Tikriausiai vienintelė neigiama skaitymo pasekmė yra akių nuovargis. Ir blogas regėjimas. Mūsų klasėje iš 19 baigusių žmogeliukų tik 3 nebuvo “ačkarikai”. Nepatikėsite, bet KŽG buvo viena iš trijų, na, o aš, buvau viena iš likusiųjų. G., linkėjimai mamai ir tėtei perdavusiems tau nuostabius regėjimo genus!
Nežinau, ar nuo neperstojamo skaitymo, ar šiaip nuo neprimiegojimo ir pervargimo, mano regėjimas dabar ganėtinai suprastėjęs :(. Važiuosiu prie jūros ir žiūrėsiu į tolius. Į knygą, į tolį (ten, kur juž jūrų marių skaito KŽG), į knygą, į tolį ir tt.
Gerai, kad yra audio knygų, tai nebūtina varginti akių, bet, man pvz., ne visada viską gerai pasiseka suprasti klausant, labai priklauso nuo skaitančiojo balsu akcento, intonacijų ir tt. Na, čia, aišku, turėjau omenyje angliškus audio, lietuviškai kol kas dar suprantu :). Audio knygos yra geras kelionių laiko užmušimo būdas – Vilnius-Klaipėda beveik = perklausytai knyga. Tiesa, yra viena papildoma sąlyga – ramiai miegantys kukuliai 🙂
Ar klausai audio knygas? Ar žiūri į pasaulį pro langelius, kabančius ant nosies (arba kitokius modernius sutvėrimus)? 🙂
Ar galima lanstyti knygos kampučius, kad žinotum, kur baigei skaityti knygą? Nežinau, kodėl, bet man kampučių lankstymas kaip kokia šventvagystė. Bandau prisiminti, kas man tai įkalė į galvą, bet tikriausiai tai buvo padaryta taip seniai, kad tiesiog tapo aksioma.
Labai normalūs žmonės skaitydami knygą naudoja skirtuką, o ką daro žiurkė? O žiurkė svajoja naudoti skirtuką, bet kad ir kaip ji stengiasi, jai nesigauna. Man tikriausiai nėra pavykę dvi knygas perskaityti su vienu skirtuku :(. Jie visada kur nors pasideda, aš niekada nežinau, kuri jie dingsta ir slepiasi lyg bijodami, kad vietoj knygos žiurkė sugrauš jį 🙂 Ką daryti, ką daryti?
Mano skirtukas
Dažniausiai vietoj skituko aš naudoju:
a) jei knygą pirkau, dažniausiai pirkimo čekį knygyne įdedu į knygą ir jį naudoju kaip skirtuką;
b) nukenčia po ranka esantis laikraštis ar žurnalas – atplėštas gabaliukas perlenkiamas ir naudojamas kaip skirtukas;
Brr 2
c) blogiausi, kai knygą pradedau skaityti prieš miegą lovoje ir aplink nėra nei ką suplėšyti; tada laikinai susierzinu, bet kampuko vis tiek nelenkiu :), o pažiūriu į puslapio skaičiuką ir tikiuosi, kad atsiminsiu. Beje, turiu kažkokį keistą įprotį: pradėjus skaityti pažiūriu, kiek knygoje puslapių 🙂 (O tu turi kokių nors knyginių ritualų?)
Beje, man ir šiaip ne visi skirtukai tiktų, nes jie turi atitikti tam tikrus reikalavimus (juos puikiausiai atitinka laikraščio skiautė 🙂 ) :
a) knyga su įdėtu skirtuku turi normaliai užsiversti, t.y, kad ir koks gražus būtų skirtukas, jis man blogas, jei lengvai iškrenta,
Gražus skirtukas ne man
b) jis negali būti medžiaginis, nes negaliu pakęsti kai popierius liečiaisi ar brūžinasi su audiniu (na, trumpai tariant, man šiurpas eina per kūną, jei vyksta toks veiksmas),
Brr
c) sirtukas turi neiškristi iš skaitomos knygos, kai jis įdėtas belekur,
d) skirtukas visada turi būti ten, kur man jo reikia (o ten jis niekada nebūna).
