Dalelė Japonijos per Lietuvą atkeliavo į Švediją

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

Šiandien pašto dėžutėje (iki jos vėl teko klampoti per naują sniegą) radau mano brangiosios draugės žiurkytės L dovaną. (Ačiū ,mano mylima drauge.) Ji man atsiuntė Rasos Žalynaitės knygą “Haiku”. Joje 31as haiku.

Knygutė man pasirodė labai gražiai apipavidalinta. Tokia neperkrauta, paprastai elegantiška, na, tokia, rytietiškos estetikos pilna.


Haiku poezija man visada primena lyg gerokai sulėtintą akimirką kine. Visi kiti tebesilaiko greito tempo, kažkur bėga, o haiku yra tarsi sustoti, įkvėti oro, apsižiūrėti aplinkui ir atrasti ką nors paprasto ir gražaus. Būti čia ir dabar.

Tiek kūnu, tiek jausmais, tiek mintimis.

Ne vien japonai ir Rasa Žalynaitė rašo haiku. Prieš porą dienų “The Guardian” kaip tik skaičiau, kad Sun Microsystems generalinis direktorius Jonathan Schwartz apie savo pasitraukimą iš pareigų (ir to priežastis) socialiniame tinkle Twitter pranešė būtent haiku forma:

Financial crisis
Stalled too many customers
CEO no more.

Finansinė krizė/Įklampino per daug klientų/Nebe generalinis direktorius (iškart atsiprašau už vertimo kokybę )

O čia galima paskaityti  lietuviškus haiku apie Vilnių.

Man labai miela širdžiai tie mažutėliai haiku. Tik įspėju – egzistuoja šalutinis poveikis. Jei daug jų skaitysit, atrodys, kad net mintys galvoje rikiuojasi ritmiškai pagal haiku tvarką.

K.Ž.G

Knygų sostinė ar provincija?

~ kzL ~ 6 Comments

Taip šiandien vadinasi redakcijos skiltis (6 psl.) “Vilniaus dienoje”. Na, turiu pasakyti, kad kai išgirdau, kad Vilnius nori būti knygų sostinė (ir žiurkelė apie tai rašė), tai man net pikta pasidarė. Pikta todėl, kad kas jau kas, o mes tikrai dabar neverti taip vadintis. Bent jau dabar, kol aplinkui skamba tas žodis iš “K” raidės. Kam norėti būti knygų sostine, jei akivaizdu, kad dabar tam nėra lėšų? Kad vėl padaryti “belekaip”, o paskui turėsim gerą pasiteisinimą – sunki finansinė padėtis, galim skirti tik XXX XXX lt. Ką politikai nori apgauti? Patys save? Nenoriu gyvent žodinėj knygų sostinėj. Noriu tikroj, o tai bus dar negreit, bet aš geriau palauksiu. Prisijungsit?

Kairioji tamsos ranka

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Jau minėjau viename ankstesniame įraše, kad žiūriu į science fiction literatūrą be didelės meilės ir su didele porcija snobiškumo. Paaiškinti savo elgesio niekuo negaliu, na nebent tuo, jog vaikystės sovietinė  science fiction nepadarė man didelio įspūdžio (Išskyrus “Žmogų amfibiją”, bet ir tai turbūt labiau priklauso nuo to, kad labai jau man patiko V.Korenev vaidinantis Ichtiandrą). M.Bulgakovo “Šuns širdis” gal dar nieko buvo, bet kažkaip toli man buvo iki draugo Šarikovo problemų. Ir, žinoma, negalima pamiršti K.Bulyčev “Viešnios iš ateities” (Alisa, milafon! Milafon, Alisa!)

Ta nedidelė vaikystėje gauta mokslinės fantastikos dozė, matyt, gerokai paveikė mano skaitytojišką sąmonę į neigiamą pusę. Bet kadangi gyvenu su  prisiekusiu mokslinės fantastikos mėgėju ir žinovu, buvo pats laikas bandyti keisti savo mažai kuo pagrįstus išankstinius nusistatymus.

