Šį kartą dovanų siūlome K.Ž.G mylimos autorės Jane Austen knygą Nortangerio abatija. Kaip gauti knygą? Parašykite, koks buvo pirmojo Jane Austen išleisto romano pavadinimas? Jei bus daug teisingų atsakymų, laimėtoją sekmadienį ištrauks nešališka kukulio rankelė 😉 Nepamirškite tvarkingai užrašyti savo elektroninio pašto adresą, kad vėliau galėtume susisiekti. Laukiam atsakymų!
|Mes dviese|
Taigi, Vilnius mane pasitiko sniego kalnais, mugė – taip pat. Tikriausiai visi knygų mugės lankytojai atsimena pirmąjį įspūdį automobilių aikštelėj – arba tešlynas, arba pusnynas :). Tai šį kartą – dideli sniego kalnai. Iš karto įspėju – gerai prisiminkite, kur paliekate mašiną, nes per sniego kalnus negali šiaip nužvelgti teritorijos – tiesiog nesimato, o klaidžioti irgi nelabai faina, kai sniegą į veidą drebia.
Šiandien sugalvojau nubėgti iki mugės, nes darbo diena ir įsivaizdavau, kad bus mažai žmonių ir aš galėsiu patenkinta slampinėti tarp stendų, o ne grūstis, kaip paprastai būna. Deja, deja. Žmonių – piiiilnaaaa. Mašinų aikštelė – pilna, nenoriu net įsivaizduoti, kas bus šeštadenį (nors ir darbo diena), o tuo labiau sekmadienį… Tiesa, prie bilietų kasos eilės nebuvo, tad nusipirkau bilietą į visas keturias dienas, ir labai tikiuosi, kad pavyks bent du kartus nueiti, na, kad bilietas atsipirktų, turėčiau eiti tris.
Taigi, mielieji, pasiimkite pinigų!!! Nes aš pasiėmiau daugiau nei visada, bet ir vėl pritrūkau ;). Daugiausia išleidau prie leidyklos „Nieko rimto“ stendo pirkdama savo kukuliams ir savo dušiai – iš tikro daug nuostabių knygelių daug pigiau nei knygynuose. Ir šiaip kukuliams nupirkau daug daugiau nei sau. Sau tik keletą, kitas matytas bandysiu apvirškinti ir nuspręsti, kurių tikrai noriu. Nes irgi – yra daug. Ir nupigintų. Net pikta, kad taip brangiai pirkau knygyne.
Iš naujai išleistų nusipirkau Dauguvietytės trečiąją knygą, nes pirmosios dvi man siaubingai patiko. Dar norėjau pirkt Kernagį, Latėnaitės seniau išleistą knygelę ir taip toliau, ir taip toliau. Sakau, virškinsiu, o paskui iš slaptų vietelių trauksiu Daukantą ir vėl važiuosiu :).
Tiesa, kitomis dienomis jau labiau norėčiau padalyvauti susitikimuose ir diskusijose, tik irgi nežinau, kaip pavyks, nes šį kartą praeidama pro rašytojų kampelį atkreipiau dėmesį, kad žmonių buvo pilna! O ir pažvelgus pro langą į savo apsnigtą mašiną kažkaip… na, nesimato tos mašinos beveik…
O čia keletas kadrų iš mugės. Nedaug, nes su maišais labai jau nepatogu buvo fotoapartą traukti :). Ketvirtadienis man buvo pirkinių diena 😉
Patį pirmą pastebėjau pasirašinėjantį Malūką, tai nufotografavau, nors jis toli gražu nėra mano autorius 😉
Ilgesingas “Šviesos” stendas:
“Nieko rimto” komanda patenkinta skaičiuoja nuosprendį mano piniginei 😛
Labai tikiuos, kad bus daugiau 🙂 Einu pasimėgaut pirkiniais 🙂
|Knygnešė žiurkytė|
“Visata alsuoja meile, ne, visata – tai meile, tai absoliuti meiles melodija” //J.Ivanauskaiė
“Pakalnučių metai” man iki šiol sukelia šiurpuliukus.Nuo to, kai perskaičiau jos “Koncertas Nr. 1”, negaliu sėdėdama koncertų ar teatro salėje negalvoti apie tą mažutę knygą apsitrynusiais viršeliais.
