Knyga gali būti vynuogynas, užlietas lietumi, ir vynuogynas, užlietas vynu. Ši knyga yra tokia pati kaip ir kiti žodynai. Žodynas yra tokia knyga, kuri, reikalaudama mažai laiko kiekvieną dieną, atima daug laiko bėgant metams. Šį praradimą derėtų įvertinti. Ypač jeigu, apskritai paėmus, atsižvelgtume į tai, jog skaitymas yra įtartinas dalykas. Knygos skaitymu galima išgydyti arba pražudyti. Galima keisti, išplėsti arba prievartauti. Galima nukreipti knygos eigą, joje nuolat kažkas išnyksta, jums skaitant raidės nubyra tarp eilučių, lapai sprūsta pro pirštus, o prieš akis lyg koks kopūstas užauga vis nauji. Jeigu knygą atidėsite, rytojaus dieną galite ją rasti užgesusią kaip krosnis, kurioje jūsų nebelaukia šilta vakarienė. Be to, dabar žmogus neturi tiek vienatvės, kad galėtų be nuostolio skaityti knygas, net ir žodynus.
Bitė
Nijolė Kliukaitė yra mūsų klasiokės mama. Rašytoja, poetė, dailininkė, I.Simonaitytės premijos laureatė, trijų dukrų mama. KŽG, atsimeni, ji mokykloje parašė mums scenarijų kažkokiai šventei? Donelaičiu buvo scenarijus grįstas ar kuo ten? Nepatiko mokytojoms, nes toks buvo laisvūniškas scenarijus. Atsimenu savo mėlyną klostuotą sijoną besiplaikstantį scenoje – jį buvau Jurgai paskolinus, ką ji ten vaidino? Nepatikėsi, bet mano knygų eilėj ir lentynoj stovi Nijolės Kepenienės Vėjų rožė. Keistai knyga atsidūrė toj lentynoj.
Kai Vilniaus senamiestyje praeinu pro tokį pilką namą lyg ir Domininkonų gatvėje, prisimenu, kaip mokykloje pavydėdavau klasiokei Skaistei, kad jos močiutė ten gyvena… 🙂
Visa šita prisiminiau, nes aptikau ką tik išleistą Nijolės Kliukaitės knygą apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę – Bitė. Reikės ieškot bibliotekoje.
būna kad/ elniai palieka/ gimtąjį mišką/ ir /
iškeliauja/ šerkšną/ išsinešdami /ant ragų/
būna kad/ akmenys/ trypinėja/ grumdos/
paskui gi ima/ ir dingsta /– gal išskrenda/
būna/ paukščiai/ pakyla su /visais lizdais/
ir kiaušiniais/ giedančiais į /gimtinę tik/
niekad niekad/ jie nedalija/ žemės kuri/ jiems/
nepriklauso
|bičių draugė|
Stokholmas-Vilnius 680 kilometrai
Stokholmo miesto biblioteka siūlo savo lankytojams išrinkti geriausią Stokholmo aprašymą. Kūriniai yra padalinti į šešias kategorijas: romanai, dainos, eilėraščiai, detektyvai, vaikų ir jaunimo literatūra bei komiksai. Romanų kategorijoje yra nominuoti H.Soderberg “Daktaras Glasas”, A.Strindberg “Raudonasis kambarys”, J.Ajvide Lindqvist “Įsileisk mane” ir kt.
Detektyvų kategorijoje siūloma balsuoti už J.Lapidus “Greiti pinigai”, K.Alvtegen “Išdavystė”, S.Larsson Tūkstantmečio trilogojos knygas (“The Girls with the Dragon Tatoo” ir kt.), o vaikų kategorijoje tarp minimų knygų yra ir A.Lindgren “Karlsonas, kuris gyvena ant stogo” (visos šios knygos, išsskyrus Tūkstantmečio trilogiją yra išverstos į lietuvių kalbą).
Gal mūsų tinklaraščio skaitytojai galėtų sudaryti analogišką sąrašą su knygomis apie Vilnių (o gal ir kitus Lietuvos miestus)?
