Visai neseniai pažiūrėjau filmą The Picture of Dorian Gray (trailer’is čia).
Filmo nesivarginkite žiūrėti – labai jau pritemptas plačiajai audtorijai – bet žiūrėdama pagalvojau, kad knyga tai jau tikrai yra verta būti įtraukta į mano šimtuką. Ir vėl sunku kažką labai komentuoti, kadangi skaičiau labai labai seniai ir teprisimenu, kad labai efektinga knygos pabaiga (ko nepasakysi apie filmą).
A man’s face is his autobiography. A woman’s face is her work of fiction. /O.Wilde/
Čia O.Wilde sentencija/posakis/quote, ar kaip čia pavadinti. Tai va, knyga yra apie pirmąją quote dalį (nebuvau girdėjus, kad Wilde’as būtų rašęs apie moterų makiažus :D). Viskas, kas atsitinka žmogaus gyvenime, atsispindi jo veide, o knygoje, Dorian Gray parduoda sielą paveikslui/velniui ir amžinai lieka jaunas, t.y. lieka jaunas, kol ta jaunystė ir amžinybė tampa nepakeliama.
Jei neskaitėt, bet jau įrašykit į eilę. Tik nesakykit, kad neturit knygos, nes ji yra čia.
Kai grįžtu į Klaipėdą, visada peržiūriu senąsias vaikystės knygas. Vakar radau šitą didžiulę porciją nostalgijos.
Vilnius "Vaga" 1982.
Vitalijaus Suchockio Čiukas. Ar prisimenat kramtomąją gumą?Tas Žilvinas tai tikrai labai jau toks gražus A.Narvydaitės iliustracijoseSkaičiau ir pavydėjau užsienyje gyvenantiems vaikams, kad pas juos visokių skanumynų buvo. O pas mus tik griliazinis tortas buvo 🙂
vanda juknaitė skubėkime augti pirmoji rašau šiųmetį diktantą kuriu trumpą novelytę iš pasiūlytų žodžių tokios šviesios datos lydi mus tik ką paminėtas lietuvos vardo tūkstantmetis atgautos laisvės dvidešimtmetis o žodžiai kasdieniai pilki kaip esam įpratę brėkšti drėksti dryksta graso bjūra tarytum diktanto rašymas būtų menkniekis o ne džiaugsmingas visų susitikimas su gimtąja kalba druskininkuose vilniuje švenčionėliuose briuselyje londone čikagoje suku galvą kaip čia suporavus šėmmargį debesį su familiariu kompanionu suprantu kad jau šypsotės nes jūs ypatingi žmonės ne bet kas ne bet kuris ateina rašyti diktanto patriotą su įmygiu dar galėčiau susieti bet kur dėti akvariumą su idioma tikras galvosūkis būtų bemaž graudu du tūkstančiai dešimtaisiais metais dėl gramatikos pinklių paleisti iš rankų mūsų visų širdis jungiančią nytį kalba yra beveik mūsų tėvynė svečiose šalyse nors vakarais šeimose sugrįžtame į ją lyg į namus argi patys leistume jai mūsų senajai gražiajai kalbai sunykti tik paklausykime mama mamutė motutė močiutė močiutėlė tokia gili ir ilga žiema buvo bet už lango jau siaučia pavasario vėtra kartu su skrebenančia plunksna ji šnabžda laisvė yra galimybė būti savimi be kita ko lyg mažiems vaikams daugeliui atrodo kad laisvė yra galimybė turėti ką noriu skubėkime augti kad per nebrandumą patys nenukirstume tų šaknų iš kurių esame išaugę
Šiandien pasitaikė puiki proga aplankyti antikvariatą Klaipėdoje, apie kurį jau buvo rašiusi mano kolegė L. Po arbatos Frydricho pasaže tereikia tik pereiti per gatvę, ir jau knygyne “Retro knygos”. Tiesa, čia parduodamos ne tik knygos, bet ir suvenyrai: seni rublai, medaliai su Leninu, senos atvirutės, bet tai visai nemaišo. Kažkokios specializacijos nepastėbėjau, tai galima rasti visokių knygų lietuvių, rusų, anglų, vokiečių kalbomis (dviejų pastarųjų, žinoma, mažiau). Knygynas tvarkingas, ant žemės pilna knygų rietuvių, bet juk taip ir turi būti tikrame antikvariate. Knygos gana gerai surūšiuotos, bet pasitaiko ir šiek tiek keistumų: A.Strindbergo “Raudonasis kambarys” buvo padėtas detektyvų lentynoje. Bet būtent taip ir turi būti jaukiuose knygų antikvariatuose, ar ne?
