Annabel

 

Pats pirmas žmogaus priskyrimas vos tik gimus: berniukas ar mergaitė? Įsivaizduok, jei visiems mieliems klausiantiems draugams neturi ką atsakyti, nes tavo vaikas nei berniukas, nei mergaitė, ir berniukas, ir mergaitė. Tokia klaikoka situacija atrodytų, bet iš tikro gal dar klaikiau nuo minties, kad tėvai kaip ir susitaikytų su vaiko kitoniškumu (kaip kada dažnai susitaiko), bet labai aiškiai supranta, kad aplinkinis pasaulis tiesiog nepriims kitokio atsakymo nei – berniukas arba mergaitė. Ypač jei tai kažkoks tolimas užkampis, maža bendruomenė, 1968 m.

Prisipažinsiu, ilgokai vengiau šitos knygos, nes labai jau man ji asocijuojasi su “Middlesex”, kuri buvo kaip čia pasakius, beveik tobula knyga. Tad tikriausiai ir nereikėtų nustebti, kad Annabel, nors ir pristatoma, kaip viena iš knygų, kurių nereikėtų pražiopsoti, man nepaliko ypatingai didelio įspūdžio – tema nebe nauja, išdėstymas irgi ne penkios žvaigždutės. Knygai duosiu 3,5. Bet gal ir nekreipkit didelio dėmesio į mano burbesius, nes man kažkokia gerų knygų krizė arba aš šiaip virstu į niekuo negalinčią pasitenkinti burbeklę. Arba ne 😛

Taigi, Kanadoje, šiaurėje, šeimoje gimsta toks vaikas – ir berniukas, ir mergaitė, bet tėvas nusprendžia, kad vaikas, savo paties labui bus auginamas kaip berniukas. O tuo sprendimu motina mintyse palaidoja savo dukrą. Berniukas auga nieko nežinodamas apie savo ypatumus, tik žinoma, ankščiau ar vėliau ylos lenda iš maišo.

Nelabai geras viršelis

Knygą perskaičiau gan lengvai, bet man ji kažkaip pasirodė ne visai vientisa. Labiau norėjosi, kad K.Winter susikoncentruotų ties vaiku, jo jausmais, tai, kaip jam sekasi rasti/nerasti savo vietos, o autorė kažkaip blaškėsi tarp gamtos ir gyvenimo laukinėje gamtoje aprašymo (tuos intarpus prasvajodavau), tėvų jausmų, berniuko draugės istorijos (kažkaip man iš viso nelabai į temą). Žodžiu, būna ir geriau, bet skaityti galima.

Tiesa, pripažinsiu, kad knygos viršelis labai vykęs. Yra dar vienas, ne toks geras, tai jei jau skaitysi, tai bent jau su “geru” viršeliu. Na, o aš tai skaičiau Kindle.

 

Kathleen Winter

 

 

Ką tu veikei 1993-aisiais?

Ar atsimenat 1993iuosius?

Per televizorių visi kartu žiūrėjom “Turtuoliai irgi verkia”, laikraščiai vis rašė apie mafiją, naujieji verslininkai vaikščiojo pasipuošę raudonais švarkais, pradėjom plonintis su “Herbalaifo” pagalba ir pradėjome “euroremontuoti” savo tarybinius standartinius butus.

Būtent tą absurdišką ir satyrinį pasaulį aprašo Gary Shteyngart knygoje “Russian Debutant’s Handbook”. Knygos herojus/neherojus-Vladimir Grishkin- emigravo kartu su tėvais į Ameriką iš Sovietų Sąjungos, baigė mokyklą ir dirba imigracijos tarnyboje. Bet po tam tikro įvykio su vietinu mafijozu jam nieko kito nelieka kaip bėgti atgal į Europą, į Republika Stolovaya sostinę miestą Pravą (šiek tiek pakeista ir fikcinė Praha).

Tuometinė Prava (vadinama devyniasdešimtųjų Paryžiumi) pritraukė ne tik amerikiečių bohemišką ir pseudobohemišką jaunimėlį, bet ir, žinoma, rusišką mafiją, kuri pasiūlo Vladimirui Grishkinui prieglobstį už jo idėjas ir planus, kaip užsidirbti pinigų.

Knyga yra tikra satyra, tad tiek intelektualai, tiek mafija, tiek respublikos Stolovaya gyventojai (skinheadai, vietinės agresyvios bobutės megztos beretės) pavaizduoti su humoru, kone karikatūriškai.  Mafijos bosas nenori niekam pasakyti, kad jo naujasis biznis yra legalus, nusivylę pensininkai saugo seno paminklo Stalinui nuolaužas,  mafijozai važinėja milžiniškomis naujomis mašinomis ir vilki treningais, pseudointelektualai amerikiečiai leidžiasi lengvai išdurninami ir t.t.

Knygos autorius Gary Shteyngart. Gimęs Leningrade ir dar vaikystėje su savo šeima emigravęs į JAV. Ši knyga yra jo debiutinė

Ir nors herojui Grishkinui labai sekasi, jis kažkada turės atsiskaityti už savo darbus.

Tie, kurie yra augę sovietmečiu ir žino, kad būtent krokodilad Gena dainuoja “”Пусть бегут неуклюже пешеходы по лужам”, tie, kurie yra ragavę “Karvutės” saldainių ir tie, kurie supranta rusiškai turėtų knygoje užgriebti viena plotme daugiau nei tie, kurie tų sovietinių džiaugsmų nėra patyrę.

Dabar, kai nuo sovietinės vaikystės ir postsovietiniais paauglystės gūdžiais laikais praėjo geras laiko tarpas galim prisiminę anuos laikus nusijuokti.

Galima, žinoma, sakyti, jog išgyvenome tragediją. O galima, kaip kad knygos autorius vaizduoja, teigti, jog gyvenome absurdiškoje komedijoje.

K.Ž.G