O kurios J.Ivanauskaitės knygos patinka jums?
K.Ž.G
Lietuvoje vis dar ilgasis savaitgalis, tad jei neinate į kokią vasario 16-osios šventę ar į kokį gerą spektaklį, siūlau pažiūrėti 20 ies minučių ir juokingą ir rimtą Isabel Allende paskaitą apie drąsias moteris, aistrą ir feminizmą.
Ji išties – gera pasakotoja.
K.Ž.G
Mes mėgstam didelius žodžius: tėvynė!
O kas gi ta tėvynė? Juk tai mes.
Taip, mes visi. Ir jeigu mes teisingi,
Tai ir tėvynė bus teisinga.
//J.Marcinkevičius “Mindaugas”
K.ž.G
Tiek J. Gaarderio romano “Sofijos pasaulis” parduota Lietuvoje. Oho! Įspūdingai skamba prie dabartino vidutinio 900 knygų vidurkio, ar ne? Jau aštuoni leidimai.
Atsimenu, kaip skaičiau šitą knygą. Kaip tik neseniai Tyto alba buvo pradejus leisti savo Garsiausias XX a. pabaigos knygas, kurios buvo tokios naujoviškos savo minkštais ir gražiais viršeliais, ir super gražiai lygiuodavo lentynoje :). O jau į “Sofijos pasaulio” viršelį galėdavau valandų valandas spoksoti – toks man jis gražus buvo. Tokie tai mano prisiminimai apie šią knygą, kurią tikriausiai verta būtų paskaityti antrą kartą, nes ji gi kaip vadovėlis. Atsimenu, kaip skaitydavau ir po keletą kartų grįždavau prie to paties sakinio, nes nelabai aiškios tos filosofijos būdavo :).
Šįvakar paskaičiau interviu su autorium, kuris, kaip jau rašiau ir visi tikriausiai žino, atvažiuoja į Vilniaus knygų mugę. Šiltas interviu su autorium čia. Kartais apsimoka ir bulvarinį skaitalą pavartyt, kad atrastum kokį puslapį skaitymo 🙂
|Filosofuojanti žiurkytė|
“Dieviškas pojūtis, kai literatūros tekstas persmelkdavo ir nugara nubėgdavo šiurpuliukas, ko gero, yra negrįžtamai praėjęs. Kaip ir vaikystė, emocinis atvirumas pasauliui ir žmonėms, naivumas, romantizmas, kitos akimirkos nežinomybė ir tos nežinomybės ilgesys, pojūtis, kad stabtelėjai aukščiausiame pakilusių sūpynių taške. V. Nabokovo pasiūlymas tikrinti kūrinio kokybę nugurkauliu yra tiksliausias, kokį žinau. Žmogus, kuriam jau penkasdešimt metų, yra nebetekęs suvokimo jautrumo, būdingo jaunystei. Jam kliudo patirtis, išsilavinimas, trauka į apibendrinimus, struktūrų paieškos ir pan.” (Giedra Radvilavičiūtė)
Skaičiau šias eilutes ir prisiminiau mūsų paskutinį trečiadienio klausimą apie knygų skaitymą antrą kartą. Štai dėl ko dažnai neskaitau knygų antrą kartą – bijau to nusivylimo ir nuostabios knygos praradimo jausmo! Juk dažnai knyga sužavi tik dėl to, kad atsirado tinkamoj vietoj ir tinkamu laiku, užgavo tinkamą stygą.
Ir dar apie knygų vertinimą nugurkauliu – jau taip tiksliai pasakyta, kad nebėr ką ir bepridurti…
/Anatominė žiurkytė/
Šiaip tai mano darbas labai mažai siejasi su grožine literatūra, bet kartais tai atsitinka. Žurnale Wired darbo reikalais ieškojau straipsnių ir užtikau sąrašą knygų, pagal kurias labai tiktų sukurti kompiuterinius žaidimus.
Pagal Dantes “Pragarą” praėjusią savaitę kaip tik buvo išleistas žaidimas “Dante’s Inferno” pritaikytas Xbox 360 ir Playstation3 konsolėms.
Kiti literatūriniai kūriniai su potencialu tapti kompiuteriniai žaidimais:
Jau egzistuoja žaidimai sukurti pagal F.Herbert “Kopą”, J.R.R.Tolkien “Žiedų valdovą”, J.K.Rowling “Hario Poterio” seriją, L.Carrol “Alisą stebuklų šalyje”.
