Niekada man Anderseno nebus per daug

Praėjusį šeštadienį buvau antikvariate ir nusipirkau keletą knygų. Viena iš jų buvo H.C.Anderseno “Pasakos”. Būtent jo pasakas man ir mano sesei skaitydavo tėvai. Turėjom namuose vieną seną knygą su labai gražiomis iliustracijomis. Nuo tada Anderseno pasakos man pačios pačios gražiausios. Iš viso H.C.Andersenas jų parašė 168. Mano mėgstamiausia – “Sniego karalienė”, o žiūrėdama sovietinį animacinį filmuką apie drąsų švino kareivėlį net apsiverkdavau, kai popierinė šokėja įsibėgėdavo ir šokdavo į liepsnas, o kareivėlis tuo metu dainuodavo “Да, любимая, да / Heт,любимая, нет “

Taigi, atlikau  H.C.Andersen poveikio mano namams inventorizaciją, tad supažindinu ir jus:

Naujausias mano H.C Andersen pirkinys
knygoje daug gražių iliustracijų. Čia princesė iš pasakos "Kiauliaganys"
Antikvariate pirktoje knygoje radau senovišką skirtuką
Dar turiu ir lietuvišką pasakų leidimą. Jį dovanojo mano sesė

O šitą popierinę pasakų spintą pirkau viename iš internetinių aukcionų.

Praveri spintos dureles, o ten mažutės knygos su Anderseno pasakomis

Dar turiu 12 lėkščių desertui. Suvalgai torto gabalą ir pamatai sceną iš kurios nors pasakos

Dar turiu puodelių su pasakų motyvais

ir mažų padėkliukų arbatos maišeliams

Ir dar namuose yra vienas asmuo, kuris yra Anderseno bendravardis. Bet pats H.C.Andersen čia niekuo dėtas. Tiesiog taip sutapo.

Tad jei skaitysite savo vaikučiams H.C.Andersen pasakas, žinokit, jog yra teoretinė galimybė, jog jie užaugę paskutinius pinigus leis  e-bay internetiniame aukcione, norėdami įsigyti lėkštę su princese ant žirnio.

K.Ž.G

Baisios ir liūdnos knygos

Yra knygų, kurias aš bijau skaityti. Pirmiausia atkrenta visi siaubo romanai, pavyzdžíui S.King. Na, “nelaiko man nervai”, nors tu ką.  Tai pačiai kategorijai priklauso ir visokie kraupūs detektyvai, kur daug prievartos. Jei tokį vis dėlto skaitau (pavyzdžiui S.Larsson “Girl with a Dragon Tatoo”), tai po to bijau net kojas ant kilimo padėti. Man pradeda vaidentis, kad kažkas slampinėja aplink namus, žodžiu, prasideda tokia mažutėlė paranoja. Dėl jos kaltinu savo skaitymo stilių: dažniausiai labai įsitraukiu į knygą, įsijaučiu, labai aiškiai viską įsivaizduoju. Perskaičius kokią labai stipriai mane paveikusią knyga, porą dienų po to vaikštau it maišu trenkta.

Yra ir knygų, kurias žinau esant labai liūdnas, paliekančias labai stiprų įspūdį, tai ir jas bijau skaityti. Tokios knygoms jau nuo seno priklauso “Annes Frank dienoraštis” (apskritai negaliu skaityti apie holokaustą, labai baisu), W.Golding “Musių valdovas”. Pati naujausia knyga priklausanti šiai kategorijai yra Cormac McCarthy “Kelias” (yra išversta į lietuvių kalbą). Tai (anot skaičiusiųjų)labai niūrus, sukrečiantis ir slegiantis pasakojimas apie žemę po kažkokios neįvardinamos kataklizmos, kai dalis likusiųjų išgyvena užsiimdami kanibalizmu. Knygos centre- tėvas ir jo sūnus, bandantys išgyventi apokaliptiniame pasaulyje ir su savimi nešiojantys revolverį su paskutinėmis dviejomis kulkomis. Priešams arba sau.  Internete radau šitą ištrauką. Vien ją paskaičius šiurpuliukai pradeda bėgioti.

Cormac McCarthy "Kelias"
Cormac McCarthy "Kelias"

Berniukas atsisuko ir pažiūrėjo. Atrodė taip, lyg vertų.
–    Tik pasakyk man.
–    Mes niekada nevalgysime žmogaus, ar ne?
–    Ne. Žinoma, kad ne.
–    Net jei badausime.
–    Mes jau dabar badaujame.

