Balsuoti už vertingiausią knygą LLVS tinklalapyje buvo galima nuo 2010 m. vasario 22 d. iki balandžio 15 d. Balandžio 23 d. – Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną – Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos būstinėje LLVS paskelbė Metų verstinės knygos rinkimų rezultatus.
Iš viso balsuota 1236 kartus.
Daugiausiai balsų (22 %) surinko Orhano Pamuko knyga „Stambulas: prisiminimai ir miestas“, kurią išleiido leidykla „Tyto alba“.
Nuo „Stambulo“ nedaug atsiliko (20 % balsų) lenkų rašytojo Wiesławo Myśliwskio „Traktatas apie pupelių gliaudymą“.
Italo Sandro Veronesi romanas „Ramus chaosas“ surinko 15 % balsų.
Amerikiečio Samo Savage‘o romaną „Firminas: metropolio prasčioko nuotykiai” labiausiai pamėgo 14 % balsuotojų.
Airio Josepho O’Connoro „Atpirkimo krioklys“ sulaukė 13 % skaitytojų palaikymo.
Ingmaro Bergmano „Fani ir Aleksandras“ labiausiai patiko 10 % balsuotojų.
Brito Jameso Meeko romanas “Meilės aktas” užėmė septintą vietą.
Tad sveikinu ir patį O.Pamuk, ir vertėją iš turkų kalbos Justiną Pilkauskaitę, ir Tyto Albą, ir skaitytojus, kurie su O.Pamuk kūryba (už kurią 2006-aisiai gauta Nobelio literatūros premija) gali susipažinti skaitydami aukštos meninės vertės kūrinio vertimą į lietuvių kalbą.
Aš tai ypatingai džiaugiuosi todėl, kad kaip tik dabar ir skaitau šią laimėjusią knygą. Perskaičiau daugiau nei 300 puslapių, tad pritariamai linkčioju galva- laimėjo tikrai gera knyga.
KŽG jau rašė apie baisias ir liūdnas knygas, rašė ir apie draudžiamas knygas. Ši knyga buvo uždrausta Lenkijoje, taip rašo ant knygos atvarto (vargšai draudėjai, aišku, kad paskatino mane paimti ir pažiūrėti, ką gi ten reikia drausti, draudimo nelabai suprantu iki šiol) ir daug kitur (čia radau ieškodama knygos viršelio):
The book has been banned from many libraries throughout its publication history. As recently as 2002, the book was pulled from the shelves of the La Mirada High School Library in California by the Norwalk-La Mirada High School District because of a parent’s complaint about its sexual content. However, after students voiced protest and the American Civil Liberties Union (ACLU) sent a letter to the school district requesting that the district reverse its actions, the book was subsequently reinstated the next year.
William Styron Sofijos pasirinkimas. Ši knyga yra viena geriausių mano skaitytų knygų. Ir viena baisiausių ir liūdniausių, bet ir geriausių. Perskaičiau ją gal prieš metus ar daugiau, bet iki šiol prie jos sugrįžtu, dažnai apie ją galvoju.
Autorius
Labai sunku pasakyti, apie ką knyga. Apie daug ką. Perskaičius ankščiau parašytą tekstą lyg pradedu suprasti, dėl ko vis norima knygą uždrausti – dėl sekso scenų, kurios man visiškai neužkliuvo ir kurios visiškai nėra knygos akcentas. Jei ne ši citata, tikriausiai taip ir nebūčiau sugalvojusi. Nes man ši knyga apie begalinį dvasinį skausmą, tokį begalinį, kad net sunku aprašyti.
Knygoje susipina dvi siužetinės linijos: Sofijos gyvenimas dabar, Amerikoje, kuri ji graži žavi šviesiaplaukė ir jos gyvenimas prieškario ir karo metų Lenkijoje. Ir skaitant ta žavioji panelė, kurią įsimyli kas antras pamatęs jaunuolis, pavirsta dukterimi, žmona, motina, žmogumi, karo metais išgyvenusia neįmanomus dalykus. Ar tikrai išgyvenusia? Fiziškai – taip, bet dvasiškai… tikriausiai ne.
Ieškant knygos, daugiausia nuorodų iškrenta apie Meryl Streep, kuri pagal šią knygą pastatytame filme vaidino Sofiją ir laimėjo už tai Oskarą. Senas filmas, kažin ar įmanoma gauti Lietuvoj pažiūrėti, bet man gal užteks knygos, neabejotinai vienos iš geriausių.
