Mano knygų 100 (41): kai sunkybė virsta lengvybe

~ kzL ~ 5 Comments

Šitą knygą mūsų mokytoja mus nusiuntė nusipirkti į knygyną. Kainavo labai nebrangiai. Tikriausiai buvo tas pats pirmas leidimas su rudais viršeliais. Net nežinau, ar dar turiu kur nors, ar kam paskolinau. Mane sužavėjo, pakerėjo ir taip toliau. Labai gera knyga. Neseniai Tyto Albos perleista iš naujo. Sakyčiau A MUST perskaityti.

Kažkaip man Kundera labai siejasi su Makine. Dėl Prancūzijos, dėl emigracijos tikriausiai, komunizmo. ?

O čia prirankiojau visokių M.Kunderos minčių.

Anot M.Kunderos, būtis kupina nepakeliamos lengvybės, nes kiekvienas iš mūsų gyvena tik vieną kartą. Vieną kartą – tas pat, kas nė vieno; to, kas įvyksta vieną kartą, galėjo išvis nebūti. Vadinasi, kiekviename gyvenime slypi atsitiktinumas, kiekvienas mūsų veiksmas gali visiškai lemti likimą. Kad ir koks būtų mūsų pasirinkimas, jo neslegia pasekmės, vadinasi, jis nesvarbus. Veiksmai tampa nepakeliami, jeigu kaskart mąstytume apie pasekmes, todėl gyvenimą galima apibūdinti, kaip „nepakeliamą būties lengvybę“.

*

Negalėčiau apibūdinti ir savęs. Jeigu ir mėginčiau, tai baigtųsi niekuo. Mano gyvenime, kiekvieno žmogaus gyvenime yra daugybė motyvų, daugybė temų, ir aš nežinau, kuri iš jų pati svarbiausia.

*

Kuo sunkesnė našta, tuo mūsų gyvenimas artimesnis žemei, tuo jis tikresnis ir teisingesnis.

*

Kiekvienas iš mūsų sąmoningai ar nesąmoningai perrašo savo paties istoriją. Mes nuolat perrašome savo biografijas, nuolat daiktams ir įvykiams suteikiame kitą reikšmę – savo reikšmę, kuri mums labiau patinka. Mes išsirenkame ir suformuojame – išgriebiame iš atminties dalykus, kurie mus ramina, mums meilikauja ir užglosto viską, kas galėtų nuliūdinti. Šiuo požiūriu istorijos perrašymas – taip pat net ir Orwello atveju – nėra nežmogiškas. Priešingai, tai labai žmogiška. Politinius ir asmeninius dalykus žmonės visuomet suvokia kaip du atskirus pasaulius, tarsi kiekvienas jų turėtų savą logiką ir savas taisykles. Tačiau, kad ir kaip keista, baisumai didžiosios politikos scenoje dažnai absoliučiai prilygsta mažiesiems mūsų asmeninio gyvenimo baisumams.

Romano ypatingumas slypi jo skepsyje, kurį jis priešino visoms mąstymo sistemoms. Jo pamatinis teiginys – kad žmogiškosios egzistencijos iš principo neįmanoma įsprausti į jokią mąstymo sistemą.

Interviu su M.Kundera čia.

Valymas

~ knyguziurkeG ~ 36 Comments

Aš nežinau, ką jūs veikiate savaitgaliais.

Mane beveik kiekvieną šeštadienį galima sutikti vaikščiojančią pagrindine miesto gatve arba būnu pagrindinėje miesto aikštėje, kur perku gėles (ankstyvąją vasarą- glėbius bijūnų, o dabar – ilgas gladiolių ietis). Ir tada, jau žinoma, būtinai užeinu į knygyną.

Pardavėjas Håkan paklausia, kaip man patiko paskutinė skaityta knyga, ir pasiteisina, kodėl ji keliomis dienomis pavėlavusi pagaliau vis dėlto atsidūrė knygyne.

Nežinau, ką jūs dažniausiai veikiate šeštadieniais, bet žinau, ką jūs VEIKSITE rytoj.

Ogi eisit į knygyną ir pirksit S.Oksanen “Valymą”. Nežinau, kaip man čia jus įtikinti, jog tai būtina padaryti.

Gal užhipnotizuoti kaip nors? Bandau surikiuoti argumentus, bet nelabai sekasi, nes aš vis dar afekto būsenoj turbūt.

