Atsimenat, rašėm tokį priminimą leidykloms, kur reikia siūsti naujas knygas 🙂 Labai kuklios esam, net nepasakytum, ane G.? 🙂 Taigi, kaip liaudis sako, kaip šauksi, taip ir atsilieps, na, o jei nešauksi, tai ir neatsilieps, velniop tą lietuvišką kuklumą, už kurį mokykloje mane taip gyrė “mylimiausia” KŽG muzikos mokytoja.
Taigi, atrodė rėkaujam mes čia su G. tyruose be vilties, kad kas nors atsilieps, bet ėmė ir atsiliepė, ir vakar su kukuliu keliavau į leidyklą, kuriai suteikiamas pirmosios leidyklos dovanojusios Fantastiškoms knygų žiurkėms (šiandien esam labai nekuklios) knygų vardas. Valiooooo!!! Sveikinam leidyklą ir save sveikinam, ir netgi sveikinsim vieną mūsų blogo skaitytoją (apie tai vėliau). Ačiū Giedriui, turtingajai Jurgitai ir žaviajai administratorei, kurios vardo nebeatsimenu 😦 Tyto alba – jauki, smagi leidyklėlė, tik matau, kad iš jaudulio baisiai man rankelės drebėjo ir nuotraukos truputį paplaukė, bet vis tiek įžiūrėti galima 🙂
^labanakt^
knyguziurkes.com 
Viskas, noriu kraustytis atgal i Lietuva, nes budama uzsienyje praleidziu tokias grazias isvykas i pacias graziausias vietas zemeje
Aš net susigraudinau skaitydama 😦 Nu kaip norėčia dirbti leidykloj, sėdėti tam pavaduotojos kabinete. net pyktis apėmė (geros formos), mano juodos lentynos, kokių noriu, pilnos knygos, apie kokį geresnį darbo kabinetą galima svajot? 🙂
Beje, o jums šiaip, už nieka, dėl šio blogo davė dovanų? 🙂 Aš irgi noriu, kad ir be dovanų, bent jau pamatyt leidyklą iš vidaus 🙂 Kadanors išsipildis mano svajonė, aš tikiu 🙂
Beje, administratorės vardas kartais ne Jūratė? 🙂
Dori, dave uz tai, kad mes fainos 🙂
Bet aš irgi faina 🙂 Bet vistiek už nieką neduoda, reikia laimėt nebent 😀 Juk vieną knygą esu iš Tyto Albos laimėjus 🙂
matai, tau gerai, o as nei vienos 🙂
G., Kada ten Goteborgo knygu muge? Galetumem pradet planuot 🙂
taigi, ačiū už apsilankymą – mums irgi buvo malonu. Iki šiol neturėjome tokio lankytojo/os, kuris, atėjęs į kabinetą, prisistatytų – “sveiki, aš žiurkė”. Prašome užeiti dar.
O man labiausiai patiko mažoji žiurkytė, iš karto pateisinusi savo vardą, nugrauždama “Darbštuolės Albinos” kampą 🙂
Aha, Jurgita, turejau sakyti mazdau: hmm, as-Lina. Hmm. NU, ta, nu, hmm is blogo, ne, is gero 🙂
Valio! Įsivaizduoju, kaip smagu buvo abiem žiurkytėms apsilankyti leidykloje:) Ir fotkės “iš vidaus” įdomios tokios.
Smagaus skaitymo!
kaip gerai, kaip gerai 🙂
Kaip smagu pažiūrėti! O ten irgi kvepia kaip spaustuvėj?
Tam kambary, kur uzeina kaledu seneliai – kvepia
Beje, kai kitą kartą nueisit, paklauskit, ar jiems netrūksta darbuotojų 😀 Aš galėčiau bet ką dirbt, kad ir dulkes nuo knygų šluostyt 😀
Ech.. ir aitrinat jūs širdį su savo tokiais straipsniais…
Va kaip būtų šaunu dirbti leidykloj.. Suderinti darbą ir pomėgį… Arba ne, turėti savo leidyklą :). Pirmiausiai paauksuotais viršeliais išleisčiau “Ditę – žmogaus kūdikį”. Paskui visas savo geriausias vaikystės knygas. O paskui – klasiką, puikiausiai išverstą (arba vienoj lapo pusėj originalas, kitoj vertimas :))))
Po metų bankrutuočiau.
Bet užtat būčiau padirbėjus leidykloj 🙂
skaitanti, gerai tu cia. taip romantiskai ir realistiskai. O Dites is viso nesu net girdejus. cia vaikams ar suagusiems ar visiems?
Va Ditė viena tų knygų, kurios nesupratau. Nepatiko man. Nei stilius, nei istorija. Žiauri, liūdna, man kažkokia pritempta atrodė… Skaičiau dėl to, kad mano vienos bendradarbės vardas Ditė. Manau, kokioj šeštoje klasėje ta knyga būtų padariusi tokį pat įspūdį, kaip Viešnia iš Šiaurės. Per vėlai skaičiau.