Kadangi ketvirtadienį kukulių bibliotekėlė labai praturtėjo leidyklos Nieko rimto (piešinukas viršuje -iš leidyklos puslapio) knygutėmis, tai mielos leidyklos merginos leido man pasirikti skirtukų, kurie tokie pat gražūs, kaip ir jų knygutės. Keletą išrikiavau čia:
O tada tos pačios mielos merginos patarė pasiimti dar du gražius skirtukus:
Nes kitoj pusėj – du skanūs Sigutės Ach receptai. Na, dar negaminau, bet tikiuosi, kad pagaminsiu ir kad skanūs :). Ir jūs papandykite!
Hmm. Tikiuos matot, kas parašyta, jei ką, perrašysiu raidelėm 🙂
Jau daug dienų keliauju po Aziją. Knygose (haiku poezja, po to knyga apie merginą iš Kinijos, o dabar- iš Japonijos), o ne iš tikrųjų. Nors… Kas tai yra iš “tikrųjų”, o kas yra netikra? Šitas klausimas, nori nenori, atsiranda galvoje po naujausios mano perskaitytos knygos.
Tokia šiek tiek užhipnotizuota jaučiuosi. Žinoma, galima buvo tai numatyti, juk skaičiau ne bet kokią knygą, o Haruki Murakami “Sputnik Sweetheart”. Labai nelengva intelektualizuoti tą jausmą ir skonį, kuris lydi “Sputnik Sweetheart”. Knyga “jautėsi” šitaip:
Mokytojas K yra įsimylėjęs Sumire, o ji savo ruožtu yra įsiurbta meilės tornado (pirmieji knygos sakiniai ) vyresnei paslaptingai, daug pasaulio mačiusiai Miu. Samire norėdama patikti Miu keičiasi: ji nustoja rašyti savuosius romanus, ji pradeda kitaip rengtis, kitaip elgtis. Visa jos egzistencija yra nukreipta santykių su Miu linkme,o tuose santykiuose Miu yra tarsi planeta, o Samire- palydovas.
Tačiau Miu yra patyrusi KAŽKĄ tokio, kas atėmė iš jos galimybę mylėti, ir tai dar labiau susilpnina Sumire ryšį su šiuo pasauliu. O kas atsitinka, jei mes nesame meilės traukos pririšti prie jo? Ar mes tiesiog dingstame be pėdsako? Išsisklaidome kaip dūmas?
Tai tik antroji Murakami knyga, kurią esu skaičiusi (neseniausiai pabaigiau jo “Norwegian Wood”), bet abiejose knygose moterys yra pasimetusios, sunkiai pritampančios prie šio pasaulio, kuris Murakami knygose yra tarsi išblukintas, tarsi lietas akvarele su minimaliu kiekiu pigmento.Veikėjai labai vieniši, tačiau tai nėra slegianti pilka vienatvė. Murakami tekste šitas pasaulis yra užburiančiai gražus, nostalgiškas ir liūdnas. Kai skaičiau “Norwegian Wood”, kai kurie man sakė jog ji nėra labai tipiška Murakami knyga, jog reikėjo pradėti nuo ko nors kito, nuo knygos, kurioje yra stebuklų. Taigi, “Sputnic Sweetheart” yra knyga su stebuklu, o man knygos su stebuklu labiausiai ir patinka.Man gražu, kad joje yra intarpų su sapnais, šiek tiek magiško mirguliavimo ir kerinčio liūdėjimo.
Bet vienas dalykas, kuris man niekaip neišėjo iš galvos, kai skaičiau. Labai dažnai jaučiau panašumą su J.Fowles “Magas”: Graikija, jaunas mokytojas, dingstančios moterys ir labai jau neryškios ribos tarp šito pasaulio ir sapnų. Nors būtų nekeista, kad Murakami taip ir planavo, juk jo knygose pilna nuorodų į vakarietišką literatūrą ir muziką.
Pirmi sakiniai: “In the spring of her twenty-second year, Sumire fell in love for the first time in her life. An intense love, a veritable tornado sweeping across the plains – flattening everything in its path, tossing things up in the air, ripping them to shreds, crushing them to bits…In short, a love of truly monumental proportions. The person she fell in love with happened to be 17 years older than Sumire. And was married. And, I should add, was a women. This was where it all began, and where it all ended. Almost.” ”
Esu baisiai laiminga, kad pavyko pabėgti į šiandien planuotą susitikimą su Karin Alvtegen. Man visada labai gaila, kad susitikimai vyksta tik vieną valandą – su vertimu grynos kalbos gaunasi vos pusvalandis koks :(. Likau labai patenkinta, autorė – labai šiltas ir mielas žmogus, beje, Astridos Lindgren giminaitė, Karin senelis – Astrid brolis. Autorė minėjo, kad būtent Astrid pavyzdys ją išmokė gyventi su šlove, neįsileisti jos į dušią.
