“Dieviškas pojūtis, kai literatūros tekstas persmelkdavo ir nugara nubėgdavo šiurpuliukas, ko gero, yra negrįžtamai praėjęs. Kaip ir vaikystė, emocinis atvirumas pasauliui ir žmonėms, naivumas, romantizmas, kitos akimirkos nežinomybė ir tos nežinomybės ilgesys, pojūtis, kad stabtelėjai aukščiausiame pakilusių sūpynių taške. V. Nabokovo pasiūlymas tikrinti kūrinio kokybę nugurkauliu yra tiksliausias, kokį žinau. Žmogus, kuriam jau penkasdešimt metų, yra nebetekęs suvokimo jautrumo, būdingo jaunystei. Jam kliudo patirtis, išsilavinimas, trauka į apibendrinimus, struktūrų paieškos ir pan.” (Giedra Radvilavičiūtė)
Skaičiau šias eilutes ir prisiminiau mūsų paskutinį trečiadienio klausimą apie knygų skaitymą antrą kartą. Štai dėl ko dažnai neskaitau knygų antrą kartą – bijau to nusivylimo ir nuostabios knygos praradimo jausmo! Juk dažnai knyga sužavi tik dėl to, kad atsirado tinkamoj vietoj ir tinkamu laiku, užgavo tinkamą stygą.
Ir dar apie knygų vertinimą nugurkauliu – jau taip tiksliai pasakyta, kad nebėr ką ir bepridurti…
Šiaip tai mano darbas labai mažai siejasi su grožine literatūra, bet kartais tai atsitinka. Žurnale Wired darbo reikalais ieškojau straipsnių ir užtikau sąrašą knygų, pagal kurias labai tiktų sukurti kompiuterinius žaidimus.
Pagal Dantes “Pragarą” praėjusią savaitę kaip tik buvo išleistas žaidimas “Dante’s Inferno” pritaikytas Xbox 360 ir Playstation3 konsolėms.
Kiti literatūriniai kūriniai su potencialu tapti kompiuteriniai žaidimais:
Mark Twain “Hekelberio Fino nuotykiai”
F.Kafka “Metamorfozė”
J. Steinbeck „Rūstybės kekės“
E.Hemingway “Atsisveikinimas su ginklais”
J.Conrad “Tamsos širdis”
J.Swift “Guliverio kelionės”
G.Chaucer “Kenterberio pasakojimai”
H.Hesse “Siddharhta”
R.Ellison “Nematomas žmogus”
H.Melville “Moby Dick”
Jau egzistuoja žaidimai sukurti pagal F.Herbert “Kopą”, J.R.R.Tolkien “Žiedų valdovą”, J.K.Rowling “Hario Poterio” seriją, L.Carrol “Alisą stebuklų šalyje”.
Video žaidimas "American McGee's Alice"
Manau, kad M.Bulgakovo “Meistras ir Margarita”, G.Orwell “Gyvulių ūkis” irgi tiktų kaip video žaidimai.
O jei kas sukurtų žaidimą pagal G.G.Marquez “Partriarcho ruduo”, tai jį tikrai nusipirkčiau. Ši knyga apie diktatorių ir jo vienatvę, kai skaičiau apie jo išsidirbinėjimus, apie tai, kaip jis leido sau elgtis su žmonėmis, labai dažnai pagalvodavau “Mirk! Mirk! Kada tu pagaliau nusibaigsi?!”. Tai būtų gerai jį kompiuteriniame žaidime apšaudyti ar jam kokių nuodų. įbrukti.
Šiandien pagaliau prisiruošiau: šešioms draugėms surašiau pakvietimus į knygų klubą ir supakavau knygas. Rytoj jos jau turėtų iškeliauti pas jas, o kovo mėnėsį jau turėtume susitikti pirmąjį kartą. Jei atvirai, tai jau ne pirmą kartą organizuojamės. Kartą jau ir datą turėjom, ir knygas buvom susipirkusios (D.Lessing “The Golden Notebook”), bet… tos knygos taip nė viena ir neperskaitėm laiku. Stūmėm ir stūmėm susitikimo datą į priekį, kol prasidėjo atostogos, visi išsivažinėjo į visas puses. Dabar dar kartą bandom.
