Skaitau S.Oksanen “Valymą”, o širdis tai kulnuose, žinokit. Ta Oksanen moka sukurti tokią įtampą, jog skaitau ir lygiai taip pat kaip viena knygos herojė bijau, kad ir į mano langą kas nors 
pasibels.
Skaitau, kaip knygos herojė geria valerijono lašus, ir jaučiu, kad ir man tie lašeliai būtų neprošal.
… … …
O kambarys, kuriame skaitau, yra antrame aukšte
K.Ž.G
Vakar JK Rowling laimėjo naują danų literatūros premiją, kuri, žinoma, pavadinta HK Anderseno vardu. Premija (60,000 svarų) įtekta Odensėje, kuri gimė garsusis pasakorius. Dėl premijos “kaunasi” tokie rašytojai, kurių kūryba gali būti palyginama su Anderseno kūryba.
Tikrai ne veltui net neskaičiusi knygos, aš nupirkau net keturis šios knygos egzempliorius. Du padovanojau draugėms, viena sau, o dar vieną užsakiau per klaidą, bet, kai tokia knyga, tai tikrai su malonumu kažkam padovanosiu, nes tai nuostabi knyga. Giedre, ačiū už nuostabų atradimą ir superinį, užburiantį postą, kuris paveikia taip, kad norisi namuose turėti visą lentyną šitos knygos. Tikrai.
Man labai patiko J.S.Foer knygos, o jo žmonos N.Krauss knygos… Na, tiesiog jaučias, kad tie žmonės gyvena kartu, man knygos stulius pasirodė labai panašus, o kadangi man tas stilius labai patiko, tai aš tik kaifavau skaitydama, mėgavausi. Ir noriu dar dar. Ir vakar bala žino, kada nuėjau miegoti, nes kaip Giedrė sakė, buvo tiesiog neįmanoma neskaityti iki galo, tai tik skaičiau, skaičiau, o perskaičiusi norėjau iš karto pulti ir rašyti postą, tik kažkaip prisiverčiau įjungti savo sveiko proto mygtuką ir eiti miegoti. 🙂
Tikrai pritariu visiems pagiriamiesiems žodžiams ant viršelio: Mervelous, Astonishing, Ingeniuos!
|nuostabu|
Aš beveik neskaitau lietuvių autorių knygų, o jei skaitau, tai retai. O dažnai ir nusivyliu. Prėjusiais metais perskaičiau tik vieną lietuvišką, knygą, o šiemet tikrai daugiau, tai bent jau ta lietuviška sąžinė negrauš.
Per šią savaitę perskaičiau net dvi lietuviškas knygas (vien už tai man neturėtų atimti pilietybės): G.Radvilavičiūtės “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos” ir A.Matulevičiūtės “Ilgesio kojas”. Kaip ir mano kolegė žiurkė L likau sužavėta G.Radvilavičiūtės tekstais. Kai Dievas dalino visokias dovanas, G.Radvilavičiūtė, man atrodo, į eilę kalbos dovanai gauti stojo du kartus.
Taip žaismingai, bet kartu ir brandžiai žaisti tekstu nedaugelis gali. Ir esė žanrą mano akyse reabilitavo, ir šimtą smagių psichologinių pastebėjimų į tekstą įpynė, ir kas man labiausiai patiko- kad tose jos esė nėra jokių atsitiktinumų.
Autorė mesteli kokį žodį, įdomią trumpą istoriją, o po to vėliau prie jos grižta. Taip esė būna stiprios struktūros, o ne kokia palaida minčių bala.
Būtent tokio išbaigtumo, rankoje laikomo ir nepaliedžiamo minties siūlo pasigedau A.Matulevičiūtės knygoje “Ilgesio kojos” (Ačiū, miela drauge, kad atsiuntei man šitą knygą. Labai gražus siurprizas).
Tekstas man dažnai rodėsi perdėm fragmentiškas (nors ir subtiliai elegantiškas), pasigedau stipresnių jungčių tarp atskirų novelių. Nors tai, kad autorė tikrai sugeba pastebėti gražias psichologines detales, yra faktas.
O ir pats pasakojimas sukėlė man šimtus minčių. Knygoje vienoje vietoje rašoma apie Tėvynę, o aš atvirai prisipažįstu, jog “Tėvynės”sąvokos niekada nenaudoju, kai kalbu apie savo emigrantišką patirtį ir savąjį ryšį su namais. Sakau “Lietuva”, sakau “Namai”, sakau “Klaipėda”, bet žodžio “Tėvynė” nenaudoju. Nekimba jis prie manęs, ir tiek. Puikiai tinka B.Brazdžionio eilėraštyje, bet nelabai tinka mano gyvenime.
