Radau tokį interviu su Giedra Radvilavičiūte. Kam maga paskaityti jos knygas, gal verta paskaityti ir interviu – tokį trumputį jos esė atgarsį. Galima pajusti esė stilių, nujausti, ar patiks knyga.
|ir karšta|
Radau tokį interviu su Giedra Radvilavičiūte. Kam maga paskaityti jos knygas, gal verta paskaityti ir interviu – tokį trumputį jos esė atgarsį. Galima pajusti esė stilių, nujausti, ar patiks knyga.
|ir karšta|
Toliau vedu pirštu per Garsiausių preito amžiaus pasaulio knygų sąrašą. Andrei Makine knyga „Prancūziškas testamentas“ mane ypatingai sužavėjo, labai patiko. Ir visai neseniai, nusipirkusi „Žano Dormo žemė ir dangus“ dar kartą perverčiau Testamentą, beveik dar kartą perskaičiau. Man ypatingai įdomi knygos atsiradimo istorija, kai knyga galiausiai įtiko leidėjams tik parašius, kad tai yra vertimas iš rusų kalbos, nors buvo iš karto parašyta prancūziškai.
Vartau šitą knygą, užsikabinu už vienos frazės, kitos. Žinau, jei nereiktų rytoj taip anksti keltis, skaityčiau trečią kartą.
|je m’apelle|
Atsimeni, pasakojau apie tokią spintą mano kaime ant viškaus? Šiandien buvau kaime ir kai tik išsivadavau iš kukulių, puoliau ant viškaus, prie tos spintos. Štai ji.
Apie ten rastus lobius kitą kartą.
|lara croft 🙂 |
Iškankinau šitą knygą tiesiogine šio žodžio prasme. Ir mane jinai iškankino. Ir jau praėjo pora dienų, dar viena knyga perskaityta, lyg jau viskas apvirškinta, bet aš tikriausiai taip ir likau neatradusi šio autoriaus genialumo ir visų tų dalykų, dėl kurių jam buvo įteikta krūva premijų. Bet taip pat keista, nes vis tiek dar noriu perskaityti ir kitą išverstą Juan Marse knygą – Merginą aukso kelnaitėmis (nes toks intriguojantis pavadinimas!).
Sunku rašyti apie knygą, kuri tokia mano gal nesuprasta liko. Prisipažinsiu, gal kokį šimtą kartų norėjau ją nutrenkti į šoną, bet vis kentėjau kentėjau, tikėjausi, kad pabaiga išgelbės. Aišku, smalsu buvo, kokia ta pabaiga knygos, kur nieko kaip ir nevyksta, kur diena iš dienos berniūkštis bando atsikratyti besimezgančia motinos ir policininko, tiriančio jo tėvo bylą, draugyste. Tiesa, knygos sukirpimas gan įdomus – berniukas šnekasi su savo dar negimusiu broliu, mato visokias vizijas ir kalbais su tų vizijų veikėjais, tikriausiai jau žuvusiu tėvu, bet man pasidarė nuobodu tris šimtus puslapių apie tai skaityti. Bet vis dėl to nesigailiu, kad iki pabaigos perskaičiau – sužinojau kaip baigėsi, o pabaiga taip kaip ir uždėjo kūriniui mažą karūnėlę – kad karūnavo būtų per skambiai pasakyta.
Knyga šiek tiek primena asociaciją su mintimi, kuri yra filmuose „Bėk, Lola, bėk“ arba „Dėmesio, durys užsidaro“. Apie tą momentą, kuris istorijos baigtį pakreipia visai kita kryptimi. Kas būtų, jeigu… Kas būtų, jeigu policininkas būtų ir toliau kaip jau tapo įprasta gurkšnojęs savo dovanotą kavą su raudonplauke, berniuko motina?
Ne mano knyga, bet autorių gal dar bandysiu, jei knyga pateks į rankas.
|žiurkės uodegėlė|
Turiu vieną grįžimo iš Lietuvos atgal į Švediją tradiciją.
Kadangi tada būnu liūdna ir savęs labai gailiuosi, tai nusiperku žiauriai daug saldumynų ir skaitau kokią nors knygą lietuvių kalbą.
2007 ųjų vasarą valgiau “Milky Way” ir skaičiau L.Weisberger “Ir velnia dėvi Pradą”.
