K.Ž.G:
Aš niekaip nesugebėjau išrinkti vienos geriausios. Tiesiog tiek J.S.Foer “Extremely Loud and Incredibly Close” ir N.Krauss “Meilės istorija” tiek stilistiškai, tiek tematiškai labai panašios, 
todėl niekaip nesugebėčiau pasirinkti vienos iš jų.
J.S.Foer taip nuostabiai žaidžia su potmodernistinėmis teksto išraiškos priemonėmis, kad aš- postmodernistinės literatūros mylėtoja, absoliučiai kapituliuoju. Keičiasi teksto dydis, nuotraukos kaip niekada tampriai susijusios su pasakojimu, subraukytas tekstas- rodo sugebėjimą traktuoti tekstą daug plačiau nei juodai baltas raides ant balto lapo.
Ir N.Krauss neatsiduoda tradicinei romano formai ar chronologijai. Ji moka greitai keisti pasakojimo perspektyvą, tokiu būdu suteikdama knygai stereo tekstą- pasakojimas pas skaitytoją keliauja per skirtingus žmones, per skirtingus laikus, o kai tos istorijos susiliečia, mano skaitytojišku kūnu bėgioja šiurpuliukai.
Tai, kas mane ypač įstrigo abiejose knygose yra tiek J.S.Foer, tiek N.Krauss sugebėjimas pasakoti iš vaiko pozicijos. Tiek Oscaro, tiek jaunosios Almos, tiek jos brolio istorijos parašytos su gražia pagarba vaikui/paaugliui, su tikėjimu, jog nebūtina būti suaugusiu, kad pajustum šio pasaulio sudėtingumą. Man net baisu pagalvoti, kokios įdomios ir komplikuotos asmenybės yra mūsų vaikai. Baisu, nes bijau sugadinti, pakeisti savo vaiką, apriboti jį ir kišti jį į kažkokius rėmus… kai jis jau dabar yra daugiau nei stebuklas.
Ir kaip man
gaila Leo Gursky iš “Meilės istorijos”, kuris niekada taip ir nepažinojo savo sūnaus ir siaubingai gaila Oscaro, kuris turi augti be savo tėčio.
Kita abi knygas jungianti tema- praeitis ir jos nesibaigianti tąsa mūsų gyvenimuose. Ir apie tai, kad nors ir galime jaustis patys vienišiausi šitame pasaulyje, esame neišvengiamai susaistyti meilės, bendražmogiškumo, bendros istorijos, ilgesio saitais su kitais žmonėmis.
*******************************************************************************************************************************
KŽL
Sandro Veronesi “Ramus chaosas” – Nes toks tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Apie tai, kaip reikia mylėti save, neignoruoti savo jausmų ir norų, nes vidinė ramybė yra vertingesnė ir vaisingesnė, nei neapsakomą galybę energijos suryjantis vidinio chaoso slėpimas po ramybės kauke.
knyguziurkes.com 
O man History of Love keistai skaitesi. Turiu prisipazinti, kad mazdaug iki vidurio netgi nepatiko. Erzino ziaurus panasumas su F. S. Foer, vis atrode, kad kopijuoja, bet taip vos vos silpniau.. Ir jei ELIC itrauke turbut nuo desimto puslapio, cia taip neivyko. Nepadejo net tai, kad viena moteriske metro uzkalbino ir sake kad cia jos mylimiausia knyga ever! (as jai liepiau paskaityt F.S.F 😉 Bet va kiek toliau nuo vidurio jau ir mane uzkabino, nebegalejau atsitraukti, pabaiga isvis fantastiska! Ir liudna, ir grazu. Ech! Tuoj pat padovanojau knyga draugei, nes tokiom kazkaip norisi dalintis, ar ne? 🙂
Ziu, is pradziu man net kvapa uzgniauze: “Vaje..nepatiko ziu, sita mano prirekomenduota knyga…” , bet po to atsikvepiau 🙂 :Butent *ir liudna, ir grazu*
Man tai nuostabiai grazu, kad vyras ir zmona taip panasiai raso…kad taip panasiai ziuri i pasauli. Nors Krauss “Man walks ino a room” man pasirode tokia vidustiniska, na taip, idomi, bet ne tokia trapi ir gelianti kaip “History of Love”