Paskutinėmis dienomis vos paskaitau, nes didelę dalį laisvo laiko praleidžiu duomenų bazėse ieškodama giminaičių, seniai seniai išvykusių į Ameriką.
Ir radau!
Jausmas neapsakomas, kai gyventojų surašymo sąrašuose randi savo giminaičio pavardę, jo žmonos vardą, jų vaikus, mirties datas ir vietas.
Tas, kuris nepatenkintas burba, jog internetas ir kompiuteris trukdo žmonėms bendrauti turėtų patylėti. Mano šeimos istorija keliais mygtukų paspaudimais ateina pas mane, į mano namus, mano kambarį. Ir visi tie pro-giminačiai tarsi atsisėda į manąją sofą ir pasakoja man iš kur aš esu. Ir kodėl esu čia, o ne kitur.
Daugelis mano mėgstamiausių knygų yra būtent šeimos istorijos. Pati pačiausia man G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės”.
Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jegu jūra bent grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau. /John Donne/
Ir angliškai: “No man is an island, entire of itself; every man is a piece of the continent, a part of the main. If a clod be washed away by the sea, Europe is the less, as well as if a promontory were, as well as if a manor of thy friend’s or of thine own were: any man’s death diminishes me, because I am involved in mankind, and therefore never send to know for whom the bell tolls; it tolls for thee.”
Pirmasis leidimas
Taip prasideda Ernesto Hemingvėjaus “Kam skambina varpai”. Pastebėjau, kad kažkaip iš senų laikų žinomų autorių vardų sulietuvinimas toks įprastas, kad net pačiai originalo kalba keista rašyti, bet va, tų, su kuriais jau vėliau susipažinau, sulietuvinimas žiauriai erzina. Kažin ko, taip yra? Na, bet atgal prie Hemingway.
Kai skaičiau šitą knygą, ji man labai labai patiko, o skaičiau jau tikrai seniai, mokykliniais laikais. Jei gerai atsimenu, knygoje aprašoma viena diena todėl daug kas skundžiasi, kad nuobodu, bet man tikrai patiko. Dabar norėčiau paskaityti kokią nors Hemingway originalo kalba. Gal reikės paskaityt apie senį, prisimint, ar iš tikrųjų man taip patiko, kad traukčiau į savo šimtą, juk tiek apie jį pridiskutavom.
Kai Giedrė vakar parašė apie Nobelį, prisiminiau, kad ir Man Booker jau turėtų būti pajudėjęs į priekį. Jau paskelbtas shortlist. Pažiūrėkim, kas gi ten:
Jei prisimenat, siūliau rinkti gražiausią viršelį 🙂 Tai kol kas mano išrinktasis pateko į shortlist 🙂 (Room) Pasirodo šiais metais agentūra VBS nepataikė ir jos favoritas nepateko net į shortlist 😛 Tai dabar lauksim, po maždaug mėnesiuko bus ir naujas turtingas rašytojas 🙂
Na, negaliu aš nepirkti knygų. Man knygų nepirkimas kaip dieta – ilgiausiai galiu laikytis pusę dienos :). Ir kuo labiau laikausi, tuo daugiau valgau/perku 🙂
Per savaitę paštu gavau dvi knygas. Ne iš Amazonės! Dabar naudojuosi kitu geru puslapiu http://www.bookdepository.co.uk/ į Lietuvą ir visur kitur siunčiančius nemokamai! Nutariau išbandyt ir suveikė. Knygų kainos gal ir aukštesnės nei Amazonėj, bet kai sudedi visus kaštus, tai gaunasi pigiau, nes kai jau UK Amazonė už dviejų knygų supakavimą ir siuntimą užsiprašo 8 svarų, nu, laba diena, net man noras atšoksta. Gaunas pigiau ir už Amazon.de. Kai rinkausi knygas, tai kartu žiūrėjau ir Amazonės puslapį, ten žiūrėjau knygų vertinimus ir komentarus, kurių bookdepository man trūksta.
Taigi užsakiau dvi knygas. Iš pradžių gavau vieną ir truputį susinervinau, kur mano antroji knyga. Parašiau užklausimą ir kitą dieną gavau atsakymą, kad, kadangi knygas gauna iš skirtingų tiekėjų, tai laikosi politikos knygas siųsti kuo greičiau, kai tik jas gauna. Visai gerai – malonumas du kartus. Man labai patiko, kad knygų, priešingai nei iš Amazonės, nereikėjo eiti pasiimti į paštą, jas įmetė į mano pašto dėžutė (aišku, ji turi būti tokia, iš kurios nevagia). Ir įmetė du kartus 🙂 Pirmą kartą (po savaitės nuo užsakymo):
Taip taip, neiškenčiau neturėti Giedrės išgirtos knygos.