Manau, kad M.Bulgakovo “Meistras ir Margarita”, G.Orwell “Gyvulių ūkis” irgi tiktų kaip video žaidimai.
O jei kas sukurtų žaidimą pagal G.G.Marquez “Partriarcho ruduo”, tai jį tikrai nusipirkčiau. Ši knyga apie diktatorių ir jo vienatvę, kai skaičiau apie jo išsidirbinėjimus, apie tai, kaip jis leido sau elgtis su žmonėmis, labai dažnai pagalvodavau “Mirk! Mirk! Kada tu pagaliau nusibaigsi?!”. Tai būtų gerai jį kompiuteriniame žaidime apšaudyti ar jam kokių nuodų. įbrukti.
K.Ž.G.
Šiandien pagaliau prisiruošiau: šešioms draugėms surašiau pakvietimus į knygų klubą ir supakavau knygas. Rytoj jos jau turėtų iškeliauti pas jas, o kovo mėnėsį jau turėtume susitikti pirmąjį kartą. Jei atvirai, tai jau ne pirmą kartą organizuojamės. Kartą jau ir datą turėjom, ir knygas buvom susipirkusios (D.Lessing “The Golden Notebook”), bet… tos knygos taip nė viena ir neperskaitėm laiku. Stūmėm ir stūmėm susitikimo datą į priekį, kol prasidėjo atostogos, visi išsivažinėjo į visas puses. Dabar dar kartą bandom.
Šįkart pirmajam kartui išrinkau J.Austen “Protas ir jausmai”. Ko gero, beveik visos esam ją skaičiusios, tai perskaityti iš naujo, arba tik perversti, kad prisiminti, turėtume spėti.
Dar nesugalvojom savo knygų klubui pavadinomo, bet, spėsim.
O pirmąjį knygų klubą, beje, kaip ir pirmąją viešąją biblioteką Jungtinėse valstijose, įsteigė Benjamin Franklin 18 a. ketvirtajame dešimtmetyje Filadelfijoje.(Koks protingas, žmogus, ar ne?)
Tradicijos skaityti ir diskutuoti literatūrą 18 a. egzistavo Anglijos kavinėse, Prancūzijoje tam tikslui buvo “Salons de lecture”, o Vokietijoje -“Lesegesellschaften” (Nemanykit, kad čia aš taip išmanau knygų klubų istoriją, tiesiog paskaičiau straipsnį žurnale)
Gal kas gali pasidalinti knygų klubų patirtimi? Filmą “J.Austen knygų klubas” peržiūrėjau kokius 5 kartus, bet norėtųsi tikros patirties. Kaip viskas vyko, kaip diskutavot?
K.Ž.G
Vilnius nepretenduos tapti Pasaulio knygų sostine, nes Lietuvos leidėjų asociacija atsisakė bendradarbiauti. Skaitau Leidėjų asociacijos pranešimą spaudai apie knygų leidybos sektoriaus raidą, ir verkti beveik norisi.
2010 m. gruodžio 31 vėl planuojama didinti PVM knygoms, šįkart – iki 21%. 2009 metais leidyklų apyvarta sumažėjo nuo 11 proc. iki 45 proc., parengtų ir atspaustų leidinių sumažėjo vidutiniškai 40 proc., atleistas kas ketvirtas knygų leidybos specialistas. Pareiškime spaudai dėl atsisakymo bendradarbiauti projekte Vilnius-Pasaulio knygų sostinė, rašoma, kad 2008 m. bibliotekų fondai gavo beveik 8,6 mln litų, o 2009m. – 2,4mln – vienam gyventojui skirta mažiau nei 1 lt knygoms įsigyti. Jei 1 litas atrodo labai mažai, galima pridurti, jog tą sumą žadama mažinti 2010-aisiais.
Skaitau apie liūdna knygų leidybos situaciją Lietuvoje ir galvoju apie vieną Ray Bradbury citatą
“You don’t have to burn books to destroy a culture. Just get people to stop reading them” (Kad sunaikintum kultūrą, nebūtina deginti knygas. Užtenka tiesiog padaryti taip, kad žmonės jas nustotų skaitę.)
K.Ž.G.
