Kitty Crowther – iliustratorė ir rašytoja, gyvenanti Belgijoje. 
K.Ž.G.
Knygos pretenduojančios į vertingiausią 2009 m. verstinę knygą
Trečiadienio protas ir jausmai
Kartais, kai imame diskutuoti apie kokią nors knygą, ima ir išlenda koks nors visiškai negirdėtas neregėtas knygos pavadinimas, pasijaučiu, kaip nukritusi iš mėnulio, ar pirmą kartą atėjusi į knygyną. Na, iš vienos pusės, tas jausmas malonus, nes kažkaip smagu, kad nors atrodo, jau apie lietuviškai parašytas ir išverstas knygas kažką žinai daugiau nei eilinis praeivis, na bent tiek, kad maždaug žinai, kas yra išleista, išaiškėja, kad vis dėlto yra užsislėpusių siurprizų; iš kitos pusės apima toks lyg ir nisivylęs bevlitiškumas, kad nieko apie tai negirdėjai ir kaipgi prasmuko pro tavo akylas akis. Taip man atsitiko su tuo Anaforos paminėtu Štileriu, kuriuo paskui pasidžiaugė Dori, o aš likau it musę kandus (pfuuu…), nes nesu girdėjus, kam čia varpai skambina. Na, dabar jau esu ir laukiu parkeliaujant į mano lentyną. Reabilitavau save truputuką, nes manęs ant svieto nebuvo, kai ši knyga buvo išleista, o iš senų tarybinių leidimų sunku atsirinkt, jei nieko nebuvai girdėjusi (čia specialiai mot. g. :)) žmogus.
O čia ir trečiadienio klausimas. Bandykit žymėt kelis atsakymus, o geriausia iš viso, įrašykit savo variantą!
|belaukianti atsakymo|
Ežio elegancija
Dabar sakau: daugiau niekada nesakysiu, kad nepirksiu knygų (šiandien, šią savaitę, šį mėnesį), nes kvaila taip sakyti, geli pražiopsoti superinę knygą, ir kam to reikia? Taip džiaugiuosi nusipirkus tą “Ežio eleganciją”, džiaugiuosi, kad KŽG apie ją parašė praktiškai tuo metu, kai ji buvo išleista Lietuvoje, man tik tereikėjo ją pamatyti knygyne ir pakratyti paskutinius litus, buvusius kišenėj. O dėmesį į knygą buvo lengva patraukti, nes ji tokia delno dydžio, maloniai nedidelė, gražiai išleista.
Ar patiko man? Na, tikriausiai geriausiai atsakytų faktas, kad šiandien ryte taip norėjau ją pabaigt perskaityti, kad nusinešiau į vonią – tik keli puslapiai, greit pabaigiu, nusiprausiu, išsifenuoju, pamaitinu kukulį ir važiuoju su sese ir kukulytėm. Aha, perskaičiau, žiūriu, kad išvažiuot reikia už penkių minučių, o aš dar nieko nepadarius… (Spėjau – gal preitam gyvenime buvau karys?).
Labai jaučias, kad autorė gyvena Japonijoj. Jos puslapyje daug daug gražių jos vyro darytų Japonijos nuotraukų. Gražu. Na, o knygoje, jaunoji Paloma skaito japoniškus komiksus, o į knygos antrą pusę atsiranda (kaip saulė iš rytų) toks nuostabus ponas Kakuro.