Brr trys
Daug kartų esu bandžiusi turėti skirtuką, įsivaizduoti, kiek daug knygų kartu su juo esu perskaičius ir viskas veltui. Nesusidraugavau su jais, todėl į internete esančius skirtukus tik pavarvinu seilę, pasigrožiu ir viskas. Labai labai norėčiau tik šitokio tamspoje šviečiančio skirtuko:
Tikriausiai pastebėjot, kad nusipirkau vieną knygą ispaniškai. Nusipirkau, nes labai noriu (dabar) perskaityti knygą ispaniškai ir tuo pačiu truputį prisimint, ką “seniai pamiršau”, nors kelionės metu vis pagaudavau save suprantančią, ką žmonės sako. Norėjau nusipirkti ispanų rašytojo knygą vaikams/jaunimui (kad būtų lengviau skaityti), bet neradau tinkamos, tai pasiėmiau verstinę. Aišku, labai norėjos kokią Isabel knygą pasiimt, bet jos kalba toookia…
Knygų skaitymas originalo kalba yra vienas iš būdų nepamiršti/prisiminti kalbą, mokytis kalbos. Aš žinau, kad ko noriu yra beveik neįmanoma, bet, nepameluosiu sakyti, kad ir šitas blogas buvo neįmanomas reikalas. Bet, voila, jis yra ir dar kaip yra. Ir bent jau dabar man atrodo, kad tikrai ją perskaitysiu. Nežinau, per kiek laiko, bet perskaitysiu. O kaip tau atrodo?
Jau rašiau, kad Ispanijoj buvau knygyne. Visada stengiuos nueit į knygyną svečioj šaly. Atsimenu, kaip mane tiesiogine žodžio prasme apėmė panika knygyne Londone. Iš jo išėjau tik todėl, kad įtikinau save, kad tikrai nespėsiu visų knygų peržiūrėti iki knygyno uždarymo, tai geriau reikia eiti šiaip pasidairyt po miestą. Man baisingai keista, kad kai visa Lietuva yra beveik išvažiavus į Londoną gyventi, aš jame net nesu normaliai buvus, na, išskyrus tą knygyną :).
Madride panika neapėmė, nes mano ispanų kalbos žinios nesiekia knygų skaitymo lygio, tad aš tik perskaičiau visų angliškų knygų pavadinimus kokiose trijose lentynų stovuose – ir tai turėjau sunkumų išsirinkt, ką pirksiu. Beje, gerai, kad nusipirkau, nes dėl skrydžio užlaikymo oro uoste būčiau nespėjus nieko nusipirkt!!! Na, ir pasikuičiau truputį ispaniškose lentynose. Žiūr. žemiau 🙂
Angliškos lentynosir ispaniskos lentynosKnyga KŽG'ei 🙂Knyga, kuri nepraėjo pirkimo atrankos 😦 Bet viršelio popierius man taip patiko, kad vos nenusipirkau. Vos vos 🙂Patiko knygos pavadinimas ir sudrebėjo rankelė 🙂Ispaniškai viliojančios...Pažįstamas veidasMielas vardas, gražus viršelisMatyta 🙂Kažkoks naujas ispanų talentasĮ Lietuvą iškeliavo
Žinot tą jausmą, kai kokia nors didelė šventė baigėsi, ir ryte pabundi, o stebuklo, to linksmybių viesulo, kuris gniaužė kvapą, nebėra? Gerokai “nušokti “bateliai guli ant slenksčio, suknelė permesta per sofos atkaltę, ir nebekyla abejonių, jog naujos dienos saulė visiškai sunaikino vakarykštę magiją.
Va taip aš jaučiuosi vakar pabaigusi skaityti S.Rushdie “Paskutinį Mauro atodūsį”. Lyg karnavalas būtų pasibaigęs. Lyg sausio pirmosios rytas, pilnas ne ore virpančių, o ant grindų prilipusių spalvotų konfeti. Galvoje vis dar skamba Rushdie kalbos muzika, persipynusių stebuklingų istorijų eufonija, pasakojimo spalvotas fejerverkas.
Tas Rushdie lyg koks burtininkas į skaitytoją paliedžia kerėjimų ir burtažodžių virtinę, apsuka jam galvą, apsvaigina, ir atrodo, kad daugiau spalvų, žodžių, pasakojimų nebesugebėsi priimti. Jog jau pasiekei savo skaitytojišką ribą. O tada autorius paleidžia dar vieną salvę, po to dar vieną. O po to dar ir dar ir dar. Ir man kaip skaitytojai nelieka nieko kito kaip kapituliuoti, pasiduoti magiškojo realizmo srovei ir leistis būti apstulbinama kiekviename puslapyje.
Ir niekaip niekaip nesuprantu, kaip Laimantas Jonušis sugebėjo šitokią knygą šitaip gerai išversti.Bravo.
Apžavėta.
