Lapkričio magija

Rašau šitą įrašą ir klausausi muzikos iš Hario Poterio filmų (ar nepamiršote, jog “HP & Mirties relikvijų” pirmoji dalis bus rodoma Lietuvoje nuo lapkričio 19osios?), nes noriu kuo ilgiau

Aš skaičiau juodajį leidimą

mėgautis magiškąja nuotaika likusia nuo vakar pabaigtos S.Clarke knygos “Jonathan Strange & Mr. Norrell”.  Tai bus pati storiausia skaityta knyga šiais metais, ir ko gero, apskritai – manajame leidime 772 puslapiai!

Pasakiau savo K. apie tai, jis tik truktelėjo pečiais, nes tokio storumo knygos labai dažnas reiškinys jo dažnai skaitomame fantasy žanre.

O knyga- tikrų tikriausia fantasy, bet ohohoho kokia fantasy! Kaip žanras fantasy tikrai nėra vienas mano mėgstamiausių, bet kadangi vienas internetinis puslapis, kuriame registruoju ir vertinu skaitytas knygas, man nuolat įkyriai siūlė S.Clarke knygą, tai praėjusiais metais nusipirkau pocket leidimą, atsiverčiau pirmą puslapį, paskaičiau ir numečiau į šalį, nes šriftas labai labai mažas pasirodė.

Tad šiemet išpardavime nusipirkau knygos juodajį leidimą, kuris atrodo tikrai įspūdingai- viršelis juodas juodas kaip varnas, juostelė- taip pat juoda, ir net puslapių kraštelis – it smala. Na, jausmas toks, kad tikrai skaityčiau kokią magišką burtų knygą su visokiais užkeikimais.

Autorė

Po to mano draugė Madeleine, gyvenusi Londone, sužinojo, kad aš nusipirkau knygą švediškai, pasibaisėjo, išbarė,  liepė skaityti knygą angliškai ir paskolino savąjį angliškąjį leidimą (Dar ir dabar girdžiu jos “Darrrrling, you must read this in English”), tai į namus parsitempiau dar vieną knygą. (Bet angliškai jos neskaičiau, tik nesakykit to Madeleine)

Po to internete radau anglišką pocket leidimą už juokingą kainą,  tai norėjau jš padovanoti blogo skaitytojams, bet kai į svečius atvažiavo draugė žiurkė L, tai su dideliu džiaugsmu padovanojau jai.

Jei matėte Hario Poterio pirmąjį filmą, tai atsimenate, kas atsitiko, kai Hario dėdė ir teta ignoravo magiškuosius laiškus adresuotus Hariui- jų daugėjo ir daugėjo. O kadangi vienu metu mano namuose buvo keturios “Jonathan Strange and Mr. Norrell” knygos, tai pabijojau ignoruoti magiją ir nusprendžiau perskaityti. Drąsinausi, kaupiausi lyg didžiausiam darbui, o visai be reikalo. Visi knygos 772 puslapiai skaitosi lengvai it vaikystės pasakos.

Viena iš knygos iliustracijų

S.Clarke pasakoja apie fiktyvią19-ojo amžiaus Angliją, kurioje mago profesija yra lygiai toks pat normalus dalykas kaip politiko ar advokato darbas. Tačiau magija yra teoretinė, džentelmenai studijuoja ją skaitydami knygas, bet jos nenaudodami. Vienądien magų draugiją pasiekia žinia, jog vis dėlto yra vienas praktikuojantis magas- ponas Norrell, ir nuo tada prasideda įvykiai sukrėtę Londoną, Angliją, Veneciją ir Prancūziją. Knygos pradžioje magijos beveik nėra, bet kuo toliau tuo jos vis daugėja, o pabaigoje atrodo, jog nėra nieko nestebuklingo.

S.Clarke knyga kažkuo primena Č.Dikensą, J.Austen ir M.Bulgakov “Meistrą ir Margaritą”, daugelis skaičiusiųjų mini nuostabią kalbą, o man labai patiko tas jos sukurtas fiktyvus pasaulis. Knygoje pilna išnašų, kuriose nurodoma į magiškus įvykius, burtų knygas ir istorijas, tokiu būdu kuriamas įspūdis, jog visa tai, apie ką pasakojama, iš tikrųjų vyko ir kad magijos pasaulis neabejotinai egzistuoja.

ir dar knyga puikiai tiko ilgiems ir juodiems lapkričio vakarams, kai iki advento dar toloka, o magiško jausmo norisi jau dabar.