Jau esu rašiusi, kad L.Carroll knyga apie Alisą yra viena mano mėgstamiausių. Protinga ir įžvalgi mergaitė ta Alisa. L.Carroll taip pradeda savo knygą: “Alisai darėsi nuobodu sėdėti šalia sesers paupy ir nieko neveikti. Porą kartų ji pažvelgė į knygą, kurią skaitė sesuo, bet knygoje nebuvo jokio paveikslėlio nei pasikalbėjimo. -Kuriems galams tokia knyga, -kurioje nėra paveikslėlių nė pasikalbėjimų?”
Šiandien būtent ir mąstau apie tuos paveikslėlius. Bandžiau prisiminti, kada iš mano skaitomų knygų dingo iliustracijos. Juk vaikystėje visos knygos buvo iliustruotos. Ar prisimenat, kaip glaudžiai vaikiškose knygose tekstas buvo susietas su paveikslėliais? Vaikiška knyga neįsivaizduojama be iliustracijų. Kai buvau maža, viskas atrodė labai aišku: knygose vaikams iliustracijos yra, o knygose suaugusiems jos retos. Paaugliškose knygose jos vis dar pasitaikydavo, bet kažkur tarp to laiko ir dabarties, iliustracijos iš mano skaitomų knygų beveik dingo.
Iliustracija iš knygos "Skerdykla nr5"
Bet paskutiniu metu jos kažkaip netikėtai vėl padažnėjo. Taip jau sutapo, jog paskutinės skaitytos knygos buvo su iliustracijomis arba nuotraukomis: J.S.Foer “Extremely Loud & Incredibly Close”, S.Gruen “Vanduo drambliams”, R.Oginskaitės “Nes nežinojau, kad tu nežinai”, K.Vonnegut “Skerdykla Nr.5” ir dabar kaip tik mano skaitoma O.Pamuk “Stambulas”. Ir šitos knygos man priminė, kaip smagu skaityti knygas būtent su iliustracijomis. Kaip gera skaityti, kai puslapio tekstas pasibaigia, bet pasakojimas vis dar tęsiasi nuotraukoje ar iliustracijoje. Arba tas jausmas, kai verti naują puslapį, o ten randi paveikslėlį, kuris padeda galvoje sukurti tikslesnę veiksmo aplinką ar palengvina veikėjų įsivaizdavimą.
Kai kuriose knygose iliustracijos, manau, yra neišvengiamos, be jų knyga tikrai nukentėtų (pavyzdžiui. O.Pamuk “Stambulas”), kitoms knygoms iliustracijos ar nuotraukos nėra būtinos, bet, vistiek praturtina knygą. O tam tikrais atvejais nesuprantu, kuo pateisinamas tas iliustracijų nebuvimas. Tokios misterijos man pavyzdys- “Hario Poterio” serija.
O ar jums norisi, jog daugiau knygų būtų iliustruotos?
Tik pažadėkit, kad niekam nesakysit, ir aš pakuždėsiu, kad negalėjau praeiti pro truputį nupigintą 1001 knyga, kurią privalai… Na, galvojau, galvojau, ar tikrai man šitos knygos reikia. Tikrai įtemptai galvojau. O apsipręsti padėjo, kad knyga gausiai iliustruota. O iliustracijos ne tik knygų viršeliai, autorių nuotraukos, bet ir filmų akimirkos, paveikslai ir visokie kitokie pavyzdžiai įtakoti į sarašą įtrauktos knygos. Taigi, knyga apima gerokai daugiau nei šiaip knygų sąrašą. Beje, knygos viršelis yra A. Burgess Clockwork Orange viršelis (o dar vakar pagalvojau, kodėl viršelis vienaakis?)!
Taigi dabar turiu daug gražaus vartymo. Kai turiu vieną laisvą minutę, kurios per mažai knygos skaitymui, galiu perkaityti kokį nors knygos pavadinimą, apie kurį niekada nieko nesu girdėjusi.
Čia buvo 1000 ir viena. O kas tas tūkstantis? Čia kita knyga, kurią pasiskolinau iš draugės.
