Vakar namuose atsirado nauja knygų lentyna (tokia nelabai tradicinė), ir tai mane įkvėpė palandžioti po internetą ir paieškoti visokių įdomių sprendimų knygų laikymui. Tenka sau pačiai pripažinti, jog esu konservatorė knygų lentynų reikaluose: namuose daugiausia gražios, bet nelabai kuo išsiskiriančios knygų spintos ir lentynos. O kai internete radau visas šitas nuostabias lentynas, tai savo akyse tapau ne šiaip konservatore, o užkietėjusias konservatore. 🙂
Knygų lentyna laiptuoseŠiek tiek matematikos
Man, bibliotekininkės anūkei, rankos nekyla knygas pagal viršelio spalvą rūšiuoti. Beveik senovinė spintaLatvio dizainerio Stanislav Katz lentyna
Kai mokiausi gimnazijoje didžiąją dalį namuose praleisto laiko praleisdavau prie savo rašomojo stalo, kur kaliau biologiją ir rašiau laiškus, daug laiškų. Todėl drąsiai galėjau sakyti, kad mano stalas – mano tvirtovė. Ir dabar dar matau, kur kas būdavo sudėliota. Tikriausiai nepatikčiau mūsų prezidentei, kuri kas vakarą palieka stalą tvarkingą, o ir per visą dieną jį tokį sugeba išlaikyti, – nes mano stalas visada būna visiška kuitalynė, bet toj kuitalynėj dažniausiai ( ;)) žinau, kas kur padėta būdavo. Neseniai pagalvojau, kad dabar namuose visai neturiu jokio savo kampo, kur galėčiau meiliai apsikuisti :). Dabar yra kas ir taip apkuičia 🙂 Na, bet aš ir vėl į lankas 😀
Kai koks nors brangus žmogus kur nors išvažiuodavo, prašydavau, kad aprašytų (tikruose laiškuose), kaip jis gyvena, kokia jo aplinka, koks jo stalas. Kad galėčiau geriau įsivaizduoti jo naują gyvenimą, naują “tvirtovę”. Ir štai netikėtai aptikau seriją straipsnelių apie rašytojų darbo kambarius arba kitas vietas, kur jie rašo. Mintyse iš pasitenkinimo apsilaižiau kaip katinas – neįtikėtinai įdomu!!! Ir mintyse vis sukasi “A room of one’s own”, nors čia gal ir nelabai į temą, nors gal ir į temą.
Daugelis autorių mums nepažįstami, bet jei buvo kas įdomiau, vis tiek cituoju. Cituoju angliškai, nes jei jau reikėtų versti, tai tingi žiurkelė, nuoširdžiai prisipažinsiu, tikriausiai niekada neparašytų šito posto. Todėl, jei nelabai suprasit, naudokit šitą (nors ką tik pabandžiau išverst pastraipą, tai ne kas).
Nekantrauju pradėti:
Colm Toibin kambarys
Colm Toibin – airių rašytojas ir kritikas. Jo knyga The Blackwater Lightship 1999 m. buvo nominuota Booker Prize. Čia jo kambarys ir citata iš aprašymo: “The chair is one of the most uncomfortable ever made. After a day’s work, it causes pain in parts of the body you did not know existed. It keeps me awake.”
C. Toibin
“The room is like a cave, and has books I love in it. The main door was closed up and a smaller opening was made under the stairs. (I went away while all this was happening.) The furniture is locked in, and part of me is locked in too, or I hope it is, although I often made a bid to escape. I have left instructions that I would like to be buried here when I die or a bit before, the cave bricked up.”
Graham Swift kambarys
Graham Swift – šio rašytojo knygų yra išleista ir lietuviškai. “I write in longhand, using the computer only in the later stages. I need the link with ink and the ability to cross out savagely. I’m a great user of the wastepaper bin.” ”The photo somehow disguises the fact that the heavy-duty floor covering badly needs replacing”. 🙂
Carmen Callil kambarys
Carmen Callil. “I write every day, typing straight on to that small computer. I start at my desk at six or seven in the morning and continue all day. There is a section of my study that you can’t see in this photograph. In it is a small, hard, painful sofa and two extremely comfy dog beds. When writing goes badly, I am often to be found on that sofa gazing at my ceiling with the dogs asleep on the floor.”
Seamus Heaney kambarysSeamus Heaney
Seamus Heaney – 1995 m. Nobelio literatūros premijos laureatas. “I always had a superstitious fear of setting up a too well-designed writing place and then finding that the writing had absconded”.
Penelope Lively kambarys
Penelope Lively apie savo knygų eilę: “Below the mantelpiece is the book bench – recent arrivals and things waiting to be read”.
Nicola Barker kambarys
Nicola Barker. “I’m very focused when I work. I wear a pair of industrial earmuffs, even though I’m partially deaf and don’t really need them.”
“As I work, my dog, Watson, insists on positioning himself under my chair. He’s a terrifying mixture of needy and companionable. He groans a lot, and sighs expressively”.
“In general it’s always possible to tell which phase I’m in with a project by the number of books piled up on my desk. At the start there’s just a few, by the end they pose a serious health-and-safety hazard. I like to cover the ones I use regularly – notebooks. dictionaries et cetera – with wrapping paper and a shiny coating of sticky-back-plastic (for better hand-feel).”
