Mes jau kaip Oprah klubas – vien skaitančios moterys, laukiančios, kada vyrai pradės skaityti 🙂 Na, arba bandyti laimėti knygą, kuri šį kartą keliauja pas mūsų ištikimąją lankytoją/ skaitytoją/ diskutuotoją – agga, kurią mums išskaičiavo random.org! Sveikinam! Tikimės, kad knyga patiks.
Mano knygų šimtas (40): Daktaras Živago
Daktaras Živago. Skaitėm mokykloj, rašėm rašinį. Spėkit, ar atsimenu, apie ką buvo knyga. Bet atsimenu, kad labai patiko. Ir kad rašinys išėjo neblogas. Ir žinot, tikriausiai darysiu šitai knygai kada nors išimtį ir skaitysiu antrą kartą. Na, bent jau filmą tai tikrai stengsiuos pažiūrėt. Tikriausiai ne tą senąjį, pastatytą 1965 m., bet naująjį –2002 m. Trumpą apžvalgą apie knygą galit paskaityt bernardinuose.
Tik niekaip nesuprantu, kodėl daktaras iš ŽivagO pavirto į ŽivagA? Čia tipo pavardę sulietuvino, ar ką?
Kaip gyvena kitos Booker’io knygos
Atrodo, kad kol nebuvo paskelbtas laimėtojas, populiariausia buvo visai kita knyga. Net ne iš shotlist. The Slap by Christos Tsiolkas. Knygoje, jei kas nesidomėjote, pasakojama apie tai, kaip suaugęs žmogus, svečias, dalyvaujantis piknike, sudavė trimečiam vaikui, kuris buvo ne jo. Vaikas ne jo. Knygos pasakojimas – aštuonių kitų svečių akimis. Na, man tikrai įdomu, kas ten atsitiko ir kaip viskas atrodė – įrašykim knygą į sąrašą.
Andre Breedt, Nielsen BookScan analitikas mano, kad šiais metais Booker’io komisija parinko daugiau knygų, kurios turi didesnę galimybę būti komerciškai sėkmingos, o tai akivaizdžiai jaučiasi knygų pardavimuose, nes palyginti su ankstesniais metais (2009) Booker longlist knygų pardavimai didesni net 47%, o palyginti su 2008 m. net 246%. Tikiuosi, kad tai geras ženklas, t.y. parinktos knygos, kurios nenusileidžia kokybe, bet kartu ir yra prieinamesnės/ priimtinesnės/suprantamesnės ne tik literatūros išrinktiesiems ir snobams. O gal čia žmonės pradėjo daugiau skaityti? 😉
Taigi, toks yra penketukas populiariausių knygų iš longlist Booker 2010.
Booker 2010 total UK sales- top 5
- The Slap – 33,471
- The Thousand Autumns of Jacob De Zoet – 31,499
- Trespass – 15,472
- The Long Song – 14,486
- Parrot and Olivier in America – 5,314
- Source: Nielsen BookScan
Jei įdomu, tai čia yra LiteraryMinded autorės įspūdžiai apie knygą ir interviu su autorium. Jei kam įdomu, tai dabar jau aš žiauriai užsinorėjau šitą knygą perskaityti. Kai man taip užeina, sakau tokią mantrą (panorėsi ir praeis, panorėsi ir praeis, panorėsi ir praeis x 1,000 kartų) – žiūrėsim, ar padės 🙂
|augink atsakingai|
Knygų žmonės Vilniuje 18: baltarusis
Apie jį nieko daugiau nežinau, tik tai, kas parašyta lentoje. Internetas irgi, atrodo, nieko nežino. Visiškai šviežia lenta, tikriausiai šiuo metu šviežiausia Vilniuje, atsiradus ant šviežiai nutinkuotos Arklių gatvės sienos, kur ISM universitetas įsikūręs. Pamačiau tik dėl tų ryškiai šviečiančių vainikų.