–    Juk tu sakei, kad ne.
–    Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.
–    Bet mes to nedarysime.
–    Ne. Nedarysime.
–    Kad ir kas nutiktų.

–    Ne. Kad ir kas nutiktų.

–    Nes mes – geri žmonės.

–    Taip.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Gerai.“

Visai neseniai pagal šitą knygą buvo pastatytas filmas. Pažiūrėjau filmo anonsą ir dar labiau apsisprendžiau, kad knyga, deja deja, ne man ir ne mano nervams (skundžíuosi tais savo nervais lyg būčiau “Puikybės ir prietarų” veikėjos Lizzy isteriškoji mama)

Apskritai, tai bijau skaityti distopijas, tiek dėl jose aprašytos slegiančios aplinkos, tiek dėl žmonių elgesio, kai nebelieka jokių moralės normų, kai kiekvienas kovoja tik už save, kai civilizacinis ir kultūrinis sluoksnis pasirodo esąs nenusakomai plonas.

Kita knyga, kurios nedrįstu paimti yra K.Hosseini “The Kite Runner”. Tiek gero apie ją esu girdėjusi, bet baisu skaityti.

Antra vertus, esu perskaičiusi tikrai liūdnų knygų, ir tikrai nesigailiu. Atvirkščiai, džiaugiuosi, kad išdrįsau, nes kitaip taip ir būčiau neperskaičiusi I.McEwan “Atpirkimas”, K.Boye “Kallocaine”, S.Plath “Stiklo gaubtas” ir  R.Yates “Nerimo dienos”.

Dar šiek tiek bijau skaityti kadaise jau perskaitytas ir labai pamėgtas knygas.

O kas jei tos knygos šiandien pasirodys man visai nebe tokios nuostabios?

Ir (tradicinis) klausimas 😉 :

Kokias knygas bijote skaityti? Kokių vengiate?

Anne Frank dienoraštis
K.Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"

K.Ž.G

Širdies žvėris

Šiemet kovo 11ąją sueis 20 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo. Pati tądien nelabai suvokiau kas vyksta, tik pamenu, kaip tėvai nenusitraukdami nuo televizoriaus stebėjo transliaciją iš Aukščiausiosio Tarybos. Pamenu, kaip tėvai džiaugsmingai žvalgėsi viens į kitą. Ir nors pati nelabai supratau viską, buvo aišku, kas per daug ankšta tam bendram džiaugsmui mūsų namuose.Kiek daug mes atgavome tądien.

Ir jei kada nors aš pradėčiau užmiršti tos dienos svarbą, išsitraukčiau ką tik pabaigtą Hertos Muller “Herztier” ir dar kartą perskaityčiau. Esu skaičiusi apie komunistinio režimo baisumus, bet šita knyga, ko gero, yra viena gražiausių mano skaitytų šia tema. Sutinku, kad žodis “gražu” tikrai sunkiai rimuojasi su individo gniuždymu, nuolatine baime, Securitate kvotomis, dažnomis kratomis, dingstančiais žmonėmis, randamais bandžiusiųjų pabėgti svetur kūnais, koduotais laiškais mamoms ir draugams. Bet visų šitų baisybių aprašymai tampa beveik poezija, kai H.Muller imasi plunksnos. Bet jos rašymo stilius toli gražu nesumažina visų tų (dabar galva nesuvokiamų, o tada – dažnų ir normalių) įvykių. Atvikščiai, visas individo nužmoginimo procesas tarsi dar labiau apnuoginamas.

Rumunija. Caucescu diktatūra. Georg, Kurt, Edgar ir pasakotoja, kurios vardo taip ir nesužinosim, yra draugai, studentai, labai neparankūs režimui ir dėl to persekiojami. Jie kvočiami, jų namai ir daiktai yra nuolatos kratomi tiek Securitate žmonių, tiek šiaip įbaugintų skundikų. Į laiškus jie deda po plauką, kad jei adresatas gautų voką be plauko, žinotų, jog laiškas perskaitytas. Po truputį, tačiau labai sistematiškai jie dėl savo pažiūrų yra išstūmiami iš visuomenės, bet  jiems vistiek tenka egzistuoti joje, jos šešėlyje, kur, kaip pasakotoja išsireiškė “mirtis man švilpteli”.

