Rašytoja

~ kzL ~ 8 Comments

Vaikystėje aš buvau žurnalistė ir rašytoja. Taip, taip, leidau ranka rašytą laikraštį, kurio pavadinimo dabar jau nebeatsimenu, ir kurio vienintelė skaitytoja buvau aš pati :). Ir rašiau knygą.

Šiam tikslui buvo garbingai paskirtas pusstoris languotas sąsiuvinis, nes romanas ar apsakymas turėjo būti kaip galima ilgesnis. O knyga vadinosi – kaip gi kitaip, žinoma,”Kosmoso istorijos”. Na, tuo metu man labai patikdavo fantastikos knygos ir pilna galva buvo visokių fantastinių istorijų. Atsimenu, kaip ne tik skaitydavau visas įmanomas tokio pobūdžio knygas (o jų tarybiniais laikais nebuvo perdaugiausia), bet ir viena keliaudavau į kino teatrą žiūrėti kokio „kosminio“ filmo. Neatsimenu, kodėl į filmus eidavau viena, bet tai man visai netrukdė, o ir dabartiniais laikais nematau problemos į filmą nueiti viena. Na jau tikrai nežadu prarasti filmo žiūrėjimo malonumo, jei nerandu kompanijos! Iki šiol man įstrigę kažkokio filmo dangus su dviem mėnuliais ir kažkokios lakiojo smėlio duobės, kurios įtraukdavo kosmonautus :).

Tiesa slypi anapus

Neturėjau, aišku, jokio plano, kokia bus mano knyga, žinojau tik, kad bus fantastinė ir ilga :). Kiek atsimenu, pasakojimas prasidėjo tuo, kad kažkokia gudrių vaikų grupelė atskrido į kažkokią planetą, kur stebisi visokiais keistais gyvūnais. Vienas iš jų buvo „kojakojakojakojis“ – kažkas turintis daug kojų :). Dar turiu išsaugojus tuos penkiolika ar trupinuką daugiau (su kokiu pasimėgavimu versdavau naują sąsiuvino lapą ir užrašydavau puslapio numerį vaizduodamasi tos istorijos ilgumą :)) ilgų puslapių savo knygos, tik, aišku, dabar negaliu prisiminti, kur „saugiai“ esu juos paslėpusi.

Gal ir tu esi parašęs (-iusi) knygą? O gal rašai?

Mielai sugraužtume :).

|Rašytoja maža Žiurkytė|

Apie snobiškumą, depresiją ir statusą

~ knyguziurkeG ~ 11 Comments

Vieną vasarą nusprendžiau universitete pasimokyti ko nors papildomai ir savo laimei radau kursą, kuris vadinosi “Populiarioji literatūra”. Įsivaizduokit- visą vasarą skaitai knygas, kartais nueini į seminarą, kur su kitais skaitymą mėgstančiais žmonėm  diskutuoji tai, ką perskaitei, po to eini prie jūros ir vėl skaitai. Po to nusiperki ledų ir vėl skaitai. Ne vasara, o svajonė. O jei kas paklausia, tai rimtu veidu sakai, kad mokaisi, ir visiems tai padaro neišdildomą įspūdį, kad vasarą savo noru mokaisi papildomai. Cha! O kad jie žinotų, kad tai buvo ne mokslas, o grynas džiaugsmas.

Vienas dalykas, ko šitas kursas mane išmokė, tai nustoti žiūrėti į literatūrą snobiškai (arba bent jau bandyti tai daryti). Seniau pasimaivydavau, akimis pavartydavau, kai kas nors skaitydavo kokį meilės romaną, o dabar taip nebedarau (arba darau ne taip dažnai), nes manau, jog svarbu skaityti. Jog skaitome tai, ko tuo metu gyvenime reikia. Juk ir “lengvoji” literatūra suteikia džiaugsmo, o tai ir yra svarbiausia. Viena mano draugė,  šiaip skaito tikrai daug, bet kai jai buvo diagnozuota depresija, ji nesugebėjo net laikraščių paskaityti. Vėliau, kai būklė pradėjo gerėti, ji nusprendė, kad laikas pabandyti skaityti. Pradėjo ji nuo tų meilės romanų apie gydytojus (nes būtent tos serijos knygų buvo galima rasti prie kasos jos maisto parduotuvėje). Lėtai, po truputį ji perskaitė pirmąją, po to perskaitė dar tokią pat, o vėliau jau galėjo imtis sudėtingesnių knygų, o ne vien tų apie raumeningus įdegusius rudaakius gydytojus. 😉

Göteborg knygų mugės metu buvo vykdoma apklausa, kurios metu respondentų buvo klausiama, kokio knygų žanro skaitymas suteikia didžiausią statusą?

