Žiurkė L yra itraukusi šitą knygą į savo šimtuką
Vakar pabandžiau manajam K. perpasakoti ką tik perskaitytą K.Ishiguro knygą “Never Let Me Go” (liet. “Neleisk man išeiti” Alma littera, 2006 m), bet nieko doro neišėjo. 
Kai pradėjau pasakoti, atrodė, jog kalbu apie prastą mokslinę fantastiką su eridanišku viršeliu.
Turbūt net nevertėjo bandyti, nes įtariu, jog perduoti ishiguriškąjį pasakojimą yra neįmanoma, todėl tik pasakysiu, jog knyga apie Kathy, Ruth ir Tommy- moksleivius, kurie nuo pat mažų dienų auga Hailsham internatinėje mokykloje.
Bet kodėl niekas iš ten augančių vaikų niekada nekalba apie savo tėvus? Kodėl Kathy būdama 28erių niekada nesvajoja apie ateitį, o preciziškai prisimena visas mažutes detales ir savo praeities? Kodėl Kathy galvoja apie rabarbarų lysves Hailshame, kodėl ji prisimena pasikeitusi mokytojos balso tembra per vieną pamoką, bet negalvoja apie darbą, šeimos kūrimą, keliones, senatvę? Kodėl ten augantys vaikai lyg Kafkos romanų herojai vietoj pavardžių teturi tik vieną raidę?
Knyga , sakyčiau, labai sugestyvi, bet tas įtaigumas nėra tamsus ir juodas, o atvirkščiai, šviesiai nostalgiškas, elegiškas, išblukęs lyg senos spalvotos nuotraukos. Kalba yra išlukštenta, tiksli ir elegantiška.
Ir nors iš pirmo žvilgsnio “Neleisk man išeiti” ir jau diskutuoti K.Ishiguro “Dienos likučiai” nagrinėja labai skirtingas temas, šiek tik pagalvojusi radau daug sąlyčio taškų.
Tiek “Neleisk man išeiti” vaikai, tiek liokajus Stevens iš “Dienos likučių” be mažiausio pasipriešinimo susitaiko su jiems primestu gyvenimu ir jame paskirta vieta. Jie laikosi kitų žmonių nubrėžtuose socialiniuose rėmuose ir gyvena įsiurbti savo miniatiūriniame pasaulėlyje, kur net nekyla minčių atsiriboti nuo jiems prisakytos tvarkos.
Būtent tas aveliškas susitaikymas man ir kėlė didžiausią siaubą. “Nu kodėl jie nieko nedaro? Kodėl jie taip ramiai viską priima?”
Bet po to pagalvojau, jog nuo to nei aš , nei kas kitas negali atsižegnoti. Ar mes, nors ir neužaugę Hailshame, esame laisvi? Ar gyvename tuos gyvenimus, kurių tikrai trokštame? O gal tiesiog gyvename tose vėžėse, kurias mums nubrėžė mūsų visuomenė ir socialinė padėtis?
K.Ishiguro labai gražiai, be jokių moralų, be fundamentalistiškos retorikos nušviečia mokslinę ir visuomeninę dilemą. Pasakojimą į priekį stumia gražūs veikėjų paveikslai, protingai išlaikytas palaipsnis paslapties atsleidimas ir jausmas, jog kažką labai gražaus ir nekalto jau praradome.
Švedijoje (jau išgirto) filmo “Never Let Me Go” premjera bus ateinančių metų kovo mėnesį, o kada Lietuvoje, dar nenuspręsta. Bet pažiūrėjusi anonsą nenusivyliau- tas elegiškas jausmas, persmeplkęs kiekvieną K.Ishiguro raidę, jautęsi ir filmo anonse(kuris atskleidžia gana daug, tad jei greitu laiku skaitysit knygą, palaukit gal dar su tuo anonsu. Nors ne pačioje fabuloje esmė)
K.Ž.G
knyguziurkes.com 
super aktoriai
tos kopos ir jūra man tobulai perteikia visos knygos nuotaiką
“Dienos likučių” knygos neskaičiau (dar). Bet filmas man – vienas geriausių, mano filmų šimtuke figūruojantis. Ir šiaip tai, tiesą sakant, manęs visai nestebina, kad liokajus nemaištauja ir niekur nesiveržia. O kodėl turėtų? Mes visi turime kažkokią vietą gyvenime, ir tikrai ne visuomet ji yra mūsų pasirinkta; ir susitaikyti arba net negalvoti apie maištą yra vienas iš gyvenimo būdų, viena iš pozicijų. Kartais tikrai ne iš blogiausių.
Dar viena knyga, kurią traukiu į sąrašą 🙂
turiu šią knygą, bet taupausi ją “pogimdymo” – mano visos draugės verkė skaitydamos, tad pasaugosiu kol kas ir save 🙂
pažiūrėjau filmą. labai gerai.ne, – puikiai. ir tik dabar susivokiau, kad čia ta pati knyga… Dedu į savo galvelę ir ieškau. Tiesa, vertimas geras, ar geriau originalą skaityti?
as dar nespejau… Nezinau, ar dristu, nes bijau, jog bus laba labai liudna…
Del vertimo tai bijau ka pasakyti, nes as skaiciau svediska vertima
skaičiau lietuvišką, ne itin užkliuvo 🙂
liūdnas tai tikrai, o kol susivokiau, kur čia esmė…. Paverkiau žiūrėdama, bet man patinka paverkti per filmus 🙂 Žiūrėjau viena, tai galėjau reaguoti, kaip tinkama 🙂 Aš rekomenduoju.