Esu skaičius tik vieną iš penkių jos knygų – Gėdą, kuri man labai patiko ir tikrai padarė įspūdį. Tiesą sakant, sakyčiau, kad autorės pristatymas Lietuvoje, o gal ir pasaulyje man keistokas (tą pripažino ir susitikimo vedėjai), nes jos knygos pristatomos kaip detektyvai, o ir kai kurių leidimų formatai ir viršeliai tokie labai jau pramoginio stiliaus. Gėda man tikrai labiau primena psichologinį romaną. Toks keistas pristatinėjimas (kaip detektyvo ar savaitgalio skaitymėlio) irgi atgraso kai kuriuos skaitytojus, mėgstančius gilesnes knygas, tad jie Alvtegen dažniausiai atranda atsitiktinai (kaip ir aš).
Autorė pradėjo rašyti išgyvendama didelę depresiją ir panikos priepuolius po vyresniojo brolio žūties. Prieš tai prisipažino didelio poreikio rašyti nejautusi, baigus gimnaziją Stoholme dvylika metų dirbo rekvizitore teatre.
Jau baigta ir šeštoji knyga, kurios pagrindinė mintis yra, kaip vertėja išvertė – užsiciklinimas (kaip pasakytų U2 – stuck in the moment), nesugebėjimas pažvelgti toliau iš už savo rato, netolerancija. Knyga jau įvardijama kaip psichologinis romanas, nebe detektyvas, dėl to džiugu.
Ech, kokie trumpi būna tie susitikimai… O ir paskui reikia tiesiogine prasme bėgti namo 🙂
Karin Alvtegen...
Giedrės dovanota knyga įgavo dar didesnę vertę 🙂 :
Netikėtas autografas 🙂Mašinos prie lietuviškų Alpių
Tiesa, atvažiavus apie pusę septynių buvo labai daug žmonių, labai labai, eilė prie kasų. Stovėjimo aikštelė prigrūsta mašinų ir sniego kalnų. Išbėgant, žmonių jau nebebuvo labai prisigrūdę, todėl rekomenduočiau bandyt patekt vakare, aišku, jei taip įmanoma. Sėkmės visiems, kurie lankysis šeštadienį ir sekmadienį!
Citata ant knygos nugarėlės, privertusi mane pasiimti knygą iš bibliotekos:
Pažadu: niekada nepamiršite šios nuostabios istorijos. Meilė, žmogiškasis ryšys, ištikimybė, nepagražinta realybė – tai ne vieninteliai šio neįprasto romano elementai. Lori Lansens tragedijos ir komedijos derinys nepaliks nė vieno abejingo.ISABEL ALLENDE
Patinka man Isabel Allende, galvojau, jei jau jai knyga patiko, gal verta paimti ir paskaityti. Tiesa, knyga buvo ilgam atidėta, tol, kol buvau du viename, tiesiog galvojau, kad nelabai tinkama skaityt knyga būnant du viename. Na, bet dabar jau perskaityta ir grąžinta į biblioteką.
Knygoje Siamo seserys Ruby ir Rose Darlen pasakoja apie savo gyvenimą. Mergaites pagimdžiusi mergina jas palieka (kas visai nestebina), jas auginti pasiima slaugė Lovė – išskirtinis žmogus, sugebėjęs užauginti savo „situacijos“ nesureikšminančias ir savęs nesigailiančias mergaites. Skaičiau ir žavėjausi tetos Lovės sveiku protu, sugebėjimu gudriai paaiškinti kvailus žmonių veiksmus (paaiškinkit vaikams, kodėl kunigas atsisako jas krikštyti), užsispyrimu (gydytojai buvo įsitikinę, kad mergaitės nevaikščios).
Įstrigo mergaičių požiūris į spoksančiuosius. Viena iš jų save palygino su gražia moterimi, kuriai taip natūralu, kad į ją visi žiūri, kad, jei nežiūri, iš karto kyla nerimas ir net pyktis – „Ką, nežiūri? Kodėl nežiūri?!!! Kažkas negerai!“.