Allide (lietuviškame vertime Alydė) tarsi ragana gyvena atsiskyrusi nuo žmonių, gamina medetkų tepalėlius, marinuoja daržoves, o kaimo berniokai į jos langus mėto žvyro saujas, ant durų užrašinėja skaudžius žodžius. Už ką?

Vienądien Aliide per musių apsėdėtą langą pamato sode gulinčią merginą Zarą, kurios netikėtas atsiradimas padarys taip, jog praeities vaiduokliai išlįs iš grindų plyšių, iš už slėptuvės sienoje, iš už sesers siuvinėto vestuvinio užtiesalo, iš beržų sula kažkada kvepėjusių standžiai supintų sesers kasų, iš senų uždraustų estiškų laikraščių, iš slaptų NKVD dokumentų, iš puodų, kuriuose verdamas muilas,  iš tąsaus sirupo buteliukų, iš kaustytų čekistų batų purvo ir pigiomis cigaretėmis prasmirdusių partinių aktyvistų odinių striukių.

Zara- trafficking auka, neiškentusi žiaurumo bėganti nuo savo antžmogiškų sąvadautojų.

Tiek Allide, tiek Zara jungia jų abiejų baisūs potyriai ir išgyvenimai. Nors ir abi labai nepatiklios, nors abiems joms diriguoja jų baimės, jos sugeba suprasti vieną kitą ir atrasti, jog jas riša daug daugiau nei patirta baisi prievarta.

Švedijoje vieno tyrimo metu buvo analizuojami istorijos vadovėliai. Keturiuose analizuotuose vadovėliuose buvo paminėti 930 vyrai ir… 62 moterys. Taigi, oficialiojoje istorijoje moterų beveik nėra, bet S.Oksanen būtent ir nukreipia savo žvilgsnį į moteris, kurių vardai neminimi, bet be kurių tie vyrai vadovėliuose nebūtų atsidūrę.

Ką tai reiškia būti miško brolio žmona? Ką tai reiškia būti jo dukra? Kai vyrai sugalvoja kariauti, kai vieni jų ant pečių užsimeta šautuvus ir išeina į mišką, kiti pasiima tokius pačius šautuvus ir eina pirmųjų gaudyti, ką tada daro moterys?

S.Oksanen viename interviu (Bernardinuose) sako

Vykstant karui, moterys yra priverstos prisiimti pasyviosios pusės vaidmenį. Tarkime, jos negali turėti ginklų. Tai kelia nuostabą. Sunku suvokti, kodėl moterims neleidžiama apsiginti pačioms. Esmė – manymas, kad, neturėdamos ginklų, jos liks už mūšio ribų ir taip bus apsaugotos. Tačiau realybėje šis faktas reiškia tik tai, jog jos negali apsiginti pačios. Ir vis dėlto manau, kad moterų rezistencinis judėjimas buvo labai aktyvus ir maištingas.

Oksanen brutaliai nagrinėja seksualinę prievartą prieš moteris, ji daugiau pasako nei nutyli, todėl “Valymas” yra juodas tamsus romanas. Kokia egzistencija laukia moters patyrusios seksualinės traumos pažeminimą? Bet knygos herojė Aliide nėra vien auka. Autorė sukūrė tikrai gilų, komplikuotą, nevienareikšmį ir neplokščią moters portretą, kur moteris nėra nei ragana, nei šventoji.

S.Oksanen

Detalių gausa estiško kaimo gyvenimo aprašymuose kelia nuostabą: tie visi gražūs, kone ritualiniai darbai stipriai kontrastuoja su okupacininkų tradicijomis. Pavyzdžiui, Aliide labai bijo, kad jos tėvų sodyba atiteks rusams ir tada ten grindys bus nuklotos saulėgrąžų lukštais, kurie traškės po kojomis kaip tarakonai.

Būtinai skaitykite.

Ne vien todėl, kad kalba kone degina, ne vien todėl, kad autorė sugeba sukurti tamsią įtampą, ne vien todėl, kad S.Oksanen pasakojimas yra stiprus ir brandus, ne vien todėl, kad kritikai jau dabar ją siūlo nominuoti Nobelio premijai, ne vien todėl, kad ji atidengia moteriškąją perspektyvą, bet dar ir todėl, kad daug dalykų jos romane pažinsite iš savo ir savo močiučių bei senelių gyvenimo.

Ir lenkiu galvą prieš Versus Aureus už drąsą išeisti jaunos (!) suomių (!) feministės (!) knygą. Todėl iš visos širdies noriu, kad knyga būtų labai perkama.

Užsukit rytoj į knygyną :palepinkit save stipria ir pulsuojančia proza.

