Kol dar nepasibaigė birželio pirmoji- vaikų gynimo diena- skubu padaryti įrašą apie tai, kokias vaikiškas knygeles skaitau kartu su savo dvimečiu žiogeliu.
Viena mėgstamiausių knygelių yra apie tai, kaip Trolis Mumis ieškojo mažosios My. Tai aš vis skaitau “Ar mažoji My pasislėpė palapinėje?”. Tada žiogas atverčia, o aš turiu įsijautusiu balsu sakyti “Nee! Čia Mumis Tėtis/Snusmumrikas/ Panelė Snork ir t.t.”
Vienos mano mėgstamiausių vaikiškų knygelių- apie vaiduokliuką Laban. Jei kada užtiksit jas arba DVD filmus, tai griebkit iškart.
Nuostabiai gražios mažiems vaikams pritaikytos istorijos (Hmmm… gal sakau bloge reikėtų DVD apie Laban kokiam skaitytojui padovanoti?). Trumpą ištrauką galite pažiūrėti čia.(Tėtis vaiduoklis susirgo raudonlige ir negali naktį eiti vaidentis)
Vaiduokliukas Laban bijo tamsos, nėra pats drąsiausias, užtat jo sesė Labolina yra visiška priešingybė. Ji ir baisingai pykti moka, ir brolio ne visada nori klausyti. Jie gyvena kartu pilyje su savo tėvais ir karaliaus šeima (Karalienė dažnai pjauna žolę su žoliapjove).
Ne visos knygelės, kurias skaitom, turi vienokį ar kitokį pasakojimą. Kai kurios knygos yra tiesiog pabaksnojimui ir naujų žodžių išmokimui
Stina Wirsén (vienos žinomiausių naujųjų iliustratorių ) knygelę “AJ!” pirkau ne tik dėl įdomių iliustracijų, bet ir tam, kad mano mažius suprastų, kad ir kitiems skauda ir kad jei kas nors užsigavo, reikia papūsti, paguosti, paglostyti ar užklijuoti pleistrą. Žodžiu, mokomės empatijos.
O čia dar vienas vaikiškos literatūros lobis- Barbro Lindgren knygelės apie Maxą.
Tų knygelių yra koks dešimt- “Maxo sauskelnės”, “Maxo puodukas”, “Maxo lempa”, “Maxo tūtė” ir t.t. Knygutėse labai trumpi sakiniai ir labai juokingos iliustracijos.
Sunku būtų surasti švediškus namus, kuriuose nebūtų Elsa Beskow (1874 – 1953) knygelių. Šiandien jos yra vaikiška klasika.
Dar vienas literatūrinis hitas- sidabrinė knyga iš “Vaikų kambario knygos” . Apie tą seriją jau esu rašiusi čia. Tik viena problema- toje Sidabrinėje knygoje vien dainos. Mano mažasis beda pirštu ir sako “Šitą”, o man tenka dainuoti. O kadangi aš Švedijoj neužaugusi, tai didelės dalies dainų nežinau. Kai kurias teko išmokti, bet kitų dar nespėjau.
O šitą knygą mano mamytė užtiko kažkokioje second hand parduotuvėje. Gyvūnėliai yra magnetiniai, tai jie lengvai prikimba prie knygos puslapių. Absoliutus gėris!
O kokius vaikiškos literatūros lobius esat jūs susikaupę?
knyguziurkes.com 
Giedre, pas mus vis valdo tavo svediskos princeses, perskaitytta lygiai viena milijona kartu. ir dar knygute kaip is Lotos Lej ateme puoduka. O dabar labai nekukliai uzsiprasau knygutes, kur vaikai musa vienas kita – kasdienis gyvenimas, reikia kazkaip sita kasdienybe isgyvendint, gal knygute pades?
Siaip mazasis nelabai skaitytojas, sunkiai dar demesi sukaupia, tai lieku viena “skaityti” dramblius, zirafas ir bezdziones 🙂 Na., bet po truputi gal kaip nors isiskaitysim…
Giedre, aciu uz nuostabu posta!
Uzsakymas priimtas 🙂
Beje, isleista nauja knyga apie tas princeses.. Tai ir jos turbut reikia. Toj naujausios princese sukuria savo roko grupe 😀
wow wow
Ídomu buvo paskaityti. Mano mazas dar nelabai susikaupia prie skaitiniu, tik piesiniukais domisi. Nuo kada Giedre taviskis susidomejo? As dbr ieskau knygeles apie puoduka (tampa aktualus klausimas). Bet LT kol kas nieko neradau.
Sigute,
Austejos bloge radau knygeliu apie puoduko reikalus sarasa
http://www.austejosblogas.lt/2010/04/knygos-padedancios-vaikui-pratintis-prie-puodo/
Maniskis irgi nelabai domejosi…niekiap negalejo sukaupti demesio, tai gal tris minutes maksimum pradzioje… Bet kiekviena vakara po dantu valymo sodindavau ji salia ir skaitem tas pacias knygutes.
Jau po savaites pradejau matyti rezultata/ susikaupdavo daug ilgesniam laikui. “Luzis” ivyko kai jam buvo kokie metai ir 9 menesiai ar pan.
Ypac jam patiko, kai as jam vaidinau knygele “Makso tute”… Visokiais balsais, zenklais…ir pan. Tai po poros dienu jis jau prie kiekvieno paveiksliuko galejo papasakoti kas ten vyksta.
Bet ilgu tekstu tai neskaitom dar. Tik trumpus sakinius, nes paveiksliukai yra pats svarbiausias dalykas siuo metu 🙂
Oi, kokios fainos knygutės! Nerealios – dėl kompakto tai kalbų nėra – visada atsiras norinčių 😀 😀
Į klausimą ką sukaupę, tai visko daug, tačiau dabar kai l.aktualu noriu-perku-turiu-negaliu visko turėti reikalas, tai mes intensyviai dviejose bibliotekose lankomės ir ten jau dalį ima ką patys išsirenka (vienam 3,9m kitai – 2,3m) – dalį aš pati paimu, kas man atrodo įdomu. Šiaulių Višinskyje daug nuostabių knygelių visokiom kalbom – jas mažai kas ima, tai praktiškai naujos, gražios, įdomios. Bet tokių kaip poste – nesutikau dar.
Dėl skaitymo sudominimo, tai aš vieną “atradimą” padariau, kad vyresnėlis tai kažkaip nuo pat gimimo praktiškai 😀 su knyga užmiega ir atsikelia, ir lauke ir namuos – tik smėlio dėžė labiau mylima nei knygos. Ir nuo pat kokių trijų – keturių mėnsių galėdavo klausyti ir klausyti pvz. 1,5 val kol aš pasakoju su paveikslėliais knygas – vartau ir vartau milijonus kartų… O va Dukra tai irgi nelabai domėjosi iki kokių 9 – 10 mėn. jai nesvarbu, kad brolis varto nuolat – ką bedariau – ji stumia knygas, neturi kantrybes anei dviejų žodžių išklausyti. Tada kažkaip pradėjau pati skaityti prie vaikų – pirma to nedariau – skaitydavau per pietų miegą, naktį, žodžiu, manęs skaitančios kaip ir nematė vaikai. Kai pradėjau prie jų skaityti – sakau – dabar mama skaito (ir kokį 10 min skaitau) – mažoji stebėjo stebėjo mane, ir kažkaip įsitraukė – tai daugiausiai va tai nulėmė – tiesioginis pavyzdys. Dabar be knygų neužmiega, neatsikelia ir prie gydytojo kabineto, ar bet kur laukiant – aš visada pasiemu kokią knygą, žinau, kad nesitrauks, kol neperskaitysiu, tai ramu. Ir šiaip lauke – aš skaitau ant suoliuko, jie žaidžia, bet rankinuke yra ir jų knygelių – arba patys pasiema arba pasiūlau. Žodžiu, knygą bandau kaip pati gyvenu – po ranka kad būtų, taip vaikai mato – irgi taip daro, gal kitaip neįsivaizduoja? Paaugs, tikriausiai susikurs savo įsivaizdavimą, dabar tiesiog kopijuoja mane.
Atrodo, parašiau mintį vieną, o tekstas per visą puslapį!! Reikia redaktoriaus pratrinti pusei …
anafora, tavo komentarai labai vertinami, gali nesikuklinti 🙂
Oi KZG kaip tik dainele apie balansuojancius drambliukus buvo musu praejusios savaites hitas – visai butu idomu jos kilme pasidomet;), nes mes ispaniskai traukem. O gal cia visai kita dainele????
nesvarbu. Mes ir skaitom, su didziaja (3metai 2 menesiai) bent jau vakarais pries miega tai visada. Vakar vakare baisingai nustebino ji mane, paprase, kad uzdaryciau musu mini bibliotekos-sveciu kambario langus, ji uzsidege lempa, susigulde zaisliukus ir atsigulusi jiems skaite. Viena pati!!! Va kaip veikia tiesioginis pavyzdys.
Taip pat kas savaite einam i biblioteka ir daziausiai imamos tos pacios knygos, kur auklytes skaito jiems darziukyje;)
O mazojo (9 men.) idomiausias uzsiemimas, tai isverst knygas is dezes, knygu lentynos ir smagiai “plaukiot” keturiom ant ju. Kazkodel visokie tecio istoriniai zurnalai labiau patinka:)
Ačiū, K.Ž.G. už nuostabių knygų parodymą. Uhu! Mes laikysim kumščius, kad jos kada nors būtų ir lietuvių kalba (kaip, pvz., kaip Mauri Kuuno, Sveno Nordqvisto, Jujja Wieslandser). Kaip nuostabu. Pievu svajoja gyventi tokiose vaikiškose knygelėse.
K.Ž.G., o įmanoma Švedijoje įsigyti Pepės Ilgakojinės visas serijas viename DVD ir dar kad su angliškais subtitrais būtų? Pievu ieško interneto platybėse, bet nemato. O juk tai ypatingas mini serialas.
Pievu, neziurejau, ar yra angliski subtitrai…tai nezinau. Namuose ziurim svediskai.
Bet zinau, kad visagaleje Amazoneje tikrai yra