prisiminiau, kas yra deficitas, kai Baltų lankų sandėlyje pardavėjas man pasakė, kad tikriausiai ieškau Silvos Rerum II. Oi, sakau, nepataikėt, aš jau perskaičiau (tikriausiai atrodau be ypatingų ženklų, kad taip taikė). Na, bet malonus pardavėjas papasakojo, kad visi dabar baisiai ieško knygos (žiurkės net meilą gavo su prašymu paskolinti su užstatu), o jos tiesiog nėra, nes tiražas tebuvo tik (tik!) 3,000. Sakau: tai kaip čia nepagalvojot, kad gal didesnio tiražo reikėjo? O nepasakiau, kad kaip taip nepasitikėjot knyga?!!! Sako: na, ne aš nepagalvojau. Sakau: na, neturiu jūsų kaip asmens galvoje. Bet sakau: tai smagu, kad ieško, kad reikia. Sako: na, nebe labai, kai visą dieną skambina ir klausia milijoną kartų, ar turim, o jei neturim, tai kada turėsim.
Atidariau Kino pavasarį su “Never let me go”. Mano vyras užmigo, o po filmo paklausė, kur dingo Keira Knightley. Jam iš esmės nepriimtina toks pasyvumas ir nelogiškumas, juk visų pirma eina instinktas išgyventi, o paskui visa kita. Na, kaip pavyzdžiui filme The Island.
Na, bet ką čia. Nebelabai atsimenu knygos, kad galėčiau palyginti su filmu. Man visai patiko, nors daugiausia žiūrėdama galvojau, kad pabėgčiau šitoj vietoj, arba toj, o trečioj tai tikrai.
Tokia tad šiandien diena. Einu miegot, jei skaistus vampyras iš dangaus leis.
Kaip tik dabar žiūriu programą “Hej litteraturen!” per švedišką valstybinį TV kanalą ir, pamačiusi vieną pasakojimą, tiesiog turėjau paspausti “Pause” mygtuką ir parašyti trumpai apie tai bloge.
Programoje kalbama apie tai, kaip literatūra tam tikrais laikais pasiekdavo vis naujas skaitytojų grupes.
Kaip pavyzdį parodė tolimųjų reisų vairuotojus, kurie yra dideli audioknygų vartotojai.
Pasirodo, jog Švedijoje egzistuoja net vienuolika pakelės bibliotekų, įsikūrusių pakelės užeigose. Ir net kai kurios krovinių pervežimo įmonės turi savas bibliotekas darbuotojams.
Vienas vairuotojas pasakojo, kad jis visiems savo kolegoms rekomendavo perskaityti/pasiklausyti L.Weisberger “Velnias dėvi Pradą”.
Įsivaizduokit: Įlipi į autobusą “Vilnius-Klaipėda”, atsisėdi netoli vairuotojo, pasiruoši klausytis dainuškų per radiją, o staiga pasigirsta: “Pirma knyga. Pirmas skyrius. Aleksejus Fiodorovičius Karamazovas buvo mūsų apskrities dvarininko Fiodoro Pavlovičiaus Karamazovo trečiasis sūnus…”
Šiandien buvo paskelbtas Orange Book Award Longlist. Orange Book Award yra vienintelė premija, kuria apdovanojamas anglų kalba moters sukurtas romanas.