Šįkart pirmajam kartui išrinkau J.Austen “Protas ir jausmai”. Ko gero, beveik visos esam ją skaičiusios, tai perskaityti iš naujo, arba tik perversti, kad prisiminti, turėtume spėti.
Dar nesugalvojom savo knygų klubui pavadinomo, bet, spėsim.
O pirmąjį knygų klubą, beje, kaip ir pirmąją viešąją biblioteką Jungtinėse valstijose, įsteigė Benjamin Franklin 18 a. ketvirtajame dešimtmetyje Filadelfijoje.(Koks protingas, žmogus, ar ne?)
Tradicijos skaityti ir diskutuoti literatūrą 18 a. egzistavo Anglijos kavinėse, Prancūzijoje tam tikslui buvo “Salons de lecture”, o Vokietijoje -“Lesegesellschaften” (Nemanykit, kad čia aš taip išmanau knygų klubų istoriją, tiesiog paskaičiau straipsnį žurnale)
Gal kas gali pasidalinti knygų klubų patirtimi? Filmą “J.Austen knygų klubas” peržiūrėjau kokius 5 kartus, bet norėtųsi tikros patirties. Kaip viskas vyko, kaip diskutavot?
2010 m. gruodžio 31 vėl planuojama didinti PVM knygoms, šįkart – iki 21%. 2009 metais leidyklų apyvarta sumažėjo nuo 11 proc. iki 45 proc., parengtų ir atspaustų leidinių sumažėjo vidutiniškai 40 proc., atleistas kas ketvirtas knygų leidybos specialistas. Pareiškime spaudai dėl atsisakymo bendradarbiauti projekte Vilnius-Pasaulio knygų sostinė, rašoma, kad 2008 m. bibliotekų fondai gavo beveik 8,6 mln litų, o 2009m. – 2,4mln – vienam gyventojui skirta mažiau nei 1 lt knygoms įsigyti. Jei 1 litas atrodo labai mažai, galima pridurti, jog tą sumą žadama mažinti 2010-aisiais.
Skaitau apie liūdna knygų leidybos situaciją Lietuvoje ir galvoju apie vieną Ray Bradbury citatą
“You don’t have to burn books to destroy a culture. Just get people to stop reading them” (Kad sunaikintum kultūrą, nebūtina deginti knygas. Užtenka tiesiog padaryti taip, kad žmonės jas nustotų skaitę.)
J.Austen knygoje “Persuasion” rašo apie prarastą ir galbūt vėl iš naujo atrandamą meilę. Anne Elliot ir ambicingas, bet neturtingas jūrų karininkas Frederick Wentworth įsimyli vienas kitą, bet Annes šeima nepritaria jos pasirinkimui ir įkalba ją nutraukti santykius su juo. Po, berods, septynių ar daugiau metų jiedu atsitiktinumo dėka vėl susitinka, Anne – taip ir nenustojusi jo mylėti, o jis – jau turtingas, bet įsižeidęs ir atstumtas.
J.Austen mėgsta leisti savo veikėjams vyrams pasiaiškinti per laiškus, bet Kapitono Fredrich Wentworth laiškas Anne man yra vienas pačių gražiausių ne tik J.Austen kūriniuose, bet ir literatūroje apskritai.