Dar vienoje novelėje autorė naudoja žodį “nutautėjimas”, o jo taip pat nėra mano galvoje, kai mąstau apie save ir Lietuvą/Namus/Klaipėdą. Mano emigrantiškoje galvoje nėra tokių dimensijų. Gal todėl, kad drąsiai sakau, jog mano namai čia Švedijoje? Gal todėl, jog jaučiuosi kaip kaip Liūnė Sutema, kuri viename savo eilėraščių sako, kad “Nebėra nieko svetimo”?
“Nebėra nieko svetimo,
medis, kurio nepažinau, išaugo,
išsišakojo mano akyse-
(…)
Nebėra nieko svetimo-,
ir niekad dar nebuvo manyje
tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė”
K.Ž.G
ty nebuvau Pegaso knygyne ir nieko nepirkau. Arba buvau, tik nenusipirkau to, ką planavau pirkti, o nusipirkau knygą už 9 lt ir dar vieną už 7 lt. Gal jau sustosiu vardint, nors tai ir nebuvo pabaiga. Na, gerai, bet važiavau į knygyną po dar vieno naktinio skaitymo, kai norėjosi daugiau šviesos, nei nuo naktinės lempelės prie lovos, o tą pačią dieną buvau užmačius ir pačiupinėjus tokią lempikę, kuri prisitvirtina prie knygos.
Taigi, šiandien jau buvau nusiteikus išleisti daugiau nei 30 lt už šitą lempelę, bet man staiga iškilo tokie klausimai: kokios baterijos ir ar tokių yra Lietuvoje, kiek ilgai gali prie tos lempelės skaityti su tokia baterija, gal kokį pusvalandį tik tempia, o paskiu, labas rytas, štai ir aš, prašom keisti baterijas. Na, ir po tokių gana skeptiškų pardavėjų veidų – t.y. jos man parodė, kokios ten baterijos (trys maždaug kaip į laikroduką), bet negalėjo nei pasakyti, ar šviesos pakankama, kiek ilgai laiko. Tai, neįtikėtina, bet nenusipirkau. Gal kas nors iš jūsų turit ir galit pakomentuoti? Beje, prie kasų pilni stendai visokių naujų aksesuarų, knygų puslapių laikiklių, švieselių ir t.t. Bet aš nieko nemačiau, negirdėjau, nes niekur nebuvau. Labanakt. 🙂
|niekas niekur nieko|
Mes jau kaip Oprah klubas – vien skaitančios moterys, laukiančios, kada vyrai pradės skaityti 🙂 Na, arba bandyti laimėti knygą, kuri šį kartą keliauja pas mūsų ištikimąją lankytoją/ skaitytoją/ diskutuotoją – agga, kurią mums išskaičiavo random.org! Sveikinam! Tikimės, kad knyga patiks.
Daktaras Živago. Skaitėm mokykloj, rašėm rašinį. Spėkit, ar atsimenu, apie ką buvo knyga. Bet atsimenu, kad labai patiko. Ir kad rašinys išėjo neblogas. Ir žinot, tikriausiai darysiu šitai knygai kada nors išimtį ir skaitysiu antrą kartą. Na, bent jau filmą tai tikrai stengsiuos pažiūrėt. Tikriausiai ne tą senąjį, pastatytą 1965 m., bet naująjį –2002 m. Trumpą apžvalgą apie knygą galit paskaityt bernardinuose.
Tik niekaip nesuprantu, kodėl daktaras iš ŽivagO pavirto į ŽivagA? Čia tipo pavardę sulietuvino, ar ką?
Atrodo, kad kol nebuvo paskelbtas laimėtojas, populiariausia buvo visai kita knyga. Net ne iš shotlist. The Slap by Christos Tsiolkas. Knygoje, jei kas nesidomėjote, pasakojama apie tai, kaip suaugęs žmogus, svečias, dalyvaujantis piknike, sudavė trimečiam vaikui, kuris buvo ne jo. Vaikas ne jo. Knygos pasakojimas – aštuonių kitų svečių akimis. Na, man tikrai įdomu, kas ten atsitiko ir kaip viskas atrodė – įrašykim knygą į sąrašą.
Andre Breedt, Nielsen BookScan analitikas mano, kad šiais metais Booker’io komisija parinko daugiau knygų, kurios turi didesnę galimybę būti komerciškai sėkmingos, o tai akivaizdžiai jaučiasi knygų pardavimuose, nes palyginti su ankstesniais metais (2009) Booker longlist knygų pardavimai didesni net 47%, o palyginti su 2008 m. net 246%. Tikiuosi, kad tai geras ženklas, t.y. parinktos knygos, kurios nenusileidžia kokybe, bet kartu ir yra prieinamesnės/ priimtinesnės/suprantamesnės ne tik literatūros išrinktiesiems ir snobams. O gal čia žmonės pradėjo daugiau skaityti? 😉
Taigi, toks yra penketukas populiariausių knygų iš longlist Booker 2010.