Tęsiam Valentino dienos temą 🙂
J.Austen knygoje “Persuasion” rašo apie prarastą ir galbūt vėl iš naujo atrandamą meilę. Anne Elliot ir ambicingas, bet neturtingas jūrų karininkas Frederick Wentworth įsimyli vienas kitą, bet Annes šeima nepritaria jos pasirinkimui ir įkalba ją nutraukti santykius su juo. Po, berods, septynių ar daugiau metų jiedu atsitiktinumo dėka vėl susitinka, Anne – taip ir nenustojusi jo mylėti, o jis – jau turtingas, bet įsižeidęs ir atstumtas.
J.Austen mėgsta leisti savo veikėjams vyrams pasiaiškinti per laiškus, bet Kapitono Fredrich Wentworth laiškas Anne man yra vienas pačių gražiausių ne tik J.Austen kūriniuose, bet ir literatūroje apskritai.
“I can listen no longer in silence. I must speak to you by such means as are within my reach. You pierce my soul. I am half agony, half hope. Tell me not that I am too late, that such precious feelings are gone for ever. I offer myself to you again with a heart even more your own than when you almost broke it, eight years and a half ago. Dare not say that man forgets sooner than woman, that his love has an earlier death. I have loved none but you. Unjust I may have been, weak and resentful I have been, but never inconstant. You alone have brought me to Bath. For you alone, I think and plan. Have you not seen this? Can you fail to have understood my wishes? I had not waited even these ten days, could I have read your feelings, as I think you must have penetrated mine. I can hardly write. I am every instant hearing something which overpowers me. You sink your voice, but I can distinguish the tones of that voice when they would be lost on others. Too good, too excellent creature! You do us justice, indeed. You do believe that there is true attachment and constancy among men. Believe it to be most fervent, most undeviating, in
F. W.
“I must go, uncertain of my fate; but I shall return hither, or follow your party, as soon as possible. A word, a look, will be enough to decide whether I enter your father’s house this evening or never”
You pierce my soul… Štai čia yra geras sakinys savo meilei išreikšti!
Kapitonas Fredrick Wentworth niekada “nekabintų” merginos klausdamas “Ar dažnai čia lankaisi?” arba “Mažule, tu nuobodžiauji čia viena…”
I am half agony, half hope. A word, a look, will be enough
Mmmmmmm
K.Ž.G.
Įsimylėjėlių dienai – 15 knygų apie meilę
Skaitomose knygose kartais pasitaiko puslapių, citatų, sakinių, žodžių, kurie, rodos, buvo rašyti būtent tau. Būtent apie tave. Skaitai, ir užima kvapą, nes skaitomi žodžiai pasirodo pažįstami. Atpažįsti SAVO žodžius, nors žinai, kad tuo metu, kai juos galvojai, kai juos sakei jokio pašalinio žmogaus šalia nebuvo. Niekad anksčiau nebuvau patyrusi, kad ištisi skyriai, kone visa knyga su aprašo kažkada patirtą būseną ir kažkada galvotas mintis. Įvykiai nėra visiškai identiški, bet užtat jausmas visiškai tas pats. Dažniausiai juk skaitau apie kitų žmonių gyvenimus, o šįkart teko skaityti beveik apie savo pačios. 
Vakar pabaigiau skaityti X. Guo “A Concise Chinese-English Dictionary for Lovers” (“Trumpas kiniečių-anglų žodynėlis įsimylėjusiems”)
Zhuang, studentė iš Kinijos vieneriems metams atvažiuoja į Londoną mokytis anglų kalbos. Knyga, ypač pirmieji jos skyriai, parašyti laužyta anglų kalba, o laikui einant, kalba pastebimai gerėja. Būtent dėl šitos priežasties ją reikėtų skaityti angliškai, nes kitaip, manau, kai kurie dalykai dingsta vertime. Knygos struktūra man pasirodė labai miela, ji parašyta tarsi mažutis žodynėlis: beveik visi skyriai su keliomis išimtimis prasideda vienu anglišku žodžiu, kuris vienaip ar kitaip susijęs su Zhuang gyvenimu ir meile Londone. Zhuang bando perprasti anglų kalbą, kultūrą, bet tai nėra lengva. Ji mąsto apie kultūrinius sandūrius, apie svetimos kalbos kitoniškumą ir apie savo svetimumą Londone. Rašytoja su meile ir atlaidžiu juoku aprašo įvairius Zhuang gyvenimo Londone epizodus, kur išryškinami rytietiškos ir vakarietiškos kultūros skirtumai. Tačiau knyga- ne vien apie keistumus, juokelius ir nesusipratimus, joje yra kita-daug rimtesnė plotmė.