“I can listen no longer in silence. I must speak to you by such means as are within my reach. You pierce my soul. I am half agony, half hope. Tell me not that I am too late, that such precious feelings are gone for ever. I offer myself to you again with a heart even more your own than when you almost broke it, eight years and a half ago. Dare not say that man forgets sooner than woman, that his love has an earlier death. I have loved none but you. Unjust I may have been, weak and resentful I have been, but never inconstant. You alone have brought me to Bath. For you alone, I think and plan. Have you not seen this? Can you fail to have understood my wishes? I had not waited even these ten days, could I have read your feelings, as I think you must have penetrated mine. I can hardly write. I am every instant hearing something which overpowers me. You sink your voice, but I can distinguish the tones of that voice when they would be lost on others. Too good, too excellent creature! You do us justice, indeed. You do believe that there is true attachment and constancy among men. Believe it to be most fervent, most undeviating, in
F. W.
“I must go, uncertain of my fate; but I shall return hither, or follow your party, as soon as possible. A word, a look, will be enough to decide whether I enter your father’s house this evening or never”
You pierce my soul… Štai čia yra geras sakinys savo meilei išreikšti!
Kapitonas Fredrick Wentworth niekada “nekabintų” merginos klausdamas “Ar dažnai čia lankaisi?” arba “Mažule, tu nuobodžiauji čia viena…”
I am half agony, half hope. A word, a look, will be enough
Skaitomose knygose kartais pasitaiko puslapių, citatų, sakinių, žodžių, kurie, rodos, buvo rašyti būtent tau. Būtent apie tave. Skaitai, ir užima kvapą, nes skaitomi žodžiai pasirodo pažįstami. Atpažįsti SAVO žodžius, nors žinai, kad tuo metu, kai juos galvojai, kai juos sakei jokio pašalinio žmogaus šalia nebuvo. Niekad anksčiau nebuvau patyrusi, kad ištisi skyriai, kone visa knyga su aprašo kažkada patirtą būseną ir kažkada galvotas mintis. Įvykiai nėra visiškai identiški, bet užtat jausmas visiškai tas pats. Dažniausiai juk skaitau apie kitų žmonių gyvenimus, o šįkart teko skaityti beveik apie savo pačios.
Zhuang, studentė iš Kinijos vieneriems metams atvažiuoja į Londoną mokytis anglų kalbos. Knyga, ypač pirmieji jos skyriai, parašyti laužyta anglų kalba, o laikui einant, kalba pastebimai gerėja. Būtent dėl šitos priežasties ją reikėtų skaityti angliškai, nes kitaip, manau, kai kurie dalykai dingsta vertime. Knygos struktūra man pasirodė labai miela, ji parašyta tarsi mažutis žodynėlis: beveik visi skyriai su keliomis išimtimis prasideda vienu anglišku žodžiu, kuris vienaip ar kitaip susijęs su Zhuang gyvenimu ir meile Londone. Zhuang bando perprasti anglų kalbą, kultūrą, bet tai nėra lengva. Ji mąsto apie kultūrinius sandūrius, apie svetimos kalbos kitoniškumą ir apie savo svetimumą Londone. Rašytoja su meile ir atlaidžiu juoku aprašo įvairius Zhuang gyvenimo Londone epizodus, kur išryškinami rytietiškos ir vakarietiškos kultūros skirtumai. Tačiau knyga- ne vien apie keistumus, juokelius ir nesusipratimus, joje yra kita-daug rimtesnė plotmė.
Zhuang pasakoja apie tai, ką reiškia palikti savo namus, savo kultūrą, visa tai, kas pažįstama ir naturalu, ir stačia galva nerti į nepatirtą ir sunkiai suprantamą gyvenimą, apie pastangas paversti jį savu, prisijaukinti jį, o tuo pačiu pasikeisti pačiai.
Tie, kas yra ragavę emigracijos, turėtų patirtu striprų deja vu.
Ypač tie, kurie, nors ir būdami suaugę, vėl turėjo pasijusti kaip vaikai, nes daug ko nesuprato, nes nuostabos pilnomis akimis žiūrėjo į tai, kas vyksta aplinkui.