Mergaitės kiekviena labai skirtingai žvelgia į pasaulį ir labai skirtingai jį supranta. Skaitydama visą laiką pamiršdavau, kad seserys – siamo dvynės. Tiesiog skaitydavau, kaip apie įprastus žmones, ir staiga save sustabdydavau – palauk, bet ji juk ne viena, jos gi dviese, o kaip joms pavyko tai padaryti?! Įsivaizduokite, vienai iš jų skauda galvą ir ji nusprendžia neiti į darbą, bet kitai galvos neskauda ir į darbą ji eina!
Knyga apie sugebėjimą būti matomai kitokiu ir nematomai – tokiu, kaip visi.
Šį kartą dovanų siūlome K.Ž.G mylimos autorės Jane Austen knygą Nortangerio abatija. Kaip gauti knygą? Parašykite, koks buvo pirmojo Jane Austen išleisto romano pavadinimas? Jei bus daug teisingų atsakymų, laimėtoją sekmadienį ištrauks nešališka kukulio rankelė 😉 Nepamirškite tvarkingai užrašyti savo elektroninio pašto adresą, kad vėliau galėtume susisiekti. Laukiam atsakymų!
Taigi, Vilnius mane pasitiko sniego kalnais, mugė – taip pat. Tikriausiai visi knygų mugės lankytojai atsimena pirmąjį įspūdį automobilių aikštelėj – arba tešlynas, arba pusnynas :). Tai šį kartą – dideli sniego kalnai. Iš karto įspėju – gerai prisiminkite, kur paliekate mašiną, nes per sniego kalnus negali šiaip nužvelgti teritorijos – tiesiog nesimato, o klaidžioti irgi nelabai faina, kai sniegą į veidą drebia.
Šiandien sugalvojau nubėgti iki mugės, nes darbo diena ir įsivaizdavau, kad bus mažai žmonių ir aš galėsiu patenkinta slampinėti tarp stendų, o ne grūstis, kaip paprastai būna. Deja, deja. Žmonių – piiiilnaaaa. Mašinų aikštelė – pilna, nenoriu net įsivaizduoti, kas bus šeštadenį (nors ir darbo diena), o tuo labiau sekmadienį… Tiesa, prie bilietų kasos eilės nebuvo, tad nusipirkau bilietą į visas keturias dienas, ir labai tikiuosi, kad pavyks bent du kartus nueiti, na, kad bilietas atsipirktų, turėčiau eiti tris.
Taigi, mielieji, pasiimkite pinigų!!! Nes aš pasiėmiau daugiau nei visada, bet ir vėl pritrūkau ;). Daugiausia išleidau prie leidyklos „Nieko rimto“ stendo pirkdama savo kukuliams ir savo dušiai – iš tikro daug nuostabių knygelių daug pigiau nei knygynuose. Ir šiaip kukuliams nupirkau daug daugiau nei sau. Sau tik keletą, kitas matytas bandysiu apvirškinti ir nuspręsti, kurių tikrai noriu. Nes irgi – yra daug. Ir nupigintų. Net pikta, kad taip brangiai pirkau knygyne.
Iš naujai išleistų nusipirkau Dauguvietytės trečiąją knygą, nes pirmosios dvi man siaubingai patiko. Dar norėjau pirkt Kernagį, Latėnaitės seniau išleistą knygelę ir taip toliau, ir taip toliau. Sakau, virškinsiu, o paskui iš slaptų vietelių trauksiu Daukantą ir vėl važiuosiu :).
Tiesa, kitomis dienomis jau labiau norėčiau padalyvauti susitikimuose ir diskusijose, tik irgi nežinau, kaip pavyks, nes šį kartą praeidama pro rašytojų kampelį atkreipiau dėmesį, kad žmonių buvo pilna! O ir pažvelgus pro langą į savo apsnigtą mašiną kažkaip… na, nesimato tos mašinos beveik…
O čia keletas kadrų iš mugės. Nedaug, nes su maišais labai jau nepatogu buvo fotoapartą traukti :). Ketvirtadienis man buvo pirkinių diena 😉
Patį pirmą pastebėjau pasirašinėjantį Malūką, tai nufotografavau, nors jis toli gražu nėra mano autorius 😉
E. Malūkas
Ilgesingas “Šviesos” stendas:
Saulutėje besišildantys Vyturėliai 🙂1961
“Nieko rimto” komanda patenkinta skaičiuoja nuosprendį mano piniginei 😛
Nieko rimto
Labai tikiuos, kad bus daugiau 🙂 Einu pasimėgaut pirkiniais 🙂
“Visata alsuoja meile, ne, visata – tai meile, tai absoliuti meiles melodija” //J.Ivanauskaiė
“Pakalnučių metai” man iki šiol sukelia šiurpuliukus.Nuo to, kai perskaičiau jos “Koncertas Nr. 1”, negaliu sėdėdama koncertų ar teatro salėje negalvoti apie tą mažutę knygą apsitrynusiais viršeliais.
