Didybės manija

Nobelio literatūros premijos laureatas VS Naipaul, paklaustas, ar yra kokia rašytoja moteris jam lygi, atsakė: “I dont think so.

Ir dar prišnekėjo visokių pasipūtėliškų nesąmonių. Pavyzdžiui “I read a piece of writing and within a paragraph or two I know whether it is by a woman or not. I think [it is] unequal to me.”

Mizoginiško požiūrio ir didybės manijos pilnutėlis VS Naipaul

Jis dar pasakė, jog moterys turi siaurą pasaulio supratimą. Ir “And inevitably for a woman, she is not a complete master of a house, so that comes over in her writing too“.

Daugiau apie dėdulės blevyzgas The Guardian

Iš mano skaitytinų knygų eilės VS Naipaul knyga yra išbraukiama. Kadangi mano pasaulio suvokimas ir taip, anot dėdulės, yra siauras, tai nežadu skaityti dar labiau siauraprotiškų mizoginiškų autorių knygų.

K.Ž.G

 

 

Filmas pagal knygą

Ką tik pasirodė  “Mergina su drakono tatuiruote” anonsas. Filmas pastatytas pagal švedų rašyto S.Larsson knygą, apie kurią turbūt visi jau yra ne kartą girdėję.

Kaip jums Daniel Craig žurnalisto Mikael Blomkvist vaidmeny?

Techniniai dalykai

Oi myliu myliu aš naujausią techniką. Ypač, kai ji taip palengvina gyvenimą ir knygų pasirinkimą knygyne.

Įsivaizduokit situaciją: knygyne į akį krenta viena knyga. Bet ar ji gera? Ar verta pirkti? O gal Amazonėj ji 10 kartų pigesnė?

Išsitraukiu savo android telefoną


Tada su skaneriu nuskanuoju knygos barkodą

Tada paspaudžiu mygtuką “Book search” ir…

esu nuskraidinama tiesiai į Google Books puslapį,

kur galiu pamatyti knygos įvertinimus ir recenzijas, jos kainas Bookdepository ir Amazonėje ir t.t.

Gražumėlis

K.Ž.G

Skaitymas su žiogeliu

Kol dar nepasibaigė birželio pirmoji- vaikų gynimo diena- skubu padaryti įrašą apie tai, kokias vaikiškas knygeles skaitau kartu su savo dvimečiu žiogeliu.

Viena mėgstamiausių knygelių yra apie tai, kaip Trolis Mumis ieškojo mažosios My. Tai aš vis skaitau “Ar mažoji My pasislėpė palapinėje?”. Tada žiogas atverčia, o aš turiu įsijautusiu balsu sakyti “Nee! Čia Mumis Tėtis/Snusmumrikas/ Panelė Snork ir t.t.”

Ar mažoji My palapinėje? Nee! Čia Snusmumrikas!
Ar mažoji My pasislėpė po skėčiu?
O čia aš turiu dainuoti dainą apie Pepę Ilgakojinę. Tjolahopp tjolahej tjolahoppsan-sa

Vienos mano mėgstamiausių vaikiškų knygelių- apie vaiduokliuką Laban. Jei kada užtiksit jas arba DVD filmus, tai griebkit iškart.

Nuostabiai gražios mažiems vaikams pritaikytos istorijos (Hmmm… gal sakau bloge reikėtų DVD apie Laban kokiam skaitytojui padovanoti?). Trumpą ištrauką galite pažiūrėti čia.(Tėtis vaiduoklis susirgo raudonlige ir negali naktį eiti vaidentis)

Vaiduokliukas Laban bijo tamsos, nėra pats drąsiausias, užtat jo sesė Labolina yra visiška priešingybė. Ji ir baisingai pykti moka, ir brolio ne visada nori klausyti. Jie gyvena kartu pilyje su savo tėvais ir karaliaus šeima (Karalienė dažnai pjauna žolę su žoliapjove).