Tai pasaulio rašytojų žinynas Kas kada kieno parašyta. Įdomi informaciniu atžvilgiu, nes visai be jokių iliustracijų ir nuotraukų, kurios pabrangintų knygą, bet kartu ir padarytų ją šimtą kartų įdomesne. Ne, tūkstančiu kartų, nes tiek autorių knygoje įtraukta. Žinynas kitoks, nei įprasta, kaip sako užrašas ant knygos: “šio biografinio rašytojų žinyno sudarytojus visų pirma domino autorių kelias į populiarumą ir svarbiausių jo gyvenimo įvykių įtaka kūrybai. Čia aptiksite įdomių dalykų, kurių paprastai nėra solidžiose enciklopedijosem žinynuose, literatūros vadovėliuose: pateikiama informacijos ne tik apie rašytojų gyvenimą ir kūrinius, bet ir apie šeimos narių tarpusavio santylius, meilės nuotylkius, atsitiktines darbovietes, ligas, baimes, nuoskaudas, finansines nesėkmes ir pirmuosius pripažinimo ženklus.” Hmm… nejaugi nebuvo nė vieno finansiškai sėkmingo prieš pradedant rašyti? 🙂
Smagu, kad knygoje visi vardai pateikiami kiek įmanoma arčiau originalo, na, žinoma, rusai nesurašyti kirilica, o japonai hieroglifais; kaip vardą skaityti parašyta šalia, skliaustuose. Tiesa, tas ne visai enciklopedinis, daugiau bulvarinis svarbių gyvenimo momentų atrinkimas ir aprašymas kartais prajuokina, kartais nustebina, kartais dar kokį jausmą sukelia, bet iš pradžių skaityti tikrai gana keista :). Pvz.: “visą gyvenimą buvusi beisbolo aistruolė, 1968 m. Moore pagerbta per sezono pradžios rungtynes – jai patikėta pradėti žaidimą” :). Bet ir labai įdomu, pvz. apie Iriną Ratušinskają: “Šaltoje vienutėje poetė sukūrė 250 eilėraščius. Užrašydavo juos degtuku ant muilo gabalėlio, išmokdavo atmintinai, o muilą sunaudodavo”.
Ypatingai daug vertės knygai suteikia prie autoriaus surašyti jo kūriniai, kuriais metais išleisti, pažymima, kas ir kada išleista lietuviškai. Žodžiu, knygą irgi smagu pavartyti, atrasti ką nors naujo. Kai negali skaityt knygų, džiaugies nors apie jas skaitydamas.
Ak jau tie nesibaigiantys debatai dėl užsienietiškų pavardžių lietuvinimo…
Didelių diskusijų čia kelti nežadu, tik pasakysiu, jog jei puslapyje http://www.manoknyga.lt/ užsinorėtumėte nusipirkti Jane Austen knygą, įvedę “Austen” pavardę į paieškos laukelį, gausite pranešimą, kad jos knygų nerasta.
Tačiau, knygų, kurias parašė “Osten”, yra. (Gerai, kad tokių dyvų ten nėra daug, ir dauguma rašytojų turi savo originalius vardus).
Kai per Velykas buvau mylimojoje Klaipėdoje, prisipirkau daug knygų. Ir kadangi pirkti vertimus Lietuvoje, pasirodo, yra labai rizikingas dalykas, šįkart, kad nerizikuočiau gauti prasto vertėjo sugadintą kūrinį, pirkau daug lietuvių autorių knygų, viena jų- N. Kliukaitės “Bitė”.
Man patiko knygos viršelis. Šioje nuotraukoje Bitė su P.Višinskiu, M ir J.Juškytėmis ir P.Avižoniu kelionėje pas Vincą Kudirką
N. Kliukaitė – vienos mano nuostabios klasiokės mama, tai iškart deklaruoju įmanomą interesų konfliktą :-).
Ir iš jos kūrinių nebuvau nieko skaičiusi. Įsivaizduojat? Net prisipažinsiu, jog maniau, jog ji gyveno vėlesniu laikotarpiu. Žodžiu, jei gražiai išsireikšti, tai buvau tabula rasa, kai paėmiau šitą knygą į rankas. Jei mažiau rafinuotai save pavadinti – tai buvau tokia dundukė tiek N. Kliukaitės, tiek G. Petkevičaitės-Bitės atžvilgiu.
Ir kaip ta Bitė sugebėjo taip mano nepastebėta praslysti?
Perskaičiau knygą ir kartu su nuostabiai gražiu skaitymo potyriu gavau labai šviesią Lietuvos istorijos pamoką.