K.Ž.G
,
Gint Aras
Yra toksai autorius ir yra tokia knyga. Apie tai yra straipsnis laikraštyje ir žinutė socialiniame tinkle. Ar girdėjai? Skaičiau, kad daug pasipiktinusių, kad knygoj dergiama Lietuva. Įdomu, kad patys galim dergt, o jau kitiems tai neleisim (na, kartais taip atrodo pasiklausius iš šono). Esu įsitikinus, kad perskačiuosius knygą ant mūsų lietuviškos žemės galima suskaičiuoti ant vieno žmogaus pirštų, o jau komentatorių ir ekspertų – kaip visada. Jei skaitėt, būtinai pakomentuokit. Ačiū.
Mano knygų 100 (septyni arba dar vienas Oskaras)
Visai neseniai pažiūrėjau filmą The Picture of Dorian Gray (trailer’is čia).
Filmo nesivarginkite žiūrėti – labai jau pritemptas plačiajai audtorijai – bet žiūrėdama pagalvojau, kad knyga tai jau tikrai yra verta būti įtraukta į mano šimtuką. Ir vėl sunku kažką labai komentuoti, kadangi skaičiau labai labai seniai ir teprisimenu, kad labai efektinga knygos pabaiga (ko nepasakysi apie filmą).
A man’s face is his autobiography. A woman’s face is her work of fiction. /O.Wilde/
Čia O.Wilde sentencija/posakis/quote, ar kaip čia pavadinti. Tai va, knyga yra apie pirmąją quote dalį (nebuvau girdėjus, kad Wilde’as būtų rašęs apie moterų makiažus :D). Viskas, kas atsitinka žmogaus gyvenime, atsispindi jo veide, o knygoje, Dorian Gray parduoda sielą paveikslui/velniui ir amžinai lieka jaunas, t.y. lieka jaunas, kol ta jaunystė ir amžinybė tampa nepakeliama.
Jei neskaitėt, bet jau įrašykit į eilę. Tik nesakykit, kad neturit knygos, nes ji yra čia.
|žiurkė paveiksle|
Atgal į vaikystę
Kai grįžtu į Klaipėdą, visada peržiūriu senąsias vaikystės knygas. Vakar radau šitą didžiulę porciją nostalgijos.
Skubėkime augti
vanda juknaitė skubėkime augti pirmoji rašau šiųmetį diktantą kuriu trumpą novelytę iš pasiūlytų žodžių tokios šviesios datos lydi mus tik ką paminėtas lietuvos vardo tūkstantmetis atgautos laisvės dvidešimtmetis o žodžiai kasdieniai pilki kaip esam įpratę brėkšti drėksti dryksta graso bjūra tarytum diktanto rašymas būtų menkniekis o ne džiaugsmingas visų susitikimas su gimtąja kalba druskininkuose vilniuje švenčionėliuose briuselyje londone čikagoje suku galvą kaip čia suporavus šėmmargį debesį su familiariu kompanionu suprantu kad jau šypsotės nes jūs ypatingi žmonės ne bet kas ne bet kuris ateina rašyti diktanto patriotą su įmygiu dar galėčiau susieti bet kur dėti akvariumą su idioma tikras galvosūkis būtų bemaž graudu du tūkstančiai dešimtaisiais metais dėl gramatikos pinklių paleisti iš rankų mūsų visų širdis jungiančią nytį kalba yra beveik mūsų tėvynė svečiose šalyse nors vakarais šeimose sugrįžtame į ją lyg į namus argi patys leistume jai mūsų senajai gražiajai kalbai sunykti tik paklausykime mama mamutė motutė močiutė močiutėlė tokia gili ir ilga žiema buvo bet už lango jau siaučia pavasario vėtra kartu su skrebenančia plunksna ji šnabžda laisvė yra galimybė būti savimi be kita ko lyg mažiems vaikams daugeliui atrodo kad laisvė yra galimybė turėti ką noriu skubėkime augti kad per nebrandumą patys nenukirstume tų šaknų iš kurių esame išaugę
“Retro knygos” Klaipėdoje
- Knygų žiurkė pagaliau jau Klaipėdoje
Šiandien pasitaikė puiki proga aplankyti antikvariatą Klaipėdoje, apie kurį jau buvo rašiusi mano kolegė L. Po arbatos Frydricho pasaže tereikia tik pereiti per gatvę, ir jau knygyne “Retro knygos”. Tiesa, čia parduodamos ne tik knygos, bet ir suvenyrai: seni rublai, medaliai su Leninu, senos atvirutės, bet tai visai nemaišo. Kažkokios specializacijos nepastėbėjau, tai galima rasti visokių knygų lietuvių, rusų, anglų, vokiečių 
kalbomis (dviejų pastarųjų, žinoma, mažiau). Knygynas tvarkingas, ant žemės pilna knygų rietuvių, bet juk taip ir turi būti tikrame antikvariate. Knygos gana gerai surūšiuotos, bet pasitaiko ir šiek tiek keistumų: A.Strindbergo “Raudonasis kambarys” buvo padėtas detektyvų lentynoje. Bet būtent taip ir turi būti jaukiuose knygų antikvariatuose, ar ne?
