Vakar sėdėjom su mamyte kambaryje, ji siuvo savo megztinį, o aš mums tuo metu garsiai skaičiau A.Achmatovą ir H. Radauską.
Vienas pačių gražiausių sekmadienių per paskutiniuosius šimtą penkiasdešimt metų:-)
Vakar iš visų skaitytų mums labiausiai patiko šitas:
Kaštanas pradeda žydėt
Velniop nueina aukštas menas, Ir nebegalima liūdėt, Kada pavasarį kaštanas Už lango pradeda žydėt. Jis verčia lyti karštą lietų Ir pūsti vėjus iš pietų, Jis žydi taip, kad išsilietų Kaip upės širdys iš krantų, Kad nuo stalų nulėktų knygos, Kad alptų tvankūs vakarai, Kad imtų siausti tokios ligos, Kurių nežino daktarai, Kad viskas degtų ir putotų, Kad paukščiai švilptų, kol užkims, Kad naktį motinos raudotų, Namo negrįžtant dukterims... O medžiuos dega tylios žvakės - Baltuos žieduos rausvi taškai, - Ir pareini namo apakęs, Ir plunksna rašalą taškai. K.Ž.G

Kaštanai dabar žydi už trijų iš penkių mano langų… grožis
Prieš mano langus irgi auga vienas, bet jis dar nežydi. Bet kai pradės,tai bus ohohoho- jis žydi rasvais žiedais
Eilėraštis užburiantis! Net užsidėjau jį ant savo darbalaukio, kad ir toliau palaikytų emociją 🙂
Radauskas buvo vienas mėgstamiausių mokykloje, mane pakerėdavo, kad iš vienos jo eilėaščio eilutės gali traktatą sumąstyti, kiek daug žodžiuose ir kartais be proto netikėtuose junginiuose tiek jėgos, tiek minties 🙂 Va tas sugebėjimas šitaip ne tik matyti viską aplink kitaip bet dar ir sugebėti šitaip sudėti į žodžius…man nerealu atrodo
ir man tas eilerastis toks labai stebuklingas. Ypac, kai oras atsyla, ir useina pavasarine nuotaika 🙂
Prisidedu prie pagyrų. Šis Radausko eilėraštis ir man labai gražus, senas ir geras 🙂