Pasislink

Pasislink, šiąnakt aš miegosiu prie sienos. „Tai jai, kaip ir kiekvienam žmogui, reiškia saugumą. Mergaitė barikaduojasi vystančia „patrankų mėsa“ nuo vaiduoklių, kurie kartais neva artinasi prie mūsų lovos iš mūsų dieną naktį praviros drabužių spintos.“ Knygos pavadinimas mane užkabliavo, ir jau seniai, bet vis stengdavausi išsisukti nuo knygos pirkimo – gal kas paskolins, gal bibliotekoje bus; bet kai užklausta bibliotekininkė pasakė, kad Klaipėdoj vos dviejuos bibliotekos skyriuose knyga gauta, tai pagalvojau, kad šitaip gauti be šansų ir gal jau tą pačią dieną nusipirkau Studlendo (viešpatėliau, kodėl negalėjo pavadinti kokia Pušele ar Mišku) „perlaužtam“ knygyne (važiavau atvirutės pirkti… 🙂 ). Ir gerai. Su džiaugsmu pasidėsiu namuose į lentyną. Paskaitinėjimui.

 Na, dar prie pavadinimo sugrįšiu. Pavadinimas man priminė vaikystės nakvynes kaime, kai suvažiuodavo krūva giminės ir vakarais visi sukišami į visas įmanomas miegojimo vietas. Jei gauni siaurąją lovą, tai su savo miegojimo kaimynu (kad miegosi vienas šansų nebūdavo, o ir gerai, nes taip mažiau baisu naktinės kaimo tylos ir aplink trobą augančių medžių šakų mirgėjimo ant sienų) turi kovoti dėl miegojimo prie sienos, nes kitaip visai nemiegosi besisaugodamas, kad iš siaurosios neiškristum. Bet ir prie sienos ne pyragai – niekada nežinai, kokie gyviai naktį drėgnomis kaimo trobos sienomis rėplioja (brrr…). Kas nors kiek kaimietis, tai žino, kad trobos, na, bent jau Žemaitijoje yra dviejų galų, na, vienam gale pora kambarių ir juos šildanti krosnis su pečium ir kitam gale tas pats. Visą trobą gali apeiti ratu, o tarp tų dviejų galų yra nešildomas kambariukas, koridorėlis, mes vadinam kamara. Tai toj kamaroj niekas nenorėdavo miegoti (iš vaikų), nes kamaroj lova stovėdavo ir dieną aklinoj tamsoj už spintos – tokia belangė lova. Dieną baisu, o apie naktį net nešneku. Ten jau negelbėdavo nei „prie sienos“, nei „prie krašto“, tiesiog užsitraukdavai iš užvalkalų į nežinią slystančią kaldrą iki ausų ir, nors siaubingai karšta (ir nuo kaldros, ir nuo kokio pusbrolio/pusseserės/mamos/tėčio), baisu net nosį iškišt, jau nekalbant apie koją, kurios aš ir šiais laikais nė už kokius pinigus naktį iš lovos nekišu :).  Kaip galima neperskaityti knygos tokiu pavadinimu?

 Ir šiaip. Aš sužavėta. Tikrai. Ir man taip gera ir aš mėgaujuosi tuo savo žavesiu, ne, ne savo žavesiu, o susižavėjimu. Nes gal šimtas metų, kai su tokiu pasimėgavimu skaičiau lietuvišką tekstą (čia turiu omenyje lietuvių autoriaus tekstą). Ir jis manęs neerzino, kaip paprastai būna, o įsiurbė, suvalgė. Bravo, Radvilavičiūtei. Skaičiau su pieštuku ir braukiau braukiau braukiau. Rašiau, piešiau. Toks grakštus, nekliūvantis tekstas. Begalybė žodžių žaismo, epitetų ir metaforų, kurios kitose knygose mane migdo, pasimeta ir palieka tik akis skaityti – čia mane taip įtraukė, kad skaičiau įsijautusi į kiekvieną žodį, juo mėgavausi, juo stebėjausi, juokiausi, negalėjau atsitraukti. Ir stebėjausi, tikrai stebėjausi, kaip lengvai skaitosi, kaip giliai užgauna/pagauna, koks siaubingai atviras, natūraliai besiliejantis srautas iš po rašytojos „etikos mokytojos veidu“ (koks nerealus pastebėjimas apie save!) plunksnos/pc (nžn, kaip ji rašo).

Kai skaičiau, įsivaizdavau, kaip mes šitą knygą aptarinėjame per literatūros pamoką mokykloje (pvz. p. 170 pradedant trečia eilute nuo pabaigos arba p. 186 per vidurį, pradedant žodžiu „Tiesiog“.). Dar įsivaizdavau, kaip ją skaito KŽG, aš net specialiai jai pabraukiau keletą vietų – jai, kaip matematikos ir fizijos „mylėtojai“ mačiusiai „mylimiausias“ mokytojas Jūros šventėj. P. 139: „Kiekvieną formulę galima vertinti ir kaip ornamentą.“  🙂 Ir p. 206: „ir ima sekti paskui Mildą, kaip metalo drožlė paskui magnetą“ :).

Vėl labai rekomenduoju su ta pačia Ramaus chaoso baime. Jei jums nepatiks, man taip siaubingai gaila, nes man siaubingai patiko. Dėkinga Radvilavičiūtei už dar vieną šių metų atradimą.

/kzl/