Galima atsisėsti labai patogioje sofutėje, išgerti kavos iš automato, pavartyti išsirinktas knygas prie staliuko. Pardavėja buvo maloni, padėjo man surasti Dostojevsio knygų lentyną, pasiteiravo, kokios knygos būtent noriu (žinoma, kad “Nusikaltimo ir bausmės” originalo kalba 🙂 ), pasiūlė išsirinkti iš keleto knygos leidimų (pasirinkau labiausiai nudėvėtą). Kainos 
nesikandžioja: Dostojevskis ir T.Venslovos “Vilties formos” -15, A.Škėmos “Balta drobulė”- 8.80, o A.Volkovo “Apleistos pilies paslaptis”, H.Radausko lyrika ir R.Schneider “Miego brolis” po 8 litus.
nesikandžioja: Dostojevskis ir T.Venslovos “Vilties formos” -15, A.Škėmos “Balta drobulė”- 8.80, o A.Volkovo “Apleistos pilies paslaptis”, H.Radausko lyrika ir R.Schneider “Miego brolis” po 8 litus.Apsilankykit ir jūs.
K.Ž.G
Pokyčiai ir neskaityto teksto recenzija (atsiprašau už tai)
Po keleto metų pagaliau vėl Lietuvoje, tad neišvengiamai matau daug pokyčių knygynų lentynuose. Dar nespėjau į daug knygynų nueiti, bet jau pastebėjau šitus dalykus:
1. Atsirado daugiau mažesnio formato knygų popieriniais viršeliais. Smagu. Seniau kone visos knygos buvo šeimyninės Bibliijos dydžio- nei į rankinę įsimesi, nei vonioje paskaitysi, nes sunku rankose tokį svorį išlaikyti. O dabar atsirado mažesnių, lengvesnių. Džiugu.
2. Pseudoįžymybių biografijos… Na čia pagirti negaliu. “Radži. Likimas nepajėgė manęs nuskriausti” ??? „Akiplėša, arba Tas ir Kitas Arūnas Valinskas“??? Butkutės “Prarastas rojus”??? Na pačių knygų nežiūrėjau, tad apie jų literatūrinę vertę nekalbėsiu (nors, iš tikrųjų, tai pakalbėsiu. Bet tik truputį). Radau ištraukų iš D.Butkutės knygos, kurią parašė Jurga Baltrukonytė, žurnalo “Panelė” redaktorė.
Na gal ir nekorektiška iš tų poros ištraukų spręsti apie visą knygą, bet man tos ištraukos labai stipriai asocijuojasi su “Panelės” tradiciniu pašaipiu stiliumi, kai vietoj to, kad kažkaip būtų bandoma priartėti prie straipsnių herojų, suprasti juos, atskleisti kažkokią naują dimesiją, pasitenkinama herojaus “išdurninimu”. Tikslas nėra papasakoti, o pasityčioti.
Pora ištraukų iš knygos “Prarastas rojus”:
“Užsiropštė ant keturaukščio stogo ir guli sau nuogutėlė, vien su stringiukais, konspektai šalia mėtosi, vėjelis lapus draiko. Tai užpakalį pasvilina, tai krūtinę – o ko bijoti, juk niekas nemato. Reiktų Lolos Ferrari papus turėti, kad iš tokių aukštybių kas nors juos įžiūrėtų. O Džordanos mažučiai kaip kumštukai.”