Booker 2010 total UK sales- top 5
Jei įdomu, tai čia yra LiteraryMinded autorės įspūdžiai apie knygą ir interviu su autorium. Jei kam įdomu, tai dabar jau aš žiauriai užsinorėjau šitą knygą perskaityti. Kai man taip užeina, sakau tokią mantrą (panorėsi ir praeis, panorėsi ir praeis, panorėsi ir praeis x 1,000 kartų) – žiūrėsim, ar padės 🙂
|augink atsakingai|
Apie jį nieko daugiau nežinau, tik tai, kas parašyta lentoje. Internetas irgi, atrodo, nieko nežino. Visiškai šviežia lenta, tikriausiai šiuo metu šviežiausia Vilniuje, atsiradus ant šviežiai nutinkuotos Arklių gatvės sienos, kur ISM universitetas įsikūręs. Pamačiau tik dėl tų ryškiai šviečiančių vainikų.
Kai Knygu žiurkė L lankėsi pas Tyto Albą, gavo A.Makine knygą “Moteris, kuri laukė” ir pažadėjo, jog po tai, kai mes abi ją perskaitysime (gražiai, be jokių pabraukymų ir užlenkimų), padovanosime ją kuriams nors blogo skaitytojui ar skaitytojai.
L perskaitė knygą pirmoji, po to aš ją per dieną sugraužiau, tai dabar laikas jums.
Laimėtoją “ištrauksime” burtų būdu, o norintys dalyvauti turi atsakyti į vieną klausimą:
Kokią knygą siūlytum skaityti savo priešui (dėl įdomumo gali parašyti kodėl)?
Atsakymų lauksim iki sekmadienio
K.Ž.G
Žiurkė L yra itraukusi šitą knygą į savo šimtuką
Vakar pabandžiau manajam K. perpasakoti ką tik perskaitytą K.Ishiguro knygą “Never Let Me Go” (liet. “Neleisk man išeiti” Alma littera, 2006 m), bet nieko doro neišėjo. 
Kai pradėjau pasakoti, atrodė, jog kalbu apie prastą mokslinę fantastiką su eridanišku viršeliu.
Turbūt net nevertėjo bandyti, nes įtariu, jog perduoti ishiguriškąjį pasakojimą yra neįmanoma, todėl tik pasakysiu, jog knyga apie Kathy, Ruth ir Tommy- moksleivius, kurie nuo pat mažų dienų auga Hailsham internatinėje mokykloje.
Bet kodėl niekas iš ten augančių vaikų niekada nekalba apie savo tėvus? Kodėl Kathy būdama 28erių niekada nesvajoja apie ateitį, o preciziškai prisimena visas mažutes detales ir savo praeities? Kodėl Kathy galvoja apie rabarbarų lysves Hailshame, kodėl ji prisimena pasikeitusi mokytojos balso tembra per vieną pamoką, bet negalvoja apie darbą, šeimos kūrimą, keliones, senatvę? Kodėl ten augantys vaikai lyg Kafkos romanų herojai vietoj pavardžių teturi tik vieną raidę?
Knyga , sakyčiau, labai sugestyvi, bet tas įtaigumas nėra tamsus ir juodas, o atvirkščiai, šviesiai nostalgiškas, elegiškas, išblukęs lyg senos spalvotos nuotraukos. Kalba yra išlukštenta, tiksli ir elegantiška.
Ir nors iš pirmo žvilgsnio “Neleisk man išeiti” ir jau diskutuoti K.Ishiguro “Dienos likučiai” nagrinėja labai skirtingas temas, šiek tik pagalvojusi radau daug sąlyčio taškų.
Tiek “Neleisk man išeiti” vaikai, tiek liokajus Stevens iš “Dienos likučių” be mažiausio pasipriešinimo susitaiko su jiems primestu gyvenimu ir jame paskirta vieta. Jie laikosi kitų žmonių nubrėžtuose socialiniuose rėmuose ir gyvena įsiurbti savo miniatiūriniame pasaulėlyje, kur net nekyla minčių atsiriboti nuo jiems prisakytos tvarkos.
Būtent tas aveliškas susitaikymas man ir kėlė didžiausią siaubą. “Nu kodėl jie nieko nedaro? Kodėl jie taip ramiai viską priima?”
