Skaitomose knygose kartais pasitaiko puslapių, citatų, sakinių, žodžių, kurie, rodos, buvo rašyti būtent tau. Būtent apie tave. Skaitai, ir užima kvapą, nes skaitomi žodžiai pasirodo pažįstami. Atpažįsti SAVO žodžius, nors žinai, kad tuo metu, kai juos galvojai, kai juos sakei jokio pašalinio žmogaus šalia nebuvo. Niekad anksčiau nebuvau patyrusi, kad ištisi skyriai, kone visa knyga su aprašo kažkada patirtą būseną ir kažkada galvotas mintis. Įvykiai nėra visiškai identiški, bet užtat jausmas visiškai tas pats. Dažniausiai juk skaitau apie kitų žmonių gyvenimus, o šįkart teko skaityti beveik apie savo pačios. 
Vakar pabaigiau skaityti X. Guo “A Concise Chinese-English Dictionary for Lovers” (“Trumpas kiniečių-anglų žodynėlis įsimylėjusiems”)
Zhuang, studentė iš Kinijos vieneriems metams atvažiuoja į Londoną mokytis anglų kalbos. Knyga, ypač pirmieji jos skyriai, parašyti laužyta anglų kalba, o laikui einant, kalba pastebimai gerėja. Būtent dėl šitos priežasties ją reikėtų skaityti angliškai, nes kitaip, manau, kai kurie dalykai dingsta vertime. Knygos struktūra man pasirodė labai miela, ji parašyta tarsi mažutis žodynėlis: beveik visi skyriai su keliomis išimtimis prasideda vienu anglišku žodžiu, kuris vienaip ar kitaip susijęs su Zhuang gyvenimu ir meile Londone. Zhuang bando perprasti anglų kalbą, kultūrą, bet tai nėra lengva. Ji mąsto apie kultūrinius sandūrius, apie svetimos kalbos kitoniškumą ir apie savo svetimumą Londone. Rašytoja su meile ir atlaidžiu juoku aprašo įvairius Zhuang gyvenimo Londone epizodus, kur išryškinami rytietiškos ir vakarietiškos kultūros skirtumai. Tačiau knyga- ne vien apie keistumus, juokelius ir nesusipratimus, joje yra kita-daug rimtesnė plotmė.
Zhuang pasakoja apie tai, ką reiškia palikti savo namus, savo kultūrą, visa tai, kas pažįstama ir naturalu, ir stačia galva nerti į nepatirtą ir sunkiai suprantamą gyvenimą, apie pastangas paversti jį savu, prisijaukinti jį, o tuo pačiu pasikeisti pačiai.
Tie, kas yra ragavę emigracijos, turėtų patirtu striprų deja vu.
Ypač tie, kurie, nors ir būdami suaugę, vėl turėjo pasijusti kaip vaikai, nes daug ko nesuprato, nes nuostabos pilnomis akimis žiūrėjo į tai, kas vyksta aplinkui.
Ypač tie, kurie puikiai kalbėjo ir rašė savo kalba, o vėliau patyrė tą kartumą, kai suprato, jog naujosios kalbos akcento nebeatsikratys, o rašytinės klaidos nusės laiškuose, rašteliuose ir pareiškimuose. Ypač tie, kurie ištisus mėnesius negirdėjo teisingai tariamo, neiškraipyto savo vardo.
Ypač tie, kurie buvo įsimylėję migracijoje ir juto, jog tik po keleto metų jų draugui/vyrui/žmonai nebereikėjo prisiimti daug daugiau atsakomybės. Tie, kurie dėl savo nedrąsos ir patirties stokos naujojoje šalyje, jautėsi našta savo mylimam žmogui. Tie, kurie mylėjo ir su nerimu laukė laiko, kai vizos galiojimo laikas pasibaigs- kas tada su mumis bus? Tie, kurie į naujus santykius, į naujus namus atvyko tik su vienu lagaminu ir naujuose bendruose namuose iš pradžių jautėsi šiek tiek svetimi.