Tad visą praėjusią savaitę skaičiau Ursula Le Guin “Left Hand of Darkness” (1969). Pasirinkau ją dėl to, jog ši knyga yra tapusi mokslinės fantastikos klasika.  Prisipažinsiu, jog skaitymas nebuvo, kaip pasakytų švedai, šokis ant rožių. Visų pirma, aš gana retai skaitau grožinę literatūrą angliškai (didelė mano skaitytojiška nuodemė). Kadangi darbinė mano kalba yra būtent anglų, tai angliški tekstai man asocijuojasi daugiau su darbu nei su laisvalaikiu. Bet vietomis tekstas pasirodė ne iš lengvųjų, turbūt todėl, kad Le Guin sukuria naują pasaulį, tad ji vartoja nepažįstamus žodžius artefaktams, būsenoms ir jausmams aprašyti.  Tai ta prasme, buvo sunkoka stumtis į priekį. Bet verta.

Genly Ai (žmonijos atstovas), nuvykęs į Gethen planetą, yra įtraukiamas į politines intrigas ir jam tenka kovoti dėl savo gyvybės, dar kartą apsvarstyti, kas priešas, o kas draugas, ir kone svarbiausia- pakeisti savo nusistatymus ir vertybių sistemą. Tai kokia gi tų pokyčių priežastis? Nenoriu atskleisti knygos turinio, bet papasakosiu tiek, kad Gethen gyventojai nėra nei vyrai nei moterys. Keletą dienų per mėnesį jie tampa arba vyru arba moterimi, tad jų visuomenė (skirtingai nuo mūsiškės) nėra įsprausta į stereotipinius rėmus. Ši U.Le Guin knyga ( laikoma vienu pirmųjų feministinės mokslinės fantastikos kūrinių) yra gana sugestyvi distopija, vaizduojanti nepaprastai šaltą ledinį  ir dažnai sunkiai suprantamą pasaulį, kuriame neegzistuoja mums pažistamos kategorijos, kur nei biologinė nei socialinė lytis nėra vienas pagrindinių visuomenės atskaitos taškų.

Iš mokslinės fantastikos galima tikėtis visokių lazerinių kardų, teleportacijos, ateivių su keistomis ausimis, įvairių skraidančių aparatų ir pan. Jei užsimanysit skaityti U. Le Guin, nebijokit- ją domina psichologiniai ir socialiniai klausimai, o ne lazerinių ginklų savybės. 🙂

K.Ž.G (konvertavusi į  kokybiškos ir įdomios mokslinės fantastikos mėgėją. Aleliuja)

Seniausia knyga namuose

~ kzL ~ 19 Comments
Mano seniausia knyga

Mano klasiokams seniausia knyga mano namuose garantuotai sukels šypseną :), nes seniausia knyga mano namuose yra Praktiškas lotyniškai-lietuviškas žodynas, išleistas laikinojoje sostinėje 1932 m. Dabar jau tiksliai nebeatsimenu, kaip knyga atsidūrė mano namuose, bet esu beveik įsitikinus, kad žemaitiškai sakant „nuo viškaus“ pas močiutę. Nesuprantantiems, apie ką mes čia, išversiu – iš močiutės palėpės. Na, pas mano močiutę „ant viškaus“ (palėpėj) yra (tikiuosi, kad vis dar yra, nes labai seniai bebuvau užlipus) tokia sena knygų spinta, kurioj buvo daug visokių knygų. Su šutve pusbrolių ir pusseserių būdami kaime mėgdavom ten užsikabaroti ieškodami paslapčių ir senovinių daiktų. „Ant viškaus“ visada džiūdavo krūva grūdų, kvepėdavo vytinamos dešros, džiūdavo žolelės ir t.t. Na, žodžiu, tikra močiutiška palėpė.

Kunigas

Na, o knygų spintoj daugiausia buvo visokios maldaknygės ir bažnytinės knygos, kurios mums, vaikams, buvo įdomios tik savo paauksuotais puslapiais (nes galėdavai įsivaizduot, kad čia kokia karaliaus knyga). Tik vėliau man reikalingas pasidarė lotynų kalbos žodynėlis, kalbos, kurią graužėm ir keikėm su klasiokais ketverius metus. Dar dabar labai gerai prisimenu kontrolinių siaubą. Brrr.