Labanas, jo geriausias draugas Princas Bus ir Labolina susiruošė į pikniką

Ne visos knygelės, kurias skaitom, turi vienokį ar kitokį pasakojimą. Kai kurios knygos yra tiesiog pabaksnojimui  ir naujų žodžių išmokimui

Stina Wirsén (vienos žinomiausių naujųjų iliustratorių ) knygelę “AJ!” pirkau ne tik dėl įdomių iliustracijų, bet ir tam, kad mano mažius suprastų, kad ir kitiems skauda ir kad jei kas nors užsigavo, reikia papūsti, paguosti, paglostyti ar užklijuoti pleistrą. Žodžiu, mokomės empatijos.

Guodžia ir klijuoja pleistrą

O čia dar vienas vaikiškos literatūros lobis- Barbro Lindgren knygelės apie Maxą.

Tų knygelių yra koks dešimt- “Maxo sauskelnės”, “Maxo puodukas”, “Maxo lempa”, “Maxo tūtė” ir t.t. Knygutėse labai trumpi sakiniai ir labai juokingos iliustracijos.

Čia Lisa muša Maxą, o po to Maxas muša Lisą, nes jie nepasidalijo žaislinės mašinytės
Be komentarų. Ir taip viskas aišku

Visa krūva knygų apie Maxą

Sunku būtų surasti švediškus namus, kuriuose nebūtų Elsa Beskow (1874 – 1953) knygelių. Šiandien jos yra vaikiška klasika.

 

Dar vienas literatūrinis hitas- sidabrinė knyga iš “Vaikų kambario knygos” . Apie tą seriją jau esu rašiusi čia. Tik viena problema- toje Sidabrinėje knygoje vien dainos. Mano mažasis beda pirštu ir sako “Šitą”, o man tenka dainuoti. O kadangi aš Švedijoj neužaugusi, tai didelės dalies dainų nežinau. Kai kurias teko išmokti, bet kitų dar nespėjau.

-Kiek tu turi vaikų, žiurkele? -72.

Drambliai balansavo ant plono plono voratinklio

O šitą knygą mano mamytė užtiko kažkokioje second hand parduotuvėje. Gyvūnėliai yra magnetiniai, tai jie lengvai prikimba prie knygos puslapių. Absoliutus gėris!

O kokius vaikiškos literatūros lobius esat jūs susikaupę?

K.Ž.G

Prieš atveriant vasarai duris

kažkam padovanosim knygą. Mūsų abiejų perskaitytą ir geruoju minėtą “Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugiją”. Savo atostogoms laimėk patogią į lagaminą ar rankinę įsimest pocketbook kygą mainais į komentarą apie tai, kokią knygą dabar skaitai. Dar prašom parašyt, ar patinka tai, ką skaitai. Laimėtoja/-as – trečiadienį.

Paveikslai

Prieš kelias dienas išėjusiame žurnale “Vi läser” (“Mes skaitome”) radau vieną labai įdomų Therese Bohman straipsnį apie tai, kaip skaitantys žmonės vaizduojami vaizduojamajame mene.

T.Bohman rašo, jog skaitymas, toks, kokį mes įsivaizduojame šiandien, atsirado 18ojo amžiaus antrojoje pusėje: vis daugiau ir daugiau žmonių išmoko skaityti, pagerėjo ekonominės sąlygos. Kadangi žvakės daug kainavo, tai skaitoma daugiausia buvo šviesiu dienos metu, o tai reiškia, jog skaitymas pirmiausia tapo užsiėmimu moterims, kurios nebuvo aktyvios už namų sienų.

T.Bohman taip pat pastebi, jog skaitantys vyrai ir skaitančios moterys mene yra vaizduojami skirtingai. Kai vyras paveiksle skaito knygą, tai skaitymas dažnai išreiškia to vyro statusą- jis užima tam tikras pareigas, jis yra išsilavinęs. Tuo tarpu moterys skaito savo malonumui: jos skaito romanus, jos dažnai vaizduojamos “įkritusios” į knygą, izoliavusios save nuo mūsų pasaulio, o vyrai dažnai žvilgsnį laiko nukreipę į tą, kuris žiūri į paveikslą.