Knygoje pilna dualizmų: Kinija-Anglija, moteris-vyras, naivumas-patirtis, viltis- nusivylimas, artumo ieškojimas- laisvės poreikis, priklausomybė-individualumas,kiekvienas puslapis- tarsi du ,ką tik susitikę, pasauliai kalbėtųsi.
K.Ž.G. (1999 metais su vienu lagaminu rankoje palikusi Lietuvą ir išvažiavusi mokytis kitur. Ir įsimylėjusi ten.)
knyguziurkes.com 
Labai sudomino knyga, nors aš ne meilės emigrantė, bet sudomino paskaityti 🙂
Nors dabar pagalvoju…iš visų Lietuvos miestų Šiauliai yra tikriausiai baisiausias, ir …aišku įsimylėjusi likau čia gyventi 😀 Tai kaip ir pusinė meilės emigrantė, nes man čia tiek daug nesuvokiamų dalykų!!! 😀
Nu, man neatrodo, kad Siauliai baisiausias 🙂 Buna ir baisesniu. na, jus bent arena grazia ir spalvota dabar turite 😉 O is kur emigravai, jei ne paslaptis?
Ai ne, as ilgiuosi bendros tvarkos, švaros, man ta arena buvus nebus – joje net nejauku, keletoje renginių buvau. Šiaip – tai miestas be dvasios, be sielos – daug kas čia netikra, dirbtina – universitetas, koncertai, spektakliai, net gatvės, nėra tvarkos, jaučiasi, kad miestas “neturi mylinčio šeimininko” ir žmonės – dauguma likę gyventi iš “reikalo” – kaip aš 🙂 O ne todėl, kad patinka, tai labai jaučiama. Labai labai pasigendu gero teatro, jaukių bibliotekų, ai daug ko…niūrus, nuobodus, pilkas miesteliūkštis. Nuolat galvoju, kur pakelti sparnus 🙂
Bet tik tokioje vietoje suvoki posakio “keliautum į pasaulio kraštą” prasmę 😉
Viena dėstytoja mane kažkada pusiau juokais “prakeikė”, nes pasijuokiau iš meilės 🙂 Tokia tema buvo. Ji tada sakė kažką tokio,kad “linkiu taip pamilti, kad noras būti sau, savimi ir ten kur TAU gerai išgaruotų kaip kamparas”. Panašiai ir nutiko 🙂 Tik ji kalbėjo apie moteris keliaujančias paskui vyrus į Sibirą, man užteko Šaiulių.
Aišku daug čia perdedu, bet iš esmės, tikrai, kai esu namuos, su šeima, su mylimais žmonėmis, man taip nesvarbu pasidaro kur aš – Šiauliuose, Palangoje, Vilniuje, Paryžiuje ar Niujorke. 🙂
O šitos knygos jau laukiu parkeliaujant 😉
Labai suprantu tave, Anafora. As irgi vis galvoju grizt gyvent i Klaipeda, nes su kukuliais ten tikrai butu lenviau, ypac dirbant. Bet ten ziema- rudeni man taip niuru… Aisku, vasara ner lygiu. Mna graudu kaskart matant darkoma Klaipedos architektura, tokiu baisybiu pristatyta, visai atrodo ner architektu tik pinigines dideles. Ir siaip, graudu matyt griuvanti muzikini teatra, dramos gi visai uzdarytas, nes pastatas avarinis. liudesys tiesiog uzplusta. Ir ta baisioji pramogu sostine… O kitur net ner kur eit, is tikruju. ir jokios prosvaistes kokiam alternatyviam poilsiui- kino filmai – net i kino teatra ner kur normaliai nueit, nes nieko nerodo… man tas pasirinkimo nebuvimas- norda dabar vis tiek niekur neinu- bet vis tiek dusina. O ir prie tos juros. kiekviena savaitgali prie juros, kiekviena diena. nebesvente patampa… nu, zodziu, suprantam, kaip yra. Idomiai tave “prakeike”…
Tik db grįžau prie šios temos ir knygos (dar negavau!! kas per sraigių paštas?) – apie Klaipėda – suprantu, mano vyras ten studijavo, plaukiojo – bet sakė apie miestą tą patį – niurus, šaltas, drėgnas. Man kaip svečiui jis atrodo gražus, bet aš jug matau tik fasadinę pusę 🙂
K.Ž.L.- l.gerai pasakyta – pasirinkimo nebuvimas 🙂 MAn irgi svarbu, jeigu ir neiti niekur, tai žinoti, kad panorėjus galiu. Nors metams bėgant suprantu, kad atstumai Lietuvoje maži ir viskas tarsi ranka pasiekiama 🙂
Kristina, net neemigravusiems bus miela šitą knygą skaityti. 🙂 Tikrai rekomenduoju.
Bet jau kaip užsimaniau paskaityti….aaaaaaa.
Man jau vien knygos aprašymas sukėlė stiprų deja vu, kas bus kai pačią knygą perskaitysiu? 🙂
Egle,
mano tas irasas tikrai neperduoda to JAUSMO, kuris taip graziai aprasytas knygoje. Su liudesiu, su naivumu, su karteliu, su meile… Rekomenduoju rekomenduoju rekomenduoju!
Wow! Perskaičiau šitą įrašą ir tuoj pat nusprendžiau kulniuoti į biblioteką. Šita knyga MAN. Tikrai tikrai. Net rankos ėmė drebėt ir širdėle sparčiau sutiksėjo. Reikia.
Perskaičiau. Nežinau net kaip dėkot už rekomendaciją.
Dar sykį skaičiau recenziją ir negaliu nenukopijuoti šito sakinio –
“Niekad anksčiau nebuvau patyrusi, kad ištisi skyriai, kone visa knyga su aprašo kažkada patirtą būseną ir kažkada galvotas mintis.”
Pasirašau po kiekvienu žodžiu.
Neįtikėtina.. Ne tik apie dabar.. Bet ir apie prieš daug, atrodė, pasimiršusių metų ir tonykščių jausmų.. Tebebegioja skruzdėlytės per nugarą.
Dar kartą ačiū..
wow. kokia tu greita 🙂 dabar dar siaubingiau noriu sita perskaityt 🙂
Kaip smagu, kad ta mano rekomendacija nebuvo “ne i tema”. Man labai smagu, kad skaitytos knygos tarsi ratilai ant vandens pasiekia kitus zmones 🙂
Pabaigiau ir aš (dėl vulkano, kuris atrodo nepliko nei vieno nepaliesto 🙂 knyga vėlavo, bet sulaukiau ir perskaičiau :)Šiaip patiko, bet kadangi aš ne imigrantė, niekada tokia nebuvau, tai man “ištisi puslapiai” netgi sakiniai, netgi mintys netiko. Bet labai patiko šiaip kaip knyga – ypač mintys apie anglų kalbą – norėčiau ją padovanoti vienai anglų kalbos dėstytojai su kuria ginčijomės dėl anglų kalbos niuansų – taigi yra ir kitų taip mąstančių žmonių!!!!! Valio 😀
Man tos vietos apie West niuansus per kalbą, per sakinių struktūrą, per atskirų žodžių analizę, jų interpretaciją – labiausiai patiko. Tikrai puiki knyga. Veikėja tai naivoka, bet tuo žavi, aš pabaigoje labai apsidžiaugiau, kad negrįžo ji į shoes verslą 😀 (Ir ta vieta apie dėstytojos Clark batus labai prajuokino – va čia ir aš balsu juokiausi 😀 O save sutapatinčiau visgi su vyro personažu, va tas mano sielai artimas..visgi aš from west iki kaulų šaknų matyt….
Dėkui už rekomendaciją 😉
Anafora, man irgi labai patiko, kad knygoje taip graziai zaidziama su anglu kalba. Sakyciau tai beveik atskira knygos plotme.