“Buvo naktis iš kovo 7-osios į 8–ąją. Labai simboliška, kad būtent per Moters dieną Džordana gana sunkiai ir kraujingai tapo moterimi.” (Ar prie šito sakinio nėra nagų prikišusi žymi “Panelės” moralistė ginekologė Vaiva Eringytė? 🙂
Suprantu, kad D.Butkutė gal ir nėra labai lengvas objektas biografijai rašyti. Bet juk daugelis autorių yra rašę apie tikrai blogus žmones, tokius kaip Stalinas ar Hitleris, bet vistiek kažkaip sugebėjo išlaikyti savo profesionalumą. Bet kaip minėjau, knygos neskaičiau, tad gal ir neturėčiau jos vertinti, bet galiu pasakyti, jog paskaičius šias pastraipas šitos knygos net į rankas neimsiu, nes jose nėra nei meilės aprašomajam žmogui, nei pagarbos žanrui. Grubiai, be džiaugsmo, be meilės, bet su sarkastiška šypsena.
K.Ž.G
Diktantas
Rytoj esu nusiteikusi trepsėti į savivaldybę ir rašyti diktantą. Smalsu smalsu smalsu, ar dar moku rašyti. Beveik žinau, kad nebemoku, nes nelabai ir yra kur reikštis su gudriom skyrybom ir t.t. Džiaugiuosi, kad dabar galiu nesukdama galvos dėti brūkšnius ir kitokius skyrybos ženklus ten, kur man labiau patinka 🙂 Bet vis tiek slapčia norėčiau save nustebinti 🙂 🙂 🙂
|*|
Bjork ir Baldras, Šešėlio sūnus
Nu, paskaičiau aš šitą knygą ir galvoju, ką dabar man apie ją parašyti. Ir tuputį nervas ima, nes, va, yra knygų, kurias perskaitau ir nieko nenoriu apie jas rašyti. Na, gerai, truputį parašysiu. Pirmiausia, kad lengviau būtų, tai autorių vadinu S(i)jon(u). Sijonas, žodžiu. Nereikia užsivadinti sudėtingais vardais, nes tada man noris gyvenimą pasilengvint- prikabinu visokias papildomas raides.
Kaip šita knyga pateko man į rankas? Ogi vilionėmis. Gal galima jas komercinėmis pavadinti? Ant knygos nugarėlės paminėtas slaptažodis Bjork, kuriai Sijonas kuria tekstus. Na, taip, jooo, gal. Jeigu norit išgirsti šitą knygą muzikoj ir pamatyti video, tai spauskit čia. Kuo toliau klausau, tuo labiau ši daina skirta šiai knygai. Galit net neskaityt 🙂 Ne, juokauju. Jei norit paskaityt skandinavišką sakmę, tai knyga kaip tik jums. Šiaip tokios man patinka, bet tikriausiai šiandien nebuvo šitos knygos diena 😦 Paskui paskaičiau vieną rimtą ir išsamią recenziją čia ir vieną nelabai rimtą, bet irgi įdomią čia. Pastarojoj įdomus faktas apie knygą:
“„Baldras, Šešėlio sūnus“ (kitomis kalbomis penkto iš septynių rašytojo romanų pavadinimas skamba dar keisčiau: „Šešėlio lapė“ – vokiškai, „Mėlynoji lapė“ – angliškai, olandiškai, ispaniškai ir itališkai, „Paukščių pienas“ – serbiškai, „Mažiausias iš pasaulių“ – prancūziškai ir kt.; tik visomis skandinavų kalbomis išlaikytas originalus pavadinimas „Skugga–Baldur“; tiesa, daniškai – vos kitokios rašybos „Skygge–Baldur“).”
Įdomiausias pavadinimas serbiškai. Galėsiu visą naktį galvoti, prie ko čia paukščių pienas. Nes paukščių ten nelabai buvo, na tik paukščių plunksnos, kurias Aba klijavo į knygą.
Vis dar klausaus dainos, jau kažkelintą kartą.
If you ever get close to a human
And human behaviour
Be ready to get confused
There’s definitely no logic
To human behaviour
But yet so irristible
There’s no map
To human behaviour
They’re terribly moody
Then all of a sudden turn happy
But, oh, to get involved in the exchange
Of human emotions is ever so satisfying
There’s no map
And a compass
Wouldn’t help at all
Human behaviour
|human behavior|
Sapnas
(
Nepamirštamas saldus sapnas)
Gaunu ilgai ieškotą ir labai trokštą knygą. Taip džiaugiuos, neapsakysi žodžiais. Skaitau iki gilios nakties, o paskui pasidedu po pagalve ir užmiegu laikydama knygą rankoje…
(Jau nebe sapnas). Atsikeliu ryte ir šypsausi iš laimės, nes, esu įsitikinus, po pagalve guli ta išsvajota knyga, kurią jau pradėjau skaityti. Ranka dar jaučia knygos formą. Pakeliu pagalvę, o ten, neįtikėtina – nieko nėra! Negali būti! Juk ką tik laikiau knygą rankoje!