Jaučiasi, kad autorė filosofė – daug visokių filosofinių Renė-autorės pamąstymų. Tiesa, su jais man sunkiau sekės, tik pradedu skaityt pamąstymus ir jau, žiū, nuklajoju kur nors su savaisiais, pametu mintį, nebegyvenu su knyga. Gal knygos minusas? Džiaugiuosi, kad skaičiau lietuviškai, nes angliškai tuos pafilosofavimus tikriausiai iš viso tektų praversti. O gal vertėja irgi jų nesuprato? 🙂 🙂 🙂 Šiaip vertimas neblogas, be tų pafilosofavimų skaitėsi sklandžiai (vertėja iš prancūzų – Eglė Juciūnaitė), tik vienas sakinys užkliuvo, niekaip nesupratau: “Mano seseriai davė vardą vyresnės, mirusios gimstant, kuri turėjo jau velionės tetos vardą.” Man atrodo, kažkur pasimetė vienas žodis 🙂
Autorė apie pafilosofavimus knygoje: “I followed a long, boring course of studies in philosophy. I expected it to help me understand better that which surrounds me: but it didn’t work out that way. Literature has taught me more. I was interested in exploring the bearing philosophy could really have on one’s life, and how. I wanted to illuminate this process. That’s where the desire to anchor philosophy to a story, a work of fiction, was born: to give it more meaning, make it more physically real, and render it, perhaps, even entertaining.” (iš čia)
Tiesa, KŽG, kad knygą į švedų kalbą išvertė dvi vertėjos manau yra super idėja. Skaitant man dažnai kildavo klausimas, o kuriai veikėjai priklauso skyrelis (skyreliuose “kalba” arba Renė, arba Palomai)? Gal, jei būtų versta skirtingų vertėjų, toks sunkumas neiškiltų? Žinoma, autorė veikėją nurodo skyrelio pradžioje (Palomos skyreliai, pvz., prasideda “giliomis mintimis”), bet vis tiek skaitant kažkaip pasimesdavo man. Susikaupt labiau reikėjo 😉
Man ši knyga apie draugystę. Sielų draugystę, perlipančią kvailus nusistatymus, stereotipus. Apie dviejų moterų (Renė ir Manuelos), moters ir mergaitės (Renė ir Paloma), giminingų sielų (Renė ir Kakuro). Draugystę, kai gali juoktis iki apsiverkimo ir pilvo skausmo, verkti, kol užlieji apačioje gyvenančius kaimynus, iki begalybės tylėti gurkščiojant arbatą, tuo pačiu metu pasakyti tokią pačią frazę, taip pat pavadinti katinus. Apie draugystę nepaisančią visuomenės išrūšiavimo.
Apie prancūziškos visuomenės rušiavimo ypatumus čia rasite daug. Štai ką sako Paloma: “Ponia de Brogl yra žmona pono de Broglio, kuris buvo priimtas į valstybės tarybą vadovaujant Žiskarui, ir yra toks užkietėjęs konservatorius, kad nesisveikina su išsiskyrusiais žmonėmis. Kolomba jį vadina “sena fašistine kiaule”, nes ji niekada nieko neskaitė apie Prancūzijos dešiniuosius, o tėtis jį laiko tobulu politinės sklerozės pavyzdžiu. Jo žmona tokia pat: kostiumėlis, perlų vėrinys, kietai sučiauptos lūpos ir būrys anūkų, kurių visų vardai Greguarai ar Mari. Iki šiolei ji vos sveikindavosi su mama (kuri yra socialistė, dažytais plaukais ir smailianosiais batais).” Visi veikėjai gyvena viename name, o jo gyventojai savotiškai atspindi visus įmanomus visuomenės sluoksnius – turtuolius, politikus, suaugusius, vaikus, šunis :), kates :), netoliese gatvėje gyvenačius benamius, narkomanus, darbininkus, namų sargus ir tvarkytojus.
Kai skaitau, dažnai laukiu knygos pavadinimo šifro. Kažkokio tiesioginio ar netiesioginio pavadinimo paaiškinimo. Šios knygos pavadinimo šifrą radau 170 psl. :): “Ponia Mišel elegantiška kaip ežys: iš išorės ji apsišarvavusi dygliais – tikra tikrove – bet aš jaučiu, kad iš vidaus ji rafinuota taip kukliai kaip ežiukai, kurie yra apgaulingai atsainūs, žiauriai vieniši ir siaubingai elegantiški gyvūnėliai.” (Praėjusią vasarą gyvatvorėje aptikau ežiuko kamuoliuką – labai jau lojo mūsų kalytė. Ilgai laukiau, kol iškiš savo apvalią nosytę, bet jis buvo išsigandęs ir kantresnis nei aš – kai nuėjus grįžau po kelių minučių, jo jau nebebuvo. Pieną lakantis ežiukas – nerealus vaizdas.)
|įsivaizduojanti pieną lakantį ežiuką|
Menas
Tikrai nemanau, jog esu sunkiai paveikiama reklamos. Neįsivaizduoju, kad visi reklaminiai marketingo triukai nepaveikia manęs. Neneigsiu. Būtent todėl ir pageidauju, kad tas poveikis būtų gražiai estetiškai apipavidalintas.
Prisipažįstu, jog kai stoviu knygyne ir renkuosi knygas, knygų apipavidalinimas vaidina didelį vaidmenį. Žinoma, jei noriu perskaityti tam tikrą autorių, tai jo knygą ir renkuosi, nors viršelis yra šiaip sau. Bet jei yra galimybė pasirinkti viršelį (kaip kad būna perkant knygas Amazon.com ar kituose internetiniuose knygynuose), renkuosi tą, kuris man pasirodo įdomus. Savaime suprantama, kad kiekvienam neįtiksi, bet tai neturėtų reikšti, jog užtenka paimti bet kokią juodai baltą nuotrauką su cigarečių dūmais ir manyti, jog ji tiks visiems egzistencialistų veikalams arba nupaišyti ilgakoję gražuolę ir skaudžiai neonine žalia spalva atspausdinti knygos pavadinimą, ir jau manyti, kad visos jaunesnės nei 40 metų chick lit gerbėjos iš kailio nersis, kad įsigytų tą knygą.
Idealus viršelis man yra tas, kuriame yra IDĖJA.
Tas, kuris buvo KURTAS, o ne darytas.
Ko gero, man labiausiai nepatinkantys viršeliai yra tie, kur rašytojai patys pozuoja knygoje sukurtoje aplinkoje. Yra viena tokia švedų rašytoja Lisa Marklund, tai aš kategoriškai atsisakau imti jos knygas į rankas. Jei ji rašo apie gresiantį kalėjimą, 
tai ant viršelio pozuoja būtent kalėjime, jei ji rašo knygą, kuri vadinasi “Nobelio testamentas”, tai būtinai ji pati turi apsirengti ištaiginga suknia ir fotografuotis viršeliui salėje, kurioje vyksta iškilminga Nobelio vakarienė. Tarsi tarp jos ir knygos yra lygybės ženklas.
Mintyse dėkoju Zadie Smith, kad nematė reikalo išsišiepusi pozuoti savo knygos “Balti dantys” viršeliui. Ačiū Michael Ondaatje, kad jis nesifotografavo aptvarstytas ir nevaidino esąs “Anglas ligonis”.
Man labai patiko John Gall viršeliai sukurti V.Nabokovo knygoms. Pats J.Gall pasakoja, kad jis sužinojo, jog V.Nabokovas buvo aistringas drugelių kolekcionierius, tad dailininkas sugalvojo pažaisti su ta tema viršeliuose. Kiekviename viršelyje- dėžutė, kurioje smeigtukais prismeigiami drugeliai, tik vietoje drugelių J.Gall pasirinko objektą, kuris kažkaip sietųsi su knygos turiniu.
Čia dar keletas gražiai apipavidalintų viršelių. Nors įsirėmink.
K.Ž.G
Trintukas nepadės…
Niekaip neįsivaizduoju savęs su tatuiruote, bet jei kada tektų darytis (ramiai, Tėveli, ramiai- aš juokauju), tai būtų kokia nors literatūrinė.
K.Ž.G
Viskas nušviesta Saulės mieste
Su kukuliu žaidžiam – rašom nick’us ant lapukų ir traukiam.
Šį kartą laimėtoja yra –
Valioooo!!! Sveikinam! Laukiam knygos, o ypač vertimo įvertinimo!
|žiurkių loterija|
Apie akių vartymą ir vertimus
KŽG, ar galėjai pagalvoti, kad tai labai susiję dalykai? :)))))
Geri vertimai
Vertėjų sąjungos rekomenduojami vertimai.
Antisąrašas
Dėl prasto vertimo, redagavimo ar/ir parengimo spaudai
LLVS pataria NEPIRKTI, NESKAITYTI ir NEREKLAMUOTI šių knygų:
NB: būtina atkreipti dėmesį į leidyklos pavadinimą, vertėjo ar redaktoriaus pavardę. Į sąrašą įtrauktos Antipremiją gavusios ir kai kurios skaitytojų labai neigiamai įvertintos knygos.
Šis sąrašas toli gražu nėra išsamus, jis nėra visų pačių blogiausių, visų prasčiausiai suredaguotų vertimų sąrašas. Deja, nekokybiškų vertimų vis dar išleidžiama nemažai. Todėl kviečiame visus skaitytojus, susidūrusius su akį badančiu vertimu, pranešti apie jį LLVS.
Apie balsavimą, pelėmis virtusias mūzas ir žirnius plunksnose
Tikriausiai esame balsuotojų šalis 🙂 Besiknaisiodama internte aptikau Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos puslapį (labai apsidžiaugiau, nes mes gi čia vis padiskutuojam apie vertimus), kuriame siūloma prabalsuoti už geriausią vertimą. Niekaip neapsisprendžiu, ar balsuoti už tą vienintelę knygą, kurią esu perskaičius ir galiu vertinti. Pagalvosiu dar. O dabar skaitinėju visokias rezenzijas apie vertimus, visai įdomu. Niekad nebuvau taip susimąsčius, kad vertimu galima šitaip LABAI iškraipyti kūrinį. Jei būčiau R. Harris, tai tikriausiai infarktą gaučiau lietuviškai perskaičius savo knygas. Knygų žiurkės ir draugai čia padiskutuoja apie vertimų niuansus, kurie nublanksta, sakau, nublanksta prieš susidorojimą su R. Harris kūriniais. Paskaitykite…
Ištrauka iš Dalios Dilytės recenzijos apie R.Harris Pompėją: 
“Visas pasaulis žino, kad amfiteatre, pasmerkdami myriop gladiatorių, romėnai nuleisdavo dešinės rankos nykštį žemyn, tačiau vienoje „Jotemos“ knygoje (Robert Harris. „Pompėja“. Vertė Indrė Žakevičienė. – Kaunas: Jotema, 2004) šis pasmerkimo gestas paverstas atvirkščiu: iškėlė nykštį į viršų. Tebūnie! (p. 27). Rasime ir daugiau atžagareiviškumo pavyzdžių. Vyrus šioje knygoje mėgstama paversti moterimis (Hortenzijos viloje, p. 24; Kalpurnijos vila, p. 91, 166; Klaudijai prireikė viso dešimtmečio, kol išsisėmė, p. 50). Mokyti romėnai įsigydavo vergą, kuriam diktuodavo savo kūrinius vaikščiodami po kambarį ar išsitiesę ant gulto. Šioje knygoje yra atvirkščiai: diktuoja vergas (p. 84), o skaitytojui lieka įsivaizduoti, kad laivyno vadas, istorikas Plinijus užrašinėja jo mintis. Pasitelkus metamorfozės principą imperatorius Tiberijus virsta Tiberio upe (p. 197), o didelė Galijos teritorija – nežinia kokiu Gaulu (p. 39). Iš mūsų epochos į antikos laikus nukeliauja niekada ten nebuvę pieštukas su popieriumi (kad paimtų pieštuką ir popieriaus, p. 256) ir Vokietijos moterys (plaukų, nukirptų nuo kažkokios vokietės vergės galvos, p. 142). Juk anuomet tebuvo žinomos tik germanės, o jų gimtinė vadinta Germanija.”
Man, sakyčiau, čia perfrazuojant – scary translation. Visiškai mėgėjiškas vertimas ir didžiulė tinginystė nesidomėti kūriniu, kurį verti. Baisu.
Apie to paties autoriaus Imperium: “Bene labiausiai pribloškiantis ir pralinksminantis magijos laimėjimas šioje knygoje yra žirnių virtimas vištos plunksnomis. Žado galima netekti perskaičius tokius sakinius: Vienintelis baldas čia buvo indauja, ant kurios stovėjo vaza su vištų plunksnomis. Cicerono vardas kilęs nuo žodžio cicer, reiškiančio vištos plunksną, todėl manydamas, kad neįprastas politiko vardas yra politiko privalumas, jis įdėjo nemažai pastangų, kol pagaliau atkreipė į jį žmonių dėmesį (p. 24). Stulbdami prieš tokią naujenybę, turime suvokti, jog esame labai atsilikę, jeigu iki šiol manome, kad vaza ten turėjo būti pripilta ne plunksnų, o žirnių, nes vardas Ciceronas atsirado dėl vienam garsiojo oratoriaus protėviui ant nosies užaugusios į avinžirnį (lot. cicer) panašios karpos. Aštrialiežuviai karpos negalėjo nepastebėti ir greitai vienai Tulijų giminės atšakai davė Ciceronų vardą. Angliškas žodis the chick-pea, atitinkantis lotynišką cicer, čia buvo paverstas žodžiu the chick ir demonstruojant neišsenkamą fantaziją sugalvota vaza su plunksnomis.”
Matyt neveltui skeptiškai žiūrėjau i Obuolio leidyklos knygas. Radau recenziją apie šios leidyklos leidžiamą Auksinio obuolio seriją, kuri “orientuota į išsilavinusį, modernų miesto žmogų, jau susikūrusį finansinį gerbuvį ir ieškantį dvasios peno. Šioje serijoje – knygos, kuriose perteikiama esminė žmonijos išmintis. Dažnai tai veikalai, parašyti prieš kelis šimtus metų – ir vis dar nepaprastai aktualūs. […] AUKSINIO OBUOLIO knygos išsiskiria puikiu poligrafiniu apipavidalinimu ir kokybe.”
Dalia Švambarytė atkreipia dėmesį, kad serijos knygos verčiamos ne iš originalo, greičiausiai iš anglų kalbos. Įsivaizduoji, ką mes gauname? Interpretacijos interpretaciją. Įdomu, kiek ten autoriaus belieka? Beje, jei neklystu ir H.Murakami knygos į lietuvių verčiamos iš anglų, tai tikriausiai, kai kartais knygos nesupranti, gal rimtai, kaltas vertimas? Ypač lietuviškas? Kai pats vertėjas nesupranta, ką verčia ir, tikėdamasis neišprususio skaitytojo, sumurma bet kokį vertimą. Pikta. O serija orientuojama į turinčius pinigų sakitytojus. Žodžiu – susimokėkit, kvailiai, už gražų paauksuotą viršelį ir pasidėkit į lentyną, tegul jūsų svečiai mato, koks jūs protingas.
Radau ir įdomų I. Balčiūnienės pranešimą apie kūrinių pavadinimus. “Pavadinimas arba antraštė – tai sąlygiškai savarankiška kūrinio dalis visada esanti teksto pradžioje. Kai kas lygina pavadinimą su suspausta spyruokle, kuri išsitiesia tik perskaičius ir perpratus kūrinį. Kiti vadina jį ašimi, apie kurią sukasi visa, kas yra kūrinyje. Dar kiti tvirtina, kad pavadinimas it magnetas sutelkia kaleidoskopišką vaizdų ir prasmių visumą. Rūta Marcinkevičienė savo straipsnyje primena ir G. E. Lessingo iškeltą reikalavimą: „Pavadinimas turi būti kaip meniu: kuo mažiau jis pasako apie kūrinį, tuo geriau” (p. 38).”
Keletas užkliuvusių minčių –
“Kaip kartais sukuriami knygų pavadinimai iliustruoja R. Kiplingo pasakų rinkinys Just So Stories (pasakas galite rasti čia). (Prieškarinio lietuviško vertimo pavadinimas Štai kur pasakos, o I958 metų – Kaip drugelis treptelėjo koja.) Prieveiksminis junginys just so pavadinime konversijos būdu pavirto pažyminiu. Junginys just so (tik taip) sutinkamas tekste ne kartą. Pasakodamas, kaip atsirado abėcėlė, R. Kiplingas primygtinai tvirtina, jog viskas buvę tik taip; smalsus Drambliukas nori sužinoti, kodėl stručio plunksnos auga tik taip. Lygia greta pavadinimas kelia ir kitų asociacijų: Kiplingo dukrelė Effie reikalaudavo, kad tėtis, sekdamas jai šias pasakas, nekeistų nė vieno žodžio, kad viskas būtų tik taip. Taigi Kiplingo pasakų pavadinime glūdi dvejopa prasmė. Pirma, tai pasakos, kodėl viskas pasaulyje vyksta tik taip, o ne kitaip. Antra, tai pasakos, kurias reikia pasakoti tik taip, nieko jose nekeičiant: Pasakos – Tik taip.
Norint teisingai suvokti literatūros kūrinio pavadinimą, privalu atsižvelgti į daugelį dalykų: į pavadinimo formą, funkciją, jo santykį su kūrinio tekstu ir kultūrinę potekstę.”
“Populiarus M. Mitchel romanas Gone With the Wind į lietuvių kalbą neteisingai verčiamas kaip Vėjo nunešti arba Vėjas nunešė į užmarštį yra frazeologizmas, kuris reiškia be pėdsakų išnykti, nuslinkti, nugrimzti į praeitį, į amžinybę, be pėdsakų išnykti. Šį po M. Mitchel romano pasirodymo išpopuliarėjusį posakį sukūrė anglų poetas E. Dowsonas. (Ir pražuvo kaip sapnas, ir išnyko kaip dūmas)”.
“Neskaitę G. Greene romano Brighton Rock, ko gero, šį simbolinį pavadinimą išverstume Braitono uola. Tačiau šiuo atveju rock – tai ledinukas. Tokie ilgi ledinukai su miesto pavadinimu pardavinėjami visuose Anglijos pajūrio kurortuose.J. Osborno pjesė The Entertainer, prieš kurį laiką rodyta Akademiniame Dramos teatre, vadinosi Komediantas, nors tai anglų teatre įprastas spektaklio vedėjas – artistas, pranešinėjantis ir aiškinantis programą, kada ne kada atliekantis savarankiškus, dažniausiai humoristinius numerius, panašiai kaip mūsų koncertų vedėjai.”
“Dažnai subjektyvūs ir objektyvūs sunkumai persipina – pavyzdžiui, H. Lee romano To Kill a Mockingbird pavadinime – Nežudyk strazdo giesmininko:1. žudyti vartojama tik kalbant apie žmones, o paukščius ar gyvulius – užmušame.
2. vertėja neutralią konstrukciją to kill a mocking bird – užmušti strazdą keičia emocine nežudyk strazdo giesmininko.
3. mocking Bird – amerikinis daugiakalbis strazdas. Ar reikia tiksliai nusakyti rūšies pavadinimą? Tos pačios reikšmės žodžiai skirtingose kalbose gali turėti nevienodas konotacijas, t. y. skirtingų kalbinių bendruomenių žmonėms sukelti nevienodas asociacijas. Pavyzdžiui, the mocking-bird – JAV pietų valstijų gyventojams analogiškas mūsų lakštingalai. Lietuviams strazdas giesmininkas neturi tokios emocinės įtaigos kaip lakštingala”.
Ajajai, kaip nusiminiau, kai radau U.Mikučionio recenziją apie Torgrim Eggen Hermanas “Kai ne mūzos, o pelės lanko”. K.Ž.G. sutartinai galime akis pavaryti, net nenoriu nieko komentuoti, tik skaitau ir dūsauju. O knyga tai super, bet dabar suprantu, kad tikriausiai skaičiau ne tai, ką autorius parašė…Originalas: „Og deretter gikk strømmen, som et ironisk punktum.“
Vertimas: „O po to viskas nuvažiavo toliau kaip ironiškas taškas“ (p. 23).
Komentaras: strøm reiškia „srovė“ (strømmen – žymimoji šio daiktavardžio forma, plg. anglų k. the stream). Yra ir veiksmažodis strømme – „plūsti, tekėti, srūti, lietis srautu“. Matyt, todėl vertime viskas ir „nuvažiavo“. Na, bet juk reikėtų žinoti, kad norvegai dažniausiai sako tiesiog strøm („srovė“), kai turi omeny elektros srovę. Taigi ir šiuo atveju ne „viskas nuvažiavo“, o „elektra dingo“. Tad ir vertimas galėtų būti toks: „O tada tarsi ironiškas taškas dingo elektra.“
Originalas: „Her kommer hun, Vedados skjønne og ukjente muse!“
Vertimas: „O štai ir gražioji, nepažįstamoji Vedado pelytė!“ (p. 26)
Komentaras: dėl skonio nesiginčijama. Neabejoju, kad yra daug žmonių, kuriems pelytės labai simpatiškos. Vis dėlto „pelė“ norvegiškai vadinama mus, o muse – nors skiriasi tik viena vienintele raide – reiškia „mūza“. Taigi adekvatus vertimas galėtų būti toks: „Štai ir ji – gražioji, nežinomoji Vedado mūza.“ Oiiii….
Originalas: „Clara var hans livs store kjærlighet, og han mener at Moreira drepte henne fordi han var slurvete.“
Vertimas: „Klara buvo didžioji jo gyvenimo meilė, ir jis mano, kad Moreira ją nužudė, nes ji buvo kekšė“ (p. 41–42).
Komentaras: slurvete reiškia „aplaidus, negrabus (apie žmogų); nerūpestingai, atmestinai atliktas (apie darbą)“. Kokiu būdu vertime atsirado „kekšė“, suvokti išties sunku. Adekvatus vertimas būtų toks: „Klara buvo didžioji jo gyvenimo meilė, ir jis mano, kad Moreira ją nužudė per negrabumą.“
“Blogiausia tai, kad romano „Hermanas“ vertime į lietuvių kalbą tokių klaidų ne viena kita, o dešimtys.
Išvada peršasi savaime – kai leidykla galvoja tik apie pelną, o vertėjui sąžinė leidžia versti grožinę literatūrą iš kalbos, kurios jis kaip reikiant nemoka, savotiškais įkaitais tampa ir skaitytojai, ir autoriai. Kenkiama ir Lietuvoje jau pamėgtų skandinavų rašytojų įvaizdžiui, ir vertėjo profesijos prestižui. O jokio kito vaisto, kaip tik apie blogybes kalbėti garsiai, šioje situacijoje, regis, nėra.”
Taigi, rekomenduočiau šitą knygą, tik vargu ar lietuvių kalba. Man dabar jau baisu dėl mūsų dovaininės knygos “Viskas nušviesta”, nes išleido “Jotema”, o knygoje daug sunkiai verčiamo humoro, tai tikriausiai bus nuversta į pievas…
Neveltui Irvigas taip rūpestingai prižiūri savo vertimus:
“Viename interviu Džono Irvingo paklausė: „Jūs nugludinate kiekvieną sakinį, skiriate teksto kokybei daug laiko ir energijos, tačiau dauguma skaitytojų jūsų knygas perskaito išverstas, savo gimtąja kalba. Kaip jaučiatės žinodamas, jog kažkas kitas iš naujo sudėlioja jūsų sakinius?“ Pagyręs žurnalistą už gerą klausimą rašytojas atsakė: „Tiesa, daugiau nei pusę pajamų gaunu iš vertimų. Turiu paprastą taisyklę: stengiuosi pabendrauti su užsienio leidėjais. Noriu įsitikinti, kad leidykloje yra žmonių, puikiai mokančių angliškai. Aš pats, nemokėdamas kalbų, į kurias verčiamos mano knygos, negaliu vertimų peržiūrėti. Juk jei leidykloje nesutinki nė vieno, kuris nepriekaištingai kalbėtų originalo kalba, kaip tuomet atrodys vertimas? Noriu žinoti, jog yra žmogus, kuris tinkamai tuo pasirūpins.“
|nuliūdusi ir dūsaujanti|
Vaikų knygų mugė
Nuo antradienio iki penktadienio Bolonijoj, Italija vyks kasmetinė tarptautinė Bolonijos vaikų knygų mugė. Šiemet mugės garbės viešnia- Lietuva. “Lietuvos Rytas” rašo, jog “Lietuvos stende bus ekponuojama daugiau kaip 150-ies pavadinimų knygų vaikams kolekcija. Mugės lankytojų lauks specialiai parengti informaciniai leidiniai ir suvenyrai, papuošti lietuvių iliustratorių darbais. Stende mugės svečiai galės susitikti su vienu žymiausių lietuvių knygų vaikams iliustratorių ir kūrėjų Kęstučiu Kasparavičiumi. Dailininko sukurtos iliustracijos šiemet pateko į Bolonijos knygų mugės rengiamą kasmetinį geriausių pasaulyje iliustracijų katalogą, o 2003-aisiais jis buvo apdovanotas Bolonijos mugės iliustratorių parodos Award for Excellence diplomu.”
Valio valio mūsų šauniajam K.Kasparavičiui!
K.Ž.G
Premija Astrid Lindgren atminimui 2010
Trečiadienį, kovo 24-ąją bus paskelbtas premijos, skirtos A.Lindgren atminimui, laimėtojas. Šiemet į ją pretenduoja 167 kandidatai iš 61 šalies. Laimėtojas gaus 5 milijonus švediškų kronų, o į premiją gali pretenduoti rašytojai, iliustratoriai ir šiaip skaitymą skatinantys žmonės.
Anksčiau į premiją yra pretendavę V.V. Landsbergis, V.Palčinskaitė, K.Kasparavičius, S. Eidrigevičius, V.Račickas, o šiemet (kaip ir pernai) į ją pretenduoja A.Zurba.
14.00 trečiadienį sužinosime, kas nusipelnė šitos premijos. Ir nors tikimybė nėra labai didelė, tikiuosi sėkmės A.Zurbai (todėl, kad labai patiko jo parašytas “Šimtadienis” ,ir užtai, kad jis būdamas Jaunųjų filologų konkurso komisijos nariu buvo mano kūrybai daug palankesnis nei E.Bukelienė 😉 )
K.Ž.G.
E.Nekrošius apie literatūrą
Vieną dieną užbėgau į banką ir 
pataikiau pietų metu, kai visi, kam reikia, irgi bėga į banką, tad teko ilgokai pastovėt eilėje. Gerai, kad turėjau pasigriebus balsas.lt žurnalą, tai nereikėjo nuobodžiaut. Giedrė Armalytė, kalbėjusi su režisierium, uždavė keletą klausimų, kurie mums į temą. Įmetu tuos klausimus “į temą”, o visas interviu čia.
– Kas Jums yra autoriai – įkvėpėjai, iš kurių visada semiatės idėjų spektakliams?
– Yra tiek daug puikios pasaulinės literatūros. Ir ne tik pasaulinės – ir puikios lietuvių literatūros. Teatro pagrindas, pamatas yra literatūra. Yra ir pjesės, tačiau man priimtiniau yra prozos kūriniai. Stačiau ir daug pjesių, tačiau proza vis vien labiau patiko. Įvardinti, kas tai – ilgas sąrašas, priklausomai nuo vidinės būsenos, nuo metų laiko.
– Bet labiau remiatės klasikiniais autoriais?
– Na, taip.
– Kai spektaklis pastatomas knygos motyvais, kiek sau leidžiate nutolti nuo pagrindinės fabulos, asmeniškai interpretuoti?
– Teatras turi tokią galimybę, tačiau kaip bebūtų, kūrinys lieka saugus. Teatras turi teisę, galimybę smarkiai nutolti nuo autoriaus, bet geriausiai būna, kai įsigilini į autorių ir tas nutolimas, visiška interpretacija yra kaip silpnumo požymis. Vadinasi, kažko nesugebėjai pajausti, išreikšti, tada darai interpretaciją. Tai nėra blogai – visų svajonė yra visiškai pajausti autorių ir kūrinio sielą atgaivinti spektaklyje.
– Ar kai pasirenkate kūrinį ir temą spektakliui jau įsivaizduojate, kaip atrodys pastatymas? Ar daug laiko užtrunkate planavimui?
– Yra kalbama, kad spektaklio forma iškart pamatoma, įsivaizduojama, bet aš tuo netikiu. Kūrinio sudėtingumą, prasmingumą pradedi suprasti tik statymo metu. Kas atrodė lengva, tampa be galo sunku. Būna periodų, kai norisi viską mesti ir sustoti – nes nepakeli.
Paskutinis atsakymas man labai primena mano “Duburio” virškinimą.
|banko žiurkė|
Ir vėl apie knygų sostinę
Jau rašėme čia, čia ir čia apie tai, kad Vilnius norėjo tapti pasaulio knygų sostine.
Leidėjų asocijacija nepalaikė to sprendimo, kadangi savaip protestuoja prieš vykdomą Lietuvoje kultūros politiką, tad Vilnius savo paraišką atsiėmė.
Užtat dabar Klaipėda sieks tapti knygų sostine 2012.
Jei atvirai, tai aš skeptiškai vertinu šitą dalyką. Jau vien dėl to, jog paraiška tapti pasaulio knygų sostine bus išsiųsta kovo 31-ąją. Kultūros skyriaus vedėja G.Giedraitytė “Vakarų ekspreso ” straipsnyje pasakoja: ” Susitikome su Klaipėdos krašto leidyklų, bibliotekų atstovais, rašytojais, visi puolė bendradarbiauti teikiant paraišką. ” Būtent, kad PUOLĖ. Na, ką per tokį trumpą laiką galima įdomaus ir turiningo sugalvoti? Kad tik nebūtų paskubomis ir “bele kaip”.
Klaipėdiečiai tikriausiai prisimana, kai buvo atnaujinamas senasis I.Simonaitytės bibliotekos pastatas: fasadas buvo išgražintas, o pastato galinės sienos buvo paliktos be remonto.
Neduokdie, kad taip atsitiktų su ta pasaulio sostine: paraiškoje pripasakosime gražių dalykų, išpuošime fasadą o kai reikės viską įgyvendinti būsim nuogais užpakaliais, turėsime skurstančias bibliotekas ir PVMą atgrasantį nuo knygų pirkimo.
Skeptiška K.Ž.G