Xiaolu Guo- knygos autorė
Ypač tie, kurie puikiai kalbėjo ir rašė savo kalba, o vėliau patyrė tą kartumą, kai suprato, jog naujosios kalbos akcento nebeatsikratys, o rašytinės klaidos nusės laiškuose, rašteliuose ir pareiškimuose. Ypač tie, kurie ištisus mėnesius negirdėjo teisingai tariamo, neiškraipyto savo vardo.
Ypač tie, kurie buvo įsimylėję migracijoje ir juto, jog tik po keleto metų jų draugui/vyrui/žmonai nebereikėjo prisiimti daug daugiau atsakomybės. Tie, kurie dėl savo nedrąsos ir patirties stokos naujojoje šalyje, jautėsi našta savo mylimam žmogui. Tie, kurie mylėjo ir su nerimu laukė laiko, kai vizos galiojimo laikas pasibaigs- kas tada su mumis bus? Tie, kurie į naujus santykius, į naujus namus atvyko tik su vienu lagaminu ir naujuose bendruose namuose iš pradžių jautėsi šiek tiek svetimi.
Knygoje pilna dualizmų: Kinija-Anglija, moteris-vyras, naivumas-patirtis, viltis- nusivylimas, artumo ieškojimas- laisvės poreikis, priklausomybė-individualumas,kiekvienas puslapis- tarsi du ,ką tik susitikę, pasauliai kalbėtųsi.
K.Ž.G. (1999 metais su vienu lagaminu rankoje palikusi Lietuvą ir išvažiavusi mokytis kitur. Ir įsimylėjusi ten.)
Šitą knygiūkštę man parekomendavo sesutė, lengvų knygų mėgėja (jaučiu, kad jau gausiu velnių) (va, kur man reikia nukreipti draugus, kurie atsistoję prie mano knygų lentynos prašo ko nors lengvo!). Iš tiesų, jei norit ko nors lengvo, čiupkit šitą, nes tik tiek ir tereikia padaryti – paskui jau knyga pasičiumpa :).
Knyga atsirado iš blogo – tuo įdomiau blogų rašytojams ir skaitytojams. Anglė savo svajonių mieste – Paryžiuje – pradeda rašyti apie savo gyvenimą lyg žaisdama, kol „blogavimas“ taip įsiskverbia, kad virtualus pasaulis pasidaro įdomesnis (na, žinoma, o kaip gi kitaip) ir, atrodo, tikresnis nei paprasta kasdienybė. Virtualybėje ir žmonės įdomesni, ir pats esi žavingesnis, tik kad kažkaip, kai nori, kad tas virtualus gyvenimas materializuotųsi, tai tarsi pagauti muilo burbulą – pukšt ir nebėra, o ir ar iš viso buvo?
Catherine Sanderson
Nesuprantu, kaip skaitydama knygą nepuoliau ieškoti to blogo? Tik dabar tai padariau ir ką radau? Pakutinis įrašas padarytas 2009 m. lapkričio 14 d. Knygos autorė sako “nebebloguojanti”, nes tiesiog persirgo “blogo” virusu ir tapo jam atspari. Įdomu, kiek mes su žiurkele “bloguosim” :)? Na, mums sunkiau – kai dviese, tai labai lengva vienai nuo kitos tuo virusu užsikrėsti ;).
Šiandien pašto dėžutėje (iki jos vėl teko klampoti per naują sniegą) radau mano brangiosios draugės žiurkytės L dovaną. (Ačiū ,mano mylima drauge.) Ji man atsiuntė Rasos Žalynaitės knygą “Haiku”. Joje 31as haiku.
Knygutė man pasirodė labai gražiai apipavidalinta. Tokia neperkrauta, paprastai elegantiška, na, tokia, rytietiškos estetikos pilna.
Haiku poezija man visada primena lyg gerokai sulėtintą akimirką kine. Visi kiti tebesilaiko greito tempo, kažkur bėga, o haiku yra tarsi sustoti, įkvėti oro, apsižiūrėti aplinkui ir atrasti ką nors paprasto ir gražaus. Būti čia ir dabar.
