Exlibris

~ kzL ~ 3 Comments

Turėti gerą mokytoją mokykloje yra dievo dovana,  nes geras mokytojas suteikia tau galimybę sužinoti tai, kas neįrašyta mokymo programoje, lavina kritišką požiūrį ir abstraktų mąstymą (mano klasiokai čia tikriausiai pagalvos apie biologiją ir nusišypsos). Bet šį kartą ne apie literatūros mokytoją ir tuo labiau ne apie biologijos, o apie dailės, nes jis mus supažindino su exlibriu. Ypatingas mokytojas. Vien išvaizda kaip kokio

Petras Gužas

 diedulio iš pasakos, arba burtininko, gal toks ir buvo, gi mus mokė jau įžengęs į aštuntą dešimtį ir dar turėjo jauną žmoną ir susilaukė vaiko! Mums, atėjusiems iš standartinės tarybinės mokyklos jis jau vien ta išvaizda kvapą gniaužė. Būtent iš jo sužinojom, kad piešt galima ne vien akvarele ir guašu. O koks velnio ratas – presas – buvo jo kambarėlyje!

Taigi vieną dieną per dailės pamoką darėme ekslibrius, tokius mažus gražius paveikslėlius, kurie klijuojami prie viršelio iš vidinės knygų pusės ir gražiai nurodo knygos savininką. Internete galima rasti gražiausių pavyzdžių – mokamų, nemokamų, personalizuotų ir t.t. Pažiūriu į savo knygų lentyną ir galvoju, ar ryžčiausi tiek ekslibrių prikepti ir įknygas suklijuoti? Būtų gražu! Hmm… Na, šiandien tikrai ne, o gal jūs susigundysit?

...
...
...
...
...
...

|Piešianti Žiurkytė|

Rugiuose

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

Jau buvau beeinanti miegoti, pamaniau, kad tik peržvelgsiu dar laikraščius internete, o ten skelbiama, kad vakar mirė J.D.Salinger, romano “Rugiuose prie bedugnės” autorius.

Pamenu skaičiau knygą paauglystėje ir jaučiausi LABAI suaugusi ir labai pasaulio nesuprasta. Jei atvirai, tai patį veiksmą prisimenu labai miglotai, užtat puikiai atsimenu jausmą. Paauglystėje nesu padariusi nieko, kas prieštarautų taisyklėms, nebandžiau rūkyti, visada ruošiau pamokas ir niekada nemeluodavau tėvams. Bet skaitydama “Rugiuose prie bedugnės” jaučiausi it kokia revoliucionierė.

K.Ž.G

Indėniukas

~ kzL ~ 9 Comments

“Kikas yra mažas, geras indėniukas, o kad jis toks geras, tai turi daug draugų”. Taip prasidėjo šio vakaro skaitiniai prieš miegą. “Kikas” – nuostabiausia mano vaikystės knygutė su nuostabiom autoriaus iliustracijom.  Nerealus jausmas, kai pusiau paskaitai pusiau papasakoji knygutės istoriją, o paskui jau kukulis tau su savom interpretacijom pasakoja, kas knygutėj vyksta. Taip sužinojau, kad šitam paveikslėly erelis “sypsosi” 🙂 Visa knygutė čia. Gražaus skaitymo ir labos nakties.

|Žvitrioji akis indėnų draugė|

“Everything great that ever happened in this world happened first in somebody’s imagination.” /A.Lindgren

~ knyguziurkeG ~ 20 Comments

Šiandien liūdnokos sukaktuvės – lygiai prieš 8 metus mirė Astrid Lindgren. Bet kadangi ji pati nemėgdavo kalbėti apie mirtį (kasdien kalbėdama telefonu su seserimis kiekvieną pokalbį pradėdavo žodžiais “Mirtis mirtis”, kad po to galėtų kalbėti apie kitus dalykus  ir nebegrįžtų prie tos temos), tai ir aš nenoriu per daug to šiandien akcentuoti. Geriau jau pakalbėti apie pačią Astrid ir  jos knygas.

1944 metais, kai Astrid Lindgren pasiūlė vienai didžiausių leidyklų Bonniers savo knygą apie Pepę Ilgakojinę, jie jos knygą atmetė. Įsivaizduojat, kaip  po to jie turėjo nagus graužti iš apmaudo? Ypač turint galvoje, kad iš viso pasaulyje yra parduota apytiksliai 145 milijonai egzempliorių.

