Mokslinė studija sako, jog skaitydami vystome savo sugebėjimą suprasti kitus ir visuomenę
K.Ž.G
Apie anglų kalbą, šunis ir normas
Esu sau pasižadėjusi, jog šiemet daugiau knygų skaitysiu anglų kalba. Kolkas laikausi sau duoto žodžio, nors į per daug 
sudėtingas ir plytų storumo knygas nelabai dar “brendu”.
Įtariu, jog mano nenoras skaityti grožinę literatūrą anglų kalba atsirado todėl, kad aš darbe skaitau kalnus popierių būtent angliškai. Bet pažado sau laikausi.
Ir vakar kaip tik baigiau skaityti M.Haddon knygą The Curious Incident of the Dog in the Night-Time (“Tas keistas nutikimas šuniui naktį” Tyto Alba 2004). Apie knygą jau rašė mano kolegė K.Ž.L. ir net įtraukė ją į savo knygų šimtuką.
Mano akimis žiūrint, knygos turinys ir kalba sukuria labai gerą sąskambį. Kampuota, nuo metaforų atlaisvinta kalba padeda labai įsijausti į Aspergerio sindromą turinčio Christopher mintis.
Knygos herojui Christopher yra 15 metų. Jei knyga būtų rašytą apie tokio amžiaus “normalų” paauglį, tai, žinoma, būtų ten ir apie paauglišką meilę, apie draugus, apie bendraamžių spaudimą ir t.t. Bet šių dalykų šioj knygoj nėra, nes jų nėra ir Christopher pasaulyje. Jo aistra yra matematika ir fizika, jo paguoda- mintėmis sudalintas dienos tvarkaraštis, skaičiai, nesikeičiantys dalykai, jo žiurkė.
Nechronologinė knygos fabula, teksto ir daugybės schemų, piešinių, brėžinių, 
formulių sintezė sukuria postmodernistinį kūrinį (savo forma primenantį J.S.Foer “Extremely Lound and Incredibly Close”), kurio vienas iš nagrinėjamų problemų yra tai, kad mes per siaurai nubrėžiame normalumo rėmus, į kuriuos po to netelpa daugybė žmonių. Iš anksto nustatome, ką reiškia “pilnavertis gyvenimas”, ir gailimės tų, kurių gyvenimams tie rėmai netinka ir tų, kurie nepataiko “į normą”.
Žurnalistė ir Pulitzer premijos laureatė Ellen Goodman yra pasakiusi:
“Normalu- tai apsirengti rūbais, pirktais eiti į darbą, ir mašina, už kurią vis dar moki, važiuoti į darbą, kad galėtum sumokėti už drabužius, už mašiną ir už namą, kurį palieki tuščią visai dienai tam, kad įstengtum jame gyventi.”
K.Ž.G
Tėtė kala, mama mala arba matomi ir nematomi tėčiai
Kai savo sūnui perku vaikiškas knygas, stengiuosi tai daryti sąmoningai.
Pavyzdžiui sistemingai vengiu Disnėjaus pasakų knygų. Nes noriu kuo mažiau prisidėti prie to visagalio Disney merchandising. Ir po to, kai youtube.com pažiūrėjau dokumentinį filmą Mickey Mouse Monopoly apie tai, kaip Disnėjaus filmuose stereotipiškai vaizduojami vyrai, moterys, tautinės mažumos, tai pajutau labai stiprią antipatiją.
Juo labiau, kad Disney kompanija pasakas labai mėgsta keisti, perdirbinėti, sucukrinti jas ir prisaldinti, o po to viską labai gražiai įvynioti į magišką apvalkalą ir pateikti vaikams.
