varto akis. Aš, deja, priklausau tiems, kuriems knyga nepatiko. Ir keisčiausia tai, jog A.Niffenegger turėjo galimybę parašyti superknygą, nes turėjo puikias ir įdomias sudėtines dalis.

Pirmiausia – jos rašymo stiliui priekaištų neturiu. Tiek “Keliautojo laiku žmona”, tiek “Her Ferful Symmetry” skaitosi labai lengvai. Tekstu slydau be jokių pastangų, puslapiai vertėsi greitai, skyriai keitė vienas kitą. Čia autorė turi Dievo dovaną.

A.Niffenegger turi įdomių idėjų: pavyzdžiui pirmojoje knygoje puikiai išmąstyta keliavimo laiku idėja, o naujausioje knygoje ji bando sukurti gotišką pasaulį šiuolaikiniame Londone, kuriam egzistuoja vaiduokliai. Autorė taip pat moka sukurti atmosferą – knygoje nuostabiai aprašytos Highgate kapinės Londone, ir tie aprašymai sukuria įtaigius, tamsius kulisus knygos veiksmui.

Net ir knygos veikėjai yra įdomūs, nestandartiniai žmonės.

Na, jei sudėtinės dalys yra tokios geros, tai kodėl knyga, mano akimis, nenusisekusi?

Šįkart smarkiai šlubuoja pati istorija. “Keliautojo laiku žmonos” pasakojimas buvo detaliai išmąstytas, sudėliotas kruopščiai ir apgalvotai. To labai labai trūko naujojoje A.Niffenegger knygoje. Kai vienas knygos herojų priima makabrišką sprendimą, man, skaitytojai, jis atrodo absoliučiai nemotyvuotas, neapgalvotas ir kvailas. Taip yra turbūt todėl, kad autorė, nors ir kuria įdomių žmonių paveikslus, nesugebėjo pilnai nupiešti ir aprašyti tos situacijos, kurioje buvo jos pagrindiniai herojai.

Man  (ir daugeliui kitų skaičiusių ir internete apie tai pasakojusių žmonių) tas sprendimas pasirodė absurdiškas, nelogiškas ir… kadangi nuo jo priklausė paskutinis trečdalis knygos, visiškai sugadino visą reikalą. Atrodo, jog knygos pabaiga rašyta paskubomis,  kone “belekaip”. Skaitytoją bandoma nustebinti visai ne netikėtais istorijos posūkiais; o pabaigoje istorija, kuri pradžioje žadėjo daug ir galėjo būti visai elegantiška, išsivysto į kažkokią makabrišką prastoką siaubiaką.

Bet bet… Kaip jau minėjau – interneto platybėse daugelis skaitytojų rašo, jog jie įsimylėjo šitą knygą, jog ji viena geriausių skaitytų ir t.t. Tad nenoriu atimti skaitymo džiaugsmo iš tų, kurie vis dėlto norėtų ją paskaityti, todėl paintriguosiu jus trumpučiu istorijos pradžios aprašymu (kuris knygyne man būtent ir patiko):

Dvynukių Julia ir Valentina teta miršta ir palieka joms savo butą Londone su sąlyga, kad jos gyvens ten bent vienerius metus ir kad dvynukių tėvas ir mama (tetos sesė) niekada neįkels kojos į tą butą. Merginos iš Amerikos atsikrausto į Londoną, į tetos butą, per kurio langus matosi Highgate kapinės. Valentina ir Julia liguistai yra prisirišusios viena prie kitos, vis dar vilki vienodais rūbais, miega vienoje lovoje ir absoliučiai viską daro kartu.

Gyvendamos tetos bute jos susipažįsta su kaimynu Martin, kuris dėl savo obsesinio-kompulsinio sutrikimo niekada neišeina iš buto, o savo dienas leidžia užsakinėdamas internetu baliklius, valiklius, chirurgines pirštines ir maistą, ir kambariuose su laikraščiais užklijuotais langais kuria sunkius kryžiažodžius laikraščiams bei verčia tekstus iš įvairių kalbų.

Kitas kaimynas – Robert rašo disertaciją apie kapines, esančias po jo langais ir gedi dvynukių mirusios tetos, kurią labai mylėjo.

Ir kai tikrasis pasaulis susitinka su vaiduokliškuoju, tamsios šeimos paslaptys pradeda lįsti į paviršių…

O gal galit duoti kitų pavyzdžių, kai knygos sudėtinės dalys yra geros, bet pati knyga – šiaip sau?

K.Ž.G

Meilės determinizmas

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

Kai man buvo 16, vienerius metus pagal mainų programą mokiausi Švedijoje. O po trijų metų pertarukos vėl pagal mainų programą atsidūriau Švedijoj ir susitikau savąjį K.