Lietuvoje vis dar ilgasis savaitgalis, tad jei neinate į kokią vasario 16-osios šventę ar į kokį gerą spektaklį, siūlau pažiūrėti 20 ies minučių ir juokingą ir rimtą Isabel Allende paskaitą apie drąsias moteris, aistrą ir feminizmą.
Tiek J. Gaarderio romano “Sofijos pasaulis” parduota Lietuvoje. Oho! Įspūdingai skamba prie dabartino vidutinio 900 knygų vidurkio, ar ne? Jau aštuoni leidimai.
Atsimenu, kaip skaičiau šitą knygą. Kaip tik neseniai Tyto alba buvo pradejus leisti savo Garsiausias XX a. pabaigos knygas, kurios buvo tokios naujoviškos savo minkštais ir gražiais viršeliais, ir super gražiai lygiuodavo lentynoje :). O jau į “Sofijos pasaulio” viršelį galėdavau valandų valandas spoksoti – toks man jis gražus buvo. Tokie tai mano prisiminimai apie šią knygą, kurią tikriausiai verta būtų paskaityti antrą kartą, nes ji gi kaip vadovėlis. Atsimenu, kaip skaitydavau ir po keletą kartų grįždavau prie to paties sakinio, nes nelabai aiškios tos filosofijos būdavo :).
Šįvakar paskaičiau interviu su autorium, kuris, kaip jau rašiau ir visi tikriausiai žino, atvažiuoja į Vilniaus knygų mugę. Šiltas interviu su autorium čia. Kartais apsimoka ir bulvarinį skaitalą pavartyt, kad atrastum kokį puslapį skaitymo 🙂
“Dieviškas pojūtis, kai literatūros tekstas persmelkdavo ir nugara nubėgdavo šiurpuliukas, ko gero, yra negrįžtamai praėjęs. Kaip ir vaikystė, emocinis atvirumas pasauliui ir žmonėms, naivumas, romantizmas, kitos akimirkos nežinomybė ir tos nežinomybės ilgesys, pojūtis, kad stabtelėjai aukščiausiame pakilusių sūpynių taške. V. Nabokovo pasiūlymas tikrinti kūrinio kokybę nugurkauliu yra tiksliausias, kokį žinau. Žmogus, kuriam jau penkasdešimt metų, yra nebetekęs suvokimo jautrumo, būdingo jaunystei. Jam kliudo patirtis, išsilavinimas, trauka į apibendrinimus, struktūrų paieškos ir pan.” (Giedra Radvilavičiūtė)
Skaičiau šias eilutes ir prisiminiau mūsų paskutinį trečiadienio klausimą apie knygų skaitymą antrą kartą. Štai dėl ko dažnai neskaitau knygų antrą kartą – bijau to nusivylimo ir nuostabios knygos praradimo jausmo! Juk dažnai knyga sužavi tik dėl to, kad atsirado tinkamoj vietoj ir tinkamu laiku, užgavo tinkamą stygą.
Ir dar apie knygų vertinimą nugurkauliu – jau taip tiksliai pasakyta, kad nebėr ką ir bepridurti…
Šiaip tai mano darbas labai mažai siejasi su grožine literatūra, bet kartais tai atsitinka. Žurnale Wired darbo reikalais ieškojau straipsnių ir užtikau sąrašą knygų, pagal kurias labai tiktų sukurti kompiuterinius žaidimus.
Pagal Dantes “Pragarą” praėjusią savaitę kaip tik buvo išleistas žaidimas “Dante’s Inferno” pritaikytas Xbox 360 ir Playstation3 konsolėms.
Kiti literatūriniai kūriniai su potencialu tapti kompiuteriniai žaidimais:
Mark Twain “Hekelberio Fino nuotykiai”
F.Kafka “Metamorfozė”
J. Steinbeck „Rūstybės kekės“
E.Hemingway “Atsisveikinimas su ginklais”
J.Conrad “Tamsos širdis”
J.Swift “Guliverio kelionės”
G.Chaucer “Kenterberio pasakojimai”
H.Hesse “Siddharhta”
R.Ellison “Nematomas žmogus”
H.Melville “Moby Dick”
Jau egzistuoja žaidimai sukurti pagal F.Herbert “Kopą”, J.R.R.Tolkien “Žiedų valdovą”, J.K.Rowling “Hario Poterio” seriją, L.Carrol “Alisą stebuklų šalyje”.