Štai jis (ilgas pretendentas į mano knygų lentynas):
Jamrach’s Menagerie by Carol Birch (Canongate) – British; 10th Novel
Room by Emma Donoghue (Picador) – Irish; 7th Novel
The Pleasure Seekers by Tishani Doshi (Bloomsbury) – Indian; 1st Novel
Whatever You Love by Louise Doughty (Faber and Faber) – British; 6th Novel
A Visit from the Goon Squad by Jennifer Egan (Corsair) – American; 4th Novel
The Memory of Love by Aminatta Forna (Bloomsbury) – British/Sierra Leonean; 2nd Novel
The London Train by Tessa Hadley (Jonathan Cape) – British; 4th Novel
Grace Williams Says it Loud by Emma Henderson (Sceptre) – British; 1st Novel
The Seas by Samantha Hunt (Corsair) – American; 1st Novel
The Birth of Love by Joanna Kavenna (Faber and Faber) – British; 2nd Novel
Great House by Nicole Krauss (Viking) – American; 3rd Novel
The Road to Wanting by Wendy Law-Yone (Chatto & Windus) – American; 3rd Novel
The Tiger’s Wife by Téa Obreht (Weidenfeld & Nicolson) – Serbian/American; 1st Novel
The Invisible Bridge by Julie Orringer (Viking) – American; 1st Novel
Repeat it Today with Tears by Anne Peile (Serpent’s Tail) – British; 1st Novel
Swamplandia! by Karen Russell (Chatto & Windus) – American; 1st Novel
The Secret Lives of Baba Segi’s Wives by Lola Shoneyin (Serpent’s Tail) – British/Nigerian; 1st Novel
The Swimmer by Roma Tearne (Harper Press) – British; 4th Novel
Annabel by Kathleen Winter (Jonathan Cape) – Canadian; 1st Novel
Tikriausiai Giedrė jau su manim džiaugias, kad sąraše yra Nicole Krauss knyga. Aš ją jau turiu ir ji pačiam pačiam sąrašo prieky (kaip ir dar kokios dešimt knygų, kurias tuoj tuoj jau skaitysiu). Pasigirk, jei skaitei kokią nors iš čia išvardintų knygų. O koks viršelis tau gražiausias? O kaip tau atrodo, kas laimės premiją?
Nežinau, kaip mes čia tariamės – apie neperskaitytas knygas rašyti, ar ne? Na, apie “Nevykėlio dienoraštį” parašiau, tai gal reikia parašyti, kodėl šitos knygos neskaitau, nors ją daug kartų laikiau rankose knygyne, bet taip ir nenusipirkau, ir gerai, nes pradėjus ją skaityti nusprendžiau, kad nenoriu, nors kiek ten tos knygos – pora vakarų.
O nusprendžiau neskaityti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia kažkaip tikėjaus, kad knyga yra grožinė, o ji, pasirodo yra labiau dokumentinė, todėl ten tik toks realybės aprašymas. Be to, knygos stilius man priminė vieną skaitytą labai seniai apie tai, kaip buvo pagrobtas vaikas, ir man nuo tos knygos likęs nelabai geras (literatūrinis) jausmas. Tiek jau to. Nors amazonėj knyga įvertinta penkiom žvaigždutėm, o lietuviškuose bloguose apie ją taip pat gerai atsiliepiama, aš jos kažkaip visai nebenoriu jos skaityt.
Mano viena mylimiausių dėstytojų, vėliau mano kolegė, o dabar draugė Marie man jau seniai sakė: “Giedre, skaityk M.Atwood knygas. Man jos pačios geriausios. Pamatysi, ir tau patiks”. Tai kai lankiausi pas ją namuose, ji man iš savo lentynos išrinko dvi M.Atwood (kurios vardas nuolat figuruoja kandidatų Nobelio premijai gauti sąrašuose) knygas: “The Blind Assasin” (Booker premija 2001-aisiais) ir “Handmaid’s Tale” (nominuota Booker premijai 1986 ir patekusi į short-list).
Tai dabar sėdžiu prie kompiuterio, prieš dvi valandas pabaigusi skaityti “Handmaid’s Tale”, ir bandau aprašyti knygą taip, kad tuojau pat pultumėt ją skaityti. Atsiprašau už žodinę klišę, bet pirmiausia kas ateina į galvą, tai pasakyti, kad aš sukrėsta. Siaubingai.
Nes M.Atwood rašo taip, kad man kelis kartus teko sau garsiai pasakyti “Čia tik knyga.”. Porą kartų turėjau padaryti pertrauką, nes protas neišnešė, nes visa esybė protestavo prieš tą Gilead respublikos pasaulį, kuriame gyvena knygos herojė Offred.
Perteikti pagrindinės herojės Offred sugestyvaus pasakojimo ir baisios istorijos čia tikrai nesugebėsiu, bet kad įtikinčiau ir kitus knygą perskaityti, pasakysiu, jog tai , ko gero, bus šių metų geriausia mano skaityta knyga, nors dar tik kovas.