Citata: “Can a magician kill a man by magic?” Lord Wellington asked Strange. Strange frowned. He seemed to dislike the question. “I suppose a magician might,” he admitted, “but a gentleman never could.”

K.Ž.G

Myliu tave be galo

Šį kartą, po stigimo ant Booker’io knygos tiesiog mėgavausi verčiamais puslapiais. Tikrai. Pora vakarų ir knyga perskaityta, be jokių didelių kančių.

Knygą parsinešiau iš bibliotekos. Užkliuvo šiųmečio Nobelio premijos laureato Mario Vargas Llosa įvardijimas, kad tai viena įspūdingiausių pastarojo dešimtmečio knygų. Na, gerai, nereikia, man taip nepasirodė. Normali knyga ir tiek. Sakyčiau, kokie 3,5 iš 5. Taip surašyta gerai, skaitosi lengvai, bet veikėjų charakteriai manęs neįtikino savo tikroviškumu. Pavyzdžiui, pagrindinė veikėja Montsė kažkokia tokia pastoviai alpstanti ir virpanti, Santjagas – toks irgi nepasakyčiau, kad labai ten gelmės neišsemiamos. Labiausiai man knygoje patiko tai, apie ką dar niekur nebuvau skaičiusi – sahariečius – Saharoje gyvenančius žmones, klajoklius, tremtinius, neįtikėtinų sugebėjimų žmones, sugebančius išgyventi neišgyvenamomis sąlygomis, pvz., užsikasus smėlyje.

Na, yra, žinoma, meilės istorija, bet man vietomis tokia aikštinga, kartais nenatūraliai pakrypstanti, žodžiu, nelabai mane įtikino, bet tiek to. Po kankinystės su Finkleriu, buvo į sveikatą, tai jei norėsite pasigyditi po nesiskaičiusios knygos – rekomenduoju porai vakarų.

Beje, manau lietuviško leidimo viršelis labai vykęs.

Luis Leante

|atsipalaidavus skaitytoja|

Nauja Wassmo knyga

Žinau, kad ir be manęs daug Wassmo mylėtojų čia paskaito. Tai va, šiandien užmačiau paskutinę trilogijos dalį – Beodis dangus. Ir kaina visai readerfriendly, net ne 40 litų 🙂 Tai skaitykite ir girkitės, ar patiko 🙂

|gerbėja|

Klausimas. Finklerio klausimas

Na, net nežinau, ką ir sakyti. Esu užstrigus ant knygos. Taip taip, ant šiųmečio Booker’io. Strigau jau savaitė, vis tampausi knygą su savimi, bet jau kokios trys dienos neskaičiau. O kadangi dažniausiai nepradedu kitos knygos vienos nebaigus, tai esu visiškai strigus, neskaitau visai. Na, laikraščius tik ir žurnalus. Ir nežinau, nei ką daryti, nei kaip čia dabar pasiaiškinti. Nes nei galiu sakyti, kad neįdomu, nei kad labai įdomu. Na, tiesiog angliškai skaityti ją man kiek per sunku. Tikrai, sunku pagauti niuansus, o tiesiog jaučiu visu kūnu, kad ten niuansų knyga, detalių ir t.t. Manau, kad jei knyga butų lietuviškai, aš tikrai ją suvalgyčiau, bet dabar tiesiog kažkaip neturiu jėgų, vakare būnu per daug pavargus, kad dar ryžčiausi vargti lovoj su knyga. Tai va. Dėl to esu Lost. Visame kame – ir lost in translation, ir lost, nes nežinau, ką daryti, ar čia mesti tą knygą (nors ir kaip nenoriu pripažinti, kad man sunku dabar ją skaityt) ar bandyti kankinti toliau ir skaityti visą lapkritį, nes taip ir bus, jei nepadėsiu į šoną. Vis kyla ryžtas griebt ir perskaityt, bet kai pažiūriu, kad įveikta tik penkiasdešimt iš trijų šimtų – vėl nusvyra rankos 😦 Žodžiu, visiškai lost.

|lost|

Valymas

Aš nežinau, ką jūs veikiate savaitgaliais.

Mane beveik kiekvieną šeštadienį galima sutikti vaikščiojančią pagrindine miesto gatve arba būnu pagrindinėje miesto aikštėje, kur perku gėles (ankstyvąją vasarą- glėbius bijūnų, o dabar – ilgas gladiolių ietis). Ir tada, jau žinoma, būtinai užeinu į knygyną.

Pardavėjas Håkan paklausia, kaip man patiko paskutinė skaityta knyga, ir pasiteisina, kodėl ji keliomis dienomis pavėlavusi pagaliau vis dėlto atsidūrė knygyne.

Nežinau, ką jūs dažniausiai veikiate šeštadieniais, bet žinau, ką jūs VEIKSITE rytoj.

Ogi eisit į knygyną ir pirksit S.Oksanen “Valymą”. Nežinau, kaip man čia jus įtikinti, jog tai būtina padaryti.

Gal užhipnotizuoti kaip nors? Bandau surikiuoti argumentus, bet nelabai sekasi, nes aš vis dar afekto būsenoj turbūt.

Allide (lietuviškame vertime Alydė) tarsi ragana gyvena atsiskyrusi nuo žmonių, gamina medetkų tepalėlius, marinuoja daržoves, o kaimo berniokai į jos langus mėto žvyro saujas, ant durų užrašinėja skaudžius žodžius. Už ką?

Vienądien Aliide per musių apsėdėtą langą pamato sode gulinčią merginą Zarą, kurios netikėtas atsiradimas padarys taip, jog praeities vaiduokliai išlįs iš grindų plyšių, iš už slėptuvės sienoje, iš už sesers siuvinėto vestuvinio užtiesalo, iš beržų sula kažkada kvepėjusių standžiai supintų sesers kasų, iš senų uždraustų estiškų laikraščių, iš slaptų NKVD dokumentų, iš puodų, kuriuose verdamas muilas,  iš tąsaus sirupo buteliukų, iš kaustytų čekistų batų purvo ir pigiomis cigaretėmis prasmirdusių partinių aktyvistų odinių striukių.

Zara- trafficking auka, neiškentusi žiaurumo bėganti nuo savo antžmogiškų sąvadautojų.

Tiek Allide, tiek Zara jungia jų abiejų baisūs potyriai ir išgyvenimai. Nors ir abi labai nepatiklios, nors abiems joms diriguoja jų baimės, jos sugeba suprasti vieną kitą ir atrasti, jog jas riša daug daugiau nei patirta baisi prievarta.

Švedijoje vieno tyrimo metu buvo analizuojami istorijos vadovėliai. Keturiuose analizuotuose vadovėliuose buvo paminėti 930 vyrai ir… 62 moterys. Taigi, oficialiojoje istorijoje moterų beveik nėra, bet S.Oksanen būtent ir nukreipia savo žvilgsnį į moteris, kurių vardai neminimi, bet be kurių tie vyrai vadovėliuose nebūtų atsidūrę.

Ką tai reiškia būti miško brolio žmona? Ką tai reiškia būti jo dukra? Kai vyrai sugalvoja kariauti, kai vieni jų ant pečių užsimeta šautuvus ir išeina į mišką, kiti pasiima tokius pačius šautuvus ir eina pirmųjų gaudyti, ką tada daro moterys?

S.Oksanen viename interviu (Bernardinuose) sako

Vykstant karui, moterys yra priverstos prisiimti pasyviosios pusės vaidmenį. Tarkime, jos negali turėti ginklų. Tai kelia nuostabą. Sunku suvokti, kodėl moterims neleidžiama apsiginti pačioms. Esmė – manymas, kad, neturėdamos ginklų, jos liks už mūšio ribų ir taip bus apsaugotos. Tačiau realybėje šis faktas reiškia tik tai, jog jos negali apsiginti pačios. Ir vis dėlto manau, kad moterų rezistencinis judėjimas buvo labai aktyvus ir maištingas.

Oksanen brutaliai nagrinėja seksualinę prievartą prieš moteris, ji daugiau pasako nei nutyli, todėl “Valymas” yra juodas tamsus romanas. Kokia egzistencija laukia moters patyrusios seksualinės traumos pažeminimą? Bet knygos herojė Aliide nėra vien auka. Autorė sukūrė tikrai gilų, komplikuotą, nevienareikšmį ir neplokščią moters portretą, kur moteris nėra nei ragana, nei šventoji.

S.Oksanen

Detalių gausa estiško kaimo gyvenimo aprašymuose kelia nuostabą: tie visi gražūs, kone ritualiniai darbai stipriai kontrastuoja su okupacininkų tradicijomis. Pavyzdžiui, Aliide labai bijo, kad jos tėvų sodyba atiteks rusams ir tada ten grindys bus nuklotos saulėgrąžų lukštais, kurie traškės po kojomis kaip tarakonai.

Būtinai skaitykite.

Ne vien todėl, kad kalba kone degina, ne vien todėl, kad autorė sugeba sukurti tamsią įtampą, ne vien todėl, kad S.Oksanen pasakojimas yra stiprus ir brandus, ne vien todėl, kad kritikai jau dabar ją siūlo nominuoti Nobelio premijai, ne vien todėl, kad ji atidengia moteriškąją perspektyvą, bet dar ir todėl, kad daug dalykų jos romane pažinsite iš savo ir savo močiučių bei senelių gyvenimo.

Ir lenkiu galvą prieš Versus Aureus už drąsą išeisti jaunos (!) suomių (!) feministės (!) knygą. Todėl iš visos širdies noriu, kad knyga būtų labai perkama.

Užsukit rytoj į knygyną :palepinkit save stipria ir pulsuojančia proza.

K.Ž.G

The History of Love

Tikrai ne veltui net neskaičiusi knygos, aš nupirkau net keturis šios knygos egzempliorius. Du padovanojau draugėms, viena sau, o dar vieną užsakiau per klaidą, bet, kai tokia knyga, tai tikrai su malonumu kažkam padovanosiu, nes tai nuostabi knyga. Giedre, ačiū už nuostabų atradimą ir superinį, užburiantį postą, kuris paveikia taip, kad norisi namuose turėti visą lentyną šitos knygos. Tikrai.

Man labai patiko J.S.Foer knygos, o jo žmonos N.Krauss knygos… Na, tiesiog jaučias, kad tie žmonės gyvena kartu, man knygos stulius pasirodė labai panašus, o kadangi man tas stilius labai patiko, tai aš tik kaifavau skaitydama, mėgavausi. Ir noriu dar dar. Ir vakar bala žino, kada nuėjau miegoti, nes kaip Giedrė sakė, buvo tiesiog neįmanoma neskaityti iki galo, tai tik skaičiau, skaičiau, o perskaičiusi norėjau iš karto pulti ir rašyti postą, tik kažkaip prisiverčiau įjungti savo sveiko proto mygtuką ir eiti miegoti. 🙂

Tikrai pritariu visiems pagiriamiesiems žodžiams ant viršelio: Mervelous, Astonishing, Ingeniuos!

|nuostabu|

Mano knygų šimtas (40): Daktaras Živago

Tokią knygą skaičiau
Toks leidimas dabar

Daktaras Živago. Skaitėm mokykloj, rašėm rašinį. Spėkit, ar atsimenu, apie ką buvo knyga. Bet atsimenu, kad labai patiko. Ir kad rašinys išėjo neblogas. Ir žinot, tikriausiai darysiu šitai knygai kada nors išimtį ir skaitysiu antrą kartą. Na, bent jau filmą tai tikrai stengsiuos pažiūrėt. Tikriausiai ne tą senąjį, pastatytą 1965 m., bet naująjį –2002 m. Trumpą apžvalgą apie knygą galit paskaityt bernardinuose.

Tik niekaip nesuprantu, kodėl daktaras iš ŽivagO pavirto į ŽivagA? Čia tipo pavardę sulietuvino, ar ką?

Kaip gyvena kitos Booker’io knygos

Atrodo, kad kol nebuvo paskelbtas laimėtojas, populiariausia buvo visai kita knyga. Net ne iš shotlist. The Slap by Christos Tsiolkas. Knygoje, jei kas nesidomėjote, pasakojama apie tai, kaip suaugęs žmogus, svečias, dalyvaujantis piknike, sudavė trimečiam vaikui, kuris buvo ne jo. Vaikas ne jo. Knygos pasakojimas – aštuonių kitų svečių akimis. Na, man tikrai įdomu, kas ten atsitiko ir kaip viskas atrodė – įrašykim knygą į sąrašą.

Andre Breedt, Nielsen BookScan analitikas mano, kad šiais metais Booker’io komisija parinko daugiau knygų, kurios turi didesnę galimybę būti komerciškai sėkmingos, o tai akivaizdžiai jaučiasi knygų pardavimuose, nes palyginti su ankstesniais metais (2009) Booker longlist knygų pardavimai didesni net 47%, o palyginti su 2008 m. net 246%. Tikiuosi, kad tai geras ženklas, t.y. parinktos knygos, kurios nenusileidžia kokybe, bet kartu ir yra prieinamesnės/ priimtinesnės/suprantamesnės ne tik literatūros išrinktiesiems ir snobams. O gal čia žmonės pradėjo daugiau skaityti? 😉

Taigi, toks yra penketukas populiariausių knygų iš longlist Booker 2010.

Booker 2010 total UK sales- top 5

  • The Slap – 33,471
  • The Thousand Autumns of Jacob De Zoet – 31,499
  • Trespass – 15,472
  • The Long Song – 14,486
  • Parrot and Olivier in America – 5,314
  • Source: Nielsen BookScan

Jei įdomu, tai čia yra LiteraryMinded autorės įspūdžiai apie knygą ir interviu su autorium. Jei kam įdomu, tai dabar jau aš žiauriai užsinorėjau šitą knygą perskaityti. Kai man taip užeina, sakau tokią mantrą (panorėsi ir praeis, panorėsi ir praeis, panorėsi ir praeis x 1,000 kartų) – žiūrėsim, ar padės 🙂

|augink atsakingai|

Neleisk man išeiti – K.Ishiguro

Žiurkė L yra itraukusi šitą knygą į savo šimtuką

Vakar pabandžiau manajam K. perpasakoti ką tik perskaitytą K.Ishiguro knygą “Never Let Me Go” (liet. “Neleisk man išeiti” Alma littera, 2006 m), bet nieko doro neišėjo.

Kai pradėjau pasakoti, atrodė, jog kalbu apie prastą mokslinę fantastiką su eridanišku viršeliu.

Turbūt net nevertėjo bandyti, nes įtariu, jog perduoti ishiguriškąjį pasakojimą yra neįmanoma, todėl tik pasakysiu, jog knyga apie Kathy, Ruth ir Tommy- moksleivius, kurie nuo pat mažų dienų auga Hailsham internatinėje mokykloje.

Bet kodėl niekas iš ten augančių vaikų niekada nekalba apie savo tėvus? Kodėl Kathy būdama 28erių niekada nesvajoja apie ateitį, o preciziškai prisimena visas mažutes detales ir savo praeities? Kodėl Kathy galvoja apie rabarbarų lysves Hailshame, kodėl ji prisimena pasikeitusi mokytojos balso tembra per vieną pamoką, bet negalvoja apie darbą, šeimos kūrimą, keliones, senatvę? Kodėl ten augantys vaikai lyg Kafkos romanų herojai vietoj pavardžių teturi tik vieną raidę?

Knyga , sakyčiau, labai sugestyvi, bet tas įtaigumas nėra tamsus ir juodas, o atvirkščiai, šviesiai nostalgiškas, elegiškas, išblukęs lyg senos spalvotos nuotraukos. Kalba yra  išlukštenta, tiksli ir elegantiška.

Ir nors iš pirmo žvilgsnio “Neleisk man išeiti” ir jau diskutuoti K.Ishiguro “Dienos likučiai” nagrinėja labai skirtingas temas, šiek tik pagalvojusi radau daug sąlyčio taškų.

Tiek “Neleisk man išeiti” vaikai, tiek liokajus Stevens iš “Dienos likučių” be mažiausio pasipriešinimo susitaiko su jiems primestu gyvenimu ir jame paskirta vieta. Jie laikosi kitų žmonių nubrėžtuose socialiniuose rėmuose ir gyvena įsiurbti savo miniatiūriniame pasaulėlyje, kur net nekyla minčių atsiriboti nuo jiems prisakytos tvarkos.

Būtent tas aveliškas susitaikymas man ir kėlė didžiausią siaubą. “Nu kodėl jie nieko nedaro? Kodėl jie taip ramiai viską priima?”

Bet po to pagalvojau, jog nuo to nei aš , nei kas kitas negali atsižegnoti.  Ar mes, nors ir neužaugę Hailshame, esame laisvi? Ar gyvename tuos gyvenimus, kurių tikrai trokštame? O gal tiesiog gyvename tose vėžėse, kurias mums nubrėžė mūsų visuomenė ir socialinė padėtis?

K.Ishiguro labai gražiai, be jokių moralų, be fundamentalistiškos retorikos nušviečia mokslinę ir visuomeninę dilemą. Pasakojimą į priekį stumia gražūs veikėjų paveikslai, protingai išlaikytas palaipsnis paslapties atsleidimas  ir jausmas, jog kažką labai gražaus ir nekalto jau praradome.

Kadras iš filmo

Švedijoje (jau išgirto) filmo “Never Let Me Go” premjera bus ateinančių metų kovo mėnesį, o kada Lietuvoje, dar nenuspręsta. Bet pažiūrėjusi anonsą nenusivyliau- tas elegiškas jausmas, persmeplkęs kiekvieną K.Ishiguro raidę, jautęsi ir filmo anonse(kuris atskleidžia gana daug, tad jei greitu laiku skaitysit knygą, palaukit gal dar su tuo anonsu. Nors ne pačioje fabuloje esmė)

K.Ž.G

Paskutinė mergina

Lietuviškai

Kartais tos bibliotekinės knygos visai nieko – imi ir labai greitai perskaitai, nes laikyti ilgiau tiesiog nebepatogu prieš geras bibliotekininkes. Šį kartą jau galvojau, kad nešiu neperskaitytą, bet, susiėmiau ir greitai perskaičiau. Ir nenusivyliau. Na, nebuvo šedevras, bet tikrai įdomu buvo paskaityti, nes visas veiksmas vyksta Lietuvoje, o knygos autorius Stephan Collishaw tikrai apie Lietuvos istoriją žino daugiau nei kuris kitas užsienietis rašytojas, paminėjęs Lietuvą savo knygose.

Kai pradėjau skaityti iš pradžių niekaip negalėjau perlaužti savo įsivaizdavimo, kad pagrindinis knygos veikėjas užsienietis, tikriausiai, dėl to, kad knygos autorius nelietuvis. Bet po truputį pradėjau knygą skaityti lietuviškomis akimis.

Autorius

Knygą sudaro trys dalys, pavadintos moteriškais vardais: Jolanta, Svetlana ir Rachelė. O pasakoja vyriškis. Gabalais papasakoja savo gyvenimą – prieš karą, trumpai – sovietmetis, paskui – ankstyva nepriklausomybė. Svarbiausias gyvenimo etapas – prieškaris, karas, kurio įvykiai, sprendimai įtakoja visą toliau būsimą gyvenimą – uždrimba baisia, nepakeliama našta. Viena gyvenimo akimirka – neištiestos rankos – sugriauna visą likusį gyvenimą. Baimė ištiesti rankas.

Angliškas viršelis man labiau

Knyga skaitėsi lengvai, gal vietomis tapdavo nuobodoka, bet vis tiek labai norėjosi sužinoti, kas gi ten įvyks. Visur daug daug Vilniaus – prieškario, o paskui nepriklausomybės, su vis dar apšnerkšta Šv. Stepono gatve ir kitomis gatvėmis, su getais, su skverais, kurie, kaip taikliai pastebėjo autorius, iš tikro yra miesto žaizdos, kur kažkas stovėjo, bet buvo sunaikinta, nušluota. O Vilnius ir istorija autoriui gerai pažįstama dėl to, kad čia praleista daug laiko, dėl ko gi daugiau čia būsi, jei ne dėl (tradiciškai) meilės lietuvaitei.

Interviu su autorium apie jį ir kita jo knygą Amber, galite paskaityti čia.

Kelias

Galiu sakyti, kad morališkai jau buvau paruošta šitai knygai, todėl nesąmoningai, o gal ir sąmoningai galvoje buvo įjungtas neįsijautimo mygtukas. Kad nereiktų bijoti šaltų savo kojų, šlepsenimo ar žingsnių, ar tolumoje rūkstančių dūmų. Tikriausiai visiškai stengiuosi išvengti susidūrimo su tokiomis apokaliptinėmis nuotaikomis ir mintimis, nes jos iš tikro yra siaubingai baisios. Todėl net nenoriu per daug apie jas galvoti. Tikrai. Aš net bijau tokių rašytojų fantazijų, nes pasaulyje ir taip užtektinai yra baisumų, visai šalia mūsų, ir man visai nesinori dar baisiau. Va, dėl to ir buvo įjungtas tas mygtukas. Tikriausiai sąmoningai?…

Skaitydama visą laiką galvojau: what would I do what would I do what would I do. Nes nežinau,  tikrai nežinau, ką aš daryčiau tokiose ribinėse situacijose. Ir nors šiaip esu optimistė, tikriausiai mano optimizmas kabinasi už minties, kad vis tiek bus geriau, čia tik laikinas blogumas. O knygoje… Na, visą laiką baisu, blogai, pilka, šalta, alkana, klaiku matyti savo vystanį vaiką, galvoti, kaip reiktų jį nužudyti savo rankom, kad jam netektų patikrti dar didesnių kančių, nei dabar. Ir nėra jokio laikmačio, bausmės atlikimo laiko (kaip, pvz., pas Solženicyną), kad galėtum pasakyti, kad dabar reikia pakentėti, nes rytoj, už metų viskas baigsis, užaugs žolė, pražys medžiai, nebebus tos klaikios pelenų spalvos ir kvapo, ir mes atsitiesim, viską pradėsim iš naujo, laikykimės tos minties.

What would I do? What would you do?

‘pilka’

Ilgesio kojos

Ach, tos lietuviškos knygos… Na, gerai, pabandysiu papasakot, kas čia mano galvoj sukas, nors ir labai sunku.

Su šita knygute susipažinau Tyto Albos pristatyme, apie kurį rašiau čia. Knyga apie emigrantus, dabar gi nereta tema, ar ne? Skirtumas tik toks, kad ta emigracija kiek kitokia – ne į Airiją, Angliją, Ispaniją ar Amerikę – į Prancuziją gi lietuviai važiuoja rečiau, na, bent jau man taip atrodo. Skaičiau, skaičiau ir, žinai, labai sunkiai man statėsi filmas šios knygos (na, taip paprastai būna, kai skaitau – statau filmą, piešiu veikėjus, įsivaizduoju aplinką). Vis po akim maišėsi prancūziška Ežio elegancija, atrodė, kad vietomis filmas filmuojamas ant tos pačios ežio juostos, o žiūrint, tai vienas iššoka, tai kitas filmas, taip ir makalavosi man normalių vaizdų nesudarydamas.

Mintis kartais pabėgdavo nuo knygos, ne taip, kaip skaitant Radvilavičiūtę, bet, nieko ir nesakau labai, nes visgi čia “naujas vardas”, pirmas bandymas, bet vis tiek kerta tas minties pametimas. O ir negaliu sakyti, kad bendrą knygos vaizda pagavau – gal dėl to tas filmas ir nesistatė? Nežinau. Bet šiaip negaliu ir sakyti, kad visai nepatrauklu. Na, pagrindinė veikėja visus užburia savo raudonais plaukais, tai spėkit, ar manęs neužbūrė. Ir jaučiu kažkokią traukiančią srovę į tą knygą, personažą, bet kažkas man neišbaigta, neina man iki galo suprasti, biškį kankinausi, taip sakant. Gal dėl to, kad maišosi tas lietuviškumas, kuris lietuviškose knygose užknisa ir tas nebelietuviškumas, kuris neužknisa, net nežinau, gal reikia dar pavirškinti? O gal per daug personažų užgriebta šioms novelėms (Inesa, Eliotas, Berenikė, vaikai) ir dėl to nespėjo išsiplėtoti, kad man lengvai praslystų? Ir dar ta mintis vis persekiojo – tai ji čia apie save rašo ar ne apie save 🙂 (vajei, koks nenuorama smalsumas: ir apie save ir ne apie save).
Autorė

Yra ir labai įdomių, įdomiai išjaustų vietų ir visai ne tų, kur citatomis knyga pristatoma ant viršelio ir visur kitur. Ten taip skaudžiai pasijunta tos ilgos ilgesio kojos, tas priklausymas niekur arba nepriklausymas visur.

Žinai, ką? Tegul keliauja rytoj knyga pas emigrantę Giedrę, tegul ji pamatuoja tas kojas ir įvertina.

knygos ištraukos

|kojos be ilgesio|

Mano knygų 100 (39): tas keistas nutikimas

šuniui naktį. Knyga apie berniuką autistą. Buvo įdomu skaityti apie kitokį žmogeliuką, kitaip suprantantį pasaulį, bandantį jį prisijaukinti, atrasti savo vietą. Tiesiogine prasme “sirgau” už Kristoferį, kad jis išdrįstų, nebijotų, kad pasiryžtų, kad jam pasisektų. Paskolinau knygą mamai, kurios sūneliui pripažino autizmą. Kad būtų drąsiau, kad būtų lengviau suprasti savo vaiką, tai,  kas dedasi jo galvelėj. Kad nebūtų taip baisu. Na, ir, aišku, vėl mane žavėjo berniuko gabumai matematikai 🙂 Daugiau apie knygą čia. Lentynoje manęs laukia kita M. Haddon knyga.

|***|

Raudonoji Azalija

Tarybinė Vong, Kosmoso Užkariautojas – gal norėtum panašaus vardo savo vaikui? Seniai skaitei ar žiūrėjai sEUbą? Tai šita knyga tam, kad nepamirštum, kaip gerai gyveni. Iš tiesų. Knyga apie Kinijos kultūrinę revoliuciją (1966-1976 m.), kurios paskirtis buvo išrauti visus kapitalizmo daigus kinams iš galvos. Kaip jau rovė, tai rovė, su visomis galvomis. Net nežinau, su kuo tą dešimt metų užtrukusią katastrofą palygint. Tai buvo bandymas surėmint visus į vienodus rėmus, o jei kokia kūno dalis netilpdavo, tai Partija nuspręsdavo nukirsti, sunaikinti. O netilpti galėjo galva, koja, žmogaus savigarba, individualumas, siela…

Įsivaizduok, partija nusprendė, kad šeimoje turi būti vienas valstietis, taigi vieną tavo vaiką išveža nežinia kur į kaimą, kur jis dirba nederlingas bevaises žemes, net tų pačių valstiečių neišmaitinančias, kur moterys tempo sunkiausius krovinius už pagyrimą, kad atsiduoda liaudžiai ir Mao.

Mao

Pasaulis, kur propaganda taip išplovus smegenis, kad vaikas nori įduoti tėvą už antipartines idėjas, kur platesnio požiūrio mokytojas apšaukiamas liaudies priešu, kur neegzistuoja meilė, už ją baudžiama mirties bausme, kur tokia žiauri vienatvė, kad net verskmą užspaudžia kažkur gerklėj, kur homo homini lupus est  [Plautus] (žmogus žmogui – vilkas). Ne, kur tau vilkas, per gerai, per minkšta ir per šilta, per švelnu.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, kad Kultūrinei revoliucijai pasibaigus (kai Mao mirė), Partija pripažino, kad tai buvo Mao klaida (nustekeno ūkį, žmonės tapo neraštingi (tiksliau, visa karta tapo neraštinga), buvo nužudyta šimtai tūkstančių žmonių, tūkstančiai nusižudė nepakėlę spaudimo), bet dėl to nereikia nuvertinti Mao ankstesniųjų darbų… Kažkoks nukvakęs diedas (kai prasidėjo ta revoliucija jam buvo virš septyniasdešimt), sugalvojo kažkokią nesąmonę ir milijonai žmonių dešimt metų tuo gyveno!!! Studijuodami Mao veikalus, skanduodami Mao žodžius, dainuodami Mao citatų dainas. Net Godo laukimas atrodo prasmingesnis, nei tai, kas tuo metu vyko Kinijoj. Kaip taip pasauly atsitinka, kad nukvakęs protas visiškai užstoja sveiką?

Žvilgsnis į komunistinį rytojų

Knygos kalba visai paprasta, jokių išvinguriavimų, daugiasluoksnių palyginimų, poteksčių. Bet tikriausiai kitaip ir negali būti, nes viskas aplinkui tuo metu buvo taip pilka, užgniaužta, sustingę, uniformuota.

Taip norisi tikėti, kad žmonija pasimoko iš savo klaidų.

|hieroglifas|