Pati knyga priklausė mano senelio broliui kun. Pauliui Racevičiui, tikriausiai ir visa spinta jam priklausė, reikės močiutės pasiklaust, dabar tiek klausimų pačiai kyla… Net pati nustebau, kad apie jį irgi radau internete. Tai tokia mano seniausios knygos istorija, kurios (čia rašydama supratau) visai nežinau. Tad gal to be continued?

|Žiurkytė nuo viškaus|

Svečiai

~ knyguziurkeG ~ 13 Comments
Sekmadienį labai smagiai pasisėdėjom su Ernest Hemingway ir Agneta Pleijel. Erzino tik tai, kad Ernest rūkė sėdėdamas prie stalo

Žinoma, kad juokauju.

Bet kaip būtų smagu, jei galečiau pasikviesti kai kuriuos rašyojus vakarienės. Tuos, kurie rašo ir dabar, ir tuos, kurie jau “išėjo iš laiko”. Įsivaizduoju, kad tai būtų toks ilgas pasisėdėjimas su raudonu vynu iki paryčių, o po to nuspręstume, kad reikia susitikti dažniau ir pažadėtume, jog greitu laiku susiskambinsime.

Taip susodinčiau savo brangiuosius svečius

O kuriuos rašytojus pasikviestumėt jūs?

K.Ž.G

Gerasis vokietis

~ kzL ~ 8 Comments

Turiu prisipažint, kad iš pradžių gan kreivai žiūrėjau į „Obuolio“ leidyklos knygas. Man atrodė, kad leidykla leisdama tokias knygas, pagal kurias yra pastatyti filmai, tiesiog ieško lengvo grobio. Net neatsiemenu, kada persigalvojau kreivai žiūrėti, gal bibliotekoje pamačius, kad gal ir neblogų knygų jie yra išleidę, na iš tiesų, neatsimenu. Ir štai mano rankose knyga „Gerasis vokietis“ (The Good German), paimta iš bibliotekos, jau žinau, kad gausiu pylos, nes taip seniai negrąžinu šios knygos, na, bet ne apie tai gi.

Kadangi mokaus būti kritiška, tai ir pradėsiu nuo visokių dalykų, kurie man nepatiko.

Visų pirma seniai jau skaičiau knygą, kuri beveik ištisai yra dialogas. Žinot, man jis ganėtinai nusibodo. Na, skaitai, skaitai ir niekaip jis nesibaigia, ir dar pradeda erzint, nes perskaičius pusę puslapio nebegali suprasti, kuris veikėjas, ką pasakė. Tada grįžti atgal ir bandai atsiskaičiuot… Brrr. Net nežinau, ar čia knyga tokia, ar vertimas ne koks, bet vietomis tiesiog nesuprasdavau minties peršokimo. Na, kai vieną kartą taip, tai dar nieko, pagalvoji, gal gerbiama skaitytoja ką nors pramiegojo ar prasvajojo, ar panašiai, bet kai toks jausmas apima gan dažnai… Ir, sakau, net nežinau, ką kaltinti…Kažkaip šį kartą norisi kaltint vertėją :(, bet gal aš ir neteisi.

 Na, o šiaip pati knygos istorija įdomi, vien dėl to ir pratempiau skaityt tuos penkis šimtus puslapių dialogų. Istorija, kurią perskaičius norisi paimti istorijos knygą ir giliau pasidomėti tuo laikotarpiu – Berlynas prieš pat karo pabaigą, kai vokiečiai jau kapituliavę, o Japonijoje dar nenumestos bombos.