Toks mano saldus sapnas ir kartus rytas.
Ar turi knyginį sapną?
|sapnuotoja|
Kiek žinai apie J.Eyre?
Zombiai atrieda atidunda
Tokia daina sukas man dabar galvoj. Nes yra milijonas knygų, kurias per šiąnakt noriu perskaityt ir du milijonai filmų, kuriuos noriu pažiūrėt kol kukuliai miega. Miegot? Skaityt? Žiūrėt? Rašyt? AAAA! Gelbėkit! Zombiai atrieda atidunda!
|pajuodę paakiai|
Svajonių vyras
Ta pati knyga- trys viršeliai. Tas pirmasis tai man per daug primena knygas priskiriamas chick-lit kategorijai, o “The Man of My Dreams” tikrai nėra chick-lit. Juo labiau, jog C.Sittenfeld yra pasakiusi, jog pavadinti knygą chick-lit yra tas pats kaip pavadinti moterį prostitute. Tai – žeminantis terminas, tad jo čia daugiau ir nenaudosiu.
Nėra čia virsmo gulbe, nėra superlaimingos pabaigos, kai herojė pagaliau sugavusi savo meilės objektą ranka rankon žengia su juo altoriaus, saulėlydžio ar šviesaus rytojaus link.Tiesa, Hannah ieško to išsvajotojo vienintelio, bet jai labai rūpi, ką kiti žmonės (vyrai) apie ją pagalvos, ji analizuoja ir analizuoja savo veiksmus ir žodžius, ir tai jai trukdo surasti JĮ. Knygą sudaro Hannah gyvenimo fragmentai nuo 1991 iki 2005, kuriuose figuruoja vyrai.
Tai antroji C.Sittenfeld knyga. Jos debiutas buvo “Prep”, vėliau- “The Man of My Dreams”, o naujausia-mano išgirta ir mylima- “American Wife’. Taigi, skaitau knygas atvirkštine tvarka. Buvau kažkur skaičiusi, jog “American Wife” yra jos pirma”suaugusiška” knyga, dabar suprantu, kas buvo turima galvoje. “American Wife” man pasirodė daug brandesnė ir solidesnė, pasakojimas joje stabilesnis ir visapusiškesnis.
Bet ‘”The Man of My Dreams” nėra prasta knyga. Jos stiprioji pusė, sakyčiau, yra ta, kad bent jau aš labai lengvai galėjau identifikuotis su Hannah. Tas jos abejojimas, per intensyvus situacijos analizavimas, (kai ji daugiau stebėdavo ir mintyse perkratydavo situaciją, nei joje būdavo) man labai jau priminė mano pačios paauglystę ir ankstyosios jaunystės metus. Jos kuriami vestuviniai planai vos tik vaikinui pasikalbėjus su ja kokią valandėlę bei jos begalinis noras koreografuoti visas su vyrais susijusias situacijas, kad tik jose prastai nepasirodytų (Hannah :”aš mąsčiau, ar jis gali matyti plaukelius mano nosyje, ir todėl aš pasukau galvą ir nutraukiau mūsų akių kontaktą” – atleiskite už beveik pažodinį vertimą) man priminė mano pačios elgesį (Aš :hamburgerio per pirmą pasimatymą negalima valgyti, nes negražiai atrodau, tad geriausia užsisakyti kokių salotų ir vaidinti, jog esu visiškai nealkana. )
Nenustebinsiu parašiusi, jog “The Man of My Dreams” knyga moterims. Tos, kurios niekada nebuvo pačios pačios gražiausios mokykloje, tos kurios visada elgėsi protingai ir nerizikingai, tos, kurios klausydamos Bryan Adams “Everything I do I do it for You” ir žiūrėdamos “Pretty Women” fantazavo apie JĮ, turėtų save pažinti. Ir atlaidžiai nusišypsoti. Nusišypsoti tai romantiškai, viską per daug analizuojančiai šešiolikmetei, kuri vis dar visai negiliai tūno viduje.
K.Ž.G