Po šių metų Velykų išsiskyrimą gardinau knyga apie V.Kernagį, o prieš porą dienų grįždama po gražių atostogų ir dar gražesnių mažosios sesės vestuvių valgiau Ferrero Rocher sokoladą ir skaičiau Roko Flick “Šiaurės Sachara- romanas apie pamirštąją Kuršių neriją”
Kaip matosi iš knygų krūvos “prasinešiau” po knygynus: buvau ” Vagos” knygyne H.Manto gatvėje, buvau “Vagos” knygyne “Studlende” (pirmą kartą , gerai apsipirkau “Baltų lankų knygyne” (kur dar ir į susitikimą su rašytoju A. Užkalniu nuėjau).
Daugiausia kartų buvau užėjusi į “Pegasą” “Big” prekybos centre ir vieną kartą buvau užėjusi į antikvariatą priešais Frydricho pasažą. Dar pasirinkau keletą knygų iš tėvų bibliotekos
Ypatingai noriu padėkoti “Pegaso” pardavėjoms, nes jos manęs iš knygyno neišvijo nei tada, kai mano trupinukas pradėjo iš lentynų mesti knygas ir džiaugsmingai šūkauti, nei tada, kai jis sėdėdamas ant savo tėvelio pečių įsigudrino nutraukti nuo lubų nuleistą reklaminį plakatą.
Mano įspūdžiai iš Klaipėdos knygynų
K.Ž.G
Prisipažįstu, jog esu frankofilė. Croissant, Paryžius, F.Sagan, Le Fabuleux Destin d’Amelie Poulain – mano galvoje pilna visokių gal kiek stereotipinių prancūziškų vaizdinių. Mano kolega prancūzas Philippe baisiausiai juokiasi iš mano prancūziškų fantazijų 🙂
Le Fabuleux Destin… yra vienas pačių pačių gražiausių mano matytų filmų, nes tas Paryžius parodomas TAIP, kad atrodo, jog tai kita, daug spalvingesnė ir gražesnė planeta nei ta, kurioje gyvenu.
Tame filme vaidina Audrey Tautou, kuri vaidino ir mano ką tik perskaitytos A.Gavalda knygos “Tiesiog drauge” ekranizacijoje. Ir nors
Audrey man patinka, šįkart ji man labai puikių jausmų nesukėlė, nors filmo dar nemačiau.
Paprasčiausiai švedų leidėjai išleido knygos pocket variantą su baisiu viršelu, jie paprasčiausiai uždėjo nuotrauką iš filmo. Aš nesu didelė “filminių” knygos viršelių priešininkė, bet šįkart tas viršelis mane nervino, nes estetinis sprendimas labai labai nekokybiškas.
O pati knyga yra žavi , pilna “feel good” jausmo. Veikėjai šilti, žmogiški, su visais savo “pričiūdais”, gal todėl tokie artimi.
Camille, kuri dirba valytoja, bet turi nuostabų talentą, gyvena kartu su neurotišku, nedrąsiu mikčiojančiu aristokratu Philibert ir mergišiumi Franck, vėliau prie jų dar prisideda ir Franck močiutė Paulette. Veiksmo scena fantastiškai gražus ir didelis butas Paryžiuje, kur keturi veikėjai randa vienas kitame atspirtį ir pagalbą.
Man ypač patiko tai, kad knyga nepiešia vien tradicinio laimės įsivaizdavimo : vyras ir moteris, tarp jų meilė, o po to “laimingai iki pat galo”(nors to irgi yra, o knygos pabaigoje gal net per daug cukruotos ružavos meilės ). Autorė pasakoja, kad džiaugsmą gali teikti ir kitokios musų gyvenimų konstaliacijos, jog bėgimas nuo vienatvės nebūtinai reiškia buvimą dviese, jog be meilės yra ir graži draugystė.
Džiaugiuosi, jog knygą skaičiau švediškai, nes pamačiusi jos leidimą lietuviškai (viršelis tai labai smagus), o tiksliau to leidimo kainą (apie 50 litų) padėjau knygą atgal į lentyną. Pasikalbėjoms su kolege žiurkele L telefonu apie kainas ir pasirodo,jog mes abi neskaitome knygų, kurių kaina virš 40 litų, nes iš Amazonės galima parsisiųsti daug pigiau.
Bet jei kokia gimtadienio proga draugui ar mamai ieškotumėte šiltos, mielos knygos, drąsiai pirkit “Tiesiog drauge”.
K.Ž.G
Augalai dauginais piestelėmis ir kuokeliais, ar kažkuo panašaus, žmonės, pasak mūsų garbaus biologijos mokytojo, taip pat, o gal žinote, kaip dauginasi knygos?