Tų gražių jaunų knygas skaitančių moterų yra labai daug mene, ypač jos dažnos devynioliktojo amžiaus antroje pusėje. Skaitanti moteris sėdi tarsi namų angelas , tarsi ji būtų interjero dalis savo ramiuose buržuaziniuose namuose

Nors žinoma, yra išimčių. T.Bohman išskiria Ramon Casas paveikslą “Po pokylio” (paveikslas dar kartais vadinamas “Dekadansu”), kuriame vaizduojama moteris- visiška priešprieša miestietiškajai namų šeimininkei.

Ramon Casas "After the Ball" arba "Decadente"
Giorgione "The Reading Madonna"

Renesanso metu, rašo T.Bohman, knyga yra dažnas aksesuaras turtingų žmonių portretuose.

Bet Agnolo Bronzino tapytame Laura Battiferri portrete jos laikoma knyga nėra vien aksesuaras- pati Laura Battiferri buvo tuo metu populiari poetė, o knyga, kurią jį laiko, yra Pettrarca rašyti sonetai jo Laurai, taigi – aliuzija į jos vardą.

Gillian Furlong "Sunday Morning" 1998
Franz Eybl "Girl Reading" 1850

T.Bohman straipsnyje apie F.Eyble paveikslą rašo: “Eybl paveiklas tipiškas tam laikmečiui: jauna knygos paveikta mergaitė. Jos jausmai tokie atviri, kad paveikslas kone pasiekia kičinę ribą. ”

Balthus "Katia Reading" 1968

 

Constantin Hansen "Dailininko jaunesnės seserys Signe ir Henriette kartu skaito knygą" 1826"

 

William Utermohlen "Bed" 1990

 

Carl Larsson "Anna-Johanna" 1913

 

Parmigianino "A Man with a Book"

Anot straipsnio autorės T.Bohman, šis paveikslas yra tipiškas skaitančio vyras portretas- jis nėra visiškai įsitraukęs į knygą.

P.Picasso "The Reading" 1932

 

K.Ž.G

Ką skaito mamos?

Šiandien Švedijoj  švenčiama mamos diena (Mamyt, sveikinu dar kartą, bet šįkart pagal švedišką tradiciją), tad parduotuvės nesnaudžia ir visaip bando prastumti įvairias dovanas mamoms.

Prieš porą dienų buvau savajame knygyne ir ten,žinoma, taip pat yra padarytas “Pasveikink savo mamą” stalas, ant kurio išdėlioti įvairūs dovanų pasiūlymai- knygos ir šiaip visokie niekučiai. Apžiūrėjau tą dovanų stalą ir truputį susinervinau. Nes tie pasiūlymai man pasirodė tokie labai jau stereotipiški.

Pirmiausia tai ant to stalo padėta M.Törnblom knyga “Mia Törnbloms mintys apie savigarbą”. Taip taip. Žinoma žinoma.  Net per mamos dieną mes, mamos, turėtume save gerinti, save auklėti, save visaip plėtoti. Savipagalbos knyga apie tai, kaip reikia ugdyti pasitikėjimą savimi, nes visi žinom, kad mes mamos esam labai užguitos, kad esam savimi nepasitikinčios pilkos pelytės 😉 Ir išsigelbėjimas yra vienas- berods jau 5oji M.Törnblom knyga apie vieną ir tą patį.

Nagrinėju toliau. Šalia jau minėtos ant stalo guli “”Moterys, kurios nustojo laikytis dietų. Maistas, treniruotės ir mindfulness po 45erių”. Komentarai nereikalingi. Šalia-  “Sommarkalas”, receptų knyga apie vasariškas švediškas šventes, apie “šventes sode ir vakarienės stalus, padengtus baltomis išlygintomis nėriniuotomis staltiesėmis, ir, žinoma, apie tai, kaip mirkome braškes šampane prieš valgydami vasarišką maistą po obelimis“.

Šalia- dvi knygos apie šokoladą ir viena, pilna itališkų klasikinių maisto recetų.

K.Stockett knygos “Niceville” (originalo kalba “Help”, apie kurią jau rašė KŽL)tai net labai norėčiau.

O štai taip atrodo tas “Mamos dienos” stalas- apkrautas rausvomis gėlėtomis dėžutėmis ir maišeliais ir krūva knygų, kurios man sako, kad mano knygyne dirbantys pardavėjai turi susikūrę labai jau tokį stereotipinį mamos paveikslą.

Pagal juos aš kaip mama turėčiau  dabar virtuvėje kepti pyragus su rabarbarais ir lyginti nėriniuotas staltieses. O kai pajusiu, kad mano pasitikėjimas savimi dingęs,  pasislėpusi valymo įrankų spintelėje šalia šluotų ir dulkių siurblio  paslapčiomis valgysiu šokoladą:-) O po to, žinoma, labai nervinsiuosi dėl priaugtų kilogramų.

 

 

Kadangi knygyno pardavėjų pasiūlymai manęs nepradžiugino (išskyrus “Niceville” ) tai pati apėjau knygyną ir išsirinkau knygas, kurias norėčiau gauti per mamos dieną arba bet kokią kitą dieną.

 

Naujas J.Austen “Pride and Prejudice” leidimas ir vertimas. Senasis vertimas, pasirodo, buvo toks labai jau sau daug leidžiantis ir netausojantis teksto.

Ir dar noriu H.Murakami 1Q84.

O jei kurią dieną gerokai įsidrąsinčiau, tai labai norėčiau perskaityti Ingrid Betancourt memuarus apie tai, kaip ji šešis su puse metų praleido FARC sukilėlių nelaisvėje džiunglėse. I. Betancourt dalyvavo Kolumbijos prezidento rinkimuose ir 2002aisias buvo FARC pagrobta. 2008aisias ją ir dar keturioliką belaisvių išgelbėjo Kolombijos armija ir ji pagaliau galėjo vėl pamatyti savo mamą ir savo du vaikus.

 

Ir dar labai užsinorėjau dailininkės F.Kahlo laiškų surinktų šitoje knygoje.

 

K.Ž.G

Gaisras

Vėl iš karto prisipažįstu, kad Sandros Bernotaitės ir jos knygos “Gaisras” atžvilgiu jau nebesu nešališka. Nes dovanotam arkliui į dantis nežiūri – cha cha. Taigi, kokie gi ten mano įspūdžiai iš dar vienos “emigracinės” knygos? Man vis sukasi galvoje, kad būtent šitos emigracinės knygos parvedė mane į lietuvių literatūrą, nes šiaip nesu baisiai linkusi jos skaityti, bet, štai ir Sabaliauskaitė perskaityta, ir Užkalnis, ir Grušaitė, ir Matulevičiūtė, ir Bernotaitė.

Perskaičiau knygą, atsiverčiu turinį ir peržvelgiu novelių pavadinimus – jų dešimt. Ir galvoju – va šita labai patiko, o šitos jau net nebeatsimenu, apie ką, neužstrigo, na ir tegul, gal pagal tai ir galima būtų spręsti apie jų gerumą – bet čia gi irgi tik man, kitam gal visai kita patiks. Kai skaičiau knygą, vis į galvą lindo Radvilavičiūtės išvardinti teksto traukos kriterijai, o ypač skaitant novelę “Lietaus” apie benamį. Nes tiesiog prieš akis stovėjo manvienas Vilniaus benamis su kaltūnu, įgavusiu žiemą nešiojamo kepalušo formą, ant galvos ir dviem Maximos maišeliais rankose. Nes mūsų keliai mieste dažnai susikerta, kartais net du kartus per dieną, nes einame mieste ratu – jis prieš laikrodžio rodyklę, o aš palei, ir susitinkame vieną kartą ties antra valanda, o antrą ties aštunta, ir aš galvoju, ar ir jis mane pastebi, kaip ir aš jį? Matai, kiek jau čia teksto traukos kriterijų susispietė?

Labai smagi pirmoji novelė “Artimieji iškeliauja”, o labiausiai įstrigusios – “Mano motinos akys” ir “Žuvis” – pastaroji, sakyčiau, man stipriausia iš visų, o “Motinos akyse”  labai pagavo nuotaika – labai patiko. “Gaisrą” galima paskaityti čia. Bet pagal šitą novelę negalim spręsti apie visą knygą, nes novelės gan skirtingos.

Skaitant dar vis į galvą lindo lyginimas su A.Matulevičiūtės “Ilgesio kojomis” – nes irgi pirmoji knyga, nes irgi novelių, nes irgi emigracinė. Tai galėčiau pasakyti, kad su Sandros novelėmis radau daugiau sąlyčio taškų, gal man pats stilius priimtinesnis, tik dabar pagalvojau, kad “Gaisro” novelėse man tiek daug Lietuvos, gal labiau norėtųsi daugiau mums mažiau pažįstamo nelietuviško pasaulio ir autorės potyrių iš to nelietuviško pasaulio, kuris visiškai ne toks neviltingas ir liūdinantis, kaip čia. Nes, man atrodo, būtent dėl to neviltingumo ir liūdesio mes tos lietuviškos lietuvių literatūros ir neskaitom, ane? Todėl man kažkaip sukasi galvoj perfrazuotas Kestuolių teatro spektaklioi pavadinimas: “Škac, lietuviškas liūdesy, visados škac”.

Summa summarum – labai laukiu Sandros naujo romano, ir jeigu tik Sandra rašys, tai aš būtinai skaitysiu su lietuviško šedevro viltimi.

Man Booker International goes to Philip Roth

Man Booker International yra truputėlį kitokia premija, nei Man Booker – nereikia sumaišyti. Man Booker International yra įteikiama kas antri metai dar gyvam autoriui, už kūrinį parašytą angliškai arba widely available in translation in the English language. International premija įteikta tik ketvirtą kartą. 2005 m. ji buvo įteikta Ismail Kadaré, Chinua Achebe gavo premiją 2007 m., o  Alice Munro 2009 m.

Taigi, Philip Roth, kurio Amerikietiška pastoralė man labai patiko, gavo šią premiją šiais metais. Valioooo.

Kiti pretendentai šiais metais buvo:

Juan Goytisolo (Spain)
James Kelman (UK)
John le Carré (UK)
Amin Maalouf (Lebanon)
David Malouf (Australia)
Dacia Maraini (Italy)
Rohinton Mistry (India/Canada)
Philip Pullman (UK)
Marilynne Robinson (USA)
Su Tong (China)
Anne Tyler (USA)
Wang Anyi (China)

Man pažįstamas tik Pullman. O tau?

Pasimatymas

Kaip čia dabar man nesigiriant pasigirti, kad šiandien buvau susitikusi su Sandra Bernotaite, knygos “Gaisras” ir tinklaraščio grafomanija.com autore? Nors susitikimas užtruko vos valandėlę, iš jo išsinešiau šilumos kamuoliuką ir nešiausi vyniodama per visą Vilniaus senamiestį iki pat namų, iki dabar. Kamuoliukas tai nematomas, o štai Sandros per pusę pasaulio nepatingėtos knygų žiurkėms atvežti knygos – pačios tikriausios. Ačiūūūū!!!! Įdomiausia, kad dar vakar norėjau rašyti apie savo susimaišiusią knygų eilę, kažkokį dėl susikuitusio mano šiųdieninio gyvenimo išsimušusį knyginį ritmą, o štai susitikau su Sandra ir viskas vėl susirikiavo į savo vietas. Siūlau visiems po gabaliuką mane apėmusio geeeroo jausmo.

One day

Būna knygų, kurios man sukelia tokį įdomų jausmą. Skaitydama galvoju, kad na, nėra ji tobuliausia knyga, bet ji sukuria kažkokį jaukumo jausmą ir ją tiesiog miela skaityti. Dabar man dvi tokios knygos lenda į galvą – Nicole Krauss The Great  House ir David Nicholls One Day, kurią perklausiau važiuodama į pajūrį ir atgal. Beje, mano naujas atradimas – klausyti knygos prieš miegą. Visos šviesos jau išjungtos, kūnas jau apšilęs po kaldra, o į ausis kas nors maloniai skaito – net užmigti padeda greičiau!

Man labai patiko pati  knygos idėja – aprašyti daugelio metų vis tą pačią dieną ir tokiu keistu būdu atskleisti, kaip pasikeitė žmonių gyvenimas. Knygoje tie metai taip greitai bėga ir iš tikro smalsu, kas bus toliau, kas bus toliau. Nors iš kitos pusės šią meilės istoriją galima laikyti gana banalia, bet, kaip jau sakiau, šokinėjimas laike knygą išgelbėja.

Apie pabaigą, apie kurią jau diskutavome komentaruose – na, sakyčiau tokia nelabai originali pabaiga. Panaši į “Ežio eleganciją”. Ir iš viso, neišduodant tos pabaigos, toks jausmas, kad autoriui, kuris taip pabaigia savo knygą ar kantrybės pritrūksta, ar kas pasidaro (leidėjas skubina?).Nors tas sugrįžimas pabaigoje į pradžią man visai gražiai uždaro kažkokį knygos ciklą, gal visai ir logiškai viskas gaunas. Nepaisant kabliukų – nebloga knyga visiems norintiems nevarginančio skaitymo, o aš labai lauksiu filmo.

Lina

Amerikietiškosios svajonės žlugimas

Richard Yates 1929–1992

Rašytojo R.Yates namuose, virš jo  stalo ant sienos buvo priklijuota Alai Stevenson citata:

Americans have always assumed, subconsciously, that every problem can be solved; that every story has a happy ending”. (Amerikiečiai visada nesąmoningai manė, kad kiekviena problema turi sprendimą, kad kiekviena istorija turi laimingą pabaigą”.

Būtent tos laimingos pabaigos taip ir neteko pajusti nei pačiam R.Yates, kurio gyvenimas nesusiklostė ( kelios nenusisekusios santuokos, neišpopuliarėjusios knygos) nei jo knygų herojams.

Tiek  April ir Frank iš “Revolutionary Road”, tiek seserys Grimes iš “Easter Parade” yra tarsi uždaryti savo nelaiminguose likimuose. Ir nei ju svajonės, nei ambicijos nesugeba nubrėžti bent kiek lamingesnės pabaigos.

R.Yates kone metodiskai sutriuškina kiekvieną savo herojų santuoką, kiekvieną bandymą siekti “ir jie gyveno ilgai ir laimingai” santykių be pasigailėjimo sunaikina, parodydamas, jog tai tebuvo tik fasadas, tik lukštas be branduolio. Tik priemonė pasiekti statuso vidutiniojoje ar aukštesnėje vidutiniojoje klasėje.

Jo herojai demonstruoja gražų ir išsvajotą gyvenimą su gražiais vaikais, gražiais namais, kokteiliais ir intelektualiais pokalbiais. Bet kai svečiai išeina iš knygos herojų namų, R .Yates be jokiu pagražinimų, be jokiu skrupulų parodo tą miegamuosiuose sudėtą nerimą ir ten suslėptas prarastas iliuzijas.

Taip buvo mano jau seniau skaitytoje (ir labiausiai žinomoje R.Yates knygoje “Revolutonary Road” (lietuviškas vertimas- “Nerimo dienos”)), ir taip yra ka tik perskaitytoje “Easter Parade”, kurioje pasakojama seserų Grimes istorija.

Jau pačiu pirmu sakiniu  “Neither of the Grimes sisters would have a happy life, and looking back it always seemed that the trouble began with their parents’ divorce” R.Yates tarsi nubrėžia knygos emocinę geografiją: nebus čia “feel-good” istorijos, pakyletų vilčių. Teks tenkintis priemiestinio realizmo klaustrofobija ir seserų Sarah ir Emily destruktyviais pasirinkimais.

Jau minėjau, kad R.Yates iliuzijas dėl gražaus gyvenimo naikina metodiškai. Nors seseys labai skirtingos, nors jos renkasi kardinaliai skirtingus dalykus (Sarah anksti išteka už pirmojo vyro,su kuriuo turi rimųu santykiu, susilaukia vaiku, O Emily gyvenimą sudaro daugybė trumpesnių ar ilgesnių santykių su ištisa skirtingų vyrų portretų galerija), R.Yates nei vienai iš jų neleidžia būti laimingai, tarsi sakydamas, jog nesvarbu, ką tu renkiesi, nesvarbu, kokias ambicijas tu turi, tavo likimas yra apspręstas.

Būtent tas neišvengiamybes jausmas ir sukuria tą anxiety (nerimą), kuriuo alsuoja R.Yates pasakojimas.

R.Yates kalba elegantiška, neperkrauta, o knygos struktūra kone nepriekaištinga. Nėra čia nieko, ka būtų galima išbraukti ar išimti, visi žodžiai turi savo paskirtį, visi įvykiai veda ten, kur autorius yra numatęs.

April ir Frank Wheeler iš "Revolutionary Road" ekranizacijos. Viskas ne taip gražu kaip atrodo

“Easter Parade” kaip ir “Revolutionary Road” yra jausmingo realizmo knygos, kurių veikėjai nėra nei labai įdomūs ne labai charizmatiški žmonės. Jie yra tiesiog žmogiški, su visais savo trūkumais su visomis problemomis.

O R.Yates skvarbiai ir detaliai sugeba aprašyti tų nelaimingų žmonių likimus. Jokio “feel good” R.Yates knygose nėra. Nėra užuominų, kaip siekti pasisekimo, kaip kopti siekti aukštesnio statuso visuomėnėje. Nėra nė patarimo žiūrėti į gyvenimą iš šviesesnės pusės, nėra pasiūlymo ” When life gives you lemons, make lemonade“.

R.Yates iš periferijos į dėmėsio centrą įkelia paprastų žmonių gyvenimus, jų nepagražina, o atvirkščiai- padaro negailestingą jų likimų autopsiją.

K.Ž.G

Giedre, teisybės nėra

nes autoriai visokiais būdais stengiasi apgauti skaitytoją. Arba pagauti, kaip kam labiau tinka. Kibkit žuvelės, didelės ir mažos. Taip ir aš sugebėjau užkibti ant kabliuko, kurio pavadinimas toks, kuriam tikriausiai neatsispirs nė viena knygų žiurkė. Ech.

Kaip jau minėjau rašydama apie “Vėjo šešėlį”, gudrus knygų rašytojas rašys apie kokią nors paslaptingą knygą ar knygų vietą, nes vos tik apie tai perksaitęs knygų mylėtojas iš karto užsinorės tokią knygą perskaityti. Tai ir aš šį kartą užkibau už Amazoninės rekomendacijos pavadinimu “Leave Me Alone, I’m Reading”. Kaip galima neužsikabinti, kai šita frazė yra tikriausiai viena dažniausių besisukančių mano galvoje? Su saldžiu pasimėgavimu parsisiunčiau knygą į savo Kindle ir mintyse laižiausi kaip katinas skaitydama Įžangą, nes galvojau, va, čia tai užtikau, va, čia tai pulsiu rekomenduoti Giedrei ir visiems kitiems/visoms kitoms. Na ir ka? Tai ir rekomenduoju tą įžangą, nes knyga… Kadangi dabar mokausi pasiryžti neskaityti knygų, kurių gal reikia neskaityti, tai ši irgi keliauja į tokią kategoriją – neperskaitytų. O ypač pikta, kad suviliojusių savo pavadinimu ir nuostabia pradžia (galit patys paskaityti pradžią, kurią Amazonė leidžia paskaityt).

Tai what’s wrong with that book? Ką žinau, kaip čia pasakyti. Žodžiu skaitai skaitai profesorės knygą apie literatūrą, apie knygų įtaką jos gyvenimui, o paskui staiga imi skaityti labai asmenišką gyvenimo aprašymą ir stebėti, ar čia kažko nesupratau, ar skyrių praleidau ir kodėl visi šitie reikalai suplakti į vieną? O paskui galvou – na, įdomu paskaityti, bet vis tiek kažkaip keista. O įpusėjus antrą skyrių, jau ir nebeįdomu kažkaip pasidarė. Bet pradžia knygos – prisibraukiau eilučių ir vis galvojau apie Giedrę, nes autorė rašė ir rašė apie Jane Austen, seseris Bronte ir Jane Eyre, apie vyriškus nuotykius literatūroje ir moteriškus (ne)nuotykius.

Keletas citatų:

“It’s not that I don’t like people. It’s just that when I’m in the company of others – even my nearest and dearest – there always comes a moment when I’d rather be reading a book.”

Numirt iš pavydo galima skaitant šias eilutes (autorė apžvelgia knygas radijo laidoje ir laikraščiuose, todėl):

“After more than a decade of decade of weekly reviewing, during which, on average, I receive about fifty new books a week sent to my house by publishers hoping for a review on Fresh Air, I still feel an upsurge of curiosity every time I rip open another cardboard book box to look at the new title inside. There’s always a chance that this new novel or work of nonfiction will be a book I’ll love, a book that I’ll pass on to friends and rave about on Fresh Air; a book that changes the way I “read” my own life. For the chance of finding such magic – as I do maybe ten times a year – I misspend hours of my life reading what turn out to be the wrong books: biographies promoting glib psycholigical keys to their subjects, or novels that go nowhere, or mysteries narrated by cats. No pain, no gain.”

“Despite the proliferation of mega-bookstores and neighborhood reading groups, most Americans are indifferent to reading to the lure of literature: in fact, according to Wall Street Journal article of a few years ago, some 59 percent of Americans don’t own a single book. Not a cook book or even the Bible.”

“I absolutely want other people to love, or at least appreciate, the books I love”.

“…unforgetable books take us to places we didn’t even suspect existed, places we may not even have wanted to go”.

“Books are wayward.”

Visas pirmas skyrius – apie moteris literatūroje. Apie rašančias ir tokias, apie kurias rašo, ir dažniausiai – neįvertintas.

“Much space is devoted to these stories to the value of a woman quietly keeping her nerve though hours – sometimes years – of strain. And above all, It’s the quatidian quality of their pain that separates the woman from the boys. Blinding bizzards and numbing frostbite, such as Jon Krakauer describes, last for a few hours, maybe days, and then, one way or another, the nightmare is over. In contrast, the torments particular to woman’s extreme-adventure tales continue year after year. Climbing Everest looks like a snap compared with waking up every morning to, say, the enervating prospect of attending to an elderly invalid parent.”

Tokia tatai knyga. Skaitau citatas ir nesuprantu tų “nusivažiavimų” į asmeninę istoriją, bandymus atskleisti savo extreme-adventure. Toks jausmas, kad prisisapnavo. Tai kaip čia dabar parekomenduoti, kurias vietas skaityti, kurių – ne? Pusiau prisvilęs morengas