Gabrielė Petkevičaitė Bitė
Na taip, žinojau, aišku, ir apie spaudos draudimą (spaudos atgavimo diena jau ne už kalnų), žinojau ir apie slaptą knygų platinimą ir apie žandarus, bet tik dabar man kažkaip viskas ne tik galvoje, bet ir dūšioje susidėliojo. Ir atgijo man tas istorinis laikotarpis. Seniau man tuometiniai veikėjai Maironis, Žemaitė, Kudirka buvo tokie lyg ir bekraujai, na, popierinės figūrėlės, apie kurias kalbėjom per literatūros ir per istorijos pamokas. O štai N.Kliukaitė nušvietusi Gabrielės Petkevičaitės gyvenimą sugebėjo įpūsti gyvasties tam laikmečiui. Ir taip gražiai! Subtiliai ir nepritemptai. Ir kas svarbiausia – kokį gražų moters literatūrinį impresionistinį portretą nupiešė. Moterį su daugybe niuansų, su įdomiu vidiniu pasauliu, su naujoviškomis idėjomis.
Man šitas porteras tokia graži atsvara moters portretui, kurį kuria dabartiniai žurnalai, paviršutiniškos tv laidos ir pan. Gabrielei galvoje ne visokie swarovskiai (žemčiūgai 🙂 ), ne trumputės meilės istorijos, o didžiulės idėjos, vizijos, kuriose pagrindinė vieta skiriama ne jos pačios buvimui, bet tautos švietimui ir tautos idėjai.
Petkevičaitė-Bitė kelia moters ir vyro lygybės klausimą, mąsto apie socialinę atskirtį, gydo, maitina ir moko visus, nieko šalin nepavarydama. Spėjo nuveikti tikrai daug: ir buvo daraktorė, ir knygas rašė, ir mokytojavo, ir draugijas steigė, ir spektaklį “Ameriką pirtyje” režisavo, ir Steigiamajame Seime dirbo.
Ir dar, pasirodo, jog labai artimos draugės su Žemaite buvo, knygoje labai šiltai aprašoma jų draugystė. Man net noras perskaityti Žemaitės kokį apsakymą užėjo. (Tie, kas mane pažįsta žino, jog aš Žemaitės kūrybos nuo mokyklinių laikų kratausi. Turbūt visai be reikalo.)
Autorė Nijolė Kliukaitė
N.Kliukaitės rašymo stilius man kažkuo šiek tiek priminė V.Woolf, tikriausiai tas nesustojantis minčių, žodžių, apmąstymų srautas suteikia to “woolfiško” panašumo, nors N.Kliukaitės tekstas skaitosi žymiai lengviau.
Autorė kuria Gabrielės portetą fragmentiškai, iš mažų gabaliukų, tarsi vitražą, supindama įvairius nutikimus, Gabrielės sapnus, citatas iš Petkevičaitės-Bitės raštų. Būtent tas fragmentiškumas, mano akimis, yra viena priežasčių, dėl kurių tas Gabrielės paveikslas toks įdomus. Atsisakydama vientisumo, ir imdamasi apie Gabrielės gyvenimą pasakoti fragmentiškai, autorė išvengia kalbėti apie mažiau įdomius įvykius ar laikus. Taip tarsi išrenkama tai, kas yra tikrai būtina, kad tas paveikslas būtų gyvas ir pulsuojantis.
Pasakojimas man pasirodė labai autentiškas, aš džiūgavau kaskart perskaičiusi senoviškus žodžius, pavyzdžiui, kožnas, brička, brangvynis, žemčiūgai. Be to, autentiškumo priduoda ir pačios Bitės raštų citatos, ir to meto dainos bei eilėraščiai.
Įstrigo man keletas dalykų: Bitės vidinė kultūra, jos orumas, tikėjimas žmonėmis. Knygoje ji sako “neleidžiu sau šitaip negražiai apie žmones galvoti”- tas pasakymas man tarsi jos portreto esencija. Ir dar labai įsiminė, kai knygoje Gabrielė Petkevičaitė Bitė sako, jog “nevalia šitaip netikėti savo tauta” ir pastebi, jog lietuviams trūksta akių šviesos.
Būtinai paskaitykit. Ir širdyje ir akyse šviesiau pasidarys.
Šiandien žiūrėjau filmą Elegija (trailer’is komentaruose). Ėjau namo ir galvojau, kaip galėčiau knygų bloge parašyti apie gerą filmą? Reikia kažkaip surišti su knygomis 😉
Pirma, filme buvo gražiai padėtų knygų pirmame plane :), antra, vienas pagrindinis veikėjas yra kultūros kritikas ir profesorius, o kitas Pulitzer’io premijos laureatas poetas. Na, jau pakankamai daug, kad filmas būtų paminėtas, ar ne? Ir štai pradėjau kuistis internete ir kaip apsidžiaugiau pamačius, kad filmas pastatytas pagal Philip Roth knygą The Dying Animal.
