Mano 2011 m. skaitymai

Uhuuuuu! Su artėjančiais naujais! Knygų žiurkėms geriausia linkėti, kad kitais metais turėtumėt kuo daugiau laiko skaitymui! Iš visos širdies linkiu. Ir skaičiuoju, ką man pavyko nuveikti per praėjusius metus. Turint omeny, kad pradėjau dirbi, esu ištekėjus ir turiu vaikų :), tai, manau, rezultatas visai pakenčiamas 🙂 – perkskaityta 41 knyga (2010 m., kai buvau su visais tais pačiais statusais, išškyrus darbą, – 59).

Taigi, kas gi buvo gero? Didžiausia naujiena, gelbėjanti mano perskaitytų knygų skaičių yra audio knygos, kurių klausau važiuodama į darbą. Perskaičiau 5 tokas, o vieną siaubingai storą (35 cd) – Shantaram – įpusėjau. 17 knygų buvo anglų kalbą, likę – lietuvių. Lietuvių autorių perskaityta – oho, net 9 knygos!  9 knygos – negrožinės.

Žinai, kas įdomiausia, negaliu šiemet įvardint nė vienos knygos kaip metų knygos. Na, todėl tik išvardinu, kurios man labai papatiko (eiliškumas pagal tai, kurią skaičiau pirmiau, kurią vėliau):

Labai labai geros:

Kathryn Stochett The Help

Wieslaw Mysliwski Traktatas apie pupelių gliaudymą

Kristina Sabaliauskaitė Silva Rerum II

J.Orringer How to Breath Under Water

S.Bernotaitė Virgos džiaugsmai (dar neišleista)

M. Gladwell Outliers

Ken Follett World without End ir The Pillars of the Earth

Julian Barnes The Sense of Ending

Neperskaitytos – M.Corrigan Leave me alone, I’m reading ir R.Bolano Čilės noktiurnas, neverta jų čia net minėti.

Nuvylė – Mario Vergas Llosa Tutulė Chulija ir rašeiva.

Užtat labai džiaugiuosi, kad pirmos perskaitytos/perklausytos knygos, jau dabar žinau – bus gerso!

Beje, vakar gavau pirmą knygą kalėdų dovanų, Giedre, kas sakė, kad knygų žiurkei lengva padovanoti knygą nepasitarus??? 🙂 🙂 🙂 Bet vaikučiai labai dėkoja K. ir L. už dovanėlę!

The Help

Mano skaityta knyga tokiu viršeliu

Mano knygų lentynoj laukia daug angliškų knygų, kol joms eilė ateina ir lietuviškai tas knygas išleidžia. Taip atsitiko ir su Kathryn Stockett knyga The Help, lietuviškai išleista kaip “Pagalba”. Na, nelabai patinka man tas tiesioginis vertimas pavadinimo – kaip ir teisingas, nes tiesioginis, bet ir neteisingas, nes mes žodžio pagalba nelabai vartojame turėdami omenyje darbinius santykius, kas būtent ir yra knygoje.

Žinote, mes vis su Giedre siūlome kam nors pusę savo karalystės už keletą valandų miego. Tai patikėkit, kai skaičiau šitą knygą, galvojau, kad ryte teks siūlyti visą karalystę, nes buvo taip įdomu skaityti, kad negalėjau padėti knygos, kol neperskaičiau. Ir tiesiogine prasme tampiausi knygą visur su savim ir skaičiau kiekvieną laisvą minutę. Kaip koks geras trileris, pagalvojau, taip atsitraukti negalėjau tik nuo kokio Grisham dar tais laikais, kai rytais savaitgalį galėdavau miegoti, kiek telpa.

“It is 1963. The Space Age they’re calling it. A man has circled the earth in a rocketship. They’ve invented a pill so married woman don’t have to get pregnant. A can of bear opens with a single finger instead of a can opener.” Pasaulis, nesustojamai juda į priekį, tačiau tik ne Jackson, Misisipės valstijoj. Čia gyvenimas susistingęs, ir nesvarbu, kad kažkur New York balti ir juodi žmonės klauso apie M.L.King svajones, Misisipėj bet kas, kas kalba apie žmogaus teises arba pažeidžia rasių atskyrimo įstatymus, gali būti pasodintas į kalėjimą. Tokia tad Misisipė. Per daug rami, nusčiuvusi ir susitaikiusi – lyg prieš audrą.

Tokios Misisipės poničkos 1960 m. (čia pasislėpus po šukuosena knygos autorė K.Stockett)

Knyga pasakoja trijų moterų vardu: Aibileen ir Minni – dvi juodaodės tarnaitės (tais laikais niekas nesivargina jų kaip nors kitaip vadinti, kaip Nigra), visą gyvenimą tvarkiusios baltųjų ponių namus ir auginusios baltųjų ponų vaikus (Aibileen užaugino septyniolika) ir panelė Skeeter, baltoji, su savo norais, ambicijomis ir pasaulio supratimu niekaip neįsipaišanti į savo aplinką, nepritampanti prie savo jau seniai ištekėjusių draugių (vyrai būdavo ieškomi koledžuose, o susiradus savajį, mokslai būdavo nutraukiami).

Ieškodama darbo, rašytoja norinti tapti Skeeter gauna laiškelį iš vienos leidėjos New York’e. Leidėja pasisiūlo paskaityti ką nors įdomaus, jei Skeeter tokio turi parašius. Skeeter mintys vis sukasi apie ją pačią užauginusią labai mylėtą tarnaitę Constantine, kuri nežinia kur pradingo jai studijuojant koledže. Taip Skeeter kyla mintis parašyti apie tai, kaip jaučiasi juodaodės moterys, dirbdamos baltųjų namuose, kokie būna šeimininkų, jų vaikų ir tarnaičių santykiai. Atrodytų, nieko čia tokio, jei šis sumanymas to meto Misisipėj nebūtų nelegalus, tiesiog neįmanomas – visų pirma iš kur gauti tas tarnaites, kurios sutiktų rizikuoti būti sumuštos, apakintos, sužalotos ar nužudytos Ku Klux Klan’o, kur susitikti, kaip nuvažiuoti į juodaodžių kvartalą nesukėlus policijos įtarimų? Kaip susišneka ir susitaria Skeeter su Aibileen, su Minni – viskas toliau labai įdomioje knygoje (tikiuosi, kad gerai išversta Jotemos), kurios neįmanoma padėti, kol neperskaitai.

Lietuviškas viršelis panašus į šitą - su paukštukais

Knygoje rasite ne tik baltųjų – juodųjų santykių, bet ir moters – vyro, moterų – labai daug kas priminė filmą Stepford Wives – visas tas saldus rožinis fasadas, mandagumai ir šypsenos, po kuriomis slepiasi gerai papuvęs pasaulis.

Sakyčiau, bėkit, skubėkit į knygyną, pirkit skaitykit, bet jei skaitot angliškai, www.bookdepository.com knyga kainuoja 6 eurus (21 LTL) ir tada tikrai nereikės nervintis dėl vertimo, pajusit sodrią pietietišką juodaodžių klabą (neslepiu, su ja teko ir pavalgt, bet nuo to knyga gi tik spalvingesnė). Kas rikiuojasi į eilę prie manosios?