Alan Sillitoe kambarys
Alan Sillitoe. “Next to the steps is a bottle of Putinka – little Putin – vodka I picked up in Russia in 2005. My new book is a record of travels there from the 1960s, the bottle to remind me I’ll need to be at the launch in October. Elsewhere on the shelves is my RAF cap badge, which gets a polish when I think of it, a model typewriter, a small library of books about Nottingham and a 22-volume Jewish encyclopedia which is wonderful, but whenever I look up one thing, I’m always sidetracked into reading about something else”.
Alan Sillitoe
“I’m usually at my desk by 9.30am. I have an hour’s sleep in the afternoon and a couple of vodkas with supper, but I’m often still there at 10.30pm. I can’t stand Radio 4, but have Radio 3 on most of the time. Sometimes I might just put in a comma in the morning, and take it out again at night. But that’s the way it goes.”
Kate Mosse kambarys
Kate Mosse. “I use the tiny laptop on my desk for novels only – no email, no journalism, no internet, no administration – and I hoard only books and paintings relevant to the project I’m working on.”
Helen Simpson kambarys
Helen Simpson. “It’s the only room where I occasionally catch an ancient whiff of nicotine; it must have been to where the smoker of the previous family was banished.”
“Myself, I’m grateful for my laptop but I don’t want it to dominate. It’s not allowed to hog any desk space, it keeps to the white side-table, and I don’t have it turned on all the time. I write with a fountain pen – there it is, on the desk.”
Caryl Phillips kambarys
Caryl Phillips. “I write at the chaotic desk”.
Craig Raine kambarys
Craig Raine. “There is no easy chair. When I am exhausted, I lie on the floor”.
Ronan Bennett
Ronan Bennett. “Before I had kids I used to get up early to write. If I started at 6 or 7am, and was writing well, I would finish by 1pm, sometimes earlier. I can’t do that any more because my eight-year-old son is a light sleeper like me and uses the excuse to get up and come in for a chat.
Ronan Benett
I’ve told the kids they can come in whenever they want, and because they know this they don’t actually bother that much. I’ve read of writers who enforce something like a prison “silent system” on their families, but there are more important things than writing.”
“The state of my desk is always an indication of how the writing is going. If it’s tidy, I’m avoiding work. If there’s clutter, it’s going well and there’s neither time nor inclination to clear up.”
Virginia Woolf kambarys
Virginia Woolf. “She was always being distracted – by Leonard sorting the apples over her head in the loft, or the church bells at the bottom of the garden, or the noise of the children in the school next door, or the dog sitting next to her and scratching itself and leaving paw marks on her manuscript pages. In winter it was often so bitterly cold and damp that she couldn’t hold her pen and had to retreat indoors.”
“This was where, on Friday March 28, 1941, on a cold spring morning, she wrote a farewell letter to Leonard before walking down to the River Ouse, leaving her papers in disarray, with several revisions of her last essay on Mrs Thrale in the waste-paper basket and immense numbers of typewritten sheets lying about the room. It looks much tidier now.”
Maggie Gee kambarys
Maggie Gee. “But when I write at home, I like to be surrounded by evidence of love – cards, messages, faces – which is strange because in many ways writing is impersonal.”
Jane Austen table
Jane Austen. “Chawton Cottage was a household of ladies – Mrs Austen, her daughters and their friend Martha Lloyd – all taking part in the work of the house and garden. But Jane was allowed private time. Having no room of her own, she established herself near the little-used front door, and here “she wrote upon small sheets of paper which could easily be put away, or covered with a piece of blotting paper”. A creaking swing door gave her warning when anyone was coming, and she refused to have the creak remedied.
From this table the revised manuscripts of Sense and Sensibility and Pride and Prejudice went to London to be published in 1811 and 1813. From this table too came Mansfield Park, Emma and Persuasion. Here she noted down the encouraging comments of neighbours – Mrs Bramston of Oakley Hall, who thought S&S and P&P “downright nonsense”, and “dear Mrs Digweed” who volunteered that “if she had not known the author, she could hardly have got through Emma”.”
G.B. Shaw kambarys
George Bernard Shaw: “This was a strange place for a red-bearded socialist, with large ideas of how to change the world, to land up. But somehow it suited Shaw. He was, after all, a master of paradox – and besides, what all writers need, even the most public figures among them, is privacy while they are writing. “People bother me,” Shaw confessed. “I came here to hide from them.” From this modest hideout, he could bother people without interruption.”
John Banville kambarys
John Banville. “How I envy writers who can work on aeroplanes or in hotel rooms. On the run I can produce an article or a book review, or even a film script, but for fiction I must have my own desk, my own wall with my own postcards pinned to it, and my own window not to look out of. In my time I have had to make do with some strange work-spaces. The one I liked best was a converted maid’s room where the ceiling was so low I could not stand upright, but where there was a wonderful little window with geraniums crowding the glass and a smooth green lawn beyond, and where in uterine cosiness I wrote two books and the beginning of a third.”
Ian Rankin kambarys...
Ian Rankin: “The pair of handcuffs were a gift from a friend who used to be a copper in the 1970s. The trees outside the window belong to our neighbours, and I believe they’re about to chop them down. If I knew anything about antique fireplaces, I’m sure I could tell you something about those tiles – but I don’t, so I can’t. I always have music playing when I’m working, and from the CD cases on the floor it looks as if my choices that day were Julie Fowlis, Magazine, Steven Lindsay and John Martyn. I always think of myself as a tidy sort, but this photo gives the lie to that. There is, however, method in the seeming chaos. Trust me.”
Kurio kambario savininko knygą išsirinktum skaityti?