Video žaidimas "American McGee's Alice"
Manau, kad M.Bulgakovo “Meistras ir Margarita”, G.Orwell “Gyvulių ūkis” irgi tiktų kaip video žaidimai.
O jei kas sukurtų žaidimą pagal G.G.Marquez “Partriarcho ruduo”, tai jį tikrai nusipirkčiau. Ši knyga apie diktatorių ir jo vienatvę, kai skaičiau apie jo išsidirbinėjimus, apie tai, kaip jis leido sau elgtis su žmonėmis, labai dažnai pagalvodavau “Mirk! Mirk! Kada tu pagaliau nusibaigsi?!”. Tai būtų gerai jį kompiuteriniame žaidime apšaudyti ar jam kokių nuodų. įbrukti.
Šiandien pagaliau prisiruošiau: šešioms draugėms surašiau pakvietimus į knygų klubą ir supakavau knygas. Rytoj jos jau turėtų iškeliauti pas jas, o kovo mėnėsį jau turėtume susitikti pirmąjį kartą. Jei atvirai, tai jau ne pirmą kartą organizuojamės. Kartą jau ir datą turėjom, ir knygas buvom susipirkusios (D.Lessing “The Golden Notebook”), bet… tos knygos taip nė viena ir neperskaitėm laiku. Stūmėm ir stūmėm susitikimo datą į priekį, kol prasidėjo atostogos, visi išsivažinėjo į visas puses. Dabar dar kartą bandom.
Šįkart pirmajam kartui išrinkau J.Austen “Protas ir jausmai”. Ko gero, beveik visos esam ją skaičiusios, tai perskaityti iš naujo, arba tik perversti, kad prisiminti, turėtume spėti.
Dar nesugalvojom savo knygų klubui pavadinomo, bet, spėsim.
O pirmąjį knygų klubą, beje, kaip ir pirmąją viešąją biblioteką Jungtinėse valstijose, įsteigė Benjamin Franklin 18 a. ketvirtajame dešimtmetyje Filadelfijoje.(Koks protingas, žmogus, ar ne?)
Tradicijos skaityti ir diskutuoti literatūrą 18 a. egzistavo Anglijos kavinėse, Prancūzijoje tam tikslui buvo “Salons de lecture”, o Vokietijoje -“Lesegesellschaften” (Nemanykit, kad čia aš taip išmanau knygų klubų istoriją, tiesiog paskaičiau straipsnį žurnale)
Gal kas gali pasidalinti knygų klubų patirtimi? Filmą “J.Austen knygų klubas” peržiūrėjau kokius 5 kartus, bet norėtųsi tikros patirties. Kaip viskas vyko, kaip diskutavot?
2010 m. gruodžio 31 vėl planuojama didinti PVM knygoms, šįkart – iki 21%. 2009 metais leidyklų apyvarta sumažėjo nuo 11 proc. iki 45 proc., parengtų ir atspaustų leidinių sumažėjo vidutiniškai 40 proc., atleistas kas ketvirtas knygų leidybos specialistas. Pareiškime spaudai dėl atsisakymo bendradarbiauti projekte Vilnius-Pasaulio knygų sostinė, rašoma, kad 2008 m. bibliotekų fondai gavo beveik 8,6 mln litų, o 2009m. – 2,4mln – vienam gyventojui skirta mažiau nei 1 lt knygoms įsigyti. Jei 1 litas atrodo labai mažai, galima pridurti, jog tą sumą žadama mažinti 2010-aisiais.
Skaitau apie liūdna knygų leidybos situaciją Lietuvoje ir galvoju apie vieną Ray Bradbury citatą
“You don’t have to burn books to destroy a culture. Just get people to stop reading them” (Kad sunaikintum kultūrą, nebūtina deginti knygas. Užtenka tiesiog padaryti taip, kad žmonės jas nustotų skaitę.)
Kadangi ketvirtadienį kukulių bibliotekėlė labai praturtėjo leidyklos Nieko rimto (piešinukas viršuje -iš leidyklos puslapio) knygutėmis, tai mielos leidyklos merginos leido man pasirikti skirtukų, kurie tokie pat gražūs, kaip ir jų knygutės. Keletą išrikiavau čia:
