Na, negaliu aš nepirkti knygų. Man knygų nepirkimas kaip dieta – ilgiausiai galiu laikytis pusę dienos :). Ir kuo labiau laikausi, tuo daugiau valgau/perku 🙂
Per savaitę paštu gavau dvi knygas. Ne iš Amazonės! Dabar naudojuosi kitu geru puslapiu http://www.bookdepository.co.uk/ į Lietuvą ir visur kitur siunčiančius nemokamai! Nutariau išbandyt ir suveikė. Knygų kainos gal ir aukštesnės nei Amazonėj, bet kai sudedi visus kaštus, tai gaunasi pigiau, nes kai jau UK Amazonė už dviejų knygų supakavimą ir siuntimą užsiprašo 8 svarų, nu, laba diena, net man noras atšoksta. Gaunas pigiau ir už Amazon.de. Kai rinkausi knygas, tai kartu žiūrėjau ir Amazonės puslapį, ten žiūrėjau knygų vertinimus ir komentarus, kurių bookdepository man trūksta.
Taigi užsakiau dvi knygas. Iš pradžių gavau vieną ir truputį susinervinau, kur mano antroji knyga. Parašiau užklausimą ir kitą dieną gavau atsakymą, kad, kadangi knygas gauna iš skirtingų tiekėjų, tai laikosi politikos knygas siųsti kuo greičiau, kai tik jas gauna. Visai gerai – malonumas du kartus. Man labai patiko, kad knygų, priešingai nei iš Amazonės, nereikėjo eiti pasiimti į paštą, jas įmetė į mano pašto dėžutė (aišku, ji turi būti tokia, iš kurios nevagia). Ir įmetė du kartus 🙂 Pirmą kartą (po savaitės nuo užsakymo):
Taip taip, neiškenčiau neturėti Giedrės išgirtos knygos.
Šiandien atėjo Ericos Jong knyga Seducing the Demon!!! Negaliu įdėt nuotraukos, nes fotoaparatas išsikrovė :(. Na, žodžiu, esu labai apsipatenkinus ir labai rekomenduoju. Puslapyje dar gali pamatyti, ką žmonės šiuo metu iš puslapio perka – labai įdomu ir atrodo taip.
Pradėjau traukti knygas iš didelės per vasarą susikaupusios krūvos. Labai jau mane dabar traukia skaityti visokių premijų laimėtojus, arba tų premijų short/longlistų autorius. Šį kartą su savim visur tampiausi Aravind Adiga The White Tiger. Knyga laimėjo Man Booker 2008 m. Aravind Adiga buvo ketvirtasis autorius, kuris premiją laimėjo su savo debiutiniu romanu, be to, antras pagal jaunumą (laimėjo būdamas 33 m.).
Knyga apie Indiją – vieną iš milijardo Indijos veidų. Na, nelabai ten pamatysite vaizdų iš Indiškų filmų anei išgirsite dainų (kaip tik prisimenu, kaip su pussesere Alytuje ėjau į tokį baisiai ilgą filmą pavadinimu Vandenynas ir ten dainavo tokią juokingą dainelę “Džimi, džimi, ača ača” (gal kas irgi matėt?) 😀 ), tikrai nenušvisite, niekas ten nenušvinta. Kažkas į tą pusę butų filmas Lūšnynų milionierius, nes knygoj apie tas lūšnas, apie kastas, apie šeimos įtaką, apie tą apie žmogų besisukančią aplinką, kurioje gyvena didžioji dauguma neturtingųjų indų. Ar įmanoma iš tos aplinkos išsiveržti? Knygoje – įmanoma, bet ar pateisinsi tokias priemones?
Knyga išverta į lietuvių kalbą. Neskaičiau, vertimo negaliu pakomentuoti.
Kaip sako pats autorius, knyga yra apie laisvę ir veržimąsi į tą laisvę. Labai įdomūs pamąstymai, kodėl žmonėms Indijoje taip sunku iš “Tamsiosios” Indijos pereiti į “Šviesiosios” Indijos pusę, kas yra tie didieji Indijos stabdžiai. Daug realybės – apie tikrąjį didžiausios pasaulio demokratijos veidą (kartais jis baisesnis nei diktatūros), korupciją, teisingumą – visiems kitokį, beviltiškumą, kastas (“To sum up – in the old days there were one thousand castes and destinies in India. These days, there are just two castes: Men with Big Bellies, and Men with Small Bellies. And only two destinies: eat – pr get eaten up.”).
Visą šitą istoriją pasakoja Balram savo laiškuose Kinijos premjerui, kuris, kaip sužinome atvažiuoja į Indiją sužinoti, kodėl šioj šalyje žmonės tokie verslūs. Balram pasakoja savo gyevnimą nuo skurdžios vaikystės iki šių dienų, kai jis yra turtingas verslininkas. Kaip gi taip atsitiko? Kaip jam pavyko išsiveržti iš Rooser Coop – narvo, kuriame gyvena didžioji dalis indų?
Aš iki šiol virškinu šitą knygą. Perskaičiau lengvai ir knyga traukė, daug visko sužinojau, bet kai pagalvoju, ar man labai patiko? Na, tikrai ne Ramus chaosas, ne, bet ir geriau nei vidutinė. Jei vertint skaičiukais, tai padėčiau knygą į lentyną, kur surikiuotos gavusios nuo 3,5 iki 4 iš 5. Mums tikriausiai apskritai gal sunku suvokti šios knygos vertę, nes mes ne anglai, ir mums Indija kitokia nei anglams, mums sunku suprasti, kad (kaip įtariu) knyga yra naujoviška, kai viduriniosios klasės atstovas (Adiga) rašo ne apie savo patirtį, kas būtų šiaip įprasta indų autoriams, o apie tuos, kurie už knygų ribos (nes papraščiausiai neraštingi), kurie nei patys apie save, nei kas kitas apie juos tuos romanus rašo.
Aravind Adiga
Ištrauka iš knygos – jos stiliui paragauti.
Now, I no longer watch Hindi films – on principle – but back in the days when I used to, just before the movie got started, either the number 786 would flash against the black screen – the Muslims think this is a magic number that represents their god – or else you would see the picture of a woman in a white sari with gold sovereigns dripping down to her feet, which is the goddess Lakhshmi, of the Hindus.
It is an ancient and veneratedcustom of people in my country to start a story by praying to a Higher Power. I guess, Your Excellency, that I too should start off by kissing some god’s arse.
Which god’s arse, though? There are so many choices.
See the Muslims have one god. The Christians have three gods. And we Hindus have 36,000,000 gods.
Making a grand total of 36,000,004 divine arses for me to choose from.
Now there are some, and I don’t just mean Communists like you, but thinking men of all political parties, who think that not many of these gods actually exist.
Some believe that none of them exist. There’s just us and an ocean of darkness around us. I’m no philosopher or poet, how would I know the truth? It’s true that all these gods seem to do awfully little work – much like our politicians – and yet keep winning re-election to their golden thrones in heaven, year after year.
Ateinantį savaitgalį Švedijoje bus rinkimai. Ausys išūžtos nuo tų rinkiminių kalbų, jei atvirai, tai man jau gerokai pabodo. Socialdemokratų partijos vadovė net knygą “Galimybių šalis” išleido (Vartau akis ir dėl pavadinimo, ir dėl pačio fakto).
Ta proga siūlau su politika vienaip ar kitaip susijusių knygų sąrašą. Gal turit kokių nors į domių parekomenduoti?
Pirmoji sąraše prieš daug metų skaityta J.Gould “Vodka, ašaros ir Lenino angelas”. Goul pasakoja, kaip ji 1992-1994 metais gyveno Rusijoje, kaip lankėsi buvusiose sovietinėse respublikose, koks gyvenimas virė tuometinėjė Maskvoje, pilnoje mafijozų ir naujųjų rusų, kaip ji susitiko Žirinovskį ir apie tai, kas iš tikrųjų vyko Čečėnijoje. (Knyga išversta į lietuvių kalbą)
Šiek tiek politinės klasikos… N.Machiavelli “Valdovas”
G.G.Marquez “Patriarcho ruduo” (jokia kita knyga nesukėlė man tokio pasibjaurėjimo pagrindiniu herojumi. Skaičiau ir garsiai sakiau “Mirk tu, senas diktatoriau! Nu kada gi tu pagaliau nusibaigsi?”)