‘The Handmaid’s Tale” – distopija, aprašanti Offred, gyvenusios prieš Gilead respublikos sūkurimą ir jau po jo, istoriją. Gilead respublika – totalitarinė, fundamentalistinė valstybė, įsikūrusi Jungtinių valstijų teritorijoje, kurios įstatymai remiasi pažodiniu Biblijos tekstų supratimu, kur yra grįžta prie taip vadinamų tradicinių šeimos vertybių (Ar jums tai primena ką nors? Man tai labai primena Lietuvoje dabar taip dažną diskursą apie tai).
Dėl gamtinio užterštumo, radiacijos, AIDS, dar nematytos sifilio atmainos, gimstamumas smarkiai mažėja, tad nauja susikūrusi Gilead respublika su tuo kovoja remdamasi Biblijos žodžiu ir sukuria baisią, atgrasią visuomenę, kurios pagrindas – griežta hierarchija. Moterys, ištekėjusios už aukštas pareigas užimančių vyrų gali būti Žmonomis. Jos visada dėvi mėlynus rūbus ir dažnai yra nevaisingos. Kadangi jos pačios negali susilaukti vaikų visuomenėje priverstinai egzistuoja grupė Tarnaičių, kurių pagrindinė pareiga yra pastoti nuo Žmonos vyro ir išnešioti vaiką, kurio ji, žinoma, pasilikti sau negalės (Ar tai jums ką nors primena?).
Tarnaitėmis priverstinai tapo vaisingos moterys, kurios, pavyzdžiui, buvo ištekėjusios antrą kartą arba gyveno nesantuokoje. Tarnaitės visada dėvi raudonus drabužius, ant galvų nešioja savotiškus baltus kykus, kurie neleidžia joms žvalgytis į šalis ir tuo pačiu apsaugo jas nuo vyrų žvilgsnių.
Trečioji kasta – Tetos, pagyvenusios, vaikų nesusilaukusios moterys, kurių pareiga paruošti (greičiau išmuštruot) Tarnaites jų dieviškai pareigai atlikti. Yra ir Nemoterų kategorija, kurią sudaro nevaisingos moterys, pasipriešinime dalyvaujančios politikės, lesbietės, našlės.
Knygos pagrindinė herojė, kuri pasakoja savo istoriją yra vardu Offred. Tai netikras jos vardas, nes tikrą vardą uždrausta naudoti. Dabar ji Fredo (todėl ir Of Fred) ir jo Žmonos Tarnaitė.
Iš Offred pasakojimo galima suprasti, kad net iki Gilead laikų moterims nebuvo lengva, jos buvo dažnai verčiamos objektais, kur joms teko patirti seksualinė prievartą, smurtą ir t.t. (Ar tai jums ką nors primena?). Būtent tai ir yra nuolat pabrėžiama Gilead respublikoje, jog Gilead laikais moterys yra “apsaugotos” griežtomis taisyklėmis, jos yra supančiotos fundamentalistinėmis religinėmis normomis ir tuo pačiu nužmoginamos.
Teta Lydia pasakodama apie vyrus sako “They can’t help it, she said, God made them that way but He did not make you that way. He made you different. It’s up to you to set the boundaries“. Taigi, suprask, vyrus veda jų nekontroliuojami instinktai, o moterys savo instinktus, savo seksualumą privalo suvaldyti. Negana to, būtent moterims užkraunama atsakomybė už ribų nustatymą, būtent ant jų gula kaltė, kai vyrai nesusivaldo. Ar jums tai ką nors primena? Man tai labai daug ką. Pavyzdžiui tą “Nereikėjo po klubus naktimis vaikščioti”. Arba “Apsirengusi trumpiausiu sijonu, staipėsi staipėsi ir prisistaipė” arba tiesiog “Pati prisiprašė”.
Tarnaičių kūnai yra kiek įmanoma sutaurinti, paversti vaisingumo šventovėmis, kaip kartą knygoje sakoma moterys tapo “vaikščiojančiomis gimdomis” ir iš individo yra paverčiamos į indą, kuriame turi augti vaisius. Tai vienintelis vaisingos moters tikslas, bet koks atsisakymas gresia baisiomis sankcijomis. Vaisingos moterys priklauso visuomenei, yra tarsi jos nuosavybė.
