Category: Pamąstymai ir prisiminimai

Mano darbo ypatumai romanuose

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Šiandien pabaigiau skaityti visai neseniai mano atrastos švedų rašytojos Eva Adolfsson knygą “Mažutė istorija”. Doktorantė rašo savo disertaciją, vyksta į konferenciją, susipažįsta su kitu mokslininku ir įsitraukia į mažutį romaną, kuris turėjo baigtis oro uoste, jiems abiems išskrendant skirtingomis kryptimis. Tik ta mažutė detalė, apie kurią ji nepagalvoja, yra ta, jog mažų ir nereikšmingų meilės istorijų nebūna.

Eva Adolfsson, kiek žinau, nėra išversta, į lietuvių kalbą, tai per daug čia apie tai nerašysiu. Pasakysiu tik tiek, kad nepaprastai džiaugiausi, kai perskaičiau jos vieną ankstesnių knygų. Tikrai džiūgavau, nes radau rašytoją, kuri literatūros geografijoje yra  kažkur tarp Vandos  Juknaitės (“Stiklo šalis” man yra vienas gražiausių šiuolaikinės lietuvių prozos kūrinių) ir Agnetos Pleijel (“Žiema Stokholme” – myliu myliu myliu). O praėjusią savaitę buvo pranešta, jog ji po ilgos ligos mirė. Tai iš liūdesio paėmiau “Mažutę istoriją” ir perskaičiau dabar, nors buvau planavusi tą daryti vėliau.

Z.Smith knygos veiksmas vyksta universitete

Skaičiau apie tą mokslininkę ir jos mažutį romaną su kitu mokslininku, ir prisiminiau, jog praėjusiais metais taip sutapo, jog skaičiau net keletą knygų, kurių veikėjai- universiteto dėstytojai (dažniausiai, žinoma, žavūs literatūros profesoriai), nulydimi ilgesingų studenčių žvilgsnių ir dėvintys velvetines kelnes arba švarką (kaip kokia akademinė uniforma) permiega būtent su kokia priklydusia bohemiška studente ir visai nemato tame nei problemos nei savos kaltės.(Pavyzdžiui,  J.C.Oates “Beasts”, J.M.Coetzee “Disgrace”).

Žinoma, visai nenorėčiau, jog knygose nebūtų jokių moralinių dilemų, o visi veikėjai- nors ant žaizdos dėk, bet, prisipažįstu, kad būtent akademinės aplinkos aprašymams esu ypač priekabi, nes tai man gerai pažįstama aplinka.

Tai ir erzinuosi, kai rašoma, jog studentai dieną naktį mokosi (tikrai ne maniškiai, nes ką tik baigiau taisyti jų egzaminus, rezultatai prasti), jog universitetuose nuolat vyksta nepaprastai intelektualūs pokalbiai (tik ne manajame fakultete. Per pietus  šiandien buvo kalbėta apie pelargonijų persodinimą, princesės Madeleine nutrauktas sužadėtuves ir agurkus ant sumuštinių).

Vien pavadinimas daug ką pasako...

Profesoriai knygose ir filmuose būna labai charizmatiški ir gana išvaizdūs (nepažįstu tokio nė vieno) ir ,kaip jau minėjau, dėvintys velvetinius rūbus (štai čia pagaliau tikra tikra teisybė. Dar reikėtų nepamiršti dėmėto kaklaraiščio).

Įtariu, kad gydytojus erzina jų darbo aprašymas, mokytojai juokiasi iš to, kaip vaizduojamas darbas mokyklose, inžinieriai ironiškai šypsosi, kai apie savo darbo specifiką perskaito romane.

Tad, prašom papasakokit, kokius jūsų darbo aprašymus ir kokiose knygose jūs radot. Ar teisybė knygose parašyta?

K.Ž.G

Ar tau negėda?

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Vakar galvojau apie skirtumus tarp knygų suaugusiems ir vaikams, tai prisiminiau “Hario Poterio” leidimo viršelius, kurių yra net keletas varijantų

Sholastic leidyklos viršelis (JAV)
Bloomsbury (JK) vaikiškasis leidimas
Bloomsbury (JK) leidimas suaugusiems

Bloomsbury naujas Signature leidimas, skirtas naujai, HP dar neskaičiusiai kartai, knygynuose pasirodys šių metų lapkričio mėnėsį

Internete radau paaiškinimą, kodėl egzistuoja skirtingi viršeliai suaugusiems ir vaikams. Pasirodo, mes, suaugusieji, gėdinamės skaityti apie Harį Poterį viešose vietose, tad Bloomsbury leidžia Hario Poterio knygas suaugusiems su suaugusiškais viršeliais.

