Rašau šitą įrašą ir klausausi muzikos iš Hario Poterio filmų (ar nepamiršote, jog “HP & Mirties relikvijų” pirmoji dalis bus rodoma Lietuvoje nuo lapkričio 19osios?), nes noriu kuo ilgiau
mėgautis magiškąja nuotaika likusia nuo vakar pabaigtos S.Clarke knygos “Jonathan Strange & Mr. Norrell”. Tai bus pati storiausia skaityta knyga šiais metais, ir ko gero, apskritai – manajame leidime 772 puslapiai!
Pasakiau savo K. apie tai, jis tik truktelėjo pečiais, nes tokio storumo knygos labai dažnas reiškinys jo dažnai skaitomame fantasy žanre.
O knyga- tikrų tikriausia fantasy, bet ohohoho kokia fantasy! Kaip žanras fantasy tikrai nėra vienas mano mėgstamiausių, bet kadangi vienas internetinis puslapis, kuriame registruoju ir vertinu skaitytas knygas, man nuolat įkyriai siūlė S.Clarke knygą, tai praėjusiais metais nusipirkau pocket leidimą, atsiverčiau pirmą puslapį, paskaičiau ir numečiau į šalį, nes šriftas labai labai mažas pasirodė.
Tad šiemet išpardavime nusipirkau knygos juodajį leidimą, kuris atrodo tikrai įspūdingai- viršelis juodas juodas kaip varnas, juostelė- taip pat juoda, ir net puslapių kraštelis – it smala. Na, jausmas toks, kad tikrai skaityčiau kokią magišką burtų knygą su visokiais užkeikimais.
Po to mano draugė Madeleine, gyvenusi Londone, sužinojo, kad aš nusipirkau knygą švediškai, pasibaisėjo, išbarė, liepė skaityti knygą angliškai ir paskolino savąjį angliškąjį leidimą (Dar ir dabar girdžiu jos “Darrrrling, you must read this in English”), tai į namus parsitempiau dar vieną knygą. (Bet angliškai jos neskaičiau, tik nesakykit to Madeleine)
Po to internete radau anglišką pocket leidimą už juokingą kainą, tai norėjau jš padovanoti blogo skaitytojams, bet kai į svečius atvažiavo draugė žiurkė L, tai su dideliu džiaugsmu padovanojau jai.
Jei matėte Hario Poterio pirmąjį filmą, tai atsimenate, kas atsitiko, kai Hario dėdė ir teta ignoravo magiškuosius laiškus adresuotus Hariui- jų daugėjo ir daugėjo. O kadangi vienu metu mano namuose buvo keturios “Jonathan Strange and Mr. Norrell” knygos, tai pabijojau ignoruoti magiją ir nusprendžiau perskaityti. Drąsinausi, kaupiausi lyg didžiausiam darbui, o visai be reikalo. Visi knygos 772 puslapiai skaitosi lengvai it vaikystės pasakos.
S.Clarke pasakoja apie fiktyvią19-ojo amžiaus Angliją, kurioje mago profesija yra lygiai toks pat normalus dalykas kaip politiko ar advokato darbas. Tačiau magija yra teoretinė, džentelmenai studijuoja ją skaitydami knygas, bet jos nenaudodami. Vienądien magų draugiją pasiekia žinia, jog vis dėlto yra vienas praktikuojantis magas- ponas Norrell, ir nuo tada prasideda įvykiai sukrėtę Londoną, Angliją, Veneciją ir Prancūziją. Knygos pradžioje magijos beveik nėra, bet kuo toliau tuo jos vis daugėja, o pabaigoje atrodo, jog nėra nieko nestebuklingo.
S.Clarke knyga kažkuo primena Č.Dikensą, J.Austen ir M.Bulgakov “Meistrą ir Margaritą”, daugelis skaičiusiųjų mini nuostabią kalbą, o man labai patiko tas jos sukurtas fiktyvus pasaulis. Knygoje pilna išnašų, kuriose nurodoma į magiškus įvykius, burtų knygas ir istorijas, tokiu būdu kuriamas įspūdis, jog visa tai, apie ką pasakojama, iš tikrųjų vyko ir kad magijos pasaulis neabejotinai egzistuoja.
ir dar knyga puikiai tiko ilgiems ir juodiems lapkričio vakarams, kai iki advento dar toloka, o magiško jausmo norisi jau dabar.
Citata: “Can a magician kill a man by magic?” Lord Wellington asked Strange. Strange frowned. He seemed to dislike the question. “I suppose a magician might,” he admitted, “but a gentleman never could.”
K.Ž.G