Žinoma, galima sakyti, kad pas mus taip nėra, bet prisiminkit, kaip elgiasi aplinkiniai, kai moteris laukiasi. Žmonės leidžia sau komentuoti priaugtus kilogramus, vos iš matymo pažįstami leidžia sau grabalioti nėščios moters pilvą arba aiškinti, kokioje padėtyje geriausia gimdyti.
Žinoma, galima sakyti, kad pas mus taip nėra, kad bažnyčia nereguliuoja mūsų privačių gyvenimų, bet yra daugybė pavyzdžių, kurie sako visai ką kitą. Čia vienas pavyzdys.
Iš pradžių buvo sunku susivokti, kol nesupratau, kad čia šiurpi distopija, ko negavau daugiau informacijos apie egzistuojančias kastas, bet M.Atwood protingai po truputį išdalija tą informaciją, ir pasakojimas įgauna savo formą. M.Atwood rašo lėtai, neskubėdama, kurdama juodos ateities viziją. Knygoje ne tiek daug veiksmo, kiek Offred kasdienybės aprašymo, bet kadangi mums ta kasdienybė tokia tolima ir nesuvokiama, nėra nuobodu.
Autorė puikiai perteikia Offred vienatvę, jos izoliaciją, nepasitikėjimą niekuo (Gilead respublikoje bet kas gali būti paskųstas ir išduotas), jos turėto, o dabar atimto gyvenimo nostalgiją, žmogiško prisilietimo ilgesį, į narvelį uždarytos ir vaisingumo tikslais išnaudojamos moters išgyvenimus.
Knyga parašyta 1985 metais ir man iki nesuprantama, kaip aš apie ją nieko nebuvau girdėjusi. Kiek tokių įstabių knygų aš esu praleidusi?
1990-aisias pagal knygą buvo sukurtas filmas. Čia jo anonsas.
O mano draugei knygų žiurkei Linai, kuri norėjo sužinoti, ar verta skaityti šitą knygą, sakau: stumk visas kitas į šoną. Tuojau pat.
Na, tai nuo ko šį kartą man pradėti? Tikiuosi, kad kaip dažnai man nutinka rašant apie knygą – sudėliosiu daugiau mažiau galvoje besisukantį chaosą į kaškokias lentynėles. Na, ką gi man daryti – rašyti, kad nepatiko knyga nelabai galiu, bet kad patiko – dar labiau negaliu. Tikrai tikrai tikėjausi kažkokios kitokios knygos. Žinai, jei būčiau žinojusi, kad tai yra Dan Brown stiliaus paslapčių knyga, tikrai nebūčiau jos skaičiusi. Bet perskaičiau visus beveik 500 psl. Na, gerai, greitai skaitėsi ir vis kirbėjo mintis, kad čia iš tų knygų, kurios sužiba pabaigoje, todėl įjungiau tą savo kantrybės mygtuką ir važiavau iki galo. Išduosiu knygą – jei tingite skaityti 500, pradėkite nuo 362 pls., kuriame istoriją pasakoja Nurija Monfort ir perskaitysite viską, kas knygoje buvo įdomu -visą paslaptingą istoriją, nes daugiau jokių ypaingų dalykų knyga neturi – nei ryškių charakterių, nei ypatingo gilumo.