Pats pasakojimas nėra pilnas visokių įvykių, net gi tie patys pagrindiniai veikėjai yra migloti ir nedetalizuoti, nes H.Muller dėmesys skiriamas lyrškiems sapnų ir prisiminimų aprašymams, baimės ir nusivylimo perteikimui. Knygoje apstu simbolių, alegorijų.Ir nors romano kalba yra užburianti, lygiai taip pat svarbu ir tai, kas lieka nepasakyta. Tai, kas numanoma, bet ne artikuliuojama.

Herta Muller

Sunkiausia man buvo skaityti apie įvykius sekusius po pasakotojos draugės Lolos savižudybės (?). Kaip universiteto salėje surinkti visi studentai ir dėstytojai iš pradžių vieningai nubalsavo

už Lolos išmetimą iš partijos, o po to visi ilgai ilgai plojo, nes nė vienas nedrįso nustoti ploti pirmas. Žiūrėjo į kitų plojančių delnus ir tęsė plojimus. Kai kurie nustojo ploti, o po to vėl pradėjo. Visi bijojo nustoti. Man baisiausia buvo tai, kad  tuo metu minioj neegzistavo nė vienas individas, ten tebuvo tik didžiulis baime varomas kolektyvinis antiorganiškas mechanizmas.

Herta Muller- 2009aisiais gavo Nobelio literatūros premiją. Interview su ja galite perskaityti čia

Neradau jos knygų vertimų lietuviškai (gal blogai ieškojau?). Bet didžíausias “siurprizas” kad net Wikipedijoj lietuvių kalba nieko apie ją neradau. Netvarka.

O didelę dalį knygos “Herztier”galima perskatyti internete.  Angliškai jos pavadinimas yra išverstas “The Land of Green Plums”, nors man originalo pavadinimas “Herztier” (“Širdies žvėris”) labiau patinka, nes tinkamiau nusako tą nerimstantį, nenumaldomą ir nesutramdomą poreikį gyventi ir galvoti laisvai.

K.Ž.G

Tetulės

Kai nueinu į bibioteką, pasikuičiu ir vaikiškų knygų skyriuose, paimu ką nors savo kukulytei. Nustebau atradusi daug knygelių iš savo vaikystės. Na, ko čia stebėtis? na, tiesiog biblioteka nauja, tai negalvojau, kad bus ištraukta visokių senienų iš fondų ir archyvų, ar nukniaukta iš kitų bibliotekų. Taigi niekaip negaliu nepasidalinti atradus knygutę Emilija ir trys mažos tetulės.

Šitą knygą mano atmintyje atgaivino fotografinė atmintis – tokios pažįstamos pasirodė iliustracijos. Tokios gražios. Apėmė toks jaudinantis džiaugsmas, kažkoks keistas, sunku įvardinti koks – kaip atsiminus kažkokį brangų įvykį  🙂

Perskaičiau knygą nuo pradžios iki galo. Na, ne taip paprastai nuo pradžios iki pabaigos, bet viską iš eilės. Įdomus knygos vertėjas:

Vertėjai

Ir knygos pabaigoje surašyta visa labai svarbi informacija. Ypatingai atkreipiau dėmesį į “duota rinkti” ir “pasirašyta spaudai”. Įtariu, kad labai “greitai” chebra dirbdavo 🙂

.

O čia maskaradinės tetulės 🙂

|kzl|

Papildymas:

“Jaunystėje Ema, Emilija ir Elvyra kartu šoko teatre. Bet dabar mažosios tetulės buvo senos ir jau nebešoko, nebent kartais savo malonumui. Iš tikrųjų Ema, Emilija ir Elvyra nebeturėjo ko veikti, kaip tik senti, ir dėl to jos labai sielojosi. Kai rytais mažosios tetulės žiūrėdavo pro langą į gatvę, jos matydavo žmones, išdidžiai skubančius į darbą.

O jos sėdėjo ir mezgė gražius, bet niekam nereikalingus mezginius. Visos dienos joms buvo panašios viena į kitą, ir greitai jos neturėjo kur dėti mezginių, visur jų buvo pilna. Mažoms tetulėms pasidarė liūdna be darbo. Tada jos ėmė plepėti ir tuščiai ginčytis.

Emilija sako:

– Turėtų būti kokių svarbių darbų ir seniems žmonėms. O kas yra svarbu?