K.Ž.G

Kur mano puodukas? :)

~ kzL ~ 9 Comments

Labai dažnai prisimenu, kaip mes su visa šeimyna buvom svečiuose pas KŽG ir kaip mums visiems buvo smagu (tikiuosi KŽG šeimynai irgi ne tik iš mandagumo :D). Dažnai prisimenu, nes gavau daug skaniai valgyti ir, aišku, sėkmingai prasinešiau per knygyną, tuo ir vėl noriu čia pasidalinti. Kaip ir tuo, kaip džiaugiuosi, kad galiu skaityti su kukuliu tas nuostabias knygutes su originaliais Giedrės vertimais.

Šį kartą knygutė apie tai, kaip gyvuliai nukniaukė mergaitės naktinį puodelį. Labai graži istorija, labai aktuali, kai reikia 🙂

Nesuprantantiems švediškai: Ar matei mano puoduką?
Lota Lej turėjo padaryti svarbų reikaliuką, kurį daro kasdieną, bet ne šiandien, nes kažkas paėmė jos puoduką
Pažiūrėkit visi! Šitą dubenėlį padarė genijus!
Kuo tu skundies? Kas per puodukas? Kaip jis atrodo? (Karvė skaito "Pieno naujienas")
Kaip praktiška! Ir patogu kaip fotelyje!
Kai gyvuliai atrado puoduką, tvarte tapo labai švaru 🙂
Kai Lota pagrasino, kad vis tiek padarys, tai, ko nori... Puodukas greitai atsirado 🙂

|mama|

Laiškas Dievuliui

~ knyguziurkeG ~ 11 Comments

Dievuli,

Gal būtų galima padaryti taip, jog jei iki išnaktų skaitai labai gerą knygą, tai ryte nebūni pavargęs?

Suprantu, jog jei naktinėju, nes žiūriu kokį kvailą filmą su Steven Seagal ar Chuck Norris, tai tada tikrai nusipelnau bausmės- baisaus nuovargio ryte.

Bet jei skaitau tikrai gerą, kvapą gniaužiančią knygą, gal būtų imanoma iš Tavo pusės pritaikyti kokį nors kitą nuovargio standartą?

Gal norėtum prisidėti prie geros literatūros skaitymo skatinimo?

Pavargusi (bet pabaigusi K.Oksanen “Valymą”) K.Ž.G

Tik nebelskite į langą

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

Skaitau S.Oksanen “Valymą”, o širdis tai kulnuose, žinokit. Ta Oksanen moka sukurti tokią įtampą, jog skaitau ir lygiai taip pat kaip viena knygos herojė bijau, kad ir į mano langą kas nors pasibels.

Skaitau, kaip knygos herojė geria valerijono lašus, ir jaučiu, kad ir man tie lašeliai būtų neprošal.

… … …

O kambarys, kuriame skaitau, yra antrame aukšte

K.Ž.G

JK Rowling ir Andersenas

~ kzL ~ 2 Comments

Vakar JK Rowling laimėjo naują danų literatūros premiją, kuri, žinoma, pavadinta HK Anderseno vardu. Premija (60,000 svarų) įtekta Odensėje, kuri gimė garsusis pasakorius. Dėl premijos “kaunasi” tokie rašytojai, kurių kūryba gali būti palyginama su Anderseno kūryba.

The History of Love

~ kzL ~ 3 Comments

Tikrai ne veltui net neskaičiusi knygos, aš nupirkau net keturis šios knygos egzempliorius. Du padovanojau draugėms, viena sau, o dar vieną užsakiau per klaidą, bet, kai tokia knyga, tai tikrai su malonumu kažkam padovanosiu, nes tai nuostabi knyga. Giedre, ačiū už nuostabų atradimą ir superinį, užburiantį postą, kuris paveikia taip, kad norisi namuose turėti visą lentyną šitos knygos. Tikrai.

Man labai patiko J.S.Foer knygos, o jo žmonos N.Krauss knygos… Na, tiesiog jaučias, kad tie žmonės gyvena kartu, man knygos stulius pasirodė labai panašus, o kadangi man tas stilius labai patiko, tai aš tik kaifavau skaitydama, mėgavausi. Ir noriu dar dar. Ir vakar bala žino, kada nuėjau miegoti, nes kaip Giedrė sakė, buvo tiesiog neįmanoma neskaityti iki galo, tai tik skaičiau, skaičiau, o perskaičiusi norėjau iš karto pulti ir rašyti postą, tik kažkaip prisiverčiau įjungti savo sveiko proto mygtuką ir eiti miegoti. 🙂

Tikrai pritariu visiems pagiriamiesiems žodžiams ant viršelio: Mervelous, Astonishing, Ingeniuos!

|nuostabu|

Pasieniai ir užsieniai

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

Aš beveik neskaitau lietuvių autorių knygų, o jei skaitau, tai retai. O dažnai ir nusivyliu. Prėjusiais metais perskaičiau tik vieną lietuvišką, knygą, o šiemet tikrai daugiau, tai bent jau ta lietuviška sąžinė negrauš.