Pirmojo leidimo viršelis
Na, žinoma, kaip geras filmas gali būti be knygos? Superiniai aktoriai – mano nuo Smėlio ir rūko namųdievinamas Ben Kingsley ir Pedro Almodovaro mūza Penelope Cruz, superinis operatoriaus darbas – man taip patinka, kai nufilmuota būtent tokiu stiliumi. Filmą dabar rodo Pasakos kino teatre, neklauskit, kaip ten atsidūriau vietoj to, kad eičiau miegoti 🙂 Jei turėsit galimybę – labai siūlau. O mano lentynoje seniai laukiančiai P. Roth knygai Amerikietiška pastoralė tai tikrai greičiau ateis eilė 🙂
Baigėsi mano miego limitas. Na, ta “batareika”, kur kažkiek važiuoja be miego, bet ateina tokia diena, kai ima ir baigias. Tai mano baigės šiom dienom, nes papraščiausiai išlūžau nepakėlus savo vyturėlio kukulėlio kelimosi su tamsa, o ne su šviesa… Baigės tiek, kad net nebegaliu paskaityt prieš miegą, o tai reiškia, kad skaitymo sustojo, įklimpo į miego liūną ir iš ten žiūri į mane graudžiom ašaringom akim. O dar šalia gulinti knyga ne tokia, kurią galima skaityti pusiau miegant 😦
Atsimenu, kad labai skaitėm šitą knygą visos gimnazistės supuolusios. O mano meilė man, miegalei, vis kartodavo: “Kas myli, tas nemiega”. Deja, tada aš nemyliu. Nieko. Tik miegą, tą stebuklų ir siaubų karalystę. Įdomu, kaip susiskaitytų dabar ši knyga? Einu pažiūrėsiu, gal kas nors pabraukta.
Taip įdomu, knyga jau kvepia senove, na, nebe nauja knyga… O dar tik keturiolika metų praėjo… Pabraukta:
“Dievas yra stipresnis, nes jis myli visas neteisybes po saule.”
“Matyt, čia ir slypi kiekvieno genijaus esmė – tobulai išsakyti tokius dalykus, kurių jis pats nei matė kada nors, nei girdėjo.”
“Kiekviena viltis yra beprasmė. Nė vienam žmogui neturi šauti į galvą susimąstyti apie savo svajų įgyvendinimą. Priešingai, jis privalo suvokti vilties beprotybę. Jeigu jis tai suvokia, gali viltis. Jei žmogus dar gali svajoti, gyvenimas yra prasmingas.”
“Dievas yra piktas vaikas, kuris neturi bambos.”
“Net pati beviltiškiausia meilė lengviau pakeliama nei gyvenimas be jokios meilės.”
Būna taip: nieko negirdi apie vieną dalyką, nesuki sau dėl jo galvos, o po to visai netikėtai pradedi tą dalyką visur matyti, lenda jis iš visų kampų, rodosi. Štai taip ir man nutiko. Apie Dresdeno bombardavimą esu girdėjusi. Net pačiame Dresdene esu buvusi ekskursijoj ir prisimenu, kaip gidė pasakojo, kaip po Antrojo pasaulinio karo jis buvo atstatomas. Plyta po plytos. Bet tikrai apie tai per daug negalvojau, o paskutiniu metu taip sutapo, jog perskaičiau net dvi knygas, kuriose kalbama būtent apie Dresdeno bombardavimą.
Pagaliau ir aš praradau savo skaitytojišką nekaltybę ironiškajam Kurtui Vonnegutui. 🙂
Bet skirtingai nuo J.S.Foer knygos, “Skerdykla Nr5” nepalieka dūšioj šviesaus ir gero jausmo. Kitokios mintys aplanko perskaičius visai nestorą knygelę, kuri K.Vonnegutui atnešė sėkmę ir suteikė jam materialinę gerovę. Jis pats yra sakęs “The Dresden atrocity, tremendously expensive and meticulously planned, was so meaningless, finally, that only one person on the entire planet got any benefit from it. I am that person. I wrote this book, which earned a lot of money for me and made my reputation, such as it is. One way or another, I got two or three dollars for every person killed. Some business I’m in.”
Tai antikarinė knyga. Ir kitaip turbūt negali būti, nes K.Vonnegut pats buvo karo belaisviu ir išgyveno Dresdeno bombardavimą. Sunku įsivaizduot, kad po tokios patirties būtų įmanoma pritarti bet kokio karo idėjai. Knygoje ne tik siaubingi K.Vonnegut prisiminimai, bet ir mokslinės fantastikos intarpai, sumaišyti su tokiu labai labai juodu humoru.
Kaskart, kai knygoje kas nors miršta, K.Vonnegut rašo tą patį sakinį: “Nieko nepadarysi”. Bet tas “Nieko nepadarysi” nėra kažkokia rezignacija ar susitaikymas. Tas “nieko nepadarysi” -toks labai žiauriai ironiškas, nes iš tikrųjų, ne kiekvienu atveju, bet daugeliu, padaryti ką nors buvo galima. Buvo galima nebombarduoti Dresdeno, buvo galima išvengti visos tos beprotybės, kai kone vaikai imami kariauti, kai žmonės žudomi koncentracijos stovyklose, kai be priežasties Hirosimoje ar Dresdene žūsta tūkstančiai.
Vertimas man pasirodė neblogas, gyvas. Įtariu, kad versti vonegutiškąją kalbą buvo sunkoka, daug keiksmažodžių, kalba tokia spalvinga, net merikiečių pamėgtajam “motherfu**er” buvo rastas lietuviškas atitikmuo. Erzino tik tai, kad amerikietiškieji vietovardžiai buvo rašomi lietuviškai. Na, man “Ajova” (Iowa) arba “Martas Vinjardo sala” (Martha’s Vineyard) rėžia akį.
G.del Toro (tas pats, kur režisavo tamsų “Pano labirintą” ir “Hellboy”) 2011 -aisiais buvo susiruošęs pastatytį filmą pagal “Skerdyklą Nr5”, bet, atrodo, kad jis šiuo metu atsidės kitos knygos- J.R.R.Tolkien “Hobito”- ekranizacijai.
“Skerdykla Nr5” baisi knyga, kurią reikia perskaityti. Dėl profilaktikos. Kad neatbuktume ir nemanytume, jog nieko čia nepadarysi.
Pamenat, kai buvom maži ir galvojom: “Kaip bus gerai, kai suaugsim, tada nereikės valgyti sriubos ir galėsiu eiti miegoti labai vėlai”. Ir nors suaugusiškas gyvenimas turi savo pliusų, neabejotina, jog kai kuriuos gražius dalykus praradome. Pavyzdžiui, ekskursijas. Pamenta tokias? Kai į kuprinę įsidėdavai sumuštinį, dar atsigerti ir burzgiančiu autobusu (kuo toliau autobuse sėdi, tuo esi “kietesnis”) važiuodavai į kokio nors poeto gimtinę/muziejų/gamyklą.
Tai ko mes čia apie tas ekskursijas kalbam? Ogi todėl, kad po Velykų mes, knygų žiurkės, buvome ekskursijoje ir aplankėme vieną gražiausių vietų žemėje- tikriausią KNYGŲ SPAUSTUVĘ. Įsivaizduojat?
Vieną gražią dieną susitikom (buvom jau porą metų nesimačiusios) ir kalbėdamos apie visus gyvenimiškus pokyčius nuvažiavom iki Gargždų, kur yra pastatyta Print-it spaustuvė. Įsivaizduokit, vos įeini pro duris ir iškart pajunti naujų knygų kvapą (oi kaip reikėtų taip kvepiančių kvepalų!). Einam koridoriumi, o ten-lentynos su naujomis knygomis.
Direktorius ekskursiją pradėjo nuo vietos, o dar tiksliau, kompiuterio, kur prasideda knygos kelias spaustuvėje. Dabar tą knygą paprasčiausiu elektroniniu būdu atsiunčia. Anksčiau tai vargas būdavo: vienuoliai ranka perrašydavo, o po Johannes Gutenberg išradimo (mintyse padėkokim jam) juk tą tekstą dar turėdavo surinkti.
Dabar viskas daug greičiau. Parodė mums kaip tekstas yra perkeliamas and didelių lakštų, kaip vėliau vyksta jau pats spausdinimas, kaip knygų viršeliai yra daromi, kaip po to viskas suklijuojama, apkarpoma, sulyginama, supakuojama. Ojojojoj…Visos tos detalės net galvoje netelpa, bet jausmas neapsakomas- matai kaip tekstas virsta į tikrų tikriausią knygą, ir širdis džiaugiasi.
Dažnas galvoja, kad tie kas dirba kokiose kepyklose ir daro gražius tortus, turi būti linksmi žmonės. Dabar tą patį mes galvojam apie žmones dirbančius knygų spaustuvėse.
Print-it spaustuvė spausdina daug knygų Skandinavijos rinkai, tai K.Ž.G po šito vizito į spaustuvę dabar būtinai privalo išžiūrėti knygyne, kurios švediškos knygos spausdintos būtent Print-it’e.
Kad lengviau susidarytumėt įspūdį, kaip ten viskas atrodė, mes siūlome pažiūrėti mūsų darytas nuotraukas.
Čia viskas ir prasideda.
Sumaketuotas tekstas perkeliamas ant šitų didelių lakštų
Sudėti viršeliai meilės romanams
Visur buvo prikrauta daug daug meilės romanų įvairiomis kalbomis. Įsivaizduojat, kiek daug toje spaustuvėje meilės? Love is in the air!
Gražūs spalvoti viršeliai tik švyyyst švyyyst
Įtariu, kad šitą nuotrauką įdėjom aukštyn kojom, bet juk svarbiausia matosi- šviežiai atspausdintas tekstas ant milžiniškų lapų
O štai šitaip atrodo dar nesupjaustyta ir viršeliu neaprengta knyga
Tuoj šiti pavieniai sąsiuvinukai įgaus knygos pavidalą
O kad žinotumėt, kiek mums įspūdių ir laimės buvo. Juk ne kiekvieną dieną gali pamatyti kaip knyga įgauna savo pavidalą. Ir labai jau nuostabu buvo tai, kad būtent tuo metu be perstojo knygos vis buvo spausdinamos ir spausdinamos tam, kad vėliau per knygynus pasiektų pačius pačius įvairiausius žmones, kurie po to visi paims tą knygą, atsisės, kas į sofą, kas ant kėdės, kiti gal atsiguls, dar kiti pasidarys sau kavos prieš pradėdami skaityti, dar kiti atsivers knygą ir įbedę nosį tarp puslapių įkvėps naujos knygos kvapo. Vieni gal verks, kiti gal ne, vieni gal perskaitys vienu prisėdimu, o kiti skaitys lėtai su pertraukomis pagalvojimui. Ir visus juos jungs knyga.
Pats tas buvimas spaustuvėjė jautėsi toks beveik sakrališkas- knygų leidyba ir spausdinimas juk yra šventas reikalas 🙂
Popierius popierius popierius
Spaustuvėje pilna milžiniškų popieriaus rulonų
O čia jau atspausdinti viršeliai meilės romanui, kurio pavadinimas yra "Gigant"
Meilės romanai lietuviškai
Atspausdinta ir supakuota
Tądien, kai lankėmės kaip tik buvo spausdinama Ana Karenina norvegiškai
Matote, kaip dvi knygos vis dar yra sulipusios į vieną kaip kokie siamo dvyniai?
Kur pažvelgsi- visur A.Karenina ir Vronskis ir stebuklingos spausdinimo mašinos
Knygų klijų granulės
Įsivaizduokit- šimtai "Anų Kareninų" be sustojimo pravažiuoja pro šalį. Jausmas nenusakomas!
Čia knygų pradžia- popierius
Akys raibsta nuo gražumo
Labai dėkojame Print-it spaustuvei ir ypač direktoriui už tai, kad suteikė mums progą visą tą gražumą pamatyti ir savo skaitytojams jį parodyti.
Taip būna tada, kai mama užeina į knygyną ir pamato kokią nors nuostabią knygutę, kurios, neva, labai norėtų kukulis. Bet mamai ji taip pat labai reikalinga, nes… labai graži, ir susilydžiusi mama tampa nepakaltinama knygų pirkimo srityje.
Taigi šį kartą gražią pavasarišką dieną užsukome į Pegaso knygyną Prancūzų kultūros centre. Savaime suprantama, kad knygos ten prancūziškos, na, bet nėra taip, kad visai jau nedraugaučiau su ta prancūzų kalba – yra pretekstas užeiti. Knygynas dydžio kišenės, bet labai mielas, turi labai gražių knygučių. Ir labai brangių… Apsidžiaugiau, kad viena man laaabai patikusi buvo visai nebrangi (palyginus su kitom).
Knygutėj istorija apie princesę, kuri labai norėjo užaugti:
Pasilypėti ant karūnos 🙂Sudėtingi augimo matavimai
Princesė paklausė mamos, kokia ji turi būti, kad užaugtų.
-Būk miela… kaip tavo tėtis…
O to paties paklaustas tėtis atsakė:
-Būk mylinti… kaip tavo mama.
Virėjas atsakė:
-Būk švari….
-Būk drąsi,- atsakė generolas.
Būsiu drąsi: pati viena iš vonios išgelbėsiu voriukus
-Būk gera plaukikė, – atsakė admirolas.
-Būk protinga, – paporino ministras pirmininkas ir tt.
