Šiandien skaityti tingiu ir rašyti tingiu, tai nutariau paskaičiuoti :). Mūsų bloge jau buvo vienas knygų sąrašas, o dabar aptikau kitą, tokį truputį didesnį. Kas įdomiausia, kad galiu ekstrapoliuoti neekstrapoliavus, bet perskaitytų knygų procentas beveik toks pat: iš 100 knygų sąrašo – 6, iš 1001 – 70. Įdomu, tik kad keletas iš sąrašo perskaityta visai neseniai, o keletas stovi labai labai arti eilėj. Jei netingėsit ir jūs paskaičiuokit (sskaičiavau persikėlus į excel 🙂 ) Skaiiuojant vis norisi įtraukti matytus filmus, o kai kurios knygos tokios žinomos, kad net nebežinau, ar šiai žinomos, ar skaičiau. Tai kur bent kiek kilo abejonė, neįskaičiavau.
Šiandien ieškojau vienos knygos, o radau kitą. Tokią patrintą ir suklijuotą. O vadinasi ji “Aš atsisuksiu atgal”. Išleista 1993 m. Atsimenu, kaip labai labai jos norėjau ir kaip buvau pagatava numirt iš laimės, kai ją laikiau rankose. Aha, tais senais laikais net buvau netikra “Foje” fanė. Netikra todėl, kad fanų klubo nuostatai sakė, kad nariais gali būti tik “suaugėliai”, kuriems suėję 16, o man buvo 15, ir tėvai man neleisdavo bastytis paskui grupę, kaip pridera tikriems fanams. Mama buvo įsitikinus, kad aš įsimylėjus Mamontovą, ir aš jai niekaip nesugebėdavau išaiškint, kad ne jį, o muziką 🙂 Atsimenu tą įspūdį, kai skaičiau ir supratau, kad Mamontovas žmogiškas žmogus. O kokį įsivaizdavau? Na, nežinau, bet ne tokį, apie kokį skaičiau. Tikriausiai įsivaizdavau sėdintį liūdną ant stogo ir spoksantį į dangų 🙂
Dar būdamas vaikas
Aš užlipdavau čia
Ir kojas nukaręs
Svajojau nakčia
Liūdnojo vaizdo riterio šypsena
Na, romantiškai įsivaizdavau. Atsimenu, kaip sustingau, atsivertusi paskutinį puslapį, kur nuotraukoj jis nuostabiai šypsojos 🙂 Mano liūdnojo vaizdo riteris su tokia šypsena… Va tokia svarbi knyga, sujaukus mano paauglišką galvą, nes žmonės visai kitokie, nei mes juos įsivaizduojam. Ir dar atsimenu kaip labai linksmą knygą. Dar ir dabar, jei sakau “Ei!”, mintyse pasakau “mėlyni plaukai tinka tau labai – aš sąmonės netenku” 🙂
O pirmą Foje įrašą gavau kasetėj, kur kažkaip sutrauktai, sulėtintai ir braškančiai traškėjo “Laužo šviesa”, dėl tokio “nuostabaus” skambesio netapus mano mėgstama daina. Einu ieškot kokio seno gero disko, įdomu, ką dar rasiu, nes… “vieną kartą Paryžiuj…”
Labai gražiai man čia viskas susidėliojo: po psichologinio trilerio “Slapta istorija” panorau kažko visiškai kitko, tad pasiėmiau mano mylimos draugės knygų žiurkelėsL dovanotą G.Dauguvietytės knygą “Dialogai su savimi”. Ypač tiko skaityti per kovo 11ąją: ir lietuviškos kalbos smagią dozę gavau ir istorijos gražią pamoką perskaičiau. Skaitau, o ausyse lyg girdėčiau pačios Galinos Dauguvietytės balsą.
Mano drauge žiurkelėL jau rašė apie šitą knygą ir aš labai pritariu jos nuomonei, kad skaitosi labai lengvai, o labiausiai užburia pasakojimasi apie tarpukario Lietuvą. Kažkada (berods “Žvaigždutėje” buvo išspausdinti Tūbelytės prisiminimai apie smetoninę Lietuvą, tai aš juos skaitydavau su didžiausiu pasigerėjimu. Įdomu, ar tie atsiminimai yra išleisti knygos pavidalu?)