Aš pati skaičiau HP knygas su vaikiškais viršeliais, ir man net į galvą neatėjo gėdytis. Paskutiniąją knygą nusipirkau vos tik iškėlusi koją iš lėktuvo Kopenhagos oro uoste ir traukinyje namų link. Buvau labai įsitraukusi į pačią istoriją, tai tikrai nemąsčiau, ką kiti pagalvos.

Bet… Yra knygų, kurių aš per daug nedemonstruoju, kai skaitau jas viešajame transporte arba parke. Pigius ir laaabai blogus meilės romaniūkščius skaitau tik namie.

Dar esu nusipirkusi sau dvi savipagalbos knygas (mea culpa), tai ir jų viršelių per neafišavau.

Rašau ir pati nesuprantu, ko aš čia gėdinuosi, ir koks skirtumas, ką žmonės pagalvos. Juk skaitau tai dėl savęs. Be to, kokio nors premijos laureato knyga tikrai turėtų neutralizuoti neigiamą blogos literatūros poveikį:-)

O tu ar gėdiniesi kai kurių skaitomų knygų?

K.Ž.G

Trigrašis į debatus dėl pavardžių

~ knyguziurkeG ~ 8 Comments

Ak jau tie nesibaigiantys debatai dėl užsienietiškų pavardžių lietuvinimo…

Didelių diskusijų čia kelti nežadu, tik pasakysiu, jog jei puslapyje http://www.manoknyga.lt/ užsinorėtumėte nusipirkti Jane Austen knygą, įvedę “Austen” pavardę į paieškos laukelį, gausite pranešimą, kad jos knygų nerasta.

Tačiau, knygų, kurias parašė “Osten”, yra.  (Gerai, kad tokių dyvų ten nėra daug, ir dauguma rašytojų turi savo originalius vardus).

K.Ž.G

Ką skaito velykiniai zuikiai?

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

 

Emigrantams kartais priekaištaujama, jog jie per daug idealizuoja kitas valstybes ir jose esančias tradicijas. Gal ir mane galima kaltinti tuo pačiu, bet kai kurios kitų šalių tradicijos, manyčiau, yra labai teigiamos ir būtų smagu, jei jos ir Lietuvoje prigytų. Štai, pavyzdžiui, Norvegijoje yra stipri tradicija velykinių laisvadienių metu skaityti detektyvus. Påskekrim (Påsk- Velykos, krim- kriminalas) sąvoka Norvegijoje atsirado jau praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, nes būtent pavasarį velykiniu laikotarpiu buvo leidžiami kriminaliniai romanai. Ten net kasmet yra renkama viena knyga, kuri oficialiai tampa metų velykiniu detektyvu. 

Šiais metais buvo išrinkta Anne Holt knyga”Moneyman”  (originalo kalba-“Pengemannen”). Keletas šios autorės knygų yra išverstos ir į lietuvių kalbą: “Pezidentės pasirinkimas”, “Tai, kas mano”, “Tai, kas nekada neįvyksta”.

Juk galima pasvajoti, kad tokia tradicija skaityti knygas per Velykų šventes atsirastų ir prigytų ir Lietuvoje. Paridename kiaušinius, suvalgome velykinio pyrago ir susėdame skaityti.

K.Ž.G

Močiutės Lilės knyga

~ knyguziurkeG ~ 14 Comments
Močiutė Lilė ir senelis Algirdas nusifotografavę foto atelje Montės gatvėje

Kai kurios knygos primena tam tikrus gyvenimo įvykius, kitos primena bemieges naktis, kai pabaigus ruošti pamokas, pirmą valandą nakties toliau skaitydavau rytojaus literatūros pamokai reikalingą “Aną Kareniną”. Kitos knygos man asocijuojasi su žmonėmis: štai pavyzdžiui M.Andre knyga “Altenburgo riešutmedžiai” man visada primena mano mieląją draugę knygų žiurkę L., nes ji man tą knygą nupirko kaip kompensaciją, kai vieną skolintą iš manęs užliejo vienu mikroskopiniu lašu arbatos  🙂

Yra viena knyga, kuri man yra neatsiejama nuo mano mamytės mamos Jadvygos, visų vadinama Lile. Aš savo močiutės Lilės visai neatsimenu, nes ji mirė, kai man buvo vos vieneri, tad viską, ką apie ją žinau yra iš mamytės pasakojimų ir nuotraukų. Kai močiutė mirė, mano mama gavo jos receptų knygą, ir man ta knyga yra neatsiejama nuo močiutės atminimo. 

Močiutės Lilės receptų knyga

Per kiekvienas Kūčias būtent pagal šitos knygos receptą  darau koldūnus, nes taip atrodo, jog ir ji yra su mumis per šventes.

Knygą “Valgių gaminimas” 1956-aisiais metais išleido “Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla”. Tuomet ji kainavo 18 rublių ir 85 kapeikas. Knygos autorės yra tituluojamos namų ūkio agronomėmis  siūlo paskanauti šutintais špinatais, avienos zrazais, įdaryta lydeka drebučiuose, vėžių kakleliais olandiškame padaže ir kitais patiekalais.

 Knygos pratarmėje rašoma : “Sėkmingas penktojo penkmečio plano įvykdymas ir tolesnis liaudies ūkio vystymas sudaro realias sąlygas gausiau aprūpinti gyventojus maisto ir pramoninėmis prekėmis. Kolūkiai, tarybiniai ūkiai ir pramonės įmonės kasmet pagamina daugiau prekių miestų ir kaimų dirbančiųjų buičiai pagerinti“.

Paskutiniuoju metu leidžiama labai daug maisto gaminimo knygų, kuriose pilna gražių nuotraukų, bet šitoje senoje vietoj nuotraukų- iliustracijos. Patiekalai čia nėra fotografuojami, o yra piešiami, ir, tai , mano akimis, suteikia labai daug žavesio.

Ne nuotraukos, o iliustracijos
Iliustruoti cepelinai su spirgintais lašiniais

Knygoje yra ne tik receptų, bet ir įvairių patarimų šeimininkėms: “Švarai palaikyti šluostės dažniausiai siuvamos iš susidėvėjusių rankšluosčių arba minkšto flanelinio audinio. Jos taip pat laikomos švariai, nes dulkėta ar nešvaria šluoste švaros namuose nepalaikysi“. Knygoje dar teigiama, jog kiekvienai šeimininkei reikalingas sandėliukas, rūsys ir ledainė, taip pat pateikiamas būtinų virtuvės įrankių sąrašas, į kurį įtraukti porcelianiniai arbatinukai,  kočėlas ir duršliakas. Anot autorių, margas suktas vainikas ir “Sraigių” pyragas yra kepami “Čudo” krosnelėje, o maisto sudėties lentelėse nurodomas ne tik baltymų, riebalų, bet ir celiuliozės ir pelenų kiekis gramais. 🙂

Angliavandeniai, pelenai ir celiuliozė maisto produktuose

O kad žinotumėt kokių skanių žagarėlių receptas yra šitoje knygoje!

Močiutės Lilės knyga man yra viena pačių pačių brangiausių ir svarbiausių. Kartais įsivaizduoju, kaip ji nusibraukusi miltuotas rankas į prijuostę, pirštu sekdavo recepto eilutę. Tą pačią eilutę sekė ir mano mamytės ir mano mažosios sesės ir mano pačios pirštas.

K.Ž.G

Atgal į vaikystę

~ knyguziurkeG ~ 14 Comments

Kai grįžtu į Klaipėdą, visada peržiūriu senąsias vaikystės knygas. Vakar radau šitą didžiulę porciją nostalgijos.

Vilnius "Vaga" 1982.

Vitalijaus Suchockio Čiukas. Ar prisimenat kramtomąją gumą?
Tas Žilvinas tai tikrai labai jau toks gražus A.Narvydaitės iliustracijose
 

Skaičiau ir pavydėjau užsienyje gyvenantiems vaikams, kad pas juos visokių skanumynų buvo. O pas mus tik griliazinis tortas buvo 🙂

K.Ž.G.

Pokyčiai ir neskaityto teksto recenzija (atsiprašau už tai)

~ knyguziurkeG ~ 6 Comments

Po keleto metų pagaliau vėl Lietuvoje, tad neišvengiamai matau daug pokyčių knygynų lentynuose. Dar nespėjau į daug knygynų nueiti, bet jau pastebėjau šitus dalykus:

1. Atsirado daugiau mažesnio formato knygų popieriniais viršeliais. Smagu. Seniau kone visos knygos buvo šeimyninės Bibliijos dydžio- nei į rankinę įsimesi, nei vonioje paskaitysi, nes sunku rankose tokį svorį išlaikyti. O dabar atsirado mažesnių, lengvesnių. Džiugu.

2. Pseudoįžymybių biografijos…  Na čia pagirti negaliu.  “Radži. Likimas nepajėgė manęs nuskriausti” ??? „Akiplėša, arba Tas ir Kitas Arūnas Valinskas“??? Butkutės “Prarastas rojus”??? Na pačių knygų nežiūrėjau, tad apie jų literatūrinę vertę nekalbėsiu (nors, iš tikrųjų, tai pakalbėsiu. Bet tik truputį). Radau ištraukų iš D.Butkutės knygos, kurią parašė  Jurga Baltrukonytė, žurnalo “Panelė” redaktorė.

Antonia Fraser rašo puikias biografijas. Kai kurie lietuviai biografijų rašytojai galėtų iš jos daug pasimokyti

Na gal ir nekorektiška iš tų poros ištraukų spręsti apie visą knygą, bet man tos ištraukos labai stipriai asocijuojasi su “Panelės” tradiciniu pašaipiu stiliumi, kai vietoj to, kad kažkaip būtų bandoma priartėti prie straipsnių herojų, suprasti juos, atskleisti kažkokią naują dimesiją, pasitenkinama herojaus “išdurninimu”. Tikslas nėra papasakoti, o pasityčioti.

Pora ištraukų iš knygos “Prarastas rojus”:

“Užsiropštė ant keturaukščio stogo ir guli sau nuogutėlė, vien su stringiukais, konspektai šalia mėtosi, vėjelis lapus draiko. Tai užpakalį pasvilina, tai krūtinę – o ko bijoti, juk niekas nemato. Reiktų Lolos Ferrari papus turėti, kad iš tokių aukštybių kas nors juos įžiūrėtų. O Džordanos mažučiai kaip kumštukai.”

“Buvo naktis iš kovo 7-osios į 8–ąją. Labai simboliška, kad būtent per Moters dieną Džordana gana sunkiai ir kraujingai tapo moterimi.” (Ar prie šito sakinio nėra nagų prikišusi žymi “Panelės” moralistė ginekologė Vaiva Eringytė? 🙂

Suprantu, kad D.Butkutė gal ir nėra labai lengvas objektas biografijai rašyti. Bet juk daugelis autorių yra rašę apie tikrai blogus žmones, tokius kaip Stalinas ar Hitleris, bet vistiek kažkaip sugebėjo išlaikyti savo profesionalumą. Bet kaip minėjau, knygos neskaičiau, tad gal ir neturėčiau jos vertinti, bet galiu pasakyti, jog paskaičius šias pastraipas šitos knygos net į rankas neimsiu, nes jose nėra nei meilės aprašomajam žmogui, nei pagarbos žanrui. Grubiai, be džiaugsmo, be meilės, bet su sarkastiška šypsena.  

K.Ž.G

Menas

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

Tikrai nemanau, jog esu sunkiai paveikiama reklamos. Neįsivaizduoju, kad visi reklaminiai marketingo triukai nepaveikia manęs. Neneigsiu. Būtent todėl ir pageidauju, kad tas poveikis būtų gražiai estetiškai apipavidalintas.

Prisipažįstu, jog kai stoviu knygyne ir renkuosi knygas, knygų apipavidalinimas vaidina didelį vaidmenį. Žinoma, jei noriu perskaityti tam tikrą autorių, tai jo knygą ir renkuosi, nors viršelis yra šiaip sau. Bet jei yra galimybė pasirinkti viršelį (kaip kad būna perkant knygas Amazon.com ar kituose internetiniuose knygynuose), renkuosi tą, kuris man pasirodo įdomus. Savaime suprantama, kad kiekvienam neįtiksi, bet tai neturėtų reikšti, jog užtenka paimti bet kokią juodai baltą nuotrauką su cigarečių dūmais ir manyti, jog ji tiks visiems egzistencialistų veikalams arba nupaišyti ilgakoję gražuolę ir skaudžiai neonine žalia spalva atspausdinti knygos pavadinimą, ir jau manyti, kad visos jaunesnės nei 40 metų chick lit gerbėjos iš kailio nersis, kad įsigytų tą knygą.

Idealus viršelis man yra tas, kuriame yra IDĖJA.

Tas, kuris buvo KURTAS, o ne darytas.

Ko gero, man labiausiai nepatinkantys viršeliai yra tie, kur rašytojai patys pozuoja knygoje sukurtoje aplinkoje. Yra viena tokia švedų rašytoja Lisa Marklund, tai aš kategoriškai atsisakau imti jos knygas į rankas. Jei ji rašo apie gresiantį kalėjimą, tai ant viršelio pozuoja būtent kalėjime, jei ji rašo knygą, kuri vadinasi “Nobelio testamentas”, tai būtinai ji pati turi apsirengti ištaiginga suknia ir fotografuotis viršeliui salėje, kurioje vyksta iškilminga Nobelio vakarienė. Tarsi tarp jos ir knygos yra lygybės ženklas.

Mintyse dėkoju Zadie Smith, kad nematė reikalo išsišiepusi pozuoti savo knygos “Balti dantys” viršeliui. Ačiū Michael Ondaatje, kad jis nesifotografavo aptvarstytas ir nevaidino esąs “Anglas ligonis”.

Man labai patiko John Gall viršeliai sukurti V.Nabokovo knygoms. Pats J.Gall pasakoja, kad jis sužinojo, jog V.Nabokovas buvo aistringas drugelių kolekcionierius, tad dailininkas sugalvojo pažaisti su ta tema viršeliuose. Kiekviename viršelyje- dėžutė, kurioje smeigtukais prismeigiami drugeliai, tik vietoje drugelių J.Gall pasirinko objektą, kuris kažkaip sietųsi su knygos turiniu.

Čia dar keletas gražiai apipavidalintų viršelių. Nors įsirėmink.

K.Ž.G

Kaip pavadinsi, taip pagadinsi?

~ knyguziurkeG ~ 9 Comments

Šekspyro (jis šiame įraše bus paminėtas dar kartą) Džiuljeta sako “Jei rožę pavadinsime kitu vardu, ar ji nuo to kvepės mažiau?” Oi, klysti, Džiuljeta.

Jei "Rugiuose prie bedugnės" pavadinsime kitu vardu...

Vardo reikšmė yra didžiulė. Mano nuomone, vardas arba pavadinimas yra labai svarbus reikalas. Net ir knygoms. Aš dažnai “užsikabinu” už knygos pavadinimo, kai renkuosi jas knygyne. Geras pavadinimas paskatina mane paimti knygą į rankas ir paskaityti jos aprašymą.

Trumpai pagalvojusi ir dar šiek tiek paieškojusi plačiajame ir giliajame internete radau šitus gražius pavadinimus (ne visų pavadinimus radau išversus į lietuvių kalbą)

R.Rankin “The Hollow Chocolate Bunnies of the Apocalypse”
J.Berendt  “Midnight in the Garden Good and Evil”  (“Vidurnaktis gėrio ir blogio sode”)
G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės”
D.Markson “This is not a Novel”
J.Steinbeck “Rūstybės kekės”
L.Weisberger “Velnias dėvi Pradą”
T.Williams “Geismų tramvajus”
S.Kubelka “Ofelija mokosi plaukti” (graži aliuzija į Šekspyro Ofeliją)
Z.Zateli ‘Grįžtantys su vilkų šviesa” (ojojoj kokia gera knyga)
H.Murakami “Kafka pakrantėje” ir “Prisukamo paukščio kronikos”
A.Roy “Mažmožių dievas”
A.Niffenegger “Keliautojo laiku žmona”
U.Le Guin “Kairioji tamsos ranka”
L.Esquivel “Kaip vanduo šokoladui”

K.Ž.G

Aš atsisuksiu atgal

~ kzL ~ 3 Comments

 

Šiandien ieškojau vienos knygos, o radau kitą. Tokią patrintą ir suklijuotą. O vadinasi ji “Aš atsisuksiu atgal”. Išleista 1993 m. Atsimenu, kaip labai labai jos norėjau ir kaip buvau pagatava numirt iš laimės, kai ją laikiau rankose. Aha, tais senais laikais net buvau netikra “Foje” fanė. Netikra todėl, kad fanų klubo nuostatai sakė, kad nariais gali būti tik “suaugėliai”, kuriems suėję 16, o man buvo 15, ir tėvai man neleisdavo bastytis paskui grupę, kaip pridera tikriems fanams. Mama buvo įsitikinus, kad aš įsimylėjus Mamontovą, ir aš jai niekaip nesugebėdavau išaiškint, kad ne jį, o muziką 🙂 Atsimenu tą įspūdį, kai skaičiau ir supratau, kad Mamontovas žmogiškas žmogus. O kokį įsivaizdavau? Na, nežinau, bet ne tokį, apie kokį skaičiau. Tikriausiai įsivaizdavau sėdintį liūdną ant stogo ir spoksantį į dangų 🙂 

Dar būdamas vaikas 

Aš užlipdavau čia 

Ir kojas nukaręs 

Svajojau nakčia 

Liūdnojo vaizdo riterio šypsena

Na, romantiškai įsivaizdavau. Atsimenu, kaip sustingau, atsivertusi paskutinį puslapį, kur nuotraukoj jis nuostabiai šypsojos 🙂 Mano liūdnojo vaizdo riteris su tokia šypsena… Va tokia svarbi knyga, sujaukus mano paauglišką galvą, nes žmonės visai kitokie, nei mes juos įsivaizduojam. Ir dar atsimenu kaip labai linksmą knygą. Dar ir dabar, jei sakau “Ei!”, mintyse pasakau “mėlyni plaukai tinka tau labai – aš sąmonės netenku” 🙂 

O pirmą Foje įrašą gavau kasetėj, kur kažkaip sutrauktai, sulėtintai ir braškančiai traškėjo “Laužo šviesa”, dėl tokio “nuostabaus” skambesio netapus mano mėgstama daina. Einu ieškot kokio seno gero disko, įdomu, ką dar rasiu, nes… “vieną kartą Paryžiuj…” 

Liūdesys

 |Dulsinėja|

Apie tai, kaip atsidūriau storoj knygoj

~ kzL ~ 8 Comments
Laukuva

Yra ant Lietuvos žemės leidžiamos tokios storos knygos žaliais viršeliais (na, atrodo, visos jos žaliais viršeliais) apie Lietuvos valsčius. Viena tokia knyga, t.y. dvi storos knygos yra apie mano mamos gimtąjį miestelį – Laukuvą (tikriausiai visi žinote žymiąją A. Vilčinsko dainą “ten kur laukas – Laukuva”). Ten pat yra ir knygų spinta “ant aukšto” pas mano močiutę :).

Taigi, kai vieno vizito pas močiutę metu pamačiau tokią storą knygą iš karto susidomėjusi puoliau ją vartyti, tuo labiau, kad močiutė vis burbėjo, kad knygos sudarytojai labai jau prie jos pristoję, nes ji turinti šviesią galvą, daug prisiminimų (ir tinginčių prisimint kaimynų, kurie visi sudarytojus pas močiutę siunčiantys) ir nuotraukų. Dažnai su tokiomis knygomis elgiuosi kaip su telefono knyga – atsiverčiu gale vardų suvestinę ir žiūriu, ar daug bendrapavardžių yra. Dažniausiai daug nebūna, nes pavardė tikrai nėra Kazlauskaitė ar Jankauskaitė (o tarp žiurkių tokių pavardžių ir nebūna 🙂 ). Na, matau sąvade, kad yra tokia Žiurkytė Žiurkauskaitė, mano bendravardė ir bendrapavardė. Aišku, verčiu nurodytą puslapį ir… randu save! Aha, ta šventa mergaitė lietuvaitė trumpiausiu sijonu visam puslapy tai aš (malonu susipažinti 🙂 ).

Nuotraukos istorija tokia, kad visi tarybiniai vaikai (spaliukai ir pionieriai) prie Komunijos eidavo slapčiomis, dažniausiai pas močiutę kaime. Kiek atsimenu, lygtais buvau baigus dvi ar tris klases, tai ten vaizduojami gūdūs 1987 m. ar kokie 88 m. Vasarojome kaime pas močiutę ir kas rytą drebėdavom šaltoje bažnyčioje, kur malonus kunigėlis mums aiškino tikėjimo tiesas ir per neįtikėtinai “krūtą” aparatą rodydavo “vidiaką” apie Kristaus gyvenimą.

Mergelės lelijėlės

“Vidiakas” buvo įdomiausia sėdėjimo neįtikėtinai šaltoje bažnyčioje dalis. Prisimenu, kad besėdint klauptuose spoksodavau į ant altoriaus užrašytą žodį “kryžius” ir bandydavau sudėlioti iš žodyje esančių raidžių kuo daugiau žodžių (iki šiol tokia asociacija su ryžiais man kyla :)). Dar su pussesere, kurią matote nuotraukoje man iš dešinės, regzdavome įvairius pabėgimo iš pamokėlių sąmokslus, nes turėdavom daug reikalų miestelio parduotuvėje (ūkinių prekių skyriuje pardavinėjo labai gerą laką nagams :D) ar (neįtikėtina, bet tikra!) knygyne! Laukuvos knygynas buvo žaliam mediniam pastate pirmam aukšte palipus “išeiginiais” laiptais (tais, kurie iš gatvės pusės, paprastai namiškiai pro juos nevaikšto). Ir tame knygyne būdavo deficitinių kalendoriukų! Atsimenu, kaip man drebėjo rankos, kai užėjus radau visą seriją kalendoriukų su oro balionais. Ech, maži džiaugsmai…

Taigi, grįžusios po komunijos buvom tradiciškai nufotografuotos savo dėdės Lino. Kas galėjo pasakyti, kad po beveik dvidešimties metų būsim valsčiaus žvaigždės 😀

|valsčiaus žiurkytė|

Baisios ir liūdnos knygos

~ knyguziurkeG ~ 11 Comments

Yra knygų, kurias aš bijau skaityti. Pirmiausia atkrenta visi siaubo romanai, pavyzdžíui S.King. Na, “nelaiko man nervai”, nors tu ką.  Tai pačiai kategorijai priklauso ir visokie kraupūs detektyvai, kur daug prievartos. Jei tokį vis dėlto skaitau (pavyzdžiui S.Larsson “Girl with a Dragon Tatoo”), tai po to bijau net kojas ant kilimo padėti. Man pradeda vaidentis, kad kažkas slampinėja aplink namus, žodžiu, prasideda tokia mažutėlė paranoja. Dėl jos kaltinu savo skaitymo stilių: dažniausiai labai įsitraukiu į knygą, įsijaučiu, labai aiškiai viską įsivaizduoju. Perskaičius kokią labai stipriai mane paveikusią knyga, porą dienų po to vaikštau it maišu trenkta.

Yra ir knygų, kurias žinau esant labai liūdnas, paliekančias labai stiprų įspūdį, tai ir jas bijau skaityti. Tokios knygoms jau nuo seno priklauso “Annes Frank dienoraštis” (apskritai negaliu skaityti apie holokaustą, labai baisu), W.Golding “Musių valdovas”. Pati naujausia knyga priklausanti šiai kategorijai yra Cormac McCarthy “Kelias” (yra išversta į lietuvių kalbą). Tai (anot skaičiusiųjų)labai niūrus, sukrečiantis ir slegiantis pasakojimas apie žemę po kažkokios neįvardinamos kataklizmos, kai dalis likusiųjų išgyvena užsiimdami kanibalizmu. Knygos centre- tėvas ir jo sūnus, bandantys išgyventi apokaliptiniame pasaulyje ir su savimi nešiojantys revolverį su paskutinėmis dviejomis kulkomis. Priešams arba sau.  Internete radau šitą ištrauką. Vien ją paskaičius šiurpuliukai pradeda bėgioti.

Cormac McCarthy "Kelias"
Cormac McCarthy "Kelias"

Berniukas atsisuko ir pažiūrėjo. Atrodė taip, lyg vertų.
–    Tik pasakyk man.
–    Mes niekada nevalgysime žmogaus, ar ne?
–    Ne. Žinoma, kad ne.
–    Net jei badausime.
–    Mes jau dabar badaujame.

–    Juk tu sakei, kad ne.
–    Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.
–    Bet mes to nedarysime.
–    Ne. Nedarysime.
–    Kad ir kas nutiktų.

–    Ne. Kad ir kas nutiktų.

–    Nes mes – geri žmonės.

–    Taip.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Gerai.“

Visai neseniai pagal šitą knygą buvo pastatytas filmas. Pažiūrėjau filmo anonsą ir dar labiau apsisprendžiau, kad knyga, deja deja, ne man ir ne mano nervams (skundžíuosi tais savo nervais lyg būčiau “Puikybės ir prietarų” veikėjos Lizzy isteriškoji mama)

Apskritai, tai bijau skaityti distopijas, tiek dėl jose aprašytos slegiančios aplinkos, tiek dėl žmonių elgesio, kai nebelieka jokių moralės normų, kai kiekvienas kovoja tik už save, kai civilizacinis ir kultūrinis sluoksnis pasirodo esąs nenusakomai plonas.

Kita knyga, kurios nedrįstu paimti yra K.Hosseini “The Kite Runner”. Tiek gero apie ją esu girdėjusi, bet baisu skaityti.

Antra vertus, esu perskaičiusi tikrai liūdnų knygų, ir tikrai nesigailiu. Atvirkščiai, džiaugiuosi, kad išdrįsau, nes kitaip taip ir būčiau neperskaičiusi I.McEwan “Atpirkimas”, K.Boye “Kallocaine”, S.Plath “Stiklo gaubtas” ir  R.Yates “Nerimo dienos”.

Dar šiek tiek bijau skaityti kadaise jau perskaitytas ir labai pamėgtas knygas.

O kas jei tos knygos šiandien pasirodys man visai nebe tokios nuostabios?

Ir (tradicinis) klausimas 😉 :

Kokias knygas bijote skaityti? Kokių vengiate?

Anne Frank dienoraštis
K.Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"

K.Ž.G

16 000

~ kzL ~ 6 Comments

Tiek  J. Gaarderio romano “Sofijos pasaulis” parduota Lietuvoje. Oho! Įspūdingai skamba prie dabartino vidutinio 900 knygų vidurkio, ar ne? Jau aštuoni leidimai.

Atsimenu, kaip skaičiau šitą knygą. Kaip tik neseniai Tyto alba buvo pradejus leisti savo Garsiausias XX a. pabaigos knygas, kurios buvo tokios naujoviškos savo minkštais ir gražiais viršeliais, ir super gražiai lygiuodavo lentynoje :). O jau į “Sofijos pasaulio” viršelį galėdavau valandų valandas spoksoti – toks man jis gražus buvo. Tokie tai mano prisiminimai apie šią knygą, kurią tikriausiai verta būtų paskaityti antrą kartą, nes ji gi kaip vadovėlis. Atsimenu, kaip skaitydavau ir po keletą kartų grįždavau prie to paties sakinio, nes nelabai aiškios tos filosofijos būdavo :).

Šįvakar paskaičiau interviu su autorium, kuris, kaip jau rašiau ir visi tikriausiai žino, atvažiuoja į Vilniaus knygų mugę. Šiltas interviu su autorium čia. Kartais apsimoka ir bulvarinį skaitalą pavartyt, kad atrastum kokį puslapį skaitymo 🙂

|Filosofuojanti žiurkytė|

Antras kartas arba nesugrįžtantis įspūdis

~ kzL ~ 12 Comments

“Dieviškas pojūtis, kai literatūros tekstas persmelkdavo ir nugara nubėgdavo šiurpuliukas, ko gero, yra negrįžtamai praėjęs. Kaip ir vaikystė, emocinis atvirumas pasauliui ir žmonėms, naivumas, romantizmas, kitos akimirkos nežinomybė ir tos nežinomybės ilgesys, pojūtis, kad stabtelėjai aukščiausiame pakilusių sūpynių taške. V. Nabokovo pasiūlymas tikrinti kūrinio kokybę nugurkauliu yra tiksliausias, kokį žinau. Žmogus, kuriam jau penkasdešimt metų, yra nebetekęs suvokimo jautrumo, būdingo jaunystei. Jam kliudo patirtis, išsilavinimas, trauka į apibendrinimus, struktūrų paieškos ir pan.” (Giedra Radvilavičiūtė)

Skaičiau šias eilutes ir prisiminiau mūsų paskutinį trečiadienio klausimą apie knygų skaitymą antrą kartą. Štai dėl ko dažnai neskaitau knygų antrą kartą – bijau to nusivylimo ir nuostabios knygos praradimo jausmo! Juk dažnai knyga sužavi tik dėl to, kad atsirado tinkamoj vietoj ir tinkamu laiku, užgavo tinkamą stygą.

Ir dar apie knygų vertinimą nugurkauliu – jau taip tiksliai pasakyta, kad nebėr ką ir bepridurti…

/Anatominė žiurkytė/

Skaityti draudžiama!

~ knyguziurkeG ~ 11 Comments

Niekam nėra paslaptis, kad kai kurios knygos buvo draudžiamos. L.Carroll “Alisa Stebuklų šalyje” buvo uždrausta Kinijos Hunan provincijoje už tai, kad knygoje gyvūnams buvo suteiktos žmogiškos sąvybės, J.Orwell “1984” buvo uždrausta Sovietų sąjungoj, Kenijoj ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Voltaire “Candide”, D.Brown “Da Vinčio kodas”, Anne Frank dienoraštis, Kafkos “Metamorfozė”, Nabokovo “Lolita, G.Flauber “Ponia Bovary” ir daugelis kitų buvo arba vis dar yra uždraustos kai kuriose pasaulio vietose. Nacistai, kaip žinia, ne tik draudė knygas, bet ir jas degino (tokių degintojų istorijoje tikrai daug): T.Mano, B.Brechto, E.M.Remarque, E.Kästner kūryba buvo laikoma  pavojinga, tad daugelis jų knygų egzempliorių buvo sumesti į liepsnas.

Pamenu, kaip žmonės rusų kalba skaitė ištraukas iš A. Solženicyno knygos “Gulago archipelagas” . (Lietuviškai ši knyga buvo išleista tik praėjusiais metais).

Atrodo, jog knygų draudimai priklauso praeičiai. Deja. Kai internete ieškojau medžiagos apie draudžiamas knygas, negalėjau įsivaizduoti, kad tai iki šiol vyksta tokiu dideliu mastu.

Niekada negalėjau net pagalvoti, kad Jungtinėse Amerikos valstijose (“land of the free”?), demokratinėje valstybėje gali vykti tokie cirkai.  Štai, pavyzdžiui, mokyklų inspektorius Mičigane įvedė tam tikrus apribojimus (laikykitės, kad nenuvirstumėt iš nuostabos) knygoms apie Harį Poterį. Tai, kad dabartiniam popiežiui jos nepatinka, yra vienas dalykas (vadinasi, jis jas skaitė. Aš įsivaizduoju, kaip jis guli lovoje su naktine kepuraite ir skaito “HP”). Bet kad sekuliarizuotame pasaulyje “Hario Poterio” knygų neleidžiama eksponuoti bibliotekos lentynose, o jei nori jas pasiimti iš bibliotekos, reikia tėvų leidimo, yra baisu. Dabar tas sprendimas pakeistas, bet įsivaizduojat, kokius signalus siunčiame vaikams tose mokyklose?

Dorovės pasigendantis tėvas North Berwick, Maine siūlė mokyklai uždrausti J.D.Salinger “Rugiuose prie bedugnės”, o trijose mokyklose Renton, Washington iš skaitymo programos buvo išbraukta  M.Twain “Hekelberio Fino nuotykiai”, dėl joje pasitaikančio rasistinio žodžio.

Jei į pavienius moralistų tėvų  išpuolius galima reaguoti pasukiojant pirštą prie smilkinio, tai daug sunkiau yra numoti ranka į organizacijas, kurių tikslas – literatūros cenzūravimas. Štai pavyzdžiui, Citizens for Literary Standards in Schools mokykloje bando uždrausti K.Kesey “Skrydį virš gegutės lizdo” ir savo interneto puslapyje skaičiuoja, kiek kartų koks keiksmažodis yra pavartotas. Ir tokiu organizacijų yra ne viena ir ne dvi!

Net į galvą nebuvo atėjusi mintis, kad JAV kasmet reikia skelbti uždraustį knygų savaitę, kurios metu stengiamasi atkreipti visuomenės dėmesį i literatūros cenzūrą. Su lūdesiu žiūriu į šį žemėlapį, kur pažymėti knygų cenzūros atvejai Amerikoje, ir tikiuosi, kad tokių atvejų ten kasmet mažės.

K.Ž.G