Cirkas

Cirke esu buvusi gal tik porą kartų, bet nesu jo gerbėja. Nepatinka man nei ta pigi netikra prabanga, nei tie gyvūnai, be to, prieš daug metų teko susidurti su tikrai nemaloniu arogantišku cirko direktoriumi, tai į cirką neičiau net jei turėčiau nemokamus bilietus.

Viena mano daugiausiai kartų skaitytų knygų yra Jurijaus Nikulino“Beveik rimtai”, tai ji bent šiek tiek reabilitavo visą tą cirkinį reikalą mano akyse. Ilgą laiką J.Nikulino knyga (ją širdingai rekomenduoju visiems) buvo vienintelė mano skaityta knyga apie cirką. O paskutinėmis dienomis perskaičiau dar vieną – Sara Gruen “Vanduo drambliams” -ir tikrai nesigailiu.

Man visada smagu skaityti knygas, kurių autoriai, matosi, yra padarę esminį tiriamąjį darbą rašymo metu. S.Gruen ilgai ieškojo medžiagos įvairiuose archyvuose, lankėsi cirke, bendravo su ten dirbančiais žmonėmis, tad pati istorija yra nuostabiai sodrus geležinkeliu keliaujančio cirko gyvenimo aprašymas.

Taip jau sutapo, jog paskutinės dvi mano skaitytos knygos (ši ir Foer “Extremely Loud and Incredibly Close“)buvo su nuotraukomis, ir pradėjau galvoti, jog visai be reikalo suaugusiųjų knygose maža iliustracijų, nes jos tikrai gali pagyvinti pasakojimą ir suteikti jam gražių detalių.

Knygoje “Vanduo drambliams” yra daug nuotraukų su Amerikos didžiosios depresijos laikais veikusiųjų cirkų vaizdais, o tai tikrai padeda labiau įsijausti į knygos tekstą ir įsivaizduoti, kaip atrodė ta aplinka, kurioje neplanuotai po tėvų mirties atsidūria jaunasis Jacob Jankowski.

Lietuviškasis knygos leidimas

 Knygos struktūra yra gana jau tokia tradicinė: Jacob Jankowski, kuriam jau berods 93 metai, gyvena senelių priežiūros namuose, kur kiekviena detalė, kiekvienas žmogus primena, jog jam skirtas laikas vis mažėja, ir jis mintyse grįžta į savo jaunystę.  Negana to, jo gyvenimas nebepriklauso jam, jam nuolatos nurodinėja slaugės ir gydytojai, kurie tarsi pamiršo, jog jis ,nepaisant savo amžiaus, vis dar turi savo valią, savo norus ir bando išlaikyti savo privatumą ir orumą. Tie skyriai su senojo Jacob gyvenimo senelių namuose aprašymu yra nepaprastai stipriai parašyti, sukelia ir liūdesį ir pyktį ir sudaro puikų kontrastą greitam, triukšmingam, kvapą gniaužiančiam jaunojo Jacob laikui “Brolių Benzinių įspūdingiausio visoje žemėje cirke“.

Ir nors knygos meilės istorija nėra labai išskirtinė, aplinka, kurioje ji vystosi, yra tokia unikali ir mažai pažįstama, jog net gana nuspėjama meilės istorija neerzina.

S. Gruen knyga buvo nominuota įvairiems apdvanojimams, keletą jų gavo ir labai ilgai laikėsi New York Times populiariausių knygų sąraše. Keliuose knygynuose mačiau, jog šitai knygai dabar taikomos didelės nuolaidos ir ji dabar kanuoja šiek tiek mažiau nei 15 litų.

Manajame švediškajame leidime dar buvo ir interviu su autore, ir klausimai, kuriuos galima aptarti per knygų skaitymo “ratelius”. Beveik kaip “extra material”, kai perki DVD. Pagirtina iniciatyva, ar ne?

