Sveikiname iš visos širdies. 
Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu –
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.
Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.
//Justinas Marcinkevičius
O kuris J.Marcinkevičiaus eilėraštis yra tavo mėgstamiausias?
K.Ž.G
(šį mėnesį) bet jūs galit. Šiandien gavau laišką, kad Baltos lankos visoms savo knygoms taiko 30% nuolaidą perkant internetu. Aš nieko nepirksiu, tik pažiūrėsiu, gerai? 🙂
|susilaikančioji|
Šios dienos klausimas “Ar būna, kad skaitydamas knygą neiškenti ir paskaitai pabaigą?” puikiai tinka įspūdžių, atsiradusių po D.Tartt knygos “Slapta istorija”, dėlionei pradėti. 
Pirmas sakinys: “THE SNOW in the mountains was melting and Bunny had been dead for several weeks before we came to understand the gravity of our situation.”
Tiems, kurie skaito šitą knygą, nereikia versti paskutiniųjų jos puslapių, kad sužinotų, kuo viskas baigsis. Autorė pati viską atskleidžia jau prologe ir tokiu būdu tarsi nuvainikuoja smalsumą sužinoti, kas bus. Bet paradoksalu, jog būtent tas išankstinis žinojimas suintensyvina visą tekstą. Kai žinai, kas įvyko, naturalu klausi, kodėl taip atsitiko. Ir D.Tartt atsako į tą klausimą labai detaliai, intelektualiai, metodiškai, puikiai kontroliuodama įvykius ir tekstą.
Knygos pasakojimas parašytas pirmuoju asmeniu: Richard Papen gėdinasi savo tėvų, savo kilmės ir labai nori patekti į gana snobiškų, pretenzingų studentų intelektualų draugiją, kurią sudaro Henry, Francis, dvynukai Charles ir Camilla ir tas pats Bunny, apie kurio likimą sužinome jau pirmajame sakinyje. Jam pavyksta įsilieti į grupę ir kartu su jau minėtais žmonėmis mokytis klasikinės graikų kalbos pas ekscentrišką profesorių, kurio kiekvienas žodis jiems tampa tarsi nenuginčyjama tiesa, kone aklai sekamu religiniu kanonu, o antikiniai idealai ir ritualai tampa sektinu pavyzdžiu net amerikietiškoje koledžo aplinkoje. Kartą Henry, Francis, Camilla ir Charles su narkotikų ir alkoholio pagalba pabando bakchanalijos (šventės, skirtos vyno dievo Dionizijaus) metu pajusti ekstazę ir, pasiekę beprotybės ribą, padaro tai, kas yra vienas didžiausiu tabu mūsų visuomenėje. Apie tai sužino Bunny, ir jo elgesys tai sužinojus apsprendžia jo paties gyvenimą.
Kadangi D.Tartt jau pačioje pradžioje atskeidžia paslaptį skaitytojui, visas jos pasakojimas, kone kiekvienas žodis tarsi pabrėžia tą neišvengiamybę, kurios link savaip keliauja visi veikėjai.
Tekste pilna nuorodų ir sąlyčio taškų su graikų antikine ir su vakarietiškaja moderniąja literatūra, naturalu, jog yra aliuzijų į F.Dostojevskio knygą “Nusikaltimas ir bausmė”, nes autorė didelį dėmesį skiria baimės ir nerimo (žodis “nerimas” prastai nusako tą būseną, angliškasis “anxiety” man atrodo daug tikslesnis) aprašymui.
(ir vėl ta neskaityta “Nusikaltimas ir bausmė” kažkaip sugeba visur prasiskverbti, jau turbūt niekur nedingsiu- reikės perskaityti, a tai pristojo lyg kokia nelaba dvasia 😉 )
“Slapta istorija” – D.Tartt debiutas, išleistas 1992 ir sutiktas itin palankiai tiek kritikų, tiek skaitytojų. 2002 išleista antroji D.Tartt knyga “The Little Friend”, o 2012 laukiama ir trečiosios.
Skaičiau knygą ir vis galvojau, kaip čia atsitiko, jog pagal ją nėra sukurto filmo. Skaičiau ir bandžiau įsivaizduoti, kas galėtų vaidinti šaltąjį autodidaktą Henry (pirma mintis- Robert Pattinson), o kas tiktų Charles, Frances ar Camille vaidmenims.