Gali būti taip, kad būtent tų tokių Disnėjaus filmų perdozavo A.Vėberis, kuris šiandienos Lietuvos Ryto priede “Stilius” pasakojo apie jo paties supratimą apie moteris ir apie vyro rolę:
“Dabar buities darbai nebedalijami į vyriškus ir moteriškus, vyrai net eina tėvystės atostogų. Kaip pora turi bendrauti? Svarbiausia – suprasti vienam kitą ir sutarti. Jei vyrui smagu sukiotis prie puodų ir vesti vaikus į darželį – sveikintina. Aš taip pat kartais stoviu prie puodų. Rūpintis vaikais – pareiga. Tačiau neįsivaizduoju savęs, darančio tai kiekvieną dieną. Kai iš vyro daroma auklė ir namų šeimininkė, sakau „ne”.Juk mūsų, vyrų, genuose užkoduota eiti į medžioklę, parnešti grobį ir išmaitinti šeimą. Niekur nuo to nepabėgsime.”
Galėčiau apie tokį požiūrį rašyti kelias valandas iš eilės, bet šįkart noriu susikoncentruoti ties tuo atgyvenusiu supratimu, ką reiškia būti tėvu. Keista, kad jei vyras mielai užsiima savo vaikais ir “sukiojasi prie puodų” (labai jau menkinančiai skamba šitas išsireiškimas mano ausyse), tai čia, matote, yra “sveikintina”.
Tai gal dar atsistojus ir paploti reikia vyrui, kuris prisiima tą pačią atsakomybę už savo vaikus kaip ir vaikų mama? Gal dar ranką paspausti reikia už tai? Per petį paplekšnoti?
Nejaugi mes iš vyrų tiek mažai tikimės, kad bet koks naturalus rūpinimasis savo vaikais, kaip kad nuvedimas į darželį ar vakarienės pagaminimas yra kažkas ypatingo, šventiško, sveikintino?
Dar man labai užkliūvo A.Vėberio požiūris, kad vyras prižiūrintis savo vaikus, būnantis su jais ir prisiimantis už juos ne tik materialinę atsakomybę (turiu omeny tą “medžioklę”), bet ir emocinę, ugdomąją, buitinę atsakomybę yra “auklė” ir “namų šeimininkė”. Kaip tėvas gali būti auklė savo vaikams?
Būtent dėl to, kad visuomenėje vis dar gajus toks požiūris į tai, kas vyriška, būtent todėl, kad 2011aisiais vyras vis dar bijo prarasti savo vyriškumą augindamas savo
vaikus, tai tiek aš tiek mano vyras stengiamės, kad vaiko bibliotekoj namuose būtų gerų pavyzdžių.
Moksliniame straipsnyje, narginėjančiame lytinius stereotipus vaikiškoje literatūroje teigiama, jog tėčiai vaikiškoje literatūroje yra daug retesni nei mamos. Kad tėčiai vaikų literatūros pasaulyje dažnai yra nematomi.
Nenoriu, kad mano vaiko knygose tėvai vien skaitytų laikraščius ir šmėžuotų ant slenksčio tai pakeliui į darbą, tai grįždami iš jo. Noriu, kad jo knygose būtų tėčiai, kurie tvarko namus, kepa blynus, labai stipriai pina kasas dukroms, aiškina vaikui fizikos formulę, gražiai kalba ir elgiasi su vaiko mama ir t.t.
Tai šiandien siūlau pažiūrėti keletą tokių gerų pavyzdžių vaikiškose knygelėse.
Prieš daug metų knygelėse apie vaiduokliuką Laban tėtis buvo toks stereotipinis- su laikraščiu rankose. Bet dabar Vaiduoklis Tėtis naujai leidžiamose knygelėse ir filmukuose vaizduojamas kitaip.
Čia Vaiduoklis tėtis tvarko namus prieš savo 384ąjį gimtadienį. Juk reikia apsikuopti prieš svečiams ateinant, išsiurbliuoti…
….. išplauti grindis.
O čia – Alfons Åberg ir jo tėtis (Alfonso mama knygose neminima), tėtis vienas augina Alfonsą. (Knygų apie Alfonsą autorė- Gunilla Bergström).