Šiandien sužinojau, jog pagal šitą knygą bus kuriamas filmas. Jacob vaidins R.Pattinson (tas pats, kur vaidina vampyrą Edward “Twilight” filmuose), gražiąją Maleną vaidins ne ką mažiau graži Reese Witherspoon, o Malenos vyrą August vaidins Christoph Waltz (nors anksčiau ėjo kalbos, jog šis vaidmuo atiteks Sean Penn). Labai laukiu šito filmo, nes knyga tiesiog prašosi ekranizacijos.

Ir nors knyga nepadėjo man pamilti cirko, labai džiaugiuosi, jog gavau gražią progą pažvelgti į visai nepažįstamą Brolių Benzinių įspūdingiausią visoje žemėje cirką.

K.Ž.G

Ką skaito velykiniai zuikiai?

 

Emigrantams kartais priekaištaujama, jog jie per daug idealizuoja kitas valstybes ir jose esančias tradicijas. Gal ir mane galima kaltinti tuo pačiu, bet kai kurios kitų šalių tradicijos, manyčiau, yra labai teigiamos ir būtų smagu, jei jos ir Lietuvoje prigytų. Štai, pavyzdžiui, Norvegijoje yra stipri tradicija velykinių laisvadienių metu skaityti detektyvus. Påskekrim (Påsk- Velykos, krim- kriminalas) sąvoka Norvegijoje atsirado jau praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, nes būtent pavasarį velykiniu laikotarpiu buvo leidžiami kriminaliniai romanai. Ten net kasmet yra renkama viena knyga, kuri oficialiai tampa metų velykiniu detektyvu. 

Šiais metais buvo išrinkta Anne Holt knyga”Moneyman”  (originalo kalba-“Pengemannen”). Keletas šios autorės knygų yra išverstos ir į lietuvių kalbą: “Pezidentės pasirinkimas”, “Tai, kas mano”, “Tai, kas nekada neįvyksta”.

Juk galima pasvajoti, kad tokia tradicija skaityti knygas per Velykų šventes atsirastų ir prigytų ir Lietuvoje. Paridename kiaušinius, suvalgome velykinio pyrago ir susėdame skaityti.

K.Ž.G

Reader

Vakar vakare iš Airijos su dideliu čimodanu (nu, čimodan, pagodi!), kurį abi sukibusios tempėm į trečią aukštą, atvažiavo mano pati vyriausia pusseserė. Kad būtumėt žinoję kaip aš susinepatoginau, kai ji ištraukė mano taip lauktą knygų krovinį – jis apėmė tikrai keletą tūkstančių puslapių! Taigis, atkeliavo šešios knygos, kurias aš iš antrų rankų pirkau Amazonėj. Pvz., Zadie Smith White teeth ir David Baldacci Absolute power, kurią man rekomendavo Marta, man kainavo lygiai po 0,01 pensą plius siutimo išlaidos iki Airijos (nors dažnai rašo, kad International deliveries available, Lietuva į tą International dažnai nepapuola :(, taigi keliauja į Airiją). Knygos beveik kaip naujos, kaip asmeniniam naudojimui tai super! Abi apytiksliai kainavo 30 Lt, visai neblogai :). J.C.Oates Blonde  kainavo 4,64 svaro, po “už dyką” nebuvo, tai ėmiau, kas buvo pigiausia ir geros būklės. Na, ir knygutė tokia gerulė, gi viena iš storiausių, kurias KŽG skaitė 2009 m.

Tai va. O šito didelio marmalo būtų nebuvę, jei aš, pvz., turėčiau tokį gražų ekranėlį, kaip turi mano pusseserė. Ekranėlis vadinasi Sony Reader. Apsvaigau iš balto noro jį įsigyti NOW! Na, bet pakvėpavau giliai ir nusprendžiau, kad reikia išsinagrinėti, kas-kur-kada, pasitarti su KŽG, ir tik tada jau pirkti (o gal panorėsiu ir praeis?). Dar pakvėpuosiu giliai. Labai jau mane sužavėjo, kad ta didelė krūva knygų gali sutilpti į tą mažą daiktą, kurį tada jau tikrai gali visur tampytis su savim ir (galbūt) greičiau tirptų ta eilė, kurioj stovi mano knygos.

Na, o brangusis man ką tik pasakė, kad nenustebs, jei ras mane vieną dieną namuose užverstą knygomis (gyvą/vos gyvą/negyvą). Taip neatsitiktų su tokia elegantiška plastmasine knygute 🙂 🙂 🙂 (gaila, gimtadienis tik kitais metais 😦 ). Iš tikrųjų tai tas iš Airijos atvažiavusias knygas jau nebežinau, kur reikės įgrūsti…

|susimaišiusi knyginiuose jausmuose|

Močiutės Lilės knyga

Močiutė Lilė ir senelis Algirdas nusifotografavę foto atelje Montės gatvėje

Kai kurios knygos primena tam tikrus gyvenimo įvykius, kitos primena bemieges naktis, kai pabaigus ruošti pamokas, pirmą valandą nakties toliau skaitydavau rytojaus literatūros pamokai reikalingą “Aną Kareniną”. Kitos knygos man asocijuojasi su žmonėmis: štai pavyzdžiui M.Andre knyga “Altenburgo riešutmedžiai” man visada primena mano mieląją draugę knygų žiurkę L., nes ji man tą knygą nupirko kaip kompensaciją, kai vieną skolintą iš manęs užliejo vienu mikroskopiniu lašu arbatos  🙂

Yra viena knyga, kuri man yra neatsiejama nuo mano mamytės mamos Jadvygos, visų vadinama Lile. Aš savo močiutės Lilės visai neatsimenu, nes ji mirė, kai man buvo vos vieneri, tad viską, ką apie ją žinau yra iš mamytės pasakojimų ir nuotraukų. Kai močiutė mirė, mano mama gavo jos receptų knygą, ir man ta knyga yra neatsiejama nuo močiutės atminimo. 

Močiutės Lilės receptų knyga

Per kiekvienas Kūčias būtent pagal šitos knygos receptą  darau koldūnus, nes taip atrodo, jog ir ji yra su mumis per šventes.

Knygą “Valgių gaminimas” 1956-aisiais metais išleido “Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla”. Tuomet ji kainavo 18 rublių ir 85 kapeikas. Knygos autorės yra tituluojamos namų ūkio agronomėmis  siūlo paskanauti šutintais špinatais, avienos zrazais, įdaryta lydeka drebučiuose, vėžių kakleliais olandiškame padaže ir kitais patiekalais.

 Knygos pratarmėje rašoma : “Sėkmingas penktojo penkmečio plano įvykdymas ir tolesnis liaudies ūkio vystymas sudaro realias sąlygas gausiau aprūpinti gyventojus maisto ir pramoninėmis prekėmis. Kolūkiai, tarybiniai ūkiai ir pramonės įmonės kasmet pagamina daugiau prekių miestų ir kaimų dirbančiųjų buičiai pagerinti“.

Paskutiniuoju metu leidžiama labai daug maisto gaminimo knygų, kuriose pilna gražių nuotraukų, bet šitoje senoje vietoj nuotraukų- iliustracijos. Patiekalai čia nėra fotografuojami, o yra piešiami, ir, tai , mano akimis, suteikia labai daug žavesio.

Ne nuotraukos, o iliustracijos
Iliustruoti cepelinai su spirgintais lašiniais

Knygoje yra ne tik receptų, bet ir įvairių patarimų šeimininkėms: “Švarai palaikyti šluostės dažniausiai siuvamos iš susidėvėjusių rankšluosčių arba minkšto flanelinio audinio. Jos taip pat laikomos švariai, nes dulkėta ar nešvaria šluoste švaros namuose nepalaikysi“. Knygoje dar teigiama, jog kiekvienai šeimininkei reikalingas sandėliukas, rūsys ir ledainė, taip pat pateikiamas būtinų virtuvės įrankių sąrašas, į kurį įtraukti porcelianiniai arbatinukai,  kočėlas ir duršliakas. Anot autorių, margas suktas vainikas ir “Sraigių” pyragas yra kepami “Čudo” krosnelėje, o maisto sudėties lentelėse nurodomas ne tik baltymų, riebalų, bet ir celiuliozės ir pelenų kiekis gramais. 🙂

Angliavandeniai, pelenai ir celiuliozė maisto produktuose

O kad žinotumėt kokių skanių žagarėlių receptas yra šitoje knygoje!