Štai šitaip "jautėsi" knyga
Apie Rushdie jau rašė mano draugė K.Ž.L čia ir čia
Rašytojai gali išmokyti įvairių dalykų. Štai pavyzdžiui Achmatova mane išmokė išdidumo, Liūnė Sutema parodė, jog nėra reikalo nagais ir dantimis įsikabinti į savo praeitį, vietoj to geriau kurti namus ir gyvenima ten, kur esi.
Na, o Ernest Hemingway prisidėjo prie mano seksualinio švietimo 🙂
Kalba, žinoma, eina apie žymiąją knygos “Kam skambina varpai” citatą (nepamenu jos tiksliai lietuviškai)
“Did the earth move for thee?”
Pamenu skaitau knygą mokykliniais laikais ir galvoju “Aha! Tai štai, koks jausmas būna, kai myliesi. Štai taip TAI turi jaustis. “
Ernestas ir Martha
O apie Hemingway aš šiandien pradėjau galvoti todėl, jog buvo paskelbta, kad apie jį bus kuriamas filmas
“Hemingway & Gellhorn”. Gellhorn – Hemingway trečioji žmona – rašytoja ir viena žymiausių karo žurnalisčių Martha Gellhorn.
Marthą vaidins Nicole Kidman, o Hemingway vaidmeniui pasirinktas Clive Owen, vaidinęs filmuose “Sin City” ir “Elizabeth- The Golden Age”.
Vakar buvau Fnac knygyne. Prancuzisko kapitalo knygyne Ispanijoj 🙂 Na, ten ne tik knygos buna, bet ir DVD, CD, visokios elektronikos priemones tiems D groti. Gerai, kad anglisku knygu nebuvo siaubingai daug, tai nereikejo tam knygyne apsigyventi tiek, kad sunervinciau mane atlydejusia drauge. Bet vis tiek pasirinkau kelias knygas.
Apie pati knygyna gal veliau, o dabar noriu papasakot, kas labai uzkliuvo vaikstinejant tarp lentynu. O gi daugybe Alisos stebuklu salyje leidimo suagusiems variantu. Plonu ir storu, dideliu ir mazu. Naturalu, kad knyga buvo dar karta atgaivinta pasirodzius filmui, bet vis tiek, kazkaip keista, kad visos imanomos leidyklos puole ir isleido savo varianta. O cia virseliai
Ach, tie malunai, su kuriais daznai kovojame mojuodami rankomis, is anksto zinodami, kad nieko nelaimesime, nes kova beprasme. Lenkiuosi pries Miguel Cervantes, moderniosios vakaru literaturos pradininka, viena is Atlantu, ant kuriu peciu laikosi visos musu dabar skaitomos knygos.
Man patinka tureti laiko oro uoste. (rasant man dainuojasi sita daina, kazkodel galvojau, kad joje dainuoja apie oro uostus, bet atrodo, kad tik apie radarus, kuriuos mano kukulis pamacius oro uoste pasake:´o, malunas´) Nesakysiu, ka ten veikiu, jau tikriausiai sypsotes ir zinot 🙂 Arba zinot ir sypsotes 🙂 Aha, stoviu knygyne, panikos apimta skaitau knygu pavadinimus. Panika, nes knygyne taip greitai laikas bega, kad gali paveluot i lektuva, o baisiausia, jei tave prades saukti per garsiakalbi – taip siaubingai tardami tavo pavarde, kad tu niekada gyvenime nesuprasi, kad ten tave saukia. Panika, kad turi tiek mazai laiko, kad nespesi visu apziureti, apuostineti ir issirinkti kokia viena. Kad ir kaip siaubingai brangiai kainuoja knygos oro uostuose, dazniausiai as neatsilaikau. Kad prisiminciau, kur buvau, kur keliavau, kad knyga gautu savo oro uosto istorija. Skrendant i prieki nespejau issirinkt. Nazinau, ar spesiu griztant. O taip noreciau. Ech…
Šiandien mes pasipuošėme, užsidėjome pačias gražiausias diademas
Ir su šampanu, tortu ir saldainiais kartu su visais kitais Švedijos gyventojais įsitaisėmė sofose prieš televizorių žiūrėti princesės Victoria vestuves
Vestuvės buvo labai gražios, o jaunieji atrodė labai laimingi
Jau keletą mėnesių Švediją krečia vestuvinė karštinė. Apie vestuves buvo kuriamos tv programos, leidžiami specialūs laikraščiai, pagaminti vestuviniai suvenyrai.
O aš vestuvių proga skaitau žurnalisto J.Lindwall nepaprastai blogai parašytą knygą apie princesę Victoria. Pats rašymo stilius tai mane siaubingai erzina, bet detalės apie princesišką gyvenimą yra gana įdomios. T.Lindwall yra vienas tų žurnalistų, kuriuos karališkoji šeima prisileidžia arčiausiai, tai knygoje yra aprašomi dalykai, kurie yra žinomi ne visiems.
J.Lindwall knyga "Victoria"
2008aisias metais viename interviu Victoria prisipažino, jog tik prieš keletą metų ji pirmą kartą savo noru perskaitė knygą. Ne todėl, kad būtų per daug užsiėmusi. Ne todėl, jog skaityti jai tiesiog nepatinka. Princesei Victoria (kaip ir jos tėčiui ir broliui) yra diagnozuota disleksija. Skaityti mokykloje jai buvo labai sunku, klasiokai iš jos juokdavosi, o ji pati prisipažino, jog jautėsi esanti kvailesnė už savo klasiokus. Kai pagaliau buvo konstatuota, jog princesė turi šį sutrikimą, buvo pasirūpinta, jog jai padėtų keli mokytojai. Rašoma, jog valandą prieš pamokas ir valandą po ji sėdėdavo ir rašydavo mokytojų užduotus žodžius.
Įsivaizduojat, kaip sunku, kai tekstas vos vos persiskaito, kai raidės šokinėja, apsikeičia vietomis, o kartais net ir savo vardo parašyti be klaidų neišeina (kartą princesės Victoria tetis savo vardą parašė su dviem klaidom, ir visi tai sužinojo).
Tikiuosi, kad apie disleksiją bus daugiau ir daugiau informacijos, ir kad kuo mažiau žmonių vargs nežinodami, kad šitą sutrikimą turi, o sužinoję gaus reikiamą pagalbą.
Viena iš mano silpnybių yra įkvepiančios, uždegančios kalbos. Pasiklausius tokios kalbos jaučiuosi labai pakylėta ir pasikeitusi. Iš visos širdies rekomenduoju pasiklausyti rašytojos J.K.Rowlings (Hario Poterio autorės) kalbos, kurią ji sakė 2008aisias Harvarde.
Keletas labai stiprių citatų iš šitos kalbos:
So why do I talk about the benefits of failure? Simply because failure meant a stripping away of the inessential. I stopped pretending to myself that I was anything other than what I was, and began to direct all my energy into finishing the only work that mattered to me. Had I really succeeded at anything else, I might never have found the determination to succeed in the one arena I believed I truly belonged. I was set free, because my greatest fear had been realized, and I was still alive, and I still had a daughter whom I adored, and I had an old typewriter and a big idea. And so rock bottom became the solid foundation on which I rebuilt my life.
***
Choosing to live in narrow spaces leads to a form of mental agoraphobia, and that brings its own terrors. I think the wilfully unimaginative see more monsters. They are often more afraid. What is more, those who choose not to empathise enable real monsters. For without ever committing an act of outright evil ourselves, we collude with it, through our own apathy.
Tokios naujienos man visada sušildo širdį. Po to, kai Westbury-sub-Mendip kaimelyje Somersete nebeliko mobiliosios bibliotekos, gyventojai už vieną svarą nusipirko raudoną telefono būdelę ir joje įsirengė turbūt pačią mažiausią pasaulyje biblioteką!
Bibliotekoje yra apie 100 knygų, CD & DVD. Bibliotekos lankytojai pasiimą norimą knygą, o vietoj jos į lentyną įdeda jau perskaitytą. Tokiu būdu knygos bibliotekoje nuolat atsinaujina.
Atkreipkit dėmesį į užrašą, raginantį tyliai elgtis 🙂
Va čia tai graži idėja, ar ne?
Gal ir Lietuvos kaimeliuose tokios bibliotekėles galėtų būti?
Ir nereikėtų mums skųstis karpomais bibliotekų pinigais, tiesiog patiems reikėtų pasidaryti nepretenzingas bibliotekėles, kur mes kaip bendruomenė patys pasirūpintume savimi ir savo kaimynu.
Atsimenat, rašėm tokį priminimą leidykloms, kur reikia siūsti naujas knygas 🙂 Labai kuklios esam, net nepasakytum, ane G.? 🙂 Taigi, kaip liaudis sako, kaip šauksi, taip ir atsilieps, na, o jei nešauksi, tai ir neatsilieps, velniop tą lietuvišką kuklumą, už kurį mokykloje mane taip gyrė “mylimiausia” KŽG muzikos mokytoja.
Taigi, atrodė rėkaujam mes čia su G. tyruose be vilties, kad kas nors atsilieps, bet ėmė ir atsiliepė, ir vakar su kukuliu keliavau į leidyklą, kuriai suteikiamas pirmosios leidyklos dovanojusios Fantastiškoms knygų žiurkėms (šiandien esam labai nekuklios) knygų vardas. Valiooooo!!! Sveikinam leidyklą ir save sveikinam, ir netgi sveikinsim vieną mūsų blogo skaitytoją (apie tai vėliau). Ačiū Giedriui, turtingajai Jurgitai ir žaviajai administratorei, kurios vardo nebeatsimenu 😦 Tyto alba – jauki, smagi leidyklėlė, tik matau, kad iš jaudulio baisiai man rankelės drebėjo ir nuotraukos truputį paplaukė, bet vis tiek įžiūrėti galima 🙂
Svarbiausia siena su naujienomIš šio kambariuko knygos keliauja į knygynus, kalėdų senių maišus ir ttTo pačio kambariuko kitas vaizdasDirektorės pavaduotojos pavydėtinos lentynosPrezidento padekaIzymybiu sienaMariaus Jonucio knygos virselis ant sienosMariaus Jonucio zenklas i ten, kur valgomaKnygos, kurias nusipirkau
Knygos dovanuAtsiprasau uz nelietuviskas raides, bet baigiu rasyti posta ten, kur nera tu lietuvisku raidziu. Na, bet nieko tokio, susikalbesim. Taigi, tadam – musu pirmoji leidyklos dovanota knyga – Sandro Veronesi Praeities galia. Aciuuuu, Tyto Alba! G., sita knyga kokiu nors budu atkeliaus pas tave. Valioo. O del kitos knygos sutarem taip: atsargiai perskaitau, skelbiu klausima koki nors ir atiduodam knyga Jums (galesit dalintis).
Spalvinimo knygele, kuria gavo kukulis, su mociutes vardu
Kadangi knygų žiurkė L pasiėmė trumputes atostogas ir išvažiavo aplankyti vienos mūsų klasiokės ir Miguelio de Cervantes, tai pabandysiu neapsileisti ir palaikyti frontą, nes kaip žinia, knygų fronte visada yra kas nors naujo.
Mano skaitomuose knygų bloguose paskutiniu metu labai dažnai pradėjo šmėžuoti žodžiai- vasaros skaitiniai. Nežinau, kaip jūs, bet aš niekada neskirstydavau savo skaitomų knygų į vasarines ir ne. (Gal yra ir žieminių knygų? O gal ir demisezoninių?) . Taigi, ta sąvoka “vasaros skaitiniai” arba “vasaros knygos” lenda dabar iš visų kampų, ir aš bandau suprasti, kas turima galvoje.
Keletas New York bibliotekų net sukūrė specialų interneto puslapį www.summerreading.org, kur vaikai gali užsiregistruoti skaitomas knygas, sukurti savo avatarą, rašyti knygų recenzijas ir t.t.
Man “vasaros skaitiniai” asocijuojasi su tuo “Skaitytinų knygų sąrašu”, kurį mokytoja padiktuodavo prieš pat atostogas. Pamenu, kad labai labai laukdavau tos dienos, kai sužinosiu, ką reikia skaityti ir prisimenu, kaip tai vienas, tai kitas iš mūsų pergalingai nusišypsodavo ar sušukdavo, kai mokytoja pasakydavo jau perskaitytos knygos pavadinimą.
Vieną kartą prisijuokėm, kai mokytoja gana monotonišku balsu pasakė “Dostojevskis- idiotas” 🙂 Prireikė kelių sekundžių, kol supratom, kad čia toks knygos pavadinimas, o ne mokytojos nuomonė apie rašytoją.
O pats terminas “vasaros skaitiniai” man labiau asocijuojasi ne su konkrečiomis knygomis, o su nuostabiomis vietomis, kur galima skaityti. Pirmasis vasaros mėnuo jau įpusėjo, o aš vis dar nenusprendžiau, kokie tie “vasariniai skaitiniai” bus.
Turbūt darysiu taip, kaip darau ištisus metus- skaitau tai, ko užsinoriu. Be jokių planų ir be strategijų.
Tikriausiai vienintelė neigiama skaitymo pasekmė yra akių nuovargis. Ir blogas regėjimas. Mūsų klasėje iš 19 baigusių žmogeliukų tik 3 nebuvo “ačkarikai”. Nepatikėsite, bet KŽG buvo viena iš trijų, na, o aš, buvau viena iš likusiųjų. G., linkėjimai mamai ir tėtei perdavusiems tau nuostabius regėjimo genus!