Galima atsisėsti labai patogioje sofutėje, išgerti kavos iš automato, pavartyti išsirinktas knygas prie staliuko. Pardavėja buvo maloni, padėjo man surasti Dostojevsio knygų lentyną, pasiteiravo, kokios knygos būtent noriu (žinoma, kad “Nusikaltimo ir bausmės” originalo kalba 🙂 ), pasiūlė išsirinkti iš keleto knygos leidimų (pasirinkau labiausiai nudėvėtą). Kainos nesikandžioja: Dostojevskis ir T.Venslovos “Vilties formos” -15, A.Škėmos “Balta drobulė”- 8.80, o A.Volkovo “Apleistos pilies paslaptis”, H.Radausko lyrika ir R.Schneider “Miego brolis” po 8 litus.
Po keleto metų pagaliau vėl Lietuvoje, tad neišvengiamai matau daug pokyčių knygynų lentynuose. Dar nespėjau į daug knygynų nueiti, bet jau pastebėjau šitus dalykus:
1. Atsirado daugiau mažesnio formato knygų popieriniais viršeliais. Smagu. Seniau kone visos knygos buvo šeimyninės Bibliijos dydžio- nei į rankinę įsimesi, nei vonioje paskaitysi, nes sunku rankose tokį svorį išlaikyti. O dabar atsirado mažesnių, lengvesnių. Džiugu.
2. Pseudoįžymybių biografijos… Na čia pagirti negaliu. “Radži. Likimas nepajėgė manęs nuskriausti” ??? „Akiplėša, arba Tas ir Kitas Arūnas Valinskas“??? Butkutės “Prarastas rojus”??? Na pačių knygų nežiūrėjau, tad apie jų literatūrinę vertę nekalbėsiu (nors, iš tikrųjų, tai pakalbėsiu. Bet tik truputį). Radau ištraukų iš D.Butkutės knygos, kurią parašė Jurga Baltrukonytė, žurnalo “Panelė” redaktorė.
Antonia Fraser rašo puikias biografijas. Kai kurie lietuviai biografijų rašytojai galėtų iš jos daug pasimokyti
Na gal ir nekorektiška iš tų poros ištraukų spręsti apie visą knygą, bet man tos ištraukos labai stipriai asocijuojasi su “Panelės” tradiciniu pašaipiu stiliumi, kai vietoj to, kad kažkaip būtų bandoma priartėti prie straipsnių herojų, suprasti juos, atskleisti kažkokią naują dimesiją, pasitenkinama herojaus “išdurninimu”. Tikslas nėra papasakoti, o pasityčioti.
Pora ištraukų iš knygos “Prarastas rojus”:
“Užsiropštė ant keturaukščio stogo ir guli sau nuogutėlė, vien su stringiukais, konspektai šalia mėtosi, vėjelis lapus draiko. Tai užpakalį pasvilina, tai krūtinę – o ko bijoti, juk niekas nemato. Reiktų Lolos Ferrari papus turėti, kad iš tokių aukštybių kas nors juos įžiūrėtų. O Džordanos mažučiai kaip kumštukai.”