 If war is hell what comes after? (iš šio filmo anonso)

Labai taiklus klausimas. Nes karas karo pabaiga nesibaigia. Patys knygos personažai pamini, kad per karą taip baisu nebuvo, kaip baisu dabar. Baisu būti vokiečiu? Baisu sužinoti tiesą apie tai, ką žmogus (tavo vyras, žmona, brolis, klasiokas) sugeba padaryti gelbėdamas savo vaiką (žydė išduodanti tautiečius naciams), laikydamasis savo idealų (mokslininkas įstojantis į partiją ir projektuojantis bombas), kabindamasis į gyvenimą (kaliniai išteisinantys savo kankintojus už pinigus), slėpdamasis už skaičių (rašydamas ekperimentų su žmonėmis išvadas)? Visi jie tik žmonės, bet ar tai geras pasiteisinimas žinant, kas įvyko?

Yra knygoje ir meilės linija (kaip filmas be jos?), bet man ji kažkaip… Net nežinau… Tokia nekokia. Lyg ir turėtų būt graži, bet man dažnai vyriškai egoistiška, net nežinau, kaip čia išsireikšt. Bet gal taip ir turi būti (būna), tik aš čia kažko užsisvajojau?

Taigi, kas tas “gerasis vokietis”? Kas iš griuvėsių išeis kaip nugalėtojas, o kas nugalėtas? Skaitysit, ar žiūrėsit filmą?

 |L|

Skaityti draudžiama!

~ knyguziurkeG ~ 11 Comments

Niekam nėra paslaptis, kad kai kurios knygos buvo draudžiamos. L.Carroll “Alisa Stebuklų šalyje” buvo uždrausta Kinijos Hunan provincijoje už tai, kad knygoje gyvūnams buvo suteiktos žmogiškos sąvybės, J.Orwell “1984” buvo uždrausta Sovietų sąjungoj, Kenijoj ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Voltaire “Candide”, D.Brown “Da Vinčio kodas”, Anne Frank dienoraštis, Kafkos “Metamorfozė”, Nabokovo “Lolita, G.Flauber “Ponia Bovary” ir daugelis kitų buvo arba vis dar yra uždraustos kai kuriose pasaulio vietose. Nacistai, kaip žinia, ne tik draudė knygas, bet ir jas degino (tokių degintojų istorijoje tikrai daug): T.Mano, B.Brechto, E.M.Remarque, E.Kästner kūryba buvo laikoma  pavojinga, tad daugelis jų knygų egzempliorių buvo sumesti į liepsnas.

Pamenu, kaip žmonės rusų kalba skaitė ištraukas iš A. Solženicyno knygos “Gulago archipelagas” . (Lietuviškai ši knyga buvo išleista tik praėjusiais metais).

Atrodo, jog knygų draudimai priklauso praeičiai. Deja. Kai internete ieškojau medžiagos apie draudžiamas knygas, negalėjau įsivaizduoti, kad tai iki šiol vyksta tokiu dideliu mastu.

Niekada negalėjau net pagalvoti, kad Jungtinėse Amerikos valstijose (“land of the free”?), demokratinėje valstybėje gali vykti tokie cirkai.  Štai, pavyzdžiui, mokyklų inspektorius Mičigane įvedė tam tikrus apribojimus (laikykitės, kad nenuvirstumėt iš nuostabos) knygoms apie Harį Poterį. Tai, kad dabartiniam popiežiui jos nepatinka, yra vienas dalykas (vadinasi, jis jas skaitė. Aš įsivaizduoju, kaip jis guli lovoje su naktine kepuraite ir skaito “HP”). Bet kad sekuliarizuotame pasaulyje “Hario Poterio” knygų neleidžiama eksponuoti bibliotekos lentynose, o jei nori jas pasiimti iš bibliotekos, reikia tėvų leidimo, yra baisu. Dabar tas sprendimas pakeistas, bet įsivaizduojat, kokius signalus siunčiame vaikams tose mokyklose?

Dorovės pasigendantis tėvas North Berwick, Maine siūlė mokyklai uždrausti J.D.Salinger “Rugiuose prie bedugnės”, o trijose mokyklose Renton, Washington iš skaitymo programos buvo išbraukta  M.Twain “Hekelberio Fino nuotykiai”, dėl joje pasitaikančio rasistinio žodžio.