Gudruolis knygos autorius giebėsi labai gero būdo pritraukti skaitytojus: didžioji dauguma mėgstančių skaityti pasičepsėdami iš tikėtino būsimo malonumo atsivers knygą, kurioje rašoma apie knygas! Kitą kartą reikės taip lengvai nesiduoti išduriamai 😉
Sutinku su laTulipe, kuri rašo, kad “Visoje istorijoje Danielis man buvo dešimtmetis berniukas. Tad gal tik prie šito tegaliu prisikabinti- mano nuomone, nelabai gerai atskleistas Danielio charakteris besikeičiant jo amžiui. Net ir pabaigoje, pačioje kulminacijoje Danielis man buvo vaikas, o ne truputį daugiau nei dvidešimt metų turintis vaikinas/vyras.” Šis charakterio neišvystymas pagrindinį herojų paverčia kažkokiu skystablauzdžiu, kuris nesugabe priimti jokio suaugusio žmogaus sprendimo, tik blaškytis po kokius paslaptingus rūmus, lietų ar bejėgis gulėti savo vaikystės lovoje tėvelio bute. Fui. Būsiu labai neoriginali, bet pacituosiu dar vieną gerai mano jausmus knygai atskleidžiančią citatą iš guardian.co.uk:
“Yet despite these strengths it still feels that there is something missing from this book. The medley of genres (mildly supernatural thriller, against-the-odds love story and period coming-of-age saga) never quite fuses into a satisfying whole.
Carlos Ruiz Zafon
Having been tantalised with hints of Julián’s life, we suddenly receive the full story through a deus ex machina (a post mortem letter of credibility stretching length), which removes all of the mystery and much of the suspense. Zafón’s novel is atmospheric, beguiling and thoroughly readable, but ultimately lacks the magic its early chapters promise.”
Istorijos cikliškumas – kai Danielis pats to nežinodamas kartoja Chulijano Karakso gyvenimą – man pasirodė banalokas ir skaitant erzino, čia tikriausiai iš tos pačios Danielio charakterio neišvystymo temos. Man tiesiog apskritai nepatinka tokie veikėjai, kurie sukasi savo ratelyje kaip pelės ir niekaip nesugeba iš jo ištrūkti – neturi valios (dėl tokio mane žiauriai užknisusio bevalio veikėjo mečiau skaityti W.S.Maugham knygą “Aistrų našta”). Be to, kas dvidešimto amžiaus pradžioje atrodė normalu (įsimylėjelių iš skirtingų luomų nepalaiko šeima), to paties amžiaus viduryje jau atrodo kvailokai ir visai be fantazijos.
Taigi, galiausiai pasakysiu taip: jei tau niekaip nenusibosta visokios paslaptingos istorijos – šioji tikrai patiks, nes yra gal geresnė už visas tokio stiliaus knygas (bent jau pabaiga logiška), na, o jei ieškai kažko daugiau, tai neverta gaišti laiko. Kitos Zafon knygos neskaitysiu (jei kada gersiu iš prispjaudyto šulinio, bus proga iš manęs pasišaipyti).
knygų žiurkės toliau skatina skaitymą originalo kalba (kad nebūtų nuobodu vienoms burbėti apie prastus vertimus) ir dovanoja Jodi Picoult knygą “Perfect Match”. Ką reikia daryti? Ogi spausti “Like” prie šito įrašo Facebook’e ir laukti pirmadienio, kada ir išbursime kokį nors laimėtoją. Labai raginu visus/visas, kada nors jau laimėjusius/ias mūsų bloge nesikuklinti ir irgi spausti “Like” – ne mūsų ir ne jūsų bėda, kad kiti tingi dalyvaut 😉
2011 m. vasaio 28 d. Lietuvos bankas išleido proginę monetą, skirtą Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 150-osioms gimimo metinėms. Na, jei nežinosit, ką dovanoti Giedrei kokia nors iškilminga proga, tai čia, manau gerai idėja 😉
“We don’t want to tell you what happens in this book. It is a truly special story and we don’t want to spoil it. Nevertheless, you need to know enough to buy it, so we will just say this: This is the story of two women. Their lives collide one fateful day, and one of them has to make a terrible choice we hope you never have to face. Two years later, they meet again – the story starts here.
Once you have read it, you’ll want to tell your friends about it, when you do, please don’t tell them what happens. The magic is in how the story unfolds.”
Tai kaip man dabar parašyti apie tai, ką perskaičiau? Gal tiesiog palikti va taip, su oficialia anotacija? Turėčiau pripažinti, kad ji nerealiai sukurpta, praktiškai nepaliekanti skaitytojui pasirinkimo neskaityti, ane (panašiai būna su Giedrės postais – kartais jie būna geresni nei pati knyga)? Bet rašyti tokias anotacijas rizikinga, nes tada iš knygos tikiesi stebuklo, o per dideli lūkesčiai, na, kaip čia pasakius, gali pagadinti reikalą. Man taip atsitiko su Gabijos Grušaitės knyga ir su šita taip pat.