Na, jau seniai visiems išzirziau ausis, kad mano namuose knygoms visai nebeliko vietos nei vienoje lentynoje. Bet aš seniai jau nebuvau namie, jau eina antras mėnuo, o pas mamą gyvenu dideliam kambary, kur virš lovos ilgiausia lentyna, o knygos tai užuodžia.
Manosios užuodė ir ėmė sparčiai ant tos lentynos daugintis. Nesuvaldomai. Štai pusseserė parvežė iš Airijos mano pirktas “papigiąja” iš Amazonės (į Lietuvą tokių, kur kainuoja 0,01 cnt, nesiunčia), va, keletą pigių iš Studlendo knygyno vis parsivežu, aha, čia ir visai nepigios pirktos Baltų lankų knygyne. Vienu, žodžiu, vasara karšta, drėgna, mano knygos kaip baravykai po gero lietaus. Tik pasakykit, kur aš jas visas parsivežus namo sudėsiu?…
|iš anksto susirūpinusi (susiparinus)|
KŽG vakar į pasimatymą atėjo su dovanomis kukuliui – nuostabiu arbatos serviziuku su Pepės Ilgakojinės piešinukais. Galite spėti, ką dabar nuolatos veikiam 🙂 Geriam arbatą. Su cukrum, be cukraus, su grietinėle, dar renkamės lėkštelės spalvą – žalią arba raudoną. Ačiū, Giedre!
Jei dar nematėtė, pažiūrėkite čia, kiek KŽG turi gėrio su pasakų motyvais.
|arbatos mėgėja|
Tiesiogine prasme. Menininkas Brian Dettmer tiesiogine prasme išgraužia knygas. Taip suteikia joms naują gyvenimą ir naują prasmę. Paima į rankas skalpelį ir juo knygoje ieško naujos knygos ir naujos istorijos. Neįtikėtina. Gražu. Tau patinka?
|”””|
Šiandien – ypatinga diena. Šiandien knygų žiurkės susitiko akis į akį paplepėti, pasidžiaugti, daug šypsotis ir juoktis. Pasimatymas buvo paskirtas gražioje Klaipėdos pasimatymų vietoje – Teatro aikštėje (mano draugė Renatita vieną kartą mūsų mylimą aikštę pavadino “kažkokiu kiemu”, už ką aš jai iki šiol negaliu atleisti 🙂 ). Taigi susitiko knygų žiurkės ir abi nedrąsiai viena kitai siūlo keisti pasimatymo vietą iš gražios saulėtos aikštės į belangį prekybos centrą su gražiu dideliu knygynu, kuriame už valandos bus kitas pasimatymas – su Andrium Užkalniu. Apie jį jau diskutavome čia ir čia.
Kaip tarėm, taip padarėm, rūkom nurūkom į tą prekybos centrą. Išgėrėm arbatos, pauostinėjom knygas ir prasidėjo antras mūsų pasimatymas, į kurį kartu su mumis atėjo dar keliolika moteriškių. Pasimatymo laikas keistas – penktadienis, 12 h dienos, tai galvojom, ar tik neateisim dviese į tą pasimatymą, bet nieko. A. Užkalnis pasijuokė, kad šiandien turi du pasimatymus, vienas kurių turėjo įvykti Klaipėdos bibliotekoje, bet neįvyks, nes biblioteka apie jį pamiršo. Ot anekdotas.
Knygų “Anglija” ir “Kelionių istorijos” autorius labai įdomiai papasakojo apie tai, kas man seniai jau krebždėjo galvoje, t.y., o kaip gi jis pats atsidūrė toj Anglijoj, kad dabar gali mums visa tai pasakoti, ir kodėl gali apie kitas savo keliones pasakoti dar vienoje knygoje. Keliatutojas didysis, išnašų karalius 🙂 . Dar pakalbėjo apie tai, ką mano apie savo knygos išliekamąją vertę (ta išliekamoji vertė kritikams tikriausiai rūpi labiau, nei pačiam autoriui), apie tai, kaip jis gauna Maximos čekius už kiekvieną 100 komentarų po savo straipsniais internete ir t.t., ir panašiai.
Žodžiu, tikrai neprailgo, buvo smagu klausytis sklandžios, nepasipūtėliškos ir nesusireikšminusios kalbos, kurią dar vakare prie keptų baravykų papasakojau šeiminykščiams. Visi klausėsi išsižioję 🙂 O aš kišu savo nekantrybę kuo toliau į kokią galvos kertelę, nes labai laukiu nesulaukiu antros pagal naujumą autoriaus knygos apie Japoniją. Apie Kalėdas bus naujausia knyga apie Angliją, kažkoks patarimų vadovėlis, nelabai supratau, kai išleis, pamatysim. O paskui gal jau ir Japonijos knyga. Dar labiau laukiu tos knygos po autoriaus pasakojimo, kaip jis tą Japoniją explore‘ino.