Jei į pavienius moralistų tėvų  išpuolius galima reaguoti pasukiojant pirštą prie smilkinio, tai daug sunkiau yra numoti ranka į organizacijas, kurių tikslas – literatūros cenzūravimas. Štai pavyzdžiui, Citizens for Literary Standards in Schools mokykloje bando uždrausti K.Kesey “Skrydį virš gegutės lizdo” ir savo interneto puslapyje skaičiuoja, kiek kartų koks keiksmažodis yra pavartotas. Ir tokiu organizacijų yra ne viena ir ne dvi!

Net į galvą nebuvo atėjusi mintis, kad JAV kasmet reikia skelbti uždraustį knygų savaitę, kurios metu stengiamasi atkreipti visuomenės dėmesį i literatūros cenzūrą. Su lūdesiu žiūriu į šį žemėlapį, kur pažymėti knygų cenzūros atvejai Amerikoje, ir tikiuosi, kad tokių atvejų ten kasmet mažės.

K.Ž.G



Čiunga čianga arba Mama Afrika

~ kzL ~ 6 Comments

Pirmiausia tai graži knyga išoriškai. Knygyne mano akys užkliuvo ir rankos neatsispyrė, štai ką reiškia gražus ir tinkamas viršelis! Ir nors knyga buvo brangoka, vis tiek keliavo mano rankinėj su manim namo, ir buvo greitai sugraužta, nes įdomi, nenuobodi, su nuotraukom, tiesiog graži knyga.

Man atrodo, daugumai mūsų Afrika į pietus nuo Egipto, Tuniso ir Maroko, yra visiška nežinomybė.  Na, kažką girdime iš kalbačio žydrojo ekrano (kad vėl kur nors pilietinis karas, sausra ar dar kokia nors neganda), bet dažniausiai nieko apie tai, kaip gyvena paprasti žmonės, o dar įdomiau, kaip gyvena atvykėliai baltieji jų tarpe. Tai ir galite atrasti šioje knygoje – gabaliuką Afrikos kasdienybės (na, skaitytojui tai egzotika, o ne kasdienybė), gabaliuką Afrikos grožio, tradicijų, kontrastų, žiaurumo, tingulio ir daug daug spalvų.

Noriu į Afriką…

|KŽL|

Kalėdų seneli, būk geras, padovanok man šitą…

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Espresso Book Machine!

Įsivaizduokit, kaip būtų gerai: pasirenki norimą knygą, paspaudai kompiuterio klaviatūrą truputį, ir prašau,- nauja knyga. Na, namuose gal ir nelabai telpa, bet kokioje bibliotekoje ar knygyne…

Tarkim bibliotekininkė pamato, kad tam tikra knyga dingusi, ir per kelias minutes gali išsspausdinti dar vieną egzempliorių. Arba jei nori perskaityti knygą, kuri nėra daugiau leidžiama. Aš štai bandau antikvariatuose, interneto puslapiuose surasti Liūnės Sutemos senąsias knygas, pvz. “Nebėra nieko svetimo” arba “Bevardė šalis”, bet bet.. O štai būtų toks aparatas…

Tad Kalėdų seneli, norėčiau EBM. Labai labai

K.Ž.G.

Prisiminimai lentynoje

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

Menininke Isabella Vaverka kiekvienai perskaitytai knygai padaro baltą viršelį, ant kurio užrašo, kaip viena ar kita knyga ją paveikė, kokius prisiminimus ji kelia.

Savo interneto puslapyje ji rašo: “mano tikslas yra vizualizuoti mano prisiminimus, kurie yra susiję su šiais objektais (knygomis). “Specialiai šiam projektui ji padarė knygų lentyną, pritaikyta būtent jos turimoms knygoms.

Įkvėpta I.Vaverkos pavyzdžio, paminėsiu tris knygas, kurios kelia man gražius prisiminimus.