Močiutės Lilės knyga man yra viena pačių pačių brangiausių ir svarbiausių. Kartais įsivaizduoju, kaip ji nusibraukusi miltuotas rankas į prijuostę, pirštu sekdavo recepto eilutę. Tą pačią eilutę sekė ir mano mamytės ir mano mažosios sesės ir mano pačios pirštas.

K.Ž.G

Gėda

To tikrai nėra buvę. Mokykloje tikrai nesu padarius tiek klaidų, kad gaučiau vienetą, na nebent iš kokio rusų kalbos diktanto. O šį kartą teko pabūt sau labai griežtai ir parašyt vienetą 🙂 Na, nežinau, kaip reikia skaičiuoti, kiek žinau, vienarūšės klaidos neskaičiuojamos kaip dvi atskiros, na, bet nėr čia ko teisintis, vis tiek jų buvo pakankamai daug, kad galėčiau apie save galvoti kaip apie nereštingą žmogų. Na, dar po diktanto eisiu pas ausų gydytoją, nes tikrų tikriausiai du žodžius girdėjau visiškai kitaip, nei reikėjo. Dar sau iš atidumo rašau 2, nes į diktantą nuėjau per daug excited ir astipalaidavus, o tas irgi, manau, turėjo įtakos. Na, nėr ko čia teisintis. Gėda.

O knygos tai tikrai geros 🙂 Paskaitykit 🙂 Ir dar galiut pabandyt atspėt, kiek klaidų padariau. Tik nepradėkit spėt nuo vieno, gal nuo dešimties geriau 🙂 😦 🙂 😦 🙂 😦 🙂

|neraštinga knygų žiurkė|

Pramiegotas trečiadienis

Tik atsikėlus šį rytą supratau, kad pramiegojau trečiadienį. Pastaruoju metu iš viso labai dažnai nežinau, kuri savaitės diena, nes visai neturiu savaitgalių – kukulis be išeiginių keliasi šeštą ryto 😦 (o man tai yra, ojojoj, nežinau, kaip geriau iššireikšti), taigi turiu gerai pagalvoti, prieš nuspręsdama, kokia kasdien savaitės diena. Štai ir šį trečiadienį su visu trečiadienio klausimu tiesiog pramiegojau 🙂 Tai klausimėlis toks mieginis 🙂

|žiurkė pavirtus į miegapelę|

Ar žinote, kad…

JAV verstinė literatūra sudaro 3% visų išleistų knygų. Neįtikėtinai amerikietiška, na, turint omeny tą jų pasakymą, kad “niekur mums nereikia važiuoti, mes viską čia turime”. Visokių minčių man tie trys procentai sukelia (didelės laisvės ir didelių galimybių užgožiamą smalsumą, mažų dalykų (mažų valstybių, mažų tautų) nematymą ir pan.)  Įdomu, kiek procentų verstinių knygų išleidžiama Lietuvoje? 97?

Už Atlanto yra toks žurnalas Three percent, kurį leidžia leidykla Open Letter. Nuo 2008 m. žurnalas teikia apdovanojimus geriausioms JAV išleistoms verstinėms užsienio autorių knygoms. O šiemet tarp tokių knygų atsidūrė R. Gavelio Vilniaus pokeris M. Martinaičio K.B. Suspect. Įsivaizduojat – “atbulinis” vertimas! Man atrodo, kad šį kartą mums su žiurkele G tikrai netektų vartyti akių skaitant 🙂 O šiaip – tokia džiugi naujiena. Tuo ir džiaugiamės.

Sekmadienio baladė

   Ten pilna bus bičių. Ten avys –
   lyg pienių galvutės iš tolo.
   Ten krisiu į žolę, 
   išmesiu rankas kaip nušautas.

   Ir bėgs per mane avys,
   debesys bėgs ir vėjas,
   ir skruzdė delne pasiklys.

   Ir liksiu bevardis,
   tarytum vainikas,
   pinamas moterų rankose
   Joninių nakčiai.