Dovana nuo Tyto Albos
Kai Knygu žiurkė L lankėsi pas Tyto Albą, gavo A.Makine knygą “Moteris, kuri laukė” ir pažadėjo, jog po tai, kai mes abi ją perskaitysime (gražiai, be jokių pabraukymų ir užlenkimų), padovanosime ją kuriams nors blogo skaitytojui ar skaitytojai.
L perskaitė knygą pirmoji, po to aš ją per dieną sugraužiau, tai dabar laikas jums.
Laimėtoją “ištrauksime” burtų būdu, o norintys dalyvauti turi atsakyti į vieną klausimą:
Kokią knygą siūlytum skaityti savo priešui (dėl įdomumo gali parašyti kodėl)?
Atsakymų lauksim iki sekmadienio
K.Ž.G
Neleisk man išeiti – K.Ishiguro
Žiurkė L yra itraukusi šitą knygą į savo šimtuką
Vakar pabandžiau manajam K. perpasakoti ką tik perskaitytą K.Ishiguro knygą “Never Let Me Go” (liet. “Neleisk man išeiti” Alma littera, 2006 m), bet nieko doro neišėjo. 
Kai pradėjau pasakoti, atrodė, jog kalbu apie prastą mokslinę fantastiką su eridanišku viršeliu.
Turbūt net nevertėjo bandyti, nes įtariu, jog perduoti ishiguriškąjį pasakojimą yra neįmanoma, todėl tik pasakysiu, jog knyga apie Kathy, Ruth ir Tommy- moksleivius, kurie nuo pat mažų dienų auga Hailsham internatinėje mokykloje.
Bet kodėl niekas iš ten augančių vaikų niekada nekalba apie savo tėvus? Kodėl Kathy būdama 28erių niekada nesvajoja apie ateitį, o preciziškai prisimena visas mažutes detales ir savo praeities? Kodėl Kathy galvoja apie rabarbarų lysves Hailshame, kodėl ji prisimena pasikeitusi mokytojos balso tembra per vieną pamoką, bet negalvoja apie darbą, šeimos kūrimą, keliones, senatvę? Kodėl ten augantys vaikai lyg Kafkos romanų herojai vietoj pavardžių teturi tik vieną raidę?
Knyga , sakyčiau, labai sugestyvi, bet tas įtaigumas nėra tamsus ir juodas, o atvirkščiai, šviesiai nostalgiškas, elegiškas, išblukęs lyg senos spalvotos nuotraukos. Kalba yra išlukštenta, tiksli ir elegantiška.
Ir nors iš pirmo žvilgsnio “Neleisk man išeiti” ir jau diskutuoti K.Ishiguro “Dienos likučiai” nagrinėja labai skirtingas temas, šiek tik pagalvojusi radau daug sąlyčio taškų.
Tiek “Neleisk man išeiti” vaikai, tiek liokajus Stevens iš “Dienos likučių” be mažiausio pasipriešinimo susitaiko su jiems primestu gyvenimu ir jame paskirta vieta. Jie laikosi kitų žmonių nubrėžtuose socialiniuose rėmuose ir gyvena įsiurbti savo miniatiūriniame pasaulėlyje, kur net nekyla minčių atsiriboti nuo jiems prisakytos tvarkos.
Būtent tas aveliškas susitaikymas man ir kėlė didžiausią siaubą. “Nu kodėl jie nieko nedaro? Kodėl jie taip ramiai viską priima?”
Bet po to pagalvojau, jog nuo to nei aš , nei kas kitas negali atsižegnoti. Ar mes, nors ir neužaugę Hailshame, esame laisvi? Ar gyvename tuos gyvenimus, kurių tikrai trokštame? O gal tiesiog gyvename tose vėžėse, kurias mums nubrėžė mūsų visuomenė ir socialinė padėtis?