Skaitau lietuvių autorės knygą ir dar kelios laukia. Jų eilė – greitoji, nes jos iš skolintųjų, o tokios greičiau perskaitomos (arba atiduodamos atgal neperskaitytos). Šiaip nesu labai didelė lietuvių literatūros mėgėja, bet ir neignoruoju, vis tikiuosi rasti kažką tokio. O kad rastum, reikia ieškoti… Kartais ieškau, o tu?
Knyga mačiusi tiek "bolševikiško", tiek "buržujiško" gyvenimo
Kažkurį vakarą išsitraukiau keletą vaikystės knygų, kad galėčiau paskaityti primirštų eilėraščių. Turiu storą didelę K.Kubilinsko knygą “Su žilvičio dūdele” (Vilniaus vyturys, 1987. Iliustravo L.Barisaitė, sudarė J.Linkevičius). Vaikystėje labai mylėjau Kubilinską, mokėjau daug jo eilėraščių, o kai buvau visai maža, sakydavau, jog jo vardas yra Kioskas Kubilinskas. Paskaičiau, bet kažkaip nelabai miela pasidarė. Labai jau daug propagandos kai kuriuose eilėraščiuose. O šitoj rinktinėj tai jų gana daug. Visur spaliukai, kolūkiai, pionieriai, kosmonautai ir t.t. Štai taip buvo aprašomos nekomunistinės šalys:
Ir duonutės ten maža,/Ir saulutės šviesos…
Tėtis krovinius neša/Nuo tamsos lyg tamsos (eilėraštis Tu sušildyk, saulele)
Arba
Tu slankiojai nuskaręs /Drebėjai prieš buržujų
O kas norėjo – barės / O kas norėjo – ujo. (eilėraštis Vargo berniukas)
O čia apie tarybinį džiaugsmą:
Tai Partija iškėlė/Tave, šalie laisva,
Tyrasis gintarėli- Tarybų Lietuva. (eilėraštis Tarybų Lietuva)
Mūsų rankos, mūsų mintys tik tarybų šaliai!
Šakelėje alyvos / jau pumpurai papurę…
Ir Leninas kaip gyvas į mus su meile žiūri. (eilėraštis Daina apie Iljičių)
Bet yra ir visai nepropagandinių, labai mielų ir linksmų:
Mamyte, man jau gėda,/Ir juokiasi vaikai
Mane lyg pupų pėdą /Skaron tu įsukai (Pupų pėdas)
Pypkės dūmai išgaravo, / Ir zuikutis atsigavo.
Jis kol gyvas nerūkys / Ir kitam dar pasakys (Zuikis rukorius)
Ir nors K.Kubilinskas buvo gerokai prisidėjęs prie mano vaikiškų smegenų plovimo, kažkaip nepykstu. Propagandine prasme tai buvo baisūs laikai. Tikiuosi, kad mūsų vaikams pavyks to išvengti. Bet “Ledinuką” savo trupinukui tikrai skaitysiu. Ar pamenat?
Yra ant Lietuvos žemės leidžiamos tokios storos knygos žaliais viršeliais (na, atrodo, visos jos žaliais viršeliais) apie Lietuvos valsčius. Viena tokia knyga, t.y. dvi storos knygos yra apie mano mamos gimtąjį miestelį – Laukuvą (tikriausiai visi žinote žymiąją A. Vilčinsko dainą “ten kur laukas – Laukuva”). Ten pat yra ir knygų spinta “ant aukšto” pas mano močiutę :).
Taigi, kai vieno vizito pas močiutę metu pamačiau tokią storą knygą iš karto susidomėjusi puoliau ją vartyti, tuo labiau, kad močiutė vis burbėjo, kad knygos sudarytojai labai jau prie jos pristoję, nes ji turinti šviesią galvą, daug prisiminimų (ir tinginčių prisimint kaimynų, kurie visi sudarytojus pas močiutę siunčiantys) ir nuotraukų. Dažnai su tokiomis knygomis elgiuosi kaip su telefono knyga – atsiverčiu gale vardų suvestinę ir žiūriu, ar daug bendrapavardžių yra. Dažniausiai daug nebūna, nes pavardė tikrai nėra Kazlauskaitė ar Jankauskaitė (o tarp žiurkių tokių pavardžių ir nebūna 🙂 ). Na, matau sąvade, kad yra tokia Žiurkytė Žiurkauskaitė, mano bendravardė ir bendrapavardė. Aišku, verčiu nurodytą puslapį ir… randu save! Aha, ta šventa mergaitė lietuvaitė trumpiausiu sijonu visam puslapy tai aš (malonu susipažinti 🙂 ).
Nuotraukos istorija tokia, kad visi tarybiniai vaikai (spaliukai ir pionieriai) prie Komunijos eidavo slapčiomis, dažniausiai pas močiutę kaime. Kiek atsimenu, lygtais buvau baigus dvi ar tris klases, tai ten vaizduojami gūdūs 1987 m. ar kokie 88 m. Vasarojome kaime pas močiutę ir kas rytą drebėdavom šaltoje bažnyčioje, kur malonus kunigėlis mums aiškino tikėjimo tiesas ir per neįtikėtinai “krūtą” aparatą rodydavo “vidiaką” apie Kristaus gyvenimą.