  Tyliai, kaip auga žolė,
   žiūrėsiu į dangų.
   Ir vėjas glaustysis –
   jausiu jo minkštą kailį.

   Priėję galvijai apuostys:
   aš juk – žolėdis.

   Ir žolės peraugs mane
   lyg pievoje paliktą laikraštį.

   Tai šitaip iš lėto
   pamirš mane moterys,
   surūdys durų rankenos,
   medis sueižės…

   Kaip lengva užmiršti mane,
   šitaip gulintį
   išmestom rankom!

   O moterys vieną sekmadienį
   išplautą vandens
   upe nuplukdys mano vardą.
                                  Debesų lieptais (1966)

Kukučio niekų dainelė

Niekas nieko
niekam nieką
nė su niekuo –
niekada.

Niekas nieką
niekam niekuo
niekaip nieko –
nė su kuo.

Niekam nieką
niekuo niekas
niekaip nieko –
nė už nieką.

***

I repeat—
the safest thing of all
is the toothpaste Colgate.

I’d also like to remind you
that by using this toothpaste daily
your teeth will remain healthy
a hundred years after you are gone.

|naujienų žiurkė|

2011 m. – Czeslaw’ui Milosz’ui

Kitai metais sueis 100 m., kai Šeteniuose, Kauno rajone, gimė šis poetas, rašytojas, Nobelio premijos laureatas. Nobelio premija 1980 m. skirta žmogui

“who with uncompromising clear-sightedness voices man’s exposed condition in a world of severe conflicts”.
Seimas skubos tvarka priėmė nutarimą 2011 m. paskelbti Česlovo Milošo metais.
Vertimai į lietuvių kalbą:
„Epochos sąmoningumo poezija“ (1955), „Isos slėnis“ (1991), pasakos „Du šimtai senelių“ (1994), „Pavergtas protas“ (1995), „Tėvynės ieškojimas“ (1995), „Lenkų literatūros istorija“ (1996), „Ulro žemė“ (1996), „Rinktiniai eilėraščiai“ (1997), „Pakelės šunytis“ (2000), „Išvyka į Dvidešimtmetį“, „Pasviręs pasaulis“ (2003), „Gimtoji Europa“ (2003)
Deja, nieko nesu skaičius…
|šniukštinėjanti Kauno rajone|

Nebenoriu būti virgin…

nei Jane Austen nei Woolf 🙂 Todėl labai smagiam ir mielam knygynėlyje (kur reikia einant per arkas pasilenkti, kad negautum guzo į kaktą) Universiteto gatvėje prie Universiteto (savaime suprantama) nusileidau į rūsį, kur parduodamos angliškos knygos (radau visas S.Larsson už labai reasonable kainą – manau, pigiau nei siųstis iš amazono). Taigi, labai neišlaidaudama nusipirkau Jane Austen Pride sn Prejudice ir Virginia Woolf Mrs Dalloway. Oxfrod World’s Classics knygoms taikoma gera nuolaida; abi knygas nusipirkau maždaug perpus pigiau nei jų puslapyje. Visai pulčiau jas skaityt, bet tenka statyt į eilę, nes labai jau atsilikau su bibliotekinėm knygom, reikia pasivyti…

KŽG, prašom įvertinti viršelius! Ar Austen višelis artėja prie tobulo? 🙂

|soon to lose virginity|

Paviliota ištraukos arba noriu žodyno

Knyga gali būti vynuogynas, užlietas lietumi, ir vynuogynas, užlietas vynu. Ši knyga yra tokia pati kaip ir kiti žodynai. Žodynas yra tokia knyga, kuri, reikalaudama mažai laiko kiekvieną dieną, atima daug laiko bėgant metams. Šį praradimą derėtų įvertinti. Ypač jeigu, apskritai paėmus, atsižvelgtume į tai, jog skaitymas yra įtartinas dalykas. Knygos skaitymu galima išgydyti arba pražudyti. Galima keisti, išplėsti arba prievartauti. Galima nukreipti knygos eigą, joje nuolat kažkas išnyksta, jums skaitant raidės nubyra tarp eilučių, lapai sprūsta pro pirštus, o prieš akis lyg koks kopūstas užauga vis nauji. Jeigu knygą atidėsite, rytojaus dieną galite ją rasti užgesusią kaip krosnis, kurioje jūsų nebelaukia šilta vakarienė. Be to, dabar žmogus neturi tiek vienatvės, kad galėtų be nuostolio skaityti knygas, net ir žodynus.