Tėtis Alfonsui ir knygą skaito, ir dantis padeda išsivalyti…
… ir puoduką atneša
… ir pavargęs virtuvėje ant grindų užmiega
O visai neseniai nupirkom knygą Katerina Janouch knygą “Ingrid ir tėtis”, kurioje pasakojama apie tai, ką Ingrid veikia su tėčiu visą dieną.
Tėtis yra ne vien Ingrid žaidimų draugas, kai jie kartu šoka arba žaidžia traukinį,
bet ir užsiima normaliais buitiniais dalykais.
Pavyzdžiui, kartu su Ingrid prieš eidamas į parduotuvę pirkti ne vinių, ne statybinių medžiagų, ne naujo plazminio televizoriaus, bet maisto.
O po to “sukiojasi prie puodų” ir šeimai pagamina vakarienę.
Ir nebijo parodyti Ingrid, kad ją labai myli
K.Ž.G
Vilnius out of your pocket
Aš skaitau
Kai pradedi daryto ką nors naujo, atveri sau langą į naujas galimybes ir naują patirtį.
Jei Giedrė nebūtų manęs švelniai užspaudusi rašyti knygų blogą, aš niekada tikriausiai nebūčiau skaičiusi naujo rašytojos romano, kuris dar nekvepia nei dažais, nei nauju popierium. Nes jis dar tik pakeliui pas skaitytojus. Neįtikėtina patirtis. Aha, dabar skaitau Sandros Bernotaitės, kaip čia įvardinti – būsimą/esamą romaną. Jėga
Meditacija apie gyvenimą
Bandau rašyti apie šitą knygą atsargiai. Kad nenubaidyčiau tų potencialių jos skaitytojų.
M.Robinson knyga “Gilead” – tai ilgas pastoriaus, gyvenančio Gilead, laiškas sūnui.
Kadangi pastoriaus John Ames širdis labai silpna, jis žino, kad ne daug laiko jam liko, tai jis nori kažką palikti savo sūnui ir savo laiške pasakoja apie savo šeimos istoriją, apie savo kaip pastoriaus gyvenimą, apie tai, kaip jis pamilo savo žmoną, apie religiją ir teologiją.
Patys matot, jog toks aprašymas tarsi nutiesia platų kelią sentimentaliam, pritemptam ir ašaringam pasakojimui, bet šioje knygoje taip nėra.
Gilead vietovė minima Pradžios knygoje (Pr31:21) ir pats žodis reiškia “liudijimo kalnas”, taigi, pastorius John Ames, gyvenantis Gilead, Iowa, savo laišku liudija savo ir kitų žmonių gyvenimus.
Pats pastorius man sudarė labai įdomaus, nesmerkiančio ir (aleliuja ) ne tobulo, o gyvo žmogaus įvaizdį. .
Labai graži knygos plotmė apie ryšį tarp tėvo ir sūnaus. Buvo labai gera skaityt, kaip vyras atvirai aprašo savo jausmus sūnui,kad nenutyli tos meilės, o ją rodo.
Kad ta meilė nėra “tarp eilučių”, paslėpta, užkišta už to idiotiško įsivaizdavimo, kad vyrai neturi rodyti savo jausmų, kad jie neturi verkti, kad jų meilė pasireiškia vien ekonominiu šeimos aprūpinimu ir saugumo sukūrimu.
Mūsų visuomenėje dažnai teigiama, kad ryšys tarp vaiko ir mamos atsiranda iškart, kad jis yra labai paremtas biologija, tad tėvai ilgai buvo (ir ,deja, vis dar yra) nustūmiami į antrą planą, tarsi antraeilės figūros vaikų gyvenime.
Dėl to man būna labai smagu skaityti knygas, kuriose abu tėvai yra vienodai svarbūs, kur abu turi stiprų savą ryšį su vaikais, kur abu prisiima atsakomybę ne tik už praktinę vaiko auginimo pusę, bet ir už vaiko mokymą, už paprastą buvimą kartu. ( Ir labai esu dėkinga savo tėvams, kurie moka būti vienodai svarbūs ir kurie moka parodyti, kokios svarbios sesė ir aš jiems esam.)
“When things are taking their ordinary course, it is hard to remember what matters. There are so many things you would never think to tell anyone. And I believe they may be the things that mean most to you, and that even your own child would have to know in order to know you well at all.” (Citata iš knygos)
Už “Gilead” knygos autorė Marilynne Robinson 2005aisiais gavo Pulitzer premiją, 2009aisiais už kitą savo knygą “Home” ji gavo Orange prize, tad skaitytojui kokybė garantuojama.
Pati fabula nėra perkrauta, čia nėra daugybės įvykių, veiksmo. Atvirkščiai. Knyga skaitosi nesunkiai, bet neleidžiasi būti “suryjama”, o reikalauja lėtesnio, įsigilinančio skaitymo, kats nuo karto net grįžimo prie ankstesnios pastraipos.
Mano skaitymo procesas buvo net kažkoks sakralinis, kone meditatyvinis. Pastoriaus John Ames pasakojimo tempas ir stilius puikiai priderinti prie knygos idėjinio turinio.
Kaip jau minėjau, veiksmas nėra knygos stumiamoji jėga. Kai kalbama apie tokius dalykus kaip meilė, tikėjimas, mirtis, buvimas, vaikas šokinėjantis per įjungto pukštuvo srovę ant pievos prie namų, atleidimas, šimtai ranka rašytų sekmadieninių pamokslų, gailestingumas ir malonė, nėra kur skubėti. Nėra kaip apie tuos svarbius dalykus kalbėti paskubomis, priebėgomis, atsainiai ir atsiribojančiai.
Rekomenduoju. Nes knyga svaiginamai graži ir rami. Nes apie svarbius bendražmogiškus dalykus.
“In every important way we are such secrets from one another, and I do believe that there is a separate language in each of us, also a separate aesthetics and a separate jurisprudence. Every single one of us is a little civilization built on the ruins of any number of preceding civilizations, but with our own variant notions of what is beautiful and what is acceptable – which, I hasten to add, we generally do not satisfy and by which we struggle to live.”
“…you never do know the actual nature even of your own experience. Or perhaps it has no fixed and certain nature.”
K.Ž.G
Sekmadieninis filmas
Šiandien per tv rodo “You Got Mail”, kuriame vaidina Meg Ryan ir Tom Hanks.
Kaip man gaila tos mažos knygų parduotuvėlės, kurią filme uždaro…
Bet tuo pačiu tai man norėtusi ir į tą didžiulį kelių aukštų FOX knygyną.
O dabar sąžiningai prisipažinkite, kas iš jūsų svajoja atidaryti tokią mažą knygynėlį? Aš tai jau ir vietą esu išrinkusi. Tiksliau dvi. Viena visai šalia parko, kita- vienoje pagrindinių gatvių, bet nuoma ten tai ohohoho. Tektų ir man užsidaryti.
K.Ž.G
Šunys
Beklajodama knygynuose pastebėjau, kad dabar labai populiaru ant knygos viršelio apgyvendinti šunis. Pažiūrėkit:
Maišelis
Dabar žiūriu į šitą nuotrauką ir nesugalvoju, kodėl nenusipirkau šito maišelio. Dabar man isuabingai jo reikia 🙂
Annabel
Pats pirmas žmogaus priskyrimas vos tik gimus: berniukas ar mergaitė? Įsivaizduok, jei visiems mieliems klausiantiems draugams neturi ką atsakyti, nes tavo vaikas nei berniukas, nei mergaitė, ir berniukas, ir mergaitė. Tokia klaikoka situacija atrodytų, bet iš tikro gal dar klaikiau nuo minties, kad tėvai kaip ir susitaikytų su vaiko kitoniškumu (kaip kada dažnai susitaiko), bet labai aiškiai supranta, kad aplinkinis pasaulis tiesiog nepriims kitokio atsakymo nei – berniukas arba mergaitė. Ypač jei tai kažkoks tolimas užkampis, maža bendruomenė, 1968 m.
Prisipažinsiu, ilgokai vengiau šitos knygos, nes labai jau man ji asocijuojasi su “Middlesex”, kuri buvo kaip čia pasakius, beveik tobula knyga. Tad tikriausiai ir nereikėtų nustebti, kad Annabel, nors ir pristatoma, kaip viena iš knygų, kurių nereikėtų pražiopsoti, man nepaliko ypatingai didelio įspūdžio – tema nebe nauja, išdėstymas irgi ne penkios žvaigždutės. Knygai duosiu 3,5. Bet gal ir nekreipkit didelio dėmesio į mano burbesius, nes man kažkokia gerų knygų krizė arba aš šiaip virstu į niekuo negalinčią pasitenkinti burbeklę. Arba ne 😛
Taigi, Kanadoje, šiaurėje, šeimoje gimsta toks vaikas – ir berniukas, ir mergaitė, bet tėvas nusprendžia, kad vaikas, savo paties labui bus auginamas kaip berniukas. O tuo sprendimu motina mintyse palaidoja savo dukrą. Berniukas auga nieko nežinodamas apie savo ypatumus, tik žinoma, ankščiau ar vėliau ylos lenda iš maišo.
Knygą perskaičiau gan lengvai, bet man ji kažkaip pasirodė ne visai vientisa. Labiau norėjosi, kad K.Winter susikoncentruotų ties vaiku, jo jausmais, tai, kaip jam sekasi rasti/nerasti savo vietos, o autorė kažkaip blaškėsi tarp gamtos ir gyvenimo laukinėje gamtoje aprašymo (tuos intarpus prasvajodavau), tėvų jausmų, berniuko draugės istorijos (kažkaip man iš viso nelabai į temą). Žodžiu, būna ir geriau, bet skaityti galima.
Tiesa, pripažinsiu, kad knygos viršelis labai vykęs. Yra dar vienas, ne toks geras, tai jei jau skaitysi, tai bent jau su “geru” viršeliu. Na, o aš tai skaičiau Kindle.
Ką tu veikei 1993-aisiais?
Ar atsimenat 1993iuosius?
Per televizorių visi kartu žiūrėjom “Turtuoliai irgi verkia”, laikraščiai vis rašė apie mafiją, naujieji verslininkai vaikščiojo pasipuošę raudonais švarkais, pradėjom plonintis su “Herbalaifo” pagalba ir pradėjome “euroremontuoti” savo tarybinius standartinius butus.
Būtent tą absurdišką ir satyrinį pasaulį aprašo Gary Shteyngart knygoje “Russian Debutant’s Handbook”. Knygos herojus/neherojus-Vladimir Grishkin- emigravo kartu su tėvais į Ameriką iš Sovietų Sąjungos, baigė mokyklą ir dirba imigracijos tarnyboje. Bet po tam tikro įvykio su vietinu mafijozu jam nieko kito nelieka kaip bėgti atgal į Europą, į Republika Stolovaya sostinę miestą Pravą (šiek tiek pakeista ir fikcinė Praha).
Tuometinė Prava (vadinama devyniasdešimtųjų Paryžiumi) pritraukė ne tik amerikiečių bohemišką ir pseudobohemišką jaunimėlį, bet ir, žinoma, rusišką mafiją, kuri pasiūlo Vladimirui Grishkinui prieglobstį už jo idėjas ir planus, kaip užsidirbti pinigų.
Knyga yra tikra satyra, tad tiek intelektualai, tiek mafija, tiek respublikos Stolovaya gyventojai (skinheadai, vietinės agresyvios bobutės megztos beretės) pavaizduoti su humoru, kone karikatūriškai. Mafijos bosas nenori niekam pasakyti, kad jo naujasis biznis yra legalus, nusivylę pensininkai saugo seno paminklo Stalinui nuolaužas, mafijozai važinėja milžiniškomis naujomis mašinomis ir vilki treningais, pseudointelektualai amerikiečiai leidžiasi lengvai išdurninami ir t.t.
Ir nors herojui Grishkinui labai sekasi, jis kažkada turės atsiskaityti už savo darbus.
Tie, kurie yra augę sovietmečiu ir žino, kad būtent krokodilad Gena dainuoja “”Пусть бегут неуклюже пешеходы по лужам”, tie, kurie yra ragavę “Karvutės” saldainių ir tie, kurie supranta rusiškai turėtų knygoje užgriebti viena plotme daugiau nei tie, kurie tų sovietinių džiaugsmų nėra patyrę.
Dabar, kai nuo sovietinės vaikystės ir postsovietiniais paauglystės gūdžiais laikais praėjo geras laiko tarpas galim prisiminę anuos laikus nusijuokti.
Galima, žinoma, sakyti, jog išgyvenome tragediją. O galima, kaip kad knygos autorius vaizduoja, teigti, jog gyvenome absurdiškoje komedijoje.
K.Ž.G
Važiuok į bibioteką Norvegijoje
Apie tai, kas džiugina ir graudina vienu metu. Apie aukščiausios klasės lietuvišką absurdą – čia.
Universiteto biblioteka
Šiandien sugalvojau patrodyti, kaip atrodo universiteto, kuriame dirbu, biblioteka.
Visai šalia vieno įėjimo į biblioteką- žinomos dailininkės Linn Fernstrom kūrinys “Vargstyrning”
Aš tai didelių sentimentų savo mokslinėms bibliotekoms neturiu. Klaipėdos universitete, kai aš mokiausi, apie jokį bibliotekinį grožį ir gerumą nebuvo įmanoma kalbėti 🙂
O kaip jūsiškės mokslinės bibliotekos?
K.Ž.G
Dar kartą apie tą pačią dieną
Mano mėgstamajame švediškame knygų bloge Bokhora (apie jį esu rašiusi jau anksčiau) kiekvieną pirmadienį būna pokalbis su kokiu nors rašytoju.
Šios savaitės pokalbį su David Nicholls, knygos “One Day” (“Viena diena” Alma littera, 2011) autoriumi, su Google translate pagalba angliškai galima paskaityti čia
Apie pačią knygą rašė ir blogas”Kai neskaitau”
K.Ž.G
Kada miestui gresia likti nepamatytam?
…tada, kai knygų žiurkė pirmiausia užsuka į miesto knygyną ir (visiškai nejuokaujant) jame pasiklysta. Tada jau visai sąžinė negraužia, kad miestas liks neapžiūrėtas. Prisipažinsiu, vien dėl to knygyno verta gyventi Boulder – universitetiniame Kolorado valstijos mieste – nuostabi atmosfera, įdomūs žmonės, nerealus knygynas. Atsiprašau už rankų drebesį nuotraukose – nerealiai jaudinausi.
Vos iš proto neišsikrausčiau, kai pamačiau, kad Emmos Donoghue knyga su autografu – autorė knygyne lankėsi vos prieš kelias dienas. Kaip nepirkt tokios knygos, nors Kindle jau laukia elektroninė kopija? Neįsivazduoju, kaip susiturėjau nenusipirkus… Jau dabar gailiuosi, garbės žodis.
Kaip ir oro uoste, čia populiarios knygyno darbuotojų rekomendacijos. Net radau Linos rekomendaciją! Negi čia dirba kokia nuors lietuvaitė? O be to, knygynas pardavinėja second hand knygas už kokį pusę kainos. O visiškam “Sale” knygos kainuoja po kelis dolerius. Žodžiu, nors verk atsisėdus prie savo pilnutėlio čimodano…
knyguziurkes.com 