Mergelės lelijėlės
“Vidiakas” buvo įdomiausia sėdėjimo neįtikėtinai šaltoje bažnyčioje dalis. Prisimenu, kad besėdint klauptuose spoksodavau į ant altoriaus užrašytą žodį “kryžius” ir bandydavau sudėlioti iš žodyje esančių raidžių kuo daugiau žodžių (iki šiol tokia asociacija su ryžiais man kyla :)). Dar su pussesere, kurią matote nuotraukoje man iš dešinės, regzdavome įvairius pabėgimo iš pamokėlių sąmokslus, nes turėdavom daug reikalų miestelio parduotuvėje (ūkinių prekių skyriuje pardavinėjo labai gerą laką nagams :D) ar (neįtikėtina, bet tikra!) knygyne! Laukuvos knygynas buvo žaliam mediniam pastate pirmam aukšte palipus “išeiginiais” laiptais (tais, kurie iš gatvės pusės, paprastai namiškiai pro juos nevaikšto). Ir tame knygyne būdavo deficitinių kalendoriukų! Atsimenu, kaip man drebėjo rankos, kai užėjus radau visą seriją kalendoriukų su oro balionais. Ech, maži džiaugsmai…
Taigi, grįžusios po komunijos buvom tradiciškai nufotografuotos savo dėdės Lino. Kas galėjo pasakyti, kad po beveik dvidešimties metų būsim valsčiaus žvaigždės 😀
Kai kurios knygos tiesiog praryjamos. Kaip sauja žemuogių. Kaip rožinis cukrinės vatos debesis ant pagaliuko, suspausto tarp lipnių pirštų. Be didelių pastangų, beveik nepastebimai. Viena žemuogė už vieno skruosto, antra po liežuviu, trečia…V.Woolf knygos man primena kietas karameles, kurios burnoje tirpsta lėtai lėtai, ir reikia valios pastangų ne paskubomis, o lėtai ja mėgautis, kad tiesiog nesutriauškinti tarp dantų. Nors laikau save patyrusia skaitytoja, bet V.Woolf knygas man nelengva skaityti. Vos tik dėmesys ne visiškai sutelktas į sudėtingą teksto tėkmę, pametu pasakojimo siūlą ir nebesusigaudau tekste.
“Link švyturio” – psichologinis šeimos portretas. Būtent portretas, o ne šeimos istorija, nes V.Woolf kaip visada meistriškai žaidžia su laiko rėmais. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu galvoje. Knygą sudaro trys dalys. Pirmojoje- tik viena gana idiliška vasaros pabaigos diena. Šeima ir svečiai kitądien planuoja iškylą į švyturį, bet ji neįvyksta. Antroji dalis- žymiai trumpesnė už pirmąją- pasakoja apie dešimtmetį sekusį po tos vasaros dienos, o trečiojoje dalyje- vėl viena diena po ankstesniajame skyriuje aprašytų dešimties metų. V.Woolf tarsi rodytų mums juodai baltą filmą, iš pradžių labai sulėtintai, ištemptai, po to lyg sugreitintai prasuka į priekį karo baisumus ir šeimą ištikusias nelaimes (jos tik trumputės pastabėlės skliausteliuose tarsi pabrėžia žmonių gyvenimų trumpalaikiškumą), o po to vėl grižta prie pradinio sulėtinto tempo, tokiu būdu gražiai struktūriškai įrėmindama knygos tekstą. Man ypač imponuoja tas jos sugebėjimas tarsi sulėtinti dieną, aprašyti ją taip detaliai, jog atrodo, kad ji niekada nesibaigs, jog tai- ilga kaip šimtmečiai diena. V.Woolf “Mrs.Dalloway” juk irgi aprašo tik vieną dieną, bet įspūdį neapsakomą palieka: jei tai viena, niekuo neypatinga diena yra pilna tokių išgyvenimų, minčių, prisiminimų, tai kokio dydžio iš tiesų yra mūsų gyvenimai?
Knygos centre- ponia Ramsey ir jos vyras- pasipūtęs ir labai savimi patenkintas profesorius bei jų aštuoni vaikai leidžia vasaros dienas Skye saloje. Kartu su jais atostogauja ir šeimos draugai: menininkė Lily Briscoe,moteris žeminantis filosofas Charles Tansley,Augustus Carmichael- nelabai vykęs poetas ir kiti. Apie veiksmą negaliu rašyti, nes jo ten beveik ir nėra. Ne veiksmas yra svarbiausias dalykas V.Woolf knygoje, o veikėjų psichologiniai monologai. Būtent V.Woolf laikoma viena pasąmonės srauto literatūroje pradininke. Ir būtent tas srautas apsunkina skaitymą ir būtent tas srautas yra magiškas V.Woolf kūrybos ingredientas. Jei įsikabini į jį, jam pasiduodi ir leidiesi būti jo nešamas, neišdildomas įspūdis yra garantuotas.
Virginia Woolf
Tiek ponia Dalloway, tiek ponia Ramsey stengiasi būti puikios ir svetingos šeimininkės. Ponia Ramsey svarbu, kad vakarėlis patiktų svečiams, kad mėsa būtų pakankamai minkšta, kad niekas prie stalo nenobuodžiautų, kad, neduokdie, vaikai nepavėluotų vakarienės. Nes jos kaip moters vertė yra tiesiogai proporcinga į stalo pateikiamos mėsos kokybei. Skamba baisokai, ar ne? V.Woolf labai aiškiai nubrėžia neteisybes tarp lyčių: tai, kuo užsiima vyrai yra be galo svarbu, jiem rezervuotas intelektualinis kūrybinis darbas, o moterys, anot Charles Tansley, “negali rašyti, negali tapyti”. Ponas Ramsey žiūrėdamas į savo žmoną galvoja, kad ji nėra protinga, ji, ko gero, net nelabai supranta apie ką skaito, bet ji, vis dėlto yra graži. Knygos veikėjai moteris nuolat vertina pagal jų išvaizdą, grožis- vienintelė kategorija rezervuota moterims. Skaičiau ir erzinausi, skaičiau ir pykau.