Tiek kūnu, tiek jausmais, tiek mintimis.
Ne vien japonai ir Rasa Žalynaitė rašo haiku. Prieš porą dienų “The Guardian” kaip tik skaičiau, kad Sun Microsystems generalinis direktorius Jonathan Schwartz apie savo pasitraukimą iš pareigų (ir to priežastis) socialiniame tinkle Twitter pranešė būtent haiku forma:
Financial crisis
Stalled too many customers
CEO no more.
Finansinė krizė/Įklampino per daug klientų/Nebe generalinis direktorius (iškart atsiprašau už vertimo kokybę )
Man labai miela širdžiai tie mažutėliai haiku. Tik įspėju – egzistuoja šalutinis poveikis. Jei daug jų skaitysit, atrodys, kad net mintys galvoje rikiuojasi ritmiškai pagal haiku tvarką.
Taip šiandien vadinasi redakcijos skiltis (6 psl.) “Vilniaus dienoje”. Na, turiu pasakyti, kad kai išgirdau, kad Vilnius nori būti knygų sostinė (ir žiurkelė apie tai rašė), tai man net pikta pasidarė. Pikta todėl, kad kas jau kas, o mes tikrai dabar neverti taip vadintis. Bent jau dabar, kol aplinkui skamba tas žodis iš “K” raidės. Kam norėti būti knygų sostine, jei akivaizdu, kad dabar tam nėra lėšų? Kad vėl padaryti “belekaip”, o paskui turėsim gerą pasiteisinimą – sunki finansinė padėtis, galim skirti tik XXX XXX lt. Ką politikai nori apgauti? Patys save? Nenoriu gyvent žodinėj knygų sostinėj. Noriu tikroj, o tai bus dar negreit, bet aš geriau palauksiu. Prisijungsit?
Jau minėjau viename ankstesniame įraše, kad žiūriu į science fiction literatūrą be didelės meilės ir su didele porcija snobiškumo. Paaiškinti savo elgesio niekuo negaliu, na nebent tuo, jog vaikystės sovietinė science fiction nepadarė man didelio įspūdžio (Išskyrus “Žmogų amfibiją”, bet ir tai turbūt labiau priklauso nuo to, kad labai jau man patiko V.Korenev vaidinantis Ichtiandrą). M.Bulgakovo “Šuns širdis” gal dar nieko buvo, bet kažkaip toli man buvo iki draugo Šarikovo problemų. Ir, žinoma, negalima pamiršti K.Bulyčev “Viešnios iš ateities” (Alisa, milafon! Milafon, Alisa!)
Ta nedidelė vaikystėje gauta mokslinės fantastikos dozė, matyt, gerokai paveikė mano skaitytojišką sąmonę į neigiamą pusę. Bet kadangi gyvenu su prisiekusiu mokslinės fantastikos mėgėju ir žinovu, buvo pats laikas bandyti keisti savo mažai kuo pagrįstus išankstinius nusistatymus.
Tad visą praėjusią savaitę skaičiau Ursula Le Guin “Left Hand of Darkness” (1969). Pasirinkau ją dėl to, jog ši knyga yra tapusi mokslinės fantastikos klasika. Prisipažinsiu, jog skaitymas nebuvo, kaip pasakytų švedai, šokis ant rožių. Visų pirma, aš gana retai skaitau grožinę literatūrą angliškai (didelė mano skaitytojiška nuodemė). Kadangi darbinė mano kalba yra būtent anglų, tai angliški tekstai man asocijuojasi daugiau su darbu nei su laisvalaikiu. Bet vietomis tekstas pasirodė ne iš lengvųjų, turbūt todėl, kad Le Guin sukuria naują pasaulį, tad ji vartoja nepažįstamus žodžius artefaktams, būsenoms ir jausmams aprašyti. Tai ta prasme, buvo sunkoka stumtis į priekį. Bet verta.