  • R.Schneider knyga “Miego brolis” man visada primena mano nuostabiuosius klasiokus. Kai tik ji buvo išleista, pasklido kalbos, kad tai magiška knyga, tad didelė dalis klasiokų užrašė ją kalėdinių norų sąrašuose (lapeliai su tais noras kabėjo auklėtojos kabinete), o per žiemos atostogas ją daugelis perskaitė. Grižę į mokyklą dalinomės įspūdžiais ir pasakojom, kaip skaitydami ją klausėmės vargonų muzikos. Knyga man visada primena tai, kad mums rūpėjo ne kokie madingi rūbai, ne akių šešėliai, o knygų skaitymas ir mokymasis iki paryčių.Primena, kaip mes garsiai juokdavomės autobusuose, kaip mes sėdėdavom ant seno parketo mokyklos koridoriuose, kaip rašydavom nesibaigiančius kontrolinius ir kaip gerai jausdavomės po paskutinės politologijos pamokos penktadieniais.
  • J.R.R. Tolkien “Žiedų valdovą” perskaičiau todėl, kad buvau kaip tik pradėjusi draugausti su savo vyru, o jis skaitė labai daug fantasy ir sci-fi knygų. Perskaičiau visas tris dalis, kad po to galėtume kartu apie jas kalbėtis. Jis man parekomendavo “Žiedų valdovą”, o aš jam- A.Baricco “Šilką”. Kai pagalvoji gerai, tai labai jau ne lygios rekomendacijos buvo: juk “Šilkas” yra plonytė knyga, o “Žiedų valdovo” – net trys tomai.  🙂
  • J.Fowles “Magą” antrą kartą skaičiau atostogaudama Graikijoje, nes knygos veiksmas būtent ten ir vyksta. Vos tik pažiūriu į knygą, prisimenu mėlynus saulės skėčius, Myrtos paplūdimį, svirplius, įdegusios odos kvapą ir knygų krūvą prie baseino krašto.

Parašykit ir jūs prisiminimus, kuriuos kelia knygos.

K.Ž.G

Provincija?

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

Žurnale “Vi läser” (“Skaitome”) perskaičiau vieną straipsnį, (autorė-Josefin Olevik , reportažo fotografė-Ylva Sundgren)nuo kurio taip gera ir šviesu pasidarė, tai norėčiau jį jums čia labai trumpai perpasakoti.

Bingsjö kaimas- Švedijos Dalarnos regione. Kaime- 72 gyventojai, 14  iš jų (20%) dalyvauja skaitymo ratelyje. Ratelyje- 13 moterų, kurių amžius nuo 59 iki 79 metų ir vienas vyras, kuriam 55-eri. Į skaitymo ratelį gyventojus sukvietė Siv, kuri buvo neseniai atsikrausčiusi į Bingsjö. Margit pasakoja: “Anksčiau buvau skaičiusi tik knygą “Emilis iš Lionebergos”, kai skaičiau ją savo anūkams.Tad aš neturėjau patirties. Bet vistiek pradėjau skaityti ir skaitysiu iki tol, kol numirsiu” .

Svea- viena iš skaitymo ratelio dalyvių. Foto-Y.Sundgren

Kita ratelio dalyvė – Solveig visada daug skaitė, tačiau apie tai nekalbėjo: “Sėdėjimas su knyga visuomet buvo laikomas tingėjimo viršūne. (…) Jei turiu gerą knygą einu gultis aštuntą valandą.”

Kaip man gražu tokius straipsnius skaityti!  🙂 Kaip būtų gerai, jei daugiau tokių skaitymo ratelių būtų tiek Švedijoj, tiek Lietuvoj, tiek likusiame pasaulyje. Ar ne? Gal tai šiek tiek pataisytų liūdną lietuvišką statistiką?

Solveig gulasi anksti, kad galėtų skaityti. Foto Y.Sundgern

Juk Lietuvoje vykdyto sociologinio tyrimo “Skaitymo mastas, kryptingumas ir poreikiai” ataskaitoje teigiama: ” Pensinio amžiaus respondentai skaito mažiausia, nors turi tam daugiausia laiko ir net lėšų stokos galimybė šios tendencijos pilnai neapaiškina, nes galima knygų įsigyti viešosiose bibliotekose”

K.Ž.G

Iliustratorė

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

Šiandien 80-ąjį gimtadienį švenčia Ilon Wikland- knygų iliustratorė, ko gero, labiausiai žinoma dėl savo iliustracijų A.Lindgren knygoms. Ji gimė Estijoje, Tartu mieste, bet kai jai buvo 14, persikėlė gyventi į Švediją. Čia ji ištekėjo, susilaukė vaikų, o 1954 metais pasiprašė darbo Rabén & Sjögren leidykloje, kurioje tuo metu jau dirbo… A.Lindgren.