G.Dauguvietytė "anais" laikais
G.Dauguvietytė pasakoja iš širdies. Be pagražinimų, be kažkokios vidinės cenzūros, be bandymų įsiteikti kitiems, be ypatingo korektiškumo. Ji pasisako už “beržinę košę”, netiki, jog žmonės gali sulaukti pagalbos iš psichologų, duoda pylos moterims už jų keičiamas pavardes ir t.t. , bet tai neerzina, nes ji tai daro gana savikritiškai, per daug savo nuomonės nesureikšmindama.Ne visais klausimais mano ir autorės nuomonės sutampa, bet labai apsidžiaugiau, kai G.Dauguvietytė parašė, jog nemėgsta A.Čechovo pjesių. “…Čechovo nemėgstu. Jei nėra aistrų, ugnies, tai man tokie veikalai nepatinka. Čechovo herojai gi visada suvytę, liūdintys, bevaliai. “Trys seserys” vis žada:” Į Maskvą, į Maskvą!” Tai važiuokit jūs į tą Maskvą. Kiekgi galima žadėti, norėti ir neišvažiuoti?”
Dėkoju knygos sudarytojai I.Liutkevičienei, kuri išsaugojo G.Dauguvietytei būdingą kalbos ir pasakojimo stilių. Skaičiau ir širdis kone iš džiaugsmo suspurdėdavo, kai perskaitydavau kokį pagal lietuvių kalbos kultūros kanonus nepriimtiną žodį, prisimindavau savo vaikystę ir žodžius, kurie kažkaip nepastebimai dingo iš mano emigrantinės lietuvių kalbos: mandras, zavadyla, varažyti, caca, su cveku ir kt.
Vieno dalyko man trūko- nuotraukų. Skaitau apie Kiprą Petrauską, ir labai užsinoriu pamatyti, kaip jis atrodė. Skaitau apie Audrių Chadaravičių, Bronių Talačką, ir tiesiog baisiausiai prisireikia pažiūrėti, kokie jų veidai. Labai norėjau pažiūrėti, kaip atrodė G.Dauguvietytės mama, kaip atrodė Antanina Vainiūnaitė ir Vincė Jonuškaitė-Zaunienė.
Knyga man pasirodė gražiai nostalgiška. Tokia be pagraudenimų, be perdėto jautrumo, be per didelio dramatizmo, bet nuoširdi, atvira, šiek tiek saviironiška. Ar galėtų būti kitaip, kaip knygos autorė yra tokia įdomi, gerbtina ir charizmatiška asmenybė?
Šiai gražiai dienai paminėti ieškojau tinkamo teksto. Ir radau šitą. Ir nors dainuodavom šitus žodžius prieš 20 metų, jie vis dar labai tinkami šiandienai.
Pabudome ir kelkimės
Iš nevilties į neviltį, per prarastąjį rojų,
Paniekinti, pažeminti, išganymo ieškojome.
Iš nuodėmės į nuodėmę – į ją supanašėjome,
Ir kai visai pajuodome, kai likom tik šešėliai jos
Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis?
Aušra įsidienojusi – pabudome ir kelkimės!
Į Lietuvą sugrįžtame čiabuvėliais, pražuvėliais,
Namų nebepažįstame, lietuviai – nelietuviai mes?
Per skaistyklas, per pragarus, iš nežinios į nežinią,
Mes pagaliau atradome, kad Lietuva – tai sąžinė.
Pabudome, pabudome, pamatėmė, pamatėme Kad mes ją patys žudėme, be sąžinės vienatinę.
Bedaliai savo žemėje, mes patys save niekinam,
Mes patys save žeminam, mes pasidarėm niekieno
Pabudome, o dvasioje dar pasilikom elgetos.
Kodėl mes laisvės prašome? Argi laisvi taip elgiasi?
Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis,
Aušra įsidienojusi, pabudome ir kelkimės!
Autorius:K. Genys
O jei žiūrėsiu iš savo knygų žiurkės varpinės, tai vis galvoju, kaip gerai, kad istorija taip pasisuko. Juk dabar galime skaityti visas knygas, kurios tik yra išleistos. Juk dabartniams vaikams negrūdama į galvas politinė propaganda, jog knygų yra daugiau, jog jos išgražėjo, jog kai kurių jų nereikia slėpti.