Mano mylimoji Bridget Jones yra tiesiog apsėsta savipagalbos knygų skaitymo manijos

Atsakymai pasiskirstė taip:

1. Nobelio literatūros premijos laimėtojai  34,3%
2. Užsienietiški romanus originalo kalba  25,2%
3. Klasika 16,2%
4. Lyrika 10,9%
5. Memuarai ir biografijos 7,5%
6. Detektyvai 2,5%

7. Populiarusis mokslas 2,5%
8. Fantasy & Science Fiction 0,3%
9. Vadybos knygos 0,3%
10. Savipagalbos knygos 0,3%

Prisipažįstu, kad turiu tokių šiokių prietarų apie sci-fi, fantasy ir savipagalbos knygas, juo labiau, kad pasirodo, jog pastarosios gali labiau pakenkti nei padėti, tad tikėdamasi atsikratyti prietarų šią savaitę skaitau sci-fi knygą.

O ką jūs galvojat apie knygų statusą?

K.Ž.G

Apie fėją su mėlyna berete

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Aš manau, jog tai stebuklas, kad literatūros programa mokykloje “neatmušė” man noro skaityti. O sąlygos tam buvo sudarytos puikios. Buvau priversta skaityti Donelaitį, Daukšą, Žemaitę, Pošką, Valančių, Stanevičių, ir pamenu tą jausmą, kai REIKIA skaityti, o ne kai NORISI. Na, niekaip negalėjau įžvelgti kažkokio ypatingumo tuose nesibaigiančiuose agrariniuose gamtos aprašymuose. Gerai, kad iškenčiau iki XXa. pirmos pusės lietuvių literatūros ir užsienio rašytojų kūrinių.

Gerai, kad turėjau literatūros mokytoją (gramatika jai kaip ir daugeliui mūsų keldavo nuobodulį), kuri išmokė, kaip reikia skaityti knygas ir ko jose galima rasti. Be to, ji dar mums duodavo gražių gyvenimiškų pamokų. Ji kalbėdavo apie putlias naujagimių rankutes, apie tai, kaip ruošiant vakarienę jos vyras paliečią ranką, apie meilę, apie rudenį Skulptūrų parke.

Kiekvieno žmogaus gyvenime turėtų būti bent po vieną literatūrinę fėją

Aš labiausiai jai esu dėkinga už vieną ypatingą pamoką. Pačią gražiausią pamoką mano gyvenime.

Nors buvo šeštadienis, vyko pamokos, nes reikėjo “atidirbinėti”. Kaip šiandien pamenu : saulė už lango,  nuo senojo pašto rūmų pusės girdėjosi varpų skambėjimas, o ji mums visiems garsiai skaitė Achmatovą.

Pakylėta keturiasdešimt penkių minučių akimirka.

„Сжала руки под тёмной вуалью…

“Отчего ты сегодня бледна?”

Nieko daugiau, tik Achmatovos eilės. Tik achmatoviskas išdidumas ir stoiškumas visas keturiasdešimt penkias minutes.

Я не любви твоей прошу.

Она теперь в надежном месте.“

Ir

А ты думал – я тоже такая,
Что можно забыть меня,

Nežinau, kodėl man taip įstrigo jos eilėraščiai, jos savos vertės pajutimas ir savitvarda. Savo draugėms švedėms, kurios niekada negirdėjusios apie Achmatovą, grubiai verčiu jos eilėraščius, kad ir jos suprastų. Taip jau atsitiko, kad ta šeštadieninė literatūros pamoka yra pats gražiausias mano mokyklos prisiminimas.

Tikiuosi, kad mokytoja skaito Achmatovą kiekvienais metais. Ir dėkoju jai. Ne tik už Achmatovą, bet ir už meilę literatūrai.

O kokios buvo jūsiškės literatūros mokytojos?