Gal kas jau skaitėt B.Obama knygą?
O V.Adamkaus knygą pavarčiau tėvų namuose, bet dar nesusigundžiau…
Buvau žadėjus pasirodyti su savo grobiu po Sostinės dienų. Tai jis čia. Paskui dar prisiminiau, kad dar viena maža knygelė prie krūvos nepridėta, tai ji atskirai. Ką tu parsinešei iš Sostinės dienų?
Na, įvyko eilinis pasistumdymas knygų eilėje :). Deja, visoms joms tenka gulėti drobiniame Vagos maišelyje po stalu, nes vietos lentynose – NEBĖRA. Dabar jau tikrai nebėra. Dauginimasis vyksta aplink lentynas 🙂
Vakar arba užvakar (visos dienos buvo panašiai panašios, nebeatskiriu) visai netikėtai gavau dovanų. Kaip man patinka dovanos, ypač žiurkiškos – knygos!!! O buvo taip, kad tapau beveik book whisperer (pagal Horse Whisperer) – būriau, šnibždėjau ir Vaidos (iš čia) rankose pas mane atkeliavo Laimos Vincės Leninas (čia ir čia). Uraaa.
Štai mano dovana:
Jau įnikau skaitytiKnyga su autorės autografu!!! Ačiūūū, Vaida!!!!
Šiandien nine eleven. Diena, kuri perkirto laiką į “iki to” ir “po to”. Diena iš trilerio – taip pagalvojau, kai pirmą kartą apie tai išgirdau sėdėdama universiteto auditorijoj, man apie ją pranešęs kolega tiesiog sumaišė TV kanalą.
Namie turiu tris knygas apie 9/11: F.Beigbeder Windows on the World (dabar nusistebėjau, kad pavadinimą “pamiršo” Tyto Alba išversti), Don DeLillo Falling Man ir J.S.Foer Extremely Loud ir Incredibly Close.
Falling Man dar neskaičiau. O kitos dvi skaitytos patiko. Na, kažkaip nesmagu sakyti “patiko”, gal geriau, sakysiu, kad geros knygos. Trečioji, beveik esu įsitikinusi, irgi. Tikriausiai po knygą būtų galima parašyti apie kiekvieną ten žuvusį žmogų, visi jie buvo Falling Men.
Tik žinot, kokia mintis man vis kirba galvojant apie 9/11. Taip, tai didelė tragedija, bet kiek pasaulyje vyko/vyksta tragedijų, apie kurias mes nieko nežinom (nes niekas nerašo) arba žinom labai mažai. Ir vėl aš prisimenu Ruandą, kur per tris mėnesius nužudyta beveik milijonas žmonių. O tai būtų milijonas knygų, milijonas gyvenimo istorijų. Ir apie tai pasaulis pradėjo kalbėti, tik po to, kai to milijono gyventojų nebebuvo. Nežinau, kur tam pasauliui dabar dėti akis. Nejau gyvybė vienam kontinente yra vertingesnė už gyvybę kitam kontinente?
A.Užkalnis savo knygose vis mini, kad anglams jau seniai nebeįdomu, ką apie juos rašo ar galvoja užsieniečiai. Nes jie vis tiek patys geriausi. Ir jie, ir jų šalis. Na, nesiginčykim, o lietuviškai papavydėkim, kad nemokame taip galvoti apie savo šalį. Taigi, kadangi mums labai įdomu, ką apie mus galvoja, tai mes žinome visas knygas ir filmus, kuriuose yra pasakomas ar parašomas žodis su šaknimi lithuan***, litauen ir panašiai.
Mano lentynoje savo eilės laukia iš bibliotekos parsinešta knyga, kur, keik žinau, veiksmas vyksta Vilniuje:
Dar žinau šitą:
Ir dar visai šiviežia Berniukas lagamine. Iš aprašymo:
Ninos Borg bičiulė paprašo paslaugos – iš stoties bagažo skyriaus paimti ten padėtą kažin kokį daiktą. Spintelėje Nina randa lagaminą, o jame – mažą nuogą berniuką. Kol moteris svarsto, ką daryti su vaiku, jos bičiulė žiauriai nužudoma. Akivaizdu, kad su šia mirtim kažkaip susijęs mažylis, kuris, kai pagaliau atsigauna, prabyla Ninai nesuprantama kalba. Netrukus paaiškėja, kad vaikas kalba lietuviškai, o į Daniją nelegaliai atgabentas iš Vilniaus.