O moralui pasakysiu, kad eilinį kartą pamačiau, kad nereikia spjaut į šulinį. Niekada. Nes gi rašiau kometaruose, kad nepirksiu tos kelionių knygos, tai spėkit, ar nenusipirkau. Atspėjot. Na, gi neprašysi autografo ant delno. Be to, autorius naują knygą pažadėjo žiurkėms padovanoti, tai mes labai tikimės, kad nepamirš pažado 😛
|grįžus iš pasimatymo|
Knyga, dėl kurios rizikavau neišlaikyti egzamino 🙂 Taip skaičiau, taip skaičiau – neskaitykite prieš egzaminus 🙂
Kaip įtraukė skaitykite KŽG poste čia.
Mano vasaros biblitekoje yra tokia vasaros stovyklėlė vaikučiams. Stovyklėlės iniciatorius – Klaipėdos viešoji biblioteka – viską daro savo iniciatyva ir lėšomis. Kiekvieną dieną su vaikais dirba mokytojai savanoriai (taip Lietuvoje, pasirodo, irgi būna). O vieną dieną stovyklėlę aplankė nerealus žmogus – vienintelis Lietuvos mimas Aleksas Mažonas. Man ir mano klasiokėms jis žinomas iš mokyklos laikų, atsimenu, kaip buvom viename nerealiai nerealiame jo spektaklyje ir kaip jis savo žiūrove pasirinko mūsų klasiokę Auksę (atrodo, tai buvo Auksė) – visą spektaklį į ją žiūrėjo. Ir tikrai jis yra nerealus, jei kada turėsite galimybę, būtinai būtiniausiai nueikite į jo spektaklį.
Iš pradžių Aleksas Mažonas vaikų klausė, kuo jie vardu ir ką mėgsta. Kai pasilenkė prie mano kukulytės ji, čiulpdama čiupačiupsą pasakė: “Meda. Saldainius”- ir kažkodėl abiem delniukais palietė jam veidą…
O čia keletas nuotraukų iš mimo bendravimo su vaikais ir etiudų. Klausė vaikų, ką jie suprato, iš to, ką rodė. Tie vaikai tokie protingi ir pastabūs…
Kai jis vaidina, man byra ašaros…
Alekso Mažono minčių gabaliukai.
Prasmė
“Mes atėjome į šį pasaulį, kad pažintume ir suprastume. Man įdomu, kiek tam turi įtakos judesys. Aš pradedu atrasti psichologinių momentų, kaip veikią kūną įvairūs pratimai. Imi kokį nors pavidalą, pavyzdžiui, sieną, ir stebi, kaip ta mintis veikia tave patį. Įdomu, kiek mes esam suformuoti žodžių ir kitų nuomonių?..
Gyvenimo prasmė yra bendravimas. Šiame pasaulyje vienam nėra ką veikti. Žmonės gyvena veikdami kitus: arba primesdami savo valią arba ja dalindamiesi.
|apžavėta|
Pagaliau nuėjau į savo vietinį knygyną (“Pegasas”), tai pripuoliau prie nukainotų knygų, nes tiek manoji, tiek mano kolegės knygų žiurkės L. patirtis sako, jog ten kažkokiu nesuprantamu būdu patenka vienos geriausių knygų.
Rezultatas: 23 litai ir 62 centai už keturias knygas.
J.S.Foer “Viskas nušviesta” nupirkau net du egzempliorius, nes vieną duosiu savo mamytukui. Buvau suplanavusi skaityti ją originalo kalba, bet kai dabar pamačiau, jog J.S.Foer knyga kainuoja 4.44 lt, tai labai suspaudė širdį matyti jas ten taip žiauriai nupigintas, juk S.Foer mane užbūrė, tai paėmiau net dvi.
Su manim dar namo iškeliavo Sandro Veronesi “Praeities galia” ir A.Makine “Žako Dormo žemė ir dangus”.
Dar ieškojau N.Kliukaitės “Šatrijos Raganos”, bet neradau. O į rankas buvau paėmusi Radvilavičiūtės “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”, bet padėjau atgal. O kadangi mano draugė L liko sužavėta, tai būtinai šitą knygą nusipirksiu.
Kokių stebuklų jūs atradote pigiųjų knygų lentynose?
K.Ž.G
Kriterijų pasirodo yra penki. Kai rašiau tekstą, buvau perskaičius apie keturis. Visus gero teksto kriterijus rasite čia.