K.Ž.G

Išrinkime metų knygą – ne skaitydami, balsuodami

~ kzL ~ 5 Comments

Paskutiniu metu gan dažnia tenka girdėti per LTV raginimus įlįsti į LRT interneto puslapį ir balsuoti už metų knygą. Ar gali būti keisčiau (kvailiau?)? Tereikia tik įlįst ir nubalsuoti – skaityti – nereikia. Hmm. Įlindau ir nubalsavau: už vaikišką knygą –  pagal gražiausią viršelį, už paauglišką – pagal knygos aprašymą, už suaugėlišką – pagal norą perskaityt. Nė vienos iš pristatytų tų knygų nesu skaičiusi. Nesakau, kad nenoriu, tiesiog dar neskaičiau ir tiek. Knygas konkursui atrinko kažkokie ekspertai. Gaila man tų ekspertų, tikriausiai nelabai yra iš ko rinkti. Kiek pas mus per metus neverstinių knygų yra išleidžiama, net leidyklos skundžiasi, kad lietuviškų autorių knygų pasiūla gerokai atsilieka nuo paklausos.

Kai  rašiau Post’ą apie Kate Morton, viename jos interviu perskaičiau: “It’s a very Australian thing to be big overseas and not so much here, but Australia is only a small market. We don’t have the book culture of England and the shows that promote books”. Aha, maža rinka su 22 milijonais gyventojų ir tikriausiai  septynis kartus daugiau rašytojų nei pas mus! Ten ekspertų tikriausiai nereiktų gailėti, nors jie tikriausiai savęs gaili žiūrėdami į kokią Didžiosios Britanijos arba JAVų knygų rinką :).

Taigi, ko vertas šitas balsavimas? Ar jis tikrai išrinks metų knygą? O gal populiariausią rašytoją, kuris turi daugiausia pažįstamų, galinčių įlįsti į internetą? Koks gudruolis autorius gali pasiimti savo draugų elektroninio pašto adresų sąrašą ir už save pabalsuoti, na, nes neblogai būtų gauti piniginę premiją, kai honorarai už knygas, įsivaizduoju, juokingi. Taigi lieka klausimas – kaip iš tikro išrinkti Metų knygą?

Beje, vis dėlto užeikit į LRT puslapį ir jeigu nuspręsit sąžiningai nebalsuoti (nes nesi skaitęs nė vienos knygos), tai bent paklausyk interviu su pretenduojančių knygų autoriais. Tiesa, ne visi interviu atsidaro, bet paklausyti, kaip anksti ryte iš lovos išverstas Marius Jonutis “rimtai” atsakinėja į rimtus kritikės klausimus, tikrai verta :). O po perklausos jau ir balsuoti galite, nes tikrai apie pretenduojančias knygas žinosit daugiau nei eilinis internautas – balsuotojas.

|Balsuojanti žiurkytė|

Dar kartą Salinger’is

~ kzL ~ 1 Comment

Kai KŽG parašė apie Salinger’io mirtį, akys tai laikrašty, tai internete vis užkliūdavo už straipsnių apie jį. Ar žinojot, kad išpopuliarėjęs jis baisiausiai nekentė to populiarumo ir paduodavo į teismą bet ką, kas negerbdavo jo sprendimo vengti viešumo?

“There is a marvelous peace in not publishing. It’s peaceful. Still. Publishing is a terrible invasion of my privacy. I like to write. I love to write. But I write just for myself and my own pleasure.”

Toks slapstymasis, aišku, dar labiau kurstė ugnį ir norą lįsti į jo gyvenimą. Buvo net manoma, kad jis leidžia knygas kitu vardu. Septintam dešimtmety sklandė gandai, kad William Wharton, parašęs knygą “Birdy” (lietuviškai išleistas “Paukštukas”), yra būtent Selinger, bet tai buvo kito rašytojo pseudonimas.

Knygos “Catching in the Rye” (o kur čia ta bedugnė?) keletą metų laikė stalčiuose, nes bijojo masinių bėgimų iš mokyklų. Daugelis mokyklų ir bibliotekų šią knygą buvo uždraudusios dėl vulgaraus pasakojimo stiliaus ir pornografinių elementų arba ginčijo romane sukurtą paauglystės įvaizdį. Deja, Amerikos mokytojai teigia, kad nebesulaukia tokios reakcijos iš paaugliųkaip knygai išėjus, nes dabartiniai paaugliai jau susiduria su kitokiomis problemomis – saugaus sekso, politinio korektiškumo, daugiaetniškumo ir kitais “-umais.”