Mažosios tetulės ilgai galvojo ir pagaliau kartu sušuko: “SVARBU YRA VAIKAI”. (…)

Pirmiausia ant lauko durų jos pakabino skelbimą: “Kviečiame kiekvieną ketvirtadienį, ketvirtą valandą, visus vaikus į maskaradą. Bus valgių, įmantrių rūbų ir meškučių. Ema, Emilija ir Elvyra. (…)

Buvo ir šokama. Šoko Ema, Emilija ir Elvyra. Joms atrodė, kad vėl jos jaunos ir šoka teatre, o žmonės sėdi salėje ir žavisi jomis. Jaunystėje mažosios tetulės tiek daug šoko, kad ir dabar prisiminė visus žingsnius. vaikai plojo rankomis ir šaukė, kad tetulės šoktų ir šoktų. (…)

Jau buvo vėlu, ir vaikams reikėjo eiti namo. “Prisiminkite ketvirtadienius,”- kalbėjo mažosios tetulės. Jos buvo tokios pavargusios, kad neturėjo jėgų net nusirengti, tačiau linksmos ir laimingos, nes kitą rytą turės kurti ką nors nauja ateinančiam ketvirtadieniui.”

And the winner is…

Mano kukulis labai tvarkingas. Kai paprašiau suvyniot lapukus su vardais, pareiškė, kad reikia šiukšles išmesti į šiukšlių dėžę 🙂 🙂 🙂

Traukiam šiukšlytę
...

 

And the winner is...

Iš visų jėgų sveikiname knygos laimėtoją Eglę!!! Knygai linkime neatsidurti skaitomų knygų sąrašo pabaigoje, o naujajam savininkui – gero skaitymo.

|Knygų žiurkės|

Vilniaus knygų mugė 5: mirtis, mirtis arba sena, raukšlėta ir rūko!

Konspektas 🙂

Aha, kaip tikriausiai jau pastebėjote, iš J. Gaarderio susitikimo pabėgau (galvojau, ką čia gaištu laiką su tais vertimais) tiesiai pas ponią G. Dauguvietytę.

Pirmiausia pasiaiškinsiu, kodėl toks posto pavadinimas. Taigi, su didele minia lipu laiptais į konferencijų sales, kur vyksta susitikimai. Už manęs lipa dvi tokios jaunos merginos, nežinau, ar moksleivės, ar ankstyvos studentės ir dalijasi mugės įspūdžiais. Staiga nugirdau (ir iš nuogirdos spėjau, kad kalbėta buvo apie G. Dauguvietytę): “Ne, ten neisiu, gi ji sena, raukšlėta ir dar RŪKO!” Cha, cha cha! Na ir kriterijus autoriui vertinti 🙂 Galėtume gi pafotoshopinti ir nebūtų tokia raukšlėta 😀 Šiaip nesu linkusi kištis į kitų žmonių pokalbius (o gal statistiškai esu labiau linkusi kištis nei eilinis lietuvis, ką galima spręsti iš to, kad vis dėlto įsikišau į pokalbį): “O jūs paskaitykit, pamatysit, kokia ji nerealiai faina!” – atsisukusi pasakiau. “Aha, aha,” – dar palinksėjau galva, kad būtų įtikinamiau. Tai va. Merginos tikriausiai nukeliavo pas J. Gaarderį, kuris dar nespėjo taip labai susiraukšlėti, kad jaunimas nenorėtų eiti į susitikimus. Na, prodžioj ir aš nuėjau 🙂 Bet paskui išėjau ir, kadangi pas G. Dauguvietytę buvo pilna salė, tai prasispaudžiau į priekį, atsisėdau ant žemės ir nė sekundės nepasigailėjau pabėgus :).

Autorė su knygos sudarytoja ir leidėja

O tada jau ir išgirdau mintį, kuri privertė mane nusišypsoti, “tsakant”, į ūsą ir prisiminti KŽG postą apie Astrid Lindgren ir jos posakį: “Mirtis, mirtis”. Nes p. Galina kažką panašaus pasakė kalbėdama apie savo knygą. Tada pagalvojau, kad šios dvi ponios tikriausiai turi begalę panašumų: humoro jausmą, nenufotoshopintą veidą, jaunų žmonių meilę.

Įdomiai papasakojo leidyklos direktorė L. Varanavičienė apie tai, kaip buvo mąstoma apie tikslinę Galinos skaitytojų grupę. Taigi, leidėjai manė, kad knygos skaitytojai bus pagyvenusios Kauno ponios ir ponai, kuriems brangūs smetoniškos Lietuvos prisiminimai, tarpukario laikinoji sostinė ir panašiai. Ir buvo didžiai nustebę, kad į susitikimus su knygos autore ateidavo krūva jaunimėlio, o ir trečiąją knygą stende daugiausia perka jauni žmonės. Kodėl jie p. Galiną taip mėgsta?

