Kai Knygu žiurkė L lankėsi pas Tyto Albą, gavo A.Makine knygą “Moteris, kuri laukė” ir pažadėjo, jog po tai, kai mes abi ją perskaitysime (gražiai, be jokių pabraukymų ir užlenkimų), padovanosime ją kuriams nors blogo skaitytojui ar skaitytojai.
Vakar pabandžiau manajam K. perpasakoti ką tik perskaitytą K.Ishiguro knygą “Never Let Me Go” (liet. “Neleisk man išeiti” Alma littera, 2006 m), bet nieko doro neišėjo.
Kai pradėjau pasakoti, atrodė, jog kalbu apie prastą mokslinę fantastiką su eridanišku viršeliu.
Turbūt net nevertėjo bandyti, nes įtariu, jog perduoti ishiguriškąjį pasakojimą yra neįmanoma, todėl tik pasakysiu, jog knyga apie Kathy, Ruth ir Tommy- moksleivius, kurie nuo pat mažų dienų auga Hailsham internatinėje mokykloje.
Bet kodėl niekas iš ten augančių vaikų niekada nekalba apie savo tėvus? Kodėl Kathy būdama 28erių niekada nesvajoja apie ateitį, o preciziškai prisimena visas mažutes detales ir savo praeities? Kodėl Kathy galvoja apie rabarbarų lysves Hailshame, kodėl ji prisimena pasikeitusi mokytojos balso tembra per vieną pamoką, bet negalvoja apie darbą, šeimos kūrimą, keliones, senatvę? Kodėl ten augantys vaikai lyg Kafkos romanų herojai vietoj pavardžių teturi tik vieną raidę?
Knyga , sakyčiau, labai sugestyvi, bet tas įtaigumas nėra tamsus ir juodas, o atvirkščiai, šviesiai nostalgiškas, elegiškas, išblukęs lyg senos spalvotos nuotraukos. Kalba yra išlukštenta, tiksli ir elegantiška.
Ir nors iš pirmo žvilgsnio “Neleisk man išeiti” ir jau diskutuoti K.Ishiguro “Dienos likučiai” nagrinėja labai skirtingas temas, šiek tik pagalvojusi radau daug sąlyčio taškų.
Tiek “Neleisk man išeiti” vaikai, tiek liokajus Stevens iš “Dienos likučių” be mažiausio pasipriešinimo susitaiko su jiems primestu gyvenimu ir jame paskirta vieta. Jie laikosi kitų žmonių nubrėžtuose socialiniuose rėmuose ir gyvena įsiurbti savo miniatiūriniame pasaulėlyje, kur net nekyla minčių atsiriboti nuo jiems prisakytos tvarkos.
Būtent tas aveliškas susitaikymas man ir kėlė didžiausią siaubą. “Nu kodėl jie nieko nedaro? Kodėl jie taip ramiai viską priima?”
Bet po to pagalvojau, jog nuo to nei aš , nei kas kitas negali atsižegnoti. Ar mes, nors ir neužaugę Hailshame, esame laisvi? Ar gyvename tuos gyvenimus, kurių tikrai trokštame? O gal tiesiog gyvename tose vėžėse, kurias mums nubrėžė mūsų visuomenė ir socialinė padėtis?
K.Ishiguro labai gražiai, be jokių moralų, be fundamentalistiškos retorikos nušviečia mokslinę ir visuomeninę dilemą. Pasakojimą į priekį stumia gražūs veikėjų paveikslai, protingai išlaikytas palaipsnis paslapties atsleidimas ir jausmas, jog kažką labai gražaus ir nekalto jau praradome.
Kadras iš filmo
Švedijoje (jau išgirto) filmo “Never Let Me Go” premjera bus ateinančių metų kovo mėnesį, o kada Lietuvoje, dar nenuspręsta. Bet pažiūrėjusi anonsą nenusivyliau- tas elegiškas jausmas, persmeplkęs kiekvieną K.Ishiguro raidę, jautęsi ir filmo anonse(kuris atskleidžia gana daug, tad jei greitu laiku skaitysit knygą, palaukit gal dar su tuo anonsu. Nors ne pačioje fabuloje esmė)
Truputį grįžau į pasaulį, kai tau vienuolika-dvylika. Paskaičiau gražią Judy Blume knygutę Are you there, God? It’s me, Margaret. Knygos posakis prilipo ir ne knyginiame gyvenime. Jis buvo parodijuotas multike South Park (Are you there, God? It’s me, Jesus), visose kitokiose situacijose ir mano mėgstamam seriale Grey’s Anatomy, kur Addson savo lifto dievui sako: “Are you there elevator God? It’s me, Addison.”