Šiaip tai visokie kriminalai ir trileriai nėra mano mėgstamas žanras. Jei skaitau detektyvus, tai tik apie Šerloką Holmsą ir Miss Marple, nes kitaip “nervai nelaiko”, bet šitą knygą tikrai nesigailiu pradėjusi skaityti. Ne prievartos pilni ir detalūs nužudymo aprašymai , o įdomūs veikėjų chrakteriai bei sodrios baimės ir įtampos pilnas veiksmas yra į “Slaptą istoriją” itraukiančios jėgos paslaptis.
K.Ž.G
Ogi duoti paskaityti 1985 m. leidimo knygiūkštę Šarlio Pero (Charles Perrault Contes) pasaką “Raudonkepuraitė”. Paėmiau knygą bibliotekoje savo kukuliui, nes kukulio močiutė jai prieš miegą vis seka “Papuraitę”, tai kartu ir sau – pasitobulinti detalėse. Ir ką? Išsigandau. Tikrai. Visų pirma man baisios iliustracijos (dail. Ada Skliutauskaitė). Na, jos gal ir nebaisios, bet jau tikrai ne vaikiškos. O ir spausdinant tikriausiai spaustuvės darbininkai buvo dažus iš sandėlio išvogę – nes spalvos – tamsios ir murzinos. Net kepuraitė nėra žavingai raudona 😦
O pasakos detales tai pačiai teks sukurti, kodėl tikriausiai nereikia nė aiškint:
“Vilkas, nutaisęs plonesnį balsą, sušuko:
– Patrauk virvelę, velkė ir atšoks.
Raudonkepuraitė patraukė virvelę, ir durys atsidarė.
Vilkas, pamatęs ją įeinant, užsitraukė anklodę ir sako:
– Padėk ant skrynelės pyragą, pastatyk puodynėlę ir eikš pas mane atsigulti.
Raudonkepuraitė nusirengė ir atsigulė. Ji labai stebėjosi, kad senelė tokia keista, kai neapsivilkusi.”
brr…
|išsigandus|
Linos Dūdaitės iliustracijas. Knygų mugėj savo kukuliams nupirkau dvi knygutes, o jų pirkimą nulėmė nuostabios iliustracijos, į kurias rankos pačios tiesias. Gražios spalvingos ir kiek jose veiksmo – tikrai yra ką su kukuliu aptarti – kas ką beveikiąs, kokios ausys, akys, rūbai ir spalvos. Kur plaukia laivai, kokios žuvys paveiksluose ir vazonėliai su rateliais, kodėl zuikis pavargęs, o voveraitė “atsipūtus”, ar skanūs pyragėliai su vyšniom ir senelės žemuogės ant smilgelės? Dvi gražios knygelės: Luis Sepulveda “Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti” ir Gintaro Beresnevičiaus “Kaukų šeimynėlė”. Noris skaityti ir skaityti tuos paveikslėlius.
|įsimylėjusi|
Šiąnakt turbūt nemiegosiu. O jei miegosiu tai trumpai. Perskaičiau kaip tik pusę- 350 puslapių ir lygiai tiek pat liko. Atsiplėšti neįmanoma.Kai pabaigsiu, būtinai parašysiu, ką apie ją galvoju.
K.Ž.G
Visą savaitę dirbau kaip pašėlusi: paskaitos, workshopai, studentų darbų taisymas. Žodžiu, sunki, bet nuostabi savaitė. Tik štai skaitymui laiko nebuvo labai daug. Vis pataikydavo į traukinį įlipti koks kolega, tai tekdavo šnekėtis, o ne skaityti. (tradiciškai vartau akis).
Ketvirtadienį visą dieną į kabinetą užeidinėjo studentai, vos spėjau suktis. Ir to chaoso viduryje girdžiu tą garsą, kuris praneša, jog į kompiuterio pašto dėžutę atėjo elektroninis laiškas. Pažiūriu – o ten- Emily Dickinson eilėraštis. Ir tada prisiminiau, jog interneto puslapyje DailyLit pradėjau prenumeruoti jos eilėraščius.