Šiandien atėjo Ericos Jong knyga Seducing the Demon!!! Negaliu įdėt nuotraukos, nes fotoaparatas išsikrovė :(. Na, žodžiu, esu labai apsipatenkinus ir labai rekomenduoju. Puslapyje dar gali pamatyti, ką žmonės šiuo metu iš puslapio perka – labai įdomu ir atrodo taip.
Pradėjau traukti knygas iš didelės per vasarą susikaupusios krūvos. Labai jau mane dabar traukia skaityti visokių premijų laimėtojus, arba tų premijų short/longlistų autorius. Šį kartą su savim visur tampiausi Aravind Adiga The White Tiger. Knyga laimėjo Man Booker 2008 m. Aravind Adiga buvo ketvirtasis autorius, kuris premiją laimėjo su savo debiutiniu romanu, be to, antras pagal jaunumą (laimėjo būdamas 33 m.).
Knyga apie Indiją – vieną iš milijardo Indijos veidų. Na, nelabai ten pamatysite vaizdų iš Indiškų filmų anei išgirsite dainų (kaip tik prisimenu, kaip su pussesere Alytuje ėjau į tokį baisiai ilgą filmą pavadinimu Vandenynas ir ten dainavo tokią juokingą dainelę “Džimi, džimi, ača ača” (gal kas irgi matėt?) 😀 ), tikrai nenušvisite, niekas ten nenušvinta. Kažkas į tą pusę butų filmas Lūšnynų milionierius, nes knygoj apie tas lūšnas, apie kastas, apie šeimos įtaką, apie tą apie žmogų besisukančią aplinką, kurioje gyvena didžioji dauguma neturtingųjų indų. Ar įmanoma iš tos aplinkos išsiveržti? Knygoje – įmanoma, bet ar pateisinsi tokias priemones?
Knyga išverta į lietuvių kalbą. Neskaičiau, vertimo negaliu pakomentuoti.
Kaip sako pats autorius, knyga yra apie laisvę ir veržimąsi į tą laisvę. Labai įdomūs pamąstymai, kodėl žmonėms Indijoje taip sunku iš “Tamsiosios” Indijos pereiti į “Šviesiosios” Indijos pusę, kas yra tie didieji Indijos stabdžiai. Daug realybės – apie tikrąjį didžiausios pasaulio demokratijos veidą (kartais jis baisesnis nei diktatūros), korupciją, teisingumą – visiems kitokį, beviltiškumą, kastas (“To sum up – in the old days there were one thousand castes and destinies in India. These days, there are just two castes: Men with Big Bellies, and Men with Small Bellies. And only two destinies: eat – pr get eaten up.”).
Visą šitą istoriją pasakoja Balram savo laiškuose Kinijos premjerui, kuris, kaip sužinome atvažiuoja į Indiją sužinoti, kodėl šioj šalyje žmonės tokie verslūs. Balram pasakoja savo gyevnimą nuo skurdžios vaikystės iki šių dienų, kai jis yra turtingas verslininkas. Kaip gi taip atsitiko? Kaip jam pavyko išsiveržti iš Rooser Coop – narvo, kuriame gyvena didžioji dalis indų?
Aš iki šiol virškinu šitą knygą. Perskaičiau lengvai ir knyga traukė, daug visko sužinojau, bet kai pagalvoju, ar man labai patiko? Na, tikrai ne Ramus chaosas, ne, bet ir geriau nei vidutinė. Jei vertint skaičiukais, tai padėčiau knygą į lentyną, kur surikiuotos gavusios nuo 3,5 iki 4 iš 5. Mums tikriausiai apskritai gal sunku suvokti šios knygos vertę, nes mes ne anglai, ir mums Indija kitokia nei anglams, mums sunku suprasti, kad (kaip įtariu) knyga yra naujoviška, kai viduriniosios klasės atstovas (Adiga) rašo ne apie savo patirtį, kas būtų šiaip įprasta indų autoriams, o apie tuos, kurie už knygų ribos (nes papraščiausiai neraštingi), kurie nei patys apie save, nei kas kitas apie juos tuos romanus rašo.