Bet po to pagalvojau, jog nuo to nei aš , nei kas kitas negali atsižegnoti. Ar mes, nors ir neužaugę Hailshame, esame laisvi? Ar gyvename tuos gyvenimus, kurių tikrai trokštame? O gal tiesiog gyvename tose vėžėse, kurias mums nubrėžė mūsų visuomenė ir socialinė padėtis?
K.Ishiguro labai gražiai, be jokių moralų, be fundamentalistiškos retorikos nušviečia mokslinę ir visuomeninę dilemą. Pasakojimą į priekį stumia gražūs veikėjų paveikslai, protingai išlaikytas palaipsnis paslapties atsleidimas ir jausmas, jog kažką labai gražaus ir nekalto jau praradome.
Švedijoje (jau išgirto) filmo “Never Let Me Go” premjera bus ateinančių metų kovo mėnesį, o kada Lietuvoje, dar nenuspręsta. Bet pažiūrėjusi anonsą nenusivyliau- tas elegiškas jausmas, persmeplkęs kiekvieną K.Ishiguro raidę, jautęsi ir filmo anonse(kuris atskleidžia gana daug, tad jei greitu laiku skaitysit knygą, palaukit gal dar su tuo anonsu. Nors ne pačioje fabuloje esmė)
K.Ž.G
Truputį grįžau į pasaulį, kai tau vienuolika-dvylika. Paskaičiau gražią Judy Blume knygutę Are you there, God? It’s me, Margaret. Knygos posakis prilipo ir ne knyginiame gyvenime. Jis buvo parodijuotas multike South Park (Are you there, God? It’s me, Jesus), visose kitokiose situacijose ir mano mėgstamam seriale Grey’s Anatomy, kur Addson savo lifto dievui sako: “Are you there elevator God? It’s me, Addison.”
Na, bet čia visai aš į pievas. Margaret – mergaitė, kuri ruošiasi suaugti, laukia, kol pradės bręsti ir kartu bando atrasti religijos vietą savo gyvenime. Nes ji yra “no religion”. Jos mama katalikė, o tėtis – žydas, dėl ko jų šeimos nepripažįsta seneliai iš mamos pusės. Tėvai nusprendė, kad dukrelė pati sugalvos, kokia religija jai priimtinesnė, kai užaugs, o tai pasirodo besąs labai sunkus darbas.
Vis dėlto Margaret kalbasi su dievu, tuo tikruoju, kuris neturi nei religijos, nei vardo. Kalbasi ji apie tai, kaip nori greičiau suaugti, kaip laukia, kad užaugtų krūtys ir prasidėtų mėnesinės. Na, sakau, tikrai grįžau į tą amžių. Tiesa, man būnant Margaret amžiaus teko visai kitokie brendimo galvosūkiai, bet ne pro šalį prisiminti savuosius ir prisiminti, kaip jaučiaisi bręstantys žmogeliukai. Smagi knygelė, paskaitykit, kai vaikai priaugs iki paaugliško amžiaus.
|are you there?|
kol jie visi ten having dinner, aš spoksau į kompiuterį ir laukiu, įdomu, ar šiandien sulauksiu, gal jie kokią 12 pm tą nugalėtoją skelbia, ką? Na, o kol jie valgo, aš laukiu ir klausau interviu su visais likusiais nominantais. Ir ilginu savo norimų perskaityti knygų eilę. Prisipažinsiu, po šitų interviu, noriu perskaityti visas, išskyrus gal C, kuri apie radijo atsiradimą, kažkaip nelabai mane sudomino, nors gal pati įdomiausia ta knyga? Bet visas kitas tikrai noriu perskaityti, ypač Emmos Donoghue Room ir Howard Jacobson The Finkler Question.
Įdomu, kaip vieni nominuotieji sako gimę būti rašytojais, o kiti sako visiškai priešingai, na, o Emma Donoghue būdama dvylikos įsivaizdavo, ką ji apsirengtų eidama į Booker premijos ceremoniją. Taigi, kuris esi tu: gimęs būti rašytoju, ar dar net nežinantis, kad juo tapsi?
O tuo tarpu dar prisiminkim tokią premiją kaip The Lost Man Booker Prize. 1970 m. išleistos knygos “iškrito” iš premijuojamų knygų dėl taisyklių pasikeitimo – iki tol į sąrašą būdavo įtraukiamos knygos, kurios buvo išleistos “praėjusiais” metais, o po pasikeitimo, tos, kurios išleistos einamaisiais metais. 2010 m. istorinė klaida buvo atitaisyta ir premija įteikta J. G. Farrell Troubles.
|L|
sužinosim, kas laimės Man Booker premiją. Uhuuu
knyguziurkes.com 