Ypač man patiko vakarienės scena. Mano akimis, tai kone meistriškumo viršūnė. V.Woolf puikiai aprašo didžiulę draugiją už vieno stalo, bet niekaip negaliu atsistebėti, kaip jai pavyko sukurti tą jausmą, jog kiekvienas žmogus yra pats sau. Jog jungia juos tik tokie išoriniai dalykai kaip bendra vakarienė, bendra staltiesė, bendri paviršutiniški pokalbiai. O iš tikrųjų jie yra nepaprastai vieniši (tarsi H.Murakami “sputnikai”)
Ramių dienų aprašymuose autorė sugeba paliesti “dideles” temas: laikinumą, realybės sybjektyvumą, lygybę tarp lyčių. V.Woolf sukurta istorija- nepaprasta skoninga, estetiška ir lyriška. Man V.Woolf buvo praėjusių metų atradimas, ir tas atradimas tebesitęsia.
Perfrazuoju vienos žinomos pjesės pavadinimą į klausimą “Kas neskaito Virginijos Woolf?”. Būtinai paskaitykit.
Pirmas sakinys: ‘Yes, of course, if it’s fine tomorrow,’ said Mrs Ramsay.
Mano svainis neseniai gavo dovanų. Na, dovanas visada malonu gauti, bet čia jau aš supapavydėjau (baltai, žinoma 🙂 ), nes dovana buvo gauta iš leidyklos! Apie dovaną galite paskaityti čia. Žinoma, aš labai džiaugiuosi, kad kiti gauna dovanų, bet aš irgi noriu :), todėl visų žiurkių vardu kreipiuosi į leidėjus:
Mieli leidėjai, mes irgi mielai priimtume dovanojamas knygas su gražiais viršeliais ir nelabai (geriau jau stenkitės, kad būtų gražūs 🙂 ). Mielai knygas perskaitysime ir pakomentuosime savo bloge (pažadame komentuoti nešališkai (kas ne visada gali jums patikti :)), o paskui net padovanotume savo blogo skaitytojoms ir -jams. Taigi, siųskite dovanas adresu:
Tikriausiai visi esat kada nors girdėję Girulių pavadinimą. Giruliuose gi didžioji dalis pajūrio pionierių stovyklų būdavo, ar ne? 🙂 Iki šiol į Girulius važiuoja 4 maršruto autobusas – dūmindamas puškuoja į tą Girulių kalną, nuo kurio leidžiantis matosi jūra – ech, kokioj romantiškoj vietoj yra mano biblioteka.
Keliukas į biblioteką
Taigi, kaip matot iš nuotraukos, ji yra visai šviežia. Kiek girdėjau, ją Girulių bendruomenei kažkas už kažką pastatė, nelabai žinau, nelabai man ir rūpi, svarbu, kad toks nerealus objektas Giruliuose atsirado. Aišku, mano biblioteka labai labai toli nuo manęs, bet užtat, kaip aš laukiu, kada važiuosiu į uošviją ir keliausiu į biblioteką! Šią žiemą tai tiesiogine prasme teko klampoti 🙂 Čia užsnigtas keliukas 🙂 Ir varvekliai ant stogo…
Varvekliai
Mano bibliotekoj yra labai faina bibliotekininkė. Jauna, maloni ir visai nepikta, kaip kartais būna bibliotekose :). Atrodo, tokia užkampio mažytė bibliotekėlė (na tikrai mažytė, pirmą kartą atėjus pagalvojau, nu, ir kaip čia galiu ką nors įdomaus rasti keliose lentynose!!!), bet tikrai randu daug naujų knygų. Didžioji šiais metais perskaitytų knygų dalis buvo iš bibliotekos!
Dar man labai patinka, kad joje yra vaikų skyrius. Atskiram kambariuke yra gražus vaikiškas kilimas, daug vaikiškų knygelių ir žaisliukų. Kai vasarą ten nukeliaudavau su savo kukuliu, tai mama keliauja kuistis prie savo lentynų, o mažulė – prie savo 🙂 Super! Atrakcija mums abiem. Mama, aišku, galėtų visą dieną ten sėdėt, tik kad kukulio kantrybė tik kokiai valandžiukei tempia.
Kai buvau ten paskutinį kartą, bibliotekininkę radau sėdinčia pustamsy – liepta kiek įmanoma daugiau taupyti. Sakė, kad mėnesį biblioteka bus uždaryta, nes niekas jos, atostogaujančios, nepavaduos. Liūdna. Na, bet mėnesį pakentėsim iš anksto apsirūpinę knygom. Man tik baisu, kad iš viso neuždarytų, nes neteksiu vienos mėgstamiausių savo knygų vietų…
Perskaičiau. Greitai. Skaitos lengvai, kaip autorė ir buvo pažadėjus. Na, koki pirma trečdalį paskaičiau ir galvoju – kažkas netaip, tikrai nejaučiau tokio malonumo kaip skaitant pirmąsias Dauguvietytės knygas. Pradėjau galvoti, kodėl kodėl kodėl??? Galvojau galvojau ir sugalvojau, kad vis dėlto labiausiai jos knygose man patinka senų laikų aprašymai. Kažkaip man neįdomu buvo skaityti, kokios šiuolaikinės laidos jai patinka, kokios – ne ir panašiai. Įdomiau skaityti apie tai, kur manęs dar nebuvo nei kvapo 🙂 Ypatingai įdomus tarpukario laikotarpis. Nes kažkaip iš visokių literatūros kūrinių daug žinome, kaip gyveno kaimiečiai, o va, kaip miestiečiai tai nelabai… Bet vėliau knygoje vėl daug prisiminimų, dėl to skaniai susiskaito.