Šios dienos proga skaitau G.Dauguvietytės “Dialogus su savimi” ir klausausi Čiurlionio “Jūros”.
Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu –
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.
Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.
//Justinas Marcinkevičius
O kuris J.Marcinkevičiaus eilėraštis yra tavo mėgstamiausias?
(šį mėnesį) bet jūs galit. Šiandien gavau laišką, kad Baltos lankos visoms savo knygoms taiko 30% nuolaidą perkant internetu. Aš nieko nepirksiu, tik pažiūrėsiu, gerai? 🙂
Šios dienos klausimas “Ar būna, kad skaitydamas knygą neiškenti ir paskaitai pabaigą?” puikiai tinka įspūdžių, atsiradusių po D.Tartt knygos “Slapta istorija”, dėlionei pradėti.
Pirmas sakinys: “THE SNOW in the mountains was melting and Bunny had been dead for several weeks before we came to understand the gravity of our situation.”
Tiems, kurie skaito šitą knygą, nereikia versti paskutiniųjų jos puslapių, kad sužinotų, kuo viskas baigsis. Autorė pati viską atskleidžia jau prologe ir tokiu būdu tarsi nuvainikuoja smalsumą sužinoti, kas bus. Bet paradoksalu, jog būtent tas išankstinis žinojimas suintensyvina visą tekstą. Kai žinai, kas įvyko, naturalu klausi, kodėl taip atsitiko. Ir D.Tartt atsako į tą klausimą labai detaliai, intelektualiai, metodiškai, puikiai kontroliuodama įvykius ir tekstą.
Knygos pasakojimas parašytas pirmuoju asmeniu: Richard Papen gėdinasi savo tėvų, savo kilmės ir labai nori patekti į gana snobiškų, pretenzingų studentų intelektualų draugiją, kurią sudaro Henry, Francis, dvynukai Charles ir Camilla ir tas pats Bunny, apie kurio likimą sužinome jau pirmajame sakinyje. Jam pavyksta įsilieti į grupę ir kartu su jau minėtais žmonėmis mokytis klasikinės graikų kalbos pas ekscentrišką profesorių, kurio kiekvienas žodis jiems tampa tarsi nenuginčyjama tiesa, kone aklai sekamu religiniu kanonu, o antikiniai idealai ir ritualai tampa sektinu pavyzdžiu net amerikietiškoje koledžo aplinkoje. Kartą Henry, Francis, Camilla ir Charles su narkotikų ir alkoholio pagalba pabando bakchanalijos (šventės, skirtos vyno dievo Dionizijaus) metu pajusti ekstazę ir, pasiekę beprotybės ribą, padaro tai, kas yra vienas didžiausiu tabu mūsų visuomenėje. Apie tai sužino Bunny, ir jo elgesys tai sužinojus apsprendžia jo paties gyvenimą.
Kadangi D.Tartt jau pačioje pradžioje atskeidžia paslaptį skaitytojui, visas jos pasakojimas, kone kiekvienas žodis tarsi pabrėžia tą neišvengiamybę, kurios link savaip keliauja visi veikėjai.
Tekste pilna nuorodų ir sąlyčio taškų su graikų antikine ir su vakarietiškaja moderniąja literatūra, naturalu, jog yra aliuzijų į F.Dostojevskio knygą “Nusikaltimas ir bausmė”, nes autorė didelį dėmesį skiria baimės ir nerimo (žodis “nerimas” prastai nusako tą būseną, angliškasis “anxiety” man atrodo daug tikslesnis) aprašymui.
(ir vėl ta neskaityta “Nusikaltimas ir bausmė” kažkaip sugeba visur prasiskverbti, jau turbūt niekur nedingsiu- reikės perskaityti, a tai pristojo lyg kokia nelaba dvasia 😉 )
Autore D.Tartt
“Slapta istorija” – D.Tartt debiutas, išleistas 1992 ir sutiktas itin palankiai tiek kritikų, tiek skaitytojų. 2002 išleista antroji D.Tartt knyga “The Little Friend”, o 2012 laukiama ir trečiosios.
Skaičiau knygą ir vis galvojau, kaip čia atsitiko, jog pagal ją nėra sukurto filmo. Skaičiau ir bandžiau įsivaizduoti, kas galėtų vaidinti šaltąjį autodidaktą Henry (pirma mintis- Robert Pattinson), o kas tiktų Charles, Frances ar Camille vaidmenims.
Šiaip tai visokie kriminalai ir trileriai nėra mano mėgstamas žanras. Jei skaitau detektyvus, tai tik apie Šerloką Holmsą ir Miss Marple, nes kitaip “nervai nelaiko”, bet šitą knygą tikrai nesigailiu pradėjusi skaityti. Ne prievartos pilni ir detalūs nužudymo aprašymai , o įdomūs veikėjų chrakteriai bei sodrios baimės ir įtampos pilnas veiksmas yra į “Slaptą istoriją” itraukiančios jėgos paslaptis.
Ogi duoti paskaityti 1985 m. leidimo knygiūkštę Šarlio Pero (Charles Perrault Contes) pasaką “Raudonkepuraitė”. Paėmiau knygą bibliotekoje savo kukuliui, nes kukulio močiutė jai prieš miegą vis seka “Papuraitę”, tai kartu ir sau – pasitobulinti detalėse. Ir ką? Išsigandau. Tikrai. Visų pirma man baisios iliustracijos (dail. Ada Skliutauskaitė). Na, jos gal ir nebaisios, bet jau tikrai ne vaikiškos. O ir spausdinant tikriausiai spaustuvės darbininkai buvo dažus iš sandėlio išvogę – nes spalvos – tamsios ir murzinos. Net kepuraitė nėra žavingai raudona 😦
O pasakos detales tai pačiai teks sukurti, kodėl tikriausiai nereikia nė aiškint:
“Vilkas, nutaisęs plonesnį balsą, sušuko:
Lovoje...
– Patrauk virvelę, velkė ir atšoks.
Raudonkepuraitė patraukė virvelę, ir durys atsidarė.
Vilkas, pamatęs ją įeinant, užsitraukė anklodę ir sako:
– Padėk ant skrynelės pyragą, pastatyk puodynėlę ir eikš pas mane atsigulti.
Raudonkepuraitė nusirengė ir atsigulė. Ji labai stebėjosi, kad senelė tokia keista, kai neapsivilkusi.”
Linos Dūdaitės iliustracijas. Knygų mugėj savo kukuliams nupirkau dvi knygutes, o jų pirkimą nulėmė nuostabios iliustracijos, į kurias rankos pačios tiesias. Gražios spalvingos ir kiek jose veiksmo – tikrai yra ką su kukuliu aptarti – kas ką beveikiąs, kokios ausys, akys, rūbai ir spalvos. Kur plaukia laivai, kokios žuvys paveiksluose ir vazonėliai su rateliais, kodėl zuikis pavargęs, o voveraitė “atsipūtus”, ar skanūs pyragėliai su vyšniom ir senelės žemuogės ant smilgelės? Dvi gražios knygelės: Luis Sepulveda “Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti” ir Gintaro Beresnevičiaus “Kaukų šeimynėlė”. Noris skaityti ir skaityti tuos paveikslėlius.
Laivai ant katino šonoKatinas ir knygaKaukaiVoveraitė/voveriukas Pavargęs
Šiąnakt turbūt nemiegosiu. O jei miegosiu tai trumpai. Perskaičiau kaip tik pusę- 350 puslapių ir lygiai tiek pat liko. Atsiplėšti neįmanoma.Kai pabaigsiu, būtinai parašysiu, ką apie ją galvoju.
Visą savaitę dirbau kaip pašėlusi: paskaitos, workshopai, studentų darbų taisymas. Žodžiu, sunki, bet nuostabi savaitė. Tik štai skaitymui laiko nebuvo labai daug. Vis pataikydavo į traukinį įlipti koks kolega, tai tekdavo šnekėtis, o ne skaityti. (tradiciškai vartau akis).
Ketvirtadienį visą dieną į kabinetą užeidinėjo studentai, vos spėjau suktis. Ir to chaoso viduryje girdžiu tą garsą, kuris praneša, jog į kompiuterio pašto dėžutę atėjo elektroninis laiškas. Pažiūriu – o ten- Emily Dickinson eilėraštis. Ir tada prisiminiau, jog interneto puslapyje DailyLit pradėjau prenumeruoti jos eilėraščius.
Man labai smagi ta DailyLit siūloma nemokama paslauga, kuri leidžia užsiprenumeruoti knygos skyrius. Užsiregistruodamas pats nustatai kaip dažnai ir kuriuo laiku nori gauti tekstą. O gražių tekstų ten tikrai yra daug. Yra ir romanų, ir savipagalbos knygų. Galima skaityti ir apie filosofiją, ir apie valgių gaminimą. Užsiprenumeruoti galima ir L. Tolstojaus, ir M.Cervantes, ir A.Dumas, ir E.Zola, ir J.Austen, ir F.Kafkos knygas … pasirinkti tikrai yra iš ko. Dalį O.Wild “The Picture of Dorian Gray” skaičiau būtent su DailyLit.
Siūlau pabandyti. Miela gauti tuos elektroninius laiškus. Kartais net įsivaizduoju, jog pats autorius man juos asmeniškai siunčia.
Įsvaizduojat, kaip smagu, kad nei Fiodoras, nei Francas, nei Oscaras manęs nepamiršta? 😉
Žiurkele, žiurkele, oi, prišnekėjai tu man apie tą akių vartymą. Dabar, kai esu nepatenkinta vartau akis. Šį kartą daug vartymo buvo, bet ne vien dėl to, kad kažkas nepatiko, tiesiog… na, kaip galima spausdinti knygas, kur eilutėje telpa kokie penki ilgesni žodžiai? Tik pradėjus skaityt vos galva neapsisuko – taip akys turėjo lakstyti nuo vienos eilutės prie kitos – košmaras. Na, bet kad jau pasiryžau perskaityt, tai pavarčius akis skaičiau toliau.
Teodora L.
Šį kartą mano rankose paslaptingos Teodoros L. knyga Kitas Elenos gyvenimas. Šiaip nebūčiau skaičiusi šitos knygos, nes kol nebuvau jos pavarčius, Teodora man asocijavosi su stora teta kaimyne, na, o ką ji įdomaus gali man pasakyti? Bet… pasirodo, paslaptingoji Teodora L. yra mano brangiojo klasiokė ir brangios draugės kursiokė. Taigi, ji man visai nebepaslaptinga ir tikrai ne stora teta kaimynė :). Na, bet grįšiu dar prie paslaptingumo. Na, nusprendė autorė būti anonimė, susigalvojo pseudonimą, o tai kam tada ant knygos nugarėlės dėti savo nuotrauką? Pirmas variantas: kad tokios skaitytojos kaip ašai negalvotų, kad tai stora teta kaimynė parašė (sutinku), antro varianto kaip ir neturiu. Na, gerai. Nusprendė neatskleisti savo vardo, bet įdėjo nuotrauką, kad kas pažįsta atpažintų net su tamsiais akiniais 😛 (nes kaip gi kitaip pusbrolių krašte?). Vaikiška? Pusiau anonimė su pusiau slapyvardžiu.
Viršelis man patinka. Graži skaidri akis. Ilgos blakstienos.
Hmm. Taigi, prie ko čia ta “gintarinė Baltija”. Na, mūsų su žiurkele literatūros mokytoja komentuodama mūsų paauglystės rašinėlius yra pasakius kažką panašaus kaip: “Kas pirmasis pavadino Baltiją “gintarine” – buvo genijus, kas šimtasis – kvailys”. Na, man knygoje ištisai kliuvo standartiniai epitetai ir palyginimai tokie kaip “kvapni kava”, “metalinės akys”, “spengiant pajūrio tylai” (iš viso nevykęs, nes jūra apskritai labai retai kada tyliai spengia),”apsikabinusi draugės dėdę lyg didelį pliušinį meškiną”… Hmm.
Pirmojoje knygos dalyje heroją (ar heroję?) Eleną persekioja “KAŽKAS”. Iš didžiųjų raidžių. Nesižinosim, kas iki pat knygos pabaigos. Kažkaip intriga kuriama iš nieko, nes intrigos tiesiog nėra. Jei kas žiūrite/žiūrėjote tokį serialą Lost, tai įsivaizduojate tą serialo nusivažiavimo jausmą, kai žiūrovą (mane) pradeda užknisti, kai į visus klausimus yra atsakoma klausimu, nutylėjimu arba atsakymas sukuria dar didesnę paslaptį (“Who are you? What’s your name?” Ats.: “You do not need to know” arba “I will tell you later”). 😐 Tai va toks va jausmas skaitant. Vėliau pradeda lyg ir aiškėti, kad “kažkas” atsirado po didelės išdavystės, bet galiausiai ta siužeto linija paliekama ant ledo, nes “kažkas” – kažkieno mirtis. Nesakysiu, kieno, jei sugalvotumėt skaityt.
Juokingai atrodė pasakojimas, kad lietuvis herojės dėdė plaukiodavo Venecijoj su gondola (vairuodavo). Na, gondola tai ne valtis lietuviška. Kiek atsimenu iš gidės pasakojimo, ne taip jau lengva ją vairuoti ir ne kiekvienas sugalvojęs gali tai daryti. Na, tiek to, gal atmintis paveda.
Nustebau knygoje aptikusi daug skaičių. Pvz. Elenos ūgis 175 cm, Keukenhofo parko Olandijoje plotas 80 akrų, gėlės kainavo 9000 lirų, automobilis važiavo 140 km/h greičiu. Hmm. Ant knygos viršelio minima, kad autorė labai daug keliauja, na, bet čia gi ne kelionių vadovas. Mes tikrai patikėsim, kad Teodora L. buvo Olandijoj, nereikia minėti parko ploto… Aš irgi ten buvau, įkvėpiau mintimis žydinčių jacintų kvapo 😀 😀 😀 Esame priversti patikėti, kad Teodora L. gyveno Italijoj, nes kaip kitaip žmogus žinotų, kokia gėlių kaina liromis? O iš Lietuvos į Milaną kas gi daugiau gali važiuoti jei ne ilgakojė gražuolė manekenė, ne žemesnė nei 170 cm? Garantuotas baro padavėjo dėmesys, o tada juk jau yra ir apie ką parašyt, ar ne? Skaitant tuos skaičiukus vis lindo mintis, kad autorė tiek daug žino visko ir tą viską taip nori skaitytojui pasakyti…
Dar knygoje sužinosit kaip Teodora L. žavisi Irvingu ir kokias jo knygas yra skaičiusi 🙂 (dieve, jau darausi bjauri) Vis labiau panašėja į dienoraštį ar autobiografiją. O aš norėčiau pati sugalvoti, ką Elena skaito.
Kad pati nepatapčiau burbančia stora kaimyne, pacituosiu vieną man LABAI patikusią vietą, kurią perskaičius išsišiepiau kaip galėdama (pailsinau vartomas akis), nes taip priminė tikrą merginų draugystę ir mano brangias drauges:
“Elena nuėjo į miegamąjį kloti plačios draugės lovos, kurioje abi daug kartų miegojo dėdamos galvas į skirtingus galus. “Tu per garsiai kvėpuoji”, – sakydavo ji susiraukusiai Arinai. “O tu nenormali”, – visuomet pasigirsdavo tas pats atsakymas.”
Jūs nepatikėsite, nes aš pati nepatikėsiu, ką radau! Ogi pačią tikriausią knygą apie pačią tikriausią knygų žiurkę! Jūs net neįsivaizduojate, kokiais šviesos greičiais ta knyga buvo surasta ir tapo mano nuosavybe (net virpu iš jaudulio). Taigi, susipažinkite: Firminas – pati tikriausia knygų žiurkė!
Firmin
Sulaužiau visus pasižadėjimus artimiausiu metu knygų nepirkti :), bet juk tikrai su priežastimi. Pirmoji pažintis su Firminu čia.
Šiandien skaityti tingiu ir rašyti tingiu, tai nutariau paskaičiuoti :). Mūsų bloge jau buvo vienas knygų sąrašas, o dabar aptikau kitą, tokį truputį didesnį. Kas įdomiausia, kad galiu ekstrapoliuoti neekstrapoliavus, bet perskaitytų knygų procentas beveik toks pat: iš 100 knygų sąrašo – 6, iš 1001 – 70. Įdomu, tik kad keletas iš sąrašo perskaityta visai neseniai, o keletas stovi labai labai arti eilėj. Jei netingėsit ir jūs paskaičiuokit (sskaičiavau persikėlus į excel 🙂 ) Skaiiuojant vis norisi įtraukti matytus filmus, o kai kurios knygos tokios žinomos, kad net nebežinau, ar šiai žinomos, ar skaičiau. Tai kur bent kiek kilo abejonė, neįskaičiavau.