Išpažintis

Kaip pasakojo pati rūkančioji ponia: “Dešimt Dievo įsakymų žinau, bet nevisus juos išpildžiau” :). Oi “zbikininkė” ji buvo. Pasakoja: ” Į mokyklą nešdavausi įvairiausių daiktų – bliūdą, kočėlą. Į bliūdą įsipildavau rašalo, kojas sumerkdavau. Kviečia prie lentos atsakinėti, atsistoju ir einu. Visa klasė lūžta. Mokytoja žiūri ir nesupranta, kas negerai, kodėl visa klasė iš Dauguvietytės juokiasi. Lyg ir uniforma tvarkinga – suknelė, batukai… O kad pirštus judinu tai nemato… Nieko blogo nepadariau, o garbė klasėj – garantuota.” Baigus mokyklą jautėsi kaip iš katorgos pabėgus, niekaip nesuprato “ko tie durniai verkia – gimnaziją baigė”.

“Visada sakydavau, kad mano devizas: “Mokytojas yra pirmas mokinio priešas”. Taip ir susitikime pedagoginiam universitete pasakiau. Sakau: “Būkit geri, nebijokit tų nepiktybinių chuliganų, neėskit jų. Iš zubrylų niekada nieko gero neišeina, tik iš chuliganų. Jei chuliganas su fantazija, tai iš jo tikrai kažkas bus.” Aha. Dar sakė, kad savo mokytojui Pranui Mašiotui kaliošus buvo prikalus 😀 (Man jau skamba kaip netikras gyvenimas – kaip iš knygos arba kino filmo :))

Autografas žiurkytei

“Nesigailiu, ką esu kada nors padarius, gailiuosi ko nepadariau, bet galėjau padaryti”. Ir man, nuskubėjusiai prie leidyklos stendo parašė:

Dauguvietytė irgi knygų mylėtoja: “Niekada liūdesio neskandinau taurelėj, taurelėj skandinau džiaugsmą. Liūdesio metu – knyga…”

Susitikimo pabaigoj autorė prašo neteist jos ypatingai atviros knygos, nes tai išpažintis: “vidutinio amžiaus žmonės supras, jaunimas – supras, o mano amžiaus moterys – pasigailės…” Ko pasigailės? P. Galinos ar kad taip linksmai negyveno?

Su gera nuotaika nuskubėjau prie stendo gauti autografo. Ten buvo dar linksmiau, nes sutikau savo klasės auklėtoją atvažiavusią iš pajūrio 🙂 Ir dar savo super draugę 🙂 Man visada mistika ką nors sutikt tokioj krūvoj žmonių. Žodžiu, nuotaika buvo super, ten pionts! 😀

And twelve pionts go to……… Sweden! (Kad ta knygų mugės nuotaika pasijaustų)

Autografas žiurkelei

|ką čia iškrėtus :)|

PS Noriu padėkoti savo kukuliams, kurie ramiai miegojo, kol rašiau šitą post’ą 🙂 🙂 🙂

Vilniaus knygų mugė 4: šeštadienis

Šeštadienį vėl bėgau pažliugusiais šaligatviais į mugę – šį kartą į susitikimus, na ir dar gal kokią suvirškintą knygą nusipirkti. Džiaugiausi, kad apsiaviau tokiais “turistiniais” batais neperšlampamais – buvo pats tas per tokią košę klampoti. Bėgau ir galvojau, į kokį susitikimą eiti, nes kaip tyčia, aišku, abu tą pačią valandą!!!

„Mūsų smegenys sukurtos pasakojimams, jos nesukurtos skaitmeninei informacijai ir enciklopedijoms" /J. Gaarderis

Taigi, pirmiausia nusprendžiau užeiti pas J. Gaarderį. Na, toks linksmas ekspresyvus vyrukas. Kaip gaila, kad ne angliškai kalbėjo, pusę šarmo taip susitikimai praranda, nes kol kokį “bajeriuką” išverčia :(.

„Ėjau pas mokytojus ir klausiau, ar ne nuostabu, kad mes gyvename, kad pasaulis toks didelis? O jie tik gūžčiojo pečiais. Tuomet sakiau, ar tai normalu, ar taip ir turi būti? O jie sakė man tuo nesirūpinti, neuždavinėti tokių klausimų. Atrodė, kad suaugusieji cenzūravo mane, bet aš buvau įsitikinęs, kad aš esu teisus. Tada aš suvokiau, kad gyvenimas ne tik nuostabus, bet ir trumpas. Kai suvokiame, kad gyvename, taip pat turime suvokti, jog žemėje esame trumpam. Tai kaina, kurią sumokame už intensyvų gyvenimo džiaugsmą“.