Nina nusprendžia gelbėti berniuką – ir įsipainioja į itin painią ir pavojingą istoriją…
Kažkokį tokį telefono numerį sakė dušui Freken Bok, kai kvietėsi pagalbos nuo vaiduoklių 🙂 Man irgi vienoj ausy zvimbia, nes štai dar tokią knygą užtikau. Iš pradžių lyg galvojau, kad Škotų-lietuvių ir atvirkščiai, o čia:
Jaučiuosi sugniuždyta. Šiandien svečiuose pas draugę pamačiau knygą. Net neįsivaizdavau, kad ji išleista lietuviškai. Sugebu pasiklysti net nedideliame lietuviškame knygyne – nors žiūriu išpūtusi akis, bet nesugaudau net tu “nedaug” lietuviškai išleidžiamų knygų. Ech, ką kalbėti apie visą likusį pasaulį – tiesiog neaprėpiama ir neįmanoma.
O ta knyga tai mūsų bloge ne kartą jau minėta Zadie Smith On Beauty. Atsimenu, kai skaičiau, vis galvojau, kaip dabar man išsiversti tą pavadinimą, jis toks, na, neverčiamas. O Alma Littera išvertė kaip Paklydimus (ištrauka iš knygos čia). Na, bandė taikyti į knygos esmę, bet ar pataikė? Pataikė taip, kad knyga, skaičiusiam anglišką ar kitą kokį variantą tampa neatpažįstama: pamačiau, kad Zadie Smith, tai puoliau vartyti ir ieškoti originalaus pavadinimo, kad susigaudyčiau. Toks tad vertimas. Kaip tau jis? Na, ir knygos aprašymas toks, kad niekada nesusigundyčiau skaityti.
Kai kurie žmonės mūsų blogo rašymo pradžioje sakė, jog “žiurkės” skamba ne per gražiausiai. 🙂 Bet kad jūs žinotumėt, kaip vadinasi vienas mano mėgstamiausių knygų blogų!
Bokhora! “Bok”- knyga, “hora” – kekšė. Knygų kekšė 🙂
Pavadinimas gal ir šokiruojantis, bet, be abejo, labai įsimintinas.
Blogą rašo penkios merginos/moterys, ir jų blogas yra, ko gero, pats populiariausias knygų blogų kategorijoje. Blogo stiprioji pusė yra būtent tai, kad jį rašo penki žmonės, turintys skirtingus skonius, skaitantys įvairių žanrų knygas, blogas nuolat atnaujinamas, o leidyklos joms sunčia nepadorius kiekius naujų knygų, tai naujausių knygų recenzijas pirmiausia galima perskaityti būtent bokhora.se
O pasivadino jos knygų kekšėmis todėl, kad jos nėra ištikimos vienam žanrui, jos skaito viską: ir Nobelio premijos laureatus, ir chick lit, ir biografijas, ir poeziją, ir žurnalų straipsnius. Žodžiu, skaito viską, kas papuola… elgiasi kekšiškai 🙂
Gal kada nors ruošeisi būti Kristaus sužadėtinė? Įdomu būtų tokią paskaityti. Daugelis knygų tvarkingai gražiai aplenktos
Toliau kuičiamės ant aukšto pas mano močiutę. Tiesa, paklausiau, kaip čia visos tos knygos atsidūrė, sakė, kad senelio broliai, kurių buvo net du kunigai (apie vieną iš jų čia), kai keldavosi iš vienos parapijos į kitą, dalį knygų palikdavo namuose, kurie niekur nekeliaudavo. Močiutė dar paskaudino man širdį pasakydama, maždaug taip: “kiek tų knygų čia buvo, krūvos, sudeginom”. Vos infarkto negavau. Kaip, kam, kodėl!!! “Žiurkės apgraužė (ir visaip kitaip apdergė, nerašysiu smulkmenų)”. Štai tokia likimo ironija. Tai važiuokit žemyn ir žiūrėkit, kas man dar užkliuvo.