Man labai smagi ta DailyLit siūloma nemokama paslauga, kuri leidžia užsiprenumeruoti knygos skyrius. Užsiregistruodamas pats nustatai kaip dažnai ir kuriuo laiku nori gauti tekstą. O gražių tekstų ten tikrai yra daug. Yra ir romanų, ir savipagalbos knygų. Galima skaityti ir apie filosofiją, ir apie valgių gaminimą. Užsiprenumeruoti galima ir L. Tolstojaus, ir M.Cervantes, ir A.Dumas, ir E.Zola, ir J.Austen, ir F.Kafkos knygas … pasirinkti tikrai yra iš ko. Dalį O.Wild “The Picture of Dorian Gray” skaičiau būtent su DailyLit.
Siūlau pabandyti. Miela gauti tuos elektroninius laiškus. Kartais net įsivaizduoju, jog pats autorius man juos asmeniškai siunčia.
Įsvaizduojat, kaip smagu, kad nei Fiodoras, nei Francas, nei Oscaras manęs nepamiršta? 😉
K.Ž.G
Žiurkele, žiurkele, oi, prišnekėjai tu man apie tą akių vartymą. Dabar, kai esu nepatenkinta vartau akis. Šį kartą daug vartymo buvo, bet ne vien dėl to, kad kažkas nepatiko, tiesiog… na, kaip galima spausdinti knygas, kur eilutėje telpa kokie penki ilgesni žodžiai? Tik pradėjus skaityt vos galva neapsisuko – taip akys turėjo lakstyti nuo vienos eilutės prie kitos – košmaras. Na, bet kad jau pasiryžau perskaityt, tai pavarčius akis skaičiau toliau.
Šį kartą mano rankose paslaptingos Teodoros L. knyga Kitas Elenos gyvenimas. Šiaip nebūčiau skaičiusi šitos knygos, nes kol nebuvau jos pavarčius, Teodora man asocijavosi su stora teta kaimyne, na, o ką ji įdomaus gali man pasakyti? Bet… pasirodo, paslaptingoji Teodora L. yra mano brangiojo klasiokė ir brangios draugės kursiokė. Taigi, ji man visai nebepaslaptinga ir tikrai ne stora teta kaimynė :). Na, bet grįšiu dar prie paslaptingumo. Na, nusprendė autorė būti anonimė, susigalvojo pseudonimą, o tai kam tada ant knygos nugarėlės dėti savo nuotrauką? Pirmas variantas: kad tokios skaitytojos kaip ašai negalvotų, kad tai stora teta kaimynė parašė (sutinku), antro varianto kaip ir neturiu. Na, gerai. Nusprendė neatskleisti savo vardo, bet įdėjo nuotrauką, kad kas pažįsta atpažintų net su tamsiais akiniais 😛 (nes kaip gi kitaip pusbrolių krašte?). Vaikiška? Pusiau anonimė su pusiau slapyvardžiu.
Viršelis man patinka. Graži skaidri akis. Ilgos blakstienos.
Hmm. Taigi, prie ko čia ta “gintarinė Baltija”. Na, mūsų su žiurkele literatūros mokytoja komentuodama mūsų paauglystės rašinėlius yra pasakius kažką panašaus kaip: “Kas pirmasis pavadino Baltiją “gintarine” – buvo genijus, kas šimtasis – kvailys”. Na, man knygoje ištisai kliuvo standartiniai epitetai ir palyginimai tokie kaip “kvapni kava”, “metalinės akys”, “spengiant pajūrio tylai” (iš viso nevykęs, nes jūra apskritai labai retai kada tyliai spengia),”apsikabinusi draugės dėdę lyg didelį pliušinį meškiną”… Hmm.
Pirmojoje knygos dalyje heroją (ar heroję?) Eleną persekioja “KAŽKAS”. Iš didžiųjų raidžių. Nesižinosim, kas iki pat knygos pabaigos. Kažkaip intriga kuriama iš nieko, nes intrigos tiesiog nėra. Jei kas žiūrite/žiūrėjote tokį serialą Lost, tai įsivaizduojate tą serialo nusivažiavimo jausmą, kai žiūrovą (mane) pradeda užknisti, kai į visus klausimus yra atsakoma klausimu, nutylėjimu arba atsakymas sukuria dar didesnę paslaptį (“Who are you? What’s your name?” Ats.: “You do not need to know” arba “I will tell you later”). 😐 Tai va toks va jausmas skaitant. Vėliau pradeda lyg ir aiškėti, kad “kažkas” atsirado po didelės išdavystės, bet galiausiai ta siužeto linija paliekama ant ledo, nes “kažkas” – kažkieno mirtis. Nesakysiu, kieno, jei sugalvotumėt skaityt.