J. Gaarderio esu skaičius tik “Sofijos pasaulį”, bet dabar, aišku noriu ir kitas knygas paskaityt. Bet klausydamasi autoriaus suvedžiau, kad 2009 m. “Scanoramoj” atsitiktinai mačiau filmą pagal jo knygą “Mergaitė su apelsinais”. Filmas man labai labai patiko! Ir dar ne holivudinis, o skandinaviškas! Niam niam, skanus filmas ir apelsinai 🙂 Taip gaila, kad turime tiek mažai progų tuos filmus pažiūrėti ir beveik jokių šansu ne festivalių metu.

Radau filmo gabaliuką YouTube! Giedre, gal pas jus daugiau galimybių pažiūrėti nekomercinius filmus?

Susitikimo metu J. Gaarderis minėjo, kaip nuo pat vaikystės žavisi fokusais ir burtais. Prisimenu postą “Skaityti draužiama” ir pagalvoju, kur tokie draudimai (konkrečiai Hario Poterio burtų) veda…

|norvegiška žiurkytė|

Knygų išpardavimas

Vasario mėnesį Švedijoj kiekvienais metais būna visuotinis knygų išpardavimas. Tai reiškia, jog kiekvienas knygynas gerokai sumažina kainas kai kurioms knygos.

Vasaros pabaigoje leidyklos nusprendžia, kurias knygas atidės išpardavimui, o vasario pabaigoje, iškart po atlyginimo dienos, prasideda beprotiškas knygų pirkimas. Išpardavimo metu surenkama nuo 6,5 iki 8,5% metinės apyvartos. Pavyzdžiui 2007 aisias buvo parduota knygų už 181 milijoną kronų. Kai kurie knygynai atsidaro vidurnaktį, tad pirmieji pirkėjai renkasi prie durų į ilgas eiles ir laukia, kada durys atsidarys. Pati esu tokioje eilėje stovėjusi, ir jausmas yra neapsakomas!

Išpardavimas 2009 viename mano mėgstamiausių knygynų

Keletą savaičių prieš išpardavimo pradžią į kiekvienus namus yra išsiunčiami knygų katalogai su gerokai sumažintomis kainomis. Ir nors pasižymiu norimas knygas, vistiek nuėjusi prisiperku kitų. Būtent per tokį išpardavimą esu įsigijusi tris Dostojevskio knygas už maždaug 12 litų, storą knygą apie gotikos meną, apie Švedijos istoriją, dar kažkurią I.Bergman knygą ir t.t. Su draugais nusprendėm, kad būtent per knygų išpardavimą pirktos knygos ilgiausiai užsiguli neskaitytos. Praėjusiais metais nusipirkau tikrai gerų knygų: I.McEwan “Šestadienis”, E.M.Forster “Kambarys su vaizdu” ir T.Mann “Budenbrokai”,  tai nesigailėjau. Pažiūrėsim, kaip taip bus šiemet.

Iki vasario 25-osios liko tik kelios dienos.

Плакали мои денежки 😉

K.Ž.G

Vilniaus knygų mugė 3: nieko rimto

Kadangi ketvirtadienį kukulių bibliotekėlė labai praturtėjo leidyklos Nieko rimto (piešinukas viršuje -iš leidyklos puslapio) knygutėmis, tai mielos leidyklos merginos leido man pasirikti skirtukų, kurie tokie pat gražūs, kaip ir jų knygutės. Keletą išrikiavau čia:

O tada tos pačios mielos merginos patarė pasiimti dar du gražius skirtukus:

Nes kitoj pusėj – du skanūs Sigutės Ach receptai. Na, dar negaminau, bet tikiuosi, kad pagaminsiu ir kad skanūs :). Ir jūs papandykite!

 

Hmm. Tikiuos matot, kas parašyta, jei ką, perrašysiu raidelėm 🙂

|Išalkusi žiurkytė|

Apie palydovus, trauką ir stebuklus

Jau daug dienų keliauju po Aziją. Knygose (haiku poezja, po to knyga apie merginą iš Kinijos, o dabar- iš Japonijos), o ne iš tikrųjų. Nors… Kas tai yra iš “tikrųjų”, o kas yra netikra? Šitas klausimas, nori nenori, atsiranda galvoje po naujausios mano perskaitytos knygos.