Kažkaip pasigedau knygoje pasakojimo, kaip ir kodėl Galina Dauguvietytė po karo atsidūrė Prancūzijoje. Gal buvo aprašyta kitose knygose, o aš nebeprisimenu? Knygoje dažnai mini, kaip buvo vakaruose, kaip ištekėjo, o kaip atsidūrė? Buvo pabėgelė? Tikriausiai…
Patiko paskutinis skyrius “Ji artėja”. Nuoširdus ir šiltas. “Puikiai žinau. Ji artėja. Mirtis. Mano biologinio laikrodžio mechanizmas jau genda, užsikerta ir, jaučiu, greit sustos. (…) Jaučiu, kad nebesu tokia mikli, nors laiptais užlipu gana greitai, nedūstu, dėl to negaliu skųstis. Duok Dieve, kad nesulaukčiau blogesnės savijautos. Su vienmetėmis man sunku bendrauti, nes jos kalba vien apie ligas. Turiu vienintelę klasės draugę, su kuria galiu paklabėti ne apie ligas, o apie tai, kur kokį kremą nusipirkti :). (…) Keista, kad net sapnuose niekas nepapasakoja, kaip yra kitame pasaulyje, ar ten pavyko susirasti savo kompaniją. (…) Visą laiką sukausi tarp tokių žmonių, kad dabar galiu sakyti – kokia esu laiminga. Laiminga, nes įkrauta nuo vaikystės – kroviau, kroviau į save ir dabar dar kraunu. (…) Atėjo metas, kai aš, kaip ir mano mama, galiu pasakyti tuos pačius žodžius: gyvenau ilgą ir įdomų gyvenimą, bet gali būti, kad paskutinę gyvenimo minutę pagalvosiu – Viešpatie, bet juk aš nieko nežinau apie gyvenimą.”
Džiaugiuosi, kad nuėjau į susitikimą su Galina Dauguvietyte, džiaugiuosi, nes nereikės gailėtis, kad per vėlu. Nors nenustebčiau, jei sulauktume dar vienos knygos 🙂
|o prie smetonos!… :)|
P.S. O čia vienas youtube’inis epizodas iš knygos.
Vakar Švedijoje prasidėjo kasmetinis knygų išpardavimas. Išvakarėse dar kartą peržvelgiau į pašto dėžutėje rastus katalogus ir konstatavau, kad šiemet per daug neišlaidausiu. Buvo keletas knygų, kurių norėjau. Dar galvojau nuvažiuoti ten iš pat ryto, šeštą valandą, bet po to persigalvojau. Sėdžiu darbe ir save raminu, jog šiemet tikrai daug nepirksiu, kad turiu knygų, kad pirksiu tik tas, kurių labai labai norėsiu. Kad nepasiduosiu reklaminiams triukams ir neprisipirksiu nereikalingų, mažiau norimų knygų.
Po darbo nuvažiavau į savo pagrindinį knygyną. Žmonių buvo daug, praeiti buvo sunku. Iš pradžių eidama palei vieną stala, prisirinkau iškart net kelias. Bet vėliau dalį iš jų padėjau atgal. Nors skaitau daug knygų apie karalienes, atidėjau į šalį P.Gregory “The Constant Princess”, buvau beimanti L.Tolstoj “Ana Karenina”. Ją jau buvau skaičiusi mokykloje, bet labai greitai, nes nebuvo laiko, o reikėjo per porą dienų spėti perskaityti, nes nagrinėjome mokykloje, tai iki šiol šiek tiek sąžinė graužia, kad be meilės skaičiau. Bet nusprendžiau, jog jei kada ją vėl skaitysiu, tai tik originalo kalba. Tai ir Karenina pasiliko knygyne.
Namo į mano lentynas iškeliavo:
M.Pessl Special Topics in Calamity Physics (nes vienas interneto puslapis, įvertinęs mano mėgstamas knygas, pasiūlė perskaityti ir šitą)
Bodanis “Passionate Minds”
L.Jones “Mister Pip” (nes skaičiau, jog pretendavo į Booker premiją)
O trupinukas gavo Dick Bruna knygutę “Miffy” ir vieną su R.Scarry piešiniais.
Tiesa, dar nupirkau vieną anglišką, bet nesakysiu kokią, nes kada nors galvoju suorganizuoti konkursą čia ir padovanoti ją kuriam nors skaitytojui/-ai.
Išėjau patenkinta savo geležine valia ir sąmoningumu. Ėjau namo tokia džiaugsminga, jog sąžinė dėl išleistų pinigėlių manęs negraužia. Juk pirkau tikrai nedaug, ir knygas atsirinkau protingai, o ne lyg akis išdegusi prie kasos lėkiau su krūva knygu. Žodžiu, buvau patenkinta ir galvojau, kad pradedu elgtis suaugusiškai.
… … …
Tai kurių velnių man vakare reikėjo lįsti į internetinių knygynų puslapius?