Kontrolės trūkumas

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

Filme “Kaukė” sakoma frazė “Somebody, stop me”. Būtent, labai būtų gerai, kad kas mane truputį pristabdytų, nes aš pati savęs nekontroliuoju.

Po darbo nevažiavau tiesiai namo, o nusprendžiau nueiti “į miestą”, nes reikia nusipirkti porą studentus gąsdinančių (t.y. man solidumo ir rimtumo suteikiančių) rūbų. Ir, aišku, kur buvus kur nebuvus, atsiradau knygyne. Kadangi knygynų čia nėra daug, tiksliau, vienas  (kada nors apie šitą Tragediją (iš didžiosios raidės) parašysiu atskirą įrašą), tai mane ten jau visi gerai pažįsta, pasisveikina, o jei perku tik vieną knygą dar ir paklausia: “Tik vieną?”.

O tame knygyne – akcija. Nuolatinė. Perki keturias pocket knygas, o moki už tris.

Tai vakar manęs neklausė: “Tik vieną?”.

K.Ž.G

Apie šiandienos grobį

~ kzL ~ 3 Comments

Šiandien su kukuliu per sniegynus nukrypavom sutvarkyti kelių reikalų į centrą, ir aš neatsispyriau užkrypuoti į knygyną, nors, žinia, prieš pat knygų mugę ten geriau neiti, bet jau neiškenčiau, tuo labiau, kaip visada, žadėjau nieko nepirkti, na, nebent kokią knygelę kukuliui. O kukuliui dabar nupirkti knygelę gan sudėtinga, nes kažkaip neberandu nieko tokio, kur būtų ir paveikslėlių, ir teksto, dažniausiai būna arba tas, arba tas.

 Taigi, šiandienos mano grobis – paveiksluota knygelė kukuliui (į nuotrauką nepapuolė, nes tuo metu jau buvo skaitoma),  National Geographic vasario mėnesio numeris ir įdomi malonaus formato šviežiai išleista knygelė „Schotto įvairenybės“.

Pirmiausia apie pastarąją. Oi, kokios skanios man šitokios knygelės: skanus formatas, popierius, net raudona juostelė, pasižymėti įdomiai vietai. Knygutėje – įvairenybės. Visokios informacijos kratinys. Kaip rašoma atvarte: tai „unikalus nuostabiausių smulkmenų rinkinys, kurio neįmanoma perskaityti vienu kartu, bet neįmanoma ir padėti į šalį“ (tai jau tikrai! Visą dieną bandau ją perskaityt ir niekaip nepavyksta!), tai „knyga, nepanaši į jokią kitą. Ji įdomi, originali ir sukelia priklausomybę!“ (ir vėl tiesa, tikriausiai kurį laiką ją nešiuosiuos rankinėj). Kokia informacija pateikiama, žiūrėkit fotoreportaže :).

 

BATŲ RAIŠTELIŲ ILGIS

Skylučių porų      Ilgis (cm)

2…………………45

3…………………45 arba 60

4…………………60

5…………………75

6…………………90 arba 110

8…………………150

9…………………180

🙂 (net keletą kartų beviltiškai stypsojau batų parduotuvėj, nes dar nebuvo šitos knygutės!)

OLIMPINIO PLAUKIMO BASEINO CHARAKTERISTIKOS

Ilgis – 50m

Plotis – 25 m

Takelių skaičius – 8

Takelio plotis – 2,5 m

Vandens temperatūra – 25-28˚C

Apšvietimas – per 1500 liuksų

KOKTEILIS „JŪROS BRIZAS“

2 dalys degtinės, 3 dalys spanguolių sulčių, 2 dalys greipfurtų sulčių, žalios citrinos žievelės. Viską suplakti su ledu ir supilti į aukštą taurę.

GARSIŲ ŽMONIŲ PASKUTINIAI ŽODŽIAI (cituoju tik kai kuriuos)

Edvardas Grygas: „Nau, jei jau taip reikia“

Jane Austen: [Gal ko norėtum?] „Nieko, tik mirties“

Gustavas Mahleris: „Mocartas!”