K.Ishiguro labai gražiai, be jokių moralų, be fundamentalistiškos retorikos nušviečia mokslinę ir visuomeninę dilemą. Pasakojimą į priekį stumia gražūs veikėjų paveikslai, protingai išlaikytas palaipsnis paslapties atsleidimas ir jausmas, jog kažką labai gražaus ir nekalto jau praradome.
Švedijoje (jau išgirto) filmo “Never Let Me Go” premjera bus ateinančių metų kovo mėnesį, o kada Lietuvoje, dar nenuspręsta. Bet pažiūrėjusi anonsą nenusivyliau- tas elegiškas jausmas, persmeplkęs kiekvieną K.Ishiguro raidę, jautęsi ir filmo anonse(kuris atskleidžia gana daug, tad jei greitu laiku skaitysit knygą, palaukit gal dar su tuo anonsu. Nors ne pačioje fabuloje esmė)
K.Ž.G
Are you there, God? It’s me, Margaret
Truputį grįžau į pasaulį, kai tau vienuolika-dvylika. Paskaičiau gražią Judy Blume knygutę Are you there, God? It’s me, Margaret. Knygos posakis prilipo ir ne knyginiame gyvenime. Jis buvo parodijuotas multike South Park (Are you there, God? It’s me, Jesus), visose kitokiose situacijose ir mano mėgstamam seriale Grey’s Anatomy, kur Addson savo lifto dievui sako: “Are you there elevator God? It’s me, Addison.”
Na, bet čia visai aš į pievas. Margaret – mergaitė, kuri ruošiasi suaugti, laukia, kol pradės bręsti ir kartu bando atrasti religijos vietą savo gyvenime. Nes ji yra “no religion”. Jos mama katalikė, o tėtis – žydas, dėl ko jų šeimos nepripažįsta seneliai iš mamos pusės. Tėvai nusprendė, kad dukrelė pati sugalvos, kokia religija jai priimtinesnė, kai užaugs, o tai pasirodo besąs labai sunkus darbas.
Vis dėlto Margaret kalbasi su dievu, tuo tikruoju, kuris neturi nei religijos, nei vardo. Kalbasi ji apie tai, kaip nori greičiau suaugti, kaip laukia, kad užaugtų krūtys ir prasidėtų mėnesinės. Na, sakau, tikrai grįžau į tą amžių. Tiesa, man būnant Margaret amžiaus teko visai kitokie brendimo galvosūkiai, bet ne pro šalį prisiminti savuosius ir prisiminti, kaip jaučiaisi bręstantys žmogeliukai. Smagi knygelė, paskaitykit, kai vaikai priaugs iki paaugliško amžiaus.
|are you there?|
The Man Booker 2010 – Howard Jacobson
Vėl laukiam
kol jie visi ten having dinner, aš spoksau į kompiuterį ir laukiu, įdomu, ar šiandien sulauksiu, gal jie kokią 12 pm tą nugalėtoją skelbia, ką? Na, o kol jie valgo, aš laukiu ir klausau interviu su visais likusiais nominantais. Ir ilginu savo norimų perskaityti knygų eilę. Prisipažinsiu, po šitų interviu, noriu perskaityti visas, išskyrus gal C, kuri apie radijo atsiradimą, kažkaip nelabai mane sudomino, nors gal pati įdomiausia ta knyga? Bet visas kitas tikrai noriu perskaityti, ypač Emmos Donoghue Room ir Howard Jacobson The Finkler Question.
Įdomu, kaip vieni nominuotieji sako gimę būti rašytojais, o kiti sako visiškai priešingai, na, o Emma Donoghue būdama dvylikos įsivaizdavo, ką ji apsirengtų eidama į Booker premijos ceremoniją. Taigi, kuris esi tu: gimęs būti rašytoju, ar dar net nežinantis, kad juo tapsi?