Maždaug iki knygos vidurio tai ištiesų buvo labai įdomi knyga, iš tų, kurias tampausi su savim, net ir žinodama, kad neturėsiu galimybės paskaityti, bet kažkaip man pasirodė, kad knygos kulminacija įvyko per anksti ir leidimasis nuo kalno buvo per ilgas, dėl to lyg ir darėsi nebe taip įdomu, nuobodoka. Bet šiaip, jei ne ta labai gera reikalą pagadinanti anotacija, knyga (bent jau pusė jos) iš tikro gana nebloga.
Trumpai užsiminsiu, kad knygoje pasakojama apie pabėgelius, šiuo atveju, jaunutę pabėgelę iš Nigerijos – Bitelę (Little Bee). Little Bee DK išeina iš pabėgelių centro, kurį realiai reikėtų vadinti kalėjimu, ir keliauja pas vienintelius Anglijoje pažįstamus žmones – Sarah ir Andrew, su kuriais buvo susitikusi savo gimtojoje šalyje. Va, kokiomis aplinkybėmis susitiko, tai jau ir nepasakosiu. Visa istorija pasakojama dviejų žmonių balsu – Sarah ir Bitelės – vienas skyrius vienai, kitas skyrius kitai. Knygoje pasakojimas iš pradžių laiku keliauja iš dabarties į praeitį, o paskui iš dabarties į ateitį. Knygos veikėjų charakteriai stiprūs ir išvystyti, žmogiški, jei vienoje situacijoje pasireiškia heroiškai, tai dar nereiškia, kad ir visada tokie ir yra savo gyvenime, tik vienoje vietoje antroje knygos pusėje mane nustebino Sarah’os tokia nemotiniška rizika.
Mums tikriausia knyga artima tuo, kad dar atsimename, kaip norėjome laisvės ir ką reiškia būti iš trečiojo pasaulio. Aišku, pas mus nebuvo taip žiauru, kaip Nigerijoje, bet vis tiek tas jausmas, kuris turėjo sukrėsti skaitančius vakariečius, mums labai pažįstamas (Horror (films) in your country is something you take a dose to remind yourself that you are not suffering from it.). Kartu knyga spinduoliuoja nenumaldomą viltį: Sad words are just another beauty. A sad story means this storyteller is alive. Tai knyga apie vieną žmogų, kuris yra iš tos mums nieko nesakančios milijoninės statistikos.
Knyga buvo Costa Awards Shortlist’e 2008. Amazonėje įvertinta 3.5/5, tiek tikriausiai ir aš duodu, nors knygos pirmai pusei, duočiau tikrai daugiau.
Aš tai labai būčiau norėjusi parašyti “Silva rerum” tiek pirmą, tiek antrą dalį. Nes iš mano varpinės žiūrint tai šitos knygos gerokai užpildo tam tikras skyles lietuvių literatūroj.
Aš per lietuvių literatūros pamokas visada skųsdavausi, kai skaitėm apie kaimo realijas. Negalėjau pajusti jokios identifikacijos su kaimo gyvenimu. Aš net karvės nesu gyvenime palietusi.
Mano “kaimiška” patirtis apsiribojo braškių ir serbentų rinkimu kolektyviniame sode. Ir niekas iš mano senelių kaime negyveno, todėl mano patirtyje – didžiulės kaimiško gyvenimo spragos. Būtent todėl, man visada daug įdomiau skaityti apie gyvenimą mieste, todėl neatsiplėšiu nuo K.Sabaliauskaitės gyvenimo Vilniuje aprašymų.
Mano akimis žiūrint – K.Sabaliauskaitė sugebėjo įlieti į mūsiškę literatūrą naujumo, bent jau man tai gana nauja ir šviežia skaityti tokį tekstą lietuviškai.