|…|

Bitė

Nijolė Kliukaitė yra mūsų klasiokės mama.  Rašytoja, poetė, dailininkė, I.Simonaitytės premijos laureatė, trijų dukrų mama. KŽG, atsimeni, ji mokykloje parašė mums scenarijų kažkokiai šventei? Donelaičiu buvo scenarijus grįstas ar kuo ten? Nepatiko mokytojoms, nes toks buvo laisvūniškas scenarijus. Atsimenu savo mėlyną klostuotą sijoną besiplaikstantį scenoje – jį buvau Jurgai paskolinus, ką ji ten vaidino? Nepatikėsi, bet mano knygų eilėj ir lentynoj stovi Nijolės Kepenienės Vėjų rožė. Keistai knyga atsidūrė toj lentynoj.

Kai Vilniaus senamiestyje praeinu pro tokį pilką namą lyg ir Domininkonų gatvėje, prisimenu, kaip mokykloje pavydėdavau klasiokei Skaistei, kad jos močiutė ten gyvena… 🙂

Visa šita prisiminiau,  nes aptikau ką tik išleistą Nijolės Kliukaitės knygą apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę – Bitė. Reikės ieškot bibliotekoje.

būna kad/ elniai palieka/ gimtąjį mišką/ ir /
iškeliauja/ šerkšną/ išsinešdami /ant ragų/
būna kad/ akmenys/ trypinėja/ grumdos/
paskui gi ima/ ir dingsta /– gal išskrenda/
būna/ paukščiai/ pakyla su /visais lizdais/
ir kiaušiniais/ giedančiais į /gimtinę tik/
niekad niekad/ jie nedalija/ žemės kuri/ jiems/
nepriklauso

N. Kliukaitė

|bičių draugė|

Stokholmas-Vilnius 680 kilometrai

Stokholmo miesto biblioteka siūlo savo lankytojams išrinkti geriausią Stokholmo aprašymą. Kūriniai yra padalinti į šešias kategorijas: romanai, dainos, eilėraščiai, detektyvai, vaikų ir jaunimo literatūra bei komiksai. Romanų kategorijoje yra nominuoti H.Soderberg “Daktaras Glasas”, A.Strindberg “Raudonasis kambarys”,  J.Ajvide Lindqvist “Įsileisk mane” ir kt.

Detektyvų kategorijoje siūloma balsuoti už J.Lapidus “Greiti pinigai”, K.Alvtegen “Išdavystė”, S.Larsson Tūkstantmečio trilogojos knygas (“The Girls with the Dragon Tatoo” ir kt.), o vaikų kategorijoje tarp minimų knygų yra ir A.Lindgren “Karlsonas, kuris gyvena ant stogo” (visos šios knygos, išsskyrus Tūkstantmečio trilogiją yra išverstos į lietuvių kalbą).

Gal mūsų tinklaraščio skaitytojai galėtų sudaryti analogišką sąrašą su knygomis apie Vilnių (o gal ir kitus Lietuvos miestus)?

K.Ž.G

,

Gint Aras

Yra toksai autorius ir yra tokia knyga. Apie tai yra straipsnis laikraštyje ir žinutė socialiniame tinkle. Ar girdėjai? Skaičiau, kad daug pasipiktinusių, kad knygoj dergiama Lietuva. Įdomu, kad patys galim dergt, o jau kitiems tai neleisim (na, kartais taip atrodo pasiklausius iš šono). Esu įsitikinus, kad perskačiuosius knygą ant mūsų lietuviškos žemės galima suskaičiuoti ant vieno žmogaus pirštų, o jau komentatorių ir ekspertų – kaip visada. Jei skaitėt, būtinai pakomentuokit. Ačiū.