Zhuang pasakoja apie tai, ką reiškia palikti savo namus, savo kultūrą, visa tai, kas pažįstama ir naturalu, ir stačia galva nerti į nepatirtą ir sunkiai suprantamą gyvenimą, apie pastangas paversti jį savu, prisijaukinti jį, o tuo pačiu pasikeisti pačiai.
Tie, kas yra ragavę emigracijos, turėtų patirtu striprų deja vu.
Ypač tie, kurie, nors ir būdami suaugę, vėl turėjo pasijusti kaip vaikai, nes daug ko nesuprato, nes nuostabos pilnomis akimis žiūrėjo į tai, kas vyksta aplinkui.
Ypač tie, kurie puikiai kalbėjo ir rašė savo kalba, o vėliau patyrė tą kartumą, kai suprato, jog naujosios kalbos akcento nebeatsikratys, o rašytinės klaidos nusės laiškuose, rašteliuose ir pareiškimuose. Ypač tie, kurie ištisus mėnesius negirdėjo teisingai tariamo, neiškraipyto savo vardo.
Ypač tie, kurie buvo įsimylėję migracijoje ir juto, jog tik po keleto metų jų draugui/vyrui/žmonai nebereikėjo prisiimti daug daugiau atsakomybės. Tie, kurie dėl savo nedrąsos ir patirties stokos naujojoje šalyje, jautėsi našta savo mylimam žmogui. Tie, kurie mylėjo ir su nerimu laukė laiko, kai vizos galiojimo laikas pasibaigs- kas tada su mumis bus? Tie, kurie į naujus santykius, į naujus namus atvyko tik su vienu lagaminu ir naujuose bendruose namuose iš pradžių jautėsi šiek tiek svetimi.
Knygoje pilna dualizmų: Kinija-Anglija, moteris-vyras, naivumas-patirtis, viltis- nusivylimas, artumo ieškojimas- laisvės poreikis, priklausomybė-individualumas,kiekvienas puslapis- tarsi du ,ką tik susitikę, pasauliai kalbėtųsi.
K.Ž.G. (1999 metais su vienu lagaminu rankoje palikusi Lietuvą ir išvažiavusi mokytis kitur. Ir įsimylėjusi ten.)
Šitą knygiūkštę man parekomendavo sesutė, lengvų knygų mėgėja (jaučiu, kad jau gausiu velnių) (va, kur man reikia nukreipti draugus, kurie atsistoję prie mano knygų lentynos prašo ko nors lengvo!). Iš tiesų, jei norit ko nors lengvo, čiupkit šitą, nes tik tiek ir tereikia padaryti – paskui jau knyga pasičiumpa :).
Knyga atsirado iš blogo – tuo įdomiau blogų rašytojams ir skaitytojams. Anglė savo svajonių mieste – Paryžiuje – pradeda rašyti apie savo gyvenimą lyg žaisdama, kol „blogavimas“ taip įsiskverbia, kad virtualus pasaulis pasidaro įdomesnis (na, žinoma, o kaip gi kitaip) ir, atrodo, tikresnis nei paprasta kasdienybė. Virtualybėje ir žmonės įdomesni, ir pats esi žavingesnis, tik kad kažkaip, kai nori, kad tas virtualus gyvenimas materializuotųsi, tai tarsi pagauti muilo burbulą – pukšt ir nebėra, o ir ar iš viso buvo?
Nesuprantu, kaip skaitydama knygą nepuoliau ieškoti to blogo? Tik dabar tai padariau ir ką radau? Pakutinis įrašas padarytas 2009 m. lapkričio 14 d. Knygos autorė sako “nebebloguojanti”, nes tiesiog persirgo “blogo” virusu ir tapo jam atspari. Įdomu, kiek mes su žiurkele “bloguosim” :)? Na, mums sunkiau – kai dviese, tai labai lengva vienai nuo kitos tuo virusu užsikrėsti ;).
|Bloguojanti žiurkytė|
knyguziurkes.com 