Kitas dalykas, kuo man labai imponuoja “Silva rerum” yra K.Sabaliauskaitės kalba – tie ilgi sakiniai, savyje talpinantys daug gražaus pasakojimo, tarsi galinga srove nešantys per žmonių istoriją, dosniai dovanojantys milijonus tuometinio gyvenimo detalių, sklandžiai be jokių užsikirtimų keliantys skaitytoją per fabulą. Skaitai, o nuo kalbos pilnumo ir detalių gausumo sukasi galva.
O ir romano struktūrai priekaištų iš manęs nesulauksit. K.Sabaliauskaitė labai protingai išdėliojo pasakojimo akcentus, istorijos porcijas suraikė tikrai gražiai ir apgalvotai.
Tos jų istorijos gražiai persipina, papildo viena kitą ir tokiu būdu sukuria įvairiaspalvį knygos audinį, tarsi didžiulį barokinį gobeleną, kurį galima apžiūrėti iš arti, visai prikišus nosį ir studijuoti jame mažiausias detales, pavienių žmonių gyvenimo aprašymus. Galima atsitraukti keletą žingsnių ir pamatyti, kaip tos detalės iš pavienių žmonių tampa giminės istorija. O paėjus dar keltą žingsnių atgal galima pamatyti ir visa vaizduojamą paveikslą – savotišką metaperspektyvą – Vilnius-Lietuva-pasaulis.
Dar vienas dalykas, už kurį labai noriu pagirti K.Sabaliauskaitę ir jos knygą, tai yra veikėjų sudėtingumas. Nei vienas jų (na nebent mažoji Teofilė, bet įtariu, jog ji palikta ateinančiai knygai) nėra paprastas, vienasluoksnis, arba geras, arba blogas. Visi su nuodemėm, visi su praeitim, visi su savo žmogiškais instinktais, nė vienas nestatomas ant pjedestalų, nėra aiškių antagonistų, nes nelaimės ateina tiek nuo švedų, tiek nuo rusų, tiek nuo kaimynų, su kuriais labinaisi susitikęs, tiek iš savęs paties. Žodžiu, visi esam prisidirbę, nė vienas nesame nors-ant-žaizdos-dėk geruolis.
Labai ryšku tai, kad autorė daug laiko praleido ieškodama istorinės medžiagos – knygoje yra daugybė detalių, kurių gausa sukuria sodrų, pilnakraujį pasakojimą apie 1707-1710 metus. Knygoje pilna senų žodžių ir išsireiškimų, kurie suteikia pasakojimui dar daugiau autentiškumo.
Perskaičiusi Norvaišų giminės istorijos tęsinį, užsigalvojau apie dabar taip dažnai vyraujantį požiūrį, jog “viskas priklauso nuo tavęs paties”, “neprarask optimizmo, ir viskas bus gerai”, “the power of positive thinking”. Pabandytų kas tokias klišes pasakyti Uršulei iš Norvaišų Birontienei maro metu peržiegiančiai per tiesiog gatvėje mirusius žmones. Arba badaujančiai Onai Kotrynai, kurią kartu su maža dukra atokiame dvare paliko vyras ir kur ji yra priversta daryti tokius dalykus, apie kuriuos nėra nė sapnavusi.
Kad ir kaip norėtume įsivaizduoti, jog visiškai galime patys apspręsti savo gyvenimus, labai tikėtina, jog yra taip, kaip K.Sabaliauskaitė rašo “Silva rerum II” paskutiniame sakinyje – jog galbūt esame “kiekvienas švelniai nukreipiamas nematomos likimo rankos…”
Būčiau profesionali kritikė, tai dėl profesionalumo reikėtų parašyti ir ką nors neigiamo apie knygą, reikėtų atrasti kokią silpnesnę vietą, besti pirštu į kokią neišvystytą liniją, bet to tikrai šiandien negaliu padaryti. Nes laukiau “Silva rerum II” baisingai, stačia galva nėriau į ją ir mėgavausi mėgavausi.
Nebuvo laiko ieškoti kažkokių ten kabliukų, priekabių ir pan. Visiškai pasidaviau teksto srovei, pasakojimo gūsiui ir skridau per aštuonioliktojo amžiaus Lietuvos istoriją taip, kaip dar niekada nesu skridusi per jokią kitą lietuvišką knygą.
knyguziurkes.com 
