The Help

Mano knygų lentynoj laukia daug angliškų knygų, kol joms eilė ateina ir lietuviškai tas knygas išleidžia. Taip atsitiko ir su Kathryn Stockett knyga The Help, lietuviškai išleista kaip “Pagalba”. Na, nelabai patinka man tas tiesioginis vertimas pavadinimo – kaip ir teisingas, nes tiesioginis, bet ir neteisingas, nes mes žodžio pagalba nelabai vartojame turėdami omenyje darbinius santykius, kas būtent ir yra knygoje.

Žinote, mes vis su Giedre siūlome kam nors pusę savo karalystės už keletą valandų miego. Tai patikėkit, kai skaičiau šitą knygą, galvojau, kad ryte teks siūlyti visą karalystę, nes buvo taip įdomu skaityti, kad negalėjau padėti knygos, kol neperskaičiau. Ir tiesiogine prasme tampiausi knygą visur su savim ir skaičiau kiekvieną laisvą minutę. Kaip koks geras trileris, pagalvojau, taip atsitraukti negalėjau tik nuo kokio Grisham dar tais laikais, kai rytais savaitgalį galėdavau miegoti, kiek telpa.

“It is 1963. The Space Age they’re calling it. A man has circled the earth in a rocketship. They’ve invented a pill so married woman don’t have to get pregnant. A can of bear opens with a single finger instead of a can opener.” Pasaulis, nesustojamai juda į priekį, tačiau tik ne Jackson, Misisipės valstijoj. Čia gyvenimas susistingęs, ir nesvarbu, kad kažkur New York balti ir juodi žmonės klauso apie M.L.King svajones, Misisipėj bet kas, kas kalba apie žmogaus teises arba pažeidžia rasių atskyrimo įstatymus, gali būti pasodintas į kalėjimą. Tokia tad Misisipė. Per daug rami, nusčiuvusi ir susitaikiusi – lyg prieš audrą.

Knyga pasakoja trijų moterų vardu: Aibileen ir Minni – dvi juodaodės tarnaitės (tais laikais niekas nesivargina jų kaip nors kitaip vadinti, kaip Nigra), visą gyvenimą tvarkiusios baltųjų ponių namus ir auginusios baltųjų ponų vaikus (Aibileen užaugino septyniolika) ir panelė Skeeter, baltoji, su savo norais, ambicijomis ir pasaulio supratimu niekaip neįsipaišanti į savo aplinką, nepritampanti prie savo jau seniai ištekėjusių draugių (vyrai būdavo ieškomi koledžuose, o susiradus savajį, mokslai būdavo nutraukiami).

Ieškodama darbo, rašytoja norinti tapti Skeeter gauna laiškelį iš vienos leidėjos New York’e. Leidėja pasisiūlo paskaityti ką nors įdomaus, jei Skeeter tokio turi parašius. Skeeter mintys vis sukasi apie ją pačią užauginusią labai mylėtą tarnaitę Constantine, kuri nežinia kur pradingo jai studijuojant koledže. Taip Skeeter kyla mintis parašyti apie tai, kaip jaučiasi juodaodės moterys, dirbdamos baltųjų namuose, kokie būna šeimininkų, jų vaikų ir tarnaičių santykiai. Atrodytų, nieko čia tokio, jei šis sumanymas to meto Misisipėj nebūtų nelegalus, tiesiog neįmanomas – visų pirma iš kur gauti tas tarnaites, kurios sutiktų rizikuoti būti sumuštos, apakintos, sužalotos ar nužudytos Ku Klux Klan’o, kur susitikti, kaip nuvažiuoti į juodaodžių kvartalą nesukėlus policijos įtarimų? Kaip susišneka ir susitaria Skeeter su Aibileen, su Minni – viskas toliau labai įdomioje knygoje (tikiuosi, kad gerai išversta Jotemos), kurios neįmanoma padėti, kol neperskaitai.

Knygoje rasite ne tik baltųjų – juodųjų santykių, bet ir moters – vyro, moterų – labai daug kas priminė filmą Stepford Wives – visas tas saldus rožinis fasadas, mandagumai ir šypsenos, po kuriomis slepiasi gerai papuvęs pasaulis.

Sakyčiau, bėkit, skubėkit į knygyną, pirkit skaitykit, bet jei skaitot angliškai, www.bookdepository.com knyga kainuoja 6 eurus (21 LTL) ir tada tikrai nereikės nervintis dėl vertimo, pajusit sodrią pietietišką juodaodžių klabą (neslepiu, su ja teko ir pavalgt, bet nuo to knyga gi tik spalvingesnė). Kas rikiuojasi į eilę prie manosios?