“Buvo naktis iš kovo 7-osios į 8–ąją. Labai simboliška, kad būtent per Moters dieną Džordana gana sunkiai ir kraujingai tapo moterimi.” (Ar prie šito sakinio nėra nagų prikišusi žymi “Panelės” moralistė ginekologė Vaiva Eringytė? 🙂
Suprantu, kad D.Butkutė gal ir nėra labai lengvas objektas biografijai rašyti. Bet juk daugelis autorių yra rašę apie tikrai blogus žmones, tokius kaip Stalinas ar Hitleris, bet vistiek kažkaip sugebėjo išlaikyti savo profesionalumą. Bet kaip minėjau, knygos neskaičiau, tad gal ir neturėčiau jos vertinti, bet galiu pasakyti, jog paskaičius šias pastraipas šitos knygos net į rankas neimsiu, nes jose nėra nei meilės aprašomajam žmogui, nei pagarbos žanrui. Grubiai, be džiaugsmo, be meilės, bet su sarkastiška šypsena.
Rytoj esu nusiteikusi trepsėti į savivaldybę ir rašyti diktantą. Smalsu smalsu smalsu, ar dar moku rašyti. Beveik žinau, kad nebemoku, nes nelabai ir yra kur reikštis su gudriom skyrybom ir t.t. Džiaugiuosi, kad dabar galiu nesukdama galvos dėti brūkšnius ir kitokius skyrybos ženklus ten, kur man labiau patinka 🙂 Bet vis tiek slapčia norėčiau save nustebinti 🙂 🙂 🙂
Nu, paskaičiau aš šitą knygą ir galvoju, ką dabar man apie ją parašyti. Ir tuputį nervas ima, nes, va, yra knygų, kurias perskaitau ir nieko nenoriu apie jas rašyti. Na, gerai, truputį parašysiu. Pirmiausia, kad lengviau būtų, tai autorių vadinu S(i)jon(u). Sijonas, žodžiu. Nereikia užsivadinti sudėtingais vardais, nes tada man noris gyvenimą pasilengvint- prikabinu visokias papildomas raides.
Kaip šita knyga pateko man į rankas? Ogi vilionėmis. Gal galima jas komercinėmis pavadinti? Ant knygos nugarėlės paminėtas slaptažodis Bjork, kuriai Sijonas kuria tekstus. Na, taip, jooo, gal. Jeigu norit išgirsti šitą knygą muzikoj ir pamatyti video, tai spauskit čia. Kuo toliau klausau, tuo labiau ši daina skirta šiai knygai. Galit net neskaityt 🙂 Ne, juokauju. Jei norit paskaityt skandinavišką sakmę, tai knyga kaip tik jums. Šiaip tokios man patinka, bet tikriausiai šiandien nebuvo šitos knygos diena 😦 Paskui paskaičiau vieną rimtą ir išsamią recenziją čia ir vieną nelabai rimtą, bet irgi įdomią čia. Pastarojoj įdomus faktas apie knygą:
“„Baldras, Šešėlio sūnus“ (kitomis kalbomis penkto iš septynių rašytojo romanų pavadinimas skamba dar keisčiau: „Šešėlio lapė“ – vokiškai, „Mėlynoji lapė“ – angliškai, olandiškai, ispaniškai ir itališkai, „Paukščių pienas“ – serbiškai, „Mažiausias iš pasaulių“ – prancūziškai ir kt.; tik visomis skandinavų kalbomis išlaikytas originalus pavadinimas „Skugga–Baldur“; tiesa, daniškai – vos kitokios rašybos „Skygge–Baldur“).”
Įdomiausias pavadinimas serbiškai. Galėsiu visą naktį galvoti, prie ko čia paukščių pienas. Nes paukščių ten nelabai buvo, na tik paukščių plunksnos, kurias Aba klijavo į knygą.
Vis dar klausaus dainos, jau kažkelintą kartą.
If you ever get close to a human
And human behaviour
Be ready to get confused
There’s definitely no logic
To human behaviour
But yet so irristible
There’s no map
To human behaviour
They’re terribly moody
Then all of a sudden turn happy
But, oh, to get involved in the exchange
Of human emotions is ever so satisfying
There’s no map
And a compass
Wouldn’t help at all
Human behaviour
Gaunu ilgai ieškotą ir labai trokštą knygą. Taip džiaugiuos, neapsakysi žodžiais. Skaitau iki gilios nakties, o paskui pasidedu po pagalve ir užmiegu laikydama knygą rankoje…
(Jau nebe sapnas). Atsikeliu ryte ir šypsausi iš laimės, nes, esu įsitikinus, po pagalve guli ta išsvajota knyga, kurią jau pradėjau skaityti. Ranka dar jaučia knygos formą. Pakeliu pagalvę, o ten, neįtikėtina – nieko nėra! Negali būti! Juk ką tik laikiau knygą rankoje!
Tokia daina sukas man dabar galvoj. Nes yra milijonas knygų, kurias per šiąnakt noriu perskaityt ir du milijonai filmų, kuriuos noriu pažiūrėt kol kukuliai miega. Miegot? Skaityt? Žiūrėt? Rašyt? AAAA! Gelbėkit! Zombiai atrieda atidunda!
Ta pati knyga- trys viršeliai. Tas pirmasis tai man per daug primena knygas priskiriamas chick-lit kategorijai, o “The Man of My Dreams” tikrai nėra chick-lit. Juo labiau, jog C.Sittenfeld yra pasakiusi, jog pavadinti knygą chick-lit yra tas pats kaip pavadinti moterį prostitute. Tai – žeminantis terminas, tad jo čia daugiau ir nenaudosiu.
Nėra čia virsmo gulbe, nėra superlaimingos pabaigos, kai herojė pagaliau sugavusi savo meilės objektą ranka rankon žengia su juo altoriaus, saulėlydžio ar šviesaus rytojaus link.Tiesa, Hannah ieško to išsvajotojo vienintelio, bet jai labai rūpi, ką kiti žmonės (vyrai) apie ją pagalvos, ji analizuoja ir analizuoja savo veiksmus ir žodžius, ir tai jai trukdo surasti JĮ. Knygą sudaro Hannah gyvenimo fragmentai nuo 1991 iki 2005, kuriuose figuruoja vyrai.
Tai antroji C.Sittenfeld knyga. Jos debiutas buvo “Prep”, vėliau- “The Man of My Dreams”, o naujausia-mano išgirta ir mylima- “American Wife’. Taigi, skaitau knygas atvirkštine tvarka. Buvau kažkur skaičiusi, jog “American Wife” yra jos pirma”suaugusiška” knyga, dabar suprantu, kas buvo turima galvoje. “American Wife” man pasirodė daug brandesnė ir solidesnė, pasakojimas joje stabilesnis ir visapusiškesnis.
Curtis Sittenfeld
Bet ‘”The Man of My Dreams” nėra prasta knyga. Jos stiprioji pusė, sakyčiau, yra ta, kad bent jau aš labai lengvai galėjau identifikuotis su Hannah. Tas jos abejojimas, per intensyvus situacijos analizavimas, (kai ji daugiau stebėdavo ir mintyse perkratydavo situaciją, nei joje būdavo) man labai jau priminė mano pačios paauglystę ir ankstyosios jaunystės metus. Jos kuriami vestuviniai planai vos tik vaikinui pasikalbėjus su ja kokią valandėlę bei jos begalinis noras koreografuoti visas su vyrais susijusias situacijas, kad tik jose prastai nepasirodytų (Hannah :”aš mąsčiau, ar jis gali matyti plaukelius mano nosyje, ir todėl aš pasukau galvą ir nutraukiau mūsų akių kontaktą” – atleiskite už beveik pažodinį vertimą) man priminė mano pačios elgesį (Aš :hamburgerio per pirmą pasimatymą negalima valgyti, nes negražiai atrodau, tad geriausia užsisakyti kokių salotų ir vaidinti, jog esu visiškai nealkana. )
Nenustebinsiu parašiusi, jog “The Man of My Dreams” knyga moterims. Tos, kurios niekada nebuvo pačios pačios gražiausios mokykloje, tos kurios visada elgėsi protingai ir nerizikingai, tos, kurios klausydamos Bryan Adams “Everything I do I do it for You” ir žiūrėdamos “Pretty Women” fantazavo apie JĮ, turėtų save pažinti. Ir atlaidžiai nusišypsoti. Nusišypsoti tai romantiškai, viską per daug analizuojančiai šešiolikmetei, kuri vis dar visai negiliai tūno viduje.
Kartais, kai imame diskutuoti apie kokią nors knygą, ima ir išlenda koks nors visiškai negirdėtas neregėtas knygos pavadinimas, pasijaučiu, kaip nukritusi iš mėnulio, ar pirmą kartą atėjusi į knygyną. Na, iš vienos pusės, tas jausmas malonus, nes kažkaip smagu, kad nors atrodo, jau apie lietuviškai parašytas ir išverstas knygas kažką žinai daugiau nei eilinis praeivis, na bent tiek, kad maždaug žinai, kas yra išleista, išaiškėja, kad vis dėlto yra užsislėpusių siurprizų; iš kitos pusės apima toks lyg ir nisivylęs bevlitiškumas, kad nieko apie tai negirdėjai ir kaipgi prasmuko pro tavo akylas akis. Taip man atsitiko su tuo Anaforos paminėtu Štileriu, kuriuo paskui pasidžiaugė Dori, o aš likau it musę kandus (pfuuu…), nes nesu girdėjus, kam čia varpai skambina. Na, dabar jau esu ir laukiu parkeliaujant į mano lentyną. Reabilitavau save truputuką, nes manęs ant svieto nebuvo, kai ši knyga buvo išleista, o iš senų tarybinių leidimų sunku atsirinkt, jei nieko nebuvai girdėjusi (čia specialiai mot. g. :)) žmogus.
O čia ir trečiadienio klausimas. Bandykit žymėt kelis atsakymus, o geriausia iš viso, įrašykit savo variantą!
Dabar sakau: daugiau niekada nesakysiu, kad nepirksiu knygų (šiandien, šią savaitę, šį mėnesį), nes kvaila taip sakyti, geli pražiopsoti superinę knygą, ir kam to reikia? Taip džiaugiuosi nusipirkus tą “Ežio eleganciją”, džiaugiuosi, kad KŽG apie ją parašė praktiškai tuo metu, kai ji buvo išleista Lietuvoje, man tik tereikėjo ją pamatyti knygyne ir pakratyti paskutinius litus, buvusius kišenėj. O dėmesį į knygą buvo lengva patraukti, nes ji tokia delno dydžio, maloniai nedidelė, gražiai išleista.
Ar patiko man? Na, tikriausiai geriausiai atsakytų faktas, kad šiandien ryte taip norėjau ją pabaigt perskaityti, kad nusinešiau į vonią – tik keli puslapiai, greit pabaigiu, nusiprausiu, išsifenuoju, pamaitinu kukulį ir važiuoju su sese ir kukulytėm. Aha, perskaičiau, žiūriu, kad išvažiuot reikia už penkių minučių, o aš dar nieko nepadarius… (Spėjau – gal preitam gyvenime buvau karys?).
Labai jaučias, kad autorė gyvena Japonijoj. Jos puslapyje daug daug gražių jos vyro darytų Japonijos nuotraukų. Gražu. Na, o knygoje, jaunoji Paloma skaito japoniškus komiksus, o į knygos antrą pusę atsiranda (kaip saulė iš rytų) toks nuostabus ponas Kakuro.
Jaučiasi, kad autorė filosofė – daug visokių filosofinių Renė-autorės pamąstymų. Tiesa, su jais man sunkiau sekės, tik pradedu skaityt pamąstymus ir jau, žiū, nuklajoju kur nors su savaisiais, pametu mintį, nebegyvenu su knyga. Gal knygos minusas? Džiaugiuosi, kad skaičiau lietuviškai, nes angliškai tuos pafilosofavimus tikriausiai iš viso tektų praversti. O gal vertėja irgi jų nesuprato? 🙂 🙂 🙂 Šiaip vertimas neblogas, be tų pafilosofavimų skaitėsi sklandžiai (vertėja iš prancūzų – Eglė Juciūnaitė), tik vienas sakinys užkliuvo, niekaip nesupratau: “Mano seseriai davė vardą vyresnės, mirusios gimstant, kuri turėjo jau velionės tetos vardą.” Man atrodo, kažkur pasimetė vienas žodis 🙂
Autorė apie pafilosofavimus knygoje: “I followed a long, boring course of studies in philosophy. I expected it to help me understand better that which surrounds me: but it didn’t work out that way. Literature has taught me more. I was interested in exploring the bearing philosophy could really have on one’s life, and how. I wanted to illuminate this process. That’s where the desire to anchor philosophy to a story, a work of fiction, was born: to give it more meaning, make it more physically real, and render it, perhaps, even entertaining.” (iš čia)
Tiesa, KŽG, kad knygą į švedų kalbą išvertė dvi vertėjos manau yra super idėja. Skaitant man dažnai kildavo klausimas, o kuriai veikėjai priklauso skyrelis (skyreliuose “kalba” arba Renė, arba Palomai)? Gal, jei būtų versta skirtingų vertėjų, toks sunkumas neiškiltų? Žinoma, autorė veikėją nurodo skyrelio pradžioje (Palomos skyreliai, pvz., prasideda “giliomis mintimis”), bet vis tiek skaitant kažkaip pasimesdavo man. Susikaupt labiau reikėjo 😉
Man ši knyga apie draugystę. Sielų draugystę, perlipančią kvailus nusistatymus, stereotipus. Apie dviejų moterų (Renė ir Manuelos), moters ir mergaitės (Renė ir Paloma), giminingų sielų (Renė ir Kakuro). Draugystę, kai gali juoktis iki apsiverkimo ir pilvo skausmo, verkti, kol užlieji apačioje gyvenančius kaimynus, iki begalybės tylėti gurkščiojant arbatą, tuo pačiu metu pasakyti tokią pačią frazę, taip pat pavadinti katinus. Apie draugystę nepaisančią visuomenės išrūšiavimo.
ne į temą - man labai patikęs pirmosios Barbery knygos viršelis
Apie prancūziškos visuomenės rušiavimo ypatumus čia rasite daug. Štai ką sako Paloma: “Ponia de Brogl yra žmona pono de Broglio, kuris buvo priimtas į valstybės tarybą vadovaujant Žiskarui, ir yra toks užkietėjęs konservatorius, kad nesisveikina su išsiskyrusiais žmonėmis. Kolomba jį vadina “sena fašistine kiaule”, nes ji niekada nieko neskaitė apie Prancūzijos dešiniuosius, o tėtis jį laiko tobulu politinės sklerozės pavyzdžiu. Jo žmona tokia pat: kostiumėlis, perlų vėrinys, kietai sučiauptos lūpos ir būrys anūkų, kurių visų vardai Greguarai ar Mari. Iki šiolei ji vos sveikindavosi su mama (kuri yra socialistė, dažytais plaukais ir smailianosiais batais).” Visi veikėjai gyvena viename name, o jo gyventojai savotiškai atspindi visus įmanomus visuomenės sluoksnius – turtuolius, politikus, suaugusius, vaikus, šunis :), kates :), netoliese gatvėje gyvenačius benamius, narkomanus, darbininkus, namų sargus ir tvarkytojus.
Kai skaitau, dažnai laukiu knygos pavadinimo šifro. Kažkokio tiesioginio ar netiesioginio pavadinimo paaiškinimo. Šios knygos pavadinimo šifrą radau 170 psl. :): “Ponia Mišel elegantiška kaip ežys: iš išorės ji apsišarvavusi dygliais – tikra tikrove – bet aš jaučiu, kad iš vidaus ji rafinuota taip kukliai kaip ežiukai, kurie yra apgaulingai atsainūs, žiauriai vieniši ir siaubingai elegantiški gyvūnėliai.” (Praėjusią vasarą gyvatvorėje aptikau ežiuko kamuoliuką – labai jau lojo mūsų kalytė. Ilgai laukiau, kol iškiš savo apvalią nosytę, bet jis buvo išsigandęs ir kantresnis nei aš – kai nuėjus grįžau po kelių minučių, jo jau nebebuvo. Pieną lakantis ežiukas – nerealus vaizdas.)
knyguziurkes.com 