Šiandien perskaičiau apie dar vieną knyginę akciją: Padovanok knygą. Akcijos, kuri prasidėjo jau pernai, metu yra renkamos knygos bibliotekoms. Labiausiai laukiamos naujesnės knygos, kurių ir trūksta labiausiai.
Gal ir tu galo prisidėti? Geriausia – su visais savo bendradarbiais 🙂
Esu labai turtinga 🙂 Turiu lygiai vieną milijoną dolerių.
Visoj knygoj radau banknotą už kurį negaliu garantuoti 🙂Lygiai milijonas
Juos norėčiau turėt tikrus ir išsiųst Jurgitai iš Tyto Albos. Kad panaudotų kilniems tikslams, paveiksliukams, nuotraukoms ir kitiems geriems dalykams knygose 😉
|žiurkė mecenatė|
PS Milijono dolerių puslapis čia (super istorija).
Kai skaičiau Diną, taip įsijaučiau, kad išsitraukiau žemėlapį ir susiradau, kur yra Tromsė ir Lofoteno salos, kad geriau įsivaizduočiau, kur ir kaip gyveno Dina. Prie akmens ir prie vandens. Tora irgi ten gyvena. Neparašyta, kurioj saloj, bet visos jos tokios pat nuostabiai gražios ir atšiaurios. Iš viršaus gražios. Ten gyvenančiųjų jausmai suledėję nukrenta ant akmenuotos žemės – taip šalta, kad neįveikia atstumo tarp žmonių. Tokia tolima šiaurės žemė, iš kurios visi nori pabėgti.
“Iš kur žmonės semiasi stiprybės? Tie, kurie visą gyvenimą užguiti. Kuo paaiškinti, kad nelauktai jie ima ir pakyla, nors, regis turėtų būti sutrypti ir sulyginti su žeme?”
Apie tai visą laiką galvojau, kai skaičiau šitą knygą, o į pačią pabaigą autorė ėmė ir parašė šituos žodžius, taip tiksliai apibrėžiančius Toros išgyvenimus.
Tora, mergaitė, mergina, pavainikė, vokiečio duktė. Jos atsiradimo šiam pasauly istorija tikriausiai papasakota pirmojoj trilogijos dalyje – aš jau nebelabai atsimenu. Atsimenu tik pirmosios knygos nuotaiką – tą beviltiškumą, neviltį, kai niekur negali pabėgti ir nelaukia jokia šviesesnė diena. Tora kartu su savo motina gyvena Šimtabutyje – name, kur visi kaimo neturtingieji, lyg pažymėti kažkokiu antspaudu, svetimi, dažnai keisti (kaip Solės dievovaimongoji motina, palikusi gausią šeimyną jos manymu dievo valiai). Bet Torai dabar tai nesvarbu, svarbiausia, kad jos didžiausias priešas – patėvis Henrikas – dabar sėdi kalėjime, todėl ji gali laisviau kvėpuoti, atsikvėpti gali ir Ingrida, jos mama.
Man pasirodė, kad šioj daly daugiau šviesos nei pirmojoje, jei taip galima pasakyti, nes juodieji Toros gyvenimo tarpsniai tokie tamsūs, kad išpurvina ir niekais paverčia bet kokius prašviesėjimus. Bet jie bent jau yra – tie prašviesėjimai – ir jie leidžia Torai dar daugiau pakelti ir išgyventi, leidžia laukti rytojaus. Juk ji, paprasta mergaičiukė, mylimųjų tetos Rakelės ir dėdės Simono padedama, keltu plauks iš nelemtosios Salos į naują gyvenimą – mokytis į gimnaziją, būti nauju žmogumi. Būtų per gerai, per lengva, per paprasta… Ne šitai knygai…
H.Wassmo
Išvažiuoja pririšta nematomos gijos, kuri tolstant keltui vyniojasi, nepaleidžia, neleidžia užsimiršti, ima smaugti. Iš kur pas Torą tiek stiprybės? Atsitiesti trypiamai? Kur jos angelas sargas? Ant kurios salos uolos sušalęs užmigo?Bus trečia dalis. Taip norisi šviesos, taip norisi leisti Torai pakilti, džiaugtis ir mėgautis jaunyste. Ar leis Wassmo?
Lofoten - vanduo, uolos, vėjai
Skaitydama kažkaip pamiršau šifruoti pavadinimą. Kas tas nebylusis kambarys? Toros kamaraitė namuos ar palėpės kambarėlis pas ponią Karlsen? Nei tas, nei tas? Metafora? Gal tu sugalvojai, iššifravai?
knyguziurkes.com 