Na, bet čia visai aš į pievas. Margaret – mergaitė, kuri ruošiasi suaugti, laukia, kol pradės bręsti ir kartu bando atrasti religijos vietą savo gyvenime. Nes ji yra “no religion”. Jos mama katalikė, o tėtis – žydas, dėl ko jų šeimos nepripažįsta seneliai iš mamos pusės. Tėvai nusprendė, kad dukrelė pati sugalvos, kokia religija jai priimtinesnė, kai užaugs, o tai pasirodo besąs labai sunkus darbas.
Jesus from South Park
Vis dėlto Margaret kalbasi su dievu, tuo tikruoju, kuris neturi nei religijos, nei vardo. Kalbasi ji apie tai, kaip nori greičiau suaugti, kaip laukia, kad užaugtų krūtys ir prasidėtų mėnesinės. Na, sakau, tikrai grįžau į tą amžių. Tiesa, man būnant Margaret amžiaus teko visai kitokie brendimo galvosūkiai, bet ne pro šalį prisiminti savuosius ir prisiminti, kaip jaučiaisi bręstantys žmogeliukai. Smagi knygelė, paskaitykit, kai vaikai priaugs iki paaugliško amžiaus.
kol jie visi ten having dinner, aš spoksau į kompiuterį ir laukiu, įdomu, ar šiandien sulauksiu, gal jie kokią 12 pm tą nugalėtoją skelbia, ką? Na, o kol jie valgo, aš laukiu ir klausau interviu su visais likusiais nominantais. Ir ilginu savo norimų perskaityti knygų eilę. Prisipažinsiu, po šitų interviu, noriu perskaityti visas, išskyrus gal C, kuri apie radijo atsiradimą, kažkaip nelabai mane sudomino, nors gal pati įdomiausia ta knyga? Bet visas kitas tikrai noriu perskaityti, ypač Emmos Donoghue Room ir Howard Jacobson The Finkler Question.
Įdomu, kaip vieni nominuotieji sako gimę būti rašytojais, o kiti sako visiškai priešingai, na, o Emma Donoghue būdama dvylikos įsivaizdavo, ką ji apsirengtų eidama į Booker premijos ceremoniją. Taigi, kuris esi tu: gimęs būti rašytoju, ar dar net nežinantis, kad juo tapsi?
O tuo tarpu dar prisiminkim tokią premiją kaip The Lost Man Booker Prize. 1970 m. išleistos knygos “iškrito” iš premijuojamų knygų dėl taisyklių pasikeitimo – iki tol į sąrašą būdavo įtraukiamos knygos, kurios buvo išleistos “praėjusiais” metais, o po pasikeitimo, tos, kurios išleistos einamaisiais metais. 2010 m. istorinė klaida buvo atitaisyta ir premija įteikta J. G. Farrell Troubles.
Kartais tos bibliotekinės knygos visai nieko – imi ir labai greitai perskaitai, nes laikyti ilgiau tiesiog nebepatogu prieš geras bibliotekininkes. Šį kartą jau galvojau, kad nešiu neperskaitytą, bet, susiėmiau ir greitai perskaičiau. Ir nenusivyliau. Na, nebuvo šedevras, bet tikrai įdomu buvo paskaityti, nes visas veiksmas vyksta Lietuvoje, o knygos autorius Stephan Collishaw tikrai apie Lietuvos istoriją žino daugiau nei kuris kitas užsienietis rašytojas, paminėjęs Lietuvą savo knygose.
Kai pradėjau skaityti iš pradžių niekaip negalėjau perlaužti savo įsivaizdavimo, kad pagrindinis knygos veikėjas užsienietis, tikriausiai, dėl to, kad knygos autorius nelietuvis. Bet po truputį pradėjau knygą skaityti lietuviškomis akimis.
Autorius
Knygą sudaro trys dalys, pavadintos moteriškais vardais: Jolanta, Svetlana ir Rachelė. O pasakoja vyriškis. Gabalais papasakoja savo gyvenimą – prieš karą, trumpai – sovietmetis, paskui – ankstyva nepriklausomybė. Svarbiausias gyvenimo etapas – prieškaris, karas, kurio įvykiai, sprendimai įtakoja visą toliau būsimą gyvenimą – uždrimba baisia, nepakeliama našta. Viena gyvenimo akimirka – neištiestos rankos – sugriauna visą likusį gyvenimą. Baimė ištiesti rankas.