Tokia šiek tiek užhipnotizuota jaučiuosi. Žinoma, galima buvo tai numatyti, juk skaičiau ne bet kokią knygą, o Haruki Murakami “Sputnik Sweetheart”.  Labai  nelengva intelektualizuoti tą jausmą ir skonį, kuris lydi “Sputnik Sweetheart”. Knyga “jautėsi” šitaip:

Maždaug šitoks jausmas buvo skaitant "Sputnik Sweetheart"
Ir truputį šitoks jausmas... Nuotrauka iš čia http://www.flickr.com/photos/rachelrayns/3532397636/

O garso takelis man pasirodė šitoks

Mokytojas K yra įsimylėjęs Sumire, o ji savo ruožtu yra įsiurbta meilės tornado (pirmieji knygos sakiniai ) vyresnei paslaptingai, daug pasaulio mačiusiai Miu. Samire norėdama patikti  Miu keičiasi: ji nustoja rašyti savuosius romanus, ji pradeda kitaip rengtis, kitaip elgtis. Visa jos egzistencija yra nukreipta santykių su Miu linkme,o tuose santykiuose Miu yra tarsi planeta, o Samire- palydovas.

Tačiau Miu yra patyrusi KAŽKĄ tokio, kas atėmė iš jos galimybę mylėti, ir tai dar labiau susilpnina Sumire ryšį su šiuo pasauliu. O kas atsitinka, jei mes nesame meilės traukos pririšti prie jo? Ar mes tiesiog dingstame be pėdsako? Išsisklaidome kaip dūmas?

Tai tik antroji Murakami knyga, kurią esu skaičiusi (neseniausiai pabaigiau jo  “Norwegian Wood”), bet abiejose knygose moterys yra pasimetusios, sunkiai pritampančios prie šio pasaulio, kuris Murakami knygose yra tarsi išblukintas, tarsi lietas akvarele su minimaliu kiekiu pigmento.Veikėjai labai vieniši, tačiau tai nėra slegianti pilka vienatvė. Murakami tekste šitas pasaulis yra užburiančiai gražus, nostalgiškas ir liūdnas.  Kai skaičiau “Norwegian Wood”, kai kurie man sakė jog ji nėra labai tipiška Murakami knyga, jog reikėjo pradėti nuo ko nors kito, nuo knygos, kurioje yra stebuklų. Taigi, “Sputnic Sweetheart” yra knyga su stebuklu, o man knygos su stebuklu labiausiai ir patinka.Man gražu, kad joje yra intarpų su sapnais, šiek tiek magiško mirguliavimo ir kerinčio liūdėjimo.

Bet vienas dalykas, kuris man niekaip neišėjo iš galvos, kai skaičiau. Labai dažnai jaučiau panašumą su J.Fowles “Magas”: Graikija, jaunas mokytojas, dingstančios moterys ir labai jau neryškios ribos tarp šito pasaulio ir sapnų. Nors būtų nekeista, kad Murakami taip ir planavo, juk jo knygose pilna nuorodų į vakarietišką literatūrą ir muziką.

Pirmi sakiniai: “In the spring of her twenty-second year, Sumire fell in love for the first time in her life. An intense love, a veritable tornado sweeping across the plains – flattening everything in its path, tossing things up in the air, ripping them to shreds, crushing them to bits…In short, a love of truly monumental proportions. The person she fell in love with happened to be 17 years older than Sumire. And was married. And, I should add, was a women. This was where it all began, and where it all ended. Almost.”  ”

K.Ž.G

Vilniaus knygų mugė 2: penktadienis

Ketvirtadienio grobis

Esu baisiai laiminga, kad pavyko pabėgti į šiandien planuotą susitikimą su Karin Alvtegen. Man visada labai gaila, kad susitikimai vyksta tik vieną valandą – su vertimu grynos kalbos gaunasi vos pusvalandis koks :(. Likau labai patenkinta, autorė – labai šiltas ir mielas žmogus, beje, Astridos Lindgren giminaitė, Karin senelis – Astrid brolis. Autorė minėjo, kad būtent Astrid pavyzdys ją išmokė gyventi su šlove, neįsileisti jos į dušią.