Per šią savaitę perskaičiau net dvi lietuviškas knygas (vien už tai man neturėtų atimti pilietybės): G.Radvilavičiūtės “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos” ir A.Matulevičiūtės “Ilgesio kojas”. Kaip ir mano kolegė žiurkė L likau sužavėta G.Radvilavičiūtės tekstais. Kai Dievas dalino visokias dovanas, G.Radvilavičiūtė, man atrodo, į eilę kalbos dovanai gauti stojo du kartus.

Taip žaismingai, bet kartu ir brandžiai žaisti tekstu nedaugelis gali. Ir esė žanrą mano akyse reabilitavo, ir šimtą smagių psichologinių pastebėjimų į tekstą įpynė, ir kas man labiausiai patiko- kad tose jos esė nėra jokių atsitiktinumų.

Autorė mesteli kokį žodį, įdomią trumpą istoriją, o po to vėliau prie jos grižta. Taip esė būna stiprios struktūros, o ne kokia palaida minčių bala.

 

 

 

 

Būtent tokio išbaigtumo, rankoje laikomo ir nepaliedžiamo minties siūlo pasigedau A.Matulevičiūtės knygoje “Ilgesio kojos” (Ačiū, miela drauge, kad atsiuntei man šitą knygą. Labai gražus siurprizas).

Tekstas man dažnai rodėsi perdėm fragmentiškas (nors ir subtiliai elegantiškas), pasigedau stipresnių jungčių tarp atskirų novelių. Nors tai, kad autorė tikrai sugeba pastebėti gražias psichologines detales, yra faktas.

O ir pats pasakojimas sukėlė man šimtus minčių. Knygoje vienoje vietoje rašoma apie Tėvynę, o aš atvirai prisipažįstu, jog “Tėvynės”sąvokos niekada nenaudoju, kai kalbu apie savo emigrantišką patirtį ir savąjį ryšį su namais. Sakau “Lietuva”, sakau “Namai”, sakau “Klaipėda”, bet žodžio “Tėvynė” nenaudoju. Nekimba jis prie manęs, ir tiek. Puikiai tinka B.Brazdžionio eilėraštyje, bet nelabai tinka mano gyvenime.

Dar vienoje novelėje autorė naudoja žodį “nutautėjimas”, o jo taip pat nėra mano galvoje, kai mąstau apie save ir Lietuvą/Namus/Klaipėdą. Mano emigrantiškoje galvoje nėra tokių dimensijų. Gal todėl, kad drąsiai sakau, jog mano namai čia Švedijoje? Gal todėl, jog jaučiuosi kaip kaip Liūnė Sutema, kuri  viename savo eilėraščių sako, kad “Nebėra nieko svetimo”?

“Nebėra nieko svetimo,

medis, kurio nepažinau, išaugo,

išsišakojo mano akyse-

(…)

Nebėra nieko svetimo-,

ir niekad dar nebuvo manyje

tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė”

 

K.Ž.G

 

Niekur aš nebuvau ir nieko nepirkau :)

~ kzL ~ 10 Comments

ty nebuvau Pegaso knygyne ir nieko nepirkau. Arba buvau, tik nenusipirkau to, ką planavau pirkti, o nusipirkau knygą už 9 lt ir dar vieną už 7 lt. Gal jau sustosiu vardint, nors tai ir nebuvo pabaiga. Na, gerai, bet važiavau į knygyną po dar vieno naktinio skaitymo, kai norėjosi daugiau šviesos, nei nuo naktinės lempelės prie lovos, o tą pačią dieną buvau užmačius ir pačiupinėjus tokią lempikę, kuri prisitvirtina prie knygos.

