Amerikietiška pastoralė

~ kzL ~ 4 Comments
Už šią knygą PR 1998 m. gavo Pulitzer premiją

Visos knygos mano lentynose turi kažkokią tai istoriją. Įdomiausia, kad dažnai knygoje aprašytos istorijos neatsimenu, bet atsimenu tą, kaip, kokiomis aplinkybėmis knygą įsigijau, kaip skaičiau ir taip toliau. Ir štai mano lentynoje tokia knyga Phillip Roth Amerikietiška pastoralė guli nekaltai ir aš nieko, visiškai nieko apie ją neatsimenu. Nei kada pirkau, nei kaip sugalvojau tai padaryti, tuo labiau, kad kai paimu knygą ir ant nugarėlės perskaitau aprašymą – “jaudinanti tėvo ir dukters istorija naujai skaitytojų kartai kalba apie gero, naivaus žmogaus vilčių žlugimą – šiuolaikinės Amerikos mašina negailestingai traiško svajones ir likimus” – tai man iš viso bloga darosi, visiškai suprantu, kodėl šita knyga taip ilgai gulėjo neskaityta. Nu jau toks tarybinis aprašymas, kad TEN viskas blogai, o jau ŠIAPUS tai tikrai nuostabu… Brr.

Knygos priešlapy užrašyta 1999 11 24. Pirkimo data? Tikriausiai pirkau… Kuo svarbi man ta diena buvo? Niekuo? Prieš pat prisirptant 2000-iesiems… Na, bet čia nieko, žinote, labiausiai šokiravausi, kai skaitydama pamačiau, kad knygoje pabrauktos tam tikros vietos. Ir pabraukimo stilius toks “maniškas”. Puoliau klaust savo tuometinės sugyventinės, gal ji bus skaičius tą knygą, bet lyg ir ne… Negi aš pati skaičiau ir net neatsimenu? Ne kas…

Bet dabar jau perskaičiau. Tikrai nebuvau skaičius, tikrai nežinau, kas skaitė, kas braukė, sakau, paslaptinga knyga be istorijos mano galvoje, kuriai taip netikėtai atėjo eilė būti perskaitytai, kai pažiūrėjau filmą Elegija, paskataytą pagal Philip Roth knygą. (Beje, kaip Pilypas būtų sulietuvinamas? Pilypas Rotas? Rosas? Ar pažintumėt sulietuvintą Pilypą? 🙂 )

Philip Roth

Kas man labiausiai įstrigo knygoje? Pirmiausia tai toks jausmas, kad vietomis skaitau apie save. Na, nežinau, kaip čia prisipažinti dabar, bet jei skaitytumi knygą ir galvotumėt: “dieve, dieve, koks naivuolis”, tai taip pat galėtumei pagalvoti ir apie mane. Nes aš daugelyje dalykų esu naivuolė. Naivuolė ir liberalė, kur reikia, kur nereikia. Nežinanti, kur galima brėžti ribą, kad čia tai jau viskas, čia jau daugiau nebegalima. Toks yra pagrindinis knygos veikėjas Simoras Levovas, t.y. Švedas (tokia šviesiaplaukio žyduko pravardė), žmogus, kurio, atrodo, geri norai išsiverčia pačiomis baisiausiomis pasekmėmis. Švedas, laviruojantis tarp žmonių, besistengiantis visiems būti geras, besistengiantis, kad visi jaustųsi patogiai ir be reikalo nekentėtų, nenusiviltų ir neliūdėtų. Žmogus, su begaline kantrybe diskutuojantis (kai turėtų rėkti ir daužyti kumčiu per stalą (tikriausiai)) su savo paaugle dukterimi, kuri, atrodo, sukaupė visas jo užslopintas emocijas ir sprogo. Ne ji sprogo, bomba sprogo. Dukters padėta.

Pirmojo leidimo viršelis

Tai va, ta antroji skaintant neraminusi mintis buvo – kiek tėvai kaip tokie turi įtakos savo vaikui. Taškas. Klaustukas. Vis sukosi ta mintis, kad “vaikai nėra mūsų, jie tik ateina per mus”. O knygoje dar atrodo, kad ateina ir gyvena visiškai nepriklausomai nuo mūsų valios, mūsų norų, mūsų įsitikinimų. Na, bent jau iki tada, kai gali įsėsti į autobusą ir išvažiuoti visomis įmanomomis kryptimis. Kai matau kokį baisų despotą, pagalvoju, kad jis yra kažkieno vaikas. Ir jei tai yra ne asocialių žmonių vaikas, tai kas tokio per daug normalaus buvo tų tėvų gyvenime, kad vaikas užaugo į tokį monstrą? Tikriausiai tuo momentu tėvai numiršta, lieka tik vegetuoti su savo sielvartu ir amžinu klausimu, kaip jie užaugino tokį žmogų.

Pastorãlė [it. pastorale < lot. pastoralis — piemenų]: 1. vid. amžių ir XVI—XVII a. baroko literatūros žanras — poema arba eiliuota drama, idealizuotai vaizduojanti piemenų, kurie elgiasi kaip galantiški dvariškiai, meilę; 2. nedidelis vokalinis arba instrumentinis muz. kūrinys, vaizduojantis kaimo gyvenimą, gamtą; gali būti savarankiška arba sudaryti didelio kūrinio dalį; 3. sceninis XVII—XVIII a. muz. kūrinys (opera, baletas), kurio siužetas susijęs su idealizuotu kaimo buities ar gamtos vaizdavimu.  

Taigi knygoje – Amerikos kaimas, mažas šalies modelis, kur gyvenančių žmonių veidai spinduliuoja ramybe ir gyvenimo pasitenkinimu, ta garsiąja amerikietiška šypsena, ar nori sužinoti, kas už jos?

|KŽL|

Kažkas TOOOKIO

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

Praėjusiais metais skaičiau labai mažai lietuvių autorių kūrinių, tai pasižadėjau sau, jog šiemet skaitysiu daugiau, tad Klaipėdos knygyne nusipirkau Lauros Sintijos Černiauskaitės knygą “Kambarys jazmino krūme”.

L.S.Černiauskaitės kūryba mane “užkabino”, jau tada, kai ji laimėjo jaunųjų filologų konkursą. Apsakymas “Trys paros prie mylimosios slenksčio” man iki šiol yra KAŽKAS TOKIO. Jau tada nusprendžiau, kad noriu rašyti taip, kaip rašo L.S.Černiauskaitė, tad kone drebančiomis rankomis šių metų sausį pradėjau skaityti jos parašytą knygą “Kvėpavimas į marmurą” ir tikėjausi tokio pat stebuklo, kaip tais mokykliniais filologų konkurso laikais.

Bet.

Stebuklo nebuvo. Tiesa, L.S.Černiauskaitės kalba vietomis nuostabiai graži, o metaforos įstabios. Bet pats pasakojimas man… nepatiko. Aš tikėjausi kažko TOKIO, gal šiek tiek magiško. Bet pati fabula man nepatiko. Tokia žiauroka, primenanti kriminalinius puslapius. Na, maniau, jog gal čia man taip tiesiog blogai skaitėsi, gal ne tokia nuotaika buvo ir pan. Tai pamaniau, jog paskaitysiu jos naujausiąją knygą “Kambarys jazmino krūme”.

Ir vėl… Vietoj stebuklo, vietoj KAŽKO TOKIO, gavau visai ne tai, ko tikėjausi. Na, pliusas už nedažną temą lietuviškoje literatūroje, bet pagindinės veikėjos man pasirodė tokios trafaretinės. Suprantu, jog tikriausiai toks buvo užmanymas – sukurti du labai jau skirtingus psichologinius moterų paveikslus, bet tas supriešinimas manau tuos charakterius gerokai supaprastino. O ir ta pati nuostabi Černiauskaitės kalba dažnai dingsta ir tepasirodo tik retkarčiais “Dvivėrės geležimi kaustytos durys išspjovė japonų turistų čiukšlę” arba “Moteris pasuko už kampo ir per nušienautą pievą metėsi į dešinįjį sodo kraštą, kur už sklepo baltai putojo jazminas”.

Bet ta estetiška kalba man labai pjovėsi su per daug realistiškais vienos iš pagrindinių herojų -Filomenos- seksualinės patirties aprašymais, kartais tie seksualianiai aprašymai grėsmingai artinosi prie lėkštokų ir vulgarokų romanų ribos “Jos paslėpsniuose jau tvinkčiojo išsiskleidęs pumpuras, ji nebenorėjo laukti. Nusivedė vyruką į moterų tualetą ir atsidavė agresyviai, baubdama kaip gyvulys, spjovusi į tai, kad juos gali išgirsti (ir salėje , ir tualete garsiai grojo muzika). Vyrukas baigė. Ji atgaivino jį burna, ir netrukus šis vėl galėjo- buvo gerokai jaunesnis už ją“.

Nežinau… Gal aš čia ne taip skaitau tas knygas. Bet KAIP reikėtų jas skaityti? Juk kiekvienas skaitome taip, kaip mums reikia, taip, kaip mums norisi. Tai po dviejų L.S.Černiauskaitės knygų šiais metais, turbūt turiu susitaikyti su mintimi, jog aš nebūsiu prisiekusi jos kūrinių skaitytoja, nes jos rašytas, o mano skaitytas žodis taip nuostabiai susikirtę “Moksleivio” puslapiuose, vėliau tiesiog išsiskyrė ir pasileido skirtingomis kryptimis.

K.Ž.G

Kol mes kraunam “batareikas”…

~ kzL ~ 12 Comments

I think that everything, or at least  the part of everything that happened to me, started with the Roman architecture mix-up.

Toks yra pirmas sakinys knygos, kuri gali būti tavo. Tu tik pažiūrėk pas knygų žiurkes, kada jos rašė apie kitas šios knygos autorės Curtis Sittenfeld knygas, ir parašyk apie tai komentaruose, tada sukryžiuok pirštus (mes vadindavom tai “čiurikais” :)) , labai norėk ir lauk. Gal trečiadienį tai būsi tu (tikimybė paprastai labai didelė) :)?

O mes tuo metu miegosim, ane, KŽG? Krausim batareikas 🙂

|Jūsų KŽ (kelias į žvaigždes 😀 )|

Žibuoklėm pražydę…

~ kzL ~ Leave a comment

 

Atvažiavus į Vilnių vienas didžiausių stebuklų pavasarį buvo – žibutės, kurių Žemaitijoj tiesiog nėra! Aš negalėjau patikėti, kad čia mėlynuoja visos kalvos. Mėlynuoja! Tau, mano mamyte!

…muzika stabdo laiką keičia žodį (Foje)

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

Man dažnai būna taip: pažiūriu filmą, o kai jis baigiasi, noriu pratęsti tą jausmą, kuris būna jį žiūrint. Tada peržiūriu papildomą medžiagą ir į filmą neįtrauktas scenas, režisieriaus komentarus, o po to einu klausytis filmo garso takelio (jei atvirai, tai niekada nenaudoju termino “garso takelis”, visada sakau soundtrack. Čia tik tinklaraštyje (šito žodžio irgi šnekamojoje kalboje nenaudoju) stengiuosi taisyklingai išsireikšti).

Turiu keletą labai  mėgstamų” O Brother, Where Art Thou?”,  “Pump Up the Volume,” “The  Piano” ,” Marie Antoinette”.

O kaip būtų smagu, jei ir knygos turėtų garso takelius! Įsivaizduojat? Skaitai ir klausaisi.

Kai kurioms knygoms garso takeliai yra tiesiog privalomi. Štai pavyzdžiui, kai su klasiokėm skaitėm R.Schneider “Miego brolį”, kur muzika užima labai svarbią vietą, ieškojom muzikinių įrašų su vargonų muzika. Nes knyga sukėle baisiausią poreikį girdėti vargonus. (Ištrauka iš filmo “Miego brolis”)

Dabar tai juk lengva: nueini į youtube, o seniau reikėjo išsitraukti tėvų patefoną, susirasti klasikinės muzikos plokštelę ir t.t.

Gerai, kad pagal knygas kuriami filmai, o filmams kuriami garso takeliai. Vienas toks, kurio nuolat klausausi yra Dario Marianelli sukurtas soundtrack filmui “Pride & Prejudice”

Bet bandymų kurti muziką knygoms yra. Amazon yra keletas pavyzdžių, pavyzdžiui muzika parašyta M.Bulgakovo “Meistrui ir Margaritai” (galima pasiklausyti)

Anot visažinės Wikipedia, garso takelių, kurtų būtent knygoms yra, bet nedaug. Galima skaityti “Žiedų valdovą” ir klausytis Craig Russell sukurto kūrinio “Middle Earth”, o mano neseniai skaityta Ursula K.Le Guin irgi yra išleidusi vieną savo knygą, kuriai buvo sukurtos muzikinės kompozicijos ir poezijos įrašai.

Labai norėčiau garso takelių H.Murakami, M.Kundera, V.Woolf knygoms. O jūs?

K.Ž.G

Mano knygų 100 (dvylika): aitvarai

~ kzL ~ 9 Comments

Ech, gaila dar vieno neišverčiamo pavadinimo – The Kite Runner. Na, kur čia jau bėgantis paskui aitvarą. Na, bet ir geriau nieko nesugebu sugalvoti, tegul lieka taip. Ypatinga knyga. Tikrai tarp mano top dešimt. Ir vėl: skaudi, liūdna, pilna nusivylimų ir tokia žmogiška. Nereali superinė knyga. Dar neskaitei? Negali būti! Stumk visas laukiančias knygas į šoną ir skaityk šitą! Net keista, kad taip gerai atsimenu ne tik jausmą apie šitą knygą, bet ir apie ką ji.

Apie draugystę, ištikimybę, skaudžią tokią nevaikišką draugo išdavystę. Tokią didelę, paralyžuojančią, neišperkamą. Skaitai ir galvoji – juk čia tik vaikai, bet kartu supranti, kad vaikystė čia niekuo dėta. Kad čia gal likimas, karma, ar kaip galima pavadinti?

Apie emigraciją. Kai šeimininkai tampa tarnais, kai žvaigždutės ant antpečių galioja tik afganistaniečių gete. Šita knygos dalis vėlgi labai primena jau mano minėtą filmą (superinį) “Smėlio ir rūko namai”.

Apie meilę – neišsipildžiusią, nemokamą išreikšti ir parodyti arba įkvepiančią drąsiems poelgiams.

Apie dar daug jausmų, kvapų, spalvų, daug aitvaruoto dangaus.

Knyga buvo mano pačios atradimas Amazonės džiunglėse. Dar prieš filmus ir vertimus (ir vėl Jotema išleidus, tai nežinau, kaip ten vertimo komybė). Filmą išdrįsau pažiūrėti visai neseniai. Aišku, nusivyliau. Pradžia visai nebloga, tikrai patiko Amiro vaikystės Kabulas, filmavimo rakursas, spalvos. Filmo pradžia tikrai perteikia knygą, o paskui toks bla bla bla nuskubėjimas, nukramtymas, nubanalėjimas. Filmas daug labiau palengvintas. Ne, ne, ne. Tikrai ne. Skaitykit knygą. Originalo kalba, žinoma. Juk ne japoniškai… 😉

|aitvaruose|

Apie rašytojo nerašymą

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

Kai perku vyną švediškajame Systembolaget (nes kitur alkoholio Švedijoje neparduoda), kartais atkreipiu dėmesį į rekomendacijas, užrašytas ant lentynos prie kiekvieno vyno. Šitas gana saldus, anas labai sausas ir gana rugštokas, o tas tinka prie vištienos patiekalų.

Kartais gal visai nieko būtų, jei tokios rekomendacijos būtų susietos su knyga. Pavyzdžiui. J.Fowles “Magas” -“Skaityti atostogų Graikijoje metu”. S.Plath “Jei esi jau antra savaitė liūdnas, neskaityk. Bus dar liūdniau”.

R.M.Rilke

O štai prie šiandien perskaitytos R.M.Rilke knygos “Testamentas” turėtų būti parašyta “Skaityti tik labai tyliose vietose, kad niekas neblaškytų ir netrukdytų mintimis sekti paskui lyriškus, eilėraščius primenančius sakinius”.

Šįryt dvi moterys autobuse siaubingai garsiai diskutavo jų bendros draugės gyvenimą. Visas autobusas girdėjo, kaip viena jų stebėjosi “Ir ji jam ATLEIDO. Aš tai jau NIEKADA to nedaryčiau”. Žodžiu, ne tik viešai ištrimitavo apie savo draugės asmeninį gyvenimą, bet ir gerokai pagadino Rilke knygos skaitymą. Tai po to, kai man reikėjo persėsti į traukinį, tiesiu ėjimu nuėjau į tyliąją traukinio kupė, kur pokalbiai ir telefonai yra uždrausti, tai galėjau atsidėti Rilkes “Testamento” skaitymui be jokių trukdžių.

“Testamentas”- tai R.M.Rilke dienoraštis, laiškų ištraukos, parašyti 1920-ųjų žiemą, kai jam buvo pasiūlyta pagyventi vienoje pilyje Šveicarijoje, kad ten galėtų izoliuoti save nuo pasaulio ir pagaliau pabaigti rašyti prieš aštuonerius metus pradėtas “Duino elegijas”. Ir nors iš pradžių aplinka atrodo ideali, autorius išgyvena didžiulę kūrybinę krizę, susitelkti jam trukdo netoliese esančios lentpjūvės garsai ir ryšys su mylimąja.

Trumputė ir šiek tiek svaiginanti knyga. Lyg galva suktųsi. Lyg būčiau įlindusi i R.M.Rilke galvą ir itraukta į šiek tiek neurotišką, bet nuostabiai estetišką ir lyrišką pasaulį.

R.M.Rilke Paryžiuje

Vienas gražiausių jo eilėraščių “Iš vienos vaikystės” man stipriai asocijuojasi su V.Juknaitės “Stiklo šalimi”, nes abu kūriniai labai vienas kitam artimi savo tema ir savo estetika.

Iš vienos vaikystės

Viduj, gausėjant sutemai, sėdėjo
berniukas, lyg toli kitam žemyne.
Ir kai, tartum sapne, jo motina įėjo,
suvirpo spintoje tylioj stiklinė.
Jinai pajuto – išdavė ją kambarys,
ir pabučiavo savo sūnų: Tai tu čia?..
Tada abudu pažvelgė baugščiai
į pianiną, nes dažnai pavakary
ji jam dainuodavo, nuteikdama keistai.

Jisai sėdėjo visiškai tykus. Tiktai
akis įbedęs sekė, kaip nuo žiedo
apsunkus jos ranka tartum per pūgą sniego
klavišais klaidžiojo baltais. (R.M.Rilke. Vertė H.Nagys)

K.Ž.G

Trečiadienio ?

~ kzL ~ 9 Comments

Bibliotekų lankytoja tapau nuo pirmosios klasės. Dar dabar atsimenu, kaip mokytoja pirmą kartą visą klasę nusivedė į biblioteką supažindinti su ten veikusia tvarka. Atsimenu net pirmąją iš bibliotekos paimtą knygą – su daug iliustracijų, tokią pusiau komiksus. Buvau apžavėta. Nuo pat pradžių. Man labai patiko, kad mano pirmojoje bibliotekoje buvo savitarna. Man labai svarbus tas kuitimasis, stoviniavimas prie lentynų, skaitinėjimas, begalinis rinkimasis.

Kai vėliau išėjau į gimnaziją, biblioteka buvau baisiai nusivylus, nes savitarnos ten nebuvo nė kvapo, o ir bibliotekininkė tokia “nuostabi”, kad nuo skaitymo ir knygų meilės tikriausiai atbaidė ne vieną kartą. Atėjus į bibioteką dialogas būdavo maždaug toks: “Ko nori? Nežinai, ko nori? Tai ko čia atėjai.” Žodžiu, sėdėdavo kaip Cerberis užstačius stalą ant įėjimo į patalpą, kur saugojo incognito knygas – niekada taip ir nesužinojau, kokie mūsų gimnazijos knygų fondai. Išdrįsdavau į ją ateiti tik tiksliai žinodama autoriaus vardą ir pavardę, kūrinio pavadinimą – kad nebūčiau išjuokta. Brrr.

Dar mokykliniais laikais buvau I.Simonaitytės bibliotekos lankytoja, ten man patikdavo, buvo savitarna, iš ten dažniausiai susirinkdavau knygas pagal privalomą sąrašą.

Vėliau buvo universiteto fakulteto biblioteka, Mažvydas, kur pusę laiko praleisdavai laukdama knygos, net nežinodavai, ar ji tiks, ar ne, ir tada sekė labai ilgas tarpas be jokios bibliotekos iki kol mano anyta užrodė jau apdainuotą 🙂 Girulių bibliotekėlę. Tokia tat trumpa mano bibliotekų istorija.

O tavo?

|KŽL|

Mano darbo ypatumai romanuose

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Šiandien pabaigiau skaityti visai neseniai mano atrastos švedų rašytojos Eva Adolfsson knygą “Mažutė istorija”. Doktorantė rašo savo disertaciją, vyksta į konferenciją, susipažįsta su kitu mokslininku ir įsitraukia į mažutį romaną, kuris turėjo baigtis oro uoste, jiems abiems išskrendant skirtingomis kryptimis. Tik ta mažutė detalė, apie kurią ji nepagalvoja, yra ta, jog mažų ir nereikšmingų meilės istorijų nebūna.

Eva Adolfsson, kiek žinau, nėra išversta, į lietuvių kalbą, tai per daug čia apie tai nerašysiu. Pasakysiu tik tiek, kad nepaprastai džiaugiausi, kai perskaičiau jos vieną ankstesnių knygų. Tikrai džiūgavau, nes radau rašytoją, kuri literatūros geografijoje yra  kažkur tarp Vandos  Juknaitės (“Stiklo šalis” man yra vienas gražiausių šiuolaikinės lietuvių prozos kūrinių) ir Agnetos Pleijel (“Žiema Stokholme” – myliu myliu myliu). O praėjusią savaitę buvo pranešta, jog ji po ilgos ligos mirė. Tai iš liūdesio paėmiau “Mažutę istoriją” ir perskaičiau dabar, nors buvau planavusi tą daryti vėliau.

Z.Smith knygos veiksmas vyksta universitete

Skaičiau apie tą mokslininkę ir jos mažutį romaną su kitu mokslininku, ir prisiminiau, jog praėjusiais metais taip sutapo, jog skaičiau net keletą knygų, kurių veikėjai- universiteto dėstytojai (dažniausiai, žinoma, žavūs literatūros profesoriai), nulydimi ilgesingų studenčių žvilgsnių ir dėvintys velvetines kelnes arba švarką (kaip kokia akademinė uniforma) permiega būtent su kokia priklydusia bohemiška studente ir visai nemato tame nei problemos nei savos kaltės.(Pavyzdžiui,  J.C.Oates “Beasts”, J.M.Coetzee “Disgrace”).

Žinoma, visai nenorėčiau, jog knygose nebūtų jokių moralinių dilemų, o visi veikėjai- nors ant žaizdos dėk, bet, prisipažįstu, kad būtent akademinės aplinkos aprašymams esu ypač priekabi, nes tai man gerai pažįstama aplinka.

Tai ir erzinuosi, kai rašoma, jog studentai dieną naktį mokosi (tikrai ne maniškiai, nes ką tik baigiau taisyti jų egzaminus, rezultatai prasti), jog universitetuose nuolat vyksta nepaprastai intelektualūs pokalbiai (tik ne manajame fakultete. Per pietus  šiandien buvo kalbėta apie pelargonijų persodinimą, princesės Madeleine nutrauktas sužadėtuves ir agurkus ant sumuštinių).

Vien pavadinimas daug ką pasako...

Profesoriai knygose ir filmuose būna labai charizmatiški ir gana išvaizdūs (nepažįstu tokio nė vieno) ir ,kaip jau minėjau, dėvintys velvetinius rūbus (štai čia pagaliau tikra tikra teisybė. Dar reikėtų nepamiršti dėmėto kaklaraiščio).

Įtariu, kad gydytojus erzina jų darbo aprašymas, mokytojai juokiasi iš to, kaip vaizduojamas darbas mokyklose, inžinieriai ironiškai šypsosi, kai apie savo darbo specifiką perskaito romane.

Tad, prašom papasakokit, kokius jūsų darbo aprašymus ir kokiose knygose jūs radot. Ar teisybė knygose parašyta?

K.Ž.G

Meilė iš antro žvilgsnio

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Kaip tik šiuo metu lygiai prieš metus skaičiau Orhan Pamuk knygą “Baltoji pilis”, ir man ji visai nepaliko jokio įspūdžio. Tiek kalba, tiek pati istorija man pasirodė visai neypatingos, nors, kaip žinia, O.Pamuk po šios knygos išleidimo New York Times pavadino nauja žvaigžde Rytuose, be to juk ir Nobelio premiją autorius yra gavęs. Žodžiu, “atsižegnojau” nuo O.Pamuk kūrybos, visiems viešai deklaravau, jog skaičiau-nepatiko, ir kad yra geresnių rašytojų.

Taip ir būčiau likusi perskaičiusi vieną jo knygą, jei ne Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga nebūtų paskelbusi geriausios verstinės knygos konkurso. Kadangi O.Pamuk knygos “Stambulas. Prisiminimai ir miestas” įtraukimas į pretenduojančių knygų sąrašą, signalizavo, jog knyga turėtų būti nebloga, juolab, kad nereikėjo baimintis blogo vertimo. Ir dar ta pati Nobelio premija, taip sakant, už blogas knygas nedalijama, tad knygyne Klaipėdoje nusipirkau, kad dar kartą suteikčiau Orhan Pamuk šansą.

Ir kaip jūs jau numanote, įsimylėjau. Iš antro žvilgsnio.

Ojojoj kaip svarbu rasti sau tinkamą “įėjimą-knygą” į rašytojo kūrybą. Bet kaip tą tinkamumą nustatyti, neįsivaizduoju. Man pačiai tai buvo pamoka apie mano literatūrinį kategoriškumą, per kurį galiu pražiopsoti tikrai geras skaitymo valandas.

Knygos viršelis. Nuotraukoje pats autorius ir Stambulas

“Stambulas” – knyga apie liūdesį. O.Pamuk su  ypatinga nostalgija aprašo savo vaikystę ir paauglystę, gražiai perpindamas ir suliedamas savo gyvenimą su Stambulu. Bet biografija nėra pagrindinė knygos pasakojimo linija, o Pamuk nėra pasakojimo centras.

Knygos šerdis- miestas Stambulas, įspraustas tarp rytietiškų ir europietiškų tradicijų.

Stambulo aprašymas labai nutolęs nuo spalvotų nuotraukų, kuriomis viliojami turistai.

O.Pamuk’o Stambulas yra aptriušęs, griūvantis, nešvarus, juodai baltas (tą įspūdį dar labiau sustiprina daugybė juodai baltų nuotraukų knygoje) ir, svarbiausia, keliantis liūdesį. Autorius kalba ne tik apie jo paties liūdesį, bet ir tą visuotinę kolektyvinę nostalgiją, kuri įtakoja Stambulo gyvenimą.

O.Pamuk gyvenimas neatsiejamas nuo Stambulo (jis ten gimė, augo ir iki šiol gyvena tuose pačiuose Pamukų apartamentuose), ir tas jo suaugimas su miestu man kėlė didžiulę nuostabą ir pagarbą. Kalbu ne vien apie meilę savo miestui, kai net griuvėsiai, įkyrūs pardavėjai, šiukšlės, nejaukūs atokūs rajonai, neerzina, o, atvirkščiai, sukelia daug malonesnius jausmus, nes priklauso mylimam miestui.

Ne, tai daugiau nei meilė. O.Pamuk tai nėra jausmas, ne egzistencijos kulisai, bet pati egzistencija.

Lietuviškasis viršelis (Tyto alba)

O.Pamuk rašo labai intelektualiai, negalima nepastebėti jo apsiskaitymo, išsilavinimo ir labai mielos atviros saviironijos. Kiekvienas knygos skyrius galėtų būti spausdinamas kokio nors laikraščio kultūros priede- skyriai gana savarankiški, juos galima puikiausia skaityti atskirai. (Man tai tiko ypač gerai, kai skaičiau keletą dienų su daug “prisėdimų”‘).

Kartais (maždaug po 300 perskaitytų puslapių) skaitėsi šiek tiek sunkiau, bet nežinau, ar čia  knygos kaltė ar mano. Ypač smagiai skaitėsi skyriai apie O.Pamuk šeimą ir vaikystę, o 25 skyrius “Europiečio žvilgsnis” man labai priminė visas kuriamas Lietuvos vizijas, mūsų nuolatinį norą sudaryti kažkokį gerą įvaizdį ir ispūdį užsieniečiams. O Pamuk rašo “Mums visiems daugiau ar mažiau svarbu, ką apie mus, kaip asmenybę arba tautą galvoja užsieniečiai ar nepažįstamieji. Bėda, kad jų nuomonė tampa tokia svarbi, kad pradeda kelti skausmą, sudrumsčia mūsų santykį su tikrove ar net tampa svarbesne už pačią tikrovę“.

Tad kraunamės lagaminus (arba tiesiog atsiverčiam knygą) ir keliaujam į juodai baltą, liūdną Stambulą.

K.Ž.G

Skola – ne rona, neužgis

~ knyguziurkeG ~ 13 Comments

CNN rašo, kad pirmasis JAV prezidentas George Washington, pasirodo, yra negrąžinęs dviejų knygų, kurias prieš 221 metus pasiskolino iš New York miesto bibliotekos. Viena iki šiol negrąžintų knygų yra “Common Debates” dvyliktasis tomas, o antroji vadinasi “Law of Nations”.

Vienoje senoje rūsyje laikytoje knygoje buvo surašyta, kas ir kokias knygas skolinuosi nuo 1789-ųjų liepos iki 1972-ųjų balandžio. Prie anksčiau jau minėtų knygų buvo tiesiog parašytas žodis “Prezidentas”.

Skolininkas

Tuomet už negrąžintą knygą buvo skaičiuojama dviejų pensų skola už vieną dieną, tai dabar buvęs prezidentas bibliotekai yra skolingas 4,577 dolerius.

Skaitau ir bandau įsivaizduoti, kaip George Washington prisimena negrąžinęs knygos, ir kaip jam darosi nepatogu, ir net šiek tiek gėda. Puikiai jį suprantu, juk tiek visokių reikalų žmogus turi, tad sunku prisiminti tas knygų grąžinimo datas.

Įdomu, ar tuometiniai bibliotekininkai siuntė priminimus skolininkams? “Na, tai kuris iš mūsų parašys prezidentui ir primins jam, jog jau laikas grąžinti knygas? Kuris išdrįs?”

K.Ž.G

Vidinė vėjo pusė arba

~ kzL ~ 1 Comment

romanas apie Herą ir Leandrą.

Yra toks mitas: Leandras iš Abidoso kiekvieną naktį plaukia per Helesponto sąsiaurį lankyti Heros, Afroditės žynės iš Sesto, kuri bokšte uždega žiburį, rodantį mylimajam kelią. Vieną kartą audra užgesina ugnį, ir Leandras nuskęsta. Pamačiusi į krantą bangų išplautą lavoną, Hera šoka žemyn ir žūsta.

Čia toji mažytė arbatos knygelė, kurią nusipirkau Eureka! knygyne. Galvojau čiupsiu ir perskaitysiu – gi nedidukė, o kai strigau, vajei. Vienu žodžiu, knygas reikia skaityti tokiu, laiku, kai joms ateina laikas būti perskaitytomis. O šitą tai tikrai reikia skaityti išsimiegojus ir nesergant. Mano išplaukusios smegenys visą naktį bandė apdoroti, ką vakar perskaičiusios…

Милорад Павић

Kaip visur rašo, romanas sudėtingas, mataforiškas ir skirtas intelektualams. Taigi, tikrai reikėjo ne tik skaityti, bet ir sukti smegenis, neužmigti skaitant ir galvoti, ką skaitai, kol skaitai. Na, ne iš lengvųjų knyga, tikrų tikriausiai. Pirmiausia nusprendus skaityt reikia apsispręst, nuo kurio galo skaitysi, nes knygos pradžios dvi – viena pradžia ir knyga Herai, kita – Leandrui. Aš pradėjau skaityti nuo Heros. Paskui stabtelėjau, pertrauka, Leandras. Suklydau, nereikėjo stabtelt, reikėjo, kad Heros įspūdžiai dar būtų švieži, tada lengviau būtų buvę įžvelgti visus ryšius ir suprasti metaforas, kurios lipa viena ant kitos, raizgosi. Apsisuka galva, pasiklysti ir nieko nebesupranti. Na, žinoma, galiu apsimesti, kad viską suprantu… Gerai, kad vos virš šimto puslapių skaitymo, nes tikrai galima galvą nusisukt.

Perskaičius bandau pažiūrėt, gal kokia gera recenzija atves mane į protą, bet dažniausiai visi tik gražiai cituoja (o citatų iš to šimto puslapių tikrai gali surašyt pusę knygos), perpasakoja, kas parašyta ir mini protingus ir intelektualius žodžius arba tiesiog parašo: “Šis meninis tekstas tarsi prabangus originaliai dekoruotas audinys žėri paradoksaliomis idėjomis, žaismingu stiliumi. Tačiau yra dar ir jo „vidus“ – giliausias prasmės sluoksnis, prie kurio priartėja kiekvienas įžvalgus skaitytojas. (N. Debesytė)”. Žodžiu, pats kaltas, kad nesi intelektualas ir nieko nesupratai – aš jau čia nepasakosiu ir paslapčių neatskleisiu ;P.

Taigi, knygos nelabai priskirsi prie vakaro skaitinių. Neskaitykite pavargę, sergantys ar neišsimiegoję, nes paskui vaidensis sapnuose. Gal kas skaitėt, labai įdomu būtų įspūdžiai. Robert Tyler iš Boston Globe rašė, kad knyga primena Chagall’o drobę su besvoriais meilužiais…

Dabar vartau knygą ir matau, kad iš tikro skaityti reikia taip: Hera – Leandras – Hera. Arba: Leandras – Hera – Leandras. Kad sugaudytum visas vėjo puses.

“Žmogaus gyvenimas yra savotiškos lenktynės: tikslas ne pabaigoje, o takelio viduryje; tu bėgi ir gal jau seniai prabėgai savo tikslą, bet nežinai ir net nepastebėjai, kada jį prabėgai, ir niekada nesužinosi. Todėl vis bėgi ir bėgi.”

“Dabar tos dvi amžinybės buvo vertikaliai įrėmintos lange, tuo tarpu laikas buvo įpavidalintas horizontalioje lango rėmo dalyje. Vieta, kurioje amžinybė ir laikas susikerta, pažymėta rankenėle arba lango sklende. Čia slypėjo gyvenimo ir mirties paslaptis arba raktas. (…) Toje kryžiaus vietoje, kurioje susikerta laikas ir amžinybė, laikas sustoja akimirkai, idant jį palaimintų amžinybė, ir tai yra dabarties akimirka.”

Patarimas rašytojams, kurių kūrybos nenori spausdinti: “Čia reikėtų paminėti, kad Hera turėjo slaptų rašytojo ambicijų, bet nei vienas leidėjas nesidomėjo jos rankraščiais. Tuomet Hera nusprendė imtis vertimų, ir tai pasiteisino. Tarp vertimo eilučių, tai buvo Anatolio Franso, Pjero Loto arba Muzilio romanai, Hera įterpdavo kokią nors savo trumpą novelę, kurios niekas nenorėjo spausdinti, arba bent jau dalį novelės, taip galiausiai įvairiuose kitų autorių romanų vertimuose buvo išspausdinta visa jos novelių knyga.”

|pasiklydus mito sapne|

Nauji viršeliai senai klasikai

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

Tie, kas skaitė Twilight seriją, žino, jog joje dažnai esama nuoroodų į E.Bronte knygą “Vėtrų kalnas”. Knygos herojė Bella ją dažnai skaito ir apie ją kalba. Būtent dėl šitos priežasties, E.Bronte knygos pardavimai gerokai šoktelėjo aukštyn. Marketingu užsiimantys žmonės netruko sugalvoti, kaip galima dar labiau išpopuliarinti seniai klasika tapusį gotikinį romaną.

HarperCollins leidykla iš naujo išleido “Vėtrų kalną” su specialiais viršeliais

S.Meyer "New Moon" (1) E.Bronte "Vėtrų kalno" JK (2) ir JAV (3) leidimai

Naujieji E.Bronte knygos viršeliai, kaip matote, ne tik vizualiai primena “Twilight” serijos knygas, bet ir labai tiesmukiškai į ją nurodo: ant viršelių parašyta, jog čia mėgstamiausia Bellos ir Edwardo knyga.

Jausmas žiūrint į šitus viršelius dvejopas: iš vienos pusės, knyga “Vėtrų kalnas” yra geras klasikinis kūrinys, kuris jau daug metų “stovi ant savų kojų”.

Kita vertus, jei jaunimas tokių viršelių pagalba atranda klasiką, tai juk nėra blogas dalykas. Guardian rašo, jog šį leidimą per pirmuosius tris mėnesius nusipirko 10.000 žmonių.

Įdomu, ką pasakytų pati Emily Bronte?

K.Ž.G

Ar tau negėda?

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Vakar galvojau apie skirtumus tarp knygų suaugusiems ir vaikams, tai prisiminiau “Hario Poterio” leidimo viršelius, kurių yra net keletas varijantų

Sholastic leidyklos viršelis (JAV)
Bloomsbury (JK) vaikiškasis leidimas
Bloomsbury (JK) leidimas suaugusiems

Bloomsbury naujas Signature leidimas, skirtas naujai, HP dar neskaičiusiai kartai, knygynuose pasirodys šių metų lapkričio mėnėsį

Internete radau paaiškinimą, kodėl egzistuoja skirtingi viršeliai suaugusiems ir vaikams. Pasirodo, mes, suaugusieji, gėdinamės skaityti apie Harį Poterį viešose vietose, tad Bloomsbury leidžia Hario Poterio knygas suaugusiems su suaugusiškais viršeliais.

Aš pati skaičiau HP knygas su vaikiškais viršeliais, ir man net į galvą neatėjo gėdytis. Paskutiniąją knygą nusipirkau vos tik iškėlusi koją iš lėktuvo Kopenhagos oro uoste ir traukinyje namų link. Buvau labai įsitraukusi į pačią istoriją, tai tikrai nemąsčiau, ką kiti pagalvos.

Bet… Yra knygų, kurių aš per daug nedemonstruoju, kai skaitau jas viešajame transporte arba parke. Pigius ir laaabai blogus meilės romaniūkščius skaitau tik namie.

Dar esu nusipirkusi sau dvi savipagalbos knygas (mea culpa), tai ir jų viršelių per neafišavau.

Rašau ir pati nesuprantu, ko aš čia gėdinuosi, ir koks skirtumas, ką žmonės pagalvos. Juk skaitau tai dėl savęs. Be to, kokio nors premijos laureato knyga tikrai turėtų neutralizuoti neigiamą blogos literatūros poveikį:-)

O tu ar gėdiniesi kai kurių skaitomų knygų?

K.Ž.G