Esu skaičius tik vieną iš penkių jos knygų – Gėdą, kuri man labai patiko ir tikrai padarė įspūdį. Tiesą sakant, sakyčiau, kad autorės pristatymas Lietuvoje, o gal ir pasaulyje man keistokas (tą pripažino ir susitikimo vedėjai), nes jos knygos pristatomos kaip detektyvai, o ir kai kurių leidimų formatai ir viršeliai tokie labai jau pramoginio stiliaus. Gėda man tikrai labiau primena psichologinį romaną. Toks keistas pristatinėjimas (kaip detektyvo ar savaitgalio skaitymėlio) irgi atgraso kai kuriuos skaitytojus, mėgstančius gilesnes knygas, tad jie Alvtegen dažniausiai atranda atsitiktinai (kaip ir aš).

Autorė pradėjo rašyti išgyvendama didelę depresiją ir panikos priepuolius po vyresniojo brolio žūties. Prieš tai prisipažino didelio poreikio rašyti nejautusi, baigus gimnaziją Stoholme dvylika metų dirbo rekvizitore teatre.

Jau baigta ir šeštoji knyga, kurios pagrindinė mintis yra, kaip vertėja išvertė – užsiciklinimas (kaip pasakytų U2 – stuck in the moment), nesugebėjimas pažvelgti toliau iš už savo rato, netolerancija. Knyga jau įvardijama kaip psichologinis romanas, nebe detektyvas, dėl to džiugu.

Ech, kokie trumpi būna tie susitikimai… O ir paskui reikia tiesiogine prasme bėgti namo 🙂

Karin Alvtegen
...

Giedrės dovanota knyga įgavo dar didesnę vertę 🙂 :

Netikėtas autografas 🙂
Mašinos prie lietuviškų Alpių

Tiesa, atvažiavus apie pusę septynių buvo labai daug žmonių, labai labai, eilė prie kasų. Stovėjimo aikštelė prigrūsta mašinų ir sniego kalnų. Išbėgant, žmonių jau nebebuvo labai prisigrūdę, todėl rekomenduočiau bandyt patekt vakare, aišku, jei taip įmanoma. Sėkmės visiems, kurie lankysis šeštadienį ir sekmadienį!

|Bėganti žiurkytė|

Mergaitės: “Negalėjau būti labiau mylima, bet galėjau labiau mylėti”

Citata ant knygos nugarėlės, privertusi mane pasiimti knygą iš bibliotekos:

Pažadu: niekada nepamiršite šios nuostabios istorijos. Meilė, žmogiškasis ryšys, ištikimybė, nepagražinta realybė – tai ne vieninteliai šio neįprasto romano elementai. Lori Lansens tragedijos ir komedijos derinys nepaliks nė vieno abejingo.ISABEL ALLENDE

Patinka man Isabel Allende, galvojau, jei jau jai knyga patiko, gal verta paimti ir paskaityti. Tiesa, knyga buvo ilgam atidėta, tol, kol buvau du viename, tiesiog galvojau, kad nelabai tinkama skaityt knyga būnant du viename. Na, bet dabar jau perskaityta ir grąžinta į biblioteką.

Knygoje Siamo seserys Ruby ir Rose Darlen pasakoja apie savo gyvenimą. Mergaites pagimdžiusi mergina jas palieka (kas visai nestebina), jas auginti pasiima slaugė Lovė – išskirtinis žmogus, sugebėjęs užauginti savo „situacijos“ nesureikšminančias ir savęs nesigailiančias mergaites. Skaičiau ir žavėjausi tetos Lovės sveiku protu, sugebėjimu gudriai paaiškinti kvailus žmonių veiksmus (paaiškinkit vaikams, kodėl kunigas atsisako jas krikštyti), užsispyrimu (gydytojai buvo įsitikinę, kad mergaitės nevaikščios).

Įstrigo mergaičių požiūris į spoksančiuosius. Viena iš jų save palygino su gražia moterimi, kuriai taip natūralu, kad į ją visi žiūri, kad, jei nežiūri, iš karto kyla nerimas ir net pyktis – „Ką, nežiūri? Kodėl nežiūri?!!! Kažkas negerai!“.

Mergaitės kiekviena labai skirtingai žvelgia į pasaulį ir labai skirtingai jį supranta. Skaitydama visą laiką pamiršdavau, kad seserys – siamo dvynės. Tiesiog skaitydavau, kaip apie įprastus žmones, ir staiga save sustabdydavau – palauk, bet ji juk ne viena, jos gi dviese, o kaip joms pavyko tai padaryti?! Įsivaizduokite, vienai iš jų skauda galvą ir ji nusprendžia neiti į darbą, bet kitai galvos neskauda ir į darbą ji eina!

Knyga apie sugebėjimą būti matomai kitokiu ir nematomai – tokiu, kaip visi.

|makaluojanti kojomis Ž|