Genly Ai (žmonijos atstovas), nuvykęs į Gethen planetą, yra įtraukiamas į politines intrigas ir jam tenka kovoti dėl savo gyvybės, dar kartą apsvarstyti, kas priešas, o kas draugas, ir kone svarbiausia- pakeisti savo nusistatymus ir vertybių sistemą. Tai kokia gi tų pokyčių priežastis? Nenoriu atskleisti knygos turinio, bet papasakosiu tiek, kad Gethen gyventojai nėra nei vyrai nei moterys. Keletą dienų per mėnesį jie tampa arba vyru arba moterimi, tad jų visuomenė (skirtingai nuo mūsiškės) nėra įsprausta į stereotipinius rėmus. Ši U.Le Guin knyga ( laikoma vienu pirmųjų feministinės mokslinės fantastikos kūrinių) yra gana sugestyvi distopija, vaizduojanti nepaprastai šaltą ledinį ir dažnai sunkiai suprantamą pasaulį, kuriame neegzistuoja mums pažistamos kategorijos, kur nei biologinė nei socialinė lytis nėra vienas pagrindinių visuomenės atskaitos taškų.
Iš mokslinės fantastikos galima tikėtis visokių lazerinių kardų, teleportacijos, ateivių su keistomis ausimis, įvairių skraidančių aparatų ir pan. Jei užsimanysit skaityti U. Le Guin, nebijokit- ją domina psichologiniai ir socialiniai klausimai, o ne lazerinių ginklų savybės. 🙂
K.Ž.G (konvertavusi į kokybiškos ir įdomios mokslinės fantastikos mėgėją. Aleliuja)
Mano klasiokams seniausia knyga mano namuose garantuotai sukels šypseną :), nes seniausia knyga mano namuose yra Praktiškas lotyniškai-lietuviškas žodynas, išleistas laikinojoje sostinėje 1932 m. Dabar jau tiksliai nebeatsimenu, kaip knyga atsidūrė mano namuose, bet esu beveik įsitikinus, kad žemaitiškai sakant „nuo viškaus“ pas močiutę. Nesuprantantiems, apie ką mes čia, išversiu – iš močiutės palėpės. Na, pas mano močiutę „ant viškaus“ (palėpėj) yra (tikiuosi, kad vis dar yra, nes labai seniai bebuvau užlipus) tokia sena knygų spinta, kurioj buvo daug visokių knygų. Su šutve pusbrolių ir pusseserių būdami kaime mėgdavom ten užsikabaroti ieškodami paslapčių ir senovinių daiktų. „Ant viškaus“ visada džiūdavo krūva grūdų, kvepėdavo vytinamos dešros, džiūdavo žolelės ir t.t. Na, žodžiu, tikra močiutiška palėpė.
Kunigas
Na, o knygų spintoj daugiausia buvo visokios maldaknygės ir bažnytinės knygos, kurios mums, vaikams, buvo įdomios tik savo paauksuotais puslapiais (nes galėdavai įsivaizduot, kad čia kokia karaliaus knyga). Tik vėliau man reikalingas pasidarė lotynų kalbos žodynėlis, kalbos, kurią graužėm ir keikėm su klasiokais ketverius metus. Dar dabar labai gerai prisimenu kontrolinių siaubą. Brrr.
Pati knyga priklausė mano senelio broliui kun. Pauliui Racevičiui, tikriausiai ir visa spinta jam priklausė, reikės močiutės pasiklaust, dabar tiek klausimų pačiai kyla… Net pati nustebau, kad apie jį irgi radau internete. Tai tokia mano seniausios knygos istorija, kurios (čia rašydama supratau) visai nežinau. Tad gal to be continued?
Sekmadienį labai smagiai pasisėdėjom su Ernest Hemingway ir Agneta Pleijel. Erzino tik tai, kad Ernest rūkė sėdėdamas prie stalo
Žinoma, kad juokauju.