Angliškas viršelis man labiau
Knyga skaitėsi lengvai, gal vietomis tapdavo nuobodoka, bet vis tiek labai norėjosi sužinoti, kas gi ten įvyks. Visur daug daug Vilniaus – prieškario, o paskui nepriklausomybės, su vis dar apšnerkšta Šv. Stepono gatve ir kitomis gatvėmis, su getais, su skverais, kurie, kaip taikliai pastebėjo autorius, iš tikro yra miesto žaizdos, kur kažkas stovėjo, bet buvo sunaikinta, nušluota. O Vilnius ir istorija autoriui gerai pažįstama dėl to, kad čia praleista daug laiko, dėl ko gi daugiau čia būsi, jei ne dėl (tradiciškai) meilės lietuvaitei.
Interviu su autorium apie jį ir kita jo knygą Amber, galite paskaityti čia.
Dažnai būna, jog vos tik spėji išgirsti apie vieną rašytoją, tai pradedi jį matyti visur. Įsijungi televizorių- jis ten, atsiverti laikraštį rašo apie jį.
Taip ir man yra su Jonathan Franzen. Pradėjos jis man lįsti į akis kaip pilypas iš kanapių.
Jau esam bloge diskutavę apie jo nenorą, jog jo knygas skaitytų moterys. Jis visai neapsidžiaugė, kai jo knyga “The Corrections” buvo įtrauktą i Oprah knygų klubą. Tada jis net yra pasakęs:
”So much of reading is sustained in this country, I think, by the fact that women read while men are off golfing or watching football on TV or playing with their flight simulator or whatever. I worry — I’m sorry that it’s, uh — I had some hope of actually reaching a male audience and I’ve heard more than one reader in signing lines now at bookstores say ‘If I hadn’t heard you, I would have been put off by the fact that it is an Oprah pick. I figure those books are for women. I would never touch it.’ Those are male readers speaking.”
Pasirodo, jog moterys gali “atmušti” vyrų nora skaityti vieną ar kitą knygą, ir todėl J.Franzen pabandė šiek tiek “atsižegnoti” nuo moterų skaitytojų.
Kadangi tokie mizoginiški pareiškimai man sukelia pyktį, buvau nusprendusi, jog iš principo neskaitysiu jo knygų.
Bet ką daryti, jei antikvariate radau jo “Pataisas” už 4 litus?
Ką daryti, jei blogo skaitytoja Jurgita parašė, jog buvo sutikusi J.Franzen, ir jis jai pasirodė mielas?
Ką daryti, jei smalsu?
Išeitį radau.
Kadangi J.Franzen kone paniškai bijo, kad jo knyga bus palaikyta “moteriška”, pasistengiau atkeršyti jam tokiu būdu (kad neliktų abejonių, kokiai grupei ta knyga yra skirta):
Kadaise seniai seniai, kai atlikinėjau praktiką Klaipėdos savivaldybės kultūros skyriuje, teko man didelis džiaugsmas prisidėti prie jūros šventės organizavimo. Ot laikai geri buvo! Kone kiekvieną dieną galėjau sutikti labai fainų “priplaukusių” meninikų, spausdinau visokius mero potvarkius ir rašiau pakvietimus Klaipėdos miesto grietinėlei. Iki šiol tą laiką prisimenu su dideliu džiaugsmu.
Ir dar labai ypatingai prisimenu pirmadienį PO šventės, kai susinervinę klaipėdiečiai iškoliojo visą šventę, visus organizatorius dėl triukšmo, dėl minių, dėl neskanaus alaus ir pan.
Švediškoji Lisbeth ir Mikael Blomkvist
Aš pati pakėliau telefono ragelį, ir įsiutusi tetulė pradėjo šaukti, jog matė, kaip jauna porelė ant suoliuko intensyviai bučiavosi.
Ir dažniausiai tokie skambučiai būdavo iš gyvenančiųjų senamiestyje: per garsu, muzikos per daug, žmonių per daug, fejerverkų per langą nesimato ir t.t.
O man užaugusiai standartiniame trijų kambarių bute penkiaaukštyje taip ir norėjosi pasakyti “Jei gyveni pačiame miesto centre, reikia susitaikyti su tuo, jog kartais įprastas gyvenimas trukdysis”.
Lygiai tą patį pagalvojau, kai per TV išgirdau, jog Stokholmo centro gyventojai pradėjo skųstis dėl prasidėjusių filmo “Girl With the Dragon Tatoo” filmavimo.
D.Craig Stokholme filmavimo aikštelėje
Įsivaizduojat, eini į parduotuvę nusipirkti skalbimo miltelių ir sutinki Daniel Craig!
Taigi, amerikietiškojo filmo (pagal S.Larsson romaną) “Mergina su drakono tatuiruote” filmavimas jau prasidėjo. Pati esu mačiusi du švediškuosius filmus, tai teks ir tą amerikietišką pažiūrėt, kad galėčiau palyginti.