Juokingai atrodė pasakojimas, kad lietuvis herojės dėdė plaukiodavo Venecijoj su gondola (vairuodavo). Na, gondola tai ne valtis lietuviška. Kiek atsimenu iš gidės pasakojimo, ne taip jau lengva ją vairuoti ir ne kiekvienas sugalvojęs gali tai daryti. Na, tiek to, gal atmintis paveda.
Nustebau knygoje aptikusi daug skaičių. Pvz. Elenos ūgis 175 cm, Keukenhofo parko Olandijoje plotas 80 akrų, gėlės kainavo 9000 lirų, automobilis važiavo 140 km/h greičiu. Hmm. Ant knygos viršelio minima, kad autorė labai daug keliauja, na, bet čia gi ne kelionių vadovas. Mes tikrai patikėsim, kad Teodora L. buvo Olandijoj, nereikia minėti parko ploto… Aš irgi ten buvau, įkvėpiau mintimis žydinčių jacintų kvapo 😀 😀 😀 Esame priversti patikėti, kad Teodora L. gyveno Italijoj, nes kaip kitaip žmogus žinotų, kokia gėlių kaina liromis? O iš Lietuvos į Milaną kas gi daugiau gali važiuoti jei ne ilgakojė gražuolė manekenė, ne žemesnė nei 170 cm? Garantuotas baro padavėjo dėmesys, o tada juk jau yra ir apie ką parašyt, ar ne? Skaitant tuos skaičiukus vis lindo mintis, kad autorė tiek daug žino visko ir tą viską taip nori skaitytojui pasakyti…
Dar knygoje sužinosit kaip Teodora L. žavisi Irvingu ir kokias jo knygas yra skaičiusi 🙂 (dieve, jau darausi bjauri) Vis labiau panašėja į dienoraštį ar autobiografiją. O aš norėčiau pati sugalvoti, ką Elena skaito.
Kad pati nepatapčiau burbančia stora kaimyne, pacituosiu vieną man LABAI patikusią vietą, kurią perskaičius išsišiepiau kaip galėdama (pailsinau vartomas akis), nes taip priminė tikrą merginų draugystę ir mano brangias drauges:
“Elena nuėjo į miegamąjį kloti plačios draugės lovos, kurioje abi daug kartų miegojo dėdamos galvas į skirtingus galus. “Tu per garsiai kvėpuoji”, – sakydavo ji susiraukusiai Arinai. “O tu nenormali”, – visuomet pasigirsdavo tas pats atsakymas.”
🙂 🙂 🙂
** (viena už pastangas, kita už citatą)
|stora burbanti žiurkė|
Gėlele po rudens šalnų,
Koksai išblyškęs tavo veidas.
Saulutė tyliai nusileido,
Ir tu miegok: saldžių sapnų!
Ramiai ilsėkis po sniegu,
Tave užklos jo rankos baltos,
Kol taip seniai girdėtas balsas
Tave pažadins iš miegų.
Tau paukščiai neša dovanų
Iš tolumų gražiausia dieną.
Girdi? Per žemę gandas eina:
Pavasaris ne už kalnų!
/Liutauras Degėsys/
Jūs nepatikėsite, nes aš pati nepatikėsiu, ką radau! Ogi pačią tikriausią knygą apie pačią tikriausią knygų žiurkę! Jūs net neįsivaizduojate, kokiais šviesos greičiais ta knyga buvo surasta ir tapo mano nuosavybe (net virpu iš jaudulio). Taigi, susipažinkite: Firminas – pati tikriausia knygų žiurkė!
Sulaužiau visus pasižadėjimus artimiausiu metu knygų nepirkti :), bet juk tikrai su priežastimi. Pirmoji pažintis su Firminu čia.