A.Lindgren paprašė jos iliustruoti vieną “Mio, mano Mio” knygos skyrių, o po to “testo” jos kartu dirbo prie daugelio knygų.

I.Wikland iliustravo “Brolius Liūtaširdžius”, “Ronją plėšiko dukrą”, “Mes Varnų saloje” ir kt. Šiandieniniame laikraštyje I.Wikland pasakojo, kai A.Lindgren jai garsiai skaitydavo savo naujai parašytas knygas ir kad tik du kartus jai nepatiko I.Wiklund iliustracijos. Pirmą kartą, kai I. Wikland buvo nupiešusi praplikusį Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, o antrą kartą, kai ji nupiešė Ronją tiesiais plaukais.

K.Ž.G

Knygų žiurkės – prieš patyčias

~ kzL ~ Leave a comment

Mums, knygų žiurkėms, taip pat teko susidurti su patyčiomis, kai dar buvom jaunutės. Žinote, kaip būna – tai vienam žiurkiški dantys nepatinka, tai uodegėlė ne pagal naujausią madą išgražinta… Kitam užkliūva geri mokymosi rezultatai ir pomėgis skaityti (tada  nebuvo labai gera, kai kiti vadino knygų žiurkėm, o dabar dėl tokio aprašymo didžiuojamės)

Todėl šiandien, siekdamos apsaugoti savo ir jūsų žiurkiukus, jungiamės prie visų įmanomų prieš patyčias organizuojamų akcijų!

Spausk čia ir tapk kovotojų draugu!

O iš knyginės pusės… Tikriausiai neklysiu sakydama, kad labai daugelio knygų herojams ir net autoriams teko patyčias išgyventi. Ir jos sukeldavo tokią audrą žmogaus sieloje, kad net pavirsdavo į visus žavinčią knygą… Geriau tegul patyčios tebūna rašytojų fantazijos vaisius.

410 (tik!)

~ kzL ~ 3 Comments

Tiek knygų suskaičiavau savo namų lentynose. Koks dešimt yra ne lentynose, o visur aplink mane namuose, kad turėdama kokią vieną laisvą minutę, jos neleisčiau veltui :). Dar koks dešimt paskolinta draugėms ir draugams, dvidešimt skaito kukuliai ir koks šimtas padovanotas mano dabar lankomai bibliotekai (apie ją papasakosiu vėliau).

Po mūsų užduoto klausimo, nustebau, kad tiek daug knygų turi mūsų skaitytojai! Gal išduosit paslaptį, kur jas sutalpinat? 😉 Štai aš vieną dieną atlikau savo knygų reviziją, nes papraščiausiai buvau priversta tai padaryti – nebebuvo vietos. Taigi, atrinkau man nelabai patikusias knygas arba tokias, kurių tikrai nebeskaitysiu, ir padovanojau bibliotekai. Gaila, kad tuo metu nebuvau girdėjus apie jokią akciją, kai knygos renkamos vaikų globos namams (taip daro labdaros- paramos fondas „Jiezno vaikai“), būčiau mielai atidavus, na, bet tikiuosi, kad ir mano bibliotekoje jos kam nors pravers.

Beje, net 38% atsakiusių į klausimą turi daugiau nei 501 knygą (o aš jau įsivaizdavau, kad baisingai daug turiu), o vienas net gyvena bibliotekoje (o aš – su baltu pavydu :P)!!!

Artėja knygų mugė… Į namus tikrai parkeliaus mažiausiai dešimt knygų, neskaičiuojant vaikiškų. Kur aš jas sudėsiu???!!!

|Nesutelpanti lentynose|