Bet kaip būtų smagu, jei galečiau pasikviesti kai kuriuos rašyojus vakarienės. Tuos, kurie rašo ir dabar, ir tuos, kurie jau “išėjo iš laiko”. Įsivaizduoju, kad tai būtų toks ilgas pasisėdėjimas su raudonu vynu iki paryčių, o po to nuspręstume, kad reikia susitikti dažniau ir pažadėtume, jog greitu laiku susiskambinsime.
Turiu prisipažint, kad iš pradžių gan kreivai žiūrėjau į „Obuolio“ leidyklos knygas. Man atrodė, kad leidykla leisdama tokias knygas, pagal kurias yra pastatyti filmai, tiesiog ieško lengvo grobio. Net neatsiemenu, kada persigalvojau kreivai žiūrėti, gal bibliotekoje pamačius, kad gal ir neblogų knygų jie yra išleidę, na iš tiesų, neatsimenu. Ir štai mano rankose knyga „Gerasis vokietis“ (The Good German), paimta iš bibliotekos, jau žinau, kad gausiu pylos, nes taip seniai negrąžinu šios knygos, na, bet ne apie tai gi.
Kadangi mokaus būti kritiška, tai ir pradėsiu nuo visokių dalykų, kurie man nepatiko.
Visų pirma seniai jau skaičiau knygą, kuri beveik ištisai yra dialogas. Žinot, man jis ganėtinai nusibodo. Na, skaitai, skaitai ir niekaip jis nesibaigia, ir dar pradeda erzint, nes perskaičius pusę puslapio nebegali suprasti, kuris veikėjas, ką pasakė. Tada grįžti atgal ir bandai atsiskaičiuot… Brrr. Net nežinau, ar čia knyga tokia, ar vertimas ne koks, bet vietomis tiesiog nesuprasdavau minties peršokimo. Na, kai vieną kartą taip, tai dar nieko, pagalvoji, gal gerbiama skaitytoja ką nors pramiegojo ar prasvajojo, ar panašiai, bet kai toks jausmas apima gan dažnai… Ir, sakau, net nežinau, ką kaltinti…Kažkaip šį kartą norisi kaltint vertėją :(, bet gal aš ir neteisi.
Na, o šiaip pati knygos istorija įdomi, vien dėl to ir pratempiau skaityt tuos penkis šimtus puslapių dialogų. Istorija, kurią perskaičius norisi paimti istorijos knygą ir giliau pasidomėti tuo laikotarpiu – Berlynas prieš pat karo pabaigą, kai vokiečiai jau kapituliavę, o Japonijoje dar nenumestos bombos.
If war is hell what comes after? (iš šio filmo anonso)
Labai taiklus klausimas. Nes karas karo pabaiga nesibaigia. Patys knygos personažai pamini, kad per karą taip baisu nebuvo, kaip baisu dabar. Baisu būti vokiečiu? Baisu sužinoti tiesą apie tai, ką žmogus (tavo vyras, žmona, brolis, klasiokas) sugeba padaryti gelbėdamas savo vaiką (žydė išduodanti tautiečius naciams), laikydamasis savo idealų (mokslininkas įstojantis į partiją ir projektuojantis bombas), kabindamasis į gyvenimą (kaliniai išteisinantys savo kankintojus už pinigus), slėpdamasis už skaičių (rašydamas ekperimentų su žmonėmis išvadas)? Visi jie tik žmonės, bet ar tai geras pasiteisinimas žinant, kas įvyko?
Yra knygoje ir meilės linija (kaip filmas be jos?), bet man ji kažkaip… Net nežinau… Tokia nekokia. Lyg ir turėtų būt graži, bet man dažnai vyriškai egoistiška, net nežinau, kaip čia išsireikšt. Bet gal taip ir turi būti (būna), tik aš čia kažko užsisvajojau?
Taigi, kas tas “gerasis vokietis”? Kas iš griuvėsių išeis kaip nugalėtojas, o kas nugalėtas? Skaitysit, ar žiūrėsit filmą?
knyguziurkes.com 