Prieš kokią gerą savaitėlę nusipirkau 2010 m. vasario-kovo Miesto IQ. Nusipirkau, nes patraukė akį užrašai ant viršėlio: “Knygos be lapų”, “Kaip atpažinti gerą knygą?” Tik paskui pastebėjau, kad žurnalo tema “Skaitantis miestas”. Tada jau puoliau pirkt 🙂 ir namo parsinešus ir pavarčius juokinga pasidarė, kad ir mes bloge, ir žurnalas tas pačias temas aptarėm: apie elektroninį knygos skaitytuvą, bibliotekas, gerų knygų kriterijus 🙂 Čia tikriausiai kolektyvinė pasąmonė suveikė :).
Šį kartą tikrai neblogas numeris. Straipsnių apžvalga čia.
O čia keletas citatų, kurios skaitant užkliuvo:
“Šiemet Tolerancijos žmogaus titulu įvertintas Tomas Venclova prieš 40 metų savo esė apie kultūrą ir jos foną rašė, kad “miestietiškoji kultūra nėra impresionistiniai miestų peizažai ar architektūros pamonklų apdainavimas, … ją pirmiausia lydi erudicija, ieškojimo drąsa ir atsakingumas, tolydumo pojūtis, taip pat protingo skepticizmo dozė”. (2 psl.)
Beje, Tomas Venclova yra vienas iš nedaugelio man imponuojančių žmonių. Šiandieninėje “Vilniaus dienoje” su juo interviu, žiūrėkite 15 pls.
20 Miesto IQ puslapy – Andriaus Užkalnio tekstas (tas pats, kur apie Angliją parašė). Tai net susijuokiau, kai pamačiau, kad net straipsnyje neapsėjo be išnašų. Jau galvoju apie jį kaip apie išnašų karalaitį 😀 Iš jo straipsnio “Baltos lankos, juodos avys miesto skruzdėlyne”: “Vaikščioju po tą Osakos knygyną, vos ne fiziškai kažkur viduje jausdamas, kad turiu, privalau išmokti tą kalbą (to dar nepadariau), kad dingtų tas baisus jausmas, jog štai esu greta žinojimo, bet jis nuo manęs atitvertas nematoma siena: galiu paimti knygą nuo lentynos ir paliesti, galiu atsiversti, bet jos turinys hermetiškai uždaras”.
“Pavarčius mūsų spaudą atrodo, kad tekstas po truputį nyksta, susilieja ir sutampa su vaizdu. Jo kalba tokia nesudėtinga, kad, anot Somerseto Maughamo, tegalima pasakyti tik tokius paprastus dalykus kaip “tetos lietsargis liko sode””. (Rūta Marcinkevičienė)
“Man atrodo, kad yra daug ir verstinės, ir šiuolaikinės literatūros, kuri panašesnė į autoriaus saviraiškos, kažkokių ieškojimų arba ambicijų rezultatą, bet ar ten yra tikros literatūros – labai dažnai suabejoju.” (A. Mickevičius, leidyklos Versus aureus direktorius, Virginijos Tamšiūnaitės straipsnyje)
“Knygoje “Teksto malonumas” prancūzų semiotikas, literatūrologas R. Barthes’as sako: “Mėgavimosi tekstas – toks, kuris sukelia netekties pojūtį, išmuša iš vėžių (kartais net vargina nuoboduliu), išklibina skaitytojo istorines, kultūrines, psichologines nuostatas, išjudina jo skonį, jo vertybes ir prisiminimus”. Tokios knygos kaip piliulė, kurią sunkiai praryji, bet ji padeda “pasveikti” – praturtėti, daugiau suprasti.” (Virginija Tamšiūnaitė)
“Skaitymas – puiki mąstymo ir vaizduotės mankšta, padedanti atrasti ir palaikyti gyvus gyvenimo orientyrus, vertybes”. (G. Kadžiulytė Apostrofos direktorė)
Tai toks kratinys 🙂 O viskas tvarkingai – žurnale.
Mano kolegė knygų žiurkė L dažnai galvoja apie vertimo kokybę, o aš šitoj srity turiu nelabai rafinuotą skonį. Nors, žinoma, kartais ir man kai kurie dalykai, susiję su vertimu, užkliūna. Pavyzdžiui pirmajame “Žiedų valdovo” vertime į švedų kalbą, kurį atliko Åke Ohlmark, įsipainiojo ,sakyčiau, neatleistina klaida. Keliose vietose buvo sumaišyti įvardžiai, ir Nazgulų valdovą nužudo ne Eovyna, o Meris! Originale rašoma “No man kan kill me”, o vertėjas šioje vietoje “man” išvertė kaip “žmogus”, o ne kaip “vyras”. Juk Eovyna po to sako: “Su gyvu vyru reikalų tau neteks turėti! Tu žvelgi į moterį. Aš esy Eovyna, Edmundo duktė”. O kadangi Meris buvo ne žmogus, o hobitas, tai pirmajame švediškame vertime jam teko garbė nugalabyti Nazgulų valdovą. Įsivaizduojat kaip apmaudu Eovynai, kai iš jos TOKIĄ pergalę atėmė? Net nekalbu apie pyktelėjusius “Žiedų valdovo” gerbėjus.