Greit susipažinsim ir artimiau 😉
|fanė|
Šiandien mano sporto klubas buvo patapęs skaitymo klubu. Na, šiaip labai dažnai pastebiu, kaip sporto klube žmonės, mindami dviračius ar kitaip bandydami į savo sveikėjantį kūną pasikviesti sveiką sielą, skaito laikraščius ir žurnalus, bet šiandien net du sportininkai skaitė knygas tuo didžiai mane nustebindami. Žmonių buvo gal penkiolika, o gal ir mažiau, du iš jų skaitė knygas, o dar kokie trys -keturi laikraščius ir bulvarą. Skaitantis klubas 🙂 Aišku, džiaugias širdis, matydama skaitančius žmones, bet tokio skaitymo aš nelabai suprantu, nes pati nelabai taip galėčiau. Nes, nors ir esu moteriškos lyties žiurkė ir, pasak moterų žinovų, galiu dirbti kelis darbus vienu metu (ką ir darau dažniausiai), bet sportuoti ir skaityti tai nesugebu. Pagarba sugebantiems 🙂 Vienas skaitytojas skaitė kaškokią storą grožinės literatūros knygą, o skaitytojos knygos pavadinimo taip ir nepavyko išvysti, nors aš iš smalsumo vis šmirinėjau aplinkui mojuodama rankomis ir bandydama įžiūrėti knygos pavadinimą. Nepavyko :(. Pamačiau tik kažkokį graikiško biusto pavikslą cezarį kokį ar kažką panašaus. Na, knyga gan rimtai atrodė su tais biustais, todėl dar labiau nustebau 😐
Nors skaitau visomis įmanomomis ramybės akimirkomis (maitindama kukulį, kramtydama pusryčių sumuštinį ar žiūrėdama žinias 😀 😀 :D), skaityti sporto klube aš nemoku. Na, galėčiau ant patogios sofutės prie administratorės, bet tikrai ne ant dviračio. Na, ir ant dviračio galėčiau, bet tik ne mindama. O gaila, tiek spėčiau suskaityt per tą valandžiukę…
Gal tu sugebi skaityti “aktyviai”?
|tik sportuojanti sportininkė|
Šiandien pabaigiau skaityti J.Austen knygą “Protas ir jausmai”. Kaip tik ją skaitysime greitai knygų klube, tai, pamaniau, jog laikas pradėti skaityti ją dar kartą.
Perskaičiau labai greitai, o dėl to, manau, jog turėčiau dėkoti žaviam ir lengvam J.Austen rašymo stiliui.
Šįkart skaičiau lietuviškąjį knygos leidimą (Alma littera, 2009. Vertė Danguolė Žalytė), o kadangi man kolegė knygų žiurkė mane išmokė paisyti vertimo, tai aš neišvengiamai pradėjau prie jo kabinėtis. Vertėja D.Žalytė yra patyrusi, 2008aisias metais net apdovanota lietuvių PEN centro premija “Metų vertėjo krėslas” (už Salman Rushdie romaną „Klounas Šalimaras“), bet aš skaitydama kliuvau už teksto. Nenusimanau vertimo klausimuose, tad kalbu iš skaitytojo “varpinės”.
Pirmiausia man užkliuvo vienos pagrindinės veikėjos vardas. Originale- Marianne, o lietuviškame vertime- Marianė. Na man ta “ė” vardo pabaigoje labai nepatinka, “a” dar galėčiau suprasti… Pagooglinau vardą “Marianė”, tai visai nedaug jų tokių yra. Radau dar vieną, bet ir ta- iš Alma littera knygos vertimo.
Šiaip tai man vertimas pasirodė gal ir visai nieko, bet keletoje vietų tikrai užkliuvo,buvo akivaizdu, kad vertimas keistokas, tad pasiėmiau angliškąjį leidimą ir palyginau:
Originalas : “With me!- in the utmost amazement-well sir-be quick- and if you can – LESS VIOLENT”
Vertimas: “... ir jei galima… ne taip AISTRINGAI”
Suprasčiau, jei būtu verčiama “ne taip dramatiškai”, bet žodis “aistringai” tikrai čia netinka.
Originalas: “Though uncertain that anyone were to blame, she found fault with every absent friend. They were all thoughtless or indolent.”
Vertimas: “Suprasdama, kad žmonės niekuo dėti, ji vis pyko ant visų.Arba nedėmesingi, arba tinginiai”. Čia, manau, tikrai grubiai versta.
Kliuvo man ir tai, kad vertėja kai kur sudalindavo J.Austen sakinius į trumpesnius, o tai, sakyčiau, labai svetima J.Austen kalbos tėkmei. Erzino ir tai, kad Bartono kotedžas buvo sulietuvintas, o Barton parkas – paliktas be “-as”.