Oi, sužieduotinė. Čia pirmas puslapis. IliustruotaDar viena iliustruotra dideliais paveiksliukais per visą puslapį. Vaikystėj labai mėgau šuniukų iliustracijas, šita būtų baisiai patikusNebūtinai baltos lankos, juodos avys 🙂Švento rašto turinys ant tapetinio aplankaloOriginalus Wilhelm Tell!Ir Orleano mergelė!Kažkokie bažnytiniai leidiniai. Pavyzdinai skaidrūs, su visom pajamom ir išlaidom. Kažin dabar tokių būna? Ar visoj bažnyčioj "juodoji buhalterija"?Va taipIr šitaipPolitinė knygelėKas yra socialistai?
Su garantijom
Ir tokios knygos: su mašinėle ant plonų plonų lapų
Mamos gauta dovana, kai jai buvo 14...
Čia ta dovanaO čia šiaip, jei nežinotum, ką veikti Palangoje 🙂
Anspauduotos knygynuoseDra viena labai labai sena knyga. Garantuotai seniausia bloge
O čia tai mano atradimas. Na, toks. Nebūtų blogo, nebūtų ir atradimo. Kažkada rašiau apie tokį knygų žmogų Vilniuje – Juozapą Zavadzkį. Dar pati pagalvojau, kad tokia senovė čia kabo ant pastato sienos, nei kas žino, nei ką, o pasirodo, pas mano močiutę ant viškaus palaimingai manęs laukia senų senutėlė knyga, spausdinta ne kur kitur, o Zavadzkio spaustuvėj. Tiesiog unvelievable. Lobis. Taip susitinka atsitiktinumai.
151 m. senumo knygaKnyga, spausdinta šalia Vilniaus Universiteto buvusioj spaustuvėj
Yra tokia švediška patarlė Den som väntar på något gott väntar aldrig för länge. Išvertus pažodžiui reiškia Tas, kuris laukia ko nors gero, niekada nelaukia per ilgai. (Jei lauki kažko gero, laukimas neprailgsta).
Mano kantrybės koeficientas yra 0,000002, tai man šita patarlė atrodo kaip didžiulė nesąmonė. Gal čia koks protestantiškas mazochizmas pas tuos švedus, noras save disciplinuoti ir treniruoti?
Dešimties dienų laukimas, kol Bokus.se atsiųs man užsakytas knygas, tikrai prailgo. Bet vakar gavau ir elektroninį laišką ir SMS patvirtinimą, jog mano knygos išsiųstos, ir kad jei mano laiškanešys nuspęs, jog paketas tilps į pašto dėžutę, tai siuntinys ateis per vieną ar dvi dienas. (Ar tikrai reikia mano laiškanešiui suteikti tokias didžiules galias?)
Bet šiandien pašto dėžutėje radau štai ką:
Nors turiu knygos lietuvišką leidimą, neišdrįsau skaityti lietuviškai. Bijau, kad sugadins J.S.Foer, todėl “Everything is Illuminated” skaitysiu angliškai
Mano mieloji draugė žiurkelė L. E.Jong knygą “Fear of Flying” yra įtraukusi į savo knygų šimtuką, o kadangi E.Jong žada atvažiuoti į Göteborgo knygų mugę, kurioje planuoju ir aš apsilankyti, tai dabar šita knyga bus skaitoma be eilės.
James Frey “Million Little Pieces” man vis rekomendavo vienas internetinis puslapis, mano draugė, Oprah book club, New York Times Best Seller List (15 savaičių pirmoje vietoje). Kai visi taip rekomenduoja, ar gali sakyti ne?
Žinote, kas šitame paveiksliuke? Nauja Vilniaus Universiteto biblioteka. Gražu, džiugu, tikiuosi, kad bus pastatyta kaip ir planuojama ir nebus “norėjom, kaip geriau, gavos, kaip visada”. Daugiau apie šią modernią biblioteką čia.
Knygos apimtis puiki, 141 puslapis -ne per daug ir ne per mažai, graži struktūra, beveik meditacinė nuotaika, talpinanti tiek rusišką rezignaciją, tiek prancūzišką eleganciją.
knyguziurkes.com 