O tuo tarpu dar prisiminkim tokią premiją kaip The Lost Man Booker Prize. 1970 m. išleistos knygos “iškrito” iš premijuojamų knygų dėl taisyklių pasikeitimo – iki tol į sąrašą būdavo įtraukiamos knygos, kurios buvo išleistos “praėjusiais” metais, o po pasikeitimo, tos, kurios išleistos einamaisiais metais. 2010 m. istorinė klaida buvo atitaisyta ir premija įteikta J. G. Farrell Troubles.
|L|
Jau šiandien
sužinosim, kas laimės Man Booker premiją. Uhuuu
Jau balsuojam už lietuvišką knygą
ir skaitom, kas be ko 🙂
Paskutinė mergina
Kartais tos bibliotekinės knygos visai nieko – imi ir labai greitai perskaitai, nes laikyti ilgiau tiesiog nebepatogu prieš geras bibliotekininkes. Šį kartą jau galvojau, kad nešiu neperskaitytą, bet, susiėmiau ir greitai perskaičiau. Ir nenusivyliau. Na, nebuvo šedevras, bet tikrai įdomu buvo paskaityti, nes visas veiksmas vyksta Lietuvoje, o knygos autorius Stephan Collishaw tikrai apie Lietuvos istoriją žino daugiau nei kuris kitas užsienietis rašytojas, paminėjęs Lietuvą savo knygose.
Kai pradėjau skaityti iš pradžių niekaip negalėjau perlaužti savo įsivaizdavimo, kad pagrindinis knygos veikėjas užsienietis, tikriausiai, dėl to, kad knygos autorius nelietuvis. Bet po truputį pradėjau knygą skaityti lietuviškomis akimis.
Knygą sudaro trys dalys, pavadintos moteriškais vardais: Jolanta, Svetlana ir Rachelė. O pasakoja vyriškis. Gabalais papasakoja savo gyvenimą – prieš karą, trumpai – sovietmetis, paskui – ankstyva nepriklausomybė. Svarbiausias gyvenimo etapas – prieškaris, karas, kurio įvykiai, sprendimai įtakoja visą toliau būsimą gyvenimą – uždrimba baisia, nepakeliama našta. Viena gyvenimo akimirka – neištiestos rankos – sugriauna visą likusį gyvenimą. Baimė ištiesti rankas.
Knyga skaitėsi lengvai, gal vietomis tapdavo nuobodoka, bet vis tiek labai norėjosi sužinoti, kas gi ten įvyks. Visur daug daug Vilniaus – prieškario, o paskui nepriklausomybės, su vis dar apšnerkšta Šv. Stepono gatve ir kitomis gatvėmis, su getais, su skverais, kurie, kaip taikliai pastebėjo autorius, iš tikro yra miesto žaizdos, kur kažkas stovėjo, bet buvo sunaikinta, nušluota. O Vilnius ir istorija autoriui gerai pažįstama dėl to, kad čia praleista daug laiko, dėl ko gi daugiau čia būsi, jei ne dėl (tradiciškai) meilės lietuvaitei.
Interviu su autorium apie jį ir kita jo knygą Amber, galite paskaityti čia.
Rožinis kerštas
Dažnai būna, jog vos tik spėji išgirsti apie vieną rašytoją, tai pradedi jį matyti visur. Įsijungi televizorių- jis ten, atsiverti laikraštį rašo apie jį.
Taip ir man yra su Jonathan Franzen. Pradėjos jis man lįsti į akis kaip pilypas iš kanapių.
Jau esam bloge diskutavę apie jo nenorą, jog jo knygas skaitytų moterys. Jis visai neapsidžiaugė, kai jo knyga “The Corrections” buvo įtrauktą i Oprah knygų klubą. Tada jis net yra pasakęs:
”So much of reading is sustained in this country, I think, by the fact that women read while men are off golfing or watching football on TV or playing with their flight simulator or whatever. I worry — I’m sorry that it’s, uh — I had some hope of actually reaching a male audience and I’ve heard more than one reader in signing lines now at bookstores say ‘If I hadn’t heard you, I would have been put off by the fact that it is an Oprah pick. I figure those books are for women. I would never touch it.’ Those are male readers speaking.”