Jei skaitydama užtikdavau minėtas vertimo silpnąsias vietas, tai tik akim pavartydavau, bet kai pamačiau šitą, tai net garsiai namuose pradėjau piktintis:
Originalas: “Marianne was in every respect materially better, and he declared her entirely out of danger.” (Kontekstas: Marianne keletą dienų sunkiai sirg0)
Vertimas: “Marianė buvo daug geresnė, ir ponas Haris paskelbė, kad pavojus nebegresia“. Būt įdomu sužinoti, už ką ta MarianĖ 😉 buvo geresnė. Paprasčiausia juk būtų buvę pasakyti, jog ji jautėsi geriau.
Apie pačią knygą parašysiu šiek tiek vėliau, nes dabar niekaip negaliu ramiai prisėsti, esu apsikrovusi studentų darbais. Bet iškart pasakau, (kad niekam nekiltų abejonių, ar reikia skaityti “Protą ir jausmus”) kad knyga labai žavinga, miela ir pilna J.Austen išmoningos ironijos.
K.Ž.G
Bandau skaityt lietuvių knygas. Šį kartą pasiėmiau Romualdo Granausko “Duburį”. Prisipažinsiu, dėl to, kad buvo smalsu, kokia ta knyga, pagal kurią pastatytas vienas iš nedaugelio lietuviškų filmų.
Na, ką? Lietuvių literatūros mylėtojams: labai labai lietuviška knyga – su lietuviška nuotaika, lietuviškomis spalvomis – kaip filme juodai-balta=pilka (net vasara kažkokia pilka). Lietuviška pabaiga? Kiek supratau iš interviu su filmo režisieriumi Gyčiu Lukšu (filmo dar nemačiau) – jis pabaigą pakeitė (dėl to labai apsidžiaugiau), nes ir knygos pabaiga tokia labai lietuviška – nepatinka man knygų pabaigos, kurios jau aiškios, gerai, jei ne nuo knygos pradžios. Režisierius sako, kad R. Granauskui patiko filmo pabaiga. Gal ir man patiktų?
Knygos pagal viršelį tikrai nesirinkčiau. Na, būtų visai net geras viršelis, bet kam tos akys ir tos lūpos su keturiais dantim?
Daug knygos veiksmo vyksta tarybiniame uostamiestyje, ir tos eilutės man tikrai labai labai priminė tą klaikų Klaipėdos vėjų ūžesį ir amžiną pliurzą žiemą. Tokiomis dienomis siaubingai reikia namų, kad galėtum pareit, išlipus iš šlapių batų įjungti šiltą geltoną šviesą ir gerti aviečių arbatą užsikandant duona su sviestu. O jei tokių nėra? Jei tik bendrabučio kambarys (bendrabučius įsivaizdavau tuos, kur prie Vėtrungės) su trim kambariokais ir kilkių konservais? Brr… Klaiki nuobodybė-beprasmybė-pilkybė su standartiniais butais – standartiniais santykiais – besaikio gėrimo duburiais.
O čia citata mano sesei: “O Dieve, koks staiga pasigirsdavo basų kojų trepsėjimas į pakalnę! Ir verksmas mažesniųjų, kurie bėgdami atsilikdavo ar pargriūdavo.” 😉
Tai kaip gi ta knyga? Patiko ar nepatiko? Susiskaitė lengvai, nenusimetė ir nereikėdavo verstis skaityt, ir būdavo smalsu, kas ten bus toliau, bet neatsidurs mano mylimųjų sąraše – tiesiog knyga ir tiek. Trys balai iš penkių. ***
|lietuviško kaimo ž|
PS Po dviejų savaičių taisau knygos vertinimą į keturias žvaigždutes. Kiek būtų iš dešimties? Gal kokie 7,5 – 8 🙂 Sunku vertint skaičiais.
…A ir B ant lapo…
Gal einam rašyti Nacionalinio diktanto? Įdomu, koks rašytojas šiais metais kurs tekstą? Kas pasirašot? Gal kažkuris iš mūsų pats raštingiausias šiemet? Drąsiau! Aš jau beveik beveik einu ir Eglė jau beveik beveik eina, ar tiesa, Egle? 😉
|pamiršusi visas taisykles|
knyguziurkes.com 