James Joyce: „Nejau niekas nesupranta?“

Winston Churchill: „O, kaip man visa tai nusibodo“

Immanuel Kant: „Pakaks“

Oscar Wild: „ Vienas iš mūsų turi išnykti – arba aš, arba šitie tapetai“

GYVŪNŲ AMŽIUS (pagal keltų legendą)

Žirgas gyvena triskart ilgiau už šunį

Žmogus gyvena triskart ilgiau už žirgą

Elnias gyvena triskart ilgiau už žmogų

Erelis gyvena triskart ilgiau už elnią

153 psl. skaitymo, tada galima vėl verst iš naujo 🙂

 National Geographic kaip visada suvilioja fotografijomis:

Lotoso žiedas:

Žaibas Dubajuj:

Be to, labai įdomi „cover story“, taigi, žurnalas jau mano namie. Beje, ar esatę skaitę Jodi Picoult knygą „Plain Truth“? Knyga apie amerikiečių Amish sektoje (net nežinau, kaip versti į lietuvių) nužudytą naujagimį, ir šios žmogžudystės tyrimą. Man buvo labai įdomu skaityti apie pačią sektą, jos gyvenimo būdą, įsitikinimus, na, ir, žinoma, „picoultiškos“ dilemos sprendimą.

 A, dar nepaminejau kukuliui nupirktų lipdukų, kurie visi buvo suklijuoti ant kambario grindų sakant litaniją „negalima klijuoti“ :).

|Per sniegus klampojanti|

Location, location, location

~ knyguziurkeG ~ 10 Comments

Žurnale “Vi läser” (“Skaitome” – šved.) aptikau apklausą. Joje  daugiau nei 15000 respondentų atsakė į klausimą “Kur labiausiai mėgstate skaityti?”.

49.7% atsakė, jog lovoje,

32.4 % – sofoje,

6.2% autobuse, traukinyje arba lėktuve.

Parke mėgsta skaityti 1.5%, virtuvėje valgant – 0.9%, o likusieji nurodė kavinę, mišką, biblioteką, darbą.

Lova ir sofa tikrai geros vietos skaitymui, bet man, ko gero, labiausiai patinka skaityti kavinėse. Tada pats skaitymas būna toks de luxe: didžiulis puodas arbatos, o akių nebado skalbiniai, kuriuos reikia sulankstyti.

O kur jums labiausiai patinka skaityti?

K.Ž.G

Mėgstamiausios knygų vietos 2

~ kzL ~ 8 Comments

Knygynai yra viena nuostabiausių vietų mūsų žemėj 🙂 Tikrai! Tikrai! Tikrai! Tas jausmas mane lydi nuo pat vaikystės, kai važiuodama į šokių repeticijas, specialiai išlipdavau ankščiau nei reikia, t.y. stotelėje “Vaikų pasaulis“, ir kulniuodavau į raudonų plytų pasatate įsikūrusį knygyną (garantuoju, kad Giedrė jį atsimena). Dažniausiai nieko nepirkdavau, nes geros knygos gi buvo deficitas, kaip ir kalendoriukai bei kiti niekučiai, bet vis tiek patikdavo ten pasisukioti.

Kai Giedrė parašė, kad jos mylimiausia biblioteka yra Nidoje, tai prisiminiau vienas savo vasaros atostogas tam mieste ir kaip aš kulniuodavau į netoli poilso namų buvusį Nidos knygyną. Jei tik būčiau žinojus, kad poilsiautojai gali skolintis knygas bibiotekoje, tikriausiai net prie jūros nebūčiau norėjus eit! Gal net būčiau kokiu penkmečiu anksčiau sutikusi ten besisukiojančią savo būsimą klasiokę? Žodžiu, pinigėlių per daugiausiai neturėdavau, atsimenu, bandydavau surasti man patinkančią knygą už įkandamą kainą. Juokingiausia, kad į tą knygyną eidavau bent porą kartų per dieną, na, kas gali žinoti, gal kokių naujų knygų atvežė :)! Kad nebūčiau labai jau įtartina lankytoja, tai, atsimenu, nusipirkdavau tokį loterijos bilietuką su metalu apkaustyta skylute, berods už 50 kapeikų, o gal 25, gal atsimenat?

Galiausiai besibaigiant atostogoms nusipirkau kažkokią knygą apie astronomiją :). Na, nebuvo ji tokia įdomi, kaip ta labai labai mėgstama J. Levitano „Apie žvaigždes ir planetas“, kuria taip žavėjaus ir taip norėjau, kad net galvojau pavogti iš mokyklos bibliotekos 😀 (aišku, nepavogiau).