Taigi, šiandien jau buvau nusiteikus išleisti daugiau nei 30 lt už šitą lempelę, bet man staiga iškilo tokie klausimai: kokios baterijos ir ar tokių yra Lietuvoje, kiek ilgai gali prie tos lempelės skaityti su tokia baterija, gal kokį pusvalandį tik tempia, o paskiu, labas rytas, štai ir aš, prašom keisti baterijas. Na, ir po tokių gana skeptiškų pardavėjų veidų – t.y. jos man parodė, kokios ten baterijos (trys maždaug kaip į laikroduką), bet negalėjo nei pasakyti, ar šviesos pakankama, kiek ilgai laiko. Tai, neįtikėtina, bet nenusipirkau. Gal kas nors iš jūsų turit ir galit pakomentuoti? Beje, prie kasų pilni stendai visokių naujų aksesuarų, knygų puslapių laikiklių, švieselių ir t.t. Bet aš nieko nemačiau, negirdėjau, nes niekur nebuvau. Labanakt. 🙂

Tokie kabo stenduose prie kasų

|niekas niekur nieko|

Mano knygų šimtas (40): Daktaras Živago

~ kzL ~ 1 Comment
Tokią knygą skaičiau
Toks leidimas dabar

Daktaras Živago. Skaitėm mokykloj, rašėm rašinį. Spėkit, ar atsimenu, apie ką buvo knyga. Bet atsimenu, kad labai patiko. Ir kad rašinys išėjo neblogas. Ir žinot, tikriausiai darysiu šitai knygai kada nors išimtį ir skaitysiu antrą kartą. Na, bent jau filmą tai tikrai stengsiuos pažiūrėt. Tikriausiai ne tą senąjį, pastatytą 1965 m., bet naująjį –2002 m. Trumpą apžvalgą apie knygą galit paskaityt bernardinuose.

Tik niekaip nesuprantu, kodėl daktaras iš ŽivagO pavirto į ŽivagA? Čia tipo pavardę sulietuvino, ar ką?

Kaip gyvena kitos Booker’io knygos

~ kzL ~ 10 Comments

Atrodo, kad kol nebuvo paskelbtas laimėtojas, populiariausia buvo visai kita knyga. Net ne iš shotlist. The Slap by Christos Tsiolkas. Knygoje, jei kas nesidomėjote, pasakojama apie tai, kaip suaugęs žmogus, svečias, dalyvaujantis piknike, sudavė trimečiam vaikui, kuris buvo ne jo. Vaikas ne jo. Knygos pasakojimas – aštuonių kitų svečių akimis. Na, man tikrai įdomu, kas ten atsitiko ir kaip viskas atrodė – įrašykim knygą į sąrašą.

Andre Breedt, Nielsen BookScan analitikas mano, kad šiais metais Booker’io komisija parinko daugiau knygų, kurios turi didesnę galimybę būti komerciškai sėkmingos, o tai akivaizdžiai jaučiasi knygų pardavimuose, nes palyginti su ankstesniais metais (2009) Booker longlist knygų pardavimai didesni net 47%, o palyginti su 2008 m. net 246%. Tikiuosi, kad tai geras ženklas, t.y. parinktos knygos, kurios nenusileidžia kokybe, bet kartu ir yra prieinamesnės/ priimtinesnės/suprantamesnės ne tik literatūros išrinktiesiems ir snobams. O gal čia žmonės pradėjo daugiau skaityti? 😉

Taigi, toks yra penketukas populiariausių knygų iš longlist Booker 2010.

Booker 2010 total UK sales- top 5

  • The Slap – 33,471
  • The Thousand Autumns of Jacob De Zoet – 31,499
  • Trespass – 15,472
  • The Long Song – 14,486
  • Parrot and Olivier in America – 5,314
  • Source: Nielsen BookScan

Jei įdomu, tai čia yra LiteraryMinded autorės įspūdžiai apie knygą ir interviu su autorium. Jei kam įdomu, tai dabar jau aš žiauriai užsinorėjau šitą knygą perskaityti. Kai man taip užeina, sakau tokią mantrą (panorėsi ir praeis, panorėsi ir praeis, panorėsi ir praeis x 1,000 kartų) – žiūrėsim, ar padės 🙂

|augink atsakingai|

Knygų žmonės Vilniuje 18: baltarusis

~ kzL ~ 6 Comments

Apie jį nieko daugiau nežinau, tik tai, kas parašyta lentoje. Internetas irgi, atrodo, nieko nežino. Visiškai šviežia lenta, tikriausiai šiuo metu šviežiausia Vilniuje, atsiradus ant šviežiai nutinkuotos Arklių gatvės sienos, kur ISM universitetas įsikūręs. Pamačiau tik dėl tų ryškiai šviečiančių vainikų.