O mano mamytė negalėjo nustoti skaityti S.Larsson knygos “Mergina su drakono tatuiruote”, net vidury nakties skaitė. Kai paskambinau pasikalbėti, ji man pasakė: Giedre, čia kaip liga””.
Žinot, ką? Šiandien atėjau į savo Girulių biblioteką ir… neberadau savo bibliotekininkės 😦 😦 😦 Taaaip liūdna, taaaip gaila. Labai jūsų pasiilgsiu kaip ir jūsų fainuolytės pleputės dukrytės. Tikiuosi, kad aplankysit žiurkes bent bloge. Džiaugiuosi bent tuo, kad jus pakeitė ne ta baisioji lankytojus baidanti bibliotekininkė, o simpatiška jauna panelė. Tegyvuoja naujas karalius! T.y. knygų karalienė!
Galiu sakyti, kad morališkai jau buvau paruošta šitai knygai, todėl nesąmoningai, o gal ir sąmoningai galvoje buvo įjungtas neįsijautimo mygtukas. Kad nereiktų bijoti šaltų savo kojų, šlepsenimo ar žingsnių, ar tolumoje rūkstančių dūmų. Tikriausiai visiškai stengiuosi išvengti susidūrimo su tokiomis apokaliptinėmis nuotaikomis ir mintimis, nes jos iš tikro yra siaubingai baisios. Todėl net nenoriu per daug apie jas galvoti. Tikrai. Aš net bijau tokių rašytojų fantazijų, nes pasaulyje ir taip užtektinai yra baisumų, visai šalia mūsų, ir man visai nesinori dar baisiau. Va, dėl to ir buvo įjungtas tas mygtukas. Tikriausiai sąmoningai?…
Skaitydama visą laiką galvojau: what would I do what would I do what would I do. Nes nežinau, tikrai nežinau, ką aš daryčiau tokiose ribinėse situacijose. Ir nors šiaip esu optimistė, tikriausiai mano optimizmas kabinasi už minties, kad vis tiek bus geriau, čia tik laikinas blogumas. O knygoje… Na, visą laiką baisu, blogai, pilka, šalta, alkana, klaiku matyti savo vystanį vaiką, galvoti, kaip reiktų jį nužudyti savo rankom, kad jam netektų patikrti dar didesnių kančių, nei dabar. Ir nėra jokio laikmačio, bausmės atlikimo laiko (kaip, pvz., pas Solženicyną), kad galėtum pasakyti, kad dabar reikia pakentėti, nes rytoj, už metų viskas baigsis, užaugs žolė, pražys medžiai, nebebus tos klaikios pelenų spalvos ir kvapo, ir mes atsitiesim, viską pradėsim iš naujo, laikykimės tos minties.
Giedrė rašė apie detektyvą, susijusį su J.Franzen akiniais. Sugalvojau, kad reikia pažiūrėti, kas ten toks per autorius su savo knygomis, kurių viešai ir garsiai negali megti moterys :). Ir Amazonėj radau štai tokį knygos The Corrections aprašymą:
Critically lauded and an Oprah Book Club choice, Jonathan Franzen’s third novel The Corrections is already a huge success in the US, and it’s none too difficult to see why. Whereas his earlier novels, The Twenty-Seventh City and StrongMotion could be seen as single-issue works (on inner city decay and abortion respectively), the long-awaited The Corrections is far more grandiose in its ambition and its scale.
Framed by matriarch Enid Lambert’s attempts to gather her three grown children back home for Christmas, The Corrections examines their lives: Enid’s husband Alfred, sinking into dementia, her sons banker Gary and writer Chip (now in Lithuania) and daughter Denise, a chef, busily re-evaluating her sexual identity.
With these characters, Franzen gives himself plenty of room to examine the foibles, fears, hopes, anxieties and neuroses of 21st-century American life and the mad Lithuanian subplot provides some real laughs. But most striking and surprising about The Corrections is its reassuring normality. Despite all its well-signposted dysfunction, this remains at heart a big sprawling family saga, with all the security that implies. The book closes with Enid noting “that current events in general were more muted or insipid nowadays than they’d been in her youth” during the Great Depression of the 1930s. Now, “disasters of this magnitude no longer seemed to befall the United States”. It’s a line Franzen couldn’t have written after 11 September, 2001–and, perhaps because of its now forgotten confidence, The Corrections is a book that readers will take to their hearts.–Alan Stewart
Vienu žodžiu iš smalsumo, susijusio su Oprah, Lietuva ir t.t., šita knyga bus pirmoji šito vyriško autoriaus knyga, kurią tikiuos perskaityt.
knyguziurkes.com 