Pasirodo, jog moterys gali “atmušti” vyrų nora skaityti vieną ar kitą knygą, ir todėl J.Franzen pabandė šiek tiek “atsižegnoti” nuo moterų skaitytojų.
Kadangi tokie mizoginiški pareiškimai man sukelia pyktį, buvau nusprendusi, jog iš principo neskaitysiu jo knygų.
Bet ką daryti, jei antikvariate radau jo “Pataisas” už 4 litus?
Ką daryti, jei blogo skaitytoja Jurgita parašė, jog buvo sutikusi J.Franzen, ir jis jai pasirodė mielas?
Ką daryti, jei smalsu?
Išeitį radau.
Kadangi J.Franzen kone paniškai bijo, kad jo knyga bus palaikyta “moteriška”, pasistengiau atkeršyti jam tokiu būdu (kad neliktų abejonių, kokiai grupei ta knyga yra skirta):
K.Ž.G
Apie Jūros šventę, skundus ir merginą su drakono tatuiruote
Kadaise seniai seniai, kai atlikinėjau praktiką Klaipėdos savivaldybės kultūros skyriuje, teko man didelis džiaugsmas prisidėti prie jūros šventės organizavimo. Ot laikai geri buvo! Kone kiekvieną dieną galėjau sutikti labai fainų “priplaukusių” meninikų, spausdinau visokius mero potvarkius ir rašiau pakvietimus Klaipėdos miesto grietinėlei. Iki šiol tą laiką prisimenu su dideliu džiaugsmu.
Ir dar labai ypatingai prisimenu pirmadienį PO šventės, kai susinervinę klaipėdiečiai iškoliojo visą šventę, visus organizatorius dėl triukšmo, dėl minių, dėl neskanaus alaus ir pan.
Aš pati pakėliau telefono ragelį, ir įsiutusi tetulė pradėjo šaukti, jog matė, kaip jauna porelė ant suoliuko intensyviai bučiavosi.
Ir dažniausiai tokie skambučiai būdavo iš gyvenančiųjų senamiestyje: per garsu, muzikos per daug, žmonių per daug, fejerverkų per langą nesimato ir t.t.
O man užaugusiai standartiniame trijų kambarių bute penkiaaukštyje taip ir norėjosi pasakyti “Jei gyveni pačiame miesto centre, reikia susitaikyti su tuo, jog kartais įprastas gyvenimas trukdysis”.
Lygiai tą patį pagalvojau, kai per TV išgirdau, jog Stokholmo centro gyventojai pradėjo skųstis dėl prasidėjusių filmo “Girl With the Dragon Tatoo” filmavimo.
Įsivaizduojat, eini į parduotuvę nusipirkti skalbimo miltelių ir sutinki Daniel Craig!
Taigi, amerikietiškojo filmo (pagal S.Larsson romaną) “Mergina su drakono tatuiruote” filmavimas jau prasidėjo. Pati esu mačiusi du švediškuosius filmus, tai teks ir tą amerikietišką pažiūrėt, kad galėčiau palyginti.
O mano mamytė negalėjo nustoti skaityti S.Larsson knygos “Mergina su drakono tatuiruote”, net vidury nakties skaitė. Kai paskambinau pasikalbėti, ji man pasakė: Giedre, čia kaip liga””.
K.Ž.G
Bibliotekininkė
Žinot, ką? Šiandien atėjau į savo Girulių biblioteką ir… neberadau savo bibliotekininkės 😦 😦 😦 Taaaip liūdna, taaaip gaila. Labai jūsų pasiilgsiu kaip ir jūsų fainuolytės pleputės dukrytės. Tikiuosi, kad aplankysit žiurkes bent bloge. Džiaugiuosi bent tuo, kad jus pakeitė ne ta baisioji lankytojus baidanti bibliotekininkė, o simpatiška jauna panelė. Tegyvuoja naujas karalius! T.y. knygų karalienė!
‘ 😦 🙂 ‘