Mums besikalbant paaiškėjo, jog jau tada, kai man buvo 16, vienas kitą turėjom būti matę. Bendravom su tais pačiais žmonėmis, ir svarbiausia- mūsų spintelės mokyklos koridoriuje (tokios kaip būna high school filmuose) buvo per du metrus viena nuo kitos.

Tai jei galėčiau keliauti laiku, norėčiau nukeliauti būtent į tuos 1995-1996, kad pamatyčiau mus abu prie tų spintelių, tokius šešiolikiniškai mielus (ir kad pasakyčiau sau nesivilkti tų per daug didelių bohemiškų megztinių, nes tų laikų nuotraukose atrodau juokingai)

Aš po laiką keliauti negaliu, o va Henris iš A.Niffenegger knygos “Keliautojo laiku žmona”gali.

Jis pirmąkart sutinkai savąją Kler kai jai šešeri o jam- trisdešimt šeši, o kai jai sueina 22eji, o jam -30 jie susituokia. Henris bet kuriuo momentu gali išnykti, nukeliauti laiku atgal ar pirmyn, susitikti save kaip mažą vaiką, susitikti savo užpernykštį ar vakarykštį “aš”, o Kler belieka jo laukti. Keliaudamas laiku Henris negali su savimi pasiimti nei vieno daikto, tad materializuojasi kažkuriame laiko linijos taške nuogas, be pinigų ir pažeidžiamas.

Knygą buvau pradėjusi skaityti berods net du kartus, bet dabar, kai knygą surijau per mažiau nei tris dienas, negaliu suprasti, kodėl ji manęs tuos du kartus neužkabino, nes šįkart negalėjau jos į šoną atidėti, nes tai nėra tradicinė, bet labai graži meilės istorija

Pasakojimas sukonstruotas iš Henrio ir iš Kler perspektyvų, ir tai sustripina jų “dviejiškumą”. Jų dviejų egzistencija tiek kartu, tiek paraleliai laike yra įtikinamai pavaizduota. Tarp jų dviejų esantis intymumas, vienas kito supratimas, jų abiejų paslaptis savotiškai izoliuoja juos nuo likusio pasaulio, bet tuo pačiu paradoksaliai suteikia jų meilėi epiškumo, nes juk apie tokią daugelis mūsų svajoja, apie tokią, kuriai “laikas nieko nereiškia”.

Jų dviejų meilė tarsi neišvengiamybė, tarsi kelias, kuriuo eina yra jiems jų pačių pramintas. Ir tai savotiškai romantiškai gražu. Tačiau ta pati neišvengiamybė yra nustačiusi ir kitus daug mažiau malonius įvykius, neišvengiamybė yra nubrėžusi jiems ir pabaigą.Nors… ar egzistuoja pabaiga tiems , kurie keliauja laiku?

Audrey Niffenegger meistriškai žaidžia beprotiška nechronologija, mėto skaitytoją iš vieno laiko į kitą, bet pasakojimas vis tiek jaučiasi vientisas, gabiai sudėtas, o siužeto linija (Dieve Dieve, kaip žodis “linija” netinka šitos knygos siužetui aprašyti) nepametama nei laike, nei veikėjų  portretuose.

Knygos autorė Audrey Niffenegger. Kuri Audrey yra iš dabarties, o kuri iš ateities po penkių minučių?

Jei minėti knygos silpnąsias vietas, tai man norisi išskirti pabaigą, kuri yra… na šiek tiek per daug (nenoriu išduoti siužeto). Manau, jog buvo galima surasti kitokį sprendimą, neperžengiant tam tikrų ribų, juo labiau, jog autorė demonstruoja tikrai puikius rašytojiškus sugebėjimus, tad su pabaiga galėjo susitvarkyti geriau.

Skaičiau lietuvišką knygos leidimą, kurį išleido “Obuolys”, tai turiu klausimą tiems, kurie skaitė kitokius leidimus. Ar jūsiškiuose irgi buvo milijonai išnašų ar čia tik lietuviškas redaktorius jų tiek pridėjo?  Net pasiutau dėl jų. Na gerai, galbūt nedaugelis žino, kas per parduotuvių tinklas “Pottery Barn” yra (nors antra vertus, įtakos pasakojimui tai juk neturi), bet ar tikslinga išnašose aiškinti, kas tai yra “hara kiri”, “deja vu”, “Pavlovo šuo”, “Atėnė” ir “Penelopė”? Bet viršelis gražus, o auksinis šriftas (nors ir ne labai lengvai skaitosi ant galinės nugarėlės) atrodo gražiai

“Keliautojo laiku žmona” tai moderni meilės istorija. Ji gerai sukonstruota, išmoninga ir graudžiai graži. Nepaisant Henrio ir Kler meilės unikalumo yra šitoj istorijoj labai daug universalių plotmių, tinkančių net ir mums, kurie po laiką nekeliauja.

K.Ž.G

P.S. Yra ir filmas, bet apie jį skaičiau blogų atsiliepimų.