Yra tokia linksma kompanija, kuri vadinasi Nicotext. Ta linksma kompanija susikūrė 2003 m. ir nepretenduoja konkuruoti su jokiomis rimtomis knygų leidyklomis. Šios leidyklos knygų niša – linksmybės, šėlionės, kvailystės. Apie viską ir apie nieką. tad jei bloga nuotaika ar liūdna, pasiimi Nicotext išleistą knygiūkštę ir pakikeni. Kikiki 🙂 na, bent man tai tikrai kikenasi:
“I’m not a vegetarian because I love animals. I am a vegetarian because I hate plants.”
– A. Whitney Brown
“I went to the 30th reunion of my preschool. I didn’t want to go, because I’ve put on like a hundred pounds.”
-Wendy Liebman
“I know what men want. Men want to be really, really close to someone who will leave them alone.”
-Elayne Boosler
“Women now have choices. They can be married, not married, have a job, not have a job, be married with children, unmarried with children. Men have the same choice we’ve always had: work, or prison.”
-Tim Allen
“I date this girl for two years and then the nagging starts: ‘I wanna know your name…'”
-Mike Binder
Cleverly illustrated by Henrik Lange, this book is an entertaining addition to any bookshelf, coffee table or nightstand. Read this, and the next time someone mentions Naked Lunch, you won’t say, “Yes please”.
Amžinai alkaniems studentams:
Kai neturi apie ką kalbėtis:
Kai nežinai, kaip pavadinti savo kūdikį:
Gordon Gekko -Wall Street
Kissy Suzuki -You Only Live Twice
Bobby Peru – Wild at Heart
Holly Golightly -Breakfast at Tiffany’s
Alexander de Large -A Clockwork Orange
Phoebe Buffay -Friends
Pižamų vakarėlio scenarijus:
Istorijos fanatams (apie internetą, akinius nuo saulės, sportbačius):
Trečiadienis – gera diena. Jau seniai ne pirmadienis, jau kvepia penktadieniu 🙂
Mano sesė sako, kad jai keista, kai žmonės labai emocingai žiūri filmus – garsiai juokiasi, verkia. Ji tas emocijas išgyvena viduje. Aš, pvz., reaguoju gan emocingai – kai skaitau galiu ir pažliumbti, galiu ir pasijuokti. Atsimenu, kaip skaitydama traukinyje J. Foer knygą Everything is Illuminated bandžiau sutramdyt juoką. Na, žinote, kaip tokiais atvejais būna – tiesiog sprogsti iš vidaus, pradeda bėgt ašaros ir visas krataisi. Taip ir man atsitiko, aišku, turėjau daug žiūrovų.
Perskaičiau knygą, padėjau ją ant stalo ir savo trupinukui padainavau:
Aš esu Niekas,
Baltas berniukas,
Ne, ne berniukas,
O kamuoliukas.Aš esu Niekas,
Paukščio plunksnelė,
Ne, ne plunksnelė,
Kedro šakelė…
Nes taip reikia. Nes taip norėjosi.
Ir išvis, dainos galvoje skambėjo visą laiką, kai skaičiau Rūtos Oginskaitės “Nes nežinojau, kad tu nežinai: knyga apie Vytautą Kernagį“. Tiek Baltojo Nieko dainelės, tiek “Išeinu. Palieku tave”, tiek “Lydėdami (pauzė) gęstančią (pauzė) žarąvėlai (būtent “žarąvėlai”, o be “žarą” ir ”vėlai”, nes juk taip dainuodavo pats Kernagis).
Knygynuose tiek daug naujai išleistų biografijų mačiau, bet labai skeptiškai į jas pažiūrėjau. Na, man sunku patikėti, kad visos tos “žvaigždės” turi ką papasakoti, o jei ir turi, tai tas pasakojimas turi būti geros literatūrinės kokybės. Bet knygą apie Kernagį norėjau labai nusipirkti. Vaikystėje klausiausi jo “Baltojo nieko…” , visas dainas iš jo “Akustinio” mintinai moku, tad kai lietuvių kalbos egzaminui reikėjo išmokti vieną Putino eilėraštį, iškart paėmiau “Margus sakalus”- juk jau mokėjau… Bet sunku buvo jį deklamuoti, nes vis norėdavau jį dainuoti ir bųtinai sakydavau “žarąvėlai”
Taigi, knygą labai norėjau nusipirkti. Tik kad kainavo labai daug, tai palaikiau rankoje ir padėjau atgal. O paskutinę dieną Lietuvoje dar užbėgau į knygų skyrių “Maximoj” ir, o džiaugsme, radau knygą apie Kernagį popieriniais viršeliais ir už žymiai mažesnę kainą. Tame brangiajame variante, jei teisingai supratau, yra spalvotos nuotraukos, Vilniaus žemėlapis ir net kompaktinė plokštelė. Knygyne kažkaip to nepastebėjau, būčiau žinojusi, koks gėris slepiasi už tų storų viršelių, būčiau pirkusi brangesnįjį varijantą.
Aš biografijų beveik neskaitau (išskyrus įvairių karalienių biografijas ir J.Nikulino “Beveik rimtai”), tai apie patį žanrą nelabai turiu supratimo. Bet kai skaitau, tai turiu keletą kriterijų. Pirmiausia noriu, kad biografija man atskleistų kažką nežinomo ir naujo apie asmenį. Antra, kad tai būtų pasakojimas, o ne tiesiog chronologinis faktų išdėstymas. O jei dar ta biografija papasakoja ir apie tą laikmetį, sugeba perduoti kontekstą, tai tiesiog beprotiškai fantastiška 🙂
R.Oginskaitės knyga man patiko, nes parodė man kitokį Kernagį nei įsivaizdavau. O jis, pasirodo, būdavo ir dygus, galėdavo ir įžeisti ir kokią nemalonią repliką numesti ir apšaukti. Man pačiai jis toks labai artimas pasirodė dėl to, kad labai sunkiai išgyveno kritiką ir graužėsi dėl jos.
Benas plaukia į Nidą
R.Oginskaitė cituoja patį Kernagį, įterpia jo pažįstamų, šeimos narių pasakojimus, citatas iš straipsnių, dainų tekstus, nuotraukas. Žodžiu, darbas man pasirodė padarytas iš pagrindų, tikrai ne “belekaip”, o su meile.
Kartais jos pačios bandymai “surišti” pasakojimus, kažkaip abibendrinti juos man pasirodydavo truputuką tokie gal per daug didaktiški (manau, kad skaitytojai daug kur patys sugebėtų taip apibendrinti), bet perskaičiau visą knygą, ir nusprendžiau, jog tie apibendrinimai man visai patiko. Manau, jog taip pasakojimas mažiau yra išsibarstęs ir fragmentiškas, o galutinis rezultatas – net labai pavykęs.
Viena stipriausiu knygos pusių yra ta, kad R.Oginskaitė piešdama Kernagio portretą, parodė kontekstą, kuriame gyveno ir kurį kūrė visa Kernagio karta. Skaitau, o prieš akis stovi Vilnius, Gedimino prospektas, besišypsantis Vytautas Rumšas (žinoma, kad vyresnysis :-). Aš jį jau nuo vaikystės esu įsimylėjusi, kai pamačiau per kažkokį TV spektaklį, kurio pavadinimo nepamenu ), liūdnomis akimis žiūrintis Vytautas Grigolis, girdisi raiški Reginos Arbačiauskaitės dikcija. Knygoje šmėkšteli A.Mikutėnas, A.Puipa, S.Račkys, A.Kulikauskas, I.Balsytė ir daugybė kitų meno ir inteligentijos atstovų.
Skaičiau ir džiūgavau, nes šita knyga apie Kernagį man yra tarsi tam tikro Lietuvos gyvenimo periodo pjūvis. Ir taip smagu buvo skaityti, kas su kuo bendravo, su kuo Kernagis kūrė, su kuo į mokyklą ėjo, o su kuo Vancevičiaus kurse mokėsi. Patiko, nes pasakojimas apie vieną žmogų tarsi buvo pakeltas į aukštesnį lygmenį, lyg per Kernagio gyvenimo prizmę parodytas pasaulis, apie kurio egzistavimą žinojau, bet jo sudėtingumo ir gražumo negalėjau suvokti.
Čia Vytautas Kernagis dainuoja Girdvainio ariją “Velnio nuotakoj”
Šiandien, ty, jau vakar, aptikau dar vieną savo knygų Meką – knygynėlį Eureka! Atsidūriau jame antrą kartą (pirmas kartas buvo labai sėkmingas – nusipirkau šviežutėlę Ežio eleganciją). O šį kartą užėjau su zirzilia (zirziančiu) kukuliu, tai labai ilgai nesikuičiau, bet, aišku, vis tiek radau ką neštis su savim. Labai nesigraužiu, nes su manim iškeliavo visai nebrangi knyga – arbatos puodelio kainos (čia bandau save kaip nors nuraminti, nes gi ėjau su intencija, kad piniginės nepasiėmiau :P).
Knygynėlį aptiksi eidama(s) nuo Katedros aikštės Vilniaus Universiteto link, pasirodo, ten yra Daukanto a. 2. Gal pastatui už nugaros ta Daukanto aikštė, nežinau, na, bet ir nesvarbu. Knygynėlis labai orientuotas į studentus, labai daug profesinės literatūros ir labai nedaug grožinės. (dabar nuolaidos medicinos knygoms) Ir su zirziančiu kukuliu spėjau pamatyt, kad noriu G.Beresnevičiaus esė rinkinio, jau iš seniau noriu Simone de Beauvoir Antrosios lyties ir dar kelių labai noriu, bet apsiribojau arbatos puodeliu, kuris, tikiuosi bus tramplinas kitai labai norimai bloge jau minėtai knygai.
Knygynėlis labai jaukus. Labai ankštas ir visas susigrūdęs. Bet turi labai simpatišką sofutę, kurią pirmą kartą pamačius pagalvojau, kad jie tikriausiai kažką remontuoja, kad sofa užklota laikraščiais, ir tik vėliau pamačiau, kad ten gobelenas laikraštiškas 🙂 Neklausiau, bet bandau spėti, kad dėl to susigrūdimo knygynėlyje tiesiog nėra bla bla bla “grožinės” literatūros. Man, aišku, nuo to nė kiek ne lengviau, nes noriu kas antros ten esančios knygos. Tai va, dar vienas toks mažytis rojus žemėje.
|bevaikštinėjanti po vilnių ir besidžiaugianti pavasario saule|
Šiandien Facebook’e perskaičiau naujieną – jau galima kai kurias Tyto Albos knygas pavartyti internete. Taip pat kaip pas Amazones 🙂 !!! Labai džiaugiuosi ir jau atsiverčiau paskaitinėt Reanimacijos palatą – pažiūrėsim, ar užkabins. Pabadyk ir tu!
Ech, tie skandinavai. KŽG, danai irgi skandinavai, ar skandinavai negalvoja, kad danai yra skandinavai?
Luka. Jis ar ji? Italijoj – jis, knygoj – ji. Mane užbūrusi knyga – labai patiko. Apie tai, kaip kartais gyvenimas sustabdo skubančius, atima vieną pojūtį, kad atrastum kitą, kad įsiklausytum ir suprastum.
Jens Christian Grondahl
Gaila, kad neturiu namuose, tai negaliu pavartyti ir prisiminti detalių, bet mielai imčiau skaityti dar vieną kartą (jei tik tos kitos iš lentynų taip baisiai nerėkautų).
Po Lukos kas kartą čiupdavau kitas šito autoriaus knygas Kitokia šviesa ir Spalio tylėjimas, bet neberadau to, kas buvo Lukoj. Ech, gaila 😦
Pagaliau man pavyko parsigabenti dalį savo bibliotekos, likusios Lietuvoje. Džiaugsmas nenusakomas!
Šitose dėžėse knygos iš LietuvosParkeliavo daug vaikiškų ir paaugliškų knygųIr suaugusiškoji Pasaulinės literatūros bibliotekos serijaPasaulinės literatūros knygų užsakymo kvitas
Vienoje iš šitos serijos knygų radau užsakymo lapelį mano tėvelio vardu. Lapelyje pažymėta, jog jis jungtiniame knygyne, Turgaus gatvė 2, (Klaipėdiečiai, ar pamenat tą knygyną prie senosios arbatinės?) 1986 metų rugpjūčio 28ą dieną užsisakė 120 serijos tomų. Įtariu, jog “Vagos” leidyklos jau nuo 1984 ųjų leidžiamos serijos knygų yra kiekvienuose namuose Lietuvoj. Berods 2009-aisiai buvo išleista 100-oji serijos knyga.
O štai šitiek knygų prisipirkau šį kartą vaikščiodama po knygynus ir tokiu būdu šiek tiek pakėliau Lietuvos ekonomikos lygį. Emigrantams dažnai “primetama”, jog jie atvažiuoja pasinaudoti sveikatos sistemos paslaugomis ir nueiti pas dantistą ar kirpėją. Manęs tuo niekaip neapkaltinsi, nes laiko tokiems dalykams neturėjau- vaikščiojau po knygynus.
Jau du kartus rašiau apie S. Gruen knygą “Vanduo drambliams”. Pirmąjį kartą išgyriau knygą, o antrajį kartą rašiau apie tai, kad lietuviškajame leidime nėra autorės surinktų nuotraukų, tad kreipiausi į leidyklą, kas išsiaiškinčiau, kodėl tos nuotraukos dingo. Visai neseniai, iškart po švenčių gavau šitą malonų atsakymą iš “Tyto Albos”:
“Laba diena,
Visų pirma – labai dėkoju, kad skaitote mūsų leidyklos knygas. Dėkoju ir už kritišką požiūrį, ir už skaitytojišką smalsumą. Atsakydama į Jūsų klausimą apie knygą “Vanduo drambliams” turiu pripažinti, kad dažnai galutinį rezultatą nulemia finansiniai svertai. Lietuvos rinka yra labai konservatyvi ir negreit pamilsta naujus autorius; todėl leisdami visiškai nežinomo rašytojo knygą, smarkiai rizikuojame. Taigi turime arba būti įsitikine komercine vienos ar kitos knygos sėkme, arba stengtis, kad nesėkmės atveju finansiniai nuostoliai būtų kiek galima mažesni. Fotografijos išties būtų suteikusios papildomo patrauklumo S. Gruen knygai, tačiau dėl su jomis susijusių finansinio bei koordinacinio pobūdžio keblumų buvo bendrai nuspręsta jų atsisakyti, kad ir kaip dėl to būtų gaila mums patiems. Žinoma, gaila dar ir dėl to, kad šios tikrai geros knygos lietuvių skaitytojai taip ir “neatrado”, ir kažin, ar fotografijų buvimas būtų padidinęs jos pasisekimą, kuris buvo tikrai labai menkas.
Dar kartą ačiū už tai, kad domitės ir skaitote. Stengsimės ateityje jūsų neapvilti.
Linkėjimai,”
Na, buvo taip, kaip keletas mūsų skaitytojų spėjo- finansinės priežastys nulėmė nuotraukų nebuvimą. Tikrai nemanau, jog tos nuotraukos būtų pritraukusios daugiau skaitytojų, bet manau, jog tie, kurie knygą vis dėlto nusipirko lietuviškai, nors galėjo nusipirkti kokį nors kitą jos leidimą, šiek tiek prarado. Labiausiai man gaila, kad iš laiško aišku, jog knyga netapo labai populiari Lietuvoje. Bet kadangi labai myliu “Tyto Alba” kaip leidyklą, tai noriu juos paraginti nenusiminti dėl prasto “Vanduo drambliams” pasisekimo Lietuvoje
R.Pattinson ir R.Witherspoon vaidins filme pagal S.Gruen knygą
Kaip jau minėjau 2011 mus turėtų pasiekti filmo, pastatyto pagal šią knygą, premjera, kur pagrindinį vaidmenį vaidina dabartinis dievukas Robert Pattinson ir smagioji Reese Witherspoon, tad pasisekimas filmui kone iš anksto garantuotas. O kadangi šios knygos leidimo teisę kaip tik ir turi Tyto Alba, o ne kokia kita leidykla, mėgstanti leisti knygas, jau po to, kai pasirodo pagal jas pastatyti filmai, 😉 tai S.Gruen knygos pirkimo skaičiai dar turėtų šoktelėti aukštyn.
Kai buvau knygynuose Lietuvoje mane kone pribloškė savipagalbos ir pseudopsichologinių knygų kiekis. Tai tokias knygas, reikia manyti, perka daug lietuvių skaitytojų. Apie visokius užsiprogramavimus ir būrėjų patarimus.
Oi kaip reikėtų užsiprogramuoti ir užsiburti nuo blogų knygų skaitymo ir paskaityti ką nors geresnio. Pavyzdžiui, S.Gruen”Vanduo drambliams”
Aklas pasimatymas. Taip susitikau su šia knyga kažkuriam oro uoste, kai angliškai skaitytų knygų sąraše buvo dvi knygos, na, gal trys. Tada, kai įžengiau į tą originalo kalbos pasaulį, kuris atrodė toks siaubingai didelis, kad net buvo galima pavėluoti į lėktuvą besirenkant tą pačią pirmą knygą, kurią nusipirksiu angliškai (ojei ojei, kaip brangu atrodė tuo metu, tad reikėjo išsirinkti vieną vienintelę). Koks sėkmingas buvo mano aklas pasimatymas!
Angela’s Ashes – nuostabi knyga, kurioje basom šąlančiom kojom ir tuščiais pilvais laikstai su airių berniuku Limeriko gatvėm. Užburiantis pasakojimas, superinis humoro jausmas – tik jis gali padėti išgyventi neįtikėtino skurdo sąlygomis, ne airiškas dievas ar bažnyčia. Taip gaila, kad Frank McCourt taip vėlai pradėjo rašyti, bet ačiū D, kad pradėjo. Ypatinga knyga. Skaityk originalą, kad pajustum tą aplinką, tą alkį, tą šaltį, tas išdaigas.
Šiandien iš vienų namų parsiradau namo į kitus namus. Iš Klaipėdos atkeliavau į kitą Baltijos pusę. Pabuvau su tėveliais ir sesute, prisivalgiau “barankų” su sviestu, pažiūrėjau lietuvišką televiziją (vartau akis), prisiskaičiau žurnalų (superduper dizainerė pasakoja apie tai, kaip ji įrenginėja savo namus, o žurnalistė net ir tokiame reportaže sugeba įterpti, kad dizainerė labai jau lieknos dailios figūros, bet dietų ji, žinoma, nesilaiko. Pusryčiams suvalgo varškės, o vakare nepersivalgo.) Bet per daug nenuklysiu į lankas, o eisiu prie knygynių reikalų. Svarbiausi jų:
Ilgi ilgi ir dažni apsilankymai knygynuose (ačiū, sesut, kad leidai man ten taip ilgai būti)
Didelės dalies mano namų bibliotekos persiuntimas iš Lietuvos į Švediją
Susitikimas su mylima knygų žiurke L (Bučkis, mano drauge)
Apsilankymas tikroje nuostabioje spaustuvėje.(Jau ruošiame reportažą iš ten)
Kai tik išsimiegosiu, taip ir detaliai aprašysiu visus tuos knygynius gražumus Lietuvoje. O dabar einu išsikrauti atsivežtų knygų.
Iš IKEA užsisakysim dvi milžiniškas knygų spintas iki pat lubų. Prieš važiavimą į Lietuvą žadėjom pirkti vieną. Dabar tikrai pirksim dvi.
Kurt Vonnegut gimimo diena. O rytoj (04/11) bus treji, kai jis iškeliavo. Tikriausiai į Titaną, o gal Galapagus? Kas žino, kur po mirties keliauja žmogus be tėvynės. Vonnegut be jokių abejonių yra vienas iš TŲ mano autorių. Nemirtingasis optimistas, neįtikėtino humoro jausmo žmogus. Žinai, taip gaila, kad iki rytojaus nespėjau, kaip planavau, sąmoningai dar kartą (aš gi neskaitau knygų po du kartus) perskaityti Skerdyklą. Nebespėjau iki rytojaus. Šiandienos įvykių fone rytojus neegzistuoja – tik šiandien. Mylėkime savo šiandien, tegul mañana būna visi neįdomūs dalykai.
And if I should ever die, God forbid, I hope you will say “Kurt is up in heaven now.” That’s my favourite joke. (KV)
A Note From Edie Vonnegut
I never expected Kurt to actually die. He was supposed to break the code and live forever. I’m pretty disillusioned right now. When I was very young, like 12, I went to his study to ask him for answers to this world. He said he didn’t know any more than I did and that he was experiencing everything I was at the very same time. I think it was during the Cuban missile crisis and I was scared. He said he didn’t have a clue. From there on out I regarded him as a fellow clueless comrade who had no extra advantage or wisdom above me. He pulled no rank as ‘Father’ and for that I am eternally grateful.
Though he was the smartest man I ever met and I am rather limited.
Even so he made me feel equal at a very early age and taught me to question authority where ever I found it.
Thank you everyone out there for getting him and loving him and missing him.
Šypsausi. Ant knygos nugarėlės perskaičiau, kad knyga buvo apie “negailestingą Amerikos tikrovę”. Jau tokį tarybinį aprašymą seniai beskaičiau 🙂 Atrodo, kad visam pasauly tikrovė yra gailestinga, o va velnio irštvoje Amerikoje ji tokia neapsakomai negailestinga, kad verta knygos.
Žinot, tikriausiai paštas yra (o gal buvo 🙂 ) antra šventa vieta po knygyno. Iki šios Charles Bukowski knygos tai buvo tokia rooomantiška vieta, kur gyvena visokiausi meilės laiškai ir laukia kol bus nunešti adresatui, kuris jį atplėš drebančiom rankom ir… bla bla bla. Na, bent jau Klaipėdos centrinis paštas tai tikrai gražus ir romantiškas savo raudonom plytom, bokštu su karilionu (ar jonu?). Ten dažnai užsukdavau išsiųsti laišką, kad greičiau pasiektų mano meiles, užsienio penpals arba klasėje šalia sėdinčią draugę. Aha, mes būdavom iki tiek crazy dėl to laiško gavimo jausmo, kad paštu siųsdavom klasiokėms, bet garsiai klasėje apie tai nešnekėdavom, tokia romantika būdavo 🙂 Norėdavosi surasti kokį gražesnį laiškinį popierių, pašto ženklą, gauti kalėdinį antspaudą (pavartau akis) :). Galėjau save priskirti laiškų rašymo maniakei, esu parašius, o ir gavus, kokį pusantro tūkstančio tai tikrai. Ir ne elektroninių (tokių net nesapnavom dar), o tų tikrų, ranka priskrebentų.
Klaipėdos centrinis paštas. 20 a. pradžia
Pasakykit, ką man daryti su knyga, kuri į šipulius sudaužė mano romantišką pašto įvaizdį?
Įsivaizduojate, kokiu oru ir po kokias rajonus ir laiptines turi vaikščioti paštininkas? Įsivaizduojate, kokių keistuolių, agresyvių šunų ir seksualių žmonių pasitaiko? Apie pašto viršininkus neverta nė pradėti, nes iš karto primena visas įmanomas literatūroje aprašytas biurokratines sistemas ir procesus (nepamirškim ir gerb. Sizifo). Įsivaizduojate, kaip reikia išskirstyti milijonus korespondencijos arba išmokti pašto kodus mintinai (mokymosi instrukcija pateikta trečio skyriaus 17 dalyje)? Bet žinai, visas tas absurdas aprašytas lengvai ir smagiai, lyg tarp kitko. Pvz., po daugiadienių, kurių knygoje tiek pat daug kaip ir darbo pašte: “Vargais negalais apsirengiau, nuslinkau į vonią, prasikrapščiau akis ir susišukavau plaukus. “Gerai būtų, jei ir šitą fizionomiją galėčiau sušukuoti,- galvojau spokspdamas į veidrodį. Deja, neįmanoma.” ”
Knygos pabaigoje sužinau, kaip knyga atsirado (kaip teigia pats autorius, šią knygą parašyti jam prireikė dvidešimties naktų, dvidešimties pintų viskio, trisdešimt penkių pakuočių alaus ir aštuoniasdešimties cigarų):
“O ryte vėl išaušo rytas, ir aš vis dar buvau gyvas. “O kodėl man neparašius romano?” – pamaniau. Ir parašiau.”
Vėl šypsausi, nes įsivaizduoju, kaip pernai Lietuvoje daug daug vietinių žvaigždžių, būrėjų, pramogų pasaulio veikėjų ir kitos vietinės faunos ir floros būtent taip vieną rytą atsikėlė ir sumąstė 🙂 🙂 🙂 Štai ir turime gausybę naujai iškeptų knygų 🙂
Pasak leidėjo Johno Martino, „Bukowskis nėra dar vienas nepavojingas rašytojas, negalintis nieko pakeisti jūsų gyvenime. Jis valdingas, jis meta iššūkį. Jis nuolat šliūkšteli šalto vandens stiklinę jums į veidą ir reikalauja, kad jūs pagalvotumėte kas esate, ir ko vertas jūsų gyvenimas“.
Taigi, knygų žiurke G, kai kitą kartą susitiksim juodai prisigersim, surūkysim vieną cigaretę per pusę – gal tai priartins mus prie to Nobelio? 😀
Jei dar esat virgin, Charles Bukowski gabaliuką Savižudis galite rasti čia (aš dar neskaičiau, tai jūs man parekomenduokit arba ne) 🙂
Na ir kaip čia pradėti rašyti apie knygą, kuri nuvylė? Kurią mušte “damušiau” turėdama vilties, kad pasitaisys į pabaigą, deja, deja… Na, žodžiu, iš visų skaitytų Jodie Picoult knygų šita yra prasčiausia, toli gražu neprilygstanti “Mano sesers globėjui”. Gaila, kad pirmiausia perskaičiau geriausią autorės knygą, nes paskui jau tokie didesni ar mažesni nusivylimai seka. Na, dar laukia lentynoj viena parsiųsdinta, tai kaip nors sukramtysiu.
Kaip ir visose J.Picoult knygose šioje pateikiama problema: būti ar nebūti, o jei būti, tai kaip? Šios knygos dilema labai aktuali ir jautri – ar galima padėti nepagydoma liga sergančiam žmogui greičiau baigti savo žemiškas kančias? Atrodo, rašyk ir rašyk, bet… Vienas knygos siužetas: labai savo vėžiu sergančią žmoną mylintis Džeimis Makdonaldas, pasak jo, jos prašymu uždusina ją pagalve, o tai padaręs prisistato į policijos nuovadą ir čia pat prisipažįsta tai padaręs. Džeimis yra vieno škotų klano narys, o štai Viloko miesto policijos viršininkas yra šio klano vadas. Visoje knygoje labai minimas šis senovinis klanas, bet man tai jis atrodo visai nevykusiai įpintas, na, tiesiog, sprendžiu iš to, kad jei žmonės nebūtų klano nariai, tai nelabai knygoje kas ir pasikeistų – nieko ypatingai svarbaus priklausymas klanui neįtakoja, tai kam vargti. Toks vaizdas, kad autorė darė tyrimą, aptiko medžiagos ir buvo gaila, kad aš čia viena žinau, reikia ir kitiems papasakot, tai sumanė tiesiog panaudoti savo turimas žinias. Klano aprašymus knygoje man iš viso norėjosi paversti, nes tiesiog nelabai įdomu, kad klano senolis vis sapnuoja, kaip škotus puola anglai.
Na, policijos viršininkas kaip klano vadas slapčiomis nusamdo Džeimiui advokatą. O štai viršininko žmona Alė atvirai ir viešai palaiko Džeimį, net padeda advokatui ruoštis teismui. Dar Alė yra gėlių parduotuvės savininkė, tad ir knygoje prismaigstyta visokių gėlių prasmių: bazilikas reiškia neapykantą, obelų žiedai gundymą, našlaitės – “galvoju apie tave”.
Tą pačią dieną į Viloką atsidangina ir kažkokia paslaptinga mergina Mija, kuri turi kažkokių paslaptingų praeities ryšių su policijos viršininku Kemu Makdonaldu, ir, (ojei!) yra gėlių mylėtoja ir nuostabi floristė, ir, žinoma, puola dirbti savo būsimo meilužio žmonos parduotuvėje. Na, kaip sakė kas ten toks “jei scenoje yra šautuvas, tai jis turi iššauti”, tai perfrazavus, jei yra mergina ir policijos viršininkas, tai jie turi tapti meilužiais. Arba aš pramiegojau, arba taip ir nesupratau, iš kur ta Mija atsirado (o paskui paslaptingai iškeliavo savo keliais, nes jos hobi- kelionės). Na, išėjo toks kažkoks dirbtinai įgrūstas personažas, niekam nereikalingas šalutinis siužetas.
Taigi, manau, kad šį kartą, nors knygos tema buvo daug žadanti, autorei nelabai pavyko išplėtoti siužetą. Kažkoks kratinys ir tiek. Nepriskirčiau prie visai blogų knygų, bet jei skaitėt “Globėją”, tai nebeverta skaityt.
Vakar tinklaraštyje išgyriau S. Gruen “Vanduo drambliams“, o šiandien nuėjau į knygyną, kad mamytei nuprkčiau lietuviškąjį knygos leidimą. Ir tik grįžusi namo pamačiau, jog lietuviškajame leidime nėra nuotraukų! Na ir pyktelėjau.
Mano skaitytame švediškame knygos leidime nuotraukos buvo
Nežinau dėl kurių priežasčių tai įvyko, bet tikiuosi, kad tam yra rimta priežastis, nes čia jau, sakyčiau, meninio kūrinio sudarkymas. Juo labiau, kai autorė ne kartą interviu pabrėžia, jog ilgai ieškojo tų nuotraukų, derėjosi dėl jų teisių.
Net knygos pradžioje autorės rašytoje padėkoje sakoma: “Ačiū Ringlinų meno muziejaus archyvaro pavaduotojai Heidi Taylor, padėjusiai surasti įvairias nuotraukas ir apsaugoti jų autorių teises. Taip pat Barbarai Fox McKellar, leidusiai panaudoti jos tėvo fotografiją“, tačiau pačių nuotraukų knygoje nėra.
Nesmagu, kad kūrinio visuma nepasiekė lietuvių skaitytojų, nes nuotraukos, labai gražiai papildė tekstą.
Tai paėmiau ir parašiau leidyklai Tyto alba elektroninį laišką, kuriame pasiteiravau nuotraukų nebuvo priežasties. Jei gausiu atsakymą, būtinai jį publikuosiu čia.
Ignoravau ir priešinausi ilgai. Stengiausi nekreipti dėmesio, bet kartą knygyne paėmiau į rankas pirmąją serijos knygą, pradėjau skaityti pirmą puslapį, o po to jau atsitraukti nesugebėjau. Pirmą dieną nusipirkau dvi knygas, o vėliau nusipirkau dvi paskutiniąsias. Jei būčiau galėjusi atsidėti vien skaitymui, tai būčiau perskaičiusi po knygą per dieną.
Kalbu, žinoma, apie Stephanie Meyer “Twilight” seriją. Pati sakiau, jog paaugliška Bellos ir vampyro Edward meilės istorija mažų mažiausiai netinka skaityti solidžioms trisdešimtmetėms, kurios ką tik susilaukė mažutėlio. Jog egzistuoja labiau tinkamesnės knygos, kurias apsiskelbusi perskaičiusi nesulauksiu pašaipių komentarų ir akių vartymo iš draugų ir kolegų. Jog amžius ne tas, jog interesai jau kitokie.
Bet žinot ką? Dabar visiems atvirai sakau, jog perskaičiau ir man LABAI patiko. Ir nesigėdinu dėl to. Gal gerai, kad knygos nebuvo tada, kai man buvo 14 ar 15 metų, tada tai jau turbūt patologiškai būčiau įsimylėjusį rimtąjį, protingąjį Edward, o į gyvus nevampyrškus berniukus nebūčiau net pažvelgusi.
I mokyklinius šokius galima nueiti ir su vampyru
Galima pavartyti akis dėl kalbinės stilistikos, galima surasti spragų pačioje istorijoje, galima teigti, jog pasakojimas “nusivažiuoja” (paskutinė knyga tikrai nebuvo tokia gera kaip pirmoji), bet faktas lieka faktu- atsitraukti neįmanoma. O juk ir skaičiau tą seriją ne dėl kalbos grožio ar giliausių veikėjų charakterių. Skaičiau, nes negalėjau neskaityti. Pamenat tą jausmą (man jis dažniausiai būdavo vaikystėje), kai negali užversti knygos? Kai nueini į virtuvę, viena ranka tepi sumuštinį, o kitoje- laikai atverstą knygą? Kai nerūpi nei kokios TV laidos, nei į kiemą eiti norisi, nes turi būtinai tuoj pat sužinoti, kuo viskas baigsis? Tai būtent tas jausmas nepaleido manęs. Viena ranka intensyviai stumdžiau vežimą, o kitoje laikiau kurią nors vieną iš serijos knygų.
Tai kodėl aš čia vėl užsivedžiau rašyti apie “Twilight” seriją? Tuoj paaiškinsiu. Seriją sudaro keturios knygos: “Saulėlydis”, “Jaunatis”, “Užtemimas” ir “Brėkštanti aušra”.
Naujausia knyga Twilight serijoje
Yra ir penktoji, kurią autorė rašė iš Edwardo, o ne Bellos pozicijos, bet jos turinys anktyvojoje rašymo stadijoje “nutekėjo”, ir autorė nusprendė jos netaisyti ir neperrašyti, o tiesiog publikuoti juodraštį internete. Bet visai neseniai S.Meyer internetiniame puslapyje buvo paskelbta, jog ji išleidžia dar vieną knygą šioje serijoje: “The Short Second Life of Bree Tanner”. Ši naujausia knyga yra novelė, kurios S.Meyer iš pradžių nemanė publikuoti, o rašė kaip “pratybas”, o vėliau planavo įtraukti į Twilight enciklopediją. Bet filmo “Eclipse” kūrėjai vampyrei Bree suteikė didesnį vaidmenį filme nei knygoje, S.Meyer leido jiems į scenarijų įtraukti ir novelėje užrašytą istoriją, o tuo pačiu nusprendė ją ir atskirai išleisti.
Na, aš esu šiek tiek skeptiška, bet žinom, kuo tas mano skepticizmas baigėsi praėjusį kartą: keturiomis perskaitytomis knygomis, išžiūrėtais filmais, mano mažosios sesės užkrėtimu šita manija, DVD pirkimais ir dienų skaičiavimais iki naujojo filmo premjeros (liko 87).
“I’m not a vegetarian because I love animals. I am a vegetarian because I hate plants.”
Gordon Gekko -Wall Street
knyguziurkes.com 