Kita istorija susijusi su vertimais yra irgi šiek tiek liūdnoka, mano akimis žiūrint, nors yra labai reprezentatyvus šių dienų knygų leidybos simptomas. D.Brown knyga “Prarastasis simbolis” anglų kalba buvo išleista 2009 rugsėjo 15ąja. Vos po šiek tiek daugiau nei mėnesio – spalio 21ąją -ši knyga jau išversta i švedų kalbą pasirodė knygynuose (Lietuvoje- tik 2010 sausį) Kaip čia taip greitai švedams pavyko išversti? Atsakymas mane gerokai suerzino- knygą vertė šeši vertėjai. Kiekvienam teko maždaug 100 puslapių. Įsivaizduojat? Teisinamasi tuo, kad skaitytojai labai jau nekantrauja, kad jie nenori laukti. Dar kaltinama D.Brown knygos leidykla Random House ir pats rašytojas, nes jie dėl piratinių kopijų baimės atsisakė užsienio leidykloms suteikti išankstinį knygos egzempliorių, kad vertimo darbai būtų pradėti anksčiau. Šeši vertėjai verčia tą pačią knygą ir dar “ant greičio”. Na, tikrau nemanau, jog tokiu budu galima atlikti puikų veikalo vertimą. Netikiu, kad šeši vertėjai gali išlaikyti teksto ir stilistinės kalbos vientisumą.
Bet! Yra viena išimtis. Muriel Barbery knygą “Ežio elegancija” į švedų kalbą vertė dvi vertėjos, bet šiuo atveju tai, manau, buvo net privalumas. Knygą “Ežio elegancija” sudaro dviejų veikėjų Renée ir Paloma pasakojimai, tad kiekviena vertėja vertė vienos veikėjos mintis. Šitoks variantas man net labai patinka, juk taip gal net labiau pabrėžiama knygus struktūra ir veikėjų kalbiniai skirtumai. Beje, filmas pagal knygą šį mėnesį jau pradėtas rodyti Lietuvoje
Šiaip tai aš, kaip jau minėjau, esu tikrai neišranki vertimams, išskyrus vertimus iš švedų į lietuvių. Jei kada skaitau kokį švedų rašytoją lietuviškai, tai labai jau dažnai vartau akimis ir dūsauju.
Vėl “Obuolio” knyga. Apie ją senokai vaikščiojau ratais knygyne, bet kažkaip vis kaina atbaidydavo, kol galiausiai nusipirkau su nuolaida “Pegase”. Tikriausiai pirmą kartą taip buvo: perskaičiau knygą ir puoliau žiūrėt filmą (vakar iki pirmos žiūrėjau, ajajajai sunkus rytelis). Ir iš viso, kai pradėjau galvoti, nuo ko viskas prasidėjo nuo vištos, ar nuo kiaušinio – niekaip negaliu sugalvot. Iš kur aš ištaukiau šitą filmą, kuris jau seniai manęs laukia neperžiūrėtas? Gal nusižiūrėjau iš “Kino pavasario”? Visai neatsimenu. Na, bet gavosi viskas iš karto: ir knyga ir filmas, o, kartojuosi, taip dar nėra buvę…
Apie knygą. Visą laiką skaitant neapleido jausmas: kodėl man skaityti aprašą ant knygos viršelio buvo įdomiau nei pačią knygą? Ir nežinau atsakymo. Tikrai nežinau. Žinot, man vėl (kad ir kaip stengčiausi išvengti tos minties) peršasi jausmas, kad kaltas vertimas (ir vėl “Obuolio” vertimas!!!), o ne knyga.
Raidynas pagal raidžių pasikartojimo dažnumą prancūzų kalboje
Pats knygos atsiradimas neįtikėtinas – ji parašyta 200 000 akies mirksnių (drugelio plazdėjimų) visiškai paralyžuoto žmogaus, turinčio aiškią sąmonę, žmogaus įkalinto savo kūno skafandre, “locked-in syndrom’e”. Kodėl man ta knyga taip nesiskaitė? Juk atrodo, vieno vakaro, vieno prisėdimo knyga, o skaičiau net keletą dienų… Gal tikėjausi kažko kito? Atgailavimo ir savigraužos “kodėl negyvenau, kai galėjau”? Gal labiau apmąstymų, o ne kasdienybės aprašymo? Iki šiol galvoju ir nežinau. Gal dėl to puoliau prie filmo?
Jean-Dominique Bauby
O filmas man labai patiko. Man tikrai patiko pastatymas, muzika, aktoriai, vaizdai, operatoriaus darbas. Toks geras, kad vėl iš naujo norisi skaityti knygą (tik gal ne lietuviškai).
Iš “Kino pavasario” aprašymo: “Tai mažas kinematografinis stebuklas, paremtas tikra stebuklinga istorija. 1995 m. gruodžio 8 d. mados žurnalo „Elle“ redaktorius Jean-Dominique Bauby patyrė insultą ir liko visiškai paralyžiuotas. Iki tol smagiai gyvenęs 43 metų vyras dabar galėjo judinti tik kairiąją akį. Vienas mirksnis – „taip“, du mirksniai – „ne“. Naudodamasis tokiu fizioterapeutės sukurtu bendravimo kodu, per 14 mėnesių Bauby sugebėjo raidė po raidės sukurti lyriškus ir širdį veriančius memuarus. Jis mirė praėjus dviems dienoms po bestseleriu tapusios knygos išleidimo.” (Keistas ir komiškas faktas, kad vis kitas šaltinis skirtingai nurodo, po kelių dienų po knygos išleidimo Bauby mirė).
Bauby buvo svarbus ir įžymus žmogus, bet likimo, matyt, buvo numatyta gyventi dėl to, kad išmirksėtų knygą…
Keista, bet šį kartą sakau – pirma filmas, paskui knyga.