Aravind Adiga
Ištrauka iš knygos – jos stiliui paragauti.
Now, I no longer watch Hindi films – on principle – but back in the days when I used to, just before the movie got started, either the number 786 would flash against the black screen – the Muslims think this is a magic number that represents their god – or else you would see the picture of a woman in a white sari with gold sovereigns dripping down to her feet, which is the goddess Lakhshmi, of the Hindus.
It is an ancient and veneratedcustom of people in my country to start a story by praying to a Higher Power. I guess, Your Excellency, that I too should start off by kissing some god’s arse.
Which god’s arse, though? There are so many choices.
See the Muslims have one god. The Christians have three gods. And we Hindus have 36,000,000 gods.
Making a grand total of 36,000,004 divine arses for me to choose from.
Now there are some, and I don’t just mean Communists like you, but thinking men of all political parties, who think that not many of these gods actually exist.
Some believe that none of them exist. There’s just us and an ocean of darkness around us. I’m no philosopher or poet, how would I know the truth? It’s true that all these gods seem to do awfully little work – much like our politicians – and yet keep winning re-election to their golden thrones in heaven, year after year.
Jaučiuosi sugniuždyta. Šiandien svečiuose pas draugę pamačiau knygą. Net neįsivaizdavau, kad ji išleista lietuviškai. Sugebu pasiklysti net nedideliame lietuviškame knygyne – nors žiūriu išpūtusi akis, bet nesugaudau net tu “nedaug” lietuviškai išleidžiamų knygų. Ech, ką kalbėti apie visą likusį pasaulį – tiesiog neaprėpiama ir neįmanoma.
O ta knyga tai mūsų bloge ne kartą jau minėta Zadie Smith On Beauty. Atsimenu, kai skaičiau, vis galvojau, kaip dabar man išsiversti tą pavadinimą, jis toks, na, neverčiamas. O Alma Littera išvertė kaip Paklydimus (ištrauka iš knygos čia). Na, bandė taikyti į knygos esmę, bet ar pataikė? Pataikė taip, kad knyga, skaičiusiam anglišką ar kitą kokį variantą tampa neatpažįstama: pamačiau, kad Zadie Smith, tai puoliau vartyti ir ieškoti originalaus pavadinimo, kad susigaudyčiau. Toks tad vertimas. Kaip tau jis? Na, ir knygos aprašymas toks, kad niekada nesusigundyčiau skaityti.
Atsimenat mokyklines ekskursijas barškančiu autobusu, kai iš kuprinių traukdavom į sviestinį popierių (kuris nuo riebalų pasidarydavo permatomas) įvyniotus sumuštininus? Pamenat, kaip autobusui sustojus kas nors būtinai džiugu baldu šūktelėdavo: “Berniukai į kairę, mergaitės į dešinę”?
O ką daryti, kai tu esi ir berniukas ir mergaitė?
Kas tu, jei tavo seneliai ne tik trečios eiles giminaičiai, bet dar ir brolis ir sesuo?
Ką tu įsimylėsi, jei esi auklėta kaip mergaitė, nors biologiškai esi vyras?
Kas, jei tu esi Hermio ir Afroditės vaikas?
J.Eugenides knyga “Middlesex” yra apie tai, bet ir apie daug daugiau nei tai. “Middlesex” tai epiškas pasakojimas apie genų kelionę per keletą giminės kartų,marga šeimos kronika (primananti ir S.Rushdie ir Z.Zatelli “Grįžtantys su vilkų šviesa”, ir G.G.Marquez “Šimtas metų vienatės”), apipinta daugybe sodrių detalių, su šiek tiek komišku atspalviu.
Knyga apie virsmą.
Apie Calliopes virsmą iš moters į vyrą, apie jos virsmą iš vaiko į suaugusį.
Apie giminės gyvenimo pasikeitimą emigracijoje. Apie tai, kaip graikiškasis paveldas tirpsta, lydosi Amerikoje.
Apie tai, kaip Calliopės tėtis nepažadėjo perdažyti bažnyčios, apie tai, kaip jos mama neištekėjo už kunigo, kuris mosuodamas jos rankinuku demonstruodavo, kaip reikia reikia mojuoti smilkalais per apeigas.
Apie emigrantų pastangas sukurti geresnį gyvenimą savo vaikams, apie turkų invaziją, apie alyvmedžius ir baklavą, apie graikiškus mitus ir vakarietišką gyvenimą, apie paaugliškas ir suaugusiškas savo identiteto paieškas.
J.Eugenides už “Middlesex” 2002aisiais gavo Pulitzerio premiją, tad ne vien aš ir ne vien žiurkė L esame pakerėtos.
Knyga yra išleista ir lietuviškai, bet aš skaičiau švedišką labai išgirtą vertimą, tad nelabai drįstu ką sakyti. Nors, antra vertus, ją vertė Jonas Čeponis, tai aš, ko gero, pasitikėčiau vertimu.
Kaip ir buvom žadėję, vėl dovanojam savo geriečiam blogiečiam knygą. Gail Sidonie Sobat Marijos knygą. Klausimas tokis: koks originalus knygos pavadinimas? Kur ieškoti atsakymo tikriausiai sakyti nereikia, o jei vis tiek nerastumėte, spėkite 🙂 Atsakymą, kaip visada, rašykite komentaruose (nusirašinėti griežtai nedraudžiama 🙂 ). Laimėtoją išrinksim trečiadienį.
Kai rašiau apie perskaitytą Silva Rerum, norėjau įdėti šitas nuotraukas, bet sustreikavo mano technika.
Kai knygos būna su aplankais (o man tai visai nepatinka, nes labai nepatogu skaityti, visada juos nulenkiu), tai visada iššniukštinėju, koks po jais yra viršelis. Kai nulenkiau Silvą, tai po aplanku esantis viršelis man kur kas labiau patiko, nei tikrasis viršelis, kuris taip pat yra ir ant paperback. Strėlė su brūkšniu simbolizuoja šeimos, apie kurią rašoma knygoje herbą – tą sužinojau tik paskaičius gabaliuką knygos. Beto, man labai patiko ta knygos dalis, kur būna atvertus kietą viršelį, nežinau, kaip vadinasi, gal specialistai pašnibždės. Toks raudonas, tikriausiai simbolizuoja kraują, o gal ir yra kokia mikroskopinė kraujo nuotrauka (silpnų nervų žmonėms žemiau nežiūreti 🙂 ). Labai gražu.
Ši knyga į mano rankas atkeliavo iš bibliotekos, susigundžiau, nes ant viršelio parašyta, kad 2006 m. Stef Penney laimėjo Costa Book Award. Kad knyga išleista Jotemos, pastebėjau tik pradėjusi skaityti, kai pradėjau pakibti ant keistų sakinių ir formuluočių, na, tokių, kai perskaitai sakinį ir nesupranti, ką čia norėjo pasakyti. Ilgai dar dvejojau , ar mest knygą į šalį, ar bandyt skaityt toliau, nusprendžiau pabandyt savo kantrybę. Gerai, kad tie kliuvę sakiniai pasitaikė tik knygos pradžioje, vėliau knyga susiskaitė visai lengvai, per daug neužkliūdama, išsskyrus tokią kvailybę – visi knygos herojų vardai sulietuvinti, t.y., kaip skaitomi, tai ir parašyti, išskyrus kažkodėl nuskriaustą poną Knoksą (Knox), kuris vietoj Nokso (taip skaitome, taip ir rašome), pavadintas Knoksu. Visą knygą teko mankštinti akis jas intensyviai vartant. Ir dar toks vienas herojus – ponas Veidas. Na, knygoje daug indėnų dalyvauja, tai kaip man dabar žinot ar čia Mr Face (VEidas indėnų draugas) ar čia tiesiog ponas VeIdas? Paprastai knygose žodžiai, kurie gali keisti reikšmę dėl kirčio vietos yra išspausdinami su kirčiu, o čia… Na, tokia priekaba buvo 🙂
O šiaip. Na, normali knyga. Nepasakyčiau, kad labai sužavėjo anei labai nuvylė. Tiesiog knyga 3/5. Truputis vesterno, truputis meilės, truputis pasišaudymo.
Knygos veiksmas vyksta XIX a. Kanadoje. Šiaurės žiema. Įvykdoma žmogžudystė ir dingsta ponios Ros sūnus. Norėdama surasti sūnų ir jį apginti, ponia Ros iškeliauja sekdama jo pėdsakais dar labiau į šiaurę jo ieškoti. Tais laikais moteriai keliauti vienai nevalia, o jau keliauti su vyru, kuris nėra tavo vyras – tuo labiau, bet ši drąsuolė iškeliauja, nes tiek daug reikia išnarplioti, sužinoti. Kelionė ilga ir žiauri, baisu net pagalvoti – akių kampučiuose užšąlančios ašaros, akinantis sniego baltumas, žiaurus šaltis. Brr. (Ir pas mus jau ruduo)
Bet šiaip knygoje man neužstrigo nė vienas personažas. Tokie kažkokie jie man nelabai gilūs (nors lyg ir yra bandymų gilinti), gal jų tiesiog per daug, arba tie, kurie knygoj gyvena per daug vienodo svarbumo, nė vienas nėra giliau išvystytas.
Autorė
Knygoje sužavėjo žmonių sugebėjimas skaityti aplinką – pėdsakus, pagal kuriuos gali surikiuoti įtariamuosius, rasti liudininkus, nusikaltėlius. Tiesiog, kai paskaitai apie tokius sugebėjimus, tai supranti, koks esi aklas miške, nieko nesuprantantis ir nematantis ir visai ne gamtos vaikas. Taigi, jei vaikystėj mėgai knygas apie indėnus, seklius, pėdsakus, gali paskaityti, tikriausiai nenusivilsi. Dabar pagalvojau, kad pati labai mėgau knygas apie indėnus, atsimeni, Harka, Vinetu ir taip toliau – visos suskaitytos.
Čia autorė pasakoja, kodėl pavadino knygą The Tenderness of Wolves. Pažiūrėjus šitą filmuką pagalvoju, kad vėl praradau labai daug knygos grožio per vertimą. Žodžiai išversti, o kalbos grožis tiesiog vėl neišverstas. Labai gaila.
Šiandien aptikau, kad jau yra paskelbtas ilgasis pretendentų laimėti Man Booker premiją 2010-aisiais sąrašas. Visada galvojau, kodėl tas prizas vadinasi Man, tai va, šiandien sužinojau, kad premiją remia Man Group plc. Va. Dabar žinau, jūs irgi 🙂 Taigi iš 138 knygų išrinktas toks tuzinas (o man jau galvą skauda, juk dabar esu sau prisakius jokių knygų nenorėti, bet vis tiek taip norisi, ypač po visokių longlist ir short list…):
Peter Carey Parrot and Olivier in America
Emma Donoghue Room
Helen Dunmore The Betrayal
Damon Galgut In a Strange Room
Howard Jacobson The Finkler Question
Andrea Levy The Long Song
Tom McCarthy C (taip, taip, C)
David Mitchell The Thousand Autumns of Jacob de Zoet
Lisa Moore February
Paul Murray Skippy Dies
Rose Tremain Trespass
Christos Tsiolkas The Slap
Alan Warner The Stars in the Bright Sky
Pastebėjot, kad net du kartus pavadinimuose minimas kambarys? Peter Carey Booker premiją yra laimėjęs du kartus. Vieną jo knygų – Oskaras ir Liusinda esu skaičius, bet man nepatiko. Trys autoriai – David Mitchell, Damon Galgut ir Rose Tremain jau buvo patekę į Booker hshortlist su kitomis savo knygomis, Howard Jacobson pabuvojo longlist’e.
Gal skaitėt kas nors kokią nors iš šių knygų? Pasigirkit. Ar patiko? Aš – nė vienos. Tiesa, agentūra VBS spėja, kad šiais metais gali laimėti David Mitchell, kurio knygą Cloud Atlas jau kelerius metus iš eilės man bruka Amazonė. O jei tu toks pat neskaitėlis, kaip ir aš, tai lendam į Man Booker puslapį ir išrenkam gražiausią viršelį – tokį, kuris priverstų perskaityti knygą jai net nebūnant longlist 🙂 Su paveiksliukais žiūrėkit čia.
Aš balsuoju už Emma Donoghue Room (čia autorė pasakoja apie savo knygą, kurią aš dabar baisiai noriu paskaityti) 🙂 O kiti viršeliai man visai negražūs, ypač to David Mitchell – tikriausiai dėl to aš niekaip ir nenusiperku jo knygų.
Rugsėjo 7 d. bus paskelbtas shortlist, o laimėtoją, gausiantį 50 tūkst. svarų sterlingų, sužinosime spalio 12 d. (jei nepramiegosim) :).
Man atrodo, kad knygą, kurią perskaičiau, priskirčiau prie knygų žiurkėms privalomos literatūros 🙂 Nes ta knyga apie knygomanus, knygų kolekcionierius, knygų manjakus. Mažutė knygelė storais vos ne kartoniniais lapais. Verti, verti, vis atrodo, kad praverteisulipusius lapus, o ne, nes lapai tokie stori. Apie jos siužetą beveik viskas parašyta knygos atvarte. Man net atrodo, kad kai viskas aprašyta atvarte, tas mažytis intriguojantis siužetas nėra svarbiausia, kas knygoje – tas siužetas toks rėmas, į kurį autorius surašė mintis apie knygas.
Atvartas: Mįslinga mirtis. Bluma Lenon, Kembridžo universiteto dėstytoja, tampa knygos auka, kai, įsigilinusi į Emily Dickinson eiles, pakliūva po automobilio ratais. Ją pavaduojantis dėstytojas netrukus gauna keistą banderolę – suniokotą, cemento skiediniu aplipusią knygą, Joseph Condrado romaną “Šešėlio linija”, atsiųstą iš tolimojo Urugvajaus. Ieškodamas sąsajų tarp kolegės mirties ir knygos, jis griebiasi vienintelės nuorodos. Bluma šią knygą buvo užrašiusi Karlosui, vienos nakties meilužiui, su kuriuo susipažino kongrese kitapus Atlanto. Gavęs kongreso dalyvių sąrašą, dėstytojas išvyksta į Urugvajų ieškoti mįslingojo Karloso. Pasirodo, kad Karlosas Braueris – užkietėjęs bibliofilas, surinkęs daugybę inkunabulų, neįkainojamų knygų, dėl kurių varžėsi daugelis kolekcionierių.
Vieno vakaro skaitymo knygelėj greit sužinosite, kas atsitiko Karloso knygoms (nes jos tikriausiai čia svarbiau, nei pats Karlosas).
Keletas eilučių iš knygos, tokių labai pažįstamų:
Ne sykį laužiau galvą svarstydamas, kam laikau knygas, kurios galėtų man praversti nebent tolimoje ateityje, mano kasdieniams poreikiams svetimus veikalus, nors, kartą perskaitęs, daugelį metų jų nebeatsiversiu. Ko gero, niekada! Tačiau, kaipgi galėčiau nusikratyti “Protėvių šauksmo”, neužverdamas tų kelių į vaikystę”, arba “Graiko Zorbos”, ašaromis paženklinusio mano paauglystę, “Dvidešimt penktosios valandos” ir daugelio kitų, senų seniausiai nutremtų ant viršutinių lentynų ir vis dėlto sveikų ir nebyliai dėkojančių man už šventą ištikimybę.
Pažinojau vieną klasikinių kalbų dėstytoją, kuris tyčia ilgai plikydavo kavą virtuvėje, idant svečias galėtų pasigrožėti knygų nugarėlėmis lentynose. 🙂
Pasiskolinu iš Borcheso pusę sakinio: biblioteka – tai laiko vartai.
O ar esate pastebėję “takelius” tarp puslapyje išsidėsčiusių žodžių? Knygoje ir apie tai, bet nebecituosiu, nes jau būsiu perrašiusi visą knygelę. Nusipirkau ją Vagos knygyne už šešis trisdešimt 🙂 Ir džiugu ir graudu dėl tokios kainos. Ką tu dabar skaitai, gal atradai kokį šedevrą?
Na, pagaliau ir Silva rerum eilė priėjo. Perskaičiau greitai, nors sakiniai sakinėliai – tokie kilometriniai barokiniai ilgėliausi, kai pradedi skaityti, tai taip ir nesibaigia.
Ką galėčiau pasakyti apie šitą daug diskusijų sukėlusią knygą? Nenustebino, bet patiko. Skaitėsi linksmai, užmegzta gera intriga, kuri kaip kokio J.Grisham knygose, priverčia skaityti tol, kol nebaigi, nesvarbu, kad jau rytas, kad jau tuoj keltis. Džiaugiuosi, kad tokia knyga atsirado Lietuvos padangėj, nors ir nerašysiu jos į savo šimtuką. Gera pramoginė knyga, daug informacijos apie tai, kaip gyventa Lietuvoje septynioliktam amžiuj, kaip mąstyta, kas su kuo valgyta, kaip kvepėta ar smirdėta (šiandienos Lietuvos ryto Stiliuje galite paskaityti K. Sabaliauskaitės straipsnį apie naujus kvepalus knygų žiurkėms The Library (linko kol kas lyg ir negaliu nurodyti, neradau).
Ar rekomenduočiau? Būtinai. Ne vien dėl to, kad tai kažkas naujo ir kitokio, bet ir dėl to, kad smagu, lietuviška 🙂
Kokias dešimt vaikystės vasarų esu leidusi Nidoje. Poilsiniai kelialapiai gauti iš tėvelio darbovietės garantuodavo, jog vasara jausis be galo ilga ir smagi. Kasdien pėstute eidavome tuo ilgu keliu prie jūros, pakeliui dar pastovėdavome eilėje prie laikraščių ir mano sesei nupirkdavom žirnių, nes ji dėl jų iš proto ėjo.
Jau esu čia rašiusi apie mano meilę Nidos bibliotekai ir jos bibliotekininkei, kuri visada mielai mane sutikdavo ir į kortelę surašydavo mano į pliažą skaityti tempiamas knygas.
Tiems, kuries lankosi Nidoje, pažįstamas tas magiškas Nidos jausmas: kai protas atrodo labai šviesus, kai kvėpuoti lengva, kai baltos vėsios paklodės vakare maloniai prisiglaudžia prie įdegusios odos, kai suoliukai prie marių esti pati gražiausia vieta žemėje, kai pačia nieko, visiškai nieko nereikia, nes, atrodo, jog viską turi čia ir dabar.
Būtent dėl to jausmo užsinorėjau perskaityti prieš porą mėnesių išleistą Roko Flick knygą “Šiaurės Sachara: romanas apie pamirštąją Kuršių Neriją”. O jau viršelio gražumas! Nidiško mėlynumo namas kopose… Sėdžiu ir grožiuosi.
Knygos pagrindinis herojus Martynas Lukeitas- dailininkas impresionistas (išgalvotas, tačiau knygoje yra ir neišgalvotų asmenybių), diena po dienos nesustodamas galintis tapyti Nidą.
Pasakojimas apima laikmetį tarp XIX amžiaus pabaigos ir XXa vidurio, kai Nida buvo tapusi meninkų traukos centru. Ir per Martyno gyvenimo prizmę autorius Rokas Flick pasakoja liūdną Prūsijos istoriją.
Būtent ta istorija, tas nostalgiškas dingusios Prūsijos liūdesys, Neringos ir Klaipėdos krašto aprašymai ir yra knygos stiprioji pusė. Neabejotinai autorius daug dirbo su istoriniai faktais, daug skaitė, ko gero, lankėsi archyvuose ir pan. Tačiau dažnai tie aprašymai yra labai didaktiški, lyg paimti iš enciklopedijos. Jie galėju būti inkorporuotį į tekstą šiek tiek naturaliau, kad skaitant nesirodytų, jog tai beveik vadovėlinis tekstas.
Antras gerokai erzinęs dalykas tai buvo tai, kad visos moterys negalėjo atsispirti tam gražiam, dailiai nuaugusiam Martynui, ir krito po jo kojomis. Tai man pasirodė nelabai tikėtina, juolab kad tas Martynas nebuvo labai charizmatiškas, bet vien dėl jo išvaizdos moterys dėl jo nesustodamos dūsavo. Kuriami moterų paveikslai man pasirodė šiek tiek paviršutiniški ir šabloniški, nors yra ir išimčių, pavyzdžiui Martyno krikštamotė Ilzė. Žinoma, knygos pagrindinis herojus yra Martynas, bet šiek tiek gilesni, o ne probrėkšmiais švystelintys moretų portretai būtų, mano nuomone, sustiprinę ir pačio Martyno paveikslą.
Trečias nepatikęs dalykas tai gana negrabiai aprašytos sekso scenos, ypač tos, kurios yra visai nemotyvuotos, nes nei veiksmą “stumia” į priekį, nei suteikia kažką svarbaus veikėjams, toje scenoje dalyvaujantiems. “Pagaliau liko tik su perregimu apatinuku, pro kurį matėsi gražų apvalų užpakaliuką aptempusios šilko kelnaitės” arba “Užčiaupęs savo lūpomis jos lūpas, proo kurias veržėsi šauksmai ir dejonės, iki pabaigos atliko savo vyriškos prigimties darbą” arba “Jo, pusamžio vyro, pasididžiavimas nerimastingai veržėsi pro chalato skverną” arba “Ana Luiza, išsiilgusi geidžiamo vyro kūno, nugalėjusi įgimtąjį moterišką drovumą, buvo labai aktyvi“.
Grįžtu prie teigimų knygos pusių ir manau, jog autoriu pavyko perduoti Martyno Lukeito identiteto problemą: kas jis? Prancūzas? Prūsas? Lietuvis? Už kokią Tėvynę kare kovoja Martynas? Už savo? Knygos autorius Rokas Flick pasakoja, jog šitą dilemą pats išgyvena, ir turbūt todėl tos Martyno mintys yra tokios autentiškos
Man kaip klaipėdietei ypač patiko Memelio aprašymai, kur minimos puikiai pažįstamos vietos: Biržos tiltas, DanGė 🙂 , Teatro aikštė…
Summa summarum, tam, kuris turi sentimentų Kuršių Nerijai, Memeliui, kurį domina šio krašto istorija, knyga neabejotinai bus prie širdies, bet atmetusi savo meilę Kuršių Nerijai, drįstu teigti, jog kaip romanas (savo pasakojimo tradicija kažkiek primenantis, pavyzdžiui, I.Simonaitytės kūrybą) galėjo būti ir labiau nušlifuotas.
Labai patiko. Nedidelė knyga, vieno gero vakaro skaitinys. Tokia labai makiniska. Labiausiai mane patraukusi savo jausmų išjautimu, taip giliai griebiančiu – lig gyvuonies, lig pašaknų.
Ir vėl ta nesibaigianti bekraštė Rusija, šį kartą tai tikrai tos Rusijos pats pakraštys, šiaurė. Dvidešimt šešerių vyrukas atvyksta aprašinėti šiaurės kaimo papročių, tik kad tų papročių ne kas belikę, nes kelioms likusioms babuškoms paskutiniai svarbiausi prisiminimai apie prieš kelis dešimtmečius pasibaigusį karą, kuris nusinešė brolius, vyrus, sužadėtinius. Vieno tokio sužadėtinio laukia Vera. Prisižadėjusi į karą išvežamam mylimajam vos šešiolikos. Vienintelio šūksnio “grįšiu” pririšta laukti. Visi priprato prie jos vienatvės ir atsidavimo mirties laukiančioms babuškoms, visi seniai patikėję jos laukimo legenda. O iš tikro, ar ji laukia?
Apie tai ir papasakos jaunasis atklydėlis. Papasakos, išjaus, prisipažins, bėgs, bijos, fantazuos. Neįtikėtinai meistriškai pavaizduoti jaunuolio ir nebejaunos moters santykiai, tos nebejaunos moters gyvenimo istorija, jaunuolio mąstymo klišės apie tą nebejauną moterį, vis jį nustebinančią, sulaužančią jo įsivaizdavimus, brandinančią – jį.
Makine man tikras jausmo rašytojas (“Juokas truko ilgai, jį palaikantys prunkštelėjimai darėsi vis dirbtinesni. Mes stengėmės, kad linksmumas dar nesibaigtų, nes žinojome, kad liūdesys visai čia pat.”). Net nenoriu bandyt perrašyt tuos jo išjautimus – paskaitykit.
Dar pora citatų, nes knyga vieną dieną atiteks mūsų blogo skaitytojams – taip susitarėm su ją dovanojusia Tyto Alba (ačiū dar kartą). Tai išsirašysiu citatas čia, nes nebus mano knygų lentynoj.
Kvaili sutapimai visada pačiu laiku atskleidžia nežmonišką žmogaus veiksmų absurdiškumą.
Ir šitas toks nuostabus vaizdas – tiesiog stovi akyse:
O vieną rytą ore pasklido mūsų abiejų “Ak!” garas – tąnakt nukrito visi lapai, iki paskutinio bronzinio lapuko. Nuplikusios juodos šakos tarsi driežai išrantė akis rėžiantį žydrą dangų. Mes priėjome, nė vienas neištarėme tokiu atveju įprastų frazių (“Grožis trumpalaikis…”). Leisdamiesi prie kranto pamatėme, kad vandenyje visas varinis nubyrėjusių lapų spindesys virto danguje išskydusia mozaika. Juodas, lygus vanduo ir raudona auksuota inkrustacija. Mozaika, nuo lengvo vėjelio vis platėjanti, virto apverstu skliautu, galinčiu apgaubti visą ežerą. Žvilgnį traukte traukė begalinė platybė. Atsirado kitoks, naujas ir neįprastas, grožis, puošnesnis nei ankščiau, dar gyvesnis po rudeninės mirties.
Pasakojimas vyksta šiaurėje, prie pat Baltosios jūros, ant kurios kranto įsikūręs Archangelskas - į jį iš kaimo nuvažiuodavo pakeleivingais sunkvežimiais
