Pamenate, kaip jauku buvo vaikystėje, kai dar per miegus girdedavai, kaip kiemsargiai medinėmis “ližėmis” su metaliniu apkaustu nukasinėdavo sniegą tiesiai po langais?
Dabar gi išgirdusi tą brūžavimą pirmiausia apsidžiaugiu, o po to prisimenu, kad čia ne joks kiemsargis nukasinėja sniegą, o tiesiog kaimynai. O tai reiškia, jog ir man reikės apsirengti ir pasiimti sniego kastuvą į rankas ir nukasinėti privažiavimą prie namo. Ir taip jau kažkelinta savaitė čia. Laikraščiai jau pradėjo pranešinėti apie nuo sniego svorio įgiūvančius stogus, o aš stumdama vežimą per prastai nukastus šaligatvius ir gatves garsiai keikiuosi.
Bet užtat turim namuose tokią tradiciją, jog jei sėdim užsnigti namuose sekmadieniais visi susėdam bibliotekoj, užsidegam židinį ir skaitom knygas.
Aš šiandien pradėjau dar kartą skaityti (anksčiau tiesiog atidėjau į šalį) Audrey Niffenegger knygą “Keliautojo laiku žmona”
Ir dar skaičiau vakarykščiame laikraščio priede “Knygų šeštadienis” keturių puslapių interviu su Mario Vargas LLoso
Mažiausias šeimos narys jau turbūt kokį keturi šimtai penktą kartą “skaitė” R.Scarry knygą
O kai kas grojo pianinu kalėdines dainas iš vaikiškos dainų knygelės
O kaip, ką ir kur skaitot jūs per šitus šalčius? Jei atsiųsit nuotraukas, parodysim jas visiems mūsų bloge
K.Ž.G
knyguziurkes.com 
gal norėtumėt mane įsivaikinti? 😀
Vonioje, noretum, kad tavo imote garsiai keiktusi, kai stumia vezima per sniega 😉 ?
visada apie tokią svajojau 😀
cha cha cha cia tai geras buvo. o as prisiminiau, kaip jusu bibliotekoj gulejau ant issileidusio ciuzinio 🙂