Visagalis internetas! Šiandien prisiminiau tą knygą ir nusprendžiau patikrinti, ar tokia iš tikro egzistavo, ar tik prisisapnavo mano astronominėse svajonėse, ir, nepatikėsit, net radau nusipirkti! Su malonumu paskaitysiu savo kukuliams 🙂

|Astronomijos ir knygynų mylėtoja L|

Tėvai buvo teisūs: Išjunk televizorių

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

Maryland universiteto mokslininkai 2008aisias metai publikavo mokslinį tyrimą,kurio rezultatai rodė, jog nelamingi žmonės žiūri televizorių, o laimingi žmonės skaito knygas ir bendrauja.

Pasirido, jog Tv žiūrėjimas suteikia tik trumpalaikį pasitenkinimą, o bendravimas ir skaitymas – ilgalaikį.

2005 metais Lietuvoje atliktas sociologinis tyrimas,,Skaitymo mastas, kryptingumas, ir poreikiai“ parodė, kad net 35 % 16 – 74 metų Lietuvos gyventojų per metus neperskaitė nė vienos knygos.

Nė vienos.

K.Ž.G.

Apie sniegą ir badą

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad knygos gali nukelti skaitytoją į visai kitus pasaulius, kur galioja kitokios taisyklės, kur žmonės gyvena ir kalba kitaip, kur įsimylėjėliai kariasi į balkonus, kad prisipažintų, jog myli,  kur visi nusikaltimai yra išaiškinami ir t.t.

Bet kartais šitas mūsiškis pasaulis gali sustiprinti pojūtį, kurį sukelia tam tikra knyga. Štai ,pavyzdžiui, šiandien važiavau į darbą, kai labai gražiai ir lėtai snigo. Ir skaičiau M. Fermine “Sniegas”. Ši knyga tai trumputis romanas, kurį galima spėti perskaityti dar neprivažiavus paskutinės stoties.Knyga primena ir P. Coelho “Alchemiką”, ir A. Baricco “Šilką”

Vaiskutėlis sniegas

Tarytum lieptas tarp

Tylos ir grožio

Sniego muzika

Žiemos svirplys

Grikšintis po tavo kojom

Pasisekė man šią žiemą su skaitomomis knygomis.

Skaitau P.Petterson knygoje “Vogti arklius” apie tai, kad daug prisnigo, ir Trond turi nusikasti sniegą, o po valandėlės pati turiu padaryti takelį sniege iki pašto dėžutės. Skaitau “Sniegą”, o lauke sninga sninga sninga.

Laukdama autobuso skaitau U.K.Le Guin knygą “The Left hand of Darkness” , kurioje rašoma apie planetą, kuri vadinasi Žiema, kurioje visada šalta, ir kur yra įprasta specialiu įrankiu pradaužyti ledo sluoksnį nuo gėrimo stiklinėje, o man pačiai šiame (neknyginiame) pasaulyje šąla kojų pirštų galiukai.

Kartais viskas taip gražiai susidėlioja, susilieja, kad, atrodo, jog būtent dabar skaitomai knygai šita valandėlė yra sukurta. Lyg ne pats, o kokia aukštesnioji jėga tą knygą tau išrinko. Lyg ponas Dievas pats ją tau i glėbį drėbtelėjo.

Bet kartais būna ir atvirkščiai: kai knyginis pasaulis  susiduria su neknyginiu, ir skaitymas būna beveik neįmanomas. Prieš pat Kalėdas buvau pradėjusi skaityti K.Hamsun “Badą”. Įsivaizduojat? Aptingusi nuo šventinio maisto, viena ranka laikau knygą, o kita-makaluoju saldainių dėžutėje ir bandau skaityti, kaip knygos herojus jau porą dienų nieko burnoj neturėjęs, kaip jam sukasi galva, ir kaip jam iš alkio prasideda haliucinacijos.

Atidėjau į šalį.

Ne saldainių dėžutę, o knygą.

K.Hamsun niekur nedings. Juk klasika.

K.Ž.G

Prezidento žmona keliauja pas…

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

Jauniausias šeimos narys ištraukė lapelį su knygos laimėtojo vardu.

Taigi, C.Sittenfeld “American Wife” atitenka Virgai, kuriai rašė, jog jai patinka skaityti H.Wassmo “Septintas sutikimas”.

Plojimai! Sveikiname.

Ačiū visiems, kurie pasidalino savo mėgstamiausiomis knygomis. O konkursų su knygų dalybom dar bus. Pažadam.

//Knygų žiurkės