Pats populiariausias personažas- taip gerai pažįstama Pepė Ilgakojinė. Knygos apie ją yra išverstos į 64 kalbas.  Ji taip pat yra vienas pačių kontraversiškiausių personažų, pvz., Prancūzijoje iki 1995 metų išleistose knygose nebuvo kai kurių įvykių, nes Pepė elgėsi per daug anarchistiškai 😉

Man pati juokingiausia knyga – “Mes Varnų saloje”, o liūdniausia, aišku, yra “Broliai Liūtaširdžiai “. O jums kurios Astrid knygos labiausiai patinka?

K.Ž.G

Literatūrinis dinamitas arba noriu Nobelio

~ kzL ~ 5 Comments
A. Nobelis

Vakar jau atsigulus į lovą niekaip negalėjau išjungti savo galvos kompiuterio. Ir kokios tik mintys nelenda į galvą! Ar normalios namų šeimininkės prieš miegą galvoja apie Nobelį, simpatišką mąslų barzdylą dėdulę? :)Taigis taigis kaipgis (žiurkele, ar tik ne iš Žemaitės šis posakis? :)), prie ko gi čia tas Nobelis? Tai va, pagalvojau, kad 2009 m. Nobelio taikos premija buvo įteikta Javų prezidentui Barakui Obamai, o tai nustebino daugelį protingų dėdžių ir tetų, namų šeimininkių ir kitų žmonių, nes natūraliai kilo klausimas “už ką gi???!!!”. Protingi žmonės pakomentavo, kad premija skirta už

“for his extraordinary efforts to strengthen international diplomacy and cooperation between peoples”.
Barakas Obama

Būtent juodai paryškintas žodis ir sukelia vilčių, kad galiu norėti Nobelio ir net teisėtai jį gauti! Tiesa, ne taikos, o, savaime suprantama, literatūros, be to, ne sau noriu, o žiurkelei Giedrei. Nes tikiu, kad ji savo urvelyje skrebena kokią nerealią knygą, kurios mes kada nors sulauksime. Ir kodėl gi žmogaus nepaskatinti, ir už pastangas, tikiu, ne mažesnes, nei p. Obamos, suteikti Nobelio literatūros premiją ir taip papildyti trumpą laureatų, susijusių su Lietuva, sąrašą arba pradėti naują, kuriame žiurkelė butų pirmoji  grynakraujė laureatė lietuvė:).

Visi nori Nobelio

Tik kad labai jau gviešiasi visi to Nobelio :). Įsivaizduojat, net spausdintu žodžiu dvi paauglės mergiotės viešai tai pareiškė!  O aš net skaičiau tą viešą jų pareiškimą prieš gerus ašuonerius metus ir džiaugiausi, kad tokios šaunios, jaunos ir įžūlios, ir nekuklios! Jei norite prisiminti paaulystę, paskaitykit, na,o jei nenorit, vis tiek paskaitykit, galėsit paburbėt ant jaunimo, o gal net geriau suprasti savo paauglius vaikus, jei jau tokių turite.

|Nobelio norėtoja nesavanaudiškais tikslais L|

„Sekantis!”

~ kzL ~ 29 Comments
...

Mano knygos stovi eilėse ir kantriai laukia, kada bus paimtos ir perskaitytos. Ta eilė yra viena iš priežaščių, kodėl mėgstu turėti savo knygą – dėl to tiek daug jų perku, ir dabar jau grūste grūdu į pergrūstas lentynas. Nemėgstu skolintų knygų (nors mano piniginė jas dievina), nes jos suardo mano šventą knygų eilę; jas reikia greitai perskaityti ir grąžinti, nes, neduok die, pamirši grąžint, apliesi kompotu, sugrauš skaitymo manjakė žiurkė, apkakos papūgėlė ir t.t. Tos knygos eilėje stumdosi kaip bobutės turguje arba trolike, ir man priėjus prie lentynos rėkia nesavu balsu: „Aš! Aš! Aš! Mane! Maneee!“

Aš nežinau, kaip aš išsirenku knygą, kurią skaitysiu. Jei neturiu skolintų knygų, tai atsistoju prie lentynos ir klaidžioju nuo vienos prie kitos ir ta, kurią išsirenku dar nebūtinai bus perkaityta. Šviežiai iš knygyno nupirkta knyga gali būti pradėta skaityti mašinų stovėjimo aikštelėje prie knygyno arba pačiam knygyne, bet gali būti padėta, t.y. įgrūsta į lentyną, ir piktai burbėdama atsidurti privalomo per pensiją perskaityti sąrašo gale.

Kaip tu nusprendi, kuri bus „sekanti“?

|ŽL|

Marijos knyga arba Don’t give this book to your grandma!

~ kzL ~ 13 Comments
.

“Marijos knygą” nusipirkau Vilniaus knygų mugėj ir kažkaip pačiai sau netikėtai ją ten pat atidaviau savo draugei Renatėlei paskaityti. Taigi išslydo ji iš mano rankų ir ilgam, nes tik dabar po metų ar gal dviejų sugrįžo pas šeimininkę. Renatėlė pakomentavo, kad iš pradžių buvo įdomu skaityt,o paskui jau nebelabai, tai pradėjau skaityt nelabai motyvuota.

 Knygoje pasakojama Jėzaus motinos, Marijos iš Nazareto, istorija, tad tiek pradžią, tiek pabaigą skaitytojas kaip ir žino iš anksto. Iš tikrųjų knygos pradžia labai intriguojanti- netekėjusi paauglė Marija pastoja (tikrai ne iš šventosios dvasios), ir sukurpia „šventą“ istoriją, kad išgelbėtų save ir savo kūdikį. Savo dienoraščiuose, kuriuos mes ir skaitome, pašėlus paauglė lieja savo jausmus ir mintis, kurios konservatyviau nusiteikusį skaitytoją tikriausiai ganėtinai šokiruoja :), dėl to toks post’o pavadinimas :). Skaitydama knygą visą laiką galvojau, kaip tokią „erezišką“ knygą apskritai išleido, įdomu, ar ji išleista katalikiškoje Lenkijoje, nes savo „ereziškumu“ tikrai prilygsta ir pranoksta Dan Brown knygas. Ši knyga – tai tikrai nebloga logiška svarbių įvykių, ant kurių išaugo viena didžiausių pasaulio religijų interpretacija.

Knyga labai moteriškai šilta, nuosekli, neišlaužta, tokia „feministinė“ gerąja prasme. Būti tokia moterim, kokia buvo Marija, tikrai nebuvo lengva ne tik tais laikais, bet ir dabartiniais. Marija – išsilavinus, bet net negali to viešai rodyti, kad neužsitrauktų fariziejų ir kitų fanatikų keršto; ji gudri, net pati tai pripažįsta ir sako, kad turi tokia būt, kad išgelbėtų save ir savo šeimą; ji užsispyrus, tvirta, atsidavus; ji aistringa ir visai nedorovinga ;); ji – pavydžiai mylinti motina; ji gailestinga visiems atstumtiesiems; ji ginčijasi su dievu, jo nekenčia, nesupranta, juo netiki ir… jam atleidžia… Ji – tokia tikra ir žemiška moteris, kuri išaugino ir išauklėjo pasaulį pakeitusį žmogų.

Iš taško A į tašką B

~ knyguziurkeG ~ 6 Comments

Aš skaitau važiuodama į darbą, skaitau važiuodama namo. Mano darbovietė – ne tame pačiame mieste, kur aš gyvenu. Tiesa, kelias neilgas, o kelionė tikrai pakankamai patogi. Ypač jei palyginčiau su savo kelionėmis iš standartinio miesto miegamojo rajono į gimnaziją miesto centre kiekvieną rytą pilnuose autobusuose.

Geltonuosiuose "Ikarus" autobusuose, oi, kaip nedaug knygų perskatyta!

Iki šiol puikiai pamenu visus piktus dėdžius ir burbančias tetules, kuriems užkliūdavo mūsų kuprinių dydis, mūsų kvatojimas, istorijos datų kartojimas ir namų darbų aptarimas. Kartais išgirsdavom, kad nėra čia ko autobusu važinėtis į mokyklą, reikia eiti į mokyklą savo rajone, nėra čia ko vietos autobuse užimti. Ir kokia laimė būdavo, jei atsirasdavo laisva vietelė! Tada viena mūsų atsisėsdavo, o likusios sudėdavo jai savo sunkiąsias kuprines ant kelių.

Kaip darosi labai aišku iš aprašymo- ta kelionė į gimnaziją buvo žiauriai nepalanki skaitymui. Grįžtant namo prieš prasidedant piko valandoms dar galėjai išsitraukti knygą, bet ryte tai būdavo neįmanoma.

Šiandien kaip tik prisiminiau tas mūsų keliones. Prisiminiau, nes pagalvojau, kaip lengva skaityti mano kelionės i darbą metu. Iš pradžių- 15 minučių šiltame autobuse, kur visada yra vietos atsisėsti, kur langai nėra apšarmoję ir nereikia juose pratrinti mažo langelio, kad žinotum, kada reikės išlipti. Po to- persėdu į traukinį ir skaitau maždaug 25 minutes. Taigi, per dieną susidaro visa valanda skaitymui (jei koks kolega neatsisėda šalia, ar koks studentas nepradeda kamantinėt, ar jau ištaisiau egzaminą).

Labai smagu, kad daug kas skaito kelionėje. Traukinyje beveik visada netoliese sėdi bibliotekininkė ir iš medžiaginio maišelio su Göteborg’o knygų mugės emblema traukia savo knygas. Šiandien netoliese sėdėjo kokia 16metė mergina ir skaitė “Twilight”. O autobuse vyras, sėdėjęs priešais, skaitė S.Larsson “Men who hate women”.

Skaitantieji kelionėje nesikalba. Tai būtų tarsi maža nuodemė trukdyti kitą skaitytoją- na, tiesiai to niekas nesako, bet yra tokia nerašyta taisyklė. Bet yra viena išimtis! Kai susitinka du skaitytojai ir jie skaito tą pačią knygą. Pirmasis, tai pastebėjęs, pasuka savąją knyga taip, kad antrasis pamatytų. Ir tada abu vienas kitam nežymiai nusišypso.  Knygos riša žmones. Nors ir trumpai sekundei rytiniame traukinyje.

Ateinančią vasarą mano darbovietė persikels į tą patį miestą, kur gyvenu aš, tad nebeteks man į darbą važiuoti traukiniais, ir skaitymas keliaujant į darbą gerokai sutrumpės. Pasiilgsiu to jausmo, kai įlipi į traukinį ir rankinėje makaluoji ranka, kad atrastum knygą. Pasiilgsiu bibliotekininkės su medžiaginiu maišeliu ir garso, sklindančio nuo traukinio bėgių, kai verti puslapį po puslapio ir bandai suspėti perskaityti puslapį prieš traukiniui sustojant stotyje.

O kaip jūs skaitote kelionėse?

K.Ž.G

Spalvotas pasaulis 2.0

~ kzL ~ 1 Comment

Ojei, kaip norėčiau visų šitų 100 Picture Books Everyone Should Know (and read, tikriausiai 🙂 ) knygų!

Lok, Jurgi 🙂

Jau dabar smalsu, kas nupiešta knygutėj Lok, Jurgi (Bark,George), kur mama kalytė susirūpinusi dėl keistų garsų, kuriuos leidžia jos šuniukas Jurgiukas.

Klik, klak, MŪŪ

Arba šioji apie tai, kaip karvės randa spausdinimo  mašinėlę ir pradeda ūkininkui rašyt skundus ir streikuoti, žodžiu, apie tai, kaip išsilavinimas gali pakeisti pasaulį.

Ferdinando istorija

 

Arba istorija apie koridos bulių Ferdinandą, kuris norėjo tiesiog ramiai pasėdėti po medžiu.

Senoji ponia

 

Argi neįdomu, kas nutiko su senąja ponia, kuri prarijo musę? 😉 😉 😉

Spalvota Žiurkytė

Kaip atskirti gerą knygą?

~ kzL ~ 9 Comments
Nuotrauka iš Wikipedia

Hmm… Parašiau ir iš karto kilo klausimas, kas yra ta gera knyga? Ar tokia, kuri apdovanota kokia nors premija (kartais atrodo, kad jų užsispyrusiai neduoda tam tikriems rašytojams), o gal tokia, kurią skaitydamas vis pamiršti, apie ką skaitai ir turi grįžti ir skaityti pastraipą iš pradžių, nes prasvajojai kokią sunkią – svarbią mintį? O gal tokia, kuri patinka milijonams? Ar tokia, kur suprantama ir įvertinama vienetų? Kaip Jums atrodo?

Pagal žemiau pacituosimą (ojei, kas čia per žodis! ar iš vis galima tokia forma ar čia kaip žymusis “musyse” :D) citatą iš The Economist (citatą radau čia) – kuo mažesnis knygos skaitytojų ratas, tuo knyga geresnė, vertingesnė. Ar aš kažką vėl ne taip suvarčiau?

“Dauguma žmonių, kurie skaito bestselerius, neskaito kitokių knygų. O mažiau žinomų knygų skaitytojų auditoriją dažniausiai sudaro priešingi – daug skaitantys – žmonės. Tai reiškia, kad mažiausiai populiarias knygas vertina labiausiai apsiskaitę žmonės, o bestselerius – kurie ne itin nusimano literatūroje. Amerikietis, kuris per šiuos metus perskaitė vieną knygą, greičiausiai skaitė Dano Browno “The Lost Symbol”. Ir greičiausiai ji jam patiko.”

Žiurkytė

Sekite paskui baltąjį triušį!

~ knyguziurkeG ~ 8 Comments

1832 ųjų sausio 27ą dieną gimė Lewis Carroll. Tas pats, kuris parašė “Alisą stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje”.

Prieš keletą metų man užėjo TOKIA Alisos manija, kad net sunku pačiai suprasti. Tiesiog Alisa Stebuklų šalyje yra puiki metafora mano pirmiesiems metams doktorantūroj: viskas atrodė keista,retas sugebėjo man paaiškinti kai kurias nesuprantamas taisykles, ir daugelis įvykių ir žmonių atrodė tarsi iš stebuklų pasaulio. Garbės žodis, vienas profesorius buvo tikra Češyro katino kopija, o kolega doktorantas- baltasis triušis – toks visada tik pro šalį prabėgantis (“Neturiu laiko su jumis kalbėtis- RAŠAU DISERTACIJĄ”),  “pasikėlęs” ir bandantis sudaryti labai svarbaus triušio… , oi atleiskite, doktoranto įspūdį.

Mano darbo kabinete kabo paveikslas vaizduojantis Alisą bandančią atidaryti mažas duris, mano kompiuteris yra pavadintas “Wonderland”, namuose yra net keletas knygos leidimų, o į vieną konferencijai rašytą mokslinį straipsnį esu įrašiusi L.Carroll knygos citatą. Tiesiog man ta knyga pasidarė labai svarbi, nes ji primena man vieną labai svarbų dalyką, kurį visiems būtina prisiminti. Tuoj pasakysiu kokį.

Ar prisimenat pirmąjį skyrių? Alisa nuobodžiauja, nes knyga neįdomi, be paveikslėlių. Ir staiga ji pamato triušį, vilkintį liemenę, o liemenės kišenėje nešiojantį laikrodį ir dejuojantį “Oh dear! Oh dear! I shall be too late!”. Alisa nustemba. Triušis su laikrodžiu? Su kišene? Ir beprotiško smalsumo vedama seka paskui triušį.

Štai būtent todėl ir kabinu paveikslus iš knygos darbo kabinete, todėl ir skaitau knygą eilinį kartą- kad prisiminčiau, jog reikia smalsauti, jog reikia pastebėti keistus dalykus, jog tiesiog negalima pro akis praleisti kalbančių baltų triušių, jog nepriprasčiau prie stebuklų ir nemanyčiau, jog triušių liemenės su kišene ir laikrodžiai yra paprastas dalykas.

Jog nepamirščiau, jog reikia sekti paskui baltąjį triušį.

O tikroji Alisa man – ta iš J.Tenniel (jis iliustravo pirmąjį leidimą) iliustracijų, o ne iš Disney filmo. Na dar ir tarybinių laikų animacinio filmuko Alisa man visai nieko. Ar prisimenat?

O dabar aš labai laukiu kovo, nes tada – Tim Burton (to paties, kuris režísavo “Edvardą žirkliarankį” , “Big Fish” ir kt. filmus) režisuoto filmo “Alisa Stebuklų šalyje” premjera. Vaidina Johnny Depp, Mia Wasikowska, Helena Bonham Carter ir Alan Rickman. Ekranizacijos anonsą galima pamatyti čia.

Aš vos tik jį pažiūriu, iškart užsinoriu ryškiaspalvių karamelių (po vieną už kiekvieno skruosto) ir cukraus vatos debesies.

K.Ž.G.

Apie Oskarą – knygos ir teatro

~ kzL ~ 4 Comments

Tai tokia nereali liūdna, graudi, graži, miela knyga, kurią būtina turėti savo knygų lentynoj ir paskaityti kas kart, kai pagalvoji, kad tau gyvenime trūksta kažko „svarbaus“ iki pilnos laimės. Knyga labai gerai „gydo“ nuo tokių “svarbių” norų, laikinų padepresavimų ir kitų tik sveikiems žmonėms būdingų nuokrypių.

Pats autorius apie savo knygą:

“Būdamas vaikas daug laiko praleisdavau ligoninėje. Ne todėl, kad dažnai sirgdavau – mane ten nusivesdavo tėvas, dirbęs ligoninėje fizioterapeutu. Pirmiausia, žinoma, mane užvaldė baimė: baimė vaikams, kuri buvo kitokie, baimė ligai, kuri vertė vaikus užsidaryti savo palatose. “Ar tai užkrečiama?”, – kartą paklausiau tėvo. “Jei būtų kokia grėsmė tomis ligomis užsikrėsti, aš tavęs čia nesivesčiau”, – atsakė jis.

Taip padrąsintas tėvo, ėmiau vis artimiau bendrauti su tais vaikais ir laikui bėgant jie tapo gerais mano draugais. Dabar aš suprantu, jog užaugau pasaulyje, kur būti normaliu anaiptol nebuvo norma, kur liga buvo svarbus gyvenimo faktas, o gera sveikata reiškė kažką nepaprasta. Ligoninė buvo vieta, kur ligoniai tiesiog GYVENO, tą jie demonstruodavo kandžiu humoru, kurį ir stengiausi pavaizduoti savo kūrinyje. Pavyzdžiui, ligoniai sugalvodavo vienas kitam pravardes, tuo tarsi parodydami liežuvį ligai. Koks gi dar geresnis ginklas, jei ne juokas, padeda užmiršti nelaimes… Deja, mačiau aš juos ir kenčiančius. Ligų sukelti skausmai jau buvo įprastas reiškinys, bet be viso to dar buvo ir vienatvės kančia, kurią sukeldavo tėvai, neateinantys aplankyti, arba tėvų nesugebėjimas išlaikyti normalius santykius su savo sergančiu vaiku.

Kaip ir Oskaras, aš žinau, ką reiškia sirgti nepagydoma liga, bet skirtingai nei Oskaro manasis gyvenimas buvo išgelbėtas. Todėl aš ir nusprendžiau pradėti rašyti kūrinį “Oskaras ir ponia Rožė”. Metų metus nedrįsau pradėti rašyti tos knygos, žinojau, kad tai bus tabu tema – sergančio vaiko tema. Dostojevskis yra pasakęs, jog vaiko mirtis priverčia žmogų nebetikėti, jog Dievas yra. Kūrinio pradžioje Oskaras netiki Dievu ir rašo jam tik prašomas ponios Rožės. Tačiau kasdienis laiškų rašymas padeda berniukui – leidžia jam suvokti skirtumą tarp to, kas gyvenime svarbiausia ir kas tik paviršutiniška, kas dvasiška ir kas materialu. Ir kaskart rašydamas Oskaras išsako, kas visų svarbiausia – atveria savo širdį gyvenimui ir pasauliui.

Dabar aš žinau, kad Oskaras gyvena milijonų žmonių širdyse. Aš jį myliu. Žaviuosi jo sąžiningumu, drąsa, jo energija, kuri trykšta nuo pradžių iki pat pabaigos. Žaviuosi jo išmintim ir sielos skaidrumu. Tikiuosi, kada išmuš mano paskutinioji valanda, kaip nutiko ir Oskarui, aš pasirodysiu vertas jo.“

Net nežinojau, kad ant Lietuvos žemės net du teatrai jau sukūrė spektaklius pagal šią knygą. Tiesa, vieną žinojau (Cezario grupės “Bučiuoju, Oskaras”)  ir iš pradžių tikrai buvau sutrikusi, nes spektaklis buvo įvardintas kaip komedija! Vėliau radau užvadintą kaip „lyrinė komedija“- gal švelniau, bet man vis tiek tas pats kaip komedija vadinti B. Sruogos „Dievų mišką“. Na taip, skaitant juokinga, bet gi čia juokas pro ašaras… Būtinai pamatysiu šitą spektaklį, nes ten vaidina mano brangioji suolo sugyventinė (kada gi mane aplankysi? kai vaikai į unversitetus išvažiuos? 🙂 ). Beje, čia galite pamatyti nuostabių spektaklio nuotraukų.

Kitą spektaklį Klaipėdoje režisavo P.Gaidys. Na, apie jį nieko negaliu pasakyt, bet tikiuosi gal kada pamatyt. Šioje nuotraukoje- Klaipėdos Oskaras.

Beje, lietuviško vertimo viršelis man visai neatitinka nei knygos minties, nei nuotaikos. Esu beveik įsitikinusi, kad  žmogus, kuręs viršelį neskaitė knygos :(. Tikriausiai jam pasakė, kad knyga apie dievą ir įmetė į viršelį pirmą pasitaikiusią ikoną (negaliu net žiūrėt, kaip netinka!  Jei norit įsitikint, pažiūrėkit čia).

O gražus prancūzų ekranizacijos anonsas – čia.

Autoriaus mintys ir spaktaklių nuotraukos iš: http://www.ve.lt/?rub=1065924817&data=2009-02-17&id=1234868815, http://kauno.diena.lt/dienrastis/menas-ir-pramogos/-buciuoju-oskaras-apie-isejima-linksmai-210924

Žiurkytė L

Nostalgija

~ knyguziurkeG ~ 12 Comments

Emigracija turi savų pliusų ir savų minusų. Vienas tų tokių didelių minusų (gal labiau tiktų vadinti skauduliuku širdyje) man yra tai, kad aš niekaip negaliu susigabenti savo knygų iš Lietuvos į mano naujuosius namus. Oi daug jų guli tėvų namuose ir laukia, kol aš kažkaip sugebėsiu jas parsigabenti. Bet bent po keletą jų guli mano lagamine šalia naujųjų radinių Klaipėdos knygynuose. Įspraudžiu jas tarp aguoninio pyrago, vaistų, sesės ir tėvų dovanų gražių dalykų ir lietuviškų žurnalų. Prisikraunu knygų, po to dar porą jų įdedu. O po to pradedu nervintis, kad oro uosto darbuotojai lieps mokėti už lagamino viršsvorį. Ir taip kiekvieną kartą skrendant atgal. Vieną kartą, kai lagamino svoris labai viršyjo leistiną normą, ir man grėsė mokėti gana daug pinigų, apsiverkiau tiesiog ten pat, oro uoste. Labai jau savęs gaila pasidarė. Tai darbuotoja ten tokia miela dirbo ir sakė : “Ai, studentai čia savo knygas vežasi, tiek jau to”.
Bet kiek džiaugsmo, kai tos vaikystės knygos nutūpia lentynose! Ir kiek prisiminimu iškyla, kai jas vartau. Aš ir sesė didžiąją knygų dalį esam pažymėjusios žvėrelių antspaudais (zuikio, stirniuko ir šerno)- na, kad būtų kaip tikroje bibliotekoje 🙂

Knyga "Cypliukas" su mano ir sesės "bibliotekos" antspaudu

Šiandienai siūlau nostalgijos dozę Taidos Balčiūnaitės iliustracijoms, “Vyturėlio” serijai ir vaikiškiems eilėraščiams.

Auga girioj ąžuolėlis, auga ir žaliuoja...

K.Ž.G.

Linksmai apie žodynus

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

Šiandien rekomenduoju šitą trumpą Erin McKean paskaitą apie tai tradicinio žodyno transformaciją.

Man kažkaip užstrigo tas jos pasakymas, kad žodynai žmonėms nusukelia labai šiltų jausmų. Prisimenu savuosius anglų kalbos žodynus, kurie buvo labai stori, lapai iš jų krito, bet kvepėjo jie labai skaniai ir popieriaus šiurkštoka tekstūra maloniai kuteno pirštą, kai jį vedžiojau žemyn ieškodama reikalingo žodžio. Žodyno- knygos  nenaudojau jau kokius 5 metus (o gal dar daugiau?), daug patogiau  ir greičiau išverčiu viska interneto pagalba. Juo labiau, kad ir prireikia tų žodžių labiausiai, kai esu prie kompiuterio užsiėmusi darbo reikalais.

Ar prismenat seriala “Felicity”? Tai jame, pamenu, veikėjai atsiversdavo būtent žodyną-knygą ir skaitydavo žodžius, kad pagautų įkvėpimas. Tiesiog atsiverčia ir skaito žodžius, kol kuris nors jų užkliūva sąmonėje